DEMOKRATIJOS IR DIKTATŪROS 1919-1939 m.

DEMOKRATIJOS IR DIKTATŪROS 1919-1939 m.

Diktatūrų įsigalėjimo Europoje priežastys:
• Naujasis Europos politinis žemėlapis ne visai atitiko tautų apsisprendimo principą, daugelyje šalių liko tautinių mažumų. Didžiosios valstybės nenorėjo ir nesugebėjo spręsti tautinių konfliktų.
• Versalio sistema nepanaikino valstybių tarpusavio prieštaravimų ir teritorinių pretenzijų (didėjo įtampa tarp Prancūzijos ir Vokietijos, kilo ginkluotas lietuvių-lenkų konfliktas dėl Vilniaus krašto), smuko Tautų sąjungos autoritetas.
• Po karo daugumą valstybių slėgė ekonominė suirutė (1918-1923 m.), kilo Didžioji ekonominė krizė (1929-1932 m.).
• Didėjo nusivylimas demokratijos procesu – vyriausybės buvo nestabilios, nesugebėjo spręsti iškilusių problemų.

Idėjos ir projektai dėl Europos atteities:
• Daueso planas (1923 m.) – JAV ekonominė pagalba atkurti Vokietijos ūkiui ir sumažinti reparacijoms.
• Lokarno taikos sutartys (1925 m.). Šalys pripažino pokarines Europos sienas.
• Vokietija buvo priimta į Tautų sąjungą (1926 m.)
• Kelogo-Briano paktas (1928 m.). Tautų sąjungos būstinėje Ženevoje 54 šalys pasirašė paktą, kuriuo karas buvo paskelbtas už įstatymo ribų.
• Jungo planas (1928 m.). JAV nusprendė dar labiau sumažinti reparacijas Vokietijai.

XX a. 3-4-ame dešimtmetyje demokratinę santvarką išlaikė: Norvegija, Švedija, Danija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Prancūzija, Šveicarija, o iš valstybių, susikūrusių po karo – Suomija ir Čekoslovakija.

Fašizmas – kraštutinis nacionalistinis judėjimas, kurį tarpukario Euuropoje sukėlė socializmo baimė ir ekonomikos griūtis. Buvo nukreiptas prieš demokratiją, parlamentinę santvarką, socializmą ir komunizmą, bet orientavosi į tautos vienybę. Daugumoje Europos valstybių įsikūrė fašistinės organizacijos, tačiau stipriausiai fašizmas reiškėsi Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Rytų Europoje.

Leave a Comment