DEMOKRATIJOS IR DIKTATŪROS 1919-1939 m.

DEMOKRATIJOS IR DIKTATŪROS 1919-1939 m.

Diktatūrų įsigalėjimo Europoje priežastys:• Naujasis Europos politinis žemėlapis ne visai atitiko tautų apsisprendimo principą, daugelyje šalių liko tautinių mažumų. Didžiosios valstybės nenorėjo ir nesugebėjo spręsti tautinių konfliktų.• Versalio sistema nepanaikino valstybių tarpusavio prieštaravimų ir teritorinių pretenzijų (didėjo įtampa tarp Prancūzijos ir Vokietijos, kilo ginkluotas lietuvių-lenkų konfliktas dėl Vilniaus krašto), smuko Tautų sąjungos autoritetas.• Po karo daugumą valstybių slėgė ekonominė suirutė (1918-1923 m.), kilo Didžioji ekonominė krizė (1929-1932 m.).• Didėjo nusivylimas demokratijos procesu – vyriausybės buvo nestabilios, nesugebėjo spręsti iškilusių problemų.

Idėjos ir projektai dėl Europos ateities:• Daueso planas (1923 m.) – JAV ekonominė pagalba atkurti Vokietijos ūkiui ir sumažinti reparacijoms.• Lokarno taikos sutartys (1925 m.). Šalys pripažino pokarines Europos sienas.• Vokietija buvo priimta į Tautų sąjungą (1926 m.)• Kelogo-Briano paktas (1928 m.). Tautų sąjungos būstinėje Ženevoje 54 šalys pasirašė paktą, kuriuo karas buvo paskelbtas už įstatymo ribų.• Jungo planas (1928 m.). JAV nusprendė dar labiau sumažinti reparacijas Vokietijai.

XX a. 3-4-ame dešimtmetyje demokratinę santvarką išlaikė: Norvegija, Švedija, Danija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Prancūzija, Šveicarija, o iš valstybių, susikūrusių po karo – Suomija ir Čekoslovakija.

Fašizmas – kraštutinis nacionalistinis judėjimas, kurį tarpukario Europoje sukėlė socializmo baimė ir ekonomikos griūtis. Buvo nukreiptas prieš demokratiją, parlamentinę santvarką, socializmą ir komunizmą, bet orientavosi į tautos vienybę. Daugumoje Europos valstybių įsikūrė fašistinės organizacijos, tačiau stipriausiai fašizmas reiškėsi Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Rytų Europoje.