1. Lietuvos valstybės susidarymas

1. Lietuvos valstybės susidarymas

Akmens a. organizacinis lietuvių visuomenės vienetas buvo giminė, kuriai vadovavo jos renkamas seniūnas. Giminystė buvo nustatoma pagal motinos liniją(matriarchatas).Giminės narius jungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktų materialinių gėrybių pasidalijimas.Kelios giminės suėjusios į vedybinius santykius sudarė gentį. Visus reikalus sprendė genties vyrų susirinkimas(krivulė).Ji rinko genties vadą, svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus. Antro tūkst. pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkystė ir pradinė žemdirbystė, amatai ir mainų prekyba. Bendruomenėje pradėjo didėti vyrų vaidmuo. Žalvario amžiaus pab. bbei ankstyvajame geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Organizacinis visuomenės vienetas buvo patriarchalinė šeiminė bendruomenė, kuri susidarė iš keleto kartų šeimų. Joms priklausė gyvuliai, ganyklos, kažkoks dirbamos žemės plotas. Gintis nuo bendruomenių užpuolimo įrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietės( I tūkst. pradžia).
Gimininė santvarka pradėjo irti I-IV a. Gimininės santvarkos irimui nemažai įtakos turėjo geležinių įrankių naudojimas. Atsirado lydiminė žemdirbystė, greta jos vystėsi amatai. Geresni geležiniai darbo įrankiai leido mažesniam kolektyvui įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo reikmenų.
IV-VIIIa. atsirado ariamoji žemdirbystė. Toliau vystėsi amatai. Ūkiniu viienetu tapo šeima. Gimininius ryšius pakeitė teritoriniai ryšiai, susidarė teritorinės bendruomenės, kurių viduje didėjo turtinė jos narių nelygybė.
IX-XIIa. Žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas. Su geležiniu noragu įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našumas. Pereita prie pūdiminės žemdirbystės ir trilaukės žemės dirbimo si

istemos. Susidarė ariamos žemės šeiminė nuosavybė, žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo pagrindu tapo gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik šeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės santykiai sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pavergimo sąlygas.
XIIIa. Susidarė sodybų kompleksai, apėmę pilį, priešpilį ir keletą sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vad. nobilio (vėliau bajoro), sodyba ir vadinosi jo vardu. Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei pasiskolinę ir patekę jo priklausomybėn bendruomenės nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems duotą žemės sklypą ir turėjo asmeninį ūkį.jie karu su savo šeima ir savo įrankiais dirbo bajoro žemę. Šeima buvo bajoro nuosavybė ir jos nariai negalėjo išeiti. Tokie žemdirbiai vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų santykiai buvo baudžiaviniai. Kiti žemdirbiai, vad. laukininkai , nuo bajorų nepriklausė ir turėjo nuosavą žemę bei ūkius. Jie gyveno laukų bendruomenėmis, turėjusiomis savo teritoriją.
Bendruomenės savivaldos organas buvo sueiga(krivulė), ji rinko seniūną, duodavo duoklę žemės kunigaikščiui. Laikydamasi papročių, bendruomenė kunigaikštį gerbė, jį vaišnio, davė dovanas, statė pilis, tiesė kelius. Kunigaikščio ir bendruomenės narių santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių, nes bendruomenės nariai buvo laisvi. Valdyti bendruomenes ir rinkti duoklė kunigaikščiui padėjo jo kariniai būriai, susidėję iš bajorų.
Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi va
alstybiniai teritoriniai junginiai. Silpnesnės žemės ieškojo stipresniųjų paramos, taip susidarė sąjungos.Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivules, seniūnus, kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai dariniai- feodalinės kunigaikštystės. Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir išreiškė laisvų bendruomenės narių interesus. Lietuvos žemių sąjungos susijungė į konfederaciją. tai ir DK iškilimas įtakojo valstybinės valdžios atsiradimą. 13a. pr. LT neturėjo stiprių kaimynų, todėl vaalstybės formavimasis vyko palankiomis sąlygomis. Valstybė kūrėsi stiprėjant DK valdžiai.Mindaugo valstybė – ankstyvoji feodalinė monarchija.

2. Nelietuviškų žemių prijungimas prie Lietuvos ir jų teisinė padėtis
Susidariusios žemės-kunigaikštystės-ekonomiškai ir politiškai buvo nevienodai išsivysčiusios. Todėl stipresnės pradėjo pajungti silpnesnes. Kunigaikštystėms užmezgus ekonominius, politinius ir kultūrinius ryšius susidarė sąlygos jungtis į sąjungas.1219m. Lietuvos kunigaikščiai pasirašė sutartį su Volynės kunigaikščiais. Centralizuotos valstybės kūrėjas buvo pietryčių aukštaitijos kunigaikš. Mindaugas. Nenorėjusius jam paklusti išvydavo ar nužudydavo, kai kurie tapo jo vasalais. Apie 1240 jis savo valdžioje turėjo didelę dalį Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuoju kunigaikščiu. Jo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir bajorų viršūnių kovos dėl valdžios. Pirmieji pasipriešino Tautvilas, Erdvilas, Vykintas. Jie ieškojo pagalbos Lenkijoje ir Livonijos ordine.mindaugas papirko ordino magistrą ir apsikrikštijo. Popiežius pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi. Tačiau ir vėliau feodalai jam prieštaravo. XIIIa. 6 dešimt. Pbg. Mindaugas atsisakė krikščionybės ir stojo į kovą su Livonijos ordinu, bet 1263m. buvo nužudytas. Tada kova vyko tarp pa

ačių sąmokslininkų.
13a. pab. LT kunigaikštystės sudėtyje buvo dalis Baltarusijos žemių su Naugarduku, Gardinu ir kt. miestais.DK Vyteniui valdant buvo prijungtos Bresto, Vitebsko, Palenkės, Kijevo, Voluinės Podolės žemės.
Suskilus senovės Rusijos valstybei, joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai , pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įv. Būdais pradėjo jas jungti prie Lietuvos.daugiausia balt., rus., ir ukr. žemių prijungta Gedimino ir Algirdo laikais. Kartais pavienių rusų žemių feodalai patys pasiduodavo Liet. Didžiojo kun. Valdžion, kad išvengtų totorių-mongolų jungo, suprato, jog stipri Liet. Kun. Valdžia ne tik apsaugos juos nuo totorių vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos išnaudoti. Prijungtoms žemėms valdyti kunigaikščiai skyrė sūnus arba giminaičius. Jie nesikišo į tose žemėse susiklosčiusius soc.-ekon. Santykius, kultūrą, papročius, stačiatikių tikybą. Lietuviai juos gynė nuo totorių-mongolų ir kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Bet tai turėjo ir minusų: kunigaikščiai, prijungę rusų žemes, rūpinosi savo valdžios stiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai su Kryž. Ordinu, kad išvaduotų užgrobtas vakarines lietuvių žemes.

3. Feodalų (bajorų) sluoksniai ir jų teisinė padėtis
Politiškai suvienijus Lietuvos žemes didžiojo kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feodalų tėvonijoms. Feodalai gaudavo žemes iš did. Kunigaikščio ir už tai atlikdavo karinę ar kt. tarnybą. Mindaugo valdymo metais žinomos dvi feodalų grupės: feodalai-kunigaikščiai ir smulkūs feodalai-bajorai. Vėliau feodalų gretas papildė kunigaikščių ka

ariai. Kunigai darėsi vis labiau priklausomi nuo kunigaikščių, prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigi bajorija susidarė susiliejus senai smulkiai aristokratijai ir aukštesniems kunigaikščio kariams ir administratoriams. visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas juridiškai buvo įformintas tik 1387m. privilegija bajorams katalikams. XIVa. Pab. Buvo trys feodalų grupės: kunigaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai. Ponai skyrėsi nuo kitų bajorų tuo, kad jie buvo ne tik stambūs, imunitetą turintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai. Juos galėjo teisti tik didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos teismas. Lenkijos feodalai baiminosi po 1385m. Krėvos unijos, kad Liet. Did. Kun. Tapęs Lenkijos karaliumi ir remdamasis Liet. Bajorais nepaverstų jų savo tarnais. Jie nutarė suteikti Liet. Bajorams tokias pat privilegijas, kurias turėjo Lenkijos bajorai, ir padaryti savo sąjungininkais. Jos buvo išdėstytos 1387m. Jogailos, 1413m. Jogailos ir Vytauto, 1432m. Jogailos privilegijose. 1434m. did. Kun. Žygimantas davė bajorams privilegiją nedalyvaujant lenkams. Ja remiantis tas pačias teises gavo bajorai katalikai ir stačiatikiai. Bajorai gavo garantiją, kad įskųsti be teismo jie nebus persekiojami. Turėjo teisę paveldėtą turtą parduoti, iškeisti, bet perleidimo aktai turėjo būti sudaromi did. Kun. Akivaizdoje ar jo pareigūnų Gerokai platesnę privilegijuotą bajorų padėtį įtvirtino 1447m. Kazimiero privilegija. Liet. Bajorai gavo šią privilegiją todėl, kad sutiko išleisti Kazimierą į Lenkijos karaliaus sostą Joje patvirtintos jau turimos bajorų teisės. Bajorų veldamai ir kiti valdiniai atleisti nuo prievolių did. Kunigaikščiui. Bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo prievolių did. Kun. Dvarams, o ne nuo prievolių valstybei. Did. Kun. Įsipareigojo nemažinti Liet. Teritorijos ir neskirti svetimšalių vietininkais ar kitais pareigūnais. 1492m. Aleksandras davė bajorams privilegiją. Čia patvirtinami 1447m. privilegijos straipsniai. Kunigaikštis įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų, priimtų kartu su ponų taryba.pasižadėjo laikytis ponų patarimų, nors su jais ir nesutiktų. Neturėjo teisės paprastų žmonių pakelti į bajorus. 1506m. Žygimantas I buvo priverstas patvirtinti Aleksandro duotą privilegiją. Kunigaikštis įsipareigojo, kad asmenys, kurie įskųs bajorą, bus baudžiami ta pačia bausme, nors galėjo būti skiriamos ir kitos bausmės. 1522m. Žygimantas Senasis patvirtino Vytauto, Kazimiero, Aleksandro duotas privilegijas. Bajorai gavo tėvoninės jurisdikcijos teisę. Jie sudarė kariuomenės branduolį ir į jų rankas perėjo valstybės valdymas. Privilegijos buvo įrašytos į I-ąjį Liet. Statutą.

4. Dvasininkų teisinė padėtis
Dvasininkija LDK buvo privilegijuotas luomas. Jie pradėjo savo įtaką įgauti, kai Lietuva buvo apkrikštyta Jogailos 1387m. 1417m. Žemaitijoje įsteigta vyskupija. 1434m. Žygimantas Kęstutaitis davė žemės nuosavybę ir stačiatikiams. Ir Jogailos įsteigtos parapijos turėjo dideles valdas. Jos buvo laisvos nuo pasaulietinės jurisdikcijos ir vadovavosi Kanonų teise. Rinkdami duokles iš valstiečių pavertė juos bažnyčios valdiniais. Bažnyčia prisidėjo prie feodalinių santykių stiprinimo ir valstiečių įbaudžiavinimo, palaikė kunigaikščio valdžią Vienuolynų fundatoriais buvo Liet didikai. Bažnyčia turėjo savo teismus, kurie veikė ir visoje kunigaikštystėje. Bažnyčia stengėsi aprėpti kuo daugiau bylų, kad turėtų daugiau pajamų. 1544m. Bresto seime pareikalavo, kad jie apimtų ir pasauliečių reikalus. Inkvizicija įsteigta 1436m. trakiškio vyskupo. Dvasininkai galėdavo užimti aukštą padėtį, o jie dažniausiai būdavo lenkai. 1563m. vyskupai sutiko mokėti sidabrinę ir pagal išgales mokėti iždui. Vyskupas skirdavo kunigus, turėjo savo kanceliariją. Vyskupai buvo labai gerbiami. Jie skolino pinigų karaliui, o jis skirdavo juos prižiūrėtojais. 1418m. buvo nustatyta, kad aukštus postus gali užimti tik katalikai. XVIa. Plintant reformacijai atsirado geros sąlygos vadovauti bažnyčiai.
Buvo akivaizdu, kad bažnyčių valdžių imunitetas silpnino valstybę ekonomiškai ir politiškai. Pabėgusių iš vyskupų valdų valstiečių ieškojo valstybės pareigūnai ir, vadovaudamiesi didžiojo kunigaikščio raštu, juos grąžindavo. Pasauliečiai feodalai tokios pagalbos negaudavo.
Dvasininkai nebuvo vienalytis luomas nei ekonominiu, nei užimamos vietos bažnytinėje hierarchijoje atžvilgiu. Bažnyčios aristokratai vyskupai, vienuolynų viršininkai, prelatai, kanauninkai ir didelių parapijų klebonai palaikė ryšius su ponais bajorais, sudarė bažnyčios oligarchiją.
Mažiausi vienetai buvo parapijos, ponų steigiamos prie privačių bažnyčių. Ponai pasirinkdavo kandidatą į klebonus, o kleboną paskirdavo vyskupas. Vyskupą rinko kapitula, tačiau kandidatą pristatydavo didysis kunigaikštis, todėl tie rinkimai buvo formalūs. Bažnyčia savo žinioje turėjo visas mokyklas ir ligonines. Jai buvo pavesta neturtingų žmonių globa.

5. Valstiečių kategorijos ir jų padėtis
Valstiečiai buvo tėvoniniai ir valstybiniai, arba did kunigaikščio. XVa ir dar XVIa pr. greta baudžiauninkų buvo nemažai laisvų piliečių. Pabėgusių nelaisvų valstiečių did kun. ir feodalai neturėjo teisės priimti. Laisvi valstiečiai buvo laisvi nuo dvaro darbų, bet ne nuo feodalinės priklausomybės. Xva dauguma valstiečių turėjo teisė išeiti, tačiau susidarė ir senaties paprotys. Valstietis, išgyvenęs pas feodalą 30 metų, netekdavo teisės išeiti. XVIa tokios senaties terminas buvo tik 10 metų. Valstiečiai turėjo atlikti feodalams prievoles: eiti lažą, duoti natūrines duokles, atiduoti feodalui pusę medaus, atlikti pasėdžio prievolę, t.y. vaišinti atvykusį feodalą ir duoti jam dovanų. Savo ūkiuose valstiečiai šeimininkavo nevaržomai. Feodalai galėjo apkeisti valstiečių žemės sklypus. Nubaustas valstietis teismo baudą mokėjo savo feodalui. Feodalas pats išreikalaudavo iš valstiečių mokesčius ir prievoles.
Valstybinių valstiečių prievolės buvo nustatytos apie XIVa pab ir vadinosi tarnyba. Tai vienas ar keli valstiečių kiemai, privalantys atlikti prievolių normą. Jie turėjo per savaitę 2-3 dienas dirbti dvaro ūkyje ir duoti dėklą. Jeigu valstietis turėdavo daugiau žemės arba padidėdavo jo šeima, tarnyba buvo suskaldoma į dvi.
Valstiečiai nebuvo suinteresuoti gerinti ūkį, nes tada būtų padidėjusios prievolės. Plėtojanti prekiniams piniginiams santykiams, did kun. ir feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino jas padidinti. Bandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvesti vadinamąjį žagrės mokestį. Žagrė –tai dviejų jaučių jungas arba vienas arklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš turimų gyvulių skaičiaus. Did kun. ir feodalai paskelbė, kad valstiečiai ir jų turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių natūrines prievoles piniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų išnaudojimą. Tik dėl valstybinių valstiečių buvo leidžiami did kun. nuostatai dvarų valdytojams. Be baudžiauninkų feodalai turėjo nelaisvą šeimyną Jos narius feodalas galėjo parduoti. Nelaisva šeimyna turėjo šiokį tokį turtą. Jos narių padėtis buvo artima baudžiauninkų padėčiai. Didelė jos dalis buvo paverčiama baudžiauninkais.

6. Miestų kategorijos ir miestiečių teisinė padėtis
Visi miestiečiai buvo asmeniškai laisvi ir galėjo verstis amatais. Miestiečiai buvo trijų kategorijų:
1. Priklausantys feodalams
2. Didžiojo kunigaikščio
3. Turintys savivaldą(Magdeburgo teisę)
Kiekvienas feodalas stengdavosi įsteigti miestą, nes iš amatininkų gaudavo pajamų. Be kunigaikščio leidimo niekas negalėjo įsteigti miesto. Kunigaikštis išduodavo tam raštą. Iki 16a didesni miestai buvo Vilnius, Kaunas, Trakai. Pirmas iš miestų Magdeburgo teisę gavo 1387m. 16-17a tokią teisę suteikdavo ir didikai. Lietuvoje ši teisė nebuvo gryno pavidalo, nes ėjo iš Lenkijos. Institucijas rinko miestiečiai. Savivaldą sudarydavo kelios giminės. Tai buvo miesto diduomenė. Jie kaip tik ir valdė miestą. Jie rūpinosi savo interesais, todėl būdavo ir sukilimų 1536m Vilniuj buvo nutraukta tokia tarpusavio kova, kada Žygimantas Senasis suteikė miestiečiams daugiau teisių.
Vaitas, burmistrai ir tarėjai sprendė bylas. Kai kuriuose miestuose teismas skirstėsi į tarybą ir lavą. Tarybą sudarė burmistrai ir tarėjai. Ji užsiėmė ūkiniais reikalais ir sprendė civilines bylas. Lava susidėjo iš vaito ir suolininkų ir sprendė baudž bylas.
Miestuose ir feodalai turėjo sklypų ir namų. Feodalai buvo nepavaldūs miesto organams. Žemės sklypų ir namų turėjo ir bažnyčia. Šios valdos buvo vadinamos jurisdikomis. Miesto organų aktų jurisdikos nevykdė, todėl kildavo daug ginčų. Jurisdikos turėjo neigiamą įtaką miesto ūkiui.

7. Didžiojo kunigaikščio valdžia

Ekonominį did kun. valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai, miškai, pievos ir vandenys. Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai. Jie turėjo nominalią teisę disponuoti visos teritorijos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešo teisinio pobūdžio ir nesirėmė sutartimis su did kun. Tik senų giminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiai did kun. valdiniai. Did kun. gaudavo karinių duoklių ir rinkliavų, taigi turėjo didelių pajamų. Did kunigaikštį rinko kunigaikščiai ir ponai iš valdančios dinastijos. Did kun. buvo renkamas galingiausias iš kunigaikščių, kurio klausė ir kurį rėmė kiti kun. ir bajorai.
Did kun. buvo valst vadovas palaikant santykius su užsieniu, vyr. karo vadas ir vyr. teisėjas.Šalių viduje jį vadino šeimininku. Jis skyrė feodalus į valstybines pareigas ir už tai duodavo jiems žemės arba trečdalį pajamų, gaunamų iš valdomo dvaro arba valsčiaus.
Iki Vytauto valdymo LDK susidėjo iš atskirų žemių. Valstybę politiškai vienijo did kun. valdžia. Valdžios stiprėjimą rodo did kun. aparato didėjimas. Vytautas 1411m paskyrė Žemės maršalką, kuris tvarkė ūkio ir teismo reikalus, įsteigė kanceliariją, vadovaujamą kanclerio, pradėjo leisti teisės aktus vidaus reikalais.
Nuo 15a. vid. DK valdžia silpnėjo. Lemiamą reikšmę čia turėjo ekonominių ir politinių bajorų teisių išplėtimas ir sutartiniai ryšiai su Lenkija. Plėtojantis feodaliniams santykiams, dėl ekon. ir polit. bajorų įsigalėjimo, kovų dėl DK sosto ir personalinės unijos su Lenkija bajoraai apribojo DK valdžią: jis neteko svarbių įst. leidybos ir teismo prerogatyvų.

8. Ponų tarybos susidarymas ir jos funkcijos.
Stambieji feodalai turėjo visišką imunitetą ir stiprią valdžią savo valdose, karinius būrius ir administracinį aparatą. Tačiau kad būtų galima įvairiems feodalų sluoksniams paskirstyti surinktas pajamas, išlaidas, nustatyti prievoles, ginti šalį, vykdyti užpuolimus, jie turėjo palaikyti nuolatinius ryšius. Tokius ryšius garantavo kolektyvinis stambių feodalų diktatūros organas – Ponų taryba. XIVa. Ponų taryba nebuvo nuolatinis organas. Taryboje dalyvavo didž. kunigaikščio broliai, kt. kunigaikščiai, kartais pakviesti įtakingi bajorai ir Vilniaus miestiečių viršūnės. Lenkijos pavyzdžiu LDK atsirado nauji valdininkai: kancleris, žemės ir rūmų iždininkai, pakamorė ir t.t. Jie visi pateko į Ponų tarybą. Galutinai Ponų tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Iš jos išsiskyrė vyresnieji ponai, su kuriais did. kunigaikštis nuolat tardavosi XIV-XVa. Ponų taryba buvo de jure ir de facto. Valdant mažamečiui Kazimierui, Ponų taryba pasidarė vyriausias organas ir Kazimieras vėliau pripažino tokią jos reikšmę. Ponų taryba tapo LDK taryba, ji pavaduodavo did. kunigaikštį jo nesant ir rūpinosi valstybės reikalais Aleksandras 1492 m. privilegija įtvirtino Ponų tarybos teises. Did. kunigaikštis negalėjo keisti nutarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be šios tarybos pritarimo vykdyti savo nutarimo, skirti į valstybės tarnybą, leisti iždo lėšas. Ponų tarybos narius skyrė did. kunigaikštis ponų sutikimu. Ponų tarybos branduolį sudarė stambiausių feodalų šeimos. Ponas veikė savarankiškai greta did. kunigaikščio. Einamuosius reikalus did. kunigaikštis tvarkė be Ponų tarybos. Visų ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirtiniais atvejais. Teisės aktus be didž. kunigaikščio Ponų taryba priimdavo retai.

9. LDK seimo susidarymas ir jo valdžia.
Seimas buvo aukščiausias valstybinės valdžios organas. Iš pradžių jis susidėjo iš ponų tarybos su didžiuoju kunigaikščiu priešaky. Seimas atsiradus įsigalėjus Bajorų Tarybai, nes kai kurių reikalų nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos masių žmonių. Svarbiausiomis didžiojo kunigaikščio rinkimo, unijos su Lenkija arba karo klausimus svarstyti buvo šaukiamas išplėstinis Seimas, kuriame turėjo dalyvauti įtakingi dvasiškių ir pasauliečių feodalų atstovai, kurie nėra Ponų tarybos nariai. 16a. pr. Ypač aktualūs tapo karo ir mokesčių karo reikalams klausimai. Jie tiesiogiai lietė tarnybinius bajorus – pagrindinę karinę jėgą. Tarnybinių bajorų atstovai buvo kviečiami į Seimą kai reikėjo svarstyti karo prievolės ir mokesčių karo reikalams dydį Tokie seimai vadinti didžiausiais, nuo 1512m. nustatyta, kad iš kiekvieno pavieto į tokį Seimą atvyktų po 2 bajorų šlėktų atstovus, šie atstovai renkami bajorų susirinkimuose, kuriuos šaukia seniūnas. Didysis Kunigaikštis turėjo kviesti bajorų šlėktų atstovus į seimą bajorų atstovus, nes jų valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių ir mokesčių valstybei.
1528-1529m. Seimas priėmė I Statutą ir ėmė leisti įstatymus. Taip seimas įsijungia į įstatymų leidybą. Po to bajorai nuolat reikalavo iš Didžiojo kunigaikščio plėsti jų teises ir jas įtvirtinti įstatymiškai. Tačiau tarnybinių atstovų bajorų pageidavimai seime nebuvo privalomi. Seimo sudėtis juridiškai nebuvo nustatyta. Seimuose visada dalyvaudavo vyskupai, vaivados, kaštelionai arba ponai, paiždininkis, kancleris, etmonas, pakamorė, žemės rūmų maršalkos, seniūnai, tijūnai, stačiatikių vyskupai. Bajorai turėjo teisę į seimą atvykti patys. Seime dominavo kunigaikščiai ir ponai, o bajorai nevaidino svarbaus vaidmens. Jie buvo kviečiami pasakyti savo nuomonę kuriuo nors klausimu. Ponų tarnyba apsvarstydavo visus projektus ir pranešdavo nutarimų turinį bajorų atstovams. Taigi seimas – tai ponų pasitarimas, kuriame dalyvavo ir bajorų atstovai. Likvidavus dalines kunigaikštystes, reikėjo šaukti seimus bendriems valstybės reikalams aptarti. Iki 16a. šešto dešimtmečio nebuvo teisės aktų nustatančių seimo sudėtį. Bajorų atstovus į seimą rinkdavo vietos urėdai, ponai. Seimo reformų klausimą bajorai iškėlė 1565 m. reformos būtinai reikėjo, nes į seimą atvykdavo ne visi šaukiami bajorai ir dėl kildavo klausimas, gali atvykusieji spręsti klausimus ar ne. 16a. viduryje susidarė šlėktų bajorų luomas, apėmęs visas bajorų grupes ir juridiškai lygiomis teisėmis ir jie taip pat reikalavo savo teisių ir netgi rinkdavosi į žygio seimus(juos suorganizuodavo žygių metu). Tai irgi turėjo įtakos seimo reformai.
Taigi jau Lietuvos statutas 1566m. nustatė Seimų organizavimo tvarką. Nustatyta, kad visus gynybos ir teisingumo klausimus svarstys seimas. Pavietuose įsteigiami pavietų seimeliai, kuriuose dalyvauja vaivados, kaštelionai ir žemės urėdai. Seimeliai susirenka prieš 4 savaites iki seimo, apsvarsto didžiojo kunigaikščio atsiustame rašte iškeltus klausimus ir pavieto bei vaivadijos reikalus. Po to išrenka po kiekvieno žemės teismo pasiuntinius į seimą ir paveda jiems išdėstyti seime pavieto bajorų nuomonę didžiojo kunigaikščio iškeltais klausimais ir pavieto poreikius.1566-1567m. Gardino seime susitarta dėl seimo darbo tvarkos. Jei ponas vėluoja į posėdį be priežasties daugiau nei 2 dienas netenka teisės balsuoti tiek dienų, kiek vėlavo ir turi sutikti su viskuo. Bajoras tokiu atveju visai negali balsuoti ir negali išvykti. Seimo nutarimai teikiami seniūnui iki 2 savaičių iki poseiminio seimelio. Seimas buvo pagrindinis valdžios organas, o didysis kunigaikðtis tapo tik pirmuoju urėdu valstybėje.
Jau 1566m. Statutas nustatė, kad valstybės gynimo klausimus sprendžia seimas, kuriame dalyvauja kunigaikštėliai, ponai tarėjai, maršalkos ir kiti žemės ir rūmų urėdai, pavietų pasiuntiniai. Seimas svarstydavo ir kitus valstybės reikalus, kad būtų tenkinami ir kitų bajorų interesai.
Seimai buvo šaukiami pagal reikalą. Ponų tarybos prašymu ir patarimu. 1588m. statutas pabrėžė, kad įstatymai būtų leidžiami ir seime, visų luomų sutikimu (luomais laikomi pasiuntiniai). Seimo nutarimai buvo įtvirtinti seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas.
Seimai sprendė karo ir taikos klausimus, ekonominius ir finansinius reikalus, svarstė santykius su užsienio šalimis, įvairias sutartis, tvarkė iždą, skyrė mokesčius, nustatė muitus, rinkliavas ir net kainas. Tam tikrais atvejais seimas buvo aukščiausias teismo organas. Jis sprendė didžiojo kunigaikščio įžeidimo, valstybinių nusikaltimų, bajorų garbės paneigimo, valdininkų nužudymo ir jų sužalojimo bylas. Seimas rinko didįjį kunigaikštį ir iš dalies kontroliavo ujo veiklą. Kunigaikštis turėjo atsakyti į paklausimus ir įvairius priekaištus. Seimas buvo feodalų atstovaujamasis organas. Didysis kunigaikštis šaukė ponus ir stambius žemvaldžius į seimą asmeniškai, bajorai buvo kviečiami bendrais šaukimais. Pagal 1567m. nuostatus raštai dėl seimo šaukimo buvo siunčiami pilies teismui prieš 2 savaites iki sesijos. Seimo kancleris bendrame posėdyje informuodavo ponus ir bajorų atstovus apie didžiojo kunigaikščio pareigą. Be to klausimus atskirai apsvarstydavo ponai ir bajorų atstovai. Juos apsvarstę vėl susirinkdavo į bendrą posėdį ir priimdavo sprendimą vienbalsiai. Nesutinkantiems dažnai grasindavo, o kartai priversdavo sutikti su daugumos nuomone. Tokai tvarka buvo priimami sprendimai karo, mokesčių, prievolių ir kitais klausimais.
Apskritai seimas nebuvo efektyvus, nes bajorų atstovai buvo suvaržyti pavieto seimelių instrukcijomis. Iškilus naujoms aplinkybėms negalėjo jų išspręsti. Kai iškildavo rimtas pavojus, didysis kunigaikštis negalėjo jų išspręsti. Kai iškildavo rimtas pavojus didysis kunigaikštis ir ponai nelabai paisydavo bajorų nuomonės, tačiau tada galėjo kilti nepasitenkinimas, pavojus, kad pavietuose bajorai nevykdys Seimo nutarimų (pvz.: nerinks mokesčių, nes seime tam nepritarė).

10. LDK centrinės valdymo institucijos (dignitoriai)
Dėl plataus ponų ir bajorų imuniteto valdymo aparatas dar nebuvo gausus. Aukštieji valdininkai vadinosi dignitoriais, o žemesnieji – urėdais. Vieni aukštieji valdininkai buvo visos kunigaikštystės (visos žemės), kiti – did. kunigaikščio rūmų. Kai kurių iš jų funkcijos buvo mišrios – rūpintis visos valstybės ir did. kunigaikščio asmeniniais reikalais. Visi valdininkai buvo skiriami iki gyvos galvos. Tik už nusikaltimą did. kunigaikštis galėjo pašalinti valdininką iš pareigų. Svarbiausi dignitoriai buvo žemės maršalka, kancleris, paiždininkis ir etmonas. Žemės maršalkos valdžia galiojo didž. kunigaikščio rūmuose ir apskritai jo buvimo vietoje. Maršalka turėjo jurisdikciją būdamas prie did. kunigaikščio. Jis skelbė teismo nuosprendžius ir galėjo skirti net mirties bausmę. Kancleris buvo didž kunigaikščio kanceliarijos viršininkas. Jis turėjo valstybės antspaudą – be jo parašo ir antspaudo dokumentai negaliojo. Kancleris perduodavo did. kunigaikščio atsakymus užsienio pasiuntiniams. Jo žinioje buvo LT Metrika (valstybės archyvas). Kancleriui talkino ir jį pavaduodavo pakancleris. Paiždininkis saugojo iždą ir privilegijas, tvarkė valstybės pajamas ir išlaidas, turėjo teisę skirti revizijas ir didinti arba mažinti mokesčius. Jis rūpinosi pinigų kaldinimu, išnuomodavo valstybinius dvarus, sandėlius, galėjo kontroliuoti iždui iš seniūnijų ir valdų priklausančias pajamas. Paiždininkiui talkino iždininkas, kuris priimdavo pinigus ir juos išmokėdavo. Iždas vykdė ir valstybės pašto funkcijas. Etmonas buvo karo vadas. Jam pavaldus lauko etmonas vadovavo samdytai kariuomenei. Etmonas turėjo teisę atleisti bajorus nuo karo tarnybos dėl ligos ar kitų priežasčių, karo metu jis vykdė ir teisėjo funkcijas. Vieni did. kunigaikščio rūmų valdininkai tvarkė kurią nors ūkio šaką arba dalyvavo jo svitoje, kiti ėjo valstybinių ir rūmų urėdų pareigas. Buvo urėdų, kurie rūpinosi did. kunigaikščio asmeniu; patalininkas, pakamorė, taurininkas, stalininkas ir kt.

<<1529m. Statute: vaivados, kaštelionai, žemės ir rūmų maršalkos, kancleris, seniūnų LDK dvasiškiai /dvariškiai?/. Visi urėdai – centriniai (a)visos žemės b)rūmų) ir vietiniai; I urėdas – didysis maršalka; II urėdas – kancleris – LT teisių saugotojas; III urėdas – žemės paiždininkis; referendoriai rinko skundus; LT instignatorius – v-bės prokuroras; pakamoris – žemės ginčų teismo teisėjas; pilies seniūnai – baudė bajorus /?/ už nusikaltimus; 1497 m. įvesta etmono pareigybė; XVI a. rūmų etmono pareigybė>>

11. LDK vietinio valdymo institutai.
LDK teritorija susidėjo iš vaivadijų, seniūnijų ir valsčių. Vaivadą skyrė did. kunigaikštis arba rinko vaivadijos feodalai. Tik šiuo atveju did. kunigaikštis turėjo rinkimus patvirtinti. Vaivada atliko karines, administr. ir teismo funkcijas. Jis turėjo savo tarnybinius žmones, vykdžiusius jo potvarkius. Vaivada žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktų prievoles valstybei. Jis buvo Ponų tarybos narys ir tarpininkavo tarp vaivadijos gyventojų ir didž. kunigaikščio. Jis perduodavo didž. kunigaikščio gyventojų prašymus, rekomenduodavo skirti į tarnybą, suteikti žemės valdas. Į valsčius ir seniūnijas buvo skiriami vietininkai ir seniūnai. Dvarai buvo atiduodami valdyti laikytojams. Šie urėdai turėjo valdų valdymo, teismo ir ūkininkavimo teises. Seniūnijos ir valdos buvo ūkiniai ir administraciniai vienetai. Žemaitijoje vietos valdininkai buvo valsčių tijūnai, pavaldūs žemaičių seniūnui. Tijūnai atliko dvarų laikytojų funkcijas.

pagal naują adm. suskirstymą LDK susidėjo iš vaivadijų, pavietų ir valsčių. kiekv. pavietas turėjo savo seimelį, teismus, urėdus ir mokesčius. Tarpusavio santykiuose su centr. institucijom, visi pavi. buvo lygiateisiai tik formaliai, nes jų polit. ir ekon. galingumas buvo nevienodas.
vaivadijoms vadovavo vaivada, kurio kompetencija beveik nepasikeitė Jam padėdavo jo paskirtas pavaivadis. Vaivadijos necentr. pavietuose aukšč. urėdas buvo pavieto maršalka, 2-asis pagal svardą- pakamaris, taip pat svarbūs buvo karūžas, vaiskis, horodnyčiai, seniūnas ir.kt.

12 Pavietų seimelių atsiradimas ir jų paskirtis
Pavietų seimeliai buvo organizuoti 1565 m. Vilniaus Seimo nutarimu. Seimeliai turėjo rūpintis visais pavieto reikalais, teisingumu ir gynyba. Į seimelius suvažiuodavo pavieto urėdai, kaštelionai, burmistrai, ponai ir bajorai. 1567 m. Gardino seimas nustatė privalomą bajorų dalyvavimą seimeliuose. Be priežasties neatvykusius bajorus baudė bauda ir atimdavo teisę prieštarauti priimtiems nutarimams.
1. Pirmieji pavietų seimeliai buvo sušaukti 1566 m. Bajorai gaudavo didžiojo kunigaikščio universalą šaukti pavietų seimelius; jame būdavo surašyti numatomi svarstyti seime klausimai. Be to, universale galėjo būti įvairių didžiojo kunigaikščio įsakymų. Gavę kunigaikščio universalą, pavieto seniūnas šaukė bajorų seimelį (vadinamą prieðseiminiu seimeliu), kur išklausydavo didžiojo kunigaikščio kalbą; bajorai svarstė klausimus ir priimdavo nutarimą kiekvienu klausimu. Po to rinkdavo delegatus į seimą ir rengdavo jiems instrukciją, kaip elgtis seime. Atstovai seime pateikdavo seimelio, o ne savo, nuomonę. Šiems delegatams įsakydavo priminti didžiajam kunigaikščiui apie bajorų teisių pažeidimus arba pažadų neįvykdymą, prašyti naujų teisių ir privilegijų.
2. Pasibaigus seimui buvo ðaukiami poseiminiai seimeliai, kur buvo susipažindinama su seimo priimtais nutarimais. Pranešimai apie mokesčius arba ruošiamus karo žygius būdavo įforminti didžiojo kunigaikščio universalu. Kiti vidaus reikalai – surašyti į seimo konstitucijas. Be to, atskiri pavietai laukdavo, kad seimas išspręstų jų reikalus. Pavietinis seimelis paviete turėjo būti sušauktas per 4 savaites po seimo sesijos. Lietuvos statute neparašyta, kad seimo nutarimai seimeliuose gali būti svarstomi ir kritikuojami. Bajorai turėjo su jais susipažinti ir juos vykdyti. Seimo konstitucijos būdavo skelbiamos turguose, iškabinamos prie bažnyčių ir pan. Poseiminio seimelio nutarimai vadinosi laudemijomis. Kartais didysis kunigaikštis, norėdamas sužinoti visų bajorų nuomonę, pasiūlydavo poseinimiuose seimeliuose apsvarstyti seimo iškeltus, bet neišspręstus klausimus.
3. Rinkiminiai seimeliai paviete rinko kandidatus (po 1563-1566 m. reformos) į žemės teismo teisėjo, pateisėjo ir raštininko vietą. Rinkiminė teisė nuolat būdavo keičiama, ir 1588 m. Statutas suteikė teisę rinkti pakamarį, karužą (?) ir vaznius.
4. Nuo 1582 m. rinkosi vadinamieji grabnyčių seimeliai, kurie išrinkdavo du Vyriausiojo tribunolo narius. Į juos niekas neturėjo teisės atvykti ginkluotas ðaunamuoju ginklu. Kartais g.s. bajorai svarstydavo ir kitokius savo reikalus.
5. Kaptūriniai (tarpukario) seimeliai susirinkdavo mirus didžiajam kunigaikščiui. Bajorai susirinkdavo ginkluoti ir manė, kad visa valdžia priklauso jiems. Išrinkdavo delegatus į seimą, kuris rinko didįjį kunigaikštį. Bajorai neišsiskirdavo, kol neišrinkdavo naujo DK.

13. LDK teismas iki 16 a. vid. reformos
Iki 1564 m. teismo reformos galiojo 2 teismų sistema: tėvoniniai (nuo Kazimiero privilegijos; kai bajorai gavo teisę teisti savo priklausomus žmones) ir administracijos pareigūnai – vaivados, seniūnai, vietininkai, žemės maršalka, dvarų laikytojai kiekvienas savo valdose. Bajorai buvo nepatenkinti adm. teismais, nes vaivados skirtingai teisė už tuos pačius nusikaltimus, ginčus sprendė pagal savo interesus. Pagal I Statutą bajorai išreikalavo 2 bajorų atstovus adm. teisme, bet atstovus rinkosi pats vaivada ar seniūnas. Iki XVI a. II p. reformos teismas nebuvo atskirtas nuo adm. I Statutas fiksuoja, kad teismo funkcijas vykdo vaivados, seniūnai.Aukšč. teismo organas – did. kunigaikštis ir Ponų taryba. Politine prasme tokia valdžia teikė did.kunigaikščiui autoritetą ir padėjo susipažinti su pavaldinių gyvenimu. Finansine prasme – daug pajamų iždui (visos baudos). Iki XVIa. teismo pajamos sudarė didžiąją iždo dalį. DK už nuopelnus bajorams duodavo apsauginius raštus ir su jais buvo galima kreiptis tiesiog į DK. Nepatenkinti žemesnių teismų sprendimais skųsdavosi apeliacine tvarka į DK. Bylų žinybingumas priklausė nuo asmenų turimų privilegijų, tarnybos rango ir laipsnio, bylos kategorijos ir šalių susitarimo. Pagal Jasinskį: 1) ponai, kurie turi apsaugos raštus (kreipiasi
į DK ar Ponų tarybą); 2)bajorai, kurie priklauso pavietų teismui. Pagal I Statutą ponus teisė pats DK, o kai jo nebūdavo – Ponų taryba. DK sprendė žemės, žmonų kraičio garantijų ginčus, globos, privilegijų galiojimo, luominės bajorų priklausomybės bylas bei paveldėjimo klausimus. t.p. valstybinių nusikaltimų, savavališko muitų įvedimo, žemės užvaldymo, tarnybinių nusikaltimų, karo prievolės neatlikimo ir pan. bylas. Kadangi DK daugiau buvo Lenkijoje, tai aukšč. teismo f-jas čia vykdė Ponų taryba. Ji buvo apeliacinė instancija seniūnų ir vaivadų išspręstoms byloms ir kaip pirmoji instancija teisė ponus, valdininkus ir stambius žemvaldžius. Kai DK grįždavo į Lietuvą, Ponų tarybos, kaip aukšč. teismo, savarankiškas vaidmuo pasibaigdavo. Ponų tarybos sprendimus galima buvo apskųsti DK. Ilgą laiką skundžiamas ne teismo sprendimas, o teisėjo šališkumas.I Statutas uždraudė nebaigtą spręsti bylą perduoti DK ar Ponų tarybos teismui, bet iš karto kreiptis nedraudė. I St. reikalavo pirma kreiptis į vietinį teismą, o po to jau skųsti jo sprendimą. 1542 m. Bresto teisme DK uždraudė kreiptis į Lenkiją, apeinant vietos teismą, nustatė 4 institucijas: I – seniūno arba dvaro laikytojo teismas, II vaivados, III Ponų tarybos, IV DK. Kreiptis į aukštesnę instituciją galima tik apel. skundu. Vaivados, seniūnai, maršalkos, dvarų laikytojai teisė pavietuose. Pagal feodalinį principą dvaruose teisė jų ponai. Iki 1581 m. Vyr. Tribunolo aukšč. apel. teismas – DK. Asesoriai – DK pareigūnai, paskirti spręsti bylą. Instigatorius – valst. kaltintojas bylose dėl nusikaltimų DK-ui, valstybei ir bajorams. Dalyvauja žemės ginčuose tarp DK ir kt., dėl žalos DK žmonėms, galėjo dalyvauti pagal privataus asmens prašymą. Jo pareiga – kovoti su nusikaltimais ir neteisėtumu. Advokatai dėl dvarų, nuostolių, prievartos panaudojimo. Jais negalėjo būti svetimšaliai, tik išimtinais atvejais. Turėjo turėti nekilnojamo turto LT-je.

14. 16a. vid. LDK teismų sistemos reforma
Bajorai, įsigalėję XVI a. vid., ėmė reikalauti ir ponų teismo Lenkijos pavyzdžiu, teisės rinkti teisėjus. To reikalavo nuo 1547 m. Vilniaus Seimo. Po to 1554 m. vykstant nepalankiam karui su Maskva, ponai ir DK priversti nusileisti ir 1564m. Bielsko seime dk išleido privilegiją dėl naujų teismų ir kunigaikštystės administracinio-teritorinio suskirstymo į pavietus. 1565m. Vilniaus seimas suskirstė teritoriją į 30 pavietų, kiekv. pavietas buvo teismo apygarda. 1566 m. statutas nustatė 3 teismus: žemės, pilies, pakamario.
Kiekvieno pavieto kunigaikštėliai, ponai, riteriai, bajorai, turintys dvarus, suvažiuoja į pavieto centrą ir išrenka po 4 garbingus krikščionis (tik bajorus) į žemės teismo teisėjo, pateisėjo ir raštininko vietas ir pristato juos dk-iui. DK paskiria iš kandidatų po vieną. Šie prisiekia vaivadai sąžiningai atlikti pareigas. Kandidatai turi būti: 1) tikri bajorai 2) krikščionys, turintys gerą vardą 3) mokantys skaityti, rašyti, išmanyti teisės dalykuose.
Žemės teismo nariai skiriami iki gyvos galvos arba iki suteikiant aukštesnes pareigas. Visi nariai sudarė teismo kolegiją ir kolegialiai sprendė bylas. Vienam teismo nariui negalėjus atvykti į teismo sesiją, kiti 2 pasirinkdavo iš bajorų tinkamą jo pavaduotoją, šis prisiekęs įgydavo teises. Teismo raštininkas turėjo padejėją, tačiau už protokolų teisingumą atsakė pats. Teismui talkino vaivados paskirtas vaznys. Jis kviesdavo į teismą šalis, liudydavo teisme, ką matė ir girdėjo, vykdė teismo sprendimus. Vaznys tyrimą vietoje įformindavo protokolu ir uždėdavo savo antspaudą. Remiantis įrašytu į teismo knygas vaznio pareiškimu galėjo prasidėti byla.
Žemės teismas organizuodavo 3 sesijas per metus. Jam žinybingos karo tarnybos atlikimo, žemėvaldos teisių pažeidimo bylos. Nagrinėjo skundų dėl trečiųjų teismo ir kuopos teismo sprendimų nevykdymo, ginčus dėl bajorų kilmės ir luomo, įžeidimų ir grasinimo atvejus. Nagrinėjo civil. ginčus visų, kurie turi dvarus tame paviete. Negalėjo – dk dvarų laikytojų. Dk-ui liko tik duotinių raštų galiojimo, bajorystės pripažinimo, dėl jo dvarų bylos. DK duodavo nurodymus, kaip spręsti neišsprendžiamas bylas ar kai nėra normos, ar kai ji neaiški.
II St. nustatė 2 instancijas – žemės, pilies, pakamorio; 2) dk teismas (iki Vyr.Tribunolo sudarymo 1581 m.)
Žemės t. priklausė visi luomai, išsk. DK dvarų pareigūnus ir žmones. Tai – svarbiausias t., jis nepriklausė nuo pavieto administracijos. Rinkosi į sesijas 3 kartus per metus. Nariais galėjo būti renkami dvasininkai, pareigūnai. Šaukimai į teismą rašomi dk vardu su valstybės antspaudu. Žemės teismo knygoje įrašyti bylų sprendimai, testamentai, sutartys, žmonų kraičio garantijos raštai. Išrašas iš teismo knygos turėjo dokumento originalo galią. Neteisingą žemės t. sprendimą galima apskųsti dk, o nuo 1581m. – Vyr. Tribunolui.
Pilies teismas – vaivados arba teismo seniūno žinioje (neatskirtas nuo adm.) Sprendė baudž. bylas. Tyrimui atlikti reikėjo spec. pareigūnų (urėdininkų), kurie buvo seniūno žinioje: paseniūniai ir pilies urėdai. Paseniūnis paskirdavo pavaduotoją, sprendusį bylas jam nesant. Be to, seniūnas paskirdavo pilies teismo teisėją ir raštininką iš vietinės kilmės bajorų. Pagal Statutą, teismo nariai turėjo išmanyti teisės dalykus, būti vietinės kilmės, krikščionys ir mokėti baltarusų kalbą. Teismo posėdyje dalyvaudavo 3 teismo nariai. Šaukimus išnešiodavo vaznys. Jis apžiūrėdavo įvykio vietą, teismui patvirtindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo vykdant teismo nuosprendžius, o teismo proceso metu atlikdavo tvarkdario pareigas. Pilies teismas pradėdavo savo posėdžius kiekvieno mėnesio 1 dieną ir sesija trukdavo 2 savaites. Teismas vedė savo knygas, kurios pirmoje dalyje buvo įrašomi pareiškimai, o antroje – teisminio nagrinėjimo aktai. 1566 m. St. šiam teismui paskyrė tokias bylas – bajorų namų užpuolimo, padegimo, plėšimų kelyje, išžaginimo, vagystės, sukčiavimo ir nužudymo. Ypač gina užsieniečius nuo užpuolimo. Nelaukiant sesijos užpuolikas turėjo teisintis vaivadai ar seniūnui, o jei jų nebuvo ar mieste – vaitui. Pilies teismas teisė tik tikruosius savarankiškus bajorus. Ne bajorus, nesavar. bajorus ir neturinčius Magdeburgo miesto teisių miestiečius teisė seniūnas kaip dk-o vietininkas.
Pakamario teismas. Sprendė ginčus dėl žemės ribų. Šių ginčų padaugėjo prasidėjus valakų reformai, nes buvo naikinami rėžiai ir apkeičiamos žemės. Teismas įsteigtas 1565 m. bajorų prašymu. Pakamarį skyrė dk.Pagal III St. bajorai rinko 4 kandidatus ir kurių dk vieną paskirdavo pakamariu. Prisiekdavo. Bylas gaudavo iš žemės ar pilies teismo. Sprendė bylas žemės ginčo kilimo vietoje. Jis skirdavo kuopos teismo vietą, vedė teismo knygas, dalyvaudavo dalijantis paveldėtą žemę įpėdiniams, prašiusiems jį padalyti jiems žemę. Jis paskirdavo sau kamarniką mažiau sudėtingiems ginčams. Jo klaidingą sprendimą galima skųsti pakamariui, o pastarojo – Vyr. Tribunolui. Jei sprendimas apskundžiamas, dk skyrė komisarus, kurie ginčo vietoje bylą sprendė iš naujo. Pagal St. vaznį skyrė vaivada. Oficialus liudininkas, apžiūrėdavo lavonus, žaizdas, žiūrėjo tvarkos teisme. Veiksmus atlikdavo su 2 kviestiniais bajorais.
St. numato advokatus – prokuratorius. Teisme turėjo prašančiam jį paskirti. Sosto įžeidimo bylose skyrė dk. Našlės, našlaičiai ir neturingieji gaudavo juos nemokamai. Advokatas turėjo teisę veikti tik šalies įgaliojimų ribose.
Vyriausiojo Tribunolo sudarymo priežastys dvejopos: 1) Lenkijos karalius ir dk neįstengė spręsti visų bylų apel. tvarka; bylų skaičius augo dėl valakų reformos. 2)bylų vilkinimas. Dk ir bajorai suprato aukšč teismo reikalingumą. Bajorai suinteresuoti savo rankose turėti aukšč. teismą. Vėliau reikalavo Seimo teismo polit. byloms.
Vyr. tribunolo statutas priimtas 1581 m. Varšuvos seime. Kiekv. vaivadija ir pavietas į tribunolą rinko po 2 teisėjus, o žemaičių seniūnija – 3 teisėjus vieniems metams. Posėdžiams vadovauti rinko maršalką ir padejėją. Kaip pirma instancija nagrinėjo skundus dėl žemesnių teismų teisėjų veiksmų , dėl priešinimosi jo paties sprendimams, valdininkų neteisėtų veiksmų, dėl bylų vilkinimo teismuose ir pan. Jo sprendimas buvo galutinis. III Statutas: Vyr.Tribunolui apeliacine tvarka priklausė bylų sprendimas skundų dėl žemės, pilies ir pakamario t. sprendimų, bajorų skundai dėl jų ponų sprendimo. Nagrinėjo tik bajorų bylas. Jei bylos šalis buvo dvasininkas, nagrinėdavo mišri teismo sudėtis – 4 dvasininkai ir 6 teisėjai pasauliečiai. Jei balsai pasidalindavo pusiau, sprendė karalius. VT nepriklausė nuo kitų valstybės organų, nors kancleris ir seimas kišdavosi į veiklą. Vėliau VT nagrinėjo skundus dėl iždo tribunolo ir karo teismų sprendimų.
Iždo tribunolas, įsteigtas 1613m., nagrinėjo mokesčių bylas, tikrino iždininko ataskaitas. Seimas išrinkdavo 2-7 senatorius ir 16-26 bajorų rūmų atstovus tribunolo nariais. Nuo 1703m. deputatus į Iždo tribunolą rinko pavieto seimeliai po 2 iš kiekvieno pavieto.
Asesorių teismas. Jo pirmininkas – kancleris. Teismas susidėjo iš sekretoriaus, raštininko, referendoriaus ir 4 senatorių. Sprendė bajorų iždo bylas, buvo apel. instancija dk miestų miestiečių byloms. Sprendė dk žemių valdytojų ir privačių asmenų žemės ginčus.
Mirus dk, bajorai sudarydavo vadinamąjį kaptūrinį teismą, sprendusį visas bylas, nes tuo metu sustodavo teismų ir kt. įstaigų veikla. 1587m. Vilniaus bajorų suvažiavimas nustatė, kad kaptūrinis teismas susideda iš pilies bei žemės teismų teisėjų bei pakamario.
Bylos šalys galėjo susitarti ir sudaryti trečiųjų teismą. Vienas teisėjų buvo pasirenkamas abiejų šalių ir vadinosi superarbitru, kitus 2 pasirinkdavo kiekv. šalis ir jie vadinosi arbitrais. Teismo sprendimas turėjo būti vykdomas kaip ir kt. teismų sprendimai. Jie buvo įrašomi į žemės teismo knygas.
Dk dvarų valstiečių bylas sprendė kuopos teismas iš 3 teisėjų, baudž. bylų tirti išvykdavo į nusikaltimo vietą, o civ. bylų dėl žemės – į sklypą. Sprendimą skelbė žodžiu. Sprendimo nevykdant, laimėjusi šalis galėjo skųstis žemės teismui.
Turinčių Magdeburgo miesto teises miestų gyventojų bylas sprendė miestų savivaldos teismai: civ. bylas-miesto tarybos ar pačių miestiečių rinktas burmistras ir tarybos nariai, o baudž. ar svarbias civ. bylas – miesto vaito pirmininkaujamas suolininkų teismas (lava; 7 suolininkai renkami miestiečių ar miesto tarybos narių).

15. Lietuvos Vyriausisojo tribunolo įsteigimas ir jo kompetencija
Vyriausiojo Tribunolo sudarymo priežastys dvejopos: 1) Lenkijos karalius ir dk neįstengė spręsti visų bylų apel. tvarka; bylų skaičius augo dėl valakų reformos. 2)bylų vilkinimas. Dk ir bajorai suprato aukšč teismo reikalingumą. Bajorai suinteresuoti savo rankose turėti aukšč. teismą. Vėliau reikalavo Seimo teismo polit. byloms.
Vyr. tribunolo statutas priimtas 1581 m. Varšuvos seime. Kiekv. vaivadija ir pavietas į tribunolą rinko po 2 teisėjus, o žemaičių seniūnija – 3 teisėjus vieniems metams. Posėdžiams vadovauti rinko maršalką ir padejėją. Kaip pirma instancija nagrinėjo skundus dėl žemesnių teismų teisėjų veiksmų , dėl priešinimosi jo paties sprendimams, valdininkų neteisėtų veiksmų, dėl bylų vilkinimo teismuose ir pan. Jo sprendimas buvo galutinis. III Statutas: Vyr.Tribunolui apeliacine tvarka priklausė bylų sprendimas skundų dėl žemės, pilies ir pakamario t. sprendimų, bajorų skundai dėl jų ponų sprendimo. Nagrinėjo tik bajorų bylas. Jei bylos šalis buvo dvasininkas, nagrinėdavo mišri teismo sudėtis – 4 dvasininkai ir 6 teisėjai pasauliečiai. Jei balsai pasidalindavo pusiau, sprendė karalius. VT nepriklausė nuo kitų valstybės organų, nors kancleris ir seimas kišdavosi į veiklą. Vėliau VT nagrinėjo skundus dėl iždo tribunolo ir karo teismų sprendimų.
Iždo tribunolas, įsteigtas 1613m., nagrinėjo mokesčių bylas, tikrino iždininko ataskaitas. Seimas išrinkdavo 2-7 senatorius ir 16-26 bajorų rūmų atstovus tribunolo nariais. Nuo 1703m. deputatus į Iždo tribunolą rinko pavieto seimeliai po 2 iš kiekvieno pavieto.

16. LDK teisės šaltiniai
Pirmykštėj bendruomeninėj santvarkoj santykiai tarp bendr.narių buvo reguliuojami papročiais.Papročių rinkinių nerasta.Susidarant feod.santykiams,papročių turinys buvo keičiamas.Paprotinės teisės normos reguliavo feodalų ir jų valstiečių santykius, nes did.kunigaikščio(dk) valdžia nesikišo į feodalų vidaus reikalus pagal feodalinį principą-žemės savininkas turi valdžią toje žemėje gyvenantiems žmonėms. Ikistatutiniu laikotarpiu (iki XVIa.3d) LT,matyt, turėjo tik paprotines normas.Iš rašyt.dokumentų be Magdeburgo teisių yra žinomi 2 teisės aktai:Prūsų (Pamedės) teisynas (1340) ir Kazimiero teisynas (1468).
Pamedės teisynas buvo skirtas t.t. pavergtų prūsų sluoksniui (XIIIa. kolonizavo kryžiuočiai)-laisviesiems prūsams. Jie savo teisine padėtimi buvo atriboti nuo kolonizatorių, kt. etninių grupių, turėjusių savo teises, t.p. nuo įbaudžiavintų prūsų, vad. valstiečiais.Istorikų nuomone-Prūsų teisynu naudojosi ir žemaičiai. Pagal Teisyną santuoką galėjo nutraukti ir vyras,ir moteris. Turto paveldėjimas-tėvo linija. Krienas-vedybinis mokestis, iki baudžiavos buvo mokamas jaunosios tėvui ar seniūnui; po to, feodalams moteris buvo didelėj pagarboje. Nusikaltimų rūšys-1)viešajai tvarkai (kėsinimasis į vokiečių gyvybę, nusikaltėlio tyčinis slėpimas, sistemingas neatvykimas į teismą);2)turtiniai (vagystė ir turto sužalojimas.Atskiros bausmės pagal pasisavinto turto vertę.Atsižvelgiama-atvira vagystė ar ne.Bandymas padėti vagiui išvengti atsakomybės prilyginamas vagystei);3)nusikaltimai žmogui (gyvybei, lytiniai,žmogaus orumui ir namų ramybės ardymas). Nužudžius nėščią moterį-vaisiaus žuvimas vertinamas puse vyro. Už išžaginimą-mirtis.Nusikaltimai sveikatai:sužeidimai,sužalojimai,galvos žaizdos.Bausmės rūšys:piniginė išpirka (paprasta,dviguba,kaklo);kūno sužalojimas;mirties bausmė Apie paprotinės TN galima spręsti iš teismų sprendimų: parduodant sklypą turi dalyvauti keli liudininkai, kuriais galėjo būti bet kokie socialiniai sluoksniai, prieš perkant sklypą jis buvo aprodomas pirkėjui. Teismas susitarimą patvirtindavo aktu. XVa. teismo sprendimuose minimas kepurės metimas.Teisėjas ginčą sprendė pagal pasiūlytas lažybas. Kepurę statė ir už rašytinius parodymus.Statant kepurę už pinigus, bylą pralaimėjusi šalis netekdavo tos sumos.Atsisakyti lažintis reiškė bylą pralaimėti.
Seniausias žinomas rašytinis teisės šaltinis-1387m. Jogailos žemės privilegija bajorams katalikams. Greta žemės privilegijų buvo leidžiamos ir sričių privilegijos. Privilegijos saugojo sričių papročius ir teises nuo did.kunigaikščių urėdų pažeidimų. Nemažai dėmesio skiriama teismo procesui ir teismo klausimams. 1387m. privilegija (3 teisiniai dokumentai): I-Vilniaus vyskupui įsteigė bažnytinę žemėvaldą, II-suteikė lengvatų bajorams (bajoro turtas, žemė ir ją dirbantys žmonės buvo pripažinta jo tėvonija, privačia nuosavybe. Jiems liko prievolė dalyvauti karo žygiuose), III-Vilniaus miestiečiams (Vilnius gavo Magdeburgo teisės,savivaldą). Ši privilegija-teisinis pagrindas katalikų dvasininkų,bajorų ir miestiečių luomams susidaryti.
1468m. Kazimiero Teis. reguliavo teismo procesą, žemės ginčų sprendimo,atsakomybės už įv.vagystes ir kt. Suteikė teisę bajorams teisti ir bausti savo priklausomus žmones.Bajorų žemės ginčus turėjo spręsti pakviesti teisėjai.Nustatė nusikaltėlio asmeninę atsakomybę už padarytą nusikaltimą (atsakomybė nuo 7m.amžiaus).Bendrininkavimo institutas. Bausmės dydis priklausė nuo nusikaltimo objekto vertės ir nusikalt. pakartotinumo.
Statutai: 1529,1566,1588. Tai-labai aukštos teisinės kultūros paminklai. Jų šaltiniai-romėnų, papročių teisė,teismų sprendimai. I St. turi 13 skyrių, II ir III po 14. Jie apima beveik visas visuom.gyvenimo sritis, tik nereguliuoja bajorų ir baudžiauninkų tarpusavio santykių. Iame St. dominuoja ponų privilegijos. II St. skirtas daugiau bajorų turtui ir asmeniui apsaugoti, atsiranda baudž.TN. III St. buvo greit parengtas, nes Liublino unijos akte buvo straipsnis, kad LT įstatymai turi atitikti Lenkijos įstatymus. Tai padaryta nebuvo. Renkant Lenkijos karalių Zigmantą III Vazą (?) lietuviai pateikė jam tvirtinti III Statutą. Statutuose vyrauja luominis principas. Jų kalba-senoji baltarusų. Be to, teisės šaltiniai buvo ir seimų priimtos konstitucijos, Magdeburgo miesto teisė, kanonų teisė.

17. Kazimiero teisynas.
Pirmas teisinės kodifikacijos aktas. Galiojo 1468-1529. Kazimiero nurodymu buvo surinktos baudž.paprotinės normos, apibendrinti teismų sprendimai, daugiausia dėl turto vagystės. Reguliavo teismo proceso, žemės ginčų sprendimo, atsakomybės už įv.vagystes ir kai kuriuos žalos atlyginimo klausimus. Akto apimtis – 25str. (17 iš jų skirti kovai su vagystėmis ir nelaisvų žmonių išvedimu). Teisynas turi keletą pažangių tam laikotarpiui teisės principų: 1) už padarytą nusikaltimą nusikaltėlis atsako asmeniškai 2)atsakomybė prasideda nuo 7m. amžiaus; 3)draudžiama pačiam spręsti bylą, įpareigoja kviesti teisėjus (bajorų žemės ginčuose). Teisyne įtvirtintas luominis principas, t.y. feodalinės privilegijos principas. Bausmė feodalui už nusikaltimą nenustatyta. O valstiečio nubaudimą sudarė 2 komponentai: atlyginimas už padarytą žalą ir pats nubaudimas. Nubaudimą sudarė duoklė teismo naudai (pavogtas daiktas, o jei jo nebuvo-pavogto daikto vertė).Be to, tik parobkai galėjo būti išplakti ir įdėti į kaladę. Mirties bausmė pakariant buvo taikoma pakartotinumo atveju arba kai pavogto daikto vertė buvo didesnė kaip 30 grašių (pusė kapos). Tokią sumą sudarė pavogta karvė,žirgas. Teisynas daug pasako apie to meto valstybinę ir visuomeninę santvarką, nusikalstamumą ir kovojimo su juo būdus. Teisyne daugiausia str. skirta kovai su turto vagystėmis (17 iš 25) ir nelaisvų žmonių išvedimu, t.p. baudž. TN numatė atsakomybę už savavališką miško kirtimą ir turto atėmimą užpuolant. Į turto sąvoką įėjo ir nelaisvųjų valstiečių pasisavinimas.Kai valstietis pabėgdavo nuo pono ir kitas asmuo jį pas save apgyvendindavo arba kai valstiečius prisiviliodavo iš kito pono, buvo traktuojama kaip vagystė. Vagyste t.p. laikomas paklydusio žirgo ar rastų daiktų pasisavinimas, kai jų po viešo paskelbimo niekas neatsiėmė. Tokie daiktai “pagal senovę” buvo laikomi kunigaikščio nuosavybe, o juos radę gaudavo radybų. Specifinė to meto norma buvo turto atiminėjimas užpuolant. Jos paskirtis buvo sutramdyti feodalų savivalę, užkirsti kelią spręsti turtinius ginčus jėga, apeinant nustatytą tvarką. Šeima už savo nario vagystę galėjo atsakyti tik tada, kai apie jo nusikaltimą žinojo arba vogtu daiktu pasinaudojo. Kaltės įrodymas – vagies sugavimas su vogtu daiktu, savanoriškas prisipažinimas, “gerų liudytojų” parodymai, prisipažinimas kankinant. Jei kankinamasis ir neprisipažino vogęs, bet kankinimo metu jį pastebėjo vartojant skausmą mažinančias žoleles, o anksčiau- vagiliaujantį, jis vis tiek turėjo būti pakartas. Valkatų problema. Valkata – valstietis, nepriklausantis nei ponui, nei dvaro tijūnui. Įvykus vagystei, asmuo, kuris buvo valkatas priglaudęs, privalo prisistatyti į teismą ir save pateisinti. Priešingu atveju jis turėjo atsakyti už vagystę atlygindamas nukentėjusiam žalą. Ponas sprendė savo priklausomų žmonių bylas. Kai ponas nesprendė bylų, buvo paskiriamas bendras teismas. Diečkus – teismo pareigūnas. Paimti iš vagies išpirką arba paversti belaisviu teisynas draudžia. Teisynas draudžia bylas spręsti patiems. Sakoma, kad teisybės reikia ieškoti teisme. Vaivada turėjo nusikaltusįjį atvesti prievarta ir iškvosti, kol nėra didž.kunigaikščio. Teismai buvo: 1)feodalo – priklausomiems žmonėms; 2)didž.kunigaikščio – bajorams. Kai skundėjas ir atsakovas kreipdavosi į teismą ir teisėjas būdavo paskirtas, šalims pranešdavo prieš 4 savaites, kad surinktų įrodymus. Jei kuri pusė neatvykdavo į teismą – ji laikoma kalta. Pateisinamos neatvykimo priežastys:liga, didž.kunigaikščio ar valstybės tarnyba. Teisyne nustatytas ir bendrininkavimo institutas. Bausmės dydis priklausė nuo nusikaltimo objekto vertės ir nusikaltimo kartotinumo.

18. Žemės privilegijų leidimo priežastys, jų reikšmė bajorams
Visuomenė susidėjo iš 2 pagr. klasių – feodalų ir valstiečių. Feodalų klasės ek.,polit. teisių ir imuniteto susiformavimą geriausiai sekti pagal žemės privilegijas (t.y.remiantis teisiniais dokumentais, kurie parodo jų teisių laipsnišką plėtimąsi). XIVa. pag. dk-iai kartu su krikščionybės įvedimu atsiradus raštui, pradėjo teisinti savo raštais papročius. Dk raštai turėjo įstatyminį pobūdį, vadinosi “raštais” (“lysty”) arba privilegijomis. Privilegijų forma sankcionavo susidėsčiusius papročius ir naujas normas. Kadangi privilegijos visos valstybės feodalų luomui – žemės privilegijos. Privilegijų dėka bajorai buvo išskirti iš kitų luomų ir gavo išimtines ek. ir polit. teises.
Privilegijų suteikimo priežastys: 1)feodalinių santykių raida, bajorų ek. ir polit. galios augimas; 2)kiekvienos privilegijos suteikimą veikė to meto valstybės vidaus ir užs. padėtis. XII-XIIIa. atsirado bajorų sodybos-kaimai, kur žmonės buvo priklausomi nuo savininko.Tie kaimynai, kai jų skaičius padidėjo, paverčiami baudžiauninkais, atliekančiais prievoles už žemės sklypą. Taip jau XIIa. 2pusėje atsiranda dvaras, kuriame gyvena bajoras ir kaimas, kuriame gyvena priklausomi žmonės. XIII-XIVa. kaimai tapo bajoro nuosavybe, tėvonija. XIIIa. LT-je buvo 3 rūšių žemės nuosavybė: 1)mobilių(?) tėvoninė nuosavybė; 2)dk domenas; 3)laisvų valstiečių nuosavybė.
Gausiausia grupė – (1)smulkūs tarnybiniai bajorai. Jų eiles papildė dk sankcija iškilę turtingieji laisvieji valstiečiai. Mažiau gausi (2) stambių tėvoninių bajorų grupė, kuri t.p. atliko karinę prievolę. Mažiausia ir įtakingiausia (3) dk dinastijos grupė. Senjorijų ir pilno bajorų imuniteto formavimasis ir feodalinis susiskaldymas LT-je vyko lėtai, bet su stambia feod.bajorų nuosavybe didėjo ir jų teisės. Kadangi valstybė susiformavo, kai bendruomenė susiformavo į kaimus, bajorai neturėjo galimybių užgrobti bendruomeninių žemių, todėl LT labai ilgai išsilaikė asmeniškai laisvi valstiečiai, priklausomi tik nuo dk. Dk. turėjo plačią socialinės valdžios bazę. Iš jų pasirinkdavo sau tarnyb. žmones. Dėka ankstyvo Baltarusijos ir Juodosios Rusios žemių įjungimo į LT, ilgai negalėjo išlaikyti vientisos LT. Iki XIVa. pab.nebuvo bažnytinių žemės valdų.
Stambių feodalų polit. ir ek. stiprėjimas aiškinamas jų dvarų išaugimu,prekybinių ryšių stiprėjimu su užs. rinka. Miestai kūrėsi vėlai ir prekyba su užs. nelabai išsivystė. Feod. ūkis natūralus, pagr. vertybė-žemė. Dk galėjo atlyginti tarnyb.žmonėms tik žeme. Nuolatinis užpuolimo pavojus – kryžiuočių, vėliau Maskvos,-didž.kunigaikščius vertė stiprinti kariuomenę. Kiekvienas žemvaldys turėjo atlikti tarnybą ir atsivesti žmonių, todėl ir dk, ir bajorai buvo suinteresuoti turėti kuo daugiau žemės ir žmonių, kad galėtų suformuoti karinį būrį. Bet jie nenorėjo žemę dalinti tėvonine teise, todėl buvo beneficija. Seniūnijose ir valsčiuose žemes bajorams dalino vietininkai ir seniūnai, po to tvirtino dk. Gavę žemę laikinai, bajorai ją alino ir engė valstiečius. Tada dk suteikė žemę iki gyvos galvos (XV-XVIa.) Prašant bajorams, kartais dk suteikdavo žemes paveldimam naudojimui be teises perleisti – valdymos leno teise. Ilgainiui bajorai reikalavo laikiną valdymą pakeisti tėvoniniu-paveldimu. XVa. pab. atsirado įkeistų žemių už skolas: bajorai skolino pinigų dk ir įkaitu gaudavo žemę su valstiečiais. Negrąžinus skolos žemė likdavo bajorui. Įkeistoje žemėje laikytojas turėjo ir tėvonines teises. Dk valdos mažėjo, o feodalų – didėjo. Daliniai kunigaikščiai ilgainiui išnyko, o jų dinastija susiliejo su ponais bajorais. Smulkūs bajorai stengėsi iš dk išgauti kuo daugiau teisių ir privilegijų ir turėti savo atstovus valstybiniame aparate. Bajorai vaidino didelį vaidmenį kunigaikščių kovose dėl valdžios. Pretendentai rėmėsi bajorų grupėmis ir žadėdavo joms lengvatas ir privilegijas.
Lenkijos feodalai po 1385m. Krėvos unijos baiminosi, kad LT dk tapęs Lenkijos karaliumi ir remdamasis LT bajorais nepaverstų jų savo tarnais. 1387m. Jogaila su lenkų dvasininkais ir ponais atvyko krikštyti LT. Daliniai kunigaikščiai ir ponai bajorai priėmė katalikybę kaip gerą ideologinę priemonę feod.santvarkai stiprinti. Kiti bajorų sluoksniai buvo prieš tokį tikėjimą, nes kryžiuočiai po tikėjimo priedanga puldinėjo kraštą.
Unija su lenkais ir krikščionybės priėmimas bei platinimas sukėlė prieštaravimus bajorų tarpe. Jogaila, norėdamas patraukti kuo daugiau bajorų, 1387.02.20 išleido I-ą privilegiją LT bajorams katalikams: suteikė žemės nuosav. teisę bajorams ir jų įpėdiniams (kaip Lenkijos bajorams); pilių ir kt. apskrityse turi būti paskirta po vieną teisėją, kurie spręstų bylas kaip Lenkijoje; be dk išankstinio sutikimo išleisti bajorams dukras, giminaites ir našles už vyrų, tačiau tik kataliko. Bajorų dukros ir anūkės po vyro mirties našlaudamos galėjo valdyti turtą Ištekėjus turtas pereidavo vaikams arba vyro giminėms; bajorai karaliaus atleidžiami nuo darbinių prievolių dk, išskyrus pilių statybą, remontą ir karinę tarnybą savo lėšom. Privilegija žymiai sustiprino ek.padėtį ir polit.įtaką. Atsirado galimybė kaupti žemes stambių feodalų rankose dėl perleidimo.
1413m. Horodlės privilegija buvo savotiškas unijos aktas: patvirtino I-ąją privilegijos suteiktas teises; suteikta teisė rinkti LT dk su Lenkijos karaliaus ir bajorų pritarimu; gavo teises užimti aukštas pareigas, bet naujas – vaivadų ir kaštelionų; stambiausiems bajorams suteikti Lenkijos bajorų herbai (stiprėjo ryšiai su Lenkija); teisė disponuoti gauta už tarnyba bei dovanota, paveldėta žeme, bet atlieka dk leidimu, perleidimo aktas sudaromas įstaigose (kontrolė,pajamos iždui); bajorai-galėjo paskirti turtus žmonėms, išleisti dukras už vyrų katalikų; dk valia ponai bajorai ir bajorai galėjo susirinkti į seimą Liubline ir svarstyti valst.reikalus. Tačiau nebuvo atleisti nuo pilių statybos. Ši privilegija stiprino bajorų ek.teises, kelia polit. jų vaidmenį. Lenkų interesas – stengiasi susilpninti LT savarankiškumą, praplėsti savo įtaką. Šias privilegijas gavi tik tie bajorai, kurie turėjo Lenk.bajorų herbus bei buvo katalikai.
1432m. Jogailos privilegija sutinkant dk Žygimantui: bajorų paveldėti ir pagal dk raštus gauti turtai yra gavusiojo nuosavybė su teise valdyti ir perleisti; minimos pilių statymas, karo tarnyba ir duoklių davimas; privilegijas gavi ir stačiatikiai.
1434m. Žygimanto privilegija: tokios pačias teises gavo katalikai ir stačiatikiai; bajorai įskųsti be teismo nebus persekiojami; patvirtino ankstesnes teises; atleidžia bajorų valstiečius nuo dėklos dk-iui, ji atiteko bajorams; bajorai, perleisdami turtą turėjo gauti dk ar pareigūno leidimą; bajorus galėjo teisti tik teismas; pravoslavai gavo katalikų teises, rink. teisę į valstyb.postus LT; slavai galėjo gauti herbą iš LT bajorų su lenkų leidimu;
1447m. Kazimiero privilegija: patvirtintos jau turimos teises; bajorai ir miestiečiai nebus baudžiami be teismo; už nusikaltimą baudžiamas kaltininkas, o ne jo šeima ar tarnai; teisė bajorams laisvai išvykti į užsienį, išsk. priešo šalis; naujų pilių statyba ir remontas, karinė tarnyba palikti; kunigaikštis pažadėjo nepriimti į dvarus pabėgusių nelaisvų valstiečių ir įsakė bajorams nepriimti dk dvarų valstiečių; bajorai gavo teisę valdyti, teisti, bausti priklausomus žmones – tiesioginė valstyb. f-ja; dk įsipareigoja nesuteikti svetimšaliams (lenkams) žemių, dvarų; žadėjo plėsti LT žemes. Ši privilegija-sutartis tarp dk ir bajorų valstyb. valdymo ir gynimo reikalais. Dk neteko daug pajamų. Jis finansiškai darosi nepriklausomas nuo bajorų. Bajorai įtvirtino teisišką viešpatavimą ek. ir politikoje. Lygus valdžios pasidalinimas tarp dk ir bajorų (feodalų).
1492m. Aleksandro privilegija: patvirtintos 1447 privilegijos str.; dk įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų, priimtų kartu su Ponų taryba; be ponų pritarimo dk negalėjo keisti valdininkų ir skirti naujų, negalėjo sumažinti vietininkų ir kt. valdininkų pajamų; dk neturėjo teisės paprastų žmonių kelti į bajorus; dk neteko teisės šalinti paskirto valdininko, jei jis nepadarė nusikaltimo; Ponų taryba mokesčius naudojo gaunamus iš muitų, smuklių; dk be Ponų tarybos leidimo negalėjo imti iš iždo pinigų; į užsienį ištekėjusi dukra negalėjo paveldėti žemės; dk pažadėjo santykius su užsieniu palaikyti tik su Ponų tar. pritarimu; svarbiausias bylas dk sprendė kartu su Ponų taryba
1506m. Žygimanto I privilegija. Patvirtino Aleksandro privilegiją.

19. Sričių privilegijų leidimo priežastys.
Pirmoje 13a. pusėje LDK pradeda prisijungti slavų žemes, pirmiausia juodąją rusią su Gardino, Volkovysko ir Slonimo miestais. 14a. pradžioje prisijungė palenkę, Polocko, Minsko, Vitebsko, Černigovo, Kijevo, po to Smolensko žemes. Suiro Kijevo Rusia į > nei 12 kunigaikštysčių, kurios buvo nevienodai išsivysčiusios. Jas pradėjo pulti mongolai-totoriai. LDK kunigaikščiai pasinaudoję rusų žemių nusilpimu pradėjo įvairiais būdais jas jungti prie Lietuvos, kartais pavienių Rusijos žemių kunigaikščiai patys pasiduodavo Lietuvos valdžios kad išvengtų mongolų-totorių jungo supratę, kad tik stipri LDK kunigaikščio valdžia netik apsaugos nuo mongolų-totorių vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos išnaudoti. Susidarė vasalinė priklausomybė LD kunigaikščiai įsipareigodavo senų feodalinių santykių nenaikinti, palikti vietines įstaigas, vietinius kunigaikščius, neliesti pravoslavų tikybos , papročių.
Taip rytų žemės atsidūrė LDK sudėtyje. Ją politiškai vienijo didžiųjų kunigaikščių valdžia. Vietiniai kunigaikščiai negalėjo savo valia vykdyti užsienio politikos, karinių sutarčių, kaip vasalai įsipareigojo mokėti duoklę, dalyvauti kariniuose žygiuose, tuo tarpu viduje tvarkėsi savarankiškai. Tokios teritorijos sudarė didesnę LDK ploto. Etnografinės Lietuvos didžioji dalis liko valdovo domenu. Rusiškos sritys turėjo savo teisę, papročius, visuomeninių santykių specifiką, bet pasibaigus vietinių kunigaikščių dinastijai ir paskyrus vietininką, vietiniai bajorai prašė privilegijų ir vietininko teisių apibrėžtumo. Nuo 15a. leidžiamos sričių privilegijos. Jos beveik visos bendruomeninės. Nustatyti gyventojų santykiai su vietos valdžia (nebuvo bendrų valstybei įstatymų). Tai ne tik politinės, bet ir CT, BT, AT taip pat procesų normos.
Seniausia žinoma Lucko srities privilegija (Jogaila 1472m.). Žemaičių žemė tai pat gavo privilegiją, prisijungė savanoriškai. Vėliau kunigaikščiai pakartodavo pirmtakų suteiktas privilegijas. Kol atskiros slavų žemės buvo Lietuvos sudėtyje ir turėjo savo organus, nereikėjo privilegijų, nustatančių santykį su visa valstybe. Vytautui centralizuojant Valstybinę valdžią, jos nenorėjo prarasti susiklosčiusių papročių ir santykių. Suprasdami, kad teisiniais aktais padėties nepakeisi, o jėga taip pat, LDK kunigaikščiai sutiko, naikinant dalines kunigaikštystes centrinį valdymą atriboti nuo vietinio (nustatyti valdžios ribas).
Pirmosios privilegijos po Jogailos – Vytauto ir Kazimiero. Vėlesnės buvo bajoriškosios – tik šiam luomui: Volynės, Bielskio.
1. Lucko žemės privilegija 1427m. Patvirtinamos visos turimos gyventojų teisės, atleidžiama nuo visų mokesčių, išskyrus sidabrinės, garantuojama religinė tolerancija, kitos privilegijos analogiškos.
2. Savotiška žemaičių žemės privilegija. (Gavo iš Aleksandro). Pažymima, kad jie nebuvo užkariauti, turėjo savivaldą, teismą (nepriklausomą).Rinko savo vadovus. Didysis kunigaikštis įsipareigojo neimti bajorų žemių.
3. Bielsko privilegija 1504m. tik bajorų teisės ir pareigos. Primenama karinė prievolė. Laisvai disponuoja tėvonija ir pirkta žeme. Ištekėjusios moterys po vyro mirties su kraičiu galėjo grįžti pas tėvus. Seniūnas galėjo spręsti 4 kategorijų bylas: vagysčių, išžaginimų, padegimų, užpuolimų. Nustato valstiečiams prievolių dydį ir išieškojimo garantijas. Uždraudžia bajorams savo valia palengvinti prievoles, lenkams laidžia vadovautis lenkų teise o rusams vietine.
4. Vitebsko žemės privilegija (Aleksandras 1503m.). garantuoja bajorams turto ir jų asm. t. neliečiamybę. Įsipareigoja Vitebsko žemių niekam nedovanoti. Bajorai ir laisvi gyventojai pranešę vaivadai gali išvykti. Moterys gali laisvai ištekėti. Miestiečiai gali ganykloms naudotis atitinkamomis žemėmis. Susitarta nesikišti į matų sistemą. Be teismo niekas nebaudžiamas, bausmės turi atitikti nusikaltimo dydį. Galima skųstis dėl vaivados. Turtinių teisių garantija, savivalda.
Iš viso apie 20 privilegijų.

20. Žemės nuosavybės formos pagal LT Statutus
Ekonominės, feodalinės santvarkos pagrindas buvo žemės nuosavybė. Žemė tuo metu buvo pagrindinė gamybos priemonė. Feodalinės žemės nuosavybės formos: 1) alodas; 2)lenas.
Alodinė atsirado dėl išsiskyrimo iš bendruomeninės nuosavybės. Tai privati, paveldima žemės nuosavybė ankstyvo feodalizmo laikotarpiu, ją galėjo turėti ne tik feodalai bet ir valstiečiai. Vėliau alodas virto beneficija, po to feodu.
Leninė paremta hierarchine feodalų luomų sistema. Feodalinė žemės nuosavybė jungė specifinę feodalo valdžią toje žemėje gyvenantiems valstiečiams ir baudžiauninkams. Vyravo apribotos nuosavybės teisė.
Visi 3 statutai skyrė žemės nuosavybės sritis:
1. didžiojo kunigaikščio domenas 2. Ponų ir bajorų (stambių) alodinė nuosavybė 3. Gauta už tarnybą žemė. 4. Laisvų valstiečių žemė.
Iš domeno DK gaudavo pajamų, parūpindavo žeme ir valstiečiais bajorus ir dvasininkus. Domenas nuolat mažėjo. Daugiausia žemės buvo gautos iš tarnybos. Greta laikino valdymo įsigali paveldimas – tėvonija, kuri tapo pagr. žemės nuosavybės forma. Bajorai prarasdavo nuosavybę tik padarę nusikaltimą.
Statutai skiria dvarus:
1) tėvoninis – gautas paveldėjimo keliu;
2) užtarnautas – ne visiška nuosavybė.
Jei tarnybinis bajoras pasitraukia nuo pono, dvaras lieka ponui. Feodalinės žemės nuosavybės teisė buvo įgyjama tokiais būdais: paveldėjimu, gaunama už tarnybą ir pirkimu. 15a. įsigalėjo senaties institutas. 1529 Statutas leido bajorui įkeisti visą turtą. Įkaito laikytojas turėjo teisę naudotis turtu ir privalėjo atlikti prievoles, jei sutartyje nebuvo numatyta kitaip. Pagal II ir III statutus, bajorai turėjo teisę laisvai disponuoti žeme, nepaisant, kokiu būdu ji įgyta. Jie galėjo žemę parduoti, dovanoti, užstatyti, palikti testamentu kam nors. III statutas suteikė bajorams išimtinę teisę –turėti nuosavybę. Statutai pripažino žemės bendrosios nuosavybės institutą. Bendrasavininkas turėjo teisę reikalauti išskirti jam priklausančią turto dalį. Dalybos apiforminamos raštu teisme ir įrašomos į teismo knygas. Radinys ir lobis buvo laikomi žemės savininko nuosavybe. Buvo draudžiama medžioti svetimose naudmenose. Statutai pripažino servitutų institutą. DK ponų ir bajorų miškuose buvo galima turėti bartinių medžių ir pagal papročius jais naudotis: leidžiama turėti ežerų ir šienaujamų plotų. Statutai draudė naikinti gulbių ir sakalų lizdus. Už miško padegimą buvo išieškomi nuostoliai.
Paveldėjimo teisė. Vyrų ir moterų turto paveldėjimo teisės nebuvo lygios. Statutai skyrė tėvo ir motinos turtą. Tėvo turtą paveldėjo sūnūs, o dukterys turėjo teisę gauti ¼ tėvo palikimo kaip kraitį. Jei nebūdavo sūnų, visą bajoro palikimą paveldėdavo dukterys lygiomis dalimis. Žmona po vyro mirties gaudavo savo kraičio garantinį turtą. Buvo žinomas ir testamentinis turto paveldėjimas. Testamento negalėjo palikti nepilnamečiai, vienuoliai, sūnūs neatsiskyrę nuo tėvo ūkio, baudžiauninkai ir asmenys, kuriems per teismą atimtos turtinės teisės. Valstiečių turtą taip pat paveldėdavo sūnūs. Jeigu sūnų nebūdavo, tai turtas atitekdavo bajorui. Valstiečio ūkyje broliai paveldėjimo teisės neturėjo.
Prievolinė teisė. Pagal statutus prievolines teises reikėjo atlikti asmeniškai. Solidarios atsakomybės, kai prievolę turėjo atlikti keli asmenys, nebuvo. Buvo žinomos pirkimo-pardavimo, nuomos, įkeitimo, pasaugos ir paskolos sutartys. Jei būdavo parduotas svetimas turtas, tai savininkas jį atgaudavo, o pirkėjas savo sumokėtų pinigų dalį išieškodavo iš nesąžiningo pardavėjo. Didesnę nei 10 kapų grašių sumokėtos paskolos sutartį reikėjo sudaryti raštu. Turto įkeitimo ir pasaugos sutartys taip pat buvo sudaromos raštu. Saugomą turtą praradus, už jį reikėjo atlyginti.
Globa buvo skiriama nepilnamečiams vaikams: berniukams iki 18, mergaitėms iki 13, globa gali būti paskirta ir nepilnamečių turtui. Globėjas kartu su vazniu ir liudytojais sudarydavo vaikų turto sąrašą ir įtraukdavo jį į Žemės teismo knygas. Globėjas išlaikė ir mokė vaikus atsižvelgdamas į jų turto dydį. Už rūpinimąsi globėjas gaudavo 1/10 dalį vaikų ūkio pajamų. Jis atsakė už padarytus vaikų turtui nuostolius.

21. Šeimos teisės bruožai pagal statutus.
Statutai gana nuodugniai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraičio ir paveldėti motinos turto. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, nutraukdavo bažnyčios teismas. III statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki 1 eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo ½ dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir ½ dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje. Vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę statutas numato mirties bausmę vyrui, žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs ir tekėjo.
Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš žento raštą, kuriuo jis 1/3 savo turto skirdavo įkraičiu, t.y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Žentas įrašo raštą į žemės teismo knygą.Vyras duodavo raštą , garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gauna lygią su vaikais dalį. Jei išteka antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti ¼ to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertina dvarą pinigais ir 1/3 užrašo žmonai – įkraitis. Vaikai po vyro mirties gali atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis grąžinamas tėvams. Vyras gali užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudojasi bendrai. Žmona po mirties disponuoja laisvai. Kai dukterys išteka po tėvo mirties, išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nesant turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duoda seserims ¼ dvaro (jį įvertina pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvoja dukrai skirtą turtą, išmoka skolą, nes perleidus dvarą, dukros gali išieškoti iš įgijėjo ¼ dvaro.
Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių ¼ dvaro kaip kraičio 10m. (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti.

22. Nusikaltimai ir bausmės pagal Lietuvos Statutus.
Baudžiamosios atsakomybės pagrindas buvo DK nustatytas visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda DK iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį.
Nusikaltimu vadinamas keletas terminų, tai reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: Vystup – išsišoko, pažeidė tvarką, Škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, Zločynstvo- piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, Vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės daugiausia..., nes bausmėmis apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas. BT bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai;2) atviros prievartos luomiškas pobūdis. Nusikalstama veika: 1) skriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; 2) šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata: 1) padaroma žala; 2) pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka.
Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas.
I statute – skriauda nukentėjusiajam ir nustatytos tvarkos pažeidimas. Nukentėjusysis pats ieško skriaudėjo, rašo skundą teismui ir pats dalyvauja teismo procese. Nusikaltėlis turi atlyginti žalą ir sumokėti už skriaudą. Viešoji bausmė net ne visada paskiriama, skiriama jei pažeidžiami valstybės ar DK interesai. Nukentėjusysis turi teisę susitarti dėl atlyginimo, net atleisti. Pašalinis asmuo galėjo išpirkti nusikaltėlį nuo bausmės. Pirmavo nukentėjusiojo interesai; asmeninės ir turtinės bausmės taikomos DK tik tada kai sumokėtas nukentėjusiajam. Toks nusikaltimo traktavimas – paprotinės teisės liekana. Tačiau valdžia nebuvo visiškai abejinga, nes pažeidžiami įstatymai, papročiai ir ardomas paklusnumas, todėl sumokėjęs atlygį, nusikaltėlis mokėjo tokią pat baudą valstybei, arba et mirties bausmė. Nustatytas principas, kad nė vienas be kaltės neturi nukentėti. Todėl nebuvo kreipiamas dėmesys į nusikaltimo padarymo motyvus ir kaltės formą. Už valstybinius nusikaltimus skirdavo mirties bausmę. Jei nusikaltėlio turto nepakakdavo atlyginti nukentėjusiajam ir sumokėti baudą, iždas nieko negaudavo. Mirties bausmę skirdavo už valstybės išdavimą, dezertyravimą iš karo lauko, pareigūnų nužudymą, plėšimą. Kalėjimo bauda iki 6 savaičių už DK ir Ponų tarybos sprendimų panaikinimą, teisėjo įžeidimą. Bajorams taikydavo ištrėmimo bausmę už nužudymą ar neatvykimą į teismą. Tokį bajorą paskelbdavo banita, t.y. ištremtu ir uždrausdavo su juo bendrauti ir suteikti pagalbą.
II statutas nusikaltimo sampratą gerokai išplečia nes 1) išsivysto feodaliniai santykiai; 2) baudžiavinami valstiečiai; 3) nusikalstamų veikų feodalams pagausėjo.
III statutas- pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo 4 kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai 3 iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką ir su 2 liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė mirties bausmei ir bauda už negarbę. Mirties bausmė ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti jo žmona.
Visapusiškai reglamentuojama vagystė ir turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlį nubausta mirties bausme, jo slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais – tokios pat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baud1 už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objekto galėjo būti tik žmogus. Pakaltinamas nuo 14m. (II) ir 16m. (III) statutas. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas – sunkinanti aplinkybė. Nusikaltimo objektas – saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24d. už nužudymą atsakyti nereikia.
Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: DK įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai.

23. Civilinis procesas pagal statutus.
Civilinis procesas vyko rungimosi būdu. Naudota lažybų forma. Civilinę bylą kėlė ieškovas ir kvietė atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamos priežastys buvo valstybinė tarnyba arba liga. Šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grindžia reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikerta, gali pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešinga bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą dieną paskelbia sprendimą. Per tą laiką galima susitaikyti. Byla sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklauso skundų, atsakymą ir leidžia vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojai: artimi kaimynai(žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė rubežuojasi su ginčijama žeme (įrodinėja savo žemę). teismas išklauso ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti 3 ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. III statute leidžiama apeliacija. Pradžioje skundžiamas ne sprendimas o teisėjas (I statutas).
I statute apeliacija yra teisėjo klaida. Aukštesnis teismas pataiso klaidą. Teisėjas neturi atvykti į aukštesnį teismą. Už nepagrįstą apeliacinį skundą moka teisėjas. Neleidžiama apeliuoti jei: 1) ieškinio objektas prievolė, paremta dokumentu; 2) jei apeliacija grindžiama antraeiliais formalumais; 3) jei kita šalis pripažino pretenzijas pagrįstomis. Padavus skundą teismo sprendimo įgyvendinimas sustabdomas kol išspręs Vyriausiasis Tribunolas. Aukštesniajam teismui negalima pristatyti papildomų įrodymų. Jei pralaimi apeliaciją sumoka kitai šaliai 6 kapas grašių, negautą naudą, kompensaciją už sprendimo nevykdymą.

24. Baudžiamasis procesas pagal statutus.
Buvo 3 Lietuvos statutai: 1529, 1566, 1588 metais. Tai buvo labai aukštos teisinės kultūros paminklas. Jų šaltiniais buvo romėnų teisė, paprotinė teisė, teismų sprendimai. Jie apima beveik visas visuomeninio gyvenimo sritis tik nereguliuoja bajorų ir baudžiauninkų tarpusavio santykius. Lietuvos statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, bet procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiaja teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymai buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai. Daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Buvo senaties terminas bylai pradėti: 10 metų sunkiems nusikaltimams, 3 metai lengviems. Bylą kėlė nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese buvo krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus baudžiama teisme. Reikėjo minimaliai 3 liudininkų, o jei buvo 2 tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis gali sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Kada grėsė mirties bausmė (už smurtą, namų užpuolimas- 2 liudininkų ir priesaikos nepakako. Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada kokių įrodymų reikia priklausė ar šlėkta ar baudžiauninkas, paprastas žmogus baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas šlėkta- ieškovas prisiekia su 6 liudytojais, iš jų 2 turi būti šlėktos.
Didesnė dalis statuto straipsnių skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turi procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, galėjo būti vykdoma krata, liudytojų parodymai. Kaltinamieji vagyste buvo išaiškinti, įtariami, neįtariami. visiškai įrodyta, kad sugautas su vogtu daiktu asmuo kaltinamas vagyste, galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kartos atveju galėjo sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamą padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo 2 ar 3 liudytojai teigę, kad jis galėjo pavogti, kankino, kad jis prisipažintų. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir 2 kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų.

25. Magdeburgo civilinės ir šeimos teisės bruožai
Lietuvos didieji kunigaikščiai, norėdami sudaryti sąlygas amatams ir prekybai plėtoti miestuose, suteikdavo jiems savivaldą Magdeburgo miesto teisės pagrindu. Pagal Magdeburgo teisę dideliuose miestuose civilines ir baudžiamąsias bylas sprendė vaitas su burmistrais ir tarėjais, o namų užpuolimų, padegimų, plėšimų, bajorų sužalojimo atvejais – vaivada. Kai kuriuose miestuose teismas skyrėsi į tarybą i miestiečių teismą – suolą (lavą). Civilines bylas nagrinėjo taryba, susidėjusi iš burmistrų ir tarėjų. Žydų civilinius ginčus nagrinėjo kolegija, kurią sudarė bendruomenės išrinkti seniūnai, vadovaujami rabino.
Nuosavybės teisė
Pagal Magdeburgo teisę buvo aiškiai atskirta nuosavybės ir turto valdymo teisė. Turto valdymas skyrėsi nuo nuosavybės, nes turto savininkas turėjo priveligijuotą padėtį teisme.
Pirmasis nuosavybės įgijimo būdas buvo turto užvaldymas pasibaigus senaties terminui, kuris kilnojamajam turtui buvo 1 m. ir 6 sav., o nekilnojamajam tiek, kiek siekė atmintis, o jei neatsiminta – 31 m., 6 sav. ir 3 d. Pasibaigus senaties terminui nebuvo galima užvaldyti valstybės ir bažnyčios turto. Miestiečiai turėjo alodinę nuosavybės teisę į žemės sklypus, bet nuosavybės teisė neapėmė žemės gelmių.
Buvo skiriama paveldėta ir įgyta nuosavybė. Įgytu turtu buvo galima disponuoti laisvai, o parduodant paveldėtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą. Uždrausta parduoti nekiln. t. bajorams ir dvasininkams. Nuosavybės teisė į kilnojamąjį daiktą buvo perleidžiama, perduodant turtą įgijėjui, o į nekilnojamąjį – sudarant sutartį, kurią registravo, ir teisėjas perduodavo įgyto turto valdymą. Savininkai turėjo turtu naudotis taip, kad nepadarytų žalos kitiems. Buvo žinomi ir servitutai, kurie atsirasdavo sutarties arba senaties pagrindu. XVI a. Atsiranda nematerialių teisių apsauga (spaustuvės savininko teisės į leidinį (iki 30m.)). Plačiai buvo naudojamas turto įkeitimas. Turtas galėjo būti įkeistas su arba be tiesės valdyti.
Sūnūs ir dukterys turėjo vienodas paveldėjimo teises. Tačiau buvo skiriamas specifinis motinos ir tėvo turtas. Prie motinos turto priskiriamas jos kraitis, asmeninio naudojimo daiktai ir santuokoje įgytas turtas. Motinos turtas tekdavo dukterims, kurios nebuvo gavusios kraičio, ir sūnums, įstojusiems į dvasininkų luomą. Tėvo specifiniu turtu buvo laikomi ginklai, šarvai, arklys su kamanomis. šį turtą gaudavo sūnūs. Tėvai galėjo nepalikti turto vaikams, kurie blogai elgėsi. Pirmiausia turtą paveldėdavo žemutinės linijos giminaičiai, jų nesant – aukštutinės linijos, jeigu ir tokių nebuvo, turtą paveldėdavo šalutinės linijos giminaičiai iki 7-sios kartos. Paskutiniai buvo vyras ir žmona. Tėvai turėjo pirmumo teisę tolimesnių aukštutinės ir šalutinės linijos giminaičių atžvilgiu. Vyras paveldėdavo žmonos kraitį, išskyrus specifinį motinos turtą. Nekilnojamas žmonos turtas tekdavo vaikams. Našlė gaudavo įkraitį, o jo nebuvus, trečdalį arba ketvirtadalį santuokoje įgyto turto. Nusikaltėlių, savižudžių, teisėtų įpėdinių nepaimtas turtas per 1 m. ir 6 sav. laikomas išmestiniu.
Turtą buvo galima palikti ir testamentu, kuris turėjo būti sudarytas dalyvaujant 7-niems liudytojams, surašant jį teisme arba magistrate ir įrašant į knygas. Paveldėtą turtą be įstatyminių įpėdinių sutikimo palikti testamentu buvo uždrausta. Testamente nurodydavo ir jo vykdytoją, kuris kartu buvo našlės ir vaikų globėjas.

Prievolinė teisė
Šalys laisvai sudarydavo sutartis ir nustatydavo jų vykdymo sąlygas. Kreditorius teisės buvo garantuojamos įkaitu ir laidavimu. Šalys susitikdavo dėl mokėjimo sumos ir vietos. Prievolė pasibaigdavo ne tik tada, kai ją įvykdavo, bet ir panaudojus depozitą, cesiją, prievolę pakeitus arba atleidus nuo jos, taip pat jei prievolės negalima įvykdyti ne dėl skolininko kaltės.
Plačiai buvo paplitusios pirkimo-pardavimo, paskolos, nuomos ir rangos sutartys. Darbo sutartys draudė išeiti iš darbo prieš terminą. Samdytojas atsakė už žąlą, padarytą tretiesiems asmenims pas jį dirbančių darbuotojų. Buvo žinomos bendrovės, vežimo ir pasaugos sutartys, kurios atsirado plečiantis prekybai.
Šeimos teisė. Teisių turėtojais būdavo patys miestai ir pilnamečiai jų gyventojai: tik 21 m. amžiaus vyrai ir moterys turėjo visišką veiksnumą Moterys teisinius veiksmus atlikdavo vyro arba globėjo akivaizdoje. Miesto pretenzijoms nebuvo taikoma senatis. Teisės subjektais buvo cechai ir pirklių draugijos, ligoninės ir vaikų prieglaudos.
Šeimos santykius irgi reglamentavo Magdeburgo teisė. Santuoką įformindavo Bažnyčia pagal kanonų teisę. Buvo praktikuojamos sužieduotuvės, kurių metu sudarydavo sutartį dėl busimos santuokos, kraičio, išrangos ir įkraičio. Sužieduotuvių sutartis įrašoma į miesto knygą. Žmona gaudavo vyro luomo teises ir vyras tapdavo jos globėju. Jis turėjo teisę bausti žmoną kūno bausmėmis, bet negalėjo kankinti.
Kraitis galėjo būti kilnojamas ir nekilnojamas turtas, išranga iš motinos brangenybių ir kt. Vyro ir žmonos turtas atskirtas, bet vyras jį valdo. Įkraitis buvo kraičio dydžio, o jeigu neužrašytas, žmona priesaika nurodo jo dydį. XVI a. ribojama įkraičio teisė. Žmona netenka teisės į garantiją už kėsinimąsi, ————, turto eikvojimą. Vyras taip pat netenka teisės į kraitį.
Tėvų teises vaikams galėjo atimti tik teismas dėl tikybų skirtumo arba motinai ištekėjus antrą kartą. Be tėvų likusiems vaikams buvo skiriamas globėjas iš vyriškos lyties giminaičių. Teismas galėjo priversti būti vaikų globėju, taip pat skyrė įstaigą globėjų kontroliavimui. Galima buvo ir atsiprašyti, turint daug vaikų, sergant, senam arba jei yra pareigūnas. Moteris galėjo pati pasirinkti globėją.

26. Magdeburgo baudžiamosios teisės bruožai
Pagal Magdeburgo teisę dideliuose miestuose baudžiamąsias ir civilines bylas sprendė vaitas su burmistrais ir tarėjais, o namų užpuolimų, padegimų, plėšimų, bajorų sužalojimo bylas – vaivada. Kai kuriuose miestuose teismas skyrėsi į tarybą i miestiečių teismą – suolą (lavą). Baudžiamąsias bylas nagrinėjo suolas.
Nusikaltimai buvo skirstomi į viešus ir privatinius, į gėdingus ir negėdingus. Tarp veiksmo ir jo padarinių turėjo būti priežastinis ryšys, ypač nužudymų ir sunkių kūno sužalojimų atvejais. Kiekvienas nusikalstamas veiksmas buvo laikomas tyčiniu. Tai, kad nusikalstamos valios nebuvo, turėjo įrodyti pats kaltinamasis. Buvo žinomos tyčios, neatsargumo ir atsitiktinumo sąvokos. Faktinė klaida pašalindavo atsakomybę, o juridinė – ne. Nereikėjo atsakyti už priverstinius veiksmus ir veiksmus esant būtinajam reikalingumui. Vaikai iki 12 m. už savo nusikaltimus neatsakė, už juos materialiai atsakingi buvo tėvai.
Atsakomybė buvo asmeninė, girtumas nuo atsakomybės neatleisdavo. Šeimos narių interesai nukentėdavo tik valstybinių nusikaltimų bylose, nes būdavo konfiskuojamas turtas. Buvo baudžiama už baigtą nusikaltimą, o valstybiniuose nusikaltimuose ir už sumanymą bei pasirengimą. Baudė už pasikėsinimą apiplėšti arba nužudyti kelyje, panaudoti padirbtus pinigus arba svorio/ilgio matus, už ginklo nešiojimą draudžiamu metu ir už padegimo priemonių nešiojimąsi.
Visi bendrininkai buvo baudžiami vienodai. Baudė ir už nepranešimą apie rengiamą arba padarytą nusikaltimą. Veikos nusikalstamas pobūdį buvo pašalindamas keliais atvejais: 1) savo teisių apsauga; 2) būtinoji gintis; 3) būtinasis reikalingumas; 4) įsakymo vykdymas.
Bausmės, kaip ir nusikaltimai, buvo skirstomos į viešas ir privatines. Švelnesnė bausmė buvo skiriama, kai nuo nusikaltimo padarymo praeidavo daug laiko, nusikaltėlis buvo kilmingo luomo, jam atleido nukentėjęs asmuo, dėl blogos nusikaltėlio sveikatos, kai nusikaltimą padaro nėščia moteris. Prie sunkinančių aplinkybių buvo priskiriami: nusikaltimu suardyta viešoji tvarka; veika nukreipta prieš giminaitį, viršininką, tarnybiškai aukštesnį arba aukštesnio luomo asmenį; padaryti dideli nuostoliai; sugautas nusikaltimo vietoje; pakartotinis nusikaltimas. Nusikaltėlis, atsipirkęs nuo mirties bausmės ar kūno sužalojimo, netekdavo garbės.
Pirmiausia numatyti nusikaltimai miestui. Už išdavimą, maištą buvo baudžiama mirties bausme su turto konfiskacija. Lengvesniais nusikaltimais buvo laikomi: miesto valdžios neklausymas, teismo sprendimų nevykdymas, įvairių draudimų nepaisymas ir pan.
Už religinius nusikaltimus buvo baudžiama mirties bausme sudeginant. Mažai vietos skiriama nusikaltimams sveikatas ir gyvybei. Pavojingais buvo laikomi moraliniai nusikaltimai, turtiniai, pinigų, ilgio, svorio matų padirbinėjimas. Už pinigų padirbinėjimą ir jų paleidimą į apyvartą nukirsdavo galvą.
Bausmių paskirtis buvo garantuoti saugumą, suteikti satisfakciją nukentėjusiajam ir visuomenei. Bausmės buvo vykdomos viešai ir turėjo luominį pobūdį. Turtingieji dažniausia buvo baudžiami pinigine bausme, o neturtingi plakami, ženklinami ir išvaromi iš miesto.

27. Teismo procesas pagal Magdeburgo teisę
Miesto teismo jurisdikcijai priklausė miestiečiai. Svetimi galėjo būti baudžiami teismo apygardose. Teismo procesas vyko pagal nusikaltimo padarymo vietą. Dažnai buvo baudžiami ir valstiečiai, kai ponai įpareigodavo nuteisti juos miestui. Civilinėse bylose būti bylos šalimi negalėjo būti ———— , globotiniai ir kuriems paskirta rūpyba. Moterys dalyvavo byloje tik su vyrais. šalys galėjo turėti savo įgaliotinius, bet jais negalėjo būti dvasininkai ir kitatikiai. Teisėjas turėjo paskirti pareigūnus (įgaliotinius) moterims, našlaičiams, nepilnamečiams vaikams.
Civilinės bylos – privataus kaltinimo. Gynėjai buvo turtingų asmenų pasamdyti, o moterims ir našlaičiams skirdavo teisėjas. Baudžiamosios bylos prasidėdavo nusikaltėlį sulaikius nusikaltimo vietoje arba pagal skundus. Kartu su skundu abi šalys turėjo įmokėti užstatą – kauciją (?). jei skundas nepagrįstas, tai skundėjas baudžiamas taip pat, kaip būtų baudžiamas kaltinamasis. Skundo panaikinti negalima. Neturint pinigų sumokėti užstatą, reikėjo liudytojų parodymų.
Į teismą šaukiama žodžiu, o kai kuriais atvejais ir raštu, tada šaukimas buvo įtraukiamas į teismo knygą.
Baudžiamojoje byloje buvo tyrimas. Kviesdavo liudytojus į nusikaltimo vietą. Jeigu nusikaltėlis nebuvo sugautas nusikaltimo vietoje, tai baudžiamas pagal įrodymus, priesaiką.
Abi šalys turėjo atvykti nustatytu laiku. Bauda – jeigu kaltinamasis neatvyksta, kurią mokėdavo teismui. Galima savo vėlavimą pateisinti.
Bylos buvo nagrinėjamos labai formaliai. Pirmą kartą bylą gali atidėti kaltinamasis 2 savaitėm, vėliau 2 savaitėm dėl atsakymo į skundą, ———- gali gauti atsakymą per 3 dienas.
Pradedant bylos teisminį nagrinėjimą šalys pasižada laikytis proceso. Atstovas užtikrina rankpinigiais įvykdymą ir paklusimą jurisdikcijai. Kai ieškovas ———- skundą, atstovas galėjo reikalauti tam tikrų garantijų – neleidžiama keisti skundo ir reikalavimų, pateikti naujų įrodymų. Atstovo vienintelė teisė – pateikti įrodymus. Teisėjas išklausęs skundą ir atsakymą paskelbdavo (?) ginčą baigtu ir priimamas 1 sprendimas, ————. Mokėjimą galima atidėti 2 savaitėm.
Baudžiamojoje byloje atstovas turėjo gintis tais pačiais įrodymais. Liudytojams atvykti į teismą – 6 savaitės, jų neatvedus, bylą pralaimi ir mokama bauda. Parodymai arba žodžių arba raštu. Visi dokumentai nekeičiami ir laikomi įrodymais.
Inkvizicinis (vieðas) procesas. Jį teismas pradeda savo iniciatyva. 1 etapas – nusikalstamo fakto,jo aplinkybių ir įtariamojo nusikaltėlio nustatymas. 2 etapas – išgauti prisipažinimą – svarbiausia dalis – galima ir kankinant. Nekankino daktarų, kilmingųjų piliečių, dvasininkų, vaikų, senų Kaltinimo prielaidos 1) įtariamojo laikymas nusikaltėliu, jo mėginimas pabėgti; 2) jo parodymai dėl nusikaltimo; 3) daiktiniai įkalčiai.
Kaltinimo metu dalyvavo teisėjas ir 2 liudytojai: ——— ir ————-. Jei iš karto neprisipažindavo – kankinti. Pripažinimas – įrodymų karalienė.
Šalys galėjo apeliuoti į aukštesnį teismą ——– per ————. Mirties bausmė atidedama nėščioms moterims ir nepilnamečiams. Bausmę vykdydavo budelis per 24 val. Duodant įkaitą, paleisdavo tam tikram laikui.
Prieš teismo nuosprendį nebuvo jokių ——— nuomonių. ———- susitaria dėl skundo ———- teismui.

28. Liublino unijos priežastys ir akto teisinis įvertinimas
Jau 1385 m. Krėvos aktu lenkų magnatai siekė inkorporuoti Lietuvą į savo karalystės sudėtį. Lietuvos ponai stengėsi išlaikyti savarankiškumą ir kartu savo valdžią. Bajorai, norėdami palaužti ponų viešpatavimą ir gauti lenkų šlėktos turimas teises, stengėsi suartėti su Lenkija. Lietuvos didieji kunigaikščiai palaikė Kunigaikštystės atskirumą, nes tuo garantavo sau galimybę būti renkamais į Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai per personalinę uniją norėjo pajungti Lietuvą.
Maskvos valstybės iškėlimas ir nesisekantys karai dėl Rusijos žemių Lietuvos feodalus privertė ieškoti sąjungos su Lenkija. XVI a. viduryje Lietuvos bajorai juridiškai gavo lygias teises su ponais; valstybinė santvarka buvo keičiama ir panašėjo į Lenkijos santvarką – abejose valstybėse buvo bajoriška demokratija, skyrėsi tik teisės sistema. Atsirado vaivadijų ir vaivadų, turinčių didelę galią. Pavietuose sudaryti bajorų seimeliai ir teismai, nusistovėjo teismo sudėtis, konsolidavosi vieningas vadinamųjų šlėktų luomas ir stiprėjo jo diktatūra.
XVI a. viduryje Lenkijos didikai sustiprino ekspansiją į Rytus ir pradėjo kurti unijos su Lietuva projektus, kad prasiskverbti į Baltarusijos ir Ukrainos žemes. Abiejų šalių interesai Livonijoje taip pat buvo bendri. Lietuvos feodalai matė, kad vieni neįstengs išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių, ir todėl turėjo pradėti derybas su Lenkija dėl unijos. Lietuvos savarankiška politika silpnėjo. Be to, Žygimantas Augustas neturėjo įpėdinių, todėl kilo pavojus nutrūkti personalinei unijai.
Lietuvos bajorai reikalavo sudaryti uniją, ir kai Žygimantas Augustas, Lenkijos senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Karalystės Palenkę, Volynę, Braslavlį ir Kijevą, Lietuvos bajorai pasijautė gerokai silpnesni ir 1569 m. liepos 1 d. Liubline pasirašė unijos aktą. Liublino aktas buvo pasirašytas lygiomis teisėmis kaip tarptautinė dviejų valstybių sutartis. Ji skelbė:
1. Lenkijos karalystė ir LDK viena Respublika, kuri sujungia į vieną dvi tautas ir valdžias;
2. joje buvo išrenkamas vienas bendras karalius ir bendras seimas: šlėktų pasiuntinių rūmuose buvo Lietuvos bajorų delegatai, o senate – vyskupai, vaivados, kaštelionai, penki ministrai ir Žemaičių seniūnas;
3. Lietuvos DK panaikinama, skelbiama Lietuvos-Lenkijos karalystė;
4. sosto paveldėjimas LDK panaikinamas (atsisakė karalystės naudai);
5. sutartys su užsienio valstybėmis sudaromos tik bendrai;
6. muitai, rinkliavos nuo savo gamybos produktų panaikinami;
7. Lietuvoje nebebus ðaukiami atskiri seimai;
8. laisvas dvarų ir valdų įsigijimas;
9. Lietuvoje nepasikeitė centrinės įstaigos ir teismų sistema.
Liublino unija nesukūrė bendros valstybės. Lietuva ir Lenkija buvo lygiateisės sąjungos narės. Bendri organai sudaromi tik gynybos ir užsienio politikos klausimais.
1. liko Lietuvos teritorija ir sienos, nors ir apkarpytos;
2. liko kelios tautos (polit.);
3. liko sava teismų sistema;
4. –//– kariuomenė ir finansai;
5. –//– vietos valdymo organai, savarankiðkas teismas;
6. bendras karalius ir seimas ne virš abiejų santykių, o dualistiniai (iš abiejų) – karaliams buvo pavesti taikos ir užsienio politikos klausimai, o ne vidaus.
Iðvada: valstybingumas yra, suverenitetas liko visais vidaus reikalais ir nebuvo sprendžiami karo, taikos ir užsienio politikos klausimai.
Reikšmė: Ðis aktas buvo pirmiausias, kurį galima pavadinti unijos aktu. Jis sukūrė savotišką 2 valstybių junginį, kurio ligi šiol nebuvo. Aktas nesuliejo Lietuvos su Lenkija: liko visiškai atskira valstybės teritorija, atskira valdžia, kariuomenė, iždas, atskiros teisės. Visa tai leido Lietuvai ir toliau gyventi savarankiškai. Seimas buvo bendras, bet jame kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido savo įstatymus. Nors unijos aktas ir leido, tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų, o valstybinių urėdų Lietuvoje jie niekuomet negalėjo gauti. Unijos akas paliko daug spragų, kurias dar padidino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos. Tuo būdu valstybinė Lietuvos organizacija ir toliau išliko visiškai savarankiška. Tačiau Lietuva palengva artėjo prie Lenkijos. Lietuvos bajorai nuolat lenkėjo ir kartu su lenkų valdžia kovojo dėl luominių teisių plitimo, palengva taip pat buvo vienodinami šlikę skirtumai valstybinėje organizacijoje. Tuo būdu XVIII a. gale, kai abiejų valstybių bajorų visuomenės jau buvo susiliejusios, buvo bandoma galutinai sujungti ir valstybes, bet jau nebepavyko, nes kaip tik tada abi valstybės žlugo ir jų žemės buvo užgrobtos kaimynų.

29. Bendros Lenkijos – Lietuvos valstybinės institucijosKaralius.

Karalių rinko rinkiminis ( elektorinis ) seimas. Formaliai visi bajorai turėjo teisę rinkti karalių ir tai sudarė sąlygas ponams bei užsienio šalims pinti intrigas ir prastumti į sostą pageidaujamą kandidatūrą. Karaliaus rinkimai buvo gana sudėtingi. Pirmiausia rinkdavosi sušauktinis ( konvokacinis ) seimas. Jame bajorai susijungdavo į generalinę konferenciją, patvirtindavo kaptūrinius teismus, tačiau jokių aktų nepriimdavo. Sušauktinis seimas paskirdavo terminą susirinkti pavietų seimeliams, karaliaus rinkimų laiką, vietą ir procedūrą. Po to susirinkdavo rinkiminis ( elektorinis ) seimas, išklausydavo pavietų bajorų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” – valdymo sąlygą. Rinkiminis seimas išrinkdavo karalių vienu balsu ir paskirdavo karaliui valdymo sąlygas. Jos apėmė užsienio politiką, kariuomenės reikalus, finansus ir pan. Henrikas Valua atsisakė patvirtinti jam pateiktas valdymo sąlygas, o Steponas Batoras 1576m. jas patvirtino. “Pacta conventa” :
Laisva elekcija ( nepaveldimas sostas ).
Amžina taika tarp skirtingų religijų.
Be senatorių žinios nesiųsti ir nepriimti pasiuntinių.
Be seimo nutarimo nešaukti bajorų į karą. Draudžiama skaldyti kariuomenę į didelius ir mažus būrius.
Be senatorių nespręsti valstybės reikalų.
Seimai šaukiami ne rečiau kaip kas du mėnesiai, daugiausia 6 savaitėms.
Karaliui draudžiama naudoti privatų turtą valstybiniuose reikaluose, draudžiama duoti svetimšaliams tarnybą, negalėjo šalinti iš pareigų, patvirtinti turėjo visas bajorų teises, galėjo tuoktis senato siūlymu.
Karaliui nesilaikant pažadų, bajorai turėjo teisę jo nepaisyti. Valdžią karalius gaudavo konstitucijos aktu. Karalius prisiekdavo ir pažadėdavo vykdyti konvokacinio ir elektorinio seimų nutarimus. Po Žygimanto Augusto mirties karaliaus valdžia pradėjo silpnėti. Karalius tapo visiškai priklausomu nuo seimo. 1590m. jo iždas atskirtas nuo valstybės iždo.
Karalius buvo sudedamasis seimo institutas. Jis turėjo įstatymų leidybos iniciatyvą, sankcionavo seimo nutarimus, juos antspauduodavo ir skelbė savo vardu, tačiau pabrėždamas, kad jie išleisti seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė jo valioje buvusius miestus, sprendė žydų ir savo žemių valstiečių reikalus, turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skyrė visus pareigūnus, nors kai kuriuos kandidatus siūlė bajorų seimeliai. Pareigūnus galėjo nubausti tik bauda. Skirdavo seniūnijas ir dvarus seniūnams ir laikytojams.
Įgyvendinti karaliaus valdžią padėdavo seimas, sesijų metu nustatydavęs administracijos veiklos kryptį. Prie karaliaus buvo senatoriai rezidentai patarnavę tarp seimo sesijų ir kontroliavę jų veiklą Tai vyskupai, vaivados kaštelionai.
Nuo 17a. 2p. karaliais buvo renkami lenkų didikai. Kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi. Taip pat padažnėjo bajorų konferencijos. Karalius arba organizuodavo savo šalininkų kontrkonferenciją, arba pripažindavo bajorų konferenciją ir tenkino jų reikalavimus. Visuotinė arba generalinė konferencija save laikė aukščiau už karalių ir manė galinti jį teisti. Konferencija rodė karaliaus valdžios bejėgiškumą, ardė valstybę.
Karalių dar varžė specialūs aukštieji urėdai – ministrai. Tai buvo maršalkos, kancleriai, etmonai ir iždininkai.
Karaliaus asmeninės įstaigos: kabinetas ir karaliaus komisija. Kabinetas imdavosi paveikti pavietų seimelius, palaikė ryšius su vaivadomis, gaudavo informaciją apie politines nuotaikas.
Karaliaus rūmų aparatas: finansų kabinetas, kariuomenė, kanceliarija, biblioteka, arklidės, virtuvė ir aludė. Kabinetas įsteigtas 1714 m., jam vadovavo direktoriai. Jie prižiūrėjo kanceliarijos darbą, ruošė projektus, vykdė karaliaus nurodymus. 1765 m. sudaryta karaliaus privati tarnyba, kuri rinkdavosi po seimo sesijų ir slapta posėdžiavo.
Seimas susidėjo iš 2 rūmų: bajorų pasiuntinių ir senatorių. Bajorų pasiuntinių buvo 170 ( Lietuvoje 48 ). Dvasininkijai atstovavo vyskupai. Seimas – aukščiausias valstybės organas, o karalius sudedamasis jo institutas. Be karaliaus seimas negalėjo funkcionuoti, nes jis buvo feodalų valios reiškėjas. Karalius šaukė seimą universalu. Seimo sušaukimo terminai ir posėdžių vieta nebuvo nustatyti. 1573 m. vadinamuosiuose Henriko artikuluose karalius įpareigotas šaukti seimą kartą per du metus. Seimo posėdžiai turėjo trukti 6 savaites, o nepaprastojo seimo – 2 sav.
Senato narių buvo 140 ( Lietuvoje 27 ) ir jie vadinosi Ponų taryba. Senatas susidėjo iš vyskupų, vaivadų, kaštelionų, ministrų, seniūno. Karalius kvietė senatorius į seimą asmeniškai. Senatas, pirmininkaujamas karaliaus, svarstė įvairius projektus, gautus iš bajorų pasiuntinių rūmų ir pareikšdavo savo nuomonę, taip pat svarstė užsienio politikos klausimus. Senatoriai sudarė dalį acesorių teismo narių. Senatas buvo karaliaus taryba ir iš dalies ribojo jo valdžią, tačiau kartu prieštaravo bajorų siekiams plėsti savo teises. Jeigu seimas iširdavo nieko nenutaręs, tai karalius šaukdavo senato pasitarimą. Senato posėdyje kiekvienas senatorius pasakydavo savo nuomonę, karalius suformuluodavo bendrą senato nuomonę, kartais pritardamas senatorių mažumai. Seimo konstitucijos ( aktai ) skelbiami karaliaus vardu. Karalius turėjo teisę jų tekstus interpretuoti plačiau. Mokesčių ir bajorų klausimus svarstė ir nutarimus priiminėjo bajorų pasiuntiniai. Tačiau 16 am. pab. dėl įsigalėjusio vienbalsiškumo principo seimuose išaugo pavietų seimelių vaidmuo. Seimas nustatydavo mokesčius, sutikdavo skelbti bajorų seimelių šaukimą, išklausydavo užsienyje buvusius pasiuntinius, nustatydavo užsienio politiką, išklausydavo paiždininkų apyskaitas, atlikdavo acesorių teismo funkcijas bei turėjo amnestijos ir malonės teisę.

30. Lietuvos atskiros valstybinės įstaigos
Visi URĖDAI skirstėsi į centrinius ir vietinius.Centriniai urėdai(Dar skiriami į visos Žemės ir didžiojo kunigaikščio rūmų urėdus. Žemės ir rūmų urėdų kompetencija nebuvo griežtai atribota.) :
•Pirmasis urėdas buvo didysis MARŠALKA, iš dalies vykdęs vidaus reikalų ir teisingumo ministrų funkcijas. Rūpinosi: tvarka ir saugumu didž.kunigaikščio buvimo vietoje, tvarkė jo garbei skirtas iškilmes. Seimų metu didysis maršalka žiūrėjo tvarkos, turėjo teisę areštuoti ir bausti nusikaltėlius. Rūmų MARÐALKAI buvo pavaldūs didž.kunigaikščio rūmų urėdai ir tarnai. Rūpinosi saugumu ir tvarka rūmuose, pavaduodavo didįjį maršalką.
•Antrasis urėdas buvo KANCLERIS, turėjęs žinioje valstybės kanceliariją ir antspaudą. Tikrino visus valstybinės reikšmės raštus ir aktus vidaus ir užsienio klausimais; rūpinosi teisės kodifikacija, redagavo teisės aktus, priiminėjo užsienio šalių atstovus. Jo pavaduotojas – pakancleris.
•Trečiasis urėdas – Žemės PAIŽDININKIS, jo žinioje buvo valstybės pajamos ir išlaidos, pinigų kaldinimas, algų išmokėjimas samdytai kariuomenei, valstybiniai dvarai, miškai, vandenys. Asmeninį didžiojo kunigaikščio iždą tvarkė rūmų PAIŽDININKIS.
Taip pat tarp centrinių urėdų svarbūs buvo:
•Didysis Lietuvos ETMONAS ir lauko ETMONAI, vadovavę kariuomenei ir tvarkę jos reikalus.
•REFERENDORIAI – rinko ir pateikdavo didžiajam kunigaikščiui skundus.
•Lietuvos INSTIGATORIUS-valstybės prokuroras.Kaltino didž.kunigaikščio įžeidimo, kt. nusikaltimų kunigaikščiui ir valstybei bylose.
•Antraeiliai žemės ir rūmų urėdai,atlikdavo nedideles pareigas arba būdavo tik garbės urėdais: pakamorė, taurininkas, stalininkas, arklidininkas.Jie vadinami didžiaisiais, siekiant atskirti nuo tokių pačių pavietų urėdų.
Vietos urėdai. LDK 1566m. buvo suskirstyta į 13 vaivadijų ir 30 pavietų. Vaivadijos prieðakyje buvo:
VAIVADA atliko karines, administracines ir teismo funkcijas, visuotinio šaukimo metu vadovavo bajorams. Valdė valstybines žemes, kurių jis buvo seniūnas.Žemaičių seniūnas, Polocko ir Vitebsko vaivados buvo renkami seimeliuose. Išrinktuosius tvirtino didysis kunigaikštis. Visus kitus vaivadas skyrė didysis kunigaikštis. KAŠTELIONAS savarankiškų funkcijų neturėjo ir buvo laikomas vaivados pavaduotoju. Jis atliko necentrinių pavietų maršalkų funkcijas.
Pavietai-gana savarankiški vienetai. Kiekvienas jų turėjo savo seimelį, teismus, urėdus, mokesčių sistemą:
MARŠALKA-necentriniuose pavietuose aukščiausias urėdas.Pirmininkavo bajorų seimeliuose,karo metu nuvesdavo vaivadai susirinkusius pavieto bajorus.PAKAMARIS-žemės ginčų teismo teisėjas.Antras pagal svarbą po maršalkos.Po jo-VĖLIAVININKAS, pranešdavęs pavieto bajorams apie visuotinį šaukimą,tikrino atvykusius ir jų ginkluotę,nešdavo pavieto vėliavą. Karo metu pradėdavo eiti pareigas VAISKIS.Jis gyveno pilyje ir ją saugojo,rūpinosi pavieto saugumu. Svarbesnes pilis saugojo HORODNYČIAI. Paviete administracines ir teismo funkcijas turėjo pilies SENIŪNAS, buvęs ir pilies teismo pirmininku. Pilies seniūnų nebuvo centriniuose pavietuose, nes tas pareigas atliko patys vaivados.Pilies seniūnas arba paseniūnis skelbė didžiojo kunigaikščio universalus ir kt.raštus bei įsakymus bajorams,vykdė tuos įsakymus,prižiūrėjo mokesčių rinkimą,savo žinioje turėjo kalėjimus, teisė bajorus už nusikaltimus.
I-ą urėdų kategoriją(centrinius urėdus) sudarė didž.kunigaikščio dvariškiai.II-ai pavietų urėdų kategorijai priklausė valstybinių dvarų laikytojai(valst. dvarai buvo suskirstyti į ekonomijas,skirtas didžiojo kunigaikščio šeimai išlaikyti,ir į seniūnijas,kurios buvo išdalijamos nusipelniusiems bajorams. III-ai kategorijai priklausė įv. garbės urėdai.Kiekviename paviete buvo stalininkas,taurininkas,raikytojas.
TEISMAS. 1564m. Bielsko seime didysis kunigaikštis išleido privilegiją dėl naujų teismų ir kunigaikštystės administracinio-teritorinio suskirstymo į pavietus.1565m. Vilniaus seimas suskirstė teritoriją į 30 pavietų,kiekvienas pavietas buvo teismo apygarda.1566m. Statutas nustatė 3 teismus:
•Žemės teismas nepriklausė nuo administracijos ir susidėjo iš teisėjo,pateisėjo ir raštininko.Teismo nariai skiriami iki gyvos galvos arba iki suteikiant aukštesnes pareigas.Visi teismo nariai sudarė teismo kolegiją ir kolegialiai sprendė bylas.Teismui talkino vaivados paskirtas vaznys.Jis kviesdavo į teismą bylos šalis,liudydavo teisme,vykdė teismo sprendimus.Vaznys tyrimą vietoje įformindavo protokolu ir uždėdavo savo antspaudą. Žemės teismas organizuodavo 3 sesijas per metus.Jam buvo žinybingos karo tarnybos atlikimo ir žemėvaldos teisių pažeidimo bylos, nagrinėjo skundus dėl trečiųjų teismo ir kuopos teismo sprendimų nevykdymo,ginčus dėl bajorų kilmės ir luomo,įžeidimų ir grasinimų atvejus.
•Pilies teismas gynė bajorų gyvybę ir turtą bei garbę.Šio teismo pirmininkas buvo pavieto seniūnas, turintis teismo funkcijas. Bylas sprendė paseniūnis ir pilies urėdai. Pilies teismas posėdžius pradėdavo kiekvieno mėnesio pirmąją dieną,ir jo sesija trukdavo 2 savaites.Tai buvo baudžiamasis teismas, teisęs tik tikruosius savarankiškus bajorus.
•Pakamario teismas sprendė žemės ežių ginčus.Pakamaris sprendė bylas žemės ginčo kilimo vietoje.
Mirus didžiajam kunigaikščiui, bajorai sudarydavo vadinamąjį kaptūrinį teismą,sprendusį visas bylas,nes tuo metu sustodavo visų teismų ir kt. įstaigų veikla.
Bylos šalys galėjo susitarti ir sudaryti vadinamąjį trečiųjų teismą.Vienas teisėjų buvo pasirenkamas abiejų šalių ir vadinosi superarbitru. Kitus po vieną arba po du paprašydavo kiekv. šalis,ir jie vadinosi arbitrais.
Didž.kunigaikščio dvarų valstiečių bylas sprendė kuopos teismas (sudarė 3 teisėjai). Kiekv. šalis skirdavo savo teisėją,o trečiąjį teisėją pasirinkdavo abi šalys; šalims nesusitarus,teisėją skirdavo vaivada ar seniūnas. Teismas sprendimą skelbė žodžiu.Sprendimo nevykdant,laimėjusi bylą šalis galėjo skųstis žemės teismui.
Turinčių Magdeburgo miesto teises miestų gyventojų bylas sprendė miestų savivaldos teismai:civil.bylas-miesto tarybos arba pačių miestiečių rinktas burmistras ir tarybos nariai,o baudž ir svarbias civil.bylas-miesto vaito pirmininkaujamas suolininkų teismas.
1581m.Varšuvos seimas leido įsteigti Lietuvos Vyriausiąjį tribunolą. Kiekviena vaivadija ir pavietas į tribunolą rinko po 2 teisėjus,o Žemaičių seniūnija turėjo teisę rinkti 3 teisėjus vieniems metams. Tribunolas nagrinėjo skundus dėl žemės,pilies ir pakamario teismų,dėl vaivadų,seniūnų ir jų vietininkų nagrinėtų bylų sprendimų.Vėliau-dėl Iždo tribunolo ir karo teismų išspręstų bylų sprendimų.Kaip I-osios instancijos teismas Tribunolas nagrinėjo bylas dėl žemesniųjų teismų teisėjų nesąžiningumo,valdininkų neteisėtų veiksmų,dėl bylų vilkinimo teismuose ir pan. Jo sprendimas galutinis.
1613m. įsteigtas Iždo tribunolas nagrinėjo mokesčių bylas,tikrino iždininko ataskaitas.
Asesorių teismas(pirmininkas-kancleris) sprendė bajorų iždo bylas,buvo apeliacinė instancija didž.kunigaikščio miestų miestiečių byloms,taip pat sprendė didž.kunigaikščio žemių valdytojų ir privačių asmenų žemės ginčus. Teismą sudarė sekretorius,raštininkas,referendorius ir 4 senatoriai.
Referendorių teismas nagrinėjo didž.kunigaikščio dvarų valstiečių skundus,ginčus tarp ekonomijų valdytojų ir kaštelionų bei kunigaikščio miestų gyventojų ginčus dėl žemės.Teismas žiūrėjo,kad seniūnai nealintų didž. kunigaikščio dvarų,neskriaustų valstiečių ir nemažintų iždo pajamų.

31. 1775m. Kardinalinės teisės. Nuolatinė taryba
Po Augusto III mirties prasidėjo kova su reakcingomis didikų grupuotėmis(Čartoriskiais ir Poniatovskiais),kurie siekdami valdžios siūlė panaikinti liberum veto teisę,sustiprinti seimo ir vyriausybės valdžią).Su Rusijos ir jos kariuomenės pagalba buvo išrinktas karalius-Stanislavas Poniatovskis.
Kai Rusija ir Prūsija neleido vykdyti didesnių reformų,Čartoriskiai bandė išsivaduoti iš Rusijos imperatorienės Jekaterinos II globos,bet ši pasinaudojo jų priešais ir 1767m. Rodome subūrė juos į konfederacijąKonfederatai pasirašė aktą ir kvietė prisijungti karalių,o Jekaterinos II prašė garantuoti bajorų teises.1768m. konfederatai,Rusijos kariuomenės padedami,užėmė Varšuvą ir sušaukė seimą,kuris pripažino Rusijai teisę prižiūrėti,kad nebūtų pakeista valstybinė santvarka paliestos bajorų teisės.Tos jų teisės buvo surašytos akte,pavadintame „Kardinalinės bajorų teisės”.
Pagal ðias teises įstatymus leido karalius,senatas ir bajorų pasiuntiniai.Be visų trijų institutų sutikimo negalėjo būti suteiktos tarnybos ,dvarai ir leidžiama jais disponuoti.Tarpukariu visus klausimus turėjo spręsti senatas ir bajorų pasiuntiniai.Jų nutarimus turėjo aprobuoti išrinktas naujas karalius.Jis turėjo tvirtinti pacta conventa.Karaliui už pacta conventa nesilaikymą grasino neklausymu.
Seime buvo palikta liberum veto teisė.Be seimo vienbalsio sutikimo negalėjo būti įvesti,pakeisti ir panaikinti mokesčiai ir tarifai,padidinta kariuomenė,sudarytos konvencijos,sąjungos,sutartys,paskelbtas karas ar sudaryta taika.Negalėjo būti pakeistas piniginis vienetas arba valiutos kursas,įsteigtos naujos tarnybos,padidintos arba sumažintos ministrų teisės,pakeista seimo ir seimelių darbo tvarka,įstaigų kompetencija,išplėstos senatorių rezidentų teisės.Be seimo leidimo karalius neturėjo teisės neribotai pirkti dvarus.Karalius turėjo atiduoti laisvas žemes bajorų nuosavybei.Bajorų teisės ir privilegijos buvo neliečiamos:tik teismas galėjo nubausti bajorą.Valstybines tarnybas iš bajorų atimti galėjo tik seimas.
Katalikų tikyba buvo pripažinta valstybine vyraujančia religija.Perėjimas į kitą tikybą laikytas nusikaltimu ir už tai buvo ištremiama iš valstybės.Tačiau disidentams ir graikams unitams paliktos turimos bajorų teisės.Tarpukario arba konfederacijos metu kardinalinės teisės neturėjo būti pažeistos.
Kardinalinės teisės įtvirtino feodalinės anarchijos ir didikų oligarchijos pradus.Tai:
•laisvi rinkimai;
•liberum veto teisė;
•bajorų teisė neklausyti karaliaus,gauti žemės valdas ir tarnybas ir absoliuti valdžia valstiečiams.
Čartoriskiai buvo palikti valdžioje,bet dalis feodalų 1768m. Baro miestelyje susiorganizavo į konfederaciją prieš Čartoriskius ir Rusijos įsigalėjimą.Konfederatai nesutiko su kitatikių ir katalikų teisių sulyginimu,gynė karaliaus rinkimus ir liberum veto teisę seime.Šiuo nesutarimu pasinaudojo Rusija,Prūsija ir Austrija ir 1772m. pasidalino Lietuvą-Lenkiją I-ąjį kartą.
1775m. Seimas priėmė Kardinalines teises(papildytos 1768m. Kardinalinės bajorų teisės).Bajorams buvo garantuoti dvarai,tarnybos,teisė visiškai valdyti valstiečius.Palikti laisvi karaliaus rinkimai,tačiau renkamas turėjo būti vietinis feodalas;sostas negalėjo būti perimtas iš tėvo ar senelio.Aukščiausia valdžia priklausė seimui,jo darbo trukmė 6 savaitės.Seimas liko 2 rūmų,priimtas jo reglamentas,darbas tapo nuoseklesniu.Panaikinta bajorų pasiuntinių priesaika,bet po seimo sesijos jie turėjo atsiskaityti seimeliuose.Sustiprėjo seimo maršalkos valdžia.Seimo priimami aktai buvo skirstomi į:
•materia status(Priskiriami politinės santvarkos klausimai ir mokesčiai.Sprendžiami vienbalsiai);
•ekonominius(Ekonominiais klausimais priimti nutarimai galiojo ir iðirus seimui.Sprendžiami balsų dauguma).
Seimai buvo konfederuoti,todėl galima balsų dauguma.Įstatymų projektams rengti buvo sudaromos komisijos.Sudaryta Nuolatinė taryba(siekiant apriboti karaliaus valdžią ir garantuoti seimo veiklos kontrolę)-vykdomasis organas.Išrinkta Edukacinė komisija(Nuolatinė taryba ir Edukacinė komisija-bendri Lenkijos-Lietuvos sąjungos organai).Seimeliai neteko teisės nustatyti mokesčius.Seimeliams taikomas turto cenzas.
Karaliaus valdžia ribota.Sušauktinio seimo nutarimai galiojo be karaliaus patvirtinimo.Karaliui buvo pavaldus kabinetas ir karo komisija.Jis turėjo didelį vaidmenį Nuolatinėje taryboje.
Nuolatinę tarybą sudarė seimas 1775m. ir perdavė jai visą valdymą,išskyrus švietimo reikalus.Norėta apriboti Stanislovo Augusto valdžią.Karalius neteko teisės vienasmeniškai leisti potvarkių administracijos organams;jis tik galėjo skirti senatorius,maršalkas ir asesorius.Iš jo atimta teisė skirti karininkus,disponuoti dvarais,seniūnijomis ir vadovauti gvardijai.Karalius pirmininkavo Nuolatinei tarybai ir turėjo 1 balsą,o balsams pasiskirsčius po lygiai,turėjo 2 balsus.
Nuolatinę tarybą sudarė 36 nariai,renkami seimo dvejiems metams.Pusė jos narių buvo senatoriai,kiti-bajorų rūmų atstovai.Kiekv.naujas seimas išrinkdavo 1/3 tarybos narių,kad užtikrintų jos darbo nenutrūkstamumą.Nuolatinė taryba turėjo 5 departamentus:
•Užsienio reikalų(pirmininkas karalius ir 4 nariai);
•Policijos arba Gerosios tvarkos(marðalka ir 8 nariai);
•Kariuomenės(etmonas ir 8 nariai);
•Teisingumo(vyskupas ir 8 nariai);
•Iždo(iždininkas ir 8 nariai).
Visus aktus pasirašydavo karalius,I-ojo rango senatorius ir tarybos maršalka.Tarybos veiklą prižiūrėdavo seimo atstovai.
Nuolatinė taryba vadovavo administracinių organų veiklai ir ją kontroliavo,teikė seimui įstatymų projektus,vykdė įstatymus,siuntė karaliaus paskirtus pasiuntinius į užsienio šalis,rengė jiems instrukcijas, siūlė karaliui po 3 kandidatus į valstybinius postus.Seimas išklausydavo tarybos ataskaitas ir už įstatymų pažeidimą jos nariams grėsė teismas.
Nuolatinės tarybos departamentai tvarkė einamuosius reikalus ir teikė siūlymus tarybos plenumui.Jie kontroliavo aukštųjų urėdų(maršalkos,kanclerio,etmonų,paiždininkių,kariuomenės komisijos) veiklą.
1776m. išplėstos Nuolatinės tarybos teisės:
•ji įgaliota aiškinti prievolių teisę;
•kontroliavo,kaip laikomasi įstatymų;
•tarybos duotas teisės išaiškinimas buvo visiems privalomas;
•Teisingumo departamentas rengdavo rezoliucijas duotais klausimais.
Bajorai turėjo teisę apskųsti tarybos veiksmus seimui.
Nuolatinę tarybą panaikino Ketverių metų seimas 1789.01.19 balsų dauguma.

32. 1791m. gegužės 3d. Konstitucija
Susirinkęs 1788m. seimas dirbo iki 1792m. 1791m.gegužės 3d. supaprastinta procedūra buvo priimta Konstitucija,pavadinta „Valdymo įstatymu“ Konstitucija buvo priimta skubotai,jai nepritarė reakciniai bajorai.Konstitucijoje numatytos gyventojų luominės teisės ir pareigos bei valdžios sudarymo principai.Konstitucija keitė ne valstybės tipą,o tik jos formą.
Konstitucija garantavo bajorams visas privataus ir politinio gyvenimo teises ir prerogatyvas.Šias teises turėjo tik dvarininkai.Jie turėjo visas teises priklausomiems valstiečiams,jų asmuo buvo neliečiamas.Iš politinio gyvenimo buvo išstumti nesėslūs bajorai činčininkai.Nebajoriškos kilmės bajorai iki III kartos negalėjo gauti aukštų valstybės tarnybų.
Konstitucija tik deklaratyviai skelbė valstiečių globą.Bajorai raginami sudaryti su valstiečiais sutartis dėl jų lažinių ir činčinių prievoliųSudarytos sutartys buvo privalomos abiems šalims,jų laikymąsi prižiūrėjo valdžios įstaigos.Konstitucija garantavo asmens laisvę atvykusiems iš užsienio ir pabėgėliams.Jie galėjo pasirinkti verslą ir gyvenamąją vietą.
1791m. balandžio 18d. priimtas karališkųjų miestų įstatymas tapo sudedamąją Konstitucijos dalimi. Nekilnojamo turto savininkai gavo asmens neliečiamumo teisę,teisę įgyti ir valdyti žemę,eiti žemesnes administracines ir teismines pareigas, būti advokatais, bažnyčios tarnais, karininkais. Turtingesniems miestiečiams ir inteligentams buvo suteikiamos bajorų teisės.Bajorai taip pat galėjo tapti miestiečiais ir jiems galiojo miestų teisė.Miestiečiai,gavę tarnybą arba karininko laipsnį,gaudavo ir bajoro titulą.Kiekv. seime turėjo dalyvauti 50 miestiečių atstovų,turto savininkų,tarnavusių kariuomenėje,dirbančių prekybos ir pramonės tvarkymo komisijoje.Luominį principą turėjo pakeisti turto cenzas, išsilavinimas, visuom. veikla.Bajorai gavo teisę verstis prekyba ir pramone.
Konstitucija skelbė tikybos laisvę,tačiau pirmenybė-katalikų bažnyčiai.Karaliaus sostą ir ministrų postus galėjo užimti tik katalikai.
Konstitucija įjungė Lietuvą į Lenkijos sudėtį.Buvo bendros centrinės įstaigos,iždas ir kariuomenė.Į valdžios įstaigas buvo priimama pusė lenkų ir pusė lietuvių bajorųLietuvoje liko savo vietinės įstaigos, teismai ir teisės sistema.
Konstitucija skelbė,kad aukšč.valdžios pradai-tautos valia.Valdžia suskirstyta į įst.leidžiamąją(seimas), vykdomąją(karalius ir teisių sargyba) ir teismas.Iš tikrųjų visą valdžią turėjo seimas,susidėjęs iš senato ir bajorų deputatų rūmų.Deputatus rinko pavietų seimeliai.Deputatų rūmuose posėdžiavo 24 miestų įgaliotiniai,išrinkti miestų susirinkimuose,bet jie negalėjo balsuoti.Senato nariai buvo vaivados, kaštelionai,vyskupai,ministrai.Karalius turėjo 1 balsą.Jis neteko teisės sankcionuoti įstatymų ir nustojo būti trečiuoju seimo institutu.Jis šaukė seimą ir kartu su teisių sargyba pateikdavo svarstyti įstatymų projektus.Įstatymai skelbiami karaliaus vardu.
Senato teisės gerokai apkarpytos.Jis turėjo tik suspensyvinio veto teisę politiniais ir nuolatinių mokesčių bei civilinės ir baudž.teisės klausimais.Deputatų rūmams II kartą priėmus tą patį įst.-ą,senato aprobavimo nereikėjo.Senatoriai neturėjo įst.leidybos iniciatyvos teisės.Seimo deputatai buvo renkami 2 metams.
Nepaprastoji sesija buvo ðaukiama karo ir taikos klausimais,vidaus neramumų,karaliaus sunkios ligos ar mirties atvejais,karaliaus ir Teisių sargybos arba komisijų kolizijos atvejais.Seimas leido įst.,nustatė mokesčius,kontroliavo valdymą.Buvo uždraustos konfederacijos ir liberum veto teisė.Svarbius klausimus seimas sprendė kvalifikuota 3/4 balsų dauguma.Įstatymų projektus rengė komisijos.
Pavietų seimeliuose posėdžiavo tik turintys nuosavus dvarus bajorai.Seimeliai rinko seimo deputatus, valdymo komisijų narius ir teisėjus.Poseiminiai seimeliai turėjo teisę atimti iš seimo deputato mandatą.
Karaliaus sostas buvo paveldimas.Už šalies valdymą atsakė ne karalius,o ministrai.Karalius teisinius aktus pasirašydavo kartu su atsakingu už akto vykdymą ministru.
Aukščiausiojo valdymo įstaiga buvo Teisių sargyba,susidėjusi iš karaliaus(pirmininkas),primo,5 ministrų, sosto įpėdinio ir seimo maršalkos be balso teisės.Ministrų,ne Teisių sargybos narių,buvo 16,juos skyrė ir atleisdavo karalius seime.Seimas galėjo patraukti ministrą teismo atsakomybėn.Teismą sudarydavo iš deputatų ir senatorių.
Didžiosios komisijos buvo pavaldžios Teisių sargybai.Komisijų narius rinko seimas.Bendros Lenkijai ir Lietuvai komisijos:
•policijos.Užsiėmė miestų valdymu,rūpinosi viešos tvarkos palaikymu,saugumu ir ramybe,kontroliavo literatūrą,rinko statistikos duomenis,prižiūrėjo komunikacijas;
•kariuomenės.Be tiesioginių pareigų sprendė finansines ir karines bylas.
•iždo.Kaip ir kariuomen.komisija sprendė finans. ir karin. bylas.Be to,dar privalėjo rūpintis ekonomika, steigti manufaktūras,padėti plėtoti prekybą,tiesti kelius,kasti kanalus,tvarkyti upes,išlaikyti paštą ir pan.
•edukacinė.Jai vadovauja I arkivyskupas.Komisijos žinioje universitetai,vid.mokyklos.Sudarydavo programas,leido vadovėlius.
Komisijos sudaromos iš 14-15 komisarų,renkamų seimo 2 metams,ir 6 miestų įgaliotinių,buvusių tik policijų ir iždo komisijų nariais.
Buvo sudarytos civilinės-karinės komisijos(Lietuvoje iš viso 26 tokios komisijos),kurių narius rinko vaivadijos arba pavieto seimeliai.Jos rūpinosi kariuomenės apgyvendinimu,rekrūtų surinkimu,tikrino gyventojų judėjimą,ekonominius reikalus.Vykdė didžiųjų komisijų pavedimus.
Žemės,pilies ir pakamario teismai sujungti į 1 Žemės teismą.Ðis teismas buvo I instancijos ir dirbo nuolat.II instancijos teismas-Vyriausiasis tribunolas.Žemės teismas susidėjo iš 10 teisėjų ir 2 raštininkų, kuriuos rinko pavieto seimelis 4 metams.Šis teismas sprendė visas bajorų bylas.
Miestuose civiliniai teismai buvo atskirti nuo baudžiamųjų.Buvo 3 civil.teismų instancijos:
•I-oji – burmistras ir 4 teisėjai;
•II-oji – miestų zoninis teismas(apeliacinė instancija);
•III-oji – asesorių teismas(prižiūrėjo kt.teismų veiklą).
Miestų zoninis teismas sprendė baudž.bylas I-ąja instancija.Apeliac.skundą buvo galima paduoti tik dėl bylų, kuriose nusikaltėlis nuteisiamas kalėti ilgą laiką arba iki gyvos galvos.Miestų teismams buvo žinybingos visų miestų gyventojų bylos,tarp jų ir bajorų bei miestiečių bylos.

33. Lietuvos valdymas Rusijos imperijos sudėtyje
Po III Lenkijos-Lietuvos padalijimo(1795m.) Lietuvos žemės dešiniajame Nemuno upės krante teko Rusijai.Jekaterina II 1795m. gruodžio 14d. įsaku sudarė Vilniaus ir Slonimo gubernijas.Gubernijos turėjo būti suskirstytos į apskritis.Vilniaus gubernija-į 11 apskričių,o Slonimo-į 8.Dėl Jekaterinos II mirties administracinio suskirstymo planas nebuvo įgyvendintas.Imperatorius Pavlas I paliko vieną Lietuvos guberniją ir įsakė įsteigti gubernijos valdybą ir iždo rūmus.Aleksandras I 1802m. rugpjūčio 9d. įsaku sudarė Vilniaus ir Gardino gubernijas.
Iš pradžių valdymo reikalus tvarkė karinės žinybos.Gubernijose buvo korpusų vadai,o apskrityse-pulkų vadai;jiems talkino komisarai.Komisarams padėjo komisijos,susidėjusios iš regentų ir pasiuntinių Apskritai Lietuvą valdė Vyriausioji valdyba,kuri turėjo iždo,baudžiamąjį,civil. ir ekonominius skyrius, kuriems vadovavo viršininkai-Vyriausiosios valdybos nariai,jiems talkino iš vietinių bajorų paskirti ekspeditoriai.Aukščiausiąją valdžią turėjo generalgubernatorius(gg-us).Jis rūpinosi,kad būtų laikomasi viešosios tvarkos ir dorovės.Jam buvo pavaldi miestų ir apskričių policija.Gg-us turėjo teisę sustabdyti teismų sprendimų vykdymą,prižiūrėti,kaip renkami mokesčiai ir atliekama rekrūtinė prievolė.Lietuvos vyriausioji valdyba buvo prie gg-aus kanceliarijos.Valdyba sprendė tokius uždavinius:
1.Žiūrėjo,kad įstaigos ir valdiniai vykdytų įstatymus;
2.Skyrė adm.nuobaudas nepaklusniems arba juos perduodavo teismui;
3.Rūpinosi tvarka ir saugumu miestuose,kaimuose ir keliuose.
Vyriausioji valdyba nagrinėjo skundus dėl prievolių neįvykdymo,skyrė areštą turtui pagal teismo sprendimą.Jos potvarkius turėjo vykdyti žemesnieji žiemietėjos teismai ir miestų magistratai.Valdybos iždo skyriaus žinioje buvo dvarai ir buvusios karaliaus ekonomijos,mirusių arba pabėgusių iš Lietuvos dvarininkų ir vienuolynų už Lietuvos ribų žemės.Baudž. ir civiliniai skyriai buvo apeliacinė instancija žemesniems teismams.
Gubernijoms vadovavo gubernatoriai.Buvo gubernijos valdyba.Valdyboje buvę gubernatoriaus patarėjai padėjo spręsti klausimus ir vykdė gg-iaus įsakymus.Teisėtumo laikymosi priežiūra rūpinosi gubernijos prokuroras ir 2 jo padėjėjai.
Apskrityse valdžia buvo kapitonų ispravnikų rankose.Ispravnikas žiūrėjo,kad gyventojai laikytųsi tvarkos rūpinosi kelių ir tiltų remontu ir garantavo važiavimo jais saugumą.Aprūpindavo karines komandas butu ir maistu.Savo funkcijas vykdė kartu su administracine policine įstaiga-žemesniuoju žiemietėjos teismu, renkami iš ispravniko ir 2-3 posėdininkų..Šis teismas turėjo prižiūrėti,kaip laikomasi viešosios tvarkos ir ramybės,kaip vykdomi Vyriausiosios valdybos ir jos skyrių nutarimai,stebėti,kad niekas nepriimtų pabėgusių valstiečių,ir rūpintis kelių,tiltų remontu.Žemietėjos teismas buvo ir vykd.organas apskrityje.
Jekaterina II leido atkurti pilies,žemės ir magistrato teismą miestuose.Lietuvos Vyriausiasis tribunolas nebuvo sudarytas.Apeliacinė instancija buvo Vyriausiosios valdybos civilinis ir baudž.skyriai.Pavlas I 1797m. vasario 6d. įsaku leido bajorams rinkti atkuriamus pilies,žemės ir pakamario teismus ir Vyriausiąjį tribunolą pagal Lietuvos Statutą. Išrinktus teisėjus tvirtino imperatorius. Vilniuje buvo išrinktas kiemo teismas,nagrinėjęs apskričių miestų ir iždo privilegijų bylas.
1831m. rugsėjo 16d. sudarytas Vakarų gubernijų komitetas,kuris rengė įst.-ų projektus,uždarė Vilniaus universitetą,panaikino Lietuvos Statutą.1842m. iš Vilniaus gubernijos išskiriama Kauno gubernija.Nuo 1840m. birželio 25 d. įvedami Rusijos imperijos įstatymaiGubernatoriais,vicegubernatoriais,prokurorais ir net pašto viršininkais buvo skiriami tik rusai bajorai,o vietiniai perkeliami į kt. gubernijas.
1840m. gruodžio 4d. sudaromi apskričių teismai iš teisėjo ir 3 posėdininkų,kuriuos rinko bajorų suvažiavimas ir tvirtino gg-ius.Gubernijose buvo aukštesnis žiemietėjos teismas,turėjęs baudž. ir civilinį departamentus.Gubernijos teismas buvo apeliacinė ir revizinė instancija apskrities teismui.Apskrities teismas sprendė nedideles visų luomų civil. ir baudž.bylas,saugojo žemės knygas ir planus,tvirtino įv. teisės aktus ir dokumentus.
Miestuose buvo magistratas iš 2 burmistrų ir 4 ratmanų,kuriuos rinko pirkliai ir miestiečiai 3 metams. Gubernijos centriniame mieste buvo gubernijos magistratas,turėjęs civil. ir baudždepartamentus.Šis teismas buvo apeliacinė ir revizinė instancija miestų magistratams.
XIXa.IIpusėje aukšč.politinę priežiūrą vykdė gg-ius.Gubernijose gubernatoriai vadovavo valdybai ir kanceliarijai.Gubernatorius buvo visų įstaigų ir komitetų bei komisijų pirmininkas.Gubernatorius turėjo teisę revizuoti visas civilines įstaigas,o nuo 1876m. gavo teisę leisti privalomus nutarimus.Nuo XIXa.9 dešimtmečio jis gavo teisę peržiūrėti taikos teisėjų kandidatų ir prisiekusiųjų posėdininkų sąrašus.1889m. gubernatoriai tapo gubernijos administracinės-teisminės įstaigos pirmininkais.
Apskrityse visa valdžia buvo kapitono ispravniko rankose.Jis vadovavo policijos valdybai.Apskritys buvo suskirstytos į policinius vienetus-stanusStanams vadovavo pristavai ir jų padėjėjai uriadnikai.Jiems buvo pavaldūs šimtininkai ir dešimtininkai.
Miestai turėjo renkamus organus-dūmas ir valdybas.Šie organai sprendė adm.-cinius ir ūkinius klausimus, rūpinosi miestų sutvarkymu,transportu,apšvietimu,šildymu,vadovavo mokykloms,ligoninėms,prekybos įstaigoms.Miesto dūma rinko iš savo tarpo miesto valdybą-jos pirmininką ir narius.Nedideliuose miestuose namų savininkai rinko įgaliotinius,o šie-miesto seniūną ir 1-2 jo padėjėjus.
Kaimo seniūnijos turėjo sueigą,kuri rinko seniūną,mokesčių rinkėją,šimtininkus ir dešimtininkus,skirstė mokesčius ir juos rinko.Kelios kaimo seniūnijos sudarė valsčių.Valsčiaus organai buvo sueiga,susidėjusi iš visų kaimo ir valsčiaus pareigūnų ir rinktinių po1 iš 10 kiemų.Sueiga rinko viršaitį 3 metams ir valsčiaus teismą.
Pagal 1864m. Rusijos imperijos teismų reformą Lietuvoje smulkias civil. ir baudž.bylas nagrinėjo apylinkių taikos teisėjaiJuos skyrė teisingumo ministras.II instancija buvo apskrities taikos teisėjų suvažiavimas.Kelioms apskritims buvo sudarytas apygardos teismas,kuris susidėjo iš 3 vyriausybės skiriamų teisėjų.Jis sprendė svarbesnes civil. ir baudž.bylas.Didesnes baudž.bylas nagrinėjo prisiekusiųjų posėdininkų teismas.Bylą sprendė 3 teisėjai ir 12 posėdininkų.Posėdininkus parinkdavo spec.komisijos iš bajorų vado,gubernijos valdybos,prokuratūros ir policijos atstovų.Valstiečių bylas nagrinėjo jų luominis valsčiaus teismas.
1903m. birželio 8d. Lietuvos gubernijose įsteigtas zemskinių viršininkų institutas.Zemskiniai viršininkai pakeitė taikos teisėjus kaime.
1796m.sausio 31d. caro manifestu.Lietuvos gyventojai gavo atitinkamų Rusijos imperijos luomų teises ir prerogatyvas.Aleksandras I j?01m. kovo 15d. įsaku grąžino bajorams Rusijos bajorų privilegijas,suteikė turėtas teises apskričių ir gubernijų seimeliams.Bajorai gavo asmens neliečiamumo teisę,teisę gauti tarnybą.Seimeliai negalėjo liesti valstybės reikalų,vienos ar kitos klasės teisiųSeimeliai paskirstydavo gubernijai skirtus mokesčius,pašto prievolę,kelių remonto ir buto prievoles.Apskrities seimelis rinko pakamarį, karužą, teismo pirmininkus ir teisėjus ,asesorius, policijos valdybą, vaznius. Tik kapitoną ispravniką skyrė valstybė.
Po 1830-1831m. sukilimo svarbesnius klausimus bajorai sprendė gubernijos seimelyje.Apskričių seimeliai sprendė tik antraeilius klausimus.Seimelio darbe dalyvavo prokuroras,prižiūrėjęs,kaip laikomasi teisėtumo.Bajorų išrinktus valdininkus tvirtino vyriausybė.Bajorai turėjo stoti į tarnybą Rusijos gubernijose.
Valstiečių padėtis pablogėjo.Caro valdžia įvedė naujus mokesčius ir prievoles.Buvo nustatytas asmens mokestis vyrams,mokesčiai zemstvų reikalams,rekrūtų aprangai ir maistui,rekrūtų prievolė.
Valstybiniai valstiečiai buvo suskirstyti tik į bendruomenes.Kaimo bendruomenė turėjo administratorių. Bendruomenės organai buvo sueiga,kaimo viršininkai.kaimo susidorojimo teismas.Sueiga rinko kaimo viršaitį,mokesčių rinkėją,seniūną.Šių pareigų veiklą prižiūrėjo apygardos viršininkas ir dvaro valdytojas.
Valstybiniai valstiečiai turėjo civilines teises.Jie turėjo nuosavybę,galėjo įsigyti namą mieste,sudaryti sutartis. Kaimo bendruomenė galėjo steigti ūkines įmones,laikyti pašto stotis.
Jekaterina II 1796m. rugpjūčio 19d. įsaku suteikė Vilniui ir apskričių centrams 1785m. privilegijų raštą. Miestai buvo suskirstyti į gubernijų ir apskričių priklausomybę. Miestiečiai pagal verslus ir turtingumą suskirstyti į 6 kategorijas,o pirkliai-į 3 gildijas pagal turimo kapitalo dydį.
Miestiečių bendruomenė kas 3 metai rinko miesto viršininką(galvą) ir bendrąją dūmą. Bendroji dūma išrinkdavo šešiabalsę dūmą-vykdomąjį organą Be to,kasmet rinko magistrato(t.y.teismo) narius ir seniūnus turto cenzo pagrindu.
Bendroji dūma rūpinosi prekyba,nustatė mokesčius,tvarkė miesto ūkį,sprendė įv.ginčus,rūpinosi tvarka ir saugumu mieste.Jos veiklą kontroliavo gubernatorius ir gubernijos valdyba.
Feodalinės jurisdikos miestuose buvo panaikintos.Tik Vilnius,Kaunas ir Šiauliai buvo laisvi miestai.Miestai buvo apdėti dideliais akcizais.Miestuose policija buvo sudaryta pagal 1782m. Policijos nuostatus. Kiekv.miesto kvartale buvo miesto sargai ir policijos karininkai,taip pat gaisrinė dalis.

34. Užnemunės valdymas Prūsijos sudėtyje
Po III Lenkijos-Lietuvos padalijimo 1795m. gruodžio 26d. Prūsijos karalius perėmė valdyti Užnemunę. Visi valdiniai turėjo prisiekti ištikimybę karaliui.1796m. rugpjūčio9d. Prūsijos karalius išleido manifestą, kuriame nustatė,kad:
1)visiems gyventojams privalomas Prūsijos teisynas;
2)dvarininkai atsakingi už pavaldinių veikas;
3)valstiečiai neturi klausyti pono,kai jis ragina ardyti viešąją tvarką,dalyvauti maiðte;
4)dvarininkai turėjo sugrįžti iš užsienio,kitaip jų turtas konfiskuojamas;
5)vykstantys į užsienį turėjo gauti leidimą,o vykstantys verslo ar prekybos reikalus-tik kelionės pasą;
6)bežemiai bajorai ir nemokantys amato turėjo registruotis pas pavieto viršininką;
7)visi atvykę užsieniečiai turėjo prisistatyti policijai ir kt.
Užnemunė buvo pavadinta Naujaisiais Rytų Prūsais. Prūsijos karalius turėjo absoliučią valdžią. Valdininkai-vokiečiai,įst. leidžiami vokiečių kalba. Teisėjai ir valdininkai neturėjo žmonių pasitikėjimo.
1796m. gegužės 18d. karaliaus vardu paskelbtas įsakymas,kuriuo visas kraštas perduotas Karo-ūkio rūmų komisijai.Jai priklausė policija, mokesčiai, karo reikalai, kariuomenės aprūpinimas, domenų valdymas, turto perėmimas. Karaliaus dvarams paskirti valdytojai,miškams-gaisrininkai,policijos komisarai ir teisės žinovai-jų pagalbininkai. Mokesčius rinko mokesčių kasos. Buvo sudarytos 4 apygardos su direktoriais priešakyje. Apygardos dalijamos į distriktus su policijos komisija iš 2 narių. Miestuose tvarką užtikrino policija ir magistratas, kaimuose-seniūnai ir suolininkai. Pati Karo-ūkio rūmų komisija susidėjo iš prezidento,direktoriaus,vyresniojo girininko,14 patarėjų ir asesorių ir kt. žemesnių valdininkų.
1797m. birželio 1d. įstatymu Naujieji Rytų Prūsai priskirti Rytų Prūsų departamentui,kurio viršininku tapo ministras Šrioteris.Visa provincija buvo padalinta į 2 Rūmų departamentus su Karo-ūkio rūmais priešakyje.Vieni rūmai buvo Baltstogėje, kiti-Plocke. Baltstogės rūmų sudėtis:prezidentas,2 direktoriai, policijos viršininkas,vyriausiasis girininkas,12 patarėjų,statybos patarėjas,kanceliarijos viršininkas,6 sekretoriai,domenų registratorius ir 3 asistentai,pajamų iždininkas ir kt.Dar buvo tikybos ir mokslų komisija,medicinos ir sveikatos kolegija ir 5 juristai.
Pavietuose(apskrityse) buvo priklausantys Rūmams tarėjai, viršininkai, domenų justicijos komisaras, eiguliai. Pavieto viršininkas turėjo policinę valdžią gyventojams,pavieto tarėjas-viršininko padėjėjas-buvo prievolių atlikimo kontrolierius.
1796m. kovo 31d. išleistas Laikinasis Teismų santvarkos įst.Pagal jį sudarytos 2 Vyriausiojo teismo kolegijos,vadinamosios regentijos,sprendusios svarbias bylas ir prižiūrėjusios kt. teismų darbą.Jų žinioje buvo teisiamosios komisijos ir inkvizitoriatai.Apskrityse(pavietuose) buvo žemesnieji teismai ir dvasiniai teismaiBe to,buvo keletas policijos teismų.
Tiesioginei regentijos jurisdikcijai priklausė bajorai, karaliaus tarnautojai ir kunigai. Regentija leido įsakymus karaliaus vardu ir sprendė skundus. Regentiją sudarė prezidentas,direktorius,11 teisėjų,vaikų tarėjas.Turėjo 2 senatus. I senatui priklausė I instancijos bylos,II-apeliacinės bylos.
Pagalbinės regentijos įstaigos buvo teisiamosios pavietų komisijos.Jose buvo ne teisėjai,o tik deputatai. Teisiamosios pavietų komisijos vykdė vietos apžiūrą,patardavo,vykdė regentijos įsakymus,priiminėjo skundus,sprendė nedideles bylas,atkurdavo pažeistą turto valdymą.Jos buvo tokios sudėties:komisaras, asesorius, vertėjas, raštininkas, tekūnas arba vykdytojas. Tardymą atliko inkvizitoriai.
Pavietuose buvo teismai susidėję iš teisėjo,aktuarijaus ir kelių subalternų,asesorių arba suolininkų.Šie teismai sprendė bylas,neteismingas regentijai-tarnų bylas,skundus magistrato nariais,bažnyčių ir mokyklų tarnautojų,smulkių bajorų varžytinių bylas ir pan.Policijos teismai teisė už policijos įsakymų pažeidimus, už mažas vagystes ir kt.Mieste teisė policmeisteris su 2 tarybos nariais,o kaime-dvarininkas su kaimo teisėjais.Kaimo teismą sudarė tvarkos saugotojas ir kaimo sueigos vyriausieji.
Balstogės departamente buvo daugiausia bežemių bajorų,kuriuos Prūsų valdžia ragino stoti į kariuomenę.
Bajorai neteko politinių teisių.Jie tapo valdiniais,bet jų asmeninės ir turtinės teises buvo lygios su prūsų bajorų teisėmis.Bajorai turėjo mokėti 10% pajamų mokesčius.Jie mokėjo padūmės mokestįBajorams uždrausta skaldyti dvarus be Karo-ūkio rūmų leidimo.Valstiečių valdoma žemė buvo jiems paliekama. Neapgyvendintus žemės sklypus dvarininkai turėjo apgyvendinti.
1797m. Karo-ūkio rūmų reglamente pasakyta,kad rūmams priklauso visų tikybų bažnyčių ir mokyklos reikalai. Valdžios priežiūroje buvo viešosios pamaldos. Į dvasininkų luomą buvo priimama tik su vyriausybės leidimu. Kunigai negalėjo be leidimo išvykti į užsienį. Beneficijas suteikdavo vietos dvasininkams. Vyriausybė kontroliavo ir bažnytinio teismo darbą. Dvasinė vyresnybė galėjo skirti tik saikingas kalėjimo bausmes,buvo draudžiama per daug plakti vienuolius ir juos kalinti.Bažnyčios klebonas turėjo stropiai tvarkyti bažnyčios knygas.Vienuolynai buvo kontroliuojami ir žiūrima,dėl kokių motyvų stojama į jį ir ar laisva valia.Kontroliuotas ir mokymas vienuolynų mokyklose.Be karaliaus leidimo priimti į vienuolyną naujus narius buvo uždrausta,taip pat ir pašalinti vienuolius ið vienuolyno.
Dvasininkai,sužinoję per išpažintį apie valstybei gresiantį pavojų,turėjo pranešti vyriausybei.Už dvasinių dalykų nusižengimus dvasininkus teisė bažnytinis teismas,kt.atvejais-bendrieji teismai.Vyskupai buvo laikomi valdininkais ir turėjo vykdyti valdžios politiką.Jų laiškai buvo peržiūrimi.
Dvasininkai už religinius patarnavimus galėjo imti tik nustatyto dydžio užmokestį. Bažnyčios turtai buvo sekuliarizuoti. Pradėta naikinti dešimtinė Bažnyčiai.
Nuo 1798m. miestų magistratą skiria vyriausybė. Buvo palikti Rūmų paskirti miestų valdininkai,o sudaromo naujo magistraro narius skyrė karalius,bet algas bajorų miestuose turėjo mokėti bajorai arba patys miestai.Miestai pajamų gaudavo iš mokesčių.Miestus kontroliavo valstybės institutai,todėl jų savivalda buvo gana ribota.Pagal 1797m. įst.-us,visiems miestams buvo sudaryti 2 teismai kiekv.paviete.Į pavieto teismo darbą neturėjo teisės kištis nei bajoras,nei miesto magistratas.
Valstiečiai turėjo asmens laisvę ir civilines teises.Jie galėjo įgyti nuosavybę,ginti savo teises teisme.Tačiau buvo priskirti prie dvaro ir be dvarininko žinios negalėjo pasitraukti.Dvarininkas neturėjo teisės jų perleisti kitam.Jis galėjo tai padaryti perleisdamas kitam visą dvarą;bet kokiu atveju valstiečių padėtis neturėjo pablogėti.Valstiečių buvo kelios kategorijos:
1.Laisvieji(mokėjo dvarui činčą pinigais ir natūra ir galėjo laisvai kilnotis);
2.Karališkieji(atliko nustatytas prievoles ir nebuvo baudžiauninkai,turėjo savo sklypus);
3.Bajorų valstiečiai(baudžiauninkai).
Kaimuose buvo paskirti seniūnai,o jei kaimas didesnis(virš 15 kiemų),tai buvo skiriami suolininkai. Seniūnus skyrė bajorai,domenuose-domenų valdytojai.Kai kuriuose kaimuose buvo leista bendruomenei išrinkti seniūną.
1807m. liepos 7d.Tilžėje Napoleonas ir Rusijos caras Aleksandras I pasirašė taikos sutartį,pagal kurią Užnemunė buvo įjungta į Rusijos imperiją.

35. Kaizerinės Vokietijos okupacinis režimas Lietuvoje
1915 m. rudenį Lietuvą okupavo kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Okupantai likvidavo carinės Rusijos valdymo ir teismo institutus. Iš pradžių kraštą valdė etapų inspekcijos. Etapų komendantai vykdė karinius uždavinius ir palaikė tvarką. 1915 m. birželio 15 d. Tilžėje buvo įsteigta Nemuno armijos civilinė valdyba, kuri valdė dalį Kauno ir Suvalkų gubernijų, 1916 m. buvo sudarytos 6 sritys: Lietuvos, Vilniaus, Suvalkų, Balstogės, Gardino ir Kuršo. Kiekvieną sritį valdė valdyba. Sritys buvo suskirstytos į apskritis, vadovaujamas viršininkų. Sričių valdybos veikė vyriausiojo Rytų fronto vado vardu, vykdė jo ir kitų karo valdininkų įsakymus ir karo nuostatus. 1916 m. balandžio mėn. Kaune buvo įsteigta Kauno – Suvalkų karo valdyba . Vėliau visos valdybos sujungtos į Lietuvos karo valdybą ( centras – Vilnius ). Karo valdyba turėjo tokius skyrius: centrinį, teisingumo, ūkio, miškų ir prekybos, žaliavų. Karo valdybos žandarmerijos skyriai buvo Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose.
Lietuvos karo valdyba suskirstė kraštą į 32 kaimiškąsias ir 2 miestų apskritis. Prie apskričių viršininkų buvo patarėjai ūkio reikalams, taikos teisėjas, gydytojas, keletas karininkų ir lauko žandarmerija. Apskritys buvo suskirstytos į valsčius, kuriems vadovavo viršaičiai. Jie turėjo karo sargybą, kuri palaikė tvarką ir padėjo rinkti duokles. Buvo 17 karo girininkijų, 6 mokyklų apygardos ir 3 teismo apygardos.
1918 m. rugpjūčio mėn. buvo sudaryta Lietuvos karo gubernija, vadovaujama karo valdymo viršininko, o lapkričio mėn. po buržuazinės revoliucijos Vokietijoje Ministrų kabinetas pertvarkė Lietuvos karinį valdymą į civilinį ir paskyrė įgaliotinį.
Buvo sudarytos teismo ir prokuratūros institucijos. Sudaryti taikos teismai ( susidėjo iš 1 ar kelių teisėjų, bet bylas sprendė 1 teisėjas ), valsčių teismai ( juos sudarė 1 ar keli teisėjai ir posėdininkai ), vyriausias teismas ( susidėjo iš pirmininko ir narių ). Prokuratūra buvo prie valsčiaus teismo.
Be civilinių teismų plačiai veikė karo teismai.
Okupantai įvedė žemės ūkio produktų rekvizicijas, kontroliavo prekybą ir vartojimą, nustatė daugybę mokesčių: asmens, žemės, druskos, šunų, tiltų pervažiavimo ir kt.
Šalyje siautė badas ir epidemijos. Vokiečiai kolonizavo dvarus. Miestuose bedarbius ir jaunimą prievarta vežė į Vokietiją dirbti arba siuntė į darbo batalionus Lietuvoje.

36. Lietuvos Tarybos sudarymas ir jos veikla 1917 – 1920 m.
Nacionalinio išsivadavimo lietuvių tauta ėmė siekti XIX a. II pusėje.
Vokietijos valdantiesiems sluoksniams bandant pajungti okupuotą Lietuvą, lietuvių veikėjams pasiūlyta prie vokiečių karinės administracijos sudaryti pasitikėjimo tarybą. Šiuo pasiūlymu pasinaudota, paprašius okupacinės valdžios sutikimo sušaukti lietuvių atstovų konferenciją tokiai tarybai išrinkti.
Konferencijai sušaukti buvo sudarytas organizacinis komitetas, numatęs delegatus į konferenciją. Tarp numatytų delegatų buvo po 5 – 8 atstovus iš kiekvienos apskrities.
Lietuvių Vilniaus konferencija dirbo 1917 m. rugsėjo 18 – 23 d. Tačiau joje daugiau dėmesio buvo skirta ne sudaryti okupantų pasiūlytą pasitikėjimo taryba, o Lietuvos ateities problemai. Priimtoje rezoliucijoje buvo skelbiamas lietuvių tautos pasiryžimas siekti laisvo Lietuvos vystymosi, sukurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su jos etnografinėmis sienomis, kurios pagrindus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatys Steigiamasis Seimas. Konferencija taip pat pareiškė pripažįstanti esant galimu užmegzti santykius su Vokietija, kurie nekenktų Lietuvos savarankiškumui.
Konferencija sudarė 20 narių, atstovaujančių visoms tuometinėms pagrindinėms lietuvių partijoms ir nepartiniams, krašto tarybą, pavadintą Lietuvos Taryba. Jos nariai: J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, P. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Šaulys, K. Šaulys, J. Šernas, J. Vailokaitis, J. Vileišis ( pirmininkas – A. Smetona ). Šiai lietuvių visuomenės institucijai Vokietijos valdžia pripažino tik patariančiosios institucijos vaidmenį. Lietuvos Taryba užsibrėžė tikslą siekti politinio Lietuvos savarankiškumo.
1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriame skelbiama, kad atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, ir ji nutraukia visus ryšius su kitomis valstybėmis. Taip pat Lietuva sueina į amžinus ryšius su Vokietija, kurie turi pirmiausia pasireikšti karinės bei susisiekimo konvencijų ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pagrindais. Dėl šio akto formuluotės kilo nesutarimai tarp Tarybos narių.
Todėl 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė naują aktą, kuriuo kreipėsi į Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių valstybes. Remiantis tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, Lietuva skelbiama nepriklausoma demokratinais pagrindais sutvarkyta valstybe, kuri atsiskiria nuo visų valstybinių ryšių su kitomis valstybėmis. Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatysiąs visų jos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas.
Okupacinė valdžia ne tik nepripažino šio dokumento, bet ir neleido jo skelbti. 1918 m. vasario 28 d. Tarybos prezidiumas pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas neprieštarauja 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimui. 1918 m kovo 23 d. Vokietija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę gruodžio 11 d. nutarimo pagrindu.
Tarybos dauguma pasiūlė Viurtembergo hercogui Vilhelmui fon Urachui Lietuvos karaliaus sostą. Tarybos prezidiumo 1918 m. birželio 4 d. Aktu buvo nutarta Lietuvą skelbti konstitucine monarchija, liepos 11 d. Urachas buvo išrinktas karaliumi ir pavadintas Mindaugu II.
Šiam reikalui parengtame Lietuvos konstitucijos (Laikinosios Konstitucijos Pagrindų ) projekte buvo numatyta, kad Lietuvos karalystę valdo karalius ir 2 rūmų tautos atstovybė Karaliui pavedama vadovauti vykdomajai valdžia, suteikta įstatymų leidybos iniciatyvos teisė bei teisė tvirtinti įstatymus.
Lietuvos tarybos, pasivadinusios Valstybės Taryba ( 1918 m. liepos mėn. ), 1918 m. birželio 4 d. nutarimo Vokietija nepripažino.
Okupacinė valdžia ir toliau darė viską, kad Taryba liktų tarpininke tarp Vokietijos vyriausybės ir okupacinės administracijos ir Lietuvos gyventojų, kad neįgautų savarankiškos valstybės institucijos reikšmės. Tarybai buvo leista tvarkyti tik nedidelius, neesminius reikalus. Šioms galimybėms įgyvendinti 1918 m. buvo sudaryta keletas Tarybos komisijų:
– teisės komisija (rengė įstatymų projektus, vertė į lietuvių kalbą Rusijos įstatymus);
– švietimo komisija (rūpinosi lietuviškomis mokyklomis ir kultūra);
– finansų komisija;
– agronomijos;
– sveikatos;
– tremtinių ir belaisvių grąžinimo;
– skundų komisija.
1918 m. spalio 21d. Valstybės Tarybai buvo leista priimti konstituciją ir sudaryti vyriausybę, o lapkričio 3 d. karinė okupacinė administracija buvo pakeista civiline.
1918 m. lapkričio 2 d. Valstybės Taryba posėdyje priėmė rezoliuciją, kad liepos 11 d. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas. Tą pačią dieną Taryba priėmė Lietuvos Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Pagal juos visa valdžia buvo sutelkta Valstybės Tarybos rankose.
Siekdama tęsti pradėtą valdžios koncentravimą vyriausybės rankose, 1919 m. Balandžio 4 d. Valstybės Taryba priėmė naujus Lietuvos Valstybės Laikinuosius Pamatinius Dėsnius.

37.1918 m. ir 1919 m. Laikinosios Konstitucijos
1918m. lapkričio 2 d. Valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinuosius Pamatinius Dėsnius.
Įstatymų leidžiamuoju organu paskelbta Valstybės Taryba. Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės Tarybos Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir 2 viceprezidentų, ir Ministrų kabinetui, atsakingam Valstybės Tarybai. Prezidiumas buvo laikomas ne tik vadovaujančiu organu, bet ir kolegialiu valstybės vadovu, skelbiančiu įstatymus, kviečiančiu Ministrą Pirmininką, tvirtinančiu Ministrų kabineto sudėtį. Kiekvienam prezidiumo aktui reikėjo visų 3 jo narių parašų ir Ministrų kabineto atstovo kontrasignacijos. Valstybės Tarybai priklausė Laikinosios Konstitucijos pakeitimo, interpeliacijų, paklausimų teisė, vykdomosios valdžios kontrolė.
Ministrą pirmininką skyrė ir ja jo sudarytą kabinetą tvirtino Prezidiumas.
Įstatymų iniciatyvos teisė priklausė Valstybės Tarybai ir Ministrų kabinetui. Ministrų kabinetas be vykdomosios valdžios funkcijų tarp Valstybės Tarybos sesijų turėjo teisę leisti laikinuosius įstatymus ( 1919 m. sausio 24d. papildymas ).
Konstitucijoje buvo paskelbta visų lygybė prieš įstatymą, luomų privilegijų panaikinimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos, žodžio, spaudos, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios galėjo būti laikinai suvaržytos ( kilus karui, gresiant sukilimui ar riaušėms ).
Konstitucija nepaskelbė respublikos, neužsiminė apie Valstybės Tarybos ir jos Prezidiumo sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Valstybės valdymo formą turėjo nustatyti Steigiamasis Seimas . Taryba įsipareigojo išleisti Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą ir deklaravo visuotinių, tiesioginių, lygių, slaptų rinkimų principus. Nebuvo ir teisminės valdžios reglamentavimo.

1919 m. balandžio 4 d. Valstybės Taryba priėmė naujus Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius, kurie daugiausia atkartojo 1918 m. lapkričio 2 d. Konstitucijos nuostatas. Iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės organų sistema, kurioje į I vietą iškėlė vykdomosios valdžios organus: prezidentą ( vietoj Prezidiumo ) ir Ministrų Kabinetą.
Prezidentą renka Valstybės Taryba, bet nenustatyta nei jo rinkimų tvarka, nei įgaliojimų terminai. Prezidentui buvo suteikta išimtinė teisė sušaukti valstybės Tarybos sesijas ir jas paleisti. Konstitucija suteikė jam teisę pertraukų tarp Valstybės Tarybos sesijų metu pačiam leisti įstatymus, prieš tai priimtus Ministrų kabineto. Kabineto priimtą įstatymo projektą prezidentas galėjo jam grąžinti, o pakartotinai priimto likimą turėjo spręsti Valstybės Taryba.
Prezidento išleisti įstatymai jau buvo visiškai prilyginami Valstybės Tarybos priimtiems įstatymams.
Prezidentas turėjo tvirtinti ir Valstybės Tarybos priimtus įstatymus. Jo pareikštas veto galėjo būti įveiktas tik tą patį įstatymą priėmus II kartą.

Prezidentui buvo suteikta teisė kviesti Ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti jo sudėtį, skirti aukštuosius valdininkus, savo žinioje turėti kariuomenę, reprezentuoti valstybę, skelbti amnestiją. Visiems prezidento aktams reikėjo Ministrų kabineto kontrasignacijos.
Be įstatymų leidybos Valstybės tarybai buvo pavesta kontroliuoti Ministrų kabineto veiklą; Ministrų kabinetas turėjo turėti jos pasitikėjimą.
Buvo įsteigta valstybės kontrolės įstaiga. Valstybės prezidento skiriamas valstybės kontrolierius buvo nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios ir Ministrų kabineto posėdžiuose turėjo patariamąjį balsą.

38. Tarybų valdžios paskelbimas 1919 m., jos struktūra ir žlugimas
Viena pirmųjų komunistinių organizacijų buvo sukurta 1918 m. balandžio mėn. Vilniuje. Ją įsteigė Rusijos komunistų partijos (RKP) lietuvių sekcijų Centro biuro atstovė A. Drabavičiūtė. Kūrėsi ir kituose miestuose komunistų kuopelės. 1918 m. rugpjūčio 14 d. Vilniuje įvyko nelegalus revoliucinių socialdemokratų pasitarimas, kuris nutarė kuriamą partiją pavadinti Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija. Pasitarimas pasiskelbė partijos taryba, buvo įkurtas partinis centras.
1918 m. rugsėjo 15 d. Marijampolės apskrities, Šunskų valsčiaus, Užbalių kaime įvyko Lietuvos komunistinių organizacijų pirmoji konferencija. 1918 m. spalio 1 – 3 d. Vilniuje įvyko LKP Steigiamasis suvažiavimas. Jis dirbo slaptai. Suvažiavimas išklausė partijos Laikinojo centro biuro ataskaitą, komunistų kuopelių atstovų pranešimus, apsvarstė einamojo momento organizacinius, partijos pavadinimo, programos, įstatų, taktikos bei kitus klausimus. Steigiamasis suvažiavimas pasiskelbė “pirmuoju pirmosios okupacijos Lietuvos ir Baltarusijos KP suvažiavimu”. Vakarų Baltarusijos komunistų atstovai į suvažiavimą neatvyko, todėl įkurta partija pradėta vadinti LKP.
Suvažiavimas nutarė vadovautis RKP programa ir priėmė partijos įstatus. Komunistai kėlė uždavinį įvesti Lietuvoje proletariato diktatūrą, tarybų valdžią. Suvažiavimas išrinko Centrinį Komitetą Jo nariais buvo išrinkti P. Eidukevičius (CK prezidiumo pirmininkas), K. Pileris (CK prezidiumo sekretorius), K. Kernovičius (CK prezidiumo iždininkas), A. Jakševičius, A. Brazdžionis. 1918 m. lapkritį į CK buvo kooperuoti Z. Angarietis ir V. Kapsukas. Partijos tikslas – įjungti Lietuvą į Sovietų Rusijos sudėtį.
1918 m. gruodžio 8 d. Vilniuje V. Kapsukas, Z. Angarietis, A. Vainšteinas ir A. Demanšteinas, K. Rasikas, K. Cichovskis ir kiti slapta sudarė Lietuvos laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę, vadovaujamą V. Kapsuko. Ji parengė gruodžio 16 d. manifestą, kuriuo deklaravo tarybų valdžią ir paskelbė Lietuvos Tarybų Respubliką. J. Stalino suredaguotas manifesto tekstas 1918 m. gruodžio 19 d. išspausdintas Maskvoje “Izvestijose”, 1918 m. gruodžio 22 d. Vilniuje “Komuniste”.
1918 m. gruodžio 22 d. V. Leninas pasirašė dekretą, kuriuo Sovietų Rusija pripažino LTR. Kitą dieną Lietuvos, Latvijos, Estijos pripažinimo dekretą ratifikavo RSFSR bendro vykdymo komitetas.
Dauguma Lietuvos gyventojų tarybų valdžios nerėmė. Iki 1919 m. vasario mėn. Raudonoji armija įsitvirtino didelėje šiaurės ir rytų Lietuvos dalyje, buvo užimta sostinė Vilnius. 1918 m. gruodžio 15 d. Vilniuje susikūrė Vilniaus darbininkų atstovų taryba, kuriai vadovavo P. Eidukevičius. Ji nebuvo linkusi Lietuvos jungti prie Sovietų Rusijos, neigė vienpartinį diktatą, protestavo prieš neteisėtą V. Kapsuko vyriausybės sudarymą. 1919 m. sausio 6 d. į Vilnių įžengus Raudonajai Armijai, Vilniaus darbininkų atstovų taryba nustojo veikusi. Valdžią perėmė naujai sudarytas revoliucijos komitetas, į kurį įėjo komunistų partijos paskirti asmenys.
1919 m. vasario pradžioje buvo surengti Vilniaus darbininkų ir raudonarmiečių atstovų tarybos rinkimai. Taryba vykdė visus Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos CK įsakymus. Bolševikai pakeitė Lietuvos politinę sistemą ir įvedė naują valdžią. Aukščiausiuoju tarybų valdžios organu tapo laikinoji revoliucinė vyriausybė, kuri nuo 1919 m. sausio 7 d. vadinosi Liaudies komisarų taryba. Bolševikinius pertvarkymus Lietuvos politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo srityse vykdė liaudies komisariatai. Vietose valdžią turėjo revoliuciniai arba kariniai revoliuciniai komitetai, darbininkų, bežemių ir mažažemių valstiečių tarybos.
Vilniuje buvo įsteigtas specialus revoliucinis tribunolas. Vietose kūrėsi liaudies teismai ir revoliuciniai tribunolai. Šie represiniai organai turėjo kovoti su kitaminčiais, prieštaraujančiais komunistų politikai.
1919 m. vasario 8 d. Vilniuje buvo uždrausti visi nekomunistiniai laikraščiai, spausdinami žydų, lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Taip V. Kapsuko vyriausybė suvaržė spaudos laisvę. 1919 m. sausio 14 d. V. Kapsuko vyriausybė paskelbė dekretą, draudžiantį pirkti bei parduoti žemę. Buvo nacionalizuotas dvarininkų, bažnyčių, vienuolynų ir stambių ūkininkų žemės su visu gyvu ir negyvu inventoriumi. Bolševikų valdžia konfiskavo ir didesnių nuomojamų ūkių žemes. Konfiskuota bei nacionalizuota žemė valstiečiams nebuvo išdalinta.
Bolševikai nepripažino tautinių siekių. Jie skatino tautų maišymąsi bei asimiliaciją. Lietuvos komunistų vadovai, V. Kapsukas ir Z. Angarietis nepripažino tautinės simbolikos, neteikė reikšmės lietuvių kalbos statusui. 1919 m. kovo 21 d. V. Kapsuko vyriausybė paskelbė Lietuvos valstybinėmis kalbomis penkias kalbas – lietuvių, lenkų, žydų, rusų, baltarusių.
1919 m. sausio mėn. Buvo įkurtas Švietimo liaudies komisariatas. Vasario 2 d. V. Kapsukas pasirašė dekretą dėl kultūros vertybių, meno kūrinių, muziejų, bibliotekų valstybinės globos. V. Kapsuko vyriausybė atskyrė bažnyčią nuo mokyklos, įvedė privalomą ir nemokamą 8 – 17 metų vaikų mokymą, berniukų ir mergaičių mokymąsi kartu.
1919 m. gruodžio 30 d. V. Lenino nurodymu buvo įkurta Baltarusijos Tarybų Respublika. Tačiau ji neišgyveno nė mėnesio. 1919 m. sausio 16 d. RKP CK nutarė padalinti Baltarusijos Tarybų Respublikos teritoriją ir Gardino bei Minsko gubernijas prijungti prie Lietuvos Tarybų Respublikos.
1919 m. vasario 18 – 20 d. Vilniuje įvykęs pirmasis Lietuvos Tarybų suvažiavimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos ir Baltarusijos susijungimo į vieną tarybinę respubliką.
1919 m. vasario 27 d. Vilniuje įvykusiame abiejų respublikų tarybų centro vykdomųjų komitetų posėdyje buvo sudaryta naujos respublikos vadovybė (liaudies komisarų tarybos pirmininkas bei užsienio reikalų komisaras – V. Kapsukas, vidaus reikalų komisaras – Z. Angarietis).
Dviejų respublikų sujungimas į vieną nepasiteisino, tik dar labiau paaštrino politinę situaciją. 1919 m. balandžio 19 d. lenkijos kariuomenė okupavo Vilnių. Tų pačių metų vasarą tarybų valdžia buvo nuslopinta. Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika iširo.

39. Lietuvos valstybės aparato kūrimas 1918-1920m.
Po 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių paskelbimo visa valdžia buvo sutelkta vykdomosios valdžios institucijų rankose, nes užtikrino karo sąlygomis reikalingą valdymo operatyvumą. Vyriausybė didelį dėmesį sutelkė organizacinei centrinių ir vietinių valstybės organų kūrimo veiklai. Ministrų kabinetas per ministerijas ėmėsi tvarkyti atitinkamas valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sritis, ministerijų padaugėjo iki dešimties, buvo sudarytos atskiros Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerijos. Ieškant optimalios valdymo sistemos, Maitinimo ir Viešųjų darbų ministerija 1919 m. balandžio mėn. buvo reorganizuota į vi savarankiškas – Tiekimo ir Maitinimo (kuri buvo skirta kariuomenei aprūpinti) bei Darbo ir Socialinės Apsaugos ministerijas. Jos abi buvo likviduotos spalio – lapkričio mėnesiais dėl nedidelės darbo apimties, jų funkcijos perduotos atitinkamai Krašto Apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijoms. Be to, atsisakyta savarankiškos Prekybos ir Pramonės ministerijos, kuri vėl buvo sujungta su Finansų ministerija ir pervadinta į Finansų, Prekybos ir Pramonės ministeriją Siekiama kurti kariuomenę, todėl paskelbta 20 – 21 metų jaunuolių mobilizacija.
Vyriausybė ėmė steigti apskričių karo komendantūras, o karo padėčiai sureguliuoti buvo išleistas specialus įstatymas (1919 kovo mėn.) – Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai. Tai reiškė plačių teisių sutelkimą karo komendantų rankose, tvarkant politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą jiems pavestose apskrityse. Civiliniai vietos organai – policija, savivaldybė ir kitos įstaigos privalėjo vykdyti karo komendantų nurodymus ir teikti visokią įmanomą pagalbą. Pastariesiems suteikta teisė leisti gyventojams privalomus įsakymus, už kurių nevykdymą būdavo baudžiama administracine tvarka – piniginė bauda ar areštu.
Buvo bandoma steigti ir savo teismų sistemą, tam 1919 m. sausio 16 d. išleistas Laikinas Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, kuris įteisino bendrųjų teismų sistemą ir paskelbė carinės Rusijos 1903 m. baudžiamojo statuto galiojimą Lietuvoje. Buvo priimti ir karo teismo įstatai.
Taigi, Lietuva formavosi kaip vientisa unitarinė valstybė, todėl svarią reikšmę turėjo ir administracinis – teritorinis suskirstymas, jo įteisinimas. Tam 1919 m. liepos 1 d. priimtas Apskričių sienų ir jų centrų įstatymas. Pagal jį administraciniai – teritoriniai vienetai buvo vadinami apskritimis. Tačiau ir toliau Lietuva buvo Vokietijos valdžioje. Vyriausybė planavo išleisti savivaldybių įstatymą, surengti Steigiamojo Seimo rinkimus. Pamažu ryškėjo būsimos Lietuvos valstybės formavimo ir vadovavimo gairės.

40. Steigiamojo Seimo rinkimai
1919 m birželio 16 d. sudaryta Steigiamojo Seimo rinkimų komisija, paruoštas Rinkimų įstatymas, kuris priimtas 1919 m. spalio 30 d. Rinkimai – visuotiniai, lygūs, tiesioginiai, slapti, proporcinis atstovavimo principas. Pabrėžta moterų ir vyrų lygybė. Rinkimų teisė suteikta Lietuvos piliečiams, sulaukusiems 21 metų amžiaus, o būti išrinktais – 24 metų amžiaus. Rinkimų teisė nebuvo suteikta kariškiams, tačiau 1920 m. kovo 15 d. kariškiams leista dalyvauti rinkimuose nuo 17 metų amžiaus. Rinkimuose negalėjo dalyvauti asmenys, kuriems už tėvynės išdavimą ar kitą sunkų nusikaltimą teismo atimtos teisės, taip pat teismo nuteistieji už žmogaus garbę žeminantį nusikaltimą bei už rinkimų laisvę saugančio įstatymo pažeidimus, jei nuo bausmės laiko nepraėjo treji metai.
Kartu su Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymu buvo paskelbtas “Rinkimų laisvės apdraudimo įstatymas”, kurio paskirtis – garantuoti demokratiškus rinkimus. Jis numatė piliečių ir valdininkų atsakomybę už neleistiną agitaciją, rinkimų trukdymą ir panašiai.

Rinkimus skelbiant jau nebuvo laukiama užsitęsusio teritorinių problemų sprendimo. Todėl, vietoj Vyriausiosios rinkimų komisijos vienuolikos rinkimų apygardų, jungusių po tris – keturias apskritis, iš tikrųjų Lietuvoje rinkimai galėjo vykti tik šešiose rinkimų apygardose ir būti renkami tik 112 atstovų vietoje 229: septinta – dešimta apygardos buvo sudarytos didelei buvusios Vilniaus gubernijos daliai, okupuotai lenkų, Klaipėdos kraštui tuo metu neįėjusiai į lietuvos sudėtį, anot įstatymų, Steigiamojo Seimo rinkimai galėjo būti skiriami atskirai, tuo parodant, kad Lietuva šį kraštą laiko savo teritorijos dalimi.
Rinkėjų sąrašus sudarydavo savivaldybės, kandidatus galėjo pasiūlyti penkiasdešimt rinkėjų. Jei apygardoje būtų vienas kandidatų sąrašas, tai mandatai jam atitektų be balsavimo. Keli sąrašai galėjo blokuotis. Reikėjo balsuoti už visą sąrašą. Rinkėjas gavo tiek biuletenių, kiek kandidatų sąrašų buvo.
Siekiant sudaryti kiek galint geresnes sąlygas rinkimams 1920 m. kovo 21 d. didžiojoje Lietuvos vyriausybės kontroliuojamos teritorijos dalyje buvo panaikinta karo padėtis.
Steigiamojo Seimo rinkimuose, vykusiuose 1920 m. balandžio 14 – 16 d. dalyvavo apie 90 procentų rinkimų teisę turinčių piliečių. Socialiniu požiūriu Steigiamajame Seime buvo atstovaujami įvairiausi gyventojų sluoksniai. Greta lietuvių atstovais tapo keletas žydų, lenkų ir vokietis. Politiškai gausiausiai buvo atstovaujamas krikščionių demokratų blokas – 59 atstovai. Bloko pergalei turėjo didelę reikšmę bažnyčios įtaka gyventojams, taip pat jo žadėta sparti agrarinė reforma. Socialistų liaudininkų demokratų partija ir Valstiečių sąjunga kartu paėmus turėjo 28 atstovų vietas, socialdemokratai – 13. Likusius mandatus dalijosi nepartiniai ir tautinių mažumų atstovai.
Susirinkęs į pirmąjį posėdį 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas priėmė rezoliuciją, skelbiančią, jog reikšdamas lietuvos žmonių valią, jis proklamuoja “esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę respubliką, etnografinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis”. Nurodydamas konkrečią valstybės valdymo formą – demokratinę respubliką, šia rezoliucija Steigiamasis Seimas nustatė lietuvos valstybės pamatus, tai yra atliko tai, ką jam buvo pavedusios tiek Lietuvių Vilniaus konferencija, tiek Lietuvos Taryba.
1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją, kurią sudarė septyni skyriai. Steigiamasis Seimas ėmė teisiškai reguliuoti šalies gyvenimą: leido įstatymus. Pažymėtini įstatymai: Vilniaus Universiteto Statutas (1920 m.), Žemės reforma (1920 – 1922 m.), Taikos sutartis su Rusija (1921 m. liepos 12 d.), Savivaldybių, Seimo rinkimų įstatymai (1921 m., 1922 m.), lito įvedimas pagal 1922 m. rugpjūčio 16 d. įstatymą. Litas tapo auksu padengta valiuta, jį sudarė 100 centų. Priimant Lito įstatymą bei kuriant Lietuvos banką didelį darbą atliko krikdemas Vladas Jurgutis. Naujoji valiuta buvo įvesta į apyvartą 1922 m. rugpjūčio 1 d. Už ją balsavo krikščionių demokratų blokas. Jis Steigiamajame Seime turėjo absoliučią balsų daugumą. Rengiant Konstitucijos projektą, sprendžiant konkrečius konstitucinius klausimus, buvo nesutarimų: kairysis sparnas – socialdemokratai ir liaudininkai – reikalavo atskirti bažnyčią nuo valstybės, atsisakyti prezidento institucijos, įvesti teisėjų renkamumą, užtikrinti streikų laisvę ir panašiai. Dešinieji (krikdemai) pasisakė už privilegijuotą padėtį bažnyčiai, prieš teisėjų renkamumą ir t. t.
Steigiamasis Seimas posėdžiavo du metus, išskyrus Lenkijos agresijos prieš Lietuvą laikotarpį, kai 1920 m. spalio mėn. – 1921 m. sausio mėn. Laikinai buvo nutraukęs savo darbą, įstatymų leidybą, bei jų vykdymo priežiūrą, pavesdamas jo tam tikslui specialiai suformuotam Mažajam Seimui, susidedančiam iš Steigiamojo Seimo pirmininko ir šešių narių, atstovaujančių pagrindinėms frakcijoms. 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas, susirinkęs į pirmąjį posėdį, 1922 m. spalio 1 d. baigė savo darbus ir išsiskirstė. Įsigalėjus nuolatinei Konstitucijai, buvo paskelbti rinkimai į pirmąjį Seimą.

41. 1920m. gegužės 15 d. deklaracijos įvertinimas
Susirinkęs į pirmąjį posėdį 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas priėmė rezoliuciją, skelbiančią, jog reikšdamas lietuvos žmonių valią, jis proklamuoja “esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę respubliką, etnografinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis”. Nurodydamas konkrečią valstybės valdymo formą – demokratinę respubliką, šia rezoliucija Steigiamasis Seimas nustatė lietuvos valstybės pamatus, tai yra atliko tai, ką jam buvo pavedusios tiek Lietuvių Vilniaus konferencija, tiek Lietuvos Taryba.

42. Steigiamojo Seimo1920m. Laikinoji K
1920 06 10 Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją, nes Steigiamojo Seimo buvimas griovė galiojusius 1919m. Pamatinius dėsnius. Laikinoji K pakartojo Steig. Seimo nuostatą dėl valstybės valdymo formos, skelbdama Lietuvą demokratine respublika. Pagal šią K Steig. Seimas yra suverenios Lietuvos valios reiškėjas, jam pavedama leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą.
Prezidento įstatymų iniciatyvos teisė apsiribojo steig. Seimo išleistų įstatymų skelbimu.
Vykdomoji valdžia buvo pavesta Steig. Seimo renkamam prezidentui ir prezidento tvirtinamam ministrų kabinetui, kuris buvo atsakingas Steig. Seimui: pareiškus nepasitikėjimą jis turėjo atsistatydinti.
Koalicijai pareikalavus krikščionys demokratai sutiko, kad prezidentas nebus renkamas, o jo pareigas eis Steig. Seimo pirmininkas.
1920m. Laikinoji K, palyginus su 1919m. Laikinaisiais Pamatiniais Dėsniais, išplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį streikų laisvę. K taip pat deklaravo mirties bausmės ir luomų panaikinimą.
Laikinoji K nenustatė jos keitimo ar papildymo tvarkos.
Laikinosios K priėmimas užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinosios Vyriausybės veiklos laikotarpį, nors reikia priminti, kad tarptautiniu mastu Lietuva pripažinta vėliau, didžiosios valstybės Lietuvą de jure pripažino tik 1922m. pabaigoje.

43. Lietuvos visuomeninė santvarka pagal 1922m. K
1922m. K 1 str. Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika. Čia pat deklaruojama viena svarbiausių jos nuostatų – suvereni valstybės valdžia priklauso tautai. Nustatydama piliečių teisinę padėtį, Konstitucija pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumą, nepaisant kilmės, lyties, tautybės ir tikėjimo. K II skyriuje pavadintame “Lietuvos piliečiai ir jų teisės”, skelbiamas demokratinių t ir l sąrašas: asmens ir turto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvės, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinkimų ir sąjungų laisvės, peticijų ir įstatymų iniciatyvos teisės. Daugumą K str. skelbusių piliečių t ir l papildė pastabos, kad jos galioja tam tikrų įst. ribose. Iškeldama žmogų ir skelbdama jį visuomeninio gyvenimo centru, tuo pačiu deklaruodama, kad jo t ir l gali būti ribojamos išimtinai įst., K rėmėsi liberalios filosofijos nuostatomis. Pvz.: K 17 str. skelbė sąjungų laisvę, “jei jų tikslai ir vykdomos priemonės nėra priešingos baudžiamiesiems įst”, panašiai buvo nurodoma ir kalbant apie žodžio ir spaudos, susirinkimų laisves, taip pat kitais atvejais. Tiesioginį poveikį demokratinėms t ir l turėjo ir nepaprastosios padėties įvedimas, įtvirtintas 32 K str., kur nurodyta, kad karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį, kilus karui, ginkluotam sukilimui, taip pat atsiradus kitokiems pavojingiems neramumams gali įvesti LR prezidentas, vėliau pateikiant šį aktą tvirtinti Seimui. Pabrėžiama, kad tai susiję su piliečių t ir l sustabdymu.
Reikšmingų piliečių teisinės padėties nuostatų buvo ir kai kuriuose kituose K skyriuose, tačiau šios nuostatos buvo kiek nutolusios nuo liberaliosios koncepcijos, buvo pakoreguotos katalikiškųjų socialinių, bei valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų socialistinių idėjų kryptimi: deklaravo v-bės rūpestį, kad kiekvienas turėtų darbo (90str.), kad darbininkai būtų apsaugoti ligos, senatvės ar nelaimingų atsitikimų atveju (97str.) bei t.t. K skelbė nuosavybės teisės apsaugą, nurodė, kad piliečio turtą galima nusavinti tik remiantis įst. ir tik esant viešajam reikalui, bet nutylėjo visuotinai pripažintą išankstinio atlyginimo reikalavimą.
Visuomeniniai santvarkai svarbūs ir kt. K skyriai:
1. “Ðvietimo reikalai” (9 sk.), kuriame kalbama apie mokslą – pradžios mokslas yra privalomas, religijos mokymas mokyklose taip pat, kalbama apie mokyklų steigimą ir kt.
2. “Tikybos ir kulto dalykai” – visoms esamoms LR tikybinėms organizacijoms valstybė lygiai pripažįsta teises tvarkytis taip, kaip jų kanonai ir statutai reikalauja, laisvai skelbti savo tikėjimo mokslą ir kt.
3. “Valstybės ekonominės politikos pagrindai”
4. “Socialinė apsauga” ir kt.
K 7 sk., skirtame tautinėms mažumoms, numatyta jų teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus ir tam tikslui įstatymo nustatyta tvarka sudaryti savo atstovaujamuosius organus.

44. Lietuvos valstybinė santvarka pagal 1922m. Konstituciją.
1922m. K 1 str. skelbia: “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. Pripažinusi suverenia valstybės valdžią tautai, ją vykdyti K 2 str. pavedė Seimui, Vyriausybei, kuri sudaryta iš Respublikos Prezidento ir Ministrų kabineto, ir teismui. Deklaruodama valdžių padalijimo principą K į pirmąją vietą iškėlė parlamentą, ðiam vienerių rūmų, renkamų 3 metams organui, priskirdama: leisti įst., tvirtinti valstybės biudžetą ir jį vykdyti, ratifikuoti svarb. tarptautines sutartis, spręsti karo ir taikos klausimus, tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūrėti vyriausybės darbą – tačiau tai dar toli gražu neatspindėjo tikrojo Seimo vaidmens valstybėje, kuris ypač išryškėja santykiuose su vykdomosios valdžios institucijomis.
Svarbiausia Seimo funkcija, buvo įstatymų leidyba – Seimui priklausė išimtinė įstatymų leidybos teisė. Įstatymų iniciatyvos teisė priklausė: a) 25.000 piliečių, turinčių Seimo rinkimų teisę, b) Ministrų kabinetui, c) Seimo atstovams. Seimo priimtus įst. skelbė prezidentas, kuris per 21 d. įst. galėjo gražinti su savo pastabomis pakartotinai svarstyti. Seimui pakartotinai priėmus įstatymą absoliučia dauguma prezidento veto buvo nugalimas. Prezidentas negalėjo įstatymo gražinti svarstyti, jei jis buvo priimtas kvalifikuota dauguma, ir Seimas pripažino, kad įst. skubus.
Kita labai svarbi Seimo prerogatyva – vyriausybės veiklos priežiūra. K numatė, kad Seimas prižiūri vyr. darbus teikia jei paklausimus ir interpeliacijas, skiria revizijas. Be to Seimas turėjo teisę bet kuriam ministrui už tėvynės išdavimą ar už tarnybinius nusikaltimus iškelti baudžiamąją bylą.
Seimas 3 metams rinko prezidentą. Formaliai K prezidentui suteikė reikšmingas teises: jis buvo pagr. valstybės reprezentantas užsienyje, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir jiems pirmininkauti, vadovavo LR ginkluotosioms pajėgoms, kabinetui pasiūlius galėjo skelbti karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį. K suteikė teisę kviesti ministrą pirmininką ir jam pavesti sudaryti vyriausybę, tvirtinti ministrų kabinetą ir priimti jo atsistatydinimą ir kitos funkcijas. Tačiau dėl to, kad prezidentas mandatą gaudavo iš Seimo ir jų kadencijos visiškai sutapo, jisai tapo visiškai priklausomas nuo Seimo. Seimas galėjo kvalifikuota balsų dauguma nušalinti prezidentą nuo pareigų ar iškelti baudžiamąją bylą. Visi be išimties prezidento aktai galiodavo tik kontrasignavus ministrų kabineto atstovo.
Ministrų kabinetas skirtingai nuo prezidento buvo traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos organas. K skelbė, kad Ministrų kabinetas “vykdo LR K ir įst., veda vidaus ir užsienio politiką, saugoja LR teritorijos neliečiamybę ir vientisumą ir vidaus tvarką”.
Ministrų kabinetas buvo solidariai atsakingas Seimui už bendrą vyriausybės veiklą, o kiekvienas ministras už savo darbą. Kabinetas turėjo turėti Seimo pasitikėjimą, o tai reiškė, kad prezidentas paskirti ministrą pirmininką galėjo tik pasitaręs su pagr. frakcijų vadovybe.
K skelbė, kad Seimo rinkimai vykdomi visuotiniu, lygiu, slaptu balsavimu, taikant proporcinę rinkimų rezultatų nustatymų sistemą. Rinkti atstovus į Seimą galėjo pilnateisiai Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, turį ne mažiau kaip 21m., o būti išrinkti ne mažiau kaip 24m. amžiaus.
K 5 sk. Buvo skirtas teismams. Teismas sprendžia vadovaudamasis įstatymais LR vardu. Teismo sprendimas negali būti keičiamas kaip tik teismo ir įst. numatyta tvarka. Teismų organizaciją nustato įstatymas, teismai visiems piliečiams lygūs.
K 6 sk. Skiriamas vietos savivaldybei. “Savivaldybės organai rūpina valstybės valdymo reiklaus įstatymuose nustatyta tvarka. Jie turi teisę uždėti mokesčius vietos savivaldybės reikalams , pagal mokesčių įstatymus”. Vyriausybė prižiūri, kad vietos savivaldos organai eitų savo pareigas ir, jų darbas nebūtų priešingas valstybės vykdomai politikai.

45. 1922m. žemės reforma ir valstiečių teisinė padėtis.
Nepriklausomybės kovos trukdė normalų ekonominį gyvenimą, nė viena kariavusių pusių nepadengė LR karo nuostolių, todėl kraštas turėjo atsigauti pats.
ŽŪ ir valstybinių turtų ministerija (1918) pirmiausia pradėjo tvarkyti žemės valdymą. Žemės reforma buvo reikalinga, nes: 1. Nuosavybės paskirstymas buvo pati svarbiausių socialinių pertvarka, nes 80% gyventojų dirbo ŽŪ; 2. Tai buvo tautos ir valstybės problema; 40% dirbamos žemės priklausė dvarininkams, kurių dauguma buvo sulenkėję ir norėjo unijos su Lenkija, todėl reforma turėjo ekonomiškai susilpninti dvarininkų luomą.
Dauguma smulkiųjų ir vidutinių valstiečių gyveno kaimuose, o žemę turėjo rėžiuose, todėl ūkininkai negalėjo tvarkyti žemės savo nuožiūra. Žemės norėjo ir bežemiai su mažažemiais, taip pat savanoriai, todėl atidėlioti žemės reformą buvo pavojinga. Ji buvo pradėta vykdyti 1919m.
1919m. vasarą priimtas įst. dėl kariškių aprūpinimo žeme – kiekvienas savanoris turėjo gauti 8-20 ha žemės.
1922 vasario 15d. buvo priimtas žemės reformos įst., kuriuo asmeniui buvo paliekama 80 ha žemės, kurioje buvo iki 25 ha miško. Bermontininkų ir lenkų kariuomenėje tarnavusių žemė buvo perduota Žemės reformos fondui. Kitų tautybių žmonės per 3 metus turėjo ją perleisti Lietuvos piliečiams. Žemės reformos fondas buvo išdalintas bežemiams ir mažažemiams. Už gautą žemę visi, išskyrus kariškius turėjo sumokėti išperkamuosius mokesčius (per 36 metus). Už nusavintą žemę buvo apmokama. Reformos reikšmė paspartino agrarinių santykių raidą; padėjo pereiti prie smulkaus kapitalistinio žemės ūkio.

46. Lietuvos Prezidento rinkimų tvarka.
Pirmojoje Laikinojoje K aukščiausiu valstybės organu Valstybės Tarybos Prezidiumas, kurį sudarė Prezidentas ir du viceprezidentai. 1919m. Laikinoji K įsteigė prezidento instituciją. 1919m. balandžio 4d. Valstybės Taryba išrinko Smetoną. Pagal 1920m. Laikinąją K prezidentą turėjo rinkti Steig. Seimas, o kol prezidentas neišrinktas jo pareigas turėjo eiti Steig, Seimo pirmininkas. Todėl nuo 1920 iki pirmojo Seimo išrinkimo valstybės prezidento pareigas ėjo Steig. Seimo pirmininkas A.Stulginskis.
1922m. įsigaliojus K, susirinkęs į 1 posėdį Seimas prezidenu išrinko Stulginskį. Pagal K jis buvo renkamas Seimo slaptu balsavimu, absoliutine atstovų balsų dauguma. Jei du kartus balsuojant nei vienas kandidatų negautų absoliučios balsų daugumos, tai prezidentas turįjo būti renkamas iš 2 kandidatų, gavusių daugiausia balsų, o išrinktu laikomas tas, kuris gaus daugiausia balsų. Jei abu kandidatai gautų vienodai balsų, būtų išrinktas vyresnis asmuo.
Prezidentu gali būti renkamas kiekvienas LR pilietis, kuris gali būti renkamas atstovu į Seimą ir yra ne jaunesnis kaip 35m. amžiaus. Renkamas 3 metams, kadencijos sutampa su Seimo, jis gali būti atstatomas 2/3 Seimo atstovų dauguma. Tas pats asmuo negali būti daugiau kaip 2 terminams paeiliui. Respublikos prezidentui išvažiavus, susirgus ar laikinai negalint eit savo pareigų, jį pavaduoja Seimo pirmininkas. Prezidentui atsistatydinus, jį atstačius, jam mirus arba susirgus ir negalint eit savo pareigų, yra renkamas kitas prezidentas, tam laikui, kurį būtų ėjęs buvęs prezidentas.
1928m nuspręsta, kad prezidentas renkamas 7 m Ypatingų tautos atstovų, o rinkimų tvarką nustatys spec. įst.
1931m. buvo paskelbtas Prezidento rinkimų įst, o jo esmę sudarė neties. ir daugialaipsnių rinkimų kombinacija: Dalyvauti rinkimuose galėjo tik savivaldybių- valsčių, miestų ir apskričių tarybų nariai.

47. Seimo rinkimų tvarka 1922 1926m.
K skelbė, kad Seimo rinkimai 3 metams vykdomi visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, taikant proporcinę rinkimų sistemą. . Rinkti atstovus į Seimą galėjo pilnateisiai Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, turį ne mažiau kaip 21m., o būti išrinkti ne mažiau kaip 24m. amžiaus. K buvo nurodyta , kad rinkimų tvarką bei renkamų atstovų skaičių nustato įstatymas.
1922 liepos 19d. įst. Seimo rinkimų įst. nedaug skyrėsi nuo Steigiamojo Seimo rinkimų įst. Bet Seimo rinkimų įst. papildomai nurodė, kad negali rinkti arba būti išrinkti asmenys , kuriems už tėvynės išdavimą ar kitą sunkų nusikaltimą ne tik atimtos, bet ir susiaurintos teisės, t.p. tie, kuriems teismo spendimu paskirta globa.
Aktyviosios rinkimų teisės neturėjo asmenys, rinkimų metu laikomi suimtųjų namuose. Išrinkti jie galėjo būti, jei nebuvo kitų įst. numatytų kliūčių.
Kiekvienoje apygardoje per 6 savaites turėjo būti sudaryti ir pateikti susipažinti rinkėjų sąrašai. Rinkimams organizuoti buvo sudaromos Vyriausioji, apygardų ir apylinkių rinkimų komisijos. VRK Ministrų kabineto teikimu tvirtino prezidentas, o apygardų ir apylinkių komisijas aukštesnė rinkimų komisija. Kandidatų į Seimo atstovus sąrašus galėjo siūlyti partijos ir kitokios žmonių grupės. Vienintelis reikalavimas: sąrašą turėjo pasirašyti ne mažiau kaip 50 tos rinkimų apygardos rinkėjų.
Mandatams tarp sąrašų paskirstyti buvo naudojamas renkamojo skaičiaus metodas. VRK nutarimu kandidatų sąrašai, balsavimo metu nesurinkę renkamojo sk., negalėjo dalyvauti pasiskirstyme tarp likusių balsų. Tokia tvarka mažino Seimo susiskaldymą, tačiau savaime aišku, kad buvo naudinga įtakingiausioms partijoms.

48. Savivaldybių rinkimų tvarka 1919-1940m.
Vietiniams reikalams tvarkyti buvo skirtos vietos savivaldybės. Vietos savivaldybėms įstatymai suteikė teises tvarkyti vietos ūkio, finansų, buities, kultūros ir kitus reikalus: tvarkyti vietinės reikšmės pajamas ir išlaidas bei mokesčius, rinkti valstybinius mokesčius, remti žemės ūkį, pramonę ir prekybą, rūpintis labdara, sveikata, švietimu ir kt.
Savivaldybių sudarymo tvarką reguliavo 1919m. Savivaldybių įst. ir 1921m. Savivaldybių rinkimų įstatymas, vėliau 1931 vietos savivaldybės įstatymas.
Lietuvoje buvo šios savivaldybės: 1. Valsčių, 2. Apskričių, 3. Miestų.
LR vietos savivaldybių rinkimų tvarka pagal 1919m. ir 1921m. įstatymus. Mažiausias valsčiaus administracinis vnt. buvo seniūnija (gyveno ~100 žm.). visus seniūnijos reikalus tvarkė susirinkimas, vadovavo krivulė. Seniūnija rinko seniūną ir jo padėjėją. Faktiškai seniūnas buvo valsčiaus viršaičio potvarkių bei nurodymų vykdytojas. Vyr. valsčiaus savivaldybės įstaiga, sprendusi valsčiaus reikalus buvo valsčiaus taryba, renkama valsčiaus gyventojų. 1919m. įstatymas nustatė rinkėjams sėslumo cenzą – iki rinkėjų sąrašų sudarymo tame valsčiuje asmuo turėjo būti pragyvenęs ne mažiau kaip 6 mėn. 1921m. įst. nenurodo sėslumo terminų, tačiau nurodo, kad rinkimuose negali dalyvauti piliečiai, negyvenantys ame valsčiuje ir neturintys buto, tarnybos. Rinkti galėjo pilnateisiai Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, turį ne mažiau kaip 21m., o būti išrinkti ne mažiau kaip 24m. amžiaus, neatsižvelgiantį jo gyvenamą vietą. Nuo 300 valsčiaus gyventojų buvo renkamas vienas atstovas (valsčių sudarė ~ 5.000 gyventojų, miesteliai nuo 3.000 – 10.000 galėjo tvarkytis valsčiaus teisėmis). Valsčiaus tarybai vadovavo slaptu balsavimu rinktas pirmininkas ir jo pavaduotojas.
Valsčiaus taryba iš savo tarpo 2 metams rinko valsčiaus valdybą, kuri susidėjo iš pirmininko (viršaičio), jo padėjėjo ir iždininko. Valdyba buvo vykdomasis organas, taryba – sprendžiamasis. Valdybos veiklai tikrinti ir prižiūrėti taryba rinko revizijos komisiją. VRM savivaldybių departamentas galėjo pašalinti netinkamai einantį pareigas viršaitį ar kitą valsčiaus valdybos narį. Valsčiaus tarybos sprendimai galėjo būti skundžiami apskrities tarybai.
Vyriausioji apskrities savivaldybės sprendžiamoji įstaiga buvo apskrities taryba renkama 3 metams, kuriai vadovavo pirmininkas ir jo pavaduotojas. Apskrities savivaldybės vykdomoji įstaiga buvo apskrities valdyba, renkama apskrities tarybos 3 metams. Ji vykdė apskrities tarybos nutarimus ir administravo savivaldybės įstaigas. Apskrities savivaldybių darbus prižiūrėjo ir kontroliavo renkama 3 narių revizijos komisija.
Miestų savivaldybės sprendžiamasis organas buvo miestų taryba, o vykdomasis – valdyba, kurios pirmininkas vadinosi Burmistru. Miestų taryba renkama kaip ir valsčiaus.
Didžiausią reikšmę pagal 1921m. įst. turėjo valsčių tarybų rinkimai, nes jais rinkėjai rinko tiesiogiai, o jau apskričių tarybos narius savo posėdžiuose rinko valsčiaus tarybos. Tiesa, 1921m. įst. nustatė tiesioginius ir apskričių tarybų rinkimus, bet 1921 ir 1924m. toks jų vykdymas kaskart buvo atidedamas ir apskritai neįvyko.
1919m, įst., atsižvelgdamas į menką rinkėjų išprusimą, nustatė balsavimą įmetant kamuoliukus į skirtingų spalvų dėžutes. Pagal 1921m. įst. kandidatus į savivaldybių narius siūlė partijos ir grupės, reikalaujant, kad kandidatų sąrašus pasirašytų bent 20 rinkėjų. Rinkimų rezultatus nustatydavo pagal proporcinę rinkimų sistemą, visą valsčiaus teritoriją laikant viena apygarda.
1924m. padaryti šių įstatymų pakeitimai: apskrities viršininkas gavo teisę tvirtinti viršaitį iš 3 valsčiaus tarybos pateiktų kandidatų, sustabdyti viršaičio ar kito valsčiaus tarybos nario veiklą, o svarbiausia – jis pats buvo paskelbtas apskrities tarybos pirmininku.

49. Lietuvos politinės partijos

Nuo XIXa. 9 dešimtmečio pr. išryškėjo naujas nacionalinio išsivadavimo judėjimo etapas, kuriam būdingas nelegalios periodinės spaudos susikūrimas ir politinės diferenciacijos pradžia. Periodinė spauda telkė lietuvių inteligentiją, formavo atskiras literatūrines-politines grupuotes, išryškino jų programinius tikslus. Tautiniam sąjūdžiui tapus masiniu, jis skilo į kelias socialines-idėjines grupuotes ir sroves, kūrusias savo politinių-valstybinių programų metmenis ir ieškojusias būdų valstybingumui atkurti.

Apie 1882m. daugiausia iš liberalių pažiūrų inteligentų susiformavo politinė “aušrininkų” grupuotė, veikusi iki 1886m. Ji Rytprūsiuose nelegaliai leido pirmąjį periodinį (mėnesinį) visuomeninį politinį-literatūrinį laikraštį, redaguotą J.Basanavičiaus, vėliau kitų. “Aušra” stengėsi suburti aplink save kuo platesnius sluoksnius, propagavo tautinį sąmoningumą, pasisakė prieš prievartinę asimiliaciją, polonizaciją, reikalavo teisių lietuvių kalbai ir kultūrai.

1888m. įsikūrė Varšuvos lietuvių studentų draugija “Lietuva”, veikusi iki 1902m. Nariai: V.Kudirka, J.Staugaitis ir kt. Draugija leido žurnalą “Varpas”, redaguotą V.Kudirkos, S.Matulaičio ir kt. Šalia “Varpo” buvo įsteigtas laikraštis “Ūkininkas”, skirtas valstiečiams. Varpininkai ryžtingiau nei aušrininkai smerkė ir kritikavo caro valdžios tautinio engimo politiką, lietuvių nutautinimą, reikalavo lygių teisių lietuviams su kitais Rusijos imperijos piliečiais, ragino kovoti dėl kitų demokratinių teisių, tuo pačiu daug dėmesio skyrė tautos stiprinimui, stengėsi kelti švietimo ir ūkio lygį. Vyriausieji varpininkų organai buvo jų metiniai suvažiavimai, kuriuose rinktas centro (vykdomasis) komitetas.

“Aušros” ir “Varpo” grupuotės įtvirtino liberalizmą, kaip vieną svarbiausių ideologinių lietuvių nacionalinio judėjimo krypčių.

Nacionaliniame judėjime reiškėsi ir konservatyvioji klerikalinė kryptis. Jos idėjinio vienijimo centrais tapo periodiniai leidiniai “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” (1890-1896), redaguota J.Angrabaičio, K.Pakalniškio ir kt., ir “Tėvynės sargas” (1896-1904), redaguotas J.T.Vaižganto ir kt. Apžvalgininkai skilo į 2 grupes: jaunuosius (Maironis, Vaižgantas), 1896m. sudariusius politinę sargininkų grupuotę ir senuosius (Baranauskas, Pakalniškis).

Klerikalinė kryptis prisidėjo prie valstiečių sluoksnių išjudinimo, jų įtraukimo į nacionalinį judėjimą prieš stačiatikių tikėjimo brukimą, caro valdžios nutautinimo politiką, lenkinimo politiką. Tačiau šios krypties atstovai niekad ryžtingai nepasisakė prieš caro patvaldystę, o rengėsi veikti prieš socialdemokratinį judėjimą, smarkiai kritikavo liberališkosios srovės radikalizmą ir taip sudarė sąlygas formuotis kairiajai ir dešiniajai srovėms Lietuvos gyvenime, nors pati kairumo ir dešinumo koncepcija susiformavo truputį vėliau, į tautinį sąjūdį įsijungus socialistinei srovei.

Daugiausia Domaševičiaus ir Morovskio iniciatyva Vilniuje ėmė organizuotis socialistinės kuopelės, o nuo 1896m. I-ojo socialdemokratų atstovų suvažiavimo Vilniuje ėmė veikti Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). I-osios LSDP programos artimiausias tikslas buvo nepriklausomos demokratinės respublikos buvusios Lenkijos-Lietuvos valstybės ribose sudarymas federaciniais pagrindais. Tuo tarpu galutiniu tikslu skelbtas socialistinės santvarkos įvedimas.

1896m. Vilniuje įkurta Lietuvos darbininkų sąjunga (LDS), vad. S.Trusevičiaus.

1897m. žydų socialdemokratų grupių suvažiavime Vilniuje įkurta oportunistinė Visuotinė Rusijos ir Lenkijos žydų darbininkų sąjunga (Bundas).

Nors LSDP organizavime ir veikloje dalyvavo ir varpininkų, tačiau tiek “Varpas”, tiek “Apžvalga”, vėliau “Tėvynės sargas” (ypač) kritikavo socializmą, nors ir neturėjo užnugaryje bendros politinės organizacijos.

1902m. varpininkai ėmė organizuoti Lietuvių demokratų partiją (LDP), kurios branduolį sudarė inteligentai. Jos programos artimiausias uždavinys – Lietuvos autonomija, o galutinis – nepriklausoma Lietuvos respublika.

Viena reikšmingiausių šios partijos įtakoje veikusių organizacijų buvo mokytojų sąjunga, įsteigta 1905m. (veikė iki 1914).

Po spalio manifesto dalis lietuvių inteligentijos susitelkė į kitas dvi kur kas konservatyvesnes partijas. Sargininkų inteligentijos grupė įsteigė Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą (LKDP) – konservatyviausią partiją, kurios socialine atrama tapo lietuvių dvasininkija ir jos įtakoje esanti turtingiausių krašto gyventojų dalis (Bučys, Maironis, Jakštas). Partija pabrėžė savo lojalumą caro valdžiai, bet neapkentė stačiatikių hegemonijos, siekė vyraujančios katalikų padėties, platesnių nacionalinių teisų, krašto autonomijos.

Demokratai skilo į dešiniuosius (būsimieji tautininkai, vad. Smetonos, “Viltis”) ir kairiuosius (liaudininkus, “Lietuvos ūkininkas”, “Lietuvos žinios”). Iš LDP dešiniojo sparno narių ir iš klerikalinės lietuvių KD srovės atstovų susidarė Tautinė demokratinė partija; konservatyvumu artima LKDS, bet atsisakiusi klerikalizmo.

1919m. Laikinosios Vyriausybės priimto Draugijų įstatymo pagrindu VRM-je užsiregistravo Lietuvos politinės partijos, besiskiriančios ne tiek klasiniu, politiniu ar ekonominiu, o ideologiniu pagrindu: 1) Lietuvių tautos pažangos partija, nuo 1924m. – Lietuvių tautininkų sąjunga (viena įtakingiausių partijų); 2) Lietuvos krikščionių demokratų partija, kuri su 2 giminingomis politinėmis organizacijomis – darbo federacija ir Ūkininkų sąjunga – sudarė oficialų bloką; 3) Demokratinė tautos laisvės santara, nuo 1925m. Ūkininkų partija; 4) Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, 1922m. susijungė su Lietuvos valstiečių sąjunga ir pasivadinusi Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga; 5) Lietuvos socialdemokratų partija.

Kovojusi už Lietuvos pajungimą sovietinei Rusijai, Lietuvos komunistų partija, kurios atžvilgiu 1919 Ministrų kabinetas pareiškė oficialų neigiamą nusistatymą, savo priešvalstybinių užmačių neatsisakiusi ir vėliau, liko veikti nelegaliai.

Beveik 1/5 Lietuvos gyventojų sudarę kitataučiai grupavosi pagal tautybę ir nesijungė į lietuviškas partijas.

50. Žemės ūkio, darbo, pramonės, prekybos ir amatų rūmai
Jau 1922m. Konstitucija (vėliau ir 1928m. Konstitucija) skelbė, kad atskiroms ūkio sritims įstatymai suteikia tam tikrą savivaldą, turinčią bendradarbiauti su valstybės valdžia normuojant ūkio gyvenimą. 1938m. Konstitucijoje taip pat buvo numatyta galimybė ūkio ir verslo sritims suteikti funkcinę savivaldą. Ši konstitucinė nuostata pradėta įgyvendinti sukuriant savivaldžias (korporatyvias) visuomenines institucijas – Pramonės, prekybos ir amatų bei žemės ūkio rūmus. Vėliau šios institucijos buvo reorganizuotos pritaikant jas naujiems uždaviniams spręsti.
Žemės ūkio rūmai – tai 1927m. įsteigta ūkininkų ir jų organizacijų sudaryta institucija. Šie rūmai susidėjo iš ūkininkų, jų atstovų (atskirų institucijų vadovai), net Vyriausybės atstovų (60 narių, 30 ūkininkų atstovų, 5 vyriausybės atstovai, 17 įv. organizacijų atstovų (pieno, arklių ir kiaulių augintojų ir t.t.). Tam, kad galėtų būti 6 metams rūmų nariu, ūkininkas turėjo turėti bent 2ha žemės. Organizacijų narystė rūmuose trukdavo 3m.
1935m. reorganizuoti ŽŪ rūmai tapo pavaldūs ŽŪ ministrui. Rūmų pirmininką skyrė prezidentas, kitus 55 – rinko apskričių tarybos, delegavo įv. organizacijos ar įstaigos, susijusios su ŽŪ gamyba. ŽŪ rūmuose veikė agronomijos, gyvulininkystės, spaudos ir kt. skyriai. (Nuo 1925m. rūmai – visuomeninė įstaiga). ŽŪ rūmai buvo skirti kelti ŽŪ kultūrą bei atstovauti ūkininkų reikalus. Rūmai buvo įpareigoti kaupti žinias apie ŽŪ, iškilus reikalui parūpinti ekspertus, teikti išvadas, išsakyti nuomonę dėl įstatymų, eksportuojamos ir importuojamos ŽŪ produkcijos muitų, tarifų, transporto tarifų ir kt. ŽŪ rūmai kasmet išleisdavo apie 5 mln. Lt., dažnai kaimui remti.
1935m. įsteigti Darbo rūmai, turėję rūpintis ekonominiais ir socialiniais darbininkų reikalais – teikti žinias samdomo darbo klausimais, reikšti nuomonę darbininkų ekonominiais, kultūriniais, socialiniais, darbo našumo reikalais; reikšti nuomonę ir siūlyti įstatymų projektus dėl samdomojo darbo ir jį dirbančių žmonių (prašant vid. Reikalų ministrui). Kandidatus į rūmus galėjo siūlyti 30 rinkėjų – privalomai apdraustų ligonių kasose, taip pat kai kurių kategorijų (elektros, šviesos bendrovių, elektros stočių) darbuotojų ir tarnautojų – grupė. Vid. Reikalų ministro paskirta rinkimų komisija iš šių kandidatų turėjo atrinkti 90 tinkamiausių, iš kurių buvo renkama 30 rūmų narių ir 30 kandidatų. Darbo rūmų organai – visuotinis susirinkimas, valdyba, pirmininkas, skirtas vid. Reikalų ministro. Darbo rūmai nustatydavo ir mokesčių dydį bei jų mokėjimo tvarką.
1925m. įsteigti Pramonės ir prekybos rūmai, skirti kelti prekybos ir pramonės našumą, atstovauti prekybininkų ir gamintojų interesus. Rinkti iš pirklių, pramoninkų ir amatininkų. 1926m. šie rūmai reorganizuoti į pusiau valstybinio pobūdžio, pramonės, prekybos ir amatų rūmus. Rūmų pirmininką skyrė prezidentas, 33 iš 75 rūmų narių skyrė finansų ministras, likusieji buvo renkami pramonės, prekybos, amatų, kredito ir draudimo įstaigų ir įmonių savininkų. Tiesiogiai renkami atstovai turėjo A lygio, per lektorius renkami – B ir C kategorijos statusą. Kandidatų būdavo siūloma tiek, kiek reikėjo išrinkti. Mažai dėmesio skirta smulkiesiems amatininkams. Rūmai atstovavo pramonei, prekybai ir amatams, turėjo tirti jų sąlygas, reikšti nuomonę dėl jiems aktualių įstatymų projektų, organizuoti reikiamas pramonės, prekybos ir amatų šakas, rengti gaminių normas, standartus, rūpintis negarbingos konkurencijos šalinimu.

51. Bažnyčios teisinė padėtis

Bažnyčios padėtis visuomenės gyvenime privilegijuota. Valstybiniuose ir bažnytiniuose santykiuose visų konfesijų bažnyčios yra lygiateisės. Santykiai tarp jų turi būti paremti pariteto ( lygaus šalių atstovavimo ) principu. Konstitucija suteikia bažnyčiai savarankiškumą: teisę laisvai tvarkytis pagal kanonus, steigti įvairias draugijas, įsigyti turtą, uždėti savo nariams mokesčius tikybinių organizacijų reikalams ir t.t. Tikybinės organizacijos pagal Konstituciją turėjo juridinio asmens teisių, o dvasininkai buvo atleisti nuo karinės prievolės. Bažnyčia sudarė gimimo, santuokos ir mirties aktus. Bažnytinė registracija buvo plačiai paplitusi todėl, kad valdžių keitimosi laikotarpiu jų autoritetas buvo mažas, tuo tarpu bažnyčia turėjo visuomenės pasitikėjimą Sekmadienius ir kitas pripažintas šventes 1922m. Konstitucija įtvirtino kaip valstybės pripažįstamas poilsio ir dvasios pakilimo dienas. Skelbė, kad kariams, ligoniams ir kaliniams turi būti sudaromos sąlygos atlikti savo tikybos apeigas.

1927m. LR Vyriausybė su Vatikanu pasirašė konkordatą (sutartį su Popiežiumi, apibrėžiančią katalikų bažnyčios padėtį valstybėje). Pagal jį bažnyčia turėjo naudotis visomis laisvėmis, reikalingomis įgyvendinti savo juridinėms teisėms bei kanonų nuostatoms vykdyti. Valstybės institucijos turėjo teikti prioritetą bažnyčios nuosavybei bei jos sprendimų vykdymui. Buvo numatyta, kad dvasininkai naudosis globa, tam tikros dalies jų atlyginimo nebus galima net konfiskuoti. Nustatyta bažnyčios neliečiamybė net karo atveju. Nustatyta teisė dvasininkų vyresnybei kurti beneficijas. Nustatyta ir vyskupų skyrimo tvarka: skiriant juos buvo atsiklausiama Prezidento, ar jis neturi politinio pobūdžio pastebėjimų kandidatui. Vyskupai turėjo prisiekti Prezidentui. Dvasinimų turtas turėjo būti apmokestinamas, išskyrus pastatus, skirtus maldos tikslams, vyskupų ir kunigų gyvenamus namus. Algos ir pensijos skiriamos kaip valstybės tarnautojams. Kunigą ar vienuolį apkaltinus nusikalstamais veiksmais, turėjo būti surašomas ir siunčiamas aktas. Areštuoti asmenys turėjo būti laikomi vienuolyne, o bausmė atliekama atskirai. Nustatyta, kad bažnyčia gali auklėti jaunimą, o jos išduodami mokslo baigimo diplomai lygiaverčiai valstybiniams. Įstatymai, prieštaravę konkardui, neteko galios. Lietuvos valstybėje būta ir prieštaringų nuomonių dėl konkordato taikymo.

Dvasininkų garbę ir orumą gynė Baudžiamasis statutas. Papildomai dvasininkų padaryti nusikaltimai, negresiantys visuomenės saugumui, neturėjo būti persekiojami.

Buvo nustatyta 19 švenčių (be sekmadienių), mokyklose įvestas tikybos dėstymas.
Nuo 1926m. popiežiaus bule Lietuvos bažnyčios buvo sujungtos į atskirą, vien nuo Apaštalų sosto priklausančią bažnytinę provinciją, kurią sudarė: Kauno metropolinė vyskupija, Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijos.

52. 1926m. valstybinis perversmas ir 53. 1928m. Konstitucija

Jau I-ajam Seimui (1922-1923) nesugebėjus atlikti jam pavestų funkcijų, Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parlamentarizmą, telkęsis apie Tautos pažangos (vėliau – Tautininkų) ir Krikščionių demokratų partijas. Šios jėgos susivienijo krikdemų blokui pralaimėjus 1926m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei liaudininkų ir socdemų vyriausybei.

Naujasis Seimas panaikino karo padėtį, nutraukė ypatingųjų valstybės apsaugos įstatymų galiojimą, ėmė keisti “savais” kai kuriuos valdininkus, planavo mažinti etatus kariuomenėje, nebemokėti algų dvasininkams, paskelbė politinių kalinių amnestiją (jų tarpe daug komunistų). Demokratijos išplėtimas sudarė palankias sąlygas komunistų veiklai, pagausėjo streikų, mitingų, politinių susirinkimų. Be to, vyriausybė, Seime neturėjusi absol. balsų daugumos ir priklausiusi nuo tautinių mažumų atstovų, darė šioms, yp. lenkams, nuolaidas. Šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikai diskredituoti, kaltinti ją bolševizmu ir polonizavimu. Sudėtinga vidaus ekonominė situacija, dešiniųjų, ypač karininkų, nepasitenkinimas parlamentarizmu, suvokimas, kad opozicija vargiai gali ateiti į valdžią parlamentiniu būdu, brandino mintį pakeisti valdžią jėga.

Perversmo data pasirinkta 12.17.- K.Griniaus gimtadienis. Prieš pat perversmą TSRS atstovas Kaune Aleksandrovskis Sleževičiui pranešė apie perversmo galimybę, tačiau į šią žinią nebuvo rimtai pažiūrėta. Perversmas prasidėjo 2val. nakties: užimti KAM rūmai, vyriausias kariuomenės štabas, paštas, telefono bei telegrafo stotys. Vėliau apsuptas Seimas, Prezidentūra, nutrauktas užsitęsęs Seimo posėdis, sulaikyti Prezidiumas ir ministrai, Griniui paskirtas namų areštas. Tautininkas A.Smetona paskelbtas diktatoriumi- tautos vadu (perversmo eigoje diktatoriaus postą užėmė majoras Pleckavičius).

Perversmas, reiškęs konstitucinės santvarkos žlugimą, praėjo be pasipriešinimo, bet, siekiant stabilizuoti padėtį, siekta valdžios tęstinumo vaizdo, perversmo padarinių legalizavimo. 19261217 atsistatydina Sleževičiaus kabinetas (liaud. ir socdemai), Grinius patvirtina naują Voldemaro vyriausybę (tautininkų sąj., krikdemai, ūkininkų p.). 19261218 Grinius atsisako prezidento posto. 19261219 nepaprastasis Seimo posėdis, boikotuotas kairiųjų. Prezidentu išrenkamas Smetona, perrinkta Seimo vadovybė – krikdemų rankose.

Formaliai konstituciniai politinės valdžios organai liko tie patys: Seimas ir Vyriausybė iš Prezidento ir Ministrų kabineto. Formaliai jie buvo sudaryti laikantis Konstitucijos nustatytos tvarkos, tačiau konstitucinių reikalavimų neatitiko tai, kad Prezidentas ir Ministrų Kabinetas neturėjo Seimo daugumos, kuria turėjo remtis. Tačiau Seimo koalicija nebuvo patvari: greitai prasidėjo tautininkų ir krikdemų varžymasis dėl valdžios, laimėtas tautininkų. Liaudininkai iš valdžios buvo eliminuoti susekus jų rengtą pučą ir be Seimo pritarimo suėmus vieną organizatorių – Pajaujį. Seimui pareiðkus nepasitikėjimą Vyriausybe, jis buvo paleistas, nepaskiriant, kaip to reikalavo Konstitucija, naujų jo rinkimų. (1927-1936 Seimas buvo paleistas) Valdžioje likę tautininkai pasižymėjo neigiamu požiūriu į parlamento viršenybę v-bės organų sistemoje, siekė prezidentinio valdymo, kėlė reikalavimus suteikti Smetonai diktatoriaus teises. Nors 1922 Konstitucija faktiškai nebegaliojo perversmo metu, tautininkai ėmė kalbėti apie būtinumą ją keisti. Apie teisėtą Konstitucijos keitimą Seimo keliu nekalbėta; tikėtasi tai padaryti referendumu, tačiau nesulaukusi paramos iš kitų politinių jėgų Vyriausybė be jokio atstovaujamojo organo, nesilaikydama 1922 Konstitucijos, priėmė ir 19280525 oficialiai paskelbė Prezidento oktrojuotą Konstituciją. Oktrojavimo faktą bandyta švelninti nuostata, kad Konstitucija per 10m. bus patikrinta referendumo keliu. Naujoji Konstitucija pažodžiui pakartojo daugelį 1922 Konstitucijos nuostatų, bet būdingiausias jų skiriamasis bruožas – vykd. valdžios (ypač prezidento) galios išplėtimas, autoritarinių elementų įdiegimas, nors išsaugota pagrindinių demokratinių institutų (parlamentarizmo) regimybė, demonstruojamas išaugęs pasitikėjimas referendumu (tiesioginės demokratijos institutas). Prezidentas paverstas centrine konstitucine institucija. Jis nebepriklauso nuo Seimo: jį renka ne Seimas, o specialūs tautos atstovai; kadencija išplečiama iki 7m., kai Seimo kadencija lieka 5m.(nesiejamas su Seimų kaita). Sustiprinta Prezidento įtaka Seimui: 1)teisė tarp sesijų vykdyti Seimo funkcijas: leisti įst., tvirtinti v. biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti tarpt. sutartis. 2)Prezidentas savo iniciatyva ar 3/5 Seimo atstovų siūlymu gavo teisę sušaukti Seimą nepaprastajai sesijai. 3)Prez. galėjo baigti sesijas ir paleisti Seimą pirma laiko. Nuo Prezidento ėmė priklausyti Min. Kabinetas: 1)Prez. turi teisę skirti ir atleisti ministrą pirm., o jo teikimu – ir kt. ministrus. 2)be Ministrų kabineto atstovo kontrasignacijos galėjo paleisti ministrus ar jų kabinetą.

Konstitucija ribojo Seimo galias, suteikdama įst. leidybos teisę Prezidentui bei teisę sušaukti ir paleisti Seimą. Seimas kasmet šaukiamas 2 sesijoms. Seimo galiai riboti panaudotas referendumo institutas. Nustatytas formalus Min. kabineto priklausomumas nuo Seimo.

Tam tikrą įst. leidybos vaidmenį 1928 Konstitucija skyrė pagalbinei, iš specialistų sudarytai institucijai – V-bės tarybai, veikusiai pagal 1928 V-bės tarybos įstatymą. Tarybos narius skyrė Prezidentas. 1928 Konstitucija – 1 pirmųjų Europoje Konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą.

54. Autoritarinio valstybinio režimo apibūdinimas

Tautininkai ir krikdemai po perversmo įvedė Lietuvoje autoritarinį režimą. Pagrindinis smūgis suduotas pirmiausia komunistų partijai, kartu persekiojami ir aktyvesni demokratiškai nusiteikę veikėjai. Represijomis siekta sunaikinti LKP, veikusią nelegaliai ir planavusią nuversti konstitucinę vyriausybę. Be to, perversmui pateisinti visuomenės akyse reikėjo motyvų, taigi perversmo rengėjai stengėsi įtikinti gyventojus, kad V-bei grėsė komunistinis perversmas. Sankcijos taikytos komunistams (areštai, sušaudymai) davė suprasti ne tik būsimo režimo antidemokratiškumą, bet ir tai, jog komunistai ir jų šalininkai negalės veikti legaliai. A.Smetona nebuvo patenkintas prezidento postu, kadangi jam ir tautininkams trukdė Seimas, 1922 Konstitucija, pagaliau Voldemaras. Todėl jau nuo 1927m. tautininkų spaudoje keltos idėjos ir reikalavimai suteikti Smetonai diktatoriaus teises. Tautininkų ir krikdemų varžybas dėl valdžios laimėjo tautininkai, išstumdami krikdemus iš vyriausybinių pozicijų. Seimas buvo vienintelė vieta, kur galėjo reikštis opozicija. Voldemaro vyriausybę rėmė tik Seimo mažuma (krikdemų, tautininkų partijos), tai stabdė Min. kabineto veiklą Todėl, pasinaudojęs palankiomis aplinkybėmis (be Seimo sutikimo suimtas pučo organizatorius liaudininkas Pajaujis, Seimas pareiškė nepasitikėjimą Voldemaro vyriausybe). Smetona, remdamasis Konstitucija, paleido Seimą 19270412, nenumatydamas termino kitam Seimui sušaukti (tai prieštaravo 1922 Konstitucijai). Tautininkai delsė surengti rinkimus į Seimą. Stengdamiesi susilpninti krikdemų pozicijas tautininkai varžė jų spaudą, apibūdindami ją kaip opozicinę. Pradėtos pulti jų ekonominės organizacijos; kiek apribota bažnyčios įtaka. Valdžia ėmė persekioti ateitininkus, suvalstybino skautų organizaciją, varžė katalikiškų mokslinių organizacijų veiklą. Valdžiai neįtikę katalikų veikėjai buvo tremiami į Varnius ar baudžiami administracinėmis baudomis.
Kadangi 1922 Konstitucija neleido Prezidento rankose koncentruoti valdžios, 19280515 Prezidentas oktrojavo naują Konstituciją, kurioje nors ir išsaugota pagrindinių demokratinių institutų regimybė, tačiau centrine konstitucine institucija tapo prezidentas, turėjęs teisę leisti įstatymus, skirti ir atleisti vyriausybę, bet kada paleisti Seimą. Ši konstitucija dar labiau įtvirtino autokratinį valdymą Nepaisant prezidento prioriteto, realią valdžią savo rankose telkti bandė Min. pirmininkas Voldemaras. Dviejų lyderių varžybos baigėsi Smetonos pergale – Voldemaro kabinetas 1929 buvo paleistas ir vėliau patvirtintas Tūbelio kabinetas. Prezidentas siekė politinių jėgų konsolidacijos, bet ne koalicijos. Tautininkai nuolat prikišdavo parlamentarizmui Min. kabinetų neveiklumą, nepastovumą, krizes, tačiau tautininkų režimas taip pat negarantavo ramybės. Smetonos prezidentavimo metu pasikeitė 14 ministrų kabinetų, įvyko 6 v-bės perversmo bandymai (nuslopinti). Remiantis 1928 Konstitucija, 19310502 paskelbtas naujas Savivaldybių įstatymas, kuriuo savivaldybių pagalba norėta išvengti tiesioginio politinių partijų dalyvavimo prezidento rinkimuose.1931 Prezidentas paskelbė Respublikos prezidento rinkimų įstatymą, pagal kurį prezidentą turėjo rinkti ypatingi tautos atstovai. Taip Smetona sudarė sau sąlygas vėl tapti prezidentu 1931 rinkimuose (jis neturėjo net varžovo, nes opozicinės partijos buvo nušalintos nuo rinkimų). 1932m Susirinkimų ir pramogų įstatymas suvaržė susirinkimų ir kt. renginių laisvę (apie juos turėjo būti pranešta prieš 3 dienas). 1935m Spaudos įstatymu suvaržyta spaudos laisvė Min. pirmininkui ar jo pavestam asmeniui suteikta spaudos cenzūravimo teisė, redaktoriai ir leidėjai įpareigoti privalomai spausdinti tam tikrą medžiagą.
Delsimas šaukti Seimą faktiškai pavertė Lietuvą vienpartine sistema. Šią situaciją įteisinti leido naujas 1936 Draugijų įstatymas, kuriuo remiantis buvo uždraustos visos politinės partijos, išskyrus tautininkų sąjungą, rėmusią Smetoną ir jo vyriausybę. Uždraudę opozicines partijas, tautininkai suaktyvino pastangas kurti vadinamąją organizuotą tautą, mėginant gyventojus telkti į įv. v-bės įtakojamas politines, ekonomines, . organizacijas. 1935m. Seimo rinkimų įstatyme kandidatus siūlė ne politinės partijos, bet apskričių ir miestų tarybos.
Išryškėjo ir valstybės kišimosi į ūkinį gyvenimą suaktyvėjimas (ypač ekonominės krizės metu), kai v-bė ėmė reguliuoti kai kurių pramonės gaminių kainas, nustatinėti tvirtas eksportuojamų prekių kainas, stengėsi mažinti neigiamą ŽŪ ir pramonės gaminių kainų neatitikimą ir pan. Siekiant sutelkimo, 1933m paskelbtas Tautiškojo darbo talkos statutas, pagal kurį Talką sudarė visos lietuviškos organizacijos, remiančios Tautininkų s-gos idėjas.
Nors autoritarinio režimo metu valdžia buvo sukoncentruota vienose rankose, draudžiamas opozicinis judėjimas, apribotos kai kurių piliečių teisės ir laisvės, tačiau vis tiek nebuvo genocido, bandymų asimililiuoti tautines mažumas (jos naudojosi savotiška kultūrine autonomija, tenkino savo nacionalinius ir kultūrinius poreikius), nepropaguotas rasizmas, antisemitizmas (geri santykiai su žydų, vokiečių mažumomis). Autoritarinė valdžia dar labiau buvo įtvirtinta 1938 Konstitucijoje.

55. Nepaprastieji įstatymai ir jų leidimo priežąstys
dėl rytų Lietuvoje vykstančių karo veiksmų tarp RTFSR ir Lenkijos ir kartu Lietuvos komunistų išvysto ginkluoto sukilimo prieš LR vyriausybę agitacijos, steigiamasis seimas visoje Lietuvos teritorijoje 1920m. 07 24 paskelbė karo padėtį. Ji buvo panaikinta 1926 07 02 kairiesiems socdemams atėjus į valdžią, tačiau 12 17 perversmo įvesta ji veikė visoje valstybės teritorijoje iki 1938 10 31.
Karo padėtie rėžimą visą tą laiką reguliavo ypatingi valstybės apsaugos įstatai. Jie suteikė karo komendantams labai plačias teises, jie galėjo pašalinti, perkelti iš vienos vietos į kitą, išsiųsti į koncentracijos stovyklą pavojingus asmenis, įsakyti vykdyti rekvizicijas, bausti už ginklų nešiojimą (iki 5000lt). Mitingai buvo galimi tik laidus karo komendantui, kuris taip pat galėjo sustabdyti laikraščių ir kitų leidinių spausdinimą, savivaldybių įsakymų vykdymą. Už ginkluotą sukilimą, ryšio priemonių sugadinimą bausti net mirties bausme. Nuo 1934 07 12 pakeitimo karo komendantai galėjo sustabdyti ar uždrausti visuomeninių organizacijų veiklą. Pakeisdamas pareikštinių konstitucijos teisių ir laisvių įgyvendinimą leidiminių šis įstatymas sukonkretina 1922 konstitucijoje numatytą teisių ir laisvių sustabdymą, o po perversmo pasitarnavo kaip įrankis politinių oponentų žlugdymui. 1925 05 19 seimas priėmė sustiprintos apsaugos įstatymą, reguliuojantį kitą nepaprastosios padėties rūšį – sustiprintą apsaugą. Šiai padėčiai būdinga tai, kad teises panašias į tas kurias komendantai karo padėties atveju (sustabdyti visuomenės organizacijų veiklą, drausti leisti ir platinti spaudos laidinius, drausti susirinkimus, taikyti ištrėmimą, sulaikyti ir perduoti policijai asmenis, drausti asmenims pasilikti tose vietose kur esama pavojaus tvarkai, uždaryti pramonės ir prekybos įmones) gavo VR ministras ir jam pavaldūs pareigūnai, pirmiausia apskričių viršininkai. VR ministras įgavo teisę gauti leisti privalomuosius įsakus, už kurių nevykdymą apskrities viršininkas galėjo bausti bauda iki 5000lt ar areštuoti tik 3 mėn. Sustiprintą apsaugą įvesti ar panaikinti galėjo tik prezidentas, kilus ginkluotam sukilimui ar kitiems neramumams. Ji galėjo pakeisti karo padėtį, tačiau pastarąjį nuolat veikiant, ilgai nebuvo panaudota. Tik 1938 12 10 ji buvo paskelbta Kauno mieste ir apskrityje, o nuo 1939 03 12 visoje Lietuvoje. Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, jų pakeitimai ir papildymai buvo inkorporuoti į 1939 05 10 išleistą nepaprastojo meto įstatymą kuris karo padėtį vadina – valstybės gynimo metu, naujai reglamentavo sustiprintos apsaugos rėžimą.
1939 09 07 paprastojo meto įstatymo papildymą, suteikęs Vr ministrui įvesti darbo prievolę darbingiems asmenims nuo 16-60 metų.
1925 išleistas organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje bei svetimose valstybėse dalyviams ir jų padėjėjams bausti įstatymas. Pagal jį už dalyvavimą organizacijose, kurių tikslas nuversti valdžią ir panaikinti, taip už tokios veiklos kurstymą, talkinimą jai, nepranešimą apie tokią veiklą numatyta mirties bausmė (tokias bylas sprendė karo teismas). Asmenys išstoję iš organizacijos ar apie ją pranešę valstybės institucijos atleidžiami nuo atsakomybės.
1934 prezidento iðleistas tautai ir valstybei saugoti įstatymas kuriame gausu nekonkrečių straipsnių, leidžiančių šį įstatymą interpretuoti savo tikslams pvz., už valstybės ar tautos įžeidimą ar niekinimą numatyta bausmė – 4m. sunkiųjų darbų kalėjimo, tačiau neaišku, kokia konkreti veika baudžiama šiuo straipsniu. Už vyties, vėliavos ar kitų simbolių įžeidimą (nenurodant kas tai yra) taip pat baudžiama sunkiųjų darbų kalėjimu, kaip už piliečių ištikimybės (nenurodant kas tai yra) pažeidimą. Net už sumanymą įvykdyti įstatymo išvardintus pažeidimus gali būti paskirta 1/3 bausmės.
1927 – 33 už tvarkos ardymą nubausta 11053 asmenys, už priešinimąsi valdžiai 3000, mirties bausme nuteista 225, įvykdyta 41, už politinę veiklą 3000.
Ypatingieji įstatymai leisti siekiant tiek pozityvių, naudingų visuomenei, tiek tautininkų vyriausybei reikalingu tikslu (oponentų žlugdymas, naikinimas ir kt.).

56. Spaudos, susirinkimų, draudimų ir pramogų įstatymas
Siekdamas sunorminti visuomeninių organizacijų, susirinkimo ir spaudos veiklą, aktualią rengiantis 1 politiniams rinkimams, laikinoji vyriausybė priėmė: 1919 10 10 draugijų; 1919 10 30 spaudos; 1920 02 21 susirinkimo įstatymus.
Susirinkimų įstatymas įpareigojo susirinkimo organizatorius iš anksto informuoti policiją. Policijos atstovai turėjo teisę dalyvauti visuose šiuose susirinkimuose, taip pat bet kokiame kitame susirinkime, turėdami žinių, kad bus keliamas ar svarstomas kas yra draudžiamas baudžiamuoju įstatymu, dalyvaudami susirinkime policininkai turėjo teisę uždaryti susirinkimą, jei jame kyla netvarka ar kursto nuversti esamą valdžią, vieną gyventojų dalį sukelti prieš kitą.
Tautininkų autoritarinio rėžimo metu išleistas naujas susirinkimo ir pramogų įstatymas (1932) riboja laisvę ir įpareigoja organizatorius apie rengiamą susirinkimą prieš 3d. pranešti apskrities viršininkui, nurodant, kas bei kokiomis priemonėmis bus daroma ir panašiai.
Pagal 1921 spaudos įstatymą periodinių leidinių redaktoriai ir leidėjai turėjo pranešti VRM organams apie rengiamus leisti spaudinius. Reikalaujam kiekvieno leidinio 8 egz. Pristatyti apskrities viršininkui. Šis kablelis nustatęs spaudinyje nusikaltimo požymių turėjo teisę sustabdyti jos platinimą ir iškelti baudžiamąją bylą. Galutinį leidinio likimą sprendė teismas. Įstatymas VR ministrui suteikė teisė drausti įvežti ir platinti užsienyje išleistus spaudinius.
Vykdydamas autoritarinę politiką tautininkų vyriausybė išleido naują spaudos įst.(1935). Pagal jį ministrui pirmininkui ar jo pavedimu kitam asmeniui buvo suteikta teisė drausti spaudoje skelbti tam tikrą medžiagą (įteisinta cenzūra), įpareigoti redaktorius ir leidėjus privalomai spausdinti tam tikrą medžiagą, smulkiai nušviesti atitinkamus visuomeninio ar valstybinio gyvenimo reikalus. Tokios nuostatos sudarė vyriausybei sąlygą panaudoti opozicinių politinių srovių spaudą valstybės politikai reikšti, propaguoti net prieštaraujančias tų srovių nusistatymui Vyriausybės priemonės.
Su susirinkimo laisve l glaudžiai siejasi draugijų laisvės turinys. Visuomeninių organizacijų veiklą reguliavo 1919 draugijų įstatymas, pagal kurį šių organizacijų nuostatų registravimas buvo pavestas specialiai komisijai iš apskrities viršininko (komisijos pirmininkas) apskrities komiteto nario ir taikos teisėjo. Apskrities viršininkas ir VRM piliečių apsaugos departamentas galėjo sustabdyti bet kurios organizacijos veiklą, jei šios veikla prieštarauja valstybės įstatymams. Registracijos komisija galėjo uždrausti organizaciją, nesilaikančią savo įstatų. Draugiją galėjo steigti 5 asmenys.
Būtent šio įstatymo pagrindu oficialiai, VRM užregistravo tautos pažangos, LKDP, demokratinę tautos laisvės sandarą, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją, LSDP.
Tautininkams1927m. paleidus seimą ir delsiant šaukti naują Lietuvoje faktiškai susidarė vienpartinė sistema. Nesant parlamento rinkimų valdžią monopolizavus tautininkams, kitos politinės partijos negalėjo atlikti svarbiausią savo funkciją – legaliomis priemonėmis siekti valdžios. Šią situaciją įteisino naujas 1936 02 01 draugijų įstatymas, suteikęs VR ministrui teisę sustabdyti draugijų veiklą ar jas uždrausti.
Pagal šį įstatymą draugijos turėjo perregistruoti, tačiau dauguma jų nebuvo perregistruotos, o 1936 02 07 VR ministras uždraudė visas politines partijas, išskyrus Lietuvos tautininkų sąjungą, rėmusią Smetoną ir jo vyriausybę.
Akivaizdu, kad įstatymai iki 1926m. perversmo tarnavę piliečių teisių ir laisvių užtikrinimui, poperversminėje autoritarinėje Lietuvoje tapo tų pačių teisių varžoma, bei autoritarizmo šalininkų tikslų siekimo priemone.

57. 1931m. savivaldybių įstatymas.
Vietiniams reikalams tvarkyti buvo skirtos vietos savivaldybės. 1931m. vietos savivaldos įstatymu priimtu tautininkų savivaldybės labiau pajungtos apskrities į centrines valdžias. Savivaldybių įstatymas suteikė teises tvarkyti vietos ūkio, finansų, buities, kultūros ir kitus reikalus: tvarkyti vietinės reikšmės pajamas ir išlaidas bei mokesčius, rinkti valstybinius mokesčius, remti žemės ūkį, pramonę ir prekybą (steigti darbo namus, parduotuves, kepyklas, turgus...

Rinkėjams buvo keliami dideli reikalavimai: jie turėjo išgyventi valsčiuje ar mieste ne mažiau nei 1 metus, turėjo mokėti nekilnojamojo turto, žemės, prekybos, pramonės, amato, asmens pajamų ar buto savivaldybės mokesčius arba būti valstybės ar savivaldybės įstaigos tarnautojais. Dalyvauti rinkimuose galėjo ir asmenys, baigę aukštąjį ar spec. žū mokslą. 1931m. įstatymas pagrindinį dėmesį komplektuojant valsčių savivaldybes skyrė krivulei – seniūnijos gyventojų susirinkimui kuriame galėjo dalyvauti asmenys turintys minėtus cenzus. Krivulė laikyta teisėta dalyvaujant bent 1/3 turinčių teisę dalyvauti gyventojų. Krivulė atviru balsavimu, paprasta balsų dauguma rinko seniūną, jo padėjėją ir seniūnijos atstovą į valsčiaus tarybą. Taryba susidėjo iš valsčiaus viršaičio ir seniūnijų atstovų. Taryba rinko viršaitį, jo padėjėją ir atstovus į apskrities tarybą. Valsčiaus taryba tvirtina biudžetą ir t.t. Viršaitį turi tvirtinti apskrities viršininkas. Viršaitis atstovauja valsčių teisme, pasirašo sutartis ir pan., sprendžia tarybos kompetencijos reikalus kai tarybos nėra. Viršaitis nebuvo tarybos narys bet jos posėdžiuose turėjo sprendžiamąjį balsą.
Kontrolės komisija gali nubausti seniūnus už pareigų neatlikimą, komisijos viršininkas galėjo nubausti viršaitį 30lt bauda ar iš viso jį nušalinti. Apskričių savivaldybės sprendė klausimus, kurių valsčiai nebeįstengė spręsti. Apskrities tarybon įėjo valsčių atstovai bei viršaičiai ir antraeilių miestų atstovai ir burmistrai. Taryba renka pirmininką, jo pavaduotoją, nustato etatus, biudžetą. Apskrities tarybos priimtą nutarimą, nenumatytą kompetencijoje turi tvirtinti VR ministras. Tarybą gali paleisti VR ministras patarus ministrų kabinetui.
Pagal 1931m. įstatymą tik apskrities savivaldybės grandyje išliko kolegialumas vykdomuosiuose savivaldos organuose: tik čia rinkti 2 savivaldybės nariai ir apskrities viršininkas (seniau būta valsčių valdybų ir jų viršaičių, bei miestų valdybų ir jų burmistrų). Valdyba atstovavo apskrities savivaldybę teisme, sudarydavo sutartis, sprendė tarybos paleidimo klausimus. Valdybos nariai nebuvo ir tarybos nariais, juos atleidžia VR ministras.
Miestų savivalda. Miestai skirstyti į pirmaeilius (Kaunas, Alytus, Šiauliai, Biržai ir t.t) ir antraeilius (jų atstovai įėjo į apskrities tarybas). Tik miesto tarybos buvo renkamos slaptais tiesioginiais rinkimais, Rinkti galėjo 24m. piliečiai išgyvenę mieste 1m., mokantys mokesčius ar esantys tarnautojais. Kandidatus siūlydavo sąrašais. Miestas sudarė 1 rinkimų apygardą. Kauno miesto tarybos 1/3 skyrė ministrų kabinetas. Taryba rinko burmistrą sprendė etatų, biudžeto nustatymo ir kt. klausimus.
Savivaldybės buvo pavaldžios aukštesnio lygio savivaldybės organai: apskričių tarybos prižiūrėjo valsčių ir miestų tarybų veiklą, tikrino ir kontroliavo jų nutarimus, tam tikrais klausimais (paskolų ir kt.) tvirtino žemesnių tarybų nutarimus. Savivaldybės buvo pavaldžios ir administracijos organams, jų veiklą pagal įstatymą prižiūrėjo VRM savivaldybių departamentas, naudojasi teise nagrinėti apeliacijas dėl miestų ir apskričių tarybų nutarimų, nušalinti valsčiaus tarybos narį ar viršaitį jei taryba, apskrities viršininko reikalavimu to nepadaro pati. Apskričių viršininkai gavo teisę realizuoti savivaldybes, protestuoti jų potvarkius. 1931m. įstatymas suteikė VR ministrui teisę paleisti bet kurios grandies tarybą (ministrų kabinetui pasiūlius).
VR ministras tvirtino apskričių valdybų narius bei pirmaeilių miestų burmistrus. Visus savivaldybių pareigūnus apskričių viršininkai arba VR ministras galėjo nušalinti nuo pareigų.
Svarbiausiems savivaldybių aktas reikėjo administracinių organų tvirtinimo.
Didelę reikšmę vietinių valstybės organų, valstybės ir savivaldybės organų santykiams turėjo nepaprastosios padėties galiojimas. Priklausomai nuo nepaprastosios padėties rūšies kai kurios savivaldybės funkcijos buvo perduodamos vietos karinėms ar VR organams.
Be to remiantis šiuo įstatymu, savivaldybių pagalba norėta išvengti tiesioginio politinių partijų dalyvavimo prezidento rinkimuose. Apskričių viršininkai pirmininkavo apskričių tarybose rinkusiose ypatingus tautos atstovus, kurie rinko prezidentą. Apskričių viršininkai imdavosi priemonių, kad į ypatinguosius atstovus nebūtų išrinkti Smetonos priešininkai, tad vyriausybė faktiškai pasirinkdavo ypatinguosius tautos atstovus.

58. 1933m. teismų santvarkos įstatymas.
Naujas teismų santvarkos įstatymas buvo paskelbtas 1933m. liepos mėn., pakeitęs 1919m. laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą. Šis įstatymas apima apylinkių, apygardų teismus, apeliacinius rūmus ir vyriausią tribunolą, taip pat prokurorus ir jų padėjėjus minėtuose teismuose išskyrus apylinkių, bei advokatus. Taigi įstatymas įvedė keturių pakopų teismų sistemą. Žemutinė grandis – apylinkių teismai, juose gali dirbti keli teisėjai, jų kompetencija ir veikla panaši į buvusius taikos teismus. Toliau eina apygardų teismai, kurių kompetencija iš esmės nepakito – jie buvo kaip 1 instancija svarbesnėms civilinėms ir baudžiamosioms byloms išskyrus politinėms byloms, bei apeliacinė instancija apylinkių teismuose išnagrinėtoms byloms. Įtraukta į teismų sistemą nauja grandis – apeliaciniai rūmai, kurie buvo vieni visai respublikai, apeliacine tvarka nagrinėjo bylas, kurias pirmąja instancija nagrinėjo apygardų teismai, taip pat kaip pirmoji instancija nagrinėjo nusikaltimų valstybės saugumui bylas, kurios anksčiau buvo teismingos apygardų teismams. Aukščiausia grandis teismų sistemoje – Vyriausias tribunolas. Veikė kaip kasacinė instancija apylinkės ir apygardos teismuose išnagrinėtoms byloms, ir neteko apeliacinių teisių, taip pat buvo kasacinė instancija apeliacinių rūmų ir kariuomenės teismo bylose, o kaip pirmoji instancija nagrinėjo bylas vyriausybės nariams. Išskyrus apylinkių teismus visuose teismuose bylas dažniausiai nagrinėjo 3 teisėjų kolegijos, kitiems klausimams – visuotinis tų teismų narių susirinkimas. Toks vyriausiojo tribunolo susirinkimas turėjo įstatymo aiškinimo teisę, ginčų tarp teismų ir tarp teismų ir administracinių organų dėl bylų priklausomybės nagrinėjimas ir t.t. – laido potvarkius ir instrukcijas. Visų grandžių žemesniųjų teismų priežiūrą vykdė aukštesni teismai, o visus teismus prižiūrėjo teisingumo ministras. 1933m . įstatyme numatyta, kad visus teisėjus skiria prezidentas, teisingumo ministro teikimu, kuriam kandidatus siūlė apygardų ir apeliacinių rūmų teismų visuotiniai susirinkimai. Buvo keliami didesni reikalavimai teisėjams nei prieš 10m.: piliečiai, 25m., turintys aukštąjį išsilavinimą. Be to buvo reikalaujama ir tam tikro darbo stažo – 2 m. teismo kandidatu – apylinkės teisėjai, ir dar reikėjo išlaikyti egzaminus; 3m. apylinkės teismo teisėju- apygardos teismo teisėju; 3 ir 6m. apygardos teismo teisėju – apeliacinių rūmų ir vyriausiojo tribunolo teisėjams. Didesni reikalavimai teismų pirmininkams. Buvo įtvirtintas teisėjų nepaleidžiamumo principas, galima atleisti teisėją tik jo sutikimu, atleisti galima dėl jo nusižengimo, pilietybės praradimo, paskelbus jam globą ar dėl ligos negalint eiti savo pareigų Visais atvejais teisėją galėjo atleisti rezidentas teisingumo ministro teikimu.
Organizuojami valstybės gynėjai (prokurorai) – prie visų teismų išskyrus apylinkės. Buvo prokurorų hierarchija. Buvo tardytojai prie apylinkių ir apygardų teismų, o prie apeliacinių rūmų ypatingieji tardytojai. Prie teismų buvo notarai, teismo antstoliai ir teismo kandidatai. Buvo suorganizuotas teisėjų drausmės teismas, kurio pirmininkas vyriausiojo tribunolo pirmininkas. Advokatams šiame įstatyme numatoma ginti kaltuosius teismo bylose ar teikti kitokią teisminę pagalbą. Jiems taip pat buvo keliami tam tikri reikalavimai. Numatyti ir privatiniai gynėjai – buvę prie apygardų teismų.

59. 1936m. Seimo rinkimai ir jo veikla
Konstitucijoje numatyto seimo Lietuvos vyriausybė ilgai nešaukė, prezidentas vienas leido įstatymus ir vykdė kitas parlamentines funkcijas. Tuo tarpu opozicija aktyviai reikalavo demokratijos ir seimo rinkimų, juose matydama vienintele legalią galimybę sugrįžti į valdžią, paaštrėjus santykiams su Vokietija ir pablogėjus Lietuvos ekonominiai padėčiai net ir Smetonos aplinkos žmonės ėmė kalbėti apie būtinumą sušaukti Seimą, kadangi kritika dėl nesėkmių ir klaidų, dažnai net nepriklausančių nuo vyriausybės, buvo nukreipiama į prezidentą. Todėl paskelbtas naujas Seimo rinkimų įstatymas.
Šiame įstatyme atsispindėjo pakeltas rinkėjų amžiaus cenzas 24m.- aktyvusis, 30m.- pasyvusis, be to, būta ir kitų apribojimų: balsavimo teisės neturi asmenys: 1. Iš kurių teismas atėmė ar apribojo teises; 2. Kaltinami nusikaltimais už kuriuos gali būti atimamos teisės; 3. Priklausantys organizacijoms, siekiančioms atimti Lietuvos nepriklausomybę ar teritorijos dalį, jei teismas pripažino tai ir nuo teismo sprendimo dienos nepraėjo 10 metų; 4. Organizacijų, kurių veikla sustabdyta ar uždrausta, nariai, jei jie neišėjo iš organizacijos prieš 6 mėnesius iki jos uždraudimo ar sustabdymo; 5. Rinkimų dieną laikomi suimtųjų namuose.
Nauja įstatyme buvo tai,v kad rinkimuose turėjo varžytis kandidatų sąrašai, sudaryti savivaldybių – apskričių arba miestų, įeinančių į rinkimų apygardą, – tarybų. Į sąrašus kandidatai buvo įtraukiami ne pagal politinę o pagal teritorinę priklausomybę, taip pašalinant galimybę Seime susidaryti organizuotai opozicijai. Rinkėjai rinkimų metu galėjo savo nuožiūra išsirinkti kandidatą iš bet kurio savo apygardos sąrašo. Mandatai apygardose buvo skirstomi sąrašams proporcingai balsų atiduotų už sąraše esančius kandidatus, kiekiui. Konkrečiai sąrašuose pirmenybė buvo teikiama kandidatams daugiau balsų.
1936m. vykę rinkimai buvo vieni iš nedemokratiškiausių rinkimų, kadangi dėl labai daug apribojimų į rinkėjų sąrašus nepateko apie 400.000 piliečių. Kandidatus siūlė tik apskričių ir miestų tarybos. Atstovai rinkti nuo 50.000 gyventojų. Sudarytos 8 apygardos. Balsavimas buvo prievartinis – kontrolės tikslu pase dėti štampai, pažymima rinkėjų sąrašuose. Rinkimuose dalyvavo tik 68% rinkėjų, išrinktas Seimas iš 49 atstovų, iš kurių 42 tautininkai ir 7 jaunalietuviai.
Pradėjęs savo veiklą Seimas priėmė savo statutą, detaliai reglamentavusio procedūrinius klausimus. Viena pagrindinių Seimo funkcijų liko įstatymų leidyba, tačiau tai nebuvo išimtinė teis, kadangi ja naudojosi ir prezidentas. Per šio seimo veikimo laiką Seimo išleisti įstatymai tesudarė 53% visų per tą laiką išleistų įstatymų. 1938m. Seimas priėmė atvirai autoritarinę Lietuvos konstituciją.

60. 1938m. konstitucija (K)
1938m. K atsispindėjo naujas požiūris į valstybės ir visuomenės uždavinius. Sąlygos nulėmusios 1938m. k priėmimą: rengiant 1928m. k tautininkų konstitucinės valdžios organizacijos koncepcija ir apskritai požiūris į valstybės ir visuomenės uždavinius dar tik kristalizavosi, veikiamas Europoje jau vykusių procesų ir politinių tendencijų, kurių pagrindą sudarė visuomenės solidarumo arba tautos vienybės siekimas, besiriamentis nuostatomis, kad tauta nesanti vienlytė masė, todėl jos interesai gali sutapti tik tada kai ji paklūsta vienam vadui, kad valstybė, siekdama tautos vienybės, negali tenkintis nustatinėdama, jos galimybių ribas, o privalanti šiam tikslui mobilizuoti visų jos narių pastangas. Šios idėjos buvo prabėtos aktyviai įgyvendinti. Delsimas šaukti seimą, faktiškas Lietuvos pavertimas valstybe sus vienpartine sistema nes nesant parlamento rinkimų ir valdžią monopolizavus tautininkams kitos politinės partijos neteko galimybių atlikti svarbiausią savo funkciją – legaliomis priemonėmis siekti valdžios. Vyriausybė kišosi į spaudos reikalus, valstybės ūkinį gyvenimą. Konstitucijos priėmimo prielaidas sudaro ir pasmarkėjęs komunistų veikimas viduje ir pilna netikrumo tarptautinė padėti. Šių požiūrių fone 1928m. k pasirodė pasenusi, be to 1928m. k buvo numatyta, kad per 10 m. ji bus patikrinta tautos atsiklausimo keliu, tačiau atsiklausimo nebuvo o jo vietoje 1938m. buvo priimta nauja k.K susideda iš 21 skyriaus suskirstyta į 156 straipsnius. Ši k ypatingai pabrėžė valstybės tautiškumą, šis bruožas atsispindi k priambolėje parašytoje romantiška dvasia. K tvirtinamas ne tik valdžios, bet ir kitų visuomeninių junginių autoritetas, kurį tikimasi paremti tvirtais pagrindais kai jis siejamas su vienus asmeniu – valstybės prezidentu. K skelbia: Lietuvos valstybė yra respublika o jos priešakyje yra prezidentas jis vadovauja valstybei. Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimų laikas nepasikeitė. K neribojo valstybės vadovo kompetencijos įsakmiu jo prerogatyvų išvardijimu. Kadangi valstybė palenkta prezidento vadovybei tai jo valdžia yra vienlypė ir nedaloma. Apie garsią valdžios padalijimo taisyklę nekalbama. Tiesa, sakoma, kad valdžios priešakyje stovi respublikos prezidentas, seimas ir teismai. Bet jų tarpe prezidentas tiek pirmauja, kad ir paties seimo galią jis apibrėžia. Taigi 1938m. k seimas yra labai nužemintas o prezidento institucija padaryta labai galinga.
Kardinaliai keitėsi prezidento ir kitų institucijų santykiai. Prezidentas skyrė seimo rinkimus. Prezidentui avesta paleisti išbuvusį 5 m. kadenciją seimą. Jis galėjo nutraukti anksčiau laiko seimo sesijas kurios turėjo vykti 2 kartus per metus, taip pat sušaukti nepaprastąją sesiją. Seimas neturėjo išimtinės įstatymų leidybos teisės, seimo sesijoms nesant įstatymus leidžia prezidentas. Seimui k paveda svarstyti ir tvirtinti tik įstatymų projektus, kurie įstatymais tampa tik patvirtinti ir paskelbti prezidento, kuriuos per 30d. galėjo gražinti projektą svarstyti atgal. Tada prezidentas turėjo arba paskelbti įstatymą arba paleisti seimą, ir tik naujai išrinktas seimas galėdavo įveikti prezidento veto. Prezidentas naudojosi teise ratifikuoti tarptautines sutartis.
Pagal 1938m. k vyriausybę sudarė jau tik ministras pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti ministrų taryba, o prezidentas iš vyriausybės institucijos buvo eliminuotas. Ministrą pirmininką ir jo pristatymu kitus ministrus skyrė ir atleido prezidentas. Jam suteikta teisė savo iniciatyva šaukti posėdžius, dalyvauti juose ir pirmininkauti. Vyriausybė menkai priklausė nuo seimo – konstitucija jau neužsiminė apie seimo pasitikėjimą vyriausybe, apie teisę reikalauti jos atsistatydinimo. Konstitucijoje nurodyta, kad prezidentas u- savo veiksmus neatsako o už kitų veiksmus taip pat negali būti traukiamas atsakomybėn kol vadovauja vyriausybei. K skyriuje “tautos ūkis” greta tradicinės deklaracijos, kad tauta saugo vyriausybę yra nauja savininką įpareigojanti nuostata: turtas deda jo valdytojui pareigą turto naudojimą derinti su valstybės reikalais.
Kalbant apie piliečių ir valstybės santykius, tai ši k aiškiai pabrėžia valstybės viršenybę, valstybė yra aukščiau žmogaus. K skyriuje apie piliečių teises ir pareigas apie teises kalbama neatsiejamai nuo pareigų. Pilietis savo laisve naudojasi atsimindamas savo pareigas valstybei, jo pareiga – būti jai ištikimam.
Skelbiama, kad prieš įstatymus visi piliečiai lygūs. Skelbiama, kad valstybė saugo piliečio sąžinės laisvę. Netoleruojami įsitikinimai pateisinantys nusikaltimus ir pareigų nevykdymą valstybei. Šia konstitucija pagrindinės piliečių laisvės buvo sujungtos į visuomeninio veikimo laisvę, pabrėžiant spaudą, draugijas, susirinkimus, tačiau ir čia valstybė žiūri, kad tie veiksmai nebūtų kenksmingi valstybei.
Be visa ko skelbiama asmens ir buto neliečiamumas, korespondencijos valstybinė apsauga, kilnojamos ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Nors valstybė šias laisves gali varžyti norėdama apsaugoti valstybę ir išaiškinti nusikaltimus. Be to piliečiams garantuojama ir peticijos teisė (deja nebuvo apibrėžta įstatymo). Garantuojama teisė į nuosavybę, skelbiant, kad savininkas turi valsyti suderintai su valstybės reikalais.
Taigi piliečiai buvo masiškai kontroliuojami ir slopinamos jų prigimtinės teisės valstybės saugumo ir autoritarizmo išsaugojimo vardu.

61. Klaipėdos krašto autonomija.
Po I pasaulinio karo, Klaipėdos kraštas, buvęs Vokietijos sudėtyje Versalio sutartimi buvo nuo jo atskirtas, teigiant, kad dauguma gyventojų čia lietuviai. Prancūzijai buvo pavedę administruoti kraštą Buvo keliamos “laisvo miesto” statuso suteikimo Klaipėdai idėjos. Tačiau 1924 m. konvencija dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai Klaipėdos kraštui buvo suteiktas autonomijos statusas ( konvenciją parengė Tautų Sąjunga). Klaipėdos kraštas Lietuvoje sudarė teritorinį vienetą, turintį įstatymų leidybos, teismų, administracijos ir finansų autonomiją. Buvo tam tikras Klaipėdos krašto statutas, kuriame apibrėžiama Klaipėdos krašto autonominių organų kompetencija, o kas nepaminėta – buvo palikta centrinės valdžios kompetencijai. Šis kraštas turėjo laikytis bendrųjų Lietuvos konstitucinių principų; gyventojai dalyvavo renkant Lietuvos Seimo atstovus, sudarydami vieną apygardą. Aukščiausi autonominiai organai – Seimelis ir Direktorija. Gubernatorius atstovavo Lietuvos Vyriausybei. Seimelis – atstovaujamasis organas, 3 metams renkamas visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu. Buvo išleistas Klaipėdos krašto Seimelio rinkimų įstatymas : aktyvi rinkimų teisė – 24 m., pasyvi – 30m., su tam tikrais apribojimais jei ne teisiamas ir ne globojamas. Buvo proporcinė rinkimų sistema. Siūlomi kandidatų sąrašai, tai darė partijos ir visuomeninės grupės. Seimelis turėjo įstatymų leidybos teisę, nors iniciatyvos teisę turėjo ir Direktorija. Prie Seimelio buvo patariamasis organas – Ekonominė taryba ekonominiais ir finansiniais klausimais. Seimelio atstovai turėjo parlamentinį imunitetą, kuriuo vėliau piktnaudžiavo vokiečiai (hitlerininkai). Direktorija buvo aukščiausias krašto vykdomosios valdžios organas, privalėjęs turėti Seimelio pasitikėjimą, o pareiškus nepasitikėjimą, turėjęs atsistatydinti. Gubernatorius skyrė Direktorijos pirmininką, o šis 4 narius – vietinius gyventojus. Gubernatorių skyrė Respublikos prezidentas, jis prižiūrėjo krašto autonomiją, skelbė priimtus Seimelio įstatymus, galėjo juos vetuoti, galėjo sušaukti Seimelio nepaprastąją sesiją, baigti ir atidėti sesijas ar paleisti anksčiau laiko – su Direktorijos pritarimu, kuri buvo autonominis centrinis administracijos organas, prižiūrįs viso krašto administraciją, vadovavo finansų, teisingumo ir vidaus administracijoms. Klaipėdos krašte buvo 3 apskritys, kuriose administracijoms atstovavo apskričių viršininkai, kurie buvo skiriami Direktorijos. Apskrities seimelis – savivaldybės institucijos apskrityje, kai miestų savivaldybės organai buvo gyventojų renkama miesto taryba ir magistratas (miesto valdyba) – miesto savivaldybės vykdomasis organas. Valsčiai ir kaimai taip pat naudojosi savivaldos teise, valsčiuose veikė valsčių susirinkimai arba valsčių atstovybės. Tačiau be minėtų autonominių administracijos organų čia veikė ir centrinės Vyriausybės įstaigos – pasienio, muitinių, geležinkelio, saugumo policija. Įvykus 1926 12 17 perversmui Klaipėdos kraštui paskirtas karo komendantas (iš centro), įsigaliojus Ypatingiems valstybės apsaugos įstatymams. Čia buvo ir tam tikra teismų sistema : valsčiaus teismas – žemiausia grandis, bylos sprendžiamos vienasmeniškai, jos nėra labai svarbios, kuriose teisiamasis buvo prisipažinęs, kitais atvejais reikėjo dviejų šefenų – t.y. policininkų. Toliau buvo apygardos teismai apeliacinė instancija valsčių teismų byloms ir pirma – svarbesnėms valsčių teismams neapskųstoms byloms. Čia 3 teisėjų kolegija ir prisiekę posėdininkai. Veikė prokuratūra – ji buvo prie apygardos teismo.
Taigi Klaipėdos krašto autonomija buvo gana savarankiška, tačiau centrinių valstybės organų kišimosi ribojimas buvo naudingas hitlerinei agitacijai, ypač išryškėjęs 1938 m. Seimelio rinkimuose, o galiausiai 1939 m. Klaipėdos kraštas perleistas Vokietijai tenkinant Berlyno reikalavimus.

62. Teisinis rėžimas Vilniaus krašte Lenkijos sudėtyje.
Lietuvos kariuomenė užėmė Vilnių 1919 12 21. Nustatyta demarkacijos linija ėjo per Trakus, Varėną, kai lenkai pažeidė sieną, Maršalas (pran.) nustatė 2ą liniją (Vilniaus kraštas – Lenkija).
Pilsudskis bandė kurtilaikinąją Lietuvos valdžią,tačiau neradęs reikiamų kandidatų įkūrė Rytų žemių valdybą. Tačiau lenkai nepaisė linijos. Pagal 1920 su Rusija pasirašytą Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį Vilnius ir Gardinas buvo pripažinti Lietuvai.1920 liepos mėnesį lenkai ėmė bėgti iš Vilniaus. Tada Raudonoji armija jį užėmė, o rugpj. Lietuviai jį susigrąžino. Po sunkių derybų 1920 10 07 buvo pasirašyta taikos sutartis su Lenkija (Suvalkų sutartis). Ja buvo nustatyta demarkacijos linija, paliekanti Vilnių ir jo kraštą Lietuvai. Sutarties vykdymą turėjo prižiūrėti į Suvalkus atvykusi Tautų Sąjungos karinė kontrolės komisija. Lenkai sulaužė sutartį. Želigovskio daliniai puolė Vilnių ir jį užėmė. Po kovų Tautų Sąjunga pasiūlė taikiai spręsti konfliktą Lietuvos Vyriausybė su tuo sutiko. Pagal šią demarkacijos liniją Vilnius, Suvalkai, Punskas atiteko Lenkijai. Šioji stengėsi sudaryti viešą nuomonę apie tariamai savarankišką valstybę – Vidurinę Lietuvą. Aukšč. Valdžia priklausė Želigovskiui, vykdomoji – Laikinajai valdančiajai komisijai, kuri rėmėsi kariuomene ir policija. Buvo įvesti karo lauko teismai, kurie mirties bausmėmis stengėsi susidoroti su nepatikimais žmonėmis. 1922 išrinktas Vilniaus Seimas, sudarytas tik iš lenkų. Jis priėmė nutarimą dėl “Vidurinės Lietuvos”, taigi ir Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos. Čia pradėjo veikti Lenkijos įstatymai. Laikinosios komisijos funkcijas perėmė Lenkijos Vyriausybės delegatūra, sudaryta iš prezidiumo, administracijos, savivaldybių ir įv. skyrių. Pertvarkyta ir teismų sistema. Žemiausia instancija – apylinkės, aukštesnė – apygardos, aukščiausia – aukšč. Teismas Varšuvoje. Veikė taip pat ir karo lauko teismai, bei į Vilnių buvo pervestas Rytinių žemių apeliacinis teismas. Režimas buvo griežtas : spaudos cenzūra, už pasisakymus prieš valdžią bauda arba areštas.Lietuvos tautiniai veikėjai areštuojami. Ekonominė padėtis. Įvestos kortelės maistui, daug bedarbių. Gyventojai sekami. Jie buvo skirstomi į lojalius valdžiai ir ne. Po 1926 m. perversmo Lenkija panaikino Vilniaus krašto savivaldą Buvo sudaryta Vilniaus vaivadija. Savivaldybė tapo tik jos reikalų vykdytoja. Taip pat buvo įvairių sferų (pramonės, prekybos) direktorijos. Apskričiai vadovavo viršininkas. Buvo taip pat ir apskrities valdyba, valsčiaus institucija, jei gyventojų daugiau kaip 200, buvo renkamas seniūnas. Vilniuje buvo taryba, magistratūra (prezidentas + viceprezidentas + 6 suolininkai) ir prezidentas. Miesto taryba nustatė rinkliavas, tvarkė turtą. Policija saugojo viešąją tvarką. Policija sudarė daugiausia lenkai. Dar buvo gamybinės savivaldos įstaigos. Piliečiai buvo aptarnaujami nevienodai. 1938 m. panaikintos lietuvių draugijos, uždarinėjamos lietuviškos mokyklos. Katalikų laikraštis “Garsas” buvo uždarytas, nes kėlė Vilniaus valstybinės priklausomybės klausimą. Vietoje jo buvo leidžiamas “Vilniaus kelias”, vėliau “Lietuvos kelias”, bet ir jie buvo likviduoti.

63. Civilinės teisės bruožai1918-1940
Galiojęs Lietuvoje pagrindinis civilinės teisės šaltinis buvo Rusijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, kurią sudarė 4 knygos apėmusios sutartines prievoles, šeimos teises ir pareigas, dėl teisių turtui įgyti ir įtvirtinti apskritai, bei turtinių teisių įgijimo ir įtvirtinimo tvarkos. Pagrindinis institutas – nuosavybės teisė, ji amžina ir paveldima; savininkas ja naudojasi tol, kol įvyksta juridinis faktas, nutraukiantis savininko ir jo turimos nuosavybės ryšį, ši teisė yra išimtinė, ja niekas negali naudotis išskyrus savininką. Tačiau nuosavybės ribojimas buvo neišvengiamas, buvo galima ją paimt visuomenės ar valstybės naudai, prievarta buvo galima nusavinti nekilnojamąjį turtą ar laikinai jį nurašyti. Tai daroma pagal spec. įstatymą ir už ekvivalentų atlyginimą. Buvo skiriamas turto valdymas, naudojimas ir disponavimas. Pagal tai, nuosavybė buvo skiriama į visišką ir dalinę. Visiška – galėjo būti daikto ir žemės nuosavybė neribojant naudojimo, disponavimo. Dalinė – tuomet, kai turto valdymą, naudojimą, disponavimą ribojo pašalinių asmenų turimos į tą patį turtą dalinės teisės : servitutai ir pan. Esant viešajai dalyvavimo teisei, nuosavybės apribojimai buvo nustatomi bendrai žmonių naudai. Žinoma ir kaimynystės teisė : kaimo ir miesto. Servitutai – teisė naudotis svetimu daiktu. Daiktai – kilnojami ir nekilnojami; įgytiniai ir gimininiai tai turėjo reikšmės juos įgyjant nuosavybėn. Nuosavybės teisė į turtą galėjo būti įgyjama tam tikrais įstatymų nustatytais būdais : dovanojimas, paveldėjimas, pirkimas-pardavimas, mainai bei 10 m. senaties terminas. Tai turi būti atlikta laisva valia. Įgyjant nekilnojamąjį turtą tai turi būti įforminama notarine forma, tvarka. Paveldimam nekilnojamam turtui perleisti buvo tam tikrų suvaržymų. Nuosavybės teisė buvo skiriama nuo valdymo teisės. Valdymas buvo teisėtas ir neteisėtas : teisėtas – pagal įstatymus, neteisėtas – klasta, savivale. Tačiau įstatymai ir neteisėtą valdymą saugo tol, kol turtas nebus perduotas kitam asmeniui. Žinoma ir prievolinė teisė. Prievolės atsirasdavo iš deliktų ir sutarčių. Žalos padarymo atveju žalą reikia atlyginti – viena šalis yra įpareigota atlyginti žalą, kita turi teisę to reikalauti. Asmuo tyčia ar netyčia padaręs nusikaltimą ar nusižengimą turėjo atlyginti dėl to atsiradusią materialinę žalą. Jei nusikaltimas padaromas bendrininkaujant – atsako solidariai. Tėvai atlygindavo savo mažamečių vaikų padarytą žalą, globėjai – globotinių, darbdaviai – samdinių, gyvulių laikytojai – gyvulių. Sutartys sudaromos neprieštaraujant įstatymams, padorumui ir visuomeninei tvarkai. Objektu galėjo būti ne tik žmonių turtas, bet ir jų veiksmai. Sutartys sudaromos žodžiu, raštu ar notarine forma. Buvo žinomos pirkimo-pardavimo sutartys, užpardavimo sutartis (tam tikras garantas pirkimo – pardavimo sutarčiai), turto nuomos (ne ilgiau 36 metų, mokama pinigais), paskolos sutartis (ji negaliojo jei nebuvo piniginė; nenustatytas palūkanų maksimalus dydis, sudaromos žodžiu arba notarine tvarka; paskolos raštas), panaudos sutartys bei samdos, taip pat mainų, rangos, dovanojimo. Klaipėdos krašte žinoma hipoteka. Žinoma skolos raštas – vekselis.

64. Šeimos teisės bruožai.
Lietuvoje iš esmės buvo laikomasi šeimos teisės principų, įsitvirtinusių Rusijoje dar XVIII a. Vienintelė santuokos forma – bažnytinė, sudaryta religinėmis apeigomis. Civilinės metrikacijos nebuvo ir Užnemunėje. Prancūzijos 1804 m. CK I knyga, skirta šeimos teisei ir numačiusi civilinę santuoką čia negaliojo. Buvo pakeista, 1836 m. santuokos įstatymu. Civilinė metrikacija galiojo tik Klaipėdos krašte. Tokia tvarka prieštaravo Lietuvos konstituciniams aktams, deklaravusiems fakultatyvinę civilinę metrikaciją, skatino visuomenę siekti, kad santuokos sudarymo monopolis būtų iš bažnyčios atimtas. Nesant civilinės metrikacijos, santuokos sudarymo tvarką, jos nutraukimą reguliavo įvairių konfesijų bažnytinės normos. Įstatymų sąvadas nustatė santuokinį amžių vyrams – 18, moterims – 16. Buvo neleidžiama tuoktis, jei nepanaikinta senoji santuoka. Įstatymai draudė tuoktis be tėvų, globėjų ar rūpintojų leidimo, o kariams ir civiliams valdininkams – be jų viršininko sutikimo. Panaikinti santuoką galėjo tik dvasinis teismas, jei to prašė vienas iš sutuoktinių, motyvuodamas kito sutuoktinio svetimavimu, netikimu santuokiniam gyvenimui ar dingimu. Įstatymai įpareigojo sutuoktinius gyventi drauge, todėl buvo draudžiami visokie aktai, kurių tikslas savavališkai perskirti vyrą su žmona; žmona turėjo sekti vyrą, kai jis keitė nuolatinę gyvenamąją vietą. Vyras privalėjo išlaikyti žmoną pagal savo materialines išgales. Žmona taip pat turėjo prisidėti prie šeimos išlaikymo ir net prisiimti jos išlaikymo išlaidas, jei vyras buvo beturtis ir negalėjo užsidirbti. Žmona turi klausyti savo vyro, šeimos galvos, mylėti jį, gerbti, būti neribotai paklusni jam, stengtis visaip jam įtikti ir būti prisirišusi kaip namų šeimininkė. Sutuoktinių turtiniams santykiams buvo būdingas vyro ir žmonos turto atskirumas. Susituokus vyro ir žmonos turtas netapdavo bendras : kiekvienas jų galėjo turėti ir dar įsigyti atskirą nuosavybę, tvarkyti ją savo nuožiūra. Įstatymai nedraudė sutuoktiniams perleisti vienas kitam turtą už atlyginimą, ar be jo. Juodu neatsakė vienas už kito skolas. Užnemunėje turtinė sutuoktinių padėtis buvo kitokia : čia žmonos turtu naudojosi ir jį valdė vyras. Nors Lietuvoje paskelbtas civilinių įstatymų pakeitimas ir papildymas (1922 m.). užnemunėje taip pat buvo nustatytas sutuoktinių turto atskirumo principas, bet čia ir toliau liko priešvedybinės sutartys, kuriose be kita ko, buvo galima susitarti ir dėl turto bendrumo. Tėvinė valdžia vaikams atsirasdavo teisėtai gimus, įteisinus (nustatyta tvarka sutuoktiniams pripažįstant nesantuokoje gimusį savo vaiką) ir įvaikinus (suteikiant svetimam vaikui visas savo vaiko teises; tai buvo leidžiama tik neturintiems savo vaikų sutuoktiniams). Tėvinė valdžia nesantuokoje gimusiems ir neįteisintiems vaikams priklausė motinai. Tokio vaiko tėvas privalėjo pagal savo lėšas ir motinos visuomeninę padėtį duoti lėšų jam išlaikyti. Tėvai privalėjo nepilnamečius vaikus maitinti, auklėti, ginti, išmokyti verslo, vėliau – sūnus įtaisyti į jų padėčiai tinkamą tarnybą ar verslą, o dukras išleisti už vyrų. Vaikai turėjo gerbti tėvus, jų klausyti, juos mylėti, priimti jų pamokymus, su pagarba apie juos atsiliepti. Nepaklusniems vaikams taisyti tėvai turėjo teisę naudoti namines taisomąsias priemones. Tėvai valdė nepilnamečių vaikų turtą, globos teisėmis – tik prižiūrėjo jį ir negalėjo naudoti savo naudai. Turtinė pilnamečių vaikų padėtis priklausė nuo to atidalyti jį ar ne. Neatidalytieji – tai yra negavę iš tėvų jokio turto dalies, negalėjo daryti sandorių dėl jų numatomo paveldėti turto; atidalytieji, tai yra gavę iš tėvų savo dalį, sudarė atskiras nuo tėvų šeimas ir su turtu galėjo elgtis savo nuožiūra, o tėvai jau nebegalėjo tokio turto tvarkyti. Atidalytieji vaikai prireikus turėjo maitinti ir išlaikyti savo tėvus.

65. Darbo įstatymų apibūdinimas.
Daugiausia Lietuvoje buvo žemės ūkio darbininkų. Darbo samdos sutartis – CT dalykas, o ji rėmėsi Rusijos CK X t. I d. straipsniais. Galiojo asmens samdos apribojimai – imant į darbą nepilnamečius vaikus, buvo reikalaujama tėvų sutikimo : žmona gyvendama su vyru negalėjo pasisamdyti be jo sutikimo. 1933 m. įstatymai nustatė pramonės darbininkų samdos sąlygas ir uždraudė mokėti atlyginimą kuponais ar prekėmis sutartų pinigų vietoje. Reikalauti galima tik sutarto atlyginimo, nutraukti sutarties negalima. Pramonėje darbo santykius reguliavo 1893 m. pramonės įstatai. Sutartys galėjo būti sudarytos ribotam ir ne laikui. Darbininkas gali nutraukti sutartį dėl jo sumušimo, įžeidimo, sąlygų nevykdymo, dėl atlyginimo nemokėjimo ir esant kenksmingoms darbo sąlygoms. Sutarties forma nenustatyta, bet per 7 d. asmuo turi gauti atsiskaitymo knygelę. Įmonės administracija gali bausti darbininką už dykinėjimą, blogą elgesį. 1921 m. priimtas kompensacijų įstatymas, nutraukus sutarčiai. 1933 m. nustatyta įmonės vidaus taisyklių turinys (trukmė darbo). Drausta samdyti jaunesnius nei 14 m., nakties darbas jiems ir moterims. Yra mokamos 12 dienų atostogos. Mokesčiai atskaičiuojami iš uždarbio, bet negali viršyti 1/3 darbo užmokesčio. Žemės Ūkio darbininkų samdos Įst nustatė, kad asmenys, sulaukę 17 m,. gali sudaryti samdos sutartį be tėvų, o ištekėjusi moteris – be vyro sutikimo.Samdytojui leidžiama nutraukti sytartį, jei samdinys ilgaiu nei dvi savaites serga, t. p. dėl kitų priežasčių, t.y. darbdavys atleidžia, neatvykus į darbą 3 d. iš eilės, 4 d. per mėnesį. Svarbios priežastys neatvykti : areštas, transporto nevažiavimas, šeimos nario liga ar mirtis. Tada išmokama kompensacija priklausomai nuo išdirbto laiko. Darbo dienos trukmė 6 – 8 val. 1925 m. išleistas ligonių kasų įstatymas. Apdraudžia darbininkus (išskyrus laikinus) bei žemės ūkio darbininkus, kur įmoka buvo 10 darbo užmokesčio. 1932 m. įstatymas pakeistas. Iki 1936 m. nebuvo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų. 1924 m. buvo naujas įst. taip pat 1929 m. naujas žemės ūkio darbininkų ist. Buvo netaikomas tarnams. Nutraukęs sutartį darbininkas buvo iškeldinamas iš buto. Ligos atveju suteikiama naminė pagalba. Pensija skiriama netekus 10 nedarbingumo.

66. Baudžiamosios teisės bruožai 1918-1940
Lietuvoje galiojęs 1903 m Rusijos statutas smulkiai reglamentavo nusikaltimo sudėties elementus , apibūdino kaltės formų požymius, išskyrė būt. gintį ir reikalingumą. Skirdami bausmę teismai atsižvelgė į kaltųjų asmenų dalyvavimo padarant nusikaltimą laipsnį, nebaudė nepakaltinamų asmenų, taip pat vaikų iki 10m. Lietuvoje įvedus statutą buvo panaikinta mirties bausmė, bet 1920m. ji vėl buvo sugrąžinta.Įstatymu buvo pakeista Statute numatyta bausmių sist. ir numatytos tokios bausmės: sunkiųjų darbų kalėjimas, paprastas kalėjimas, areštas ir bauda.Sunkiųjų darbų kalėjimo g. b. skiriama nuo 4 ik15 m, arba iki gyvos galvos, areštas nuo dienos iki 6 mėn., papr. kalėjimo nuo 2 savaičių iki metų. Paaugliai nuo 10 iki 14 m vietoje mirties bausmės ir kalėjimo bausmių atiduodami į drausmės įstaigas.
Nubaustieji papr. sunkiųjų darbų kalėjimu ar mirties bausme, netekdavo garbės titulų, pensijų, laipsnių , ordinų, k. k savo turtinių, vedybinių teisių.tobulinant bausmių sist, buvo įvestas lygtinis nuteisimas. Nuskalstamus veiksmus, už kuriuos numatyta mirties bausmė ar sunkiųjų darbų kalėjimas, vadino didžiaisiais nusikaltimais, o kt nusižengimais.
Mirties bausmę taikė už ginkluotą sukilimą, siekiant atimti LT nepriklausomybę, atplėšti terit. dalį, sudaryti su kt valst. ryšius, pažeidžiančius LT suverenumą, valdžią, tvarką.
Už komunistinę veiklą buvo taikomas skyrius “ Apie sąmyšį”, kuriame nustatomos 3 nusikaltimų sudėčių grupės, t. y kurstymas( viešas prakalbos sakymas, siekiant sukelti maištą ar išduoti valst.), sambūris kaip neteisėtas minios susibūrimas ir nusikalstamos sąjungos.
1934m buvo paskelbtas įst. numatęs daug įv., kartais neapibrėžtų nusikaltimų sudėčių( Lietuvos, lietuvių tautos , vyties, vėliavos įžeidimas ir kt.)
Buvo skiriama papr. ir kvalifikuota vagystės( su ypat, įžūlumu, iš kapo, nakties metu). Tarp nusikaltimų asmeniui numatyta atsakomybė už nusikaltimus žmogaus gyvybei, sveikatai, garbei, laisvei, dorai.
Reikšmingas BT šaltinis buvo Karinis baudž. statutas, pagal kurio normas buvo teisiami už padarytus nusikaltimus kariškiai, o karo padėties metu ir civiliai.

67. Teismo proceso bruožai.
Bylos teismuose buvo nagrinėjamos viešai, laikantis žodiškumo ir rungimosi principų. Sprendimai ir nuosprendžiai teismuose priimami LR-os vardu. Pas taikos teisėją, o nuo 1933 apyl. Teisme bylos buvo nagrinėjamos supaprastinta tvarka. Civilinėse bylose teisėjas turėjo lenkti šalis taikytis. Sprendimo esmė buvo įrašoma spec. protokolų knygoje. Aukštesnėse instancijose teismo procesas sudėtingesnis. Įteikiamas ieškinys teismui. Byla galėjo būti nagrinėjama ir neatvykus atsakovui į teismą. Neatvykus ieškovui – byla nutraukiama. Pradžioje išdėstoma bylos esmė, po to vykdavo šalių ginčai. Aplinkinių žmonių parodymai įforminami ypatingu protokolu. Priesaika taip pat buvo laikoma svarbiu įrodymu. Po to tikrinama visa gauta informacija ir per 2 savaites paskelbiamas galutinis sprendimas. Apeliacinėse instancijose bylos nagrinėjamos ta pačia tvarka. Vienos šalies neatvykimas neatimdavo teisės kitai šaliai duoti teismui savo paaiškinimus. Baudž. bylos pradedamos esant policijos ir pareigūnų pranešimai, atvykimas prisipažinti. Bylą lydi valstybės gynėjas ar teismo tardytojas.nusikaltimo fakto buvimą nustato kvotos organai. Parengtinį tardymą baudžiamosiose bylose atlikdavo teismo tardytojai valstybės gynėjų prižiūrimi. Per parengtinį tardymą gynėjas negalėjo dalyvauti. Baigus tardymą, visa bylos medžiaga perduodama kaltinamajam, kuris gali ją papildyti. Ikiteisminė veikla baigdavosi tardymo surinktos medžiagos tikrinimu ir kaltinamojo akto surašymu, tai turėjo atlikti valstybės gynėjas. Teismo posėdis prasidėdavo kaltinamojo akto paskelbimu. Po to tardomi, apklausiami liudytojai, tikrinami duomenys. Teismas turėjo įvertinti remdamasi vidiniu įsitikinimu. Baigiamoji kalba turi nenukrypti nuo bylos esmės. Nuosprendžio esmė skelbiama per patį nuosprendį, o detalus – ne vėliau kaip po 2 savaičių. Nuosprendžiai pagal pobūdį skirstomi į negalutinius, tai yra tokius, kurie dar galėjo būti peržiūrimi apeliacine tvarka ir į galutinius, kurie galėjo būti peržiūrimi kasacine tvarka ne iš esmės, bet dėl jų teisėtumo. Kariuomenės teismas vadovavosi normomis, išdėstytomis Rusijos 1869 m. Karo įstatų rinkinyje. Karo lauko teismų veiklos baudžiamosios procesinės normos apskritai nelietė

68. Lietuvos okupacija ir tarybų valdžios įvedimas 1940 m.69. Vyraiusybės sudarymas ir programa
1939.09.17 Raudonoji armija įžengė į Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir į Vilniaus kraštą. 1939.09.28 Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas ir TSRS užsienio reikalų komisaras V.Molotovas pasirašė slaptąjį protokolą ir pasidalijo Lietuvą – dešinysis Nemuno krantas – TSRS, kairysis – Vokietijai.
Lietuvos Vyriausybė per TSRS reikalų patikėtinį N.Pozdniakovą pranešė TSRS vyriausybei, kad norėtų tartis dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai. Rugsėjo pab.užsienio reikalų komisaras Molotovas Lietuvos pasiuntiniui L.Natkevičiui pranešė, kad TSRS vyriausybė norėtų tartis su Lietuvos ministru pirmininku arba su užsienio reikalų ministru. 1939.10.03 L-os užs. reik. ministras Urbšys išskrido į Maskvą. Stalinas jam pranešė, kad TSRS ir Vokietija sudarė sutartį, pgl. kurią didesnė l-os teritorijos dalis teko TSRS, o pasienio ruožas – Vokietijai.
Stalinas ir Molotovas, pirðdami L-os delegacijai Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto perdavimo L-ai bei savitarpio pagalbos sutartį, įtikinėjo, kad ji nekelia grėsmės L-os nepriklausomybei ir kad TSRS karinių dalinių įvedimas pagal tą sutartį bus tikra L-os gynimo nuo užpuolimo garantija, kariuomenė padės užtikrinti L-os saugumą ir kartu TSRS saugumą, nes niekas iš imperialistų neįsitvirtins L-je. Jie tiesiog pareikalavo sutikti su raudonosios armijos įvedimu į L-ą. Pasirinkimas L-os vyriausybei buvo toks – arba pasirašo sutartį, pagal kurią atgauna Vilnių, bet sutinka su TSRS teise dislokuoti tam tikrose L-os vietovėse sutartą kiekį įgulos, arba sutarties nepasirašo, Vilniaus negauna ir sueina į karinį konfliktą su TSRS, kuris būtų pražūtingas. L-os delegacija (Urbšys, premjero pavaduotojas K.Bizauskas ir kariuomenės vadas S.Raštikis) buvo priversti sutartį pasirašyti.
Sutarties 6 str.: šalys pasižada nesudarinėti bet kokių sąjungų bei nedalyvauti koalicijose prieš vieną iš susitariančių šalių. 7 str.: sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi pažeisti šalių suverenių teisių, ypač jų v-binės santvarkos, ek. soc sistemos, karinių priemonių ir apskritai – nesikišimo į vidaus reikalus principo.
L-a sąžiningai vykdė, bet TSRS be jokio pagrindo apkaltino ją sabotuojant sutartį 1940.05.25 Molotovas Natkevičiui – pranešimą: 1) kad neseniai vėl dingę 2 kareiviai; 2) kareivių dingimą organizuoja asmenys, esantys L-os vyriausybės organų globoje. Toliau sakoma, kad TSRS vyriausybė laiko tokį L-os elgesį provokaciniu ir reikalauja, kad provokaciniai veiksmai būtų nutraukti, būtų imtasi priemonių dingusiems kariams surasti ir juos pristatyti įgulų vadovybėms. Molotovas pagrasino, kad jei reikalavimai nebus patenkinti, TSRS imsis kt. priemonių. L-os vyriausybė kreipėsi į TSRS vyriausybę, kad ji pateiktų duomenis apie organus ir asmenis, kaltus dėl karių dingimo, tačiau TSRS duomenų nepateikė.
1940.06.7 TSRS užs. reik. komisaras Molotovas L-os min.pirmininkui A.Merkiui pareiškė, kad L-a sudarė karinę konvenciją su Latvija ir Estija prieš TSRS, tačiau jokia konvencija nebuvo sudaryta.
TSRS 1940.06.14 notoje L-os vyriausybei nurodyta, kad esančios panaudotos nežabotos represijos prieš L-os piliečius, aptarnaujančius TSRS karinius dalinius. TSRS vyriausybė mano, kad panaši padėtis ilgiau negali trukti. TSRS vyriausybė laiko būtinai reikalingu ir skubiu: 1) kad vidaus reikalų ministras K.Skučas ir saugumo departamento viršininkas A.Povilaitis būtų atiduoti teismui kaip tiesiogiai kalti už provokacijos veiksmus prieš Tarybų Sąjungos įgulas L-oje; 2) kad tučtuojau L-oje būtų sudaryta vyriausybė, sugebanti ir norinti užtikrinti Tarybų Sąjungos ir L-os tarpusavio pagalbos sutarties padorų vykdymą; 3) kad būtų užtikrintas laisvas Tarybų Sąjungos kariuomenės dalinių įėjimas į L-os teritoriją, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose L-os centruose. Šie ultimatyvūs reikalavimai rodo, kad Tarybų Sąjunga okupuoja L-ą, nes visiškai nepaisoma L-os suvereniteto ir jos teritorijos neliečiamybės.
Tarybų Sąjungos vyriausybė atmetė S.Raštikio kandidatūrą į min. pirmininko postą.
1940.06.15 LR prezidentas A.Smetona, nenorėdamas aprobuoti L-os nepriklausomybės praradimo, išvyko į Vokietiją. Naujos vyriausybės sudarymą jau kontroliavo TSRS vyriausybės įgaliotinis užsienio reikalų komisaro pavaduotojas V.Dekanozovas.

TSRS vyriausybė L-os aneksiją įformino panaudojusi 1938m. L-os K-ją. Min.pirmininkas A.Merkys, pgl. K-jos 72 str. einąs prezidento pareigas, V.Dekanozovo įsakymu pavedė sudaryti vyriausybę žurnalistui J.Paleckiui. Prof. M.Riomerio teigimu, pgl. K-ją Respublikos prezidentui išvykus į užsienį, min.pirmininkas jį tik pavaduoja, tačiau vyriausybei nevadovauja, neprisiima visos prezidento galios. Tačiau TSRS reikalavimu A.Merkio vadovaujama vyriausybė priėmė nutarimą, kad prezidento išvykimas tolygus jo atsistatydinimui.

Pagal 1938m. K-jos 72 str. paskirtas min.pirmininku J.Paleckis užėmė prezidento postą, o A.Merkys atsistatydino. Pagal 102 str., min.pirmininkas, tapęs prezidentu, negali vykdyti min.pirmininko pareigų, todėl šias pareigas vykdė jo pavaduotojas. Naujos vyriausybės sudėtis: min.pirmininkas J.Paleckis, jo pavaduotojas , užsienio reikalų min. V.Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos min. ir kariuomenės vadas gen. V.Vitkauskas, finansų min. ir laikinai – susisiekimo min. E.Galvanauskas, žemės ūkio min. ir laikinai – vidaus reikalų min. – M.Mickis, sveikatos apsaugos min. L.Koganas.

Faktiškai J.Paleckis prezidento valdžią gavo iš TSRS reikalų patikėtinio N.Pozdniakovo ir Vyriausybės įgaliotinio V.Dekanozovo. Tai buvo konstitucinis perversmas, skirtas komunistinei “proletariato diktatūros revoliucijai”.

Pasak Riomerio, naujoji vadinamoji Liaudies vyriausybė Tarybų Sąjungos jai skirtos funkcijos nesuprato. Ji naiviai pasitikėjo Tarybų Sąjungos valdžios sąžiningumu ir manė, kad išlaisvins L-os v-bę nuo “plutokratinio”, reakcinio A.Smetonos tautininkų režimo ir pasuks demokratijos ir liaudiðkumo linkme.
Liaudies vyriausybė paskelbė savo programą, pagal kurią siekiama palaikyti normalius ryšius su visomis valstybėmis ir iš tikrųjų nuoširdžius su TSRS; apsaugoti visas liaudies teises, pakelti kultūrinį gyvent. lygį ir materialinę gerovę, pertvarkyti polit. santvarką( panaikinti cenzinius rinkimus, paleisti seimą, polit. kalinius), įgyvendinti tautų lygybę, gerinti sveikatos apsaugą, plėtoti švietimą. Nė žodžio apie proletariato diktatūros įvedimą.

70. Liaudies seimo rinkimai ir jo deklaracijų teisinis įvertinimas
Liaudies vyriausybė neturėjo tikslo daryti socialistinių pertvarkymų ir spręsti v-bės santvarkos keitimo klausimo. Todėl TSRS vyriausybės įgaliotinis V.Dekanozovas, vykdydamas Tarybų Sąjungos planą inkorporuoti Lietuvą į TSRS sudėtį, pareikalavo, kad vyriausybė priimtų Liaudies seimo rinkimų įstatymą ir skubiai surengtų seimo rinkimus. Liaudies seimo rinkimų įstatymas paskelbtas 07.06., pgl. jį: L-os teritorija suskirstyta į 8 apygardas, kiekvienoje pasiūlyta tiek kandidatų, kiek reikėjoišrinkti seimo narių. LKP sudarė vadinamąją Lietuvos darbo sąjungą, kuri parinkdavo kandidatus ir juos patvirtindavo miestuose surinkti “darbo žmonių susirinkimai”.
Pagal rinkimų įstatymą, balso teisę gavo piliečiai nuo 21 m. Teisės rinkti neturėjo: tie, kuriems teismas atėmė teises, išskyrus atvejus, kai teisės atimtos dėl politinių nusikaltimų; teisti už vagystes, sukčiavimą, kyšininkavimą ir kitus nusikaltimus, kurie plėšia žmogaus garbę, jei nuo teismo nuosprendžio nepraėjo 5 m.; kvočiamieji ir tardomieji, įtariant padarius nusikaltimą, kuris nuplėšia žmogui garbę; taip pat globjamieji teismo sprendimu. Rinkėjųn sąrašai nebuvo sudaromi. Į balsavusių pasus buvo dedamas spaudas “balsavo”.
Rinkimai vyko 07.14 – 07.15. Rinkimų išvakarėse areštuoti keli tūkst. žmonių (“liaudies priešų”). Į Liaudies seimą išrinkti 79 atstovai, vienas į posėdžius neatvyko. 25 valstiečiai, 21 darbininkas, 27 inteligentai ir tarnautojai, ir t.t. Pirmasis posėdis – 07.21. Seimas patvirtino tokią darbotvarkę: 1) L-os santvarkos klausimas; 2) apie L-os įėjimą į Tarybų Sąjungos sudėtį; 3) žemės nacionalizacija; 4) bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacija.
Liaudies seimas, neturėdamas jokių liaudies įgaliojimų, paskelbė L-ą tarybine soc. valstybe. Įstoti į TSRS sudėtį pasiūlė A.Sniečkus. Teisingumo min. P.Pakarklis įrodinėjo, kad tik įstojus į TSRS bus garantuotas L-os v-bės suverenitetas, pramonės ir žemės ūkio pakilimas, ir pan.
Liaudies seimas, iðrinktas nedemokratiniu būdu, tautai neatstovavo ir todėl negalėjo spręsti politikos, ekonomikos ir kultūros klausimų. Jis aklai vykdė TSRS vyriausybės įgaliotinių nurodymus. Jis pamynė 1938 m. K-ją, jam tokios galios nesuteikusią. Pasak Riomerio, Liaudies seimas atliko savo darbą pakelta nuotaika ir sąžiningai, iš tikrųjų būdami svetimos politinės jėgos sąmoningo, tikslaus ir iš anksto paruošto sprendimo agentai. Šio inscenizavimo žymiausias sąmoningas veikėjas buvo Lietuvos kompartija, režisieriais buvo Dekanozovas su Pozdniakovu, Molotovui ir Stalinui vadovaujant, o agentais buvo Liaudies vyriausybė ir Liaudies seimas.
1940.08.03 TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos TSR į Tarybų Sąjungos sudėtį sąjunginės respublikos teisėmis.

71. Tarybiniai valdžios ir valdymo institutai 1940 m.
1940.08.25-26 Liaudies seimas pradėjo kurti Tarybų Lietuvos v-binį aparatą. Jis pasiskelbė Laikinąja Aukščiausiaja Taryba, išrinko Prezidiumą, sudarė Liaudies Komisarų tarybą ir išrinko Aukščiausiąjį teismą. Kuriant aparatą, buvo atleisti patyrę darbuotojai ir vietoj jų paskirti mažai išsilavinę ir be jokio patyrimo asmenys. Buvę tarnautojai – represuojami ir ištremiami. LKP CK griežtai kritikavo liaudies komisarus, neskubėjusius atleisti senų darbuotojų ir priimti neparengtų dirbti proletarų. 1940.11.05 LKP (b) CK biuras įpareigojo liaudies komisarus per dvi savaites atleisti iš vadovaujančių postų buržuazijos atstovus.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940.11.12 įsaku vietoje apskričių viršininkų, miestų burmistrų, valsčių viršaičių, kaimų seniūnų sudaryti laikinieji vykdomieji komitetai. Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių miestų ir apskričių centrų vykdomieji komitetai buvo sudaromi iš pirmininko, jo pavaduotojo, sekretoriaus ir 2-6 narių, o valsčių, miestelių ir apylinkių – iš pirmininko, jo pavaduotojo ir sekretoriaus. Parinkti apskričių ir respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų sudėtį buvo pavesta Liaudies Komisarų Tarybai ir ją tvirtino Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Apskričių centrų, valsčių, miestelių ir apylinkių vykdomųjų komitetų sudėtį pavesta tvirtinti patiems apskričių vykdomiesiems komitetams. Iki 1940.12.29 buvo sudaryti visų 23 apskričių, 36 miestų, 267 valsčių ir 1866 apylinkių vykdomieji komitetai.

72. Teismų sistema 1940 m.
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940.11.30 išleido įsaką “Dėl Lietuvos TSR teismų sistemos pertvarkymo”. Pagal šį įsaką buvo sudaryti Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas, apygardų teismai ir liaudies teismai. Liaudies teismų teisėjus rinko apskričių vykdomieji komitetai, o miestuose – miestų vykdomeieji komitetai. Liaudies tarėjus pagal Teisingumo liaudies komisariato 1940.12.15 instrukciją miestuose rinko visuotiniai įmonių ir įstaigų darbuotojų susirinkimai, kariniuose daliniuose – visuotiniai karių susirinkimai, o kaimuose – valstiečių susirinkimai. Kandidatus į liaudies tarėjus siūlė visuomeninės organizacijos ir darbo žmonių kolektyvai. Rinkimai vyko atviru balsavimu.
LTSR K-jos 77 str. numatyti apskričių teismai nebuvo organizuoti. LTSR Aukšč. Tarybos Prezidiumas 1940.10.16 išleido įsaką “dėl apygardų teismų sudarymo”. Apygardų teismų pirmininkus, jų pavaduotojus ir narius, taip pat liaudies tarėjus rinko Aukšč.Taryba 5 metams. Buvo sudaryti 5 apygardų teismai : Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Šiaulių ir Panevėžio. Apygardų teismai buvo kasacinė instancija liaudies teismams ir pirmąja instancija nagrinėjo svarbesnes bylas.
Aukščiausiasis teismas susidėjo iš pirmininko, 2 pavaduotojų, 6 narių ir 16 liaudies tarėjų. Šis teismas prižiūrėjo kitų teismų darbą, turėjo baudž. ir civilinių bylų kolegijas.
Be to, buvo sudaryti ir specialūs teismai: Lietuvos linijinis geležinkelio teismas (jo sudėtį rinko Prezidiumas ir tvirtino Aukšč. Taryba) ir karo tribunolai (jų organizaciją ir kompetenciją numatė karo tribunolų ir karinės prokuratūros nuostatai).
Buvo paskirti LTSR prokuroras, apskričių ir miestų prokurorai.

74. Tarybinės teisės kūrimas.

Iki RTFSR kodeksų įvedimo buvo palikti galioti seni įstatymai. Jie buvo stipriai pildomi, ypač baudžiamieji įstatymai (statutai). Buvo kriminalizuotos naujos veikos tokios kaip kenkimas, sabotažas, tyčinis turto sulaikymas tikslu pakenkti tarybiniam ūkiui, veiksmai prieš tarybų valdžią ir panašiai. Senieji įstatymai buvo palikti galioti su sąlyga, kad jie neprieštarauja 1940 m. konstitucijai ir Tarybiniams įstatymams. Griežtai buvo baudžiami nacionalizuotų įmonių savininkai, dalininkai ar akcininkai, sunešę pinigus, prekes ar kitą turtą. Sustiprinta atsakomybė už spekuliaciją. Sugriežtinta bausmė už dalyvavimą antivalstybinėje veikloje. O nuo 1940 12 01, įvedus RTFSR kodeksus nustatyta, kad bylos spręstos iki 1940 metų, vadovaujantis senais BT įstatymais turi būti perspręstos pagal RTFSR įstatymus (cinizmas). Tuo buvo šiurkščiai pažeidžiamas BT principas “Lex retro non agit” t.y., kad įstatymas atgal laike negalioja, o ypač baudžiamasis įstatymas. Tai pats didžiausias teisės principų ir teisingumo pažeidimas, charakterizuojantis šį laikotarpį.

Buvo parengti ir nauji įstatymai dėl santuokos ir metrikų, LTSR piliečių santuokos registravimas buvo perduotas apylinkių metrikų vedėjams. Bažnytinė santuoka neteko prasmės (teisinės reikšmės). Buvo fiksuojama faktinė santuoka (Įdomu), kuri buvo nustatoma pagal tai ar faktiniai sutuoktiniai veda bendrą ūkį, ar kartu auklėja vaikus ir galiausiai bendrų vaikų turėjimas buvo pagrindas pripažinti faktinę santuoką. Santuokinis amžius vyrams buvo nuo 18m., o merginoms 16m. Santuoka privalo būti sudaroma laisva valia. Sutuoktiniai yra lygiateisiai, o jų turtas atskiras. Iki santuokos įgytas turtas ir taip atskiras, bet ir santuokos metu įgytas turtas taip pat netampa jungtiniu.

Represijos prieš inteligentiją, dvarininkus, stambius ūkininkus. Įstatymais buvo pagrindžiami trėmimai, represijos: 1941 m. buvo ištremta apie 35000 žmonių, nubausti už antitarybinę veiklą apie 4000 žmonių.

75. Hitlerinės Vokietijos okupacinis rėžimas.

Lietuva buvo okupuota 1941 metų kovo pradžioje. Tik užėmus Lietuvą didžiausią valdžią šalyje turėjo karo vadai, vėliau karo komendantai. Pagal vokiečių okupacijos planą turėjo būti okupuota Lietuva, Latvija, Estija ir didžioji Baltarusijos dalis. Šis regionas buvo skirstomas į 6 apygardas. Lietuvai vadovavo generalinis komisaras A.Petelnas (veikė, dirbo Kaune). Šis valdytojas turėjo didelį valdymo aparatą: politinę ir ekonominę valdybas, karo, darbo ir socialinių reikalų skyrius. Buvo ir generaliniai tagai atskiroms ūkio šakoms. Generaliniam komisarui buvo pavaldi ir slaptoji ir saugumo policija (SD ir gestapas). Buvo sudaryti okupaciniai teismai: aukščiausias teismas visam Ostlandui – apeliacinė ir priežiūros instancija; vokiečių teismas – byloms, kurias gaudavo iš prokuroro arba policijos teismo; ypatingieji karo teismai – sprendė gyventojų bylas savo nuožiūra. Savaime suprantama koks buvo bylų nagrinėjimo lygis, kai kariškiai spręsdavo civilines bylas. Prie aukščiausiojo, vokiečių ir ypatingojo teismo buvo ir prokuratūros.

1941 06 sudaroma nauja Vyriausybė,kuriai vadovauja Ambrazevičius. Buvo suformuota valdymo struktūra, tačiau po 43 dienų vokiečių generalinis komisaras ją paleido. Vyriausybė buvo priėmusi ir išleidusi nemažai teisės aktų (dėl žemės grąžinimo ir denacionalizavimo), tačiau okupacinė valdžia neleido jų vykdyti ir galiausiai paskelbė juos negaliojančiais.
Be to vokiečių okupantai panaikino visas piliečių teises ir laisves. Uždrausti susirinkimai ir eismas. Karo komendantai uždraudė išeiti iš namų nuo 21h iki 5h – įvedė karo padėtį. Mokslas gimnazijose mokamas, suvaržytas judėjimas traukiniais. Valstiečiams nustatytos natūrinės duoklės, už kurių nevykdymą bausta mirties bausme, duokles išieškodavo apygardų ir apskričių viršininkai. Darbininkams už drausmės pažeidimus buvo taikomas areštas, baudos. Represijų mastas išsiplėtė 1944m. priėmus nutarimą dėl ypatingų priemonių saugumui užtikrinti Lietuvos generalinėje srityje, juo leista asmenį ištremti, bausti didelėmis baudomis ir panašiai. Buvo net įvesta kolektyvinė atsakomybė už partizanų veiksmus – 1943 m. 09 10 generalinio komisaro duota direktyva naikinti ištisus kaimus. Hitlerininkai sudegino įvairius kaimus, tarp jų ir Pirčiupo.

76. Lietuviškos įstaigos ir jų veiklos įvertinimas.
1942 m. hitlerininkai dėl nesėkmių Rytų fronte paskelbė, kad suteikia Lietuvai savivaldą ir tuo įteisino lietuvių įstaigas. Galima daryti išvadą, kad lietuviškos įstaigos galėjo gyvuoti tik susiklosčius nepalankioms aplinkybėms vokiečių stovykloje. Vokiečiai steigti institucijas leido ne vedami kilniaširdiškumo ir pagarbos lietuvių tautai, bet politinių aplinkybių spiriami. Generaliniai tarėjai gavo teisę leisti potvarkius, tačiau liko okupacinių įstaigų kontrolė. Teritorija buvo suskirstyta į apskritis ir valsčius. Apygardas valdė komisarai, pavaldūs generaliniam komisarui. Buvo steigiami ir generaliniai tarėjai, jų žinybų darbą prižiūrėjo generalinio komisaro referentai. Apskričių viršininkų įstaigų darbuotojų apygardų komisarų įsakymu ir vidaus reikalų generalinio tarėjo nurodymu apmokestindavo gyventojus, vykdė įvairias rinkliavas, rekvizuodavo žemės ūkio produktus, rinko žmones į reicho darbo stovyklą, skyrė baudas už prievolių ir valdžios įsakymų nevykdymą. Ši politika nesulaukė piliečių pritarimo, maža to jai buvo priešinamasi, tačiau į tautos valią nieks dėmesio nekreipė – tokia politika buvo vykdoma ir toliau.
Apskrityse vadovavo apskričių viršininkai, valsčiuos – viršaičiai, miestuose burmistrai, pavaldūs apskričių viršininkams. Visos įstaigos turėjo bendrauti su vokiečiais ir vykdyti jų įstaigų įsakymus. Uždaviniai buvo užtikrinti saugumą ir tvarką: valstybės nuosavybės apsauga ir valdymas, vokiečių kariuomenės aprūpinimas.
Okupantams talkino ir teismai. Buvo sudaryti apylinkių, apygardų ir apeliacinis teismai. Šių teismų kompetencija buvo ribota. Vokiečių teismai sprendė administracine tvarka civilines bylas dėl vokiečių ir žydų, dėl žemės sklypų ir įmonių – jos perduodamos generalinio komisaro potvarkiu. Jei baudžiamosiose bylose teisiamieji buvo ne vokiečiai ir gresianti laisvės atėmimo bausmė buvo mažesnė nei 6 metai, tokias bylas spręsdavo lietuvių teismai. Jei vokiečių prokuroras nereikalauja perduoti bylos tai byla sprendžiama lietuvių teisme, tačiau tereikia vokiečių prokurorui panorėti ir bet kokia byla iš lietuvių teismo keliaus į vokiečių teismą. Taigi ryškus prioritetas teikiamas vokiečių teismams. Teismai, prokurorai ir tardytojai vadovaujasi Vokietijos įstatymais.

77. Tarybinių įstaigų atkūrimas 1944 – 1945 metais.
Tarybinė armija 1945m. 01 28 rusai išvarė vokiečius iš Klaipėdos ir jau praktiškai kontroliavo visą Lietuvos teritoriją. 1945 09 susirinko Aukščiausioji Taryba į sesiją, ji paskyrė asmenis Vyriausybės veiklai tęsti. Mėnesio gale priėmė įstatymą, kuriuo buvo įsteigtas LTSR specialusis respublikinis Užsienio reikalų komitetas ir įstatymą dėl sąjunginio -respublikinio LTSR gynybos liaudies komisariato įsteigimo. Lietuva gavo teisę nustatyti tiesioginius santykius su užsienio valstybėmis, sudaryti su jomis sutartis ir keistis diplomatiniais, konsuliniais atstovais, kuriais užsienio valstybės ir Lietuva nesikeitė, nes nepripažino Lietuvos įjungimo į Tarybų Sąjungą. Toje pačioje sesijose buvo priimti įstatymai panaikinantys vokiečių okupacijos padarinius žemės ūkyje. Tuo pačiu įstatymu buvo pradėta nauja žemės ūkio reforma ir atimama žemė iš jų savininkų, paliekant vienam ūkiui 30 ha, geresnės 20 ha žemės, o okupantų vokiečių rėmėjams iki 5 ha žemės. Buvo sudaryta ypatingą valstybinė komisija dėl nuostolių išaiškinimo, kuriuos padarė vokiečių fašistų politikai bei jų bendrininkai. Lietuvos ūkiui ir kultūrai buvo padaryta apie 17 mlrd. rublių nuostolių, o pramonės pajėgumas sumažėjo trečdaliu lyginant su prieškariniu laikotarpiu. Daug nuostolių patyrė žemės ūkis.
Liaudies komisarų Taryba 1944 07 sudarė Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą, 09 mėn. buvo sudaryti iš vokiečių atimtų apskričių vykdomieji komitetai. Šie komitetai pradėjo organizuoti vietos ūkio atkūrimą, įsteigė švietimo, sveikatos apsaugos ir kitas įstaigas. Buvo patvirtinti ir tokių komitetų darbo nuostatai siekiant jų efektingo darbo (1994 03 mėn.). Buvo sudaryti apskričių ir valsčių vykdomųjų komitetų nuolatinės komisijos: žemės ūkio, kultūros – švietimo, sveikatos apsaugos, prekybos ir kt. Jos talkino vykdomiesiems komitetams, koordinavo jų darbą bei komitetų skyrių veiklą, kitų valstybinių įmonių ir įstaigų darbą, įstatymų laikymąsi. Buvo nustatytos ir vykdomųjų komitetų darbo formos. Per 1945 iš esmės baigta žemės reforma, sukurti tarybiniai ūkiai, atgaivinti kelių tvarkymo darbai. Jau 1944 12 20 pradėjo veikti 35 liaudies teismai. Liaudies teisėjai buvo parenkami LTSR aukščiausios tarybos. Stigo kandidatų ( iš numatytų 136 dirbo 60 teisėjų)

78. Tarybinė žemės reforma.
Svarbią reikšmę okupacinei valdžiai turėjo žemės nacionalizacija ir žemės reforma. 1940m. rugpjūčio mėnesį pradėta vykdyti žemės reforma. Sudaryta valstybinė žemės ūkio komisija, apskričių ir valsčių žemės ūkio komisijos. Pradėjo veiklą žemės ūkio reikalų tvarkymo departamentas. Į darbus buvo paskirti komisarai. Ministrų taryba 1940 08 05priėmė nutarimą “Dėl valstybinio žemės fondo sudarymo”. Į valstybinį žemės fondą buvo paimta žemė priklausiusi valstybei bei savivaldybėms, dvarininkų žemė su sodybomis, trobesiais ir inventoriumi, visa bažnyčių, vienuolynų ir religinių organizacijų žemė, piliečių gyvenančių miestuose, išskyrus darbininkus, eilinius tarnautojus, mokytojus ir nusipelniusius asmenis, jeigu sklypas buvo iki 10 ha žemės ir žemė per 30 ha. Žemės gavo 2/3 visų prašiusiųjų, kita žemė buvo duota tarybiniams ūkiams ir kitoms įstaigoms. Visi miškai perduoti valstybės žinion.
Tarybinei armijai išstūmus vokiečius iš Vilniaus1944 metais rugpjūčio 29 dieną į sesiją susirinko Aukščiausioji Taryba. Ji savo sesijoje priėmė įstatymą “Dėl vokiečių okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimo”. Pagal šį įstatymą buvo iš naujo buvo pradėta vykdyti žemės reforma ir atimama žemė iš jos savininkų, paliekant vienam ūkiui po 30 ha prastesnės, o jei žemė geresnė tai po 20 ha žemės. Įstatyme buvo nuostata teigianti, kad vokiečių okupantų bendrininkams buvo paliekama iki 5 ha tačiau ši norma retai buvo vykdoma, nes dauguma vokiečių pagalbininkų buvo represuojami, ištremiami ir ne žemė jiems galvose buvo. Per 1945 metus iš esmės buvo baigta žemės reforma, sukurti tarybiniai ūkiai.

79. Kolūkių organizavimo teisinės ir prievartinės priemonės.
1946 metais rugpjūčio 6 dieną respublikos aukščiausioji taryba priėmė įstatymą “Dėl penkmečio plano LTSR liaudies ūkiui atkurti ir išvystyti 1946 – 1950 metais“. Šis planas nulėmė visą Tarybų Lietuvos ūkinį- organizacinį ir kultūrinį – auklėjamąjį darbą tuo laikotarpiu.
Vyriausiais komunistų partijos centro komitetas 1947m 05 21 priėmė nutarimą “Dėl kolūkių kūrimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR”. Šiame nutarime buvo kalbama apie savanoriškumą, stojant į kolūkius, net ragino neskubėti. Tačiau vėliau valstiečiai buvo tiesiog priversti “savanoriškai” stoti į kolūkius, kai nuo 1948 m. 50% padidinti žemės mokesčiai, nuo karvės pareikalauta 438l pieno, grūdų ir mėsos prievolės padidintos 20 – 50 %. Valstiečių pajamos po 1947 m. pinigų reformos sumažėjo, produktai atpigo (?) keletą kartų. 1948 m. tik 66% valstiečių įstengė sumokėti mokesčius. 1949 m. žemės ūkio mokesčiai buvo padidinti dar 42% Už mokesčių nemokėjimą 1949 m. buvo aprašyta 30000 -ių turtas, 1200 ūkininkų perduota teismui, o iš 2500 buvo atimtas turtas ir 550 pasodinta į kalėjimą. 1949 m. kolūkiuose buvo viso labo 4% valstiečių, o metų pabaigoje jau 62% 1950 m. mokesčiai padidinti trigubai. Daugiau kaip 29010 ūkių buvo pripažinti buožių ūkiais. Tariamieji buožės į kolūkius nebuvo priimami. 1950 m. pabaigoje apie 90%. valstiečių buvo suvaryti į kolūkius.
Individualių valstiečių sklypai neturėjo būti įsiterpę į kolūkių žemę, todėl iš jų prievarta buvo paimama žemė ir duodamas sklypas už kolektyvinio ūkio žemių masyvo. Tokie sklypai paprastai buvo labai toli nuo valstiečio sodybos ir ypač sunkino ūkininkavimą.
LTSR Ministrų Taryba ir LKP CK 1948 m. kovo 20 d. priėmė nutarimą “Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos Respublikoje”, kuriame buvo iš karto numatyta steigti kolūkines gyvenvietes. Žemės ūkio bankas turėjo duoti 3 m. laikotarpiui iki 2000 rublių paskolą trobesiams perkelti. Taip pat buvo numatyta skirti lėšų valstiečiams neturintiems namų. Privalomai buvo suvisuomeninami arkliai, žemės ūkio inventorius, pašarai, sėklos ūkiniai pastatai. Valstiečiams palikdavo gyvenamuosius namus, asmeninius gyvulius, paukščius, smulkų žemės ūkio inventorių, reikalingą 60 arų sklypui įdirbti. Buvo galima laikyti 2 karves, iki 2 galvų raguočių prieaugliaus, 2 kiaules, lig 10 avių ir ožkų drauge paėmus, neribotą kiekį paukščių ir triušių iki 20 avilių bičių.
Kolūkietis privalėjo per metus dirbti 100 darbadienių (vadinami “vargadieniai”). Nutarime pasakyta, kad privalu laikytis demokratijos, svarbiausius reikalus spręsti kolūkiečių susirinkime, kad kolūkio valdymo organai turi būti renkami ir atsakingi visuotiniam kolūkiečių susirinkimui. Ateityje numatyta gerinti vadovavimą pramonės įmonėms, ieškoti naujų gamybos rezervų, plėsti gyvulininkystę, didinti žemės ūkio kultūrų derlingumą, gerinti traktorių – mašinų stočių darbą. Reikėjo pertvarkyti prekybą, plėsti parduotuvių ir valgyklų tinklą, plėtoti kooperatinę ir vietinę pramonę
1950 m. lapkričio 4d. TSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą “Dėl priemonių Lietuvos TSR žemės ūkiui vystyti”, kuriame nurodė nemaža trūkumų respublikos kolūkių kūrime ir numatė konkrečias priemones Tarybų Lietuvos kolūkiams stiprinti. 1951 m. iš esmės buvo baigtas Lietuvos kaimo kolektyvizavimas. Į kolūkius buvo suvaryta 94,1% valstiečių ūkių.

80. Lietuvos gyventojų teisės ir pareigos.
Liaudies seimas 1940 m. liepos 23 d. išrinko 11 narių konstitucinę komisiją ir pavedė jai parengti konstitucijos projektą. Parengtą konstitucijos projektą Liaudies seimas priėmė rugpjūčio 25 d. Ši 1940 m. Tarybinė konstitucija ir buvo tas teisinis aktas, kuriame buvo reglamentuotos gyventojų teisės ir pareigos, kurios priėmus 1977 ir 1978 metų konstitucijas beveik nepasikeitė 1940 m. konstitucijos VIII skyrius pavadintas “pagrindinės piliečių teisės ir pareigos” apima straipsnius nuo 90 iki 105.
90 str. LTSR piliečiai turi teisę į darbą, tai yra gauti teisę gauti garantuotą darbą, apmokamą pagal jo kokybę ir kiekybę. Darbo teisę užtikrina socialistinė liaudies ūkio organizacija, nepaliaujamas tarybų visuomenės gamybinių jėgų augimas ir nedarbo likvidavimas; 91str. LTSR piliečiai turi teisę į poilsį. Poilsio teisę užtikrina darbo dienos sutrumpinimas iki 8 val. didžiajai darbininkų daugumai, kasmetinių atostogų tarnautojams ir darbininkams nustatymas, paliekant darbo užmokestį ir suteikiant plataus tinklo sanatorijų, poilsio namų, klubų darbo žmonėms aptarnauti; 92str. LTSR gyventojai turi teisę gauti medžiaginį aprūpinimą senatvėje, o taip pat susirgę ar netekę darbingumo. Šią teisę užtikrina platus tarnautojų bei darbininkų socialinio draudimo išplėtimas valstybės lėšomis, nemokama medicinos pagalba darbo žmonėms ir plataus tinklo vasarviečių paskyrimas jiems naudotis. 93str.LTSR piliečiai turi teisę į mokslą. Šią teisę užtikrina visuotinis privalomas pradžios mokslas, mokslo taip pat ir aukštojo nemokamumas, valstybinių stipendijų sistema didžiajai aukštojoje mokykloje besimokančių daugumai, mokyklinis mokymas gimtąja kaba ir nemokamo gamybinio, techninio bei agronominio darbo žmonių organizavimas fabrikuose, tarybiniuose ūkiuose, mašinų – traktorių stotyse. 94str. Moteriai TSRS suteikiamos lygios teisės su vyru visose ūkio, valstybinio, kultūrinio ir visuomeninio politinio gyvenimo srityse. Galimybę įvykdyti šias moterų teises užtikrina suteikimas moteriai lygių su vyru teisių į darbą, į darbo atlyginimą, poilsį, socialinį draudimą ir mokslą, valstybinė motinos ir kūdikio interesų apsauga, nėščiai moteriai atostogų suteikimas paliekant išlaikymą, platus gimdymo namų, vaikų lopšelių ir darželių tinklas. 95str. LTSR piliečių teisių lygybė, nepareinamai nuo tautybės, rasės, visose ūkio, valstybinio, kultūrinio ir visuomeninio – politinio gyvenimo srityse yra neperžengiamas įstatymas. Bet kokį tiesioginį ar netiesioginį teisių apribojimą arba, priešingai, piliečių tiesioginių ar netiesioginių pirmenybių įvedimą atsižvelgiant jų rasinę ar tautinę priklausomybę, taip pat visokį rasinio ar tautinio išskirtinumo ar neapykantos, ir paniekos skelbimą baudžia įstatymas. 96str. Piliečių sąžinės laisvei užtikrinti LTSR – oje bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios. Religinių kultų atlikimo laisvė ir antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams. 97str. sutinkamai su darbo žmonių interesais ir socialinei santvarkai sustiprinti, LTSR piliečiams įstatymu garantuojama: a) žodžio laisvė; b) spaudos laisvė; c) susirinkimų ir mitingų laisvė; d) gatvių, eisenų ir demonstracijų laisvė; šias piliečių teises užtikrina suteikimas darbo žmonėms spaustuvių, popierių atsargų, visuomeninių trobesių, gatvių, ryšinių priemonių ir kitų medžiaginių sąlygų, reikalingų joms įgyvendinti. 98str. sutinkamai su darbo žmonių interesais ir liaudies masių organizacinei saviveiklai bei politiniam aktyvumui išugdyti, LTSR piliečiams užtikrinama teisė jungtis į visuomenines organizacijas: profesines sąjungas, kooperatyvinius sambūrius, jaunimo organizacijas, sporto ir gynybos organizacijas, kultūros ir technikos draugijas, o aktyviausieji ir sąmoningiausieji darbininkų ir kitų darbo žmonių sluoksnių piliečiai jungiasi į Visasąjunginę Komunistų Partiją (bolševikų), kuri priešakinis darbo žmonių būrys jų kovoje dėl socialinės santvarkos sustiprinimo bei išplėtimo ir visų, tiek visuomeninių, tiek valstybinių, darbo žmonių organizacijų vadovaująs branduolys. 99str.LTSR piliečiams užtikrinama asmens neliečiamybė Niekas negali būti suimtas ar įkalintas, kitaip tik teismo sprendimu ar prokuroro sankcija. 100str. LTSR buto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą saugo įstatymas. 101str. LTSR suteikia prieglaudos teisę svetimšaliams piliečiams, persekiojamiems dėl darbo žmonių reikalų gynimo arba mokslinės veiklos, arba tautinės išvaduojamosios veiklos.
Toliau numatomos pareigos: 102 str. kiekvienas LTSR pilietis turi laikytis: a) laikytis LTSR Konstitucijos; b) pildyti įstatymus, žiūrėti darbo drausmės; c) dorai atlikinėti visuomenines prievoles; d) gerbti socialistinio bendrojo gyvenimo taisykles. 103 str. kiekvienas LTSR pilietis turi saugoti ir stiprinti visuomeninę, socialistinę nuosavybę, kaip šventą ir neliečiamą Tarybų santvarkos pagrindą, kaip tėvynės turto ir galybės šaltinį, kaip visų darbo žmonių pasiturimo ir kultūringo gyvenimo šaltinį. Asmenys, kurie kėsinasi visuomeninę socialistinę santvarką yra liaudies priešai. 104 str. visuotinė karinė prievolė yra įstatymas. Tarnyba raudonojoje armijoje yra garbinga LTSR piliečių prievolė. 105 str. tėvynės gynimas yra šventa kiekvieno LTSR piliečio pareiga. Tėvynės išdavimas, priesaikos laužymas, persimetimas priešo pusėn, žalos darymas karinei valstybės galiai, šnipinėjimas baudžiamas visu įstatymo griežtumu, kaip pati didžioji piktadarybė.
Jei prie aukščiau išvardintų teisių ir pareigų prirašytume pačią svarbiausią – teisę į nuosavybę, mes gautume visai neblogą piliečių teisių ir laisvių sąrašą. Deja šias teises ir laisves LTSR piliečiai turėjo tik formaliai, skirtingai nuo pareigų, kurių laikytis buvo nuolat reikalaujama. Šioje konstitucijoje didžiausias dėmesys skiriamas piliečių socialinėms teisėms ir laisvėms, tuo tarpu asmeninės bei politinės teisės yra reglamentuojamos ne taip išsamiai kaip socialinės, taip pat asmeninės ir politinės teisės išdėstomos padrikai be jokios sistemos. Iš šios konstitucijos galima daryti išvadą, kad Tarybų Sąjunga buvo socialinė valstybė. Tačiau tai visiška priešingybė realybei.

81. 1951m. Konstitucijos pataisos
1951 m. gruodžio 25-26 d. įvykusi LTSR trečiojo šaukimo Aukščiausios Tarybos sesija konstatavo, “kad tarybinės santvarkos, dėka lietuvių tauta įvykdė milžiniškus socialinius pertvarkymus” ir kad “Lietuvoje visose liaudies ūkio srityse nedalomai viešpatauja socializmas”.
Toks AT pareiðkimas pareikalavo atitinkamai padaryti pakeitimus 1940 m. LTSR Konstitucijoje. Buvo pakeisti 4-10 straipsniai reglamentuojantys visuomenės, valstybinės santvarkos pagrindus, jos principus:
4 straipsnis – apie ekonominį respublikos pagrindą. Buvo įtvirtinta socialinės ekonominės bazės pergalė, galutinis kapitalistinės ūkio sistemos, žmogaus išnaudojimo likvidavimas. Ankstesnėje šio straipsnio redakcijoje šie uždaviniai buvo iškelti kaip Tarybų Lietuvos visuomeninė santvarkos tolesnio vystymosi tikslas. Nauja redakcija: “LTSR ekonominį pagrindą sudaro socialinė ūkio sistema ir socialinė gamybos įrankių bei priemonių nuosavybė, įsigalėjusios likvidavus kapitalistinę ūkio sistemą, panaikinus privatinę gamybos įrankių bei priemonių nuosavybę ir panaikinus žmogaus išnaudojimą kito žmogaus.”
5 straipsnis – patikslino dviejų socialinės nuosavybės formų buvimą, nustatydamas, kad nuosavybė yra arba valstybinė (visos liaudies turtas), arba kooperatinė-kolūkinė (atskirų kolūkių nuosavybė, kooperatinių susivienijimų nuosavybė).
6 straipsnis – patikslintas; nauja redakcija: “Žemė, jos gelmės, vandenys, miškai, gamyklos fabrikai, kasyklos, rūdynai, geležinkelių, vandens ir oro transportas, bankai, ryšių priemonės, valstybės suorganizuotos stambiosios žemės ūkio įmonės (tarybiniai ūkiai, mašinų-traktorių stotys ir pan.), o taip pat komunalinės įmonės ir pagrindinis butų fondas miestuose ir pramonės vietovėse yra valstybinė nuosavybė, tai yra visos liaudies turtas.”
7 straipsnis – patikslintas bei papildytas 2-ąja dalimi: “Kiekvienas kolūkiečio kiemas, be pagrindinių pajamų iš visuomeninio kolūkinio ūkio, asmeniniam naudojimui turi nedidelį sodybinį žemės sklypą ir asmeninėje nuosavybėje pagrindinį ūkį sodybiniame sklype, gyvenamąjį namą, produktyviųjų gyvulių, paukščių ir smulkų žemės ūkio inventorių – pagal žemės artelės įstatus.”
1-oji dalis: “Visuomeninės įmonės kolūkiuose ir kooperatyvinėse organizacijose su jų gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi, kolūkių ir kooperatyvinių organizacijų gaminama produkcija, lygiai kaip jų visuomeniniai pastatai yra visuomeninė, socialistinė kolūkių ir kooperatyvinių organizacijų nuosavybė.”
8 straipsnis – pakeistas; reguliavo valstiečių ūkių užimamos žemės naudojimą. Dabar yra kalbama ne apie valstiečių ūkius, bet apie kolūkių naudojimąsi žeme. Nauja redakcija: “Kolūkių užimamoji žemė užtvirtinama jiems naudotis neatlygintinai ir neribotam laikui, tai yra amžinai.”
9 straipsnis – nauja redakcija: “Greta socialistinės ūkio sistemos, kuri yra vyraujanti ūkio forma LTSR, įstatymas leidžia smulkų privatinį individualinių valstiečių ir amatininkų ūkį, kuris remiasi asmeniniu darbu ir neišnaudoja svetimo darbo.” Pagal ankstesniąją šio straipsnio redakciją Konstitucija pripažino ne tik valstiečių ir amatininkų individualų ūkį, bet ir smulkių privatinių pramonės bei prekybos įmonių buvimą įstatymo nustatytose ribose.
10 straipsnis – pakeistas ta prasme, kad prie asmeninės nuosavybės objektų buvo priskiriami “namų ūkio ir apyvokos daiktai”, o ūkio inventorius nebuvo laikomas asmeninės nuosavybės objektu. Nauja redakcija: “Piliečių asmeninės nuosavybės teisę į jų darbo pajamas ir santaupas, į gyvenamąjį namą ir pagalbinį ūkį, į namų ūkio ir apyvokos daiktus, į asmeninio vartojimo ir patogumo daiktus, lygiai kaip ir piliečių asmeninės nuosavybės paveldėjimo teisę – saugo įstatymas.”
LTSR AT ðiomis Konstitucijos pataisomis suderino LTSR 1940 m. Konstitucijos visuomeninės santvarkos skyriaus straipsnius su analogiškais TSRS 1936 m. Konstitucijos straipsniais.

82. Tarybinių valdžios ir valdymo įstaigų veiklos įvertinimas.
Visų pirma, apskritai visų įstaigų darbas vertintinas kaip neteisėtas:
1. Nes Lietuva buvo okupuota;
2. Remiantis Lietuvos 1938 m. Konstitucijos 72 ir 102 str.
Antra, valdžios ir valdymo organų (įstaigų sudarymas realiai neatitiko netgi tarybinių Konstitucijų nuostatų, nors formaliai buvo skelbiama priešingai.
Trečia, nors buvo skelbiama , kad Lietuvos TSR yra suvereni demokratinė respublika, pasiliekanti sau teisę bet kada išstoti iš Sąjungos, tačiau visa LTSR aukščiausiųjų organų veikla buvo paremta TSRS aukščiausiųjų valdžios organų nurodymais.
1947 m. vasario 9 d. įvyko rinkimai į AT. Rinkimai nebuvo demokratiški, kadangi kandidatus parinko partiniai organai, taip pat buvo pateikiama tiek kandidatų, kiek jų reikėdavo išrinkti. Rinkimuose dalyvavo nedaug rinkėjų ir todėl deputatai neišreiškė žmonių valios.
AT tik formaliai patvirtindavo biudžetą ir Prezidiumo įsakus. Nuolatinės jos komisijos dirbo silpnai, deputatai neatsiskaitydavo už savo darbą rinkėjams, žmonių dalyvavimas politiniame ir ūkiniame gyvenime buvo pasyvus.
Tarp AT sesijų valdžios institucija buvo jos Prezidiumas. Tačiau jis daugiausiai pakartodavo TSRS AT Prezidiumo įsakus ir be LKP CK parengtų projektų savo iniciatyva įsakų nepriimdavo.
Ministrų Taryba rūpinosi įstatymų ir kitų norminių aktų vykdymu, politiniais, ūkiniais ir ideologiniais reikalais. Visais atvejais pirmenybė buvo teikiama ne žmonių, o totalitarinės valstybės interesams.
Stiprinant biurokratinį aparatą. dažnai buvo pertvarkomos valdymo įstaigos ir organizacijos, vienos jų likviduojamos ir sudaromos kitos. Toks nepastovumas neigimai atsiliepdavo tam tikrų valdymo šakų valdymui.
Šalinant nepatikimus žmones iš pareigų į jų vietas buvo skiriami patikimi kadrai, tačiau tam nepasirengę, nekompetentingi ir neturintys tinkamos kvalifikacijos asmenys.
Apskritai, LTSR valdžios ir valdymo organų veiklą galima apibūdinti kaip formalią, nes jų veikla buvo paremta TSRS aukščiausiųjų valdžios bei valdymo įstaigų ir LKP CK nurodymais, o pastaroji buvo besąlygiškai pavaldi TSKP CK.
1940 1945 žemės reforma, kuri buvo vykdoma nacionalizacijos, konfiskacijos bei sekvestracijos būdu. Vėliau nuo 1947 m. pradėta ūkio kolektyvizacija. kuri vėliau įgavusi prievartinę formą galutinai buvo baigta 1953 m. (labai blogi darbai).
1955 m. plečiamos LTSR įstaigų teisės (žr. 87 ir 88 klausimus).
AT sustiprino valdymo įstaigų veiklos kontrolę. Suaktyvino savo veiklą jos nuolatinės komisijos. Buvo sudarytos nuolatinės mandatų, įstatymų sumanymo, biudžeto, žemės ūkio, švietimo ir kultūros, sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo komisijos.
Nuolatines komisijos kontroliavo ministerijų ir žinybų darbą, pradėjo vykdyti AT nutarimus.
Suaktyvino veiklą ir AT Prezidiumas. Jis tobulino valstybės aparatą. 1957 m. vasario 9 d. įsaku:
a) pertvarkė Vidaus reikalų ministerijos miestų ir rajonų milicijos valdybas ir skyrius į miestų ir rajonų Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų vidaus reikalų valdybas ir skyrius;
b) patvirtino Vietinių tarybų nuolatinių komisijų nuostatus.
Išleisti įsakai ir nustatyta piliečių civilinė ir administracinė atsakomybė už pasėlių nuganymą kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, už melioracijos įrenginių gadinimą ir už neteisėtą statybinių medžiagų įsigijimą. Prezidiumas kontroliavo įstatymų vykdymą ir valstybinių Įstaigų veiklos teisėtumą.
Trečiojo šaukimo (1951-1953 m.) AT didelio aktyvumo neparodė, penkiose jos sesijose, išskyrus kultūros ir auklėjimo darbo respublikoje klausimą ir LTSR Konstitucijos kai kurių straipsnių pakeitimą. iš esmės buvo svarstomi tik sekančių metų biudžetai ir jų įvykdymo ataskaitos. Biudžetai dažniausiai buvo tvirtinami einamųjų metų pradžioje, ne anksčiau kaip balandžio mėnesį, ir taip buvo mažinamas aukščiausio valdžios organo vaidmuo. nes respublika keletą mėnesių neturėdavo patvirtinto biudžeto, ir aukščiausias valdžios vykdomasis organas – Ministrų Taryba – naudodavo valstybines lėšas, remdamasi respublikos biudžeto projektu.
Daug veikliau sprendė valstybinius reikalus 4-ojo šaukimo AT, išrinkta 1955 m. Dažniau buvo šaukiamos sesijos (iš viso 9), daugiau jose pasisakė deputatų, kurie aštriai ir dalykiškai kritikavo vienokius ar kitokius valstybinio valdymo trūkumus.
Prezidiumas – kaip centrinis valstybinės valdžios organas – ypač suaktyvino savo veiklą po TSKP XX suvažiavimo, kuris iškėlė jam naujų uždavinių ir pareikalavo “toliau tobulinti organizacinį darbą ir stiprinti socialistinės demokratijos principus savo veikloje”.
Sutinkamai su TSKP CK ir TSRS Ministrų Tarybos nutarimu “Dėl TSRS ministerijų ir žinybų esminių trūkumų ir priemonių valstybinio aparato tobulinimui” LTSR Ministrų Taryba 1955 m. spalio 8 d. priėmė nutarimą “Dėl darbo organizavimo LTSR Ministru Taryboje”, kuriame buvo pasmerkta MT praktika priiminėti nutarimus, numatančius priemones, kurias ministerijos bei žinybos. miestų ir rajonų vykdomieji komitetai turi vykdyti tiesiogiai be atskiro LTSR MT nutarimo tuo klausimu; taip pat pasmerkta kaip biurokratiška ir žalinga darbui įsivyravusi praktika, kai ministrai ir žinybų vadovai. miestų ir rajonų vykdomieji komitetai siunčia MT daugybę raštų įvairiais smulkiais ir antraeiliais klausimais. vengdami spręsti juos savarankiðkai.
AT Prezidiumas 1955 m. birželio 22 d. nutarimu numatė priemones Tarybų darbui pagerinti, jų darbo formoms ir metodams tobulinti. Prezidiumas pasmerkė praktiką. kai buvo pažeidinėjami Tarybų sesijų sušaukimo terminai. ir 1956 m. spalio 9 d. įsaku nustatė. kad rajonų. apylinkių ir gyvenviečių Tarybų sesijos turi būti šaukiamos ne rečiau kaip 6 kartus per metus. o rajonais suskirstytų miestų – ne rečiau kaip 4 kartus per metus.

TSKP CK 1957 m. sausio 22 d. nutarimas “Dėl Tarybų veiklos pagerinimo ir jų ryšių su masėmis sustiprinimo” nustato, jog būtinai reikia padidinti Tarybų vaidmenį ūkiniame ir kultūriniame darbe. Pažymėta, kad būtina gerinti ryšius su masėmis ir įtraukti deputatus į visuomeninį bei valstybinės valdžios organų darbą; Iš deputatų reikalaujama, kad po kiekvienos sesijos jie susitiktų su savo rinkėjais ir informuotų juos apie priimtus sprendimus.
Prezidiumas 1959 m. sausio 20 d. nutarime “Dėl rajonų, miestų, apylinkių ir gyvenviečių Darbo žmonių deputatu tarybų veiklos 1958 metais” pažymėjo, kad iš esmės 1958 m. vietinės Tarybos savo darbą pagerino, tačiau dar pasitaiko rimtų jų darbo trūkumų. Kai kurios Tarybos per maža dėmesio skiria organizaciniam darbui arba dar atitrūkusios nuo darbo žmonių kolektyvų, deputatai neatsiskaito rinkėjams dėl Tarybų ir savo darbo.
Aštuntojo dešimtmečio AT veiklai būdinga ir tai, kad ji pradėjo svarstyti daugiau įvairių klausimų, liečiančių pačius esmingiausius respublikos gyventojų interesus. AT ėmė plačiau naudotis savo teise kontroliuoti Ministrų Tarybos ir ministerijų veiklą. Šiuo laikotarpiu AT sesijos pradėtos šaukti reguliariai, sutinkamai su LTSR Konstitucija. Jeigu 1955 m. AT sudarė tik 3, o 1963 m. – 7, tai 1975 m. AT sudarė13 nuolatinių komisijų.
Šiame laikotarpyje savo veiklą suaktyvino ir Prezidiumas – suaktyvino sąjunginių ir respublikinių įstatymų įgyvendinimo kontrolę. Pagerino vadovavimą vietinėms Taryboms, suaktyvino jų veiklos kontrolę. Šiam darbui Prezidiumas skiria itin didelį dėmesį. Jis sistemingai analizuoja ir apibendrina vietinių Tarybų ir jų nuolatinių komisijų darbą; taiso padarytas klaidas.
1971 m. kovo 5 d. TSKP CK priėmė nutarimą “Dėl priemonių padedančių toliau gerinti rajonu ir miestu Darbo žmonių deputatų tarybų darbą”. LTSR AT 1968 m. gruodžio 25 d. “LTSR apylinkės, gyvenvietės Darbo žmonių deputatų tarybos įstatymas “ ir 1971 m. gruodžio 10 d. priimti “LTSR rajono Darbo žmonių deputatu tarybos įstatymas “ bei “LTSR miesto, miesto rajono Darbo žmonių deputatų tarybos įstatymas”. Šiais vietinių Tarybų įstatymais išplėstos Tarybų teisės, tiksliai nustatyta kiekvienos vietinių Tarybų grandies ir jų deputatų kompetencija konkrečiose veiklos srityse, Tarybų darbo organizavimo, gyventojų dalyvavimo jų veikloje formos.
Tarybų sesijos pradėjo svarstyti pačius svarbiausius vietos gyvenimo klausimus, spręsti aktualias ūkines, socialines.ir kultūrines problemas. Svarstomais kiausimais buvo nuodugniau tiriama viešoji nuomonė; deputatai, aktyvas kruopščiau ėmė rengtis Tarybų sesijoms. Sesijose reguliariai išklausomos Tarybų nuolatinių komisijų, vykdomųjų komitetų, jų padalinių ataskaitos, informacijos apie sprendimų vykdymą, numatomos priemonės rinkėjų priesakams įgyvendinti.
Šiuo laikotarpiu taip pat gerokai padidėjo vietinių Tarybų deputatų aktyvumas. 1975 – 1977 m. vietinių Tarybų sesijose kalbėjo apie 70 proc. visų deputatų. Jie plačiau naudojosi paklausimo teise, didesnį dėmesį skyrė rinkėjų priesakų vykdymui. Pagerėjo deputatų darbas rinkiminėse apygardose, beveik visi jie atsiskaitė rinkėjams.

83. Teismo ir prokuratūros veiklos įvertinimas.
Šių organų veikloje užfiksuota grubūs teisėtumo pažeidimai, savivalės atvejai.
1957 m. likviduotas Ypatingasis pasitarimas prie TSRS vidaus reikalų ministro – neteisminis baudžiamųjų bylų nagrinėjimo organas: peržiūrėtos bylos asmenų, tapusių savivalės ir neteisėtumo aukomis, atliktas didelis darbas reabilituojant nekaltai nukentėjusius asmenis. 1953 ir 1957 metais paskelbiama amnestija. likviduojami specialieji transporto teismai, Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės karo tribunolai. Reorganizuoti kariniai tribunolai, iš kurių jurisdikcijos paimtos bylos civilinių asmenų, išskyrus tas, kuriose jie buvo kaltinami šnipinėjimu.
Išplėsta respublikos Aukščiausiojo teismo kompetencija, sustiprinti liaudies teismo kadrai. 1954 m. rugpjūčio 30 d. sudarytas LTSR aukščiausiojo teismo prezidiumas, kuriam pavesta nagrinėti civilines ir baudžiamąsias bylas teisminės priežiūros tvarka pagal protestus. Tai sustiprino jo vaidmenį vykdant teisminę priežiūrą.
TSRS AT Prezidiumas 1957 m. vasario 12 d. įsake numatyta. kad į Aukščiausiojo teismo sudėtį įeina respublikų aukščiausiųjų teismų pirmininkai. kurie yra TSRS aukščiausiojo teismo nariai pagal pareigas. Išplėstos sąjunginių respublikų teismo organų teisės; TSRS aukščiausiojo teismo priežiūrinės funkcijos dėl sąjunginių respublikų teismo organų išnagrinėtų bylų yra apribotos. TSRS aukščiausiasis teismas gali peržiūrėti teisminės priežiūros tvarka sąjunginės respublikos teismo, organams teismingą bylą tik po to, kai ją teisminės priežiūros tvarka išnagrinėjo respublikos Aukščiausiasis teismas. Paprastai bylos nagrinėjimą teisminės priežiūros tvarka turi užbaigti respublikos teismo organai. TSRS aukščiausiasis teismas teisminės priežiūros tvarka peržiūri bylas tik dviem atvejais: kai sąjunginės respublikos aukščiausiojo teismo nuosprendis, sprendimas ar nutarimas prieštarauja sąjunginiams įstatymams arba kai jie pažeidžia kitų sąjunginių respublikų teises.
Iki TSRS teisingumo ministerijos panaikinimo (1956 m.) jai priklausė Lietuvos, kaip ir kitų sąjunginių respublikų. Aukščiausiojo teismo valdymo funkcija. 1958 m. gruodžio 25 d. TSRS. sąjunginių respublikų ir autonominių respublikų teismų santvarkos įstatymų pagrindai nustatė, kad sąjunginių respublikų aukščiausieji teismai atsiskaito respublikos AT ir jos Prezidiumui.
1958 m. buvo patobulinta liaudies teismų organizacinė struktūra. Būtent Vilniaus, Kauno. Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestų apylinkės liaudies teismai pertvarkyti taip, kad visi išvardyti miestų teismai buvo sujungti.į vieną atitinkamo miesto ar miesto rajono liaudies teismą. Tų jungtinių liaudies teismų organizaciniam darbui vadovavo vyresnieji liaudies teisėjai.

84. Visuomeninės organizacijos ir jų paskirtis.
6-ajame dešimtmetyje respublikoje plačiau pradėjo reikštis masinės visuomenines organizacijos ir savaveiksmiai organai. Visuomeninių organizacijų sistemoje ypač svarbią vietą užima profesinės sąjungos. Ypač suaktyvėjo jų vaidmuo ir pagausėjo bendradarbiavimo su valstybiniais organais formų po to, kai TSRS AT Prezidiumas 1958 m. liepos 15 d. įsaku patvirtino “Profsąjungos fabriko, gamyklos ir vietos komiteto teisių nuostatus” kurie gerokai išplėtė profsąjungų teises.
Nuolat gausėjo profsąjungos narių. 1953 m. profsąjungose buvo 350763. 1959 m. – 535734 nariai. Profsąjungos mobilizavo kovai dėl tolesnio visų liaudies ūkio šakų pakėlimo, į gamybos valdymą įtraukė plačias darbo žmonių mases, kovojo dėl tolesnio visuomeninės ir valstybinės santvarkos stiprinimo, auklėjo darbininkus ir tarnautojus tarybinio patriotizmo komunistinės pažiūros į darbą ir visuomeninę socialistinę nuosavybę, proletarinio internacionalizmo dvasia, prisidėjo prie liaudies ūkio planavimo, organizavo darbininkų, inžinerijos ir technikos darbuotojų ir tarnautojų socialistinį lenktyniavimą. rūpinosi savo narių darbo, buities ir kultūros reikalais. padėjo planuoti ir reguliuoti darbo užmokestį (realus darbininkų ir tarnautojų darbo užmokestis -1959 m. išaugo iki 165 proc., palyginti su 1950 m.), išplėtė masinį išradėjų ir racionalizatorių judėjimą, kontroliavo. kaip laikomasi darbo įstatymų, tvarkė valstybinio socialinio draudimo reikalus, vykdė visuomeninę gyvenamųjų namų statybos, kultūrinio ir buitinio darbo kontrolę. teikė materialinę pagalba, darbininkams ir tarnautojams, rūpinosi, kad moterys būtų įtrauktos į valstybinį. gamybinį ir visuomeninį gyvenimą.

85. Tarybinių įstaigų teisių plėtimas 1955-1965m.
1953 m. Lietuvoje baigta prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, pramonė įvykdė bendrosios produkcijos gamybos planus, sudaryti planai tolesniam kėlimui. 6 penkmečių plane Lietuva turi padidinti pramonę, elektros energijos gavybą (1.6 karto) paleisti Kauno hidroelektrinę. Šiems uždaviniams įvykdyti planai gaubė ir kitas sąjungines valstybes. Viską organizuoti iš Maskvos pasidarė neįmanoma. Todėl pakeista sąjunginių respublikų valstybinio planavimo ir finansavimo tvarka. 1954 m. daugiausia biudžeto lėšų skirta pramonei, žemės ūkiui, transportui ir komunaliniam ūkiui toliau plėtoti bei gyvenamųjų namų statybai. Padindinti įdėjimai į plataus vartojimo prekes gaminančią pramonę. 1954 m. 02 mėn. Įvykęs LKP VIII suvažiavimas įpareigojo pramonės, statybos ir transporto įmones garantuoti tolesnį industrializavimą. Buvo numatyta paleisti Kauno hidroelektrinę, pastatyti televizijos aparatūros, grąžtų, staklių, kasos aparatų gamyklas.
LKP IX suvažiavimas (i956 m. 01 nėn.) svarstė pramonės raidos, technikos pažangos, žemės ūkio atsilikimo įveikimo, ideologinio darbo derinimo klausimus. Norint šiuos uždavinius sėkmingai spręsti, vietos valdžia turėjo gauti platesnių teisių. TSKP XX suvažiavimas (1956 m.) nutarė suteikti sąjunginėms respublikoms platesnių teisių, sprendžiant ekonominius politinius ir kultūrinius uždavinius.
Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1955 m. spalio 8 d. priėmė nutarimą “Dėl Respublikos ūkio valstybinio planavimo ir finansavimo tvarkos pakeitimo”. Pagal šį nutarimą LTSR vyriausybė tvirtino planus, skirstė visų rūšių pramonės produkciją, kurią gamino respublikinių ministerijų ir žinybų įmonės, nustatė kapitalinės statybos titulinę sąrašų tvirtinimo (?) tvarką. TSRS ūkio plane buvo nustatoma tik visų respublikos įmonių bendrosios ir prekinės produkcijos apimtis ir centralizuotai paskirstoma tik ta fondinė produkcijos dalis, kuri nepanaudojama respublikos ūkyje. LTSR vyriausybė gavo teisę nustatyti sąjunginės priklausomybės įmonėms papildomas gamybines užduotis, pasilikti 25-50% sąjunginių sąjunginių-respublikinių ministerijų įmonių viršum plano pagamintos produkcijos.
Ministrų Taryba tvirtino ministerijų ir žinybų administracijos bei valdymo personalo etatus, gavo teisę nustatyti respublikinio ir vietinių biudžetų pajamas. Papildomas pajamas Ministrų Taryba skyrė gyvenamųjų namų statybai, komunaliniam ūkiui ir socialinėms bei kultūrinėms priemonėms finansuoti. Pertvarkytas ir žemės ūkio planavimas.
Kai kurios sąjunginės-respublikinės ministerijos pertvarkytos į respublikines. Be to, sąjunginių respublikų Ministrų Tarybų pirmininkai buvo įtraukti į TSRS Ministrų Tarybos sudėtį.
Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1959 m. 04 mėn. Priėmė įstatymą “Dėl mokyklos ryšio su gyvenimu stiprėjimo ir dėl tolesnio liaudies švietimo ugdymo LTSR”. Buvo įvestas visuotinis aštuonmetis mokymas, bandyta derinti bendrąjį ir politechninį mokymą bei darbinį auklėjimą. Parengtas liaudies švietimo tobulinimo planas. Decentralizuotas aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo valdymas ir įsteigtas Ministrų Tarybos Valstybinis aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komitetas.
TSRS AT 1957 m. 02 mėn. 11 d. perdavė respublikoms teismų santvarkos ir teismo proceso civilinių ir baudžiamųjų, darbo, santuokos ir šeimos įstatymų leidybą.
LTSR AT nagrinėjamu laikotarpiu svarstė ūkinio ir kultūrinio gyvenimo klausimus. Ji tvirtino ūkio plėtojimo planus, valstybės biudžetą ir priėmė nemaža įstatymų. Skirtingai nuo trečiojo šaukimo AT, kuri buvo išrinkta 1951 m. ir patvirtino tik biudžetą ir metinį ūkio planą, ketvirtojo šaukimo AT (išrinkta 1955 m. 02 mėn.) posėdžiavo gana dažnai, deputatai buvo aktyvesni, priėmė svarbius įstatymus “Dėl apylinkių Darbo žmonių deputatų tarybų nuostatų patvirtinimo”, gamtos apsaugos įstatymą, “Dėl AT deputato atšaukimo ?????????”.
AT stiprino valdymo įstaigų veiklos kontrolę. Suaktyvino savo veiklą jos nuolatines komisijos. Buvo sudarytos nuolatinės mandatų, įstatymų sumanymo, biudžeto, žemės ūkio, švietimo ir kultūros, sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo komisijos.
Suaktyvino veiklą ir AT Prezidiumas. Jis tobulino valstybės apsaugą. 1957 m. 02 mėn. 09 d. įsaku pertvarkė VRM miestų ir rajonų milicijos valdybas ir skyrius į mistų ir rajonų Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų vidaus reikalų valdybas ir skyrius, patvirtino vietinių tarybų nuolatinių komisijų nuostatus. Išleisti įsakai ir nustatyta piliečių civilinė ir administracinė atsakomybė už pasėlių nuganymą kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, už melioracijos įrenginių gadinimą ir už neteisėtą statybinių medžiagų įsigyjamą. Prezidiumas kontroliavo įstatymų vykdymą ir valstybinių įstaigų veiklos teisingumą.
Teisių išplėtimas pareikalavo iš Ministrų Tarybos suaktyvinti veiklą ir tvarkyti ?????? daugiau reikalų. Ministrų Tarybą 1955 m. 10 mėn. Priėmė nutarimą “Dėl darbo organizavimo LTSR Ministrų Taryboje”, kur numatė priemones pagerinti vadovavimą liaudies ūkiui ir atsisakė tvarkyti tokius reikalus, kuriais turėjo ministerijos, žinybos ir vykdomieji komitetai.
Buvo numatytos priemonės plano komisijos darbui pagerinti, priimtų nutarimų vykdymo kontrolei stiprinti ir valstybinei drausmei visose aparato grandyse didinti. Ministrų Taryba pradėjo tvirtinti ministerijų ir žinybų administracijos ir valdymo įstaigų struktūra ir etatus.
Vietinių tarybų darbui pagyvinti didelę reikšmę turėjo grubaus teisėtumo normų pažeidimo šalinimas.iki 1956 m. vietinės tarybos neturėjo jokių teisių įmonėms ir ūkinėms organizacijoms. AT prezidiumas 1956 m. 10 mėn. 9 d. įsaku nustatė, kad rajonų, miestų, miestų rajonų ir apylinkių tarybų sesijos turi vykti ne rečiau kaip 6 kartus per metus, o rajonais suskirstytų miestų – ne rečiau kaip 4 kartus per metus.
Siekiant įtraukti daugiau gyventojų atstovų į tarybų darbą 1956 m. buvo susmulkintos rinkimų apygardos ir tuo padidintas deputatų skaičius. Tarybos sesijose turėjo svarstyti plano, biudžeto, pramonės, žemės ūkio, švietimo, sveikatos apsaugos, gyvenamųjų namų statybos, komunalinius, prekybos, viešojo maitinimo, milicijos veiklos, piliečių ir valstybės apsaugos, kovos su nusikaltimais reikalus. Po kiekvienos sesijos deputatai turėjo susitikti su savo rinkėjais, informuoti apie tarybos darbą ir organizuoti priimtų sprendimų vykdymą.
Buvo supaprastintos vietinio valdymo aparatas. Panaikinti vykdomųjų komitetų valstybinių pašalpų daugiavaikėms ir nėščioms motinoms skyriai, kadrų sekretoriai, prekybos, sveikatos apsaugos, keliu, komunalinio ūkio, vietomis ir kuro pramonės skyriai. Vietiniam ūkiui valdyti rajonuose ir miestuose sudarytos vietinio ūkio valdybos. Joms perduotos komunalinis ūkis, butų ūkis, kerių-tiltų ūkiai, vietinės pramonės ir gyventojų buitinio aprūpinimo įmonės, remonto ir statybos organizacijos. Reorganizavus mašinų-traktorių stotis, tarybų žinion perėjo žemės ūkio inspekcijos įstaigos, o nuo 1959 m. – beveik visas valstybinis butų fondas, butų statyba ir eksploatavimas.

86. Pramonės ir statybos valdymo reforma 1957 m.
1957 m. birželio 5 d. LTSR AT remdamasi TSRS AT 1957 m. gegužės 10 d. įstatymu, priėmė respublikos įstatymą “Dėl tolesnio pramonės ir statybos organizacinio tobulinimo LTSR”. Pagal tą įstatymą buvo pakeista valstybinio aparato struktūra. Pramonei ir statybai valdyti respublikoje sudarytas vienas ekonominis-administracinis rajonas, sudaryta LTSR Liaudies ūkio taryba, atskaitinga respublikos Ministrų Tarybai.
Pertvarkius pramonės ir statybos valdymą, 8 sąjunginės-respublikinės ir 2 respublikinės ministerijos buvo panaikintos, o Liaudies ūkio tarybos žinion perduota daugiau kaip 400 įmonių, kurios anksčiau buvo pavaldžios 19 sąjunginių ir sąjunginių-respublikinių ministerijų.
Pramonės valdymas per liaudies ūkio tarybas, t.y. pagal teritorinį principą, turėjo kai kurių privalumų. Tačiau ilgainiui tai pradėjo trukdyti veikti ekonominiams socializmo dėsniams. 1965 m. liaudies ūkio tarybos buvo likviduotos.
Įmonėms valdyti sudarytos Liaudies ūkio tarybos valdybos:
1. Energetinio ūkio,
2. Kuro pramonės,
3. Prietaisų gamybos,
4. Mašinų gamybos ir metalo apdirbimo,
5. Lengvosios pramonės,
6. žuvies pramonės,
7. Maisto pramonės,
8. Mėsos ir pieno pramonės,
9. Statybinių medžiagų pramonės,
10. Popieriaus ir medžio apdirbimo pramonės,
11. Materialinio-techninio aprūpinimo ir realizavimo.
Liko respublikinės ministerijos:
1. Autotransporto ir plentų,
2. Miškų ūkio ir miško pramonės,
3. Socialinio aprūpinimo,
4. Statybos,
5. Ðvietimo,
6. Teisingumo.
Naujų uždavinių iškilo Plano komisijai. Ji turėjo koordinuoti Liaudies ūkio tarybos žinioje esančią pramonę ir vietinių tarybų ir nepramoninių ministerijų koordinuojamąją pramonę, nagrinėti ekonominius ryšius su kitais ekonominiais rajonais. Rajoninės priklausomybės įmonės buvo perduotos miestų ir rajonų Darbo žmonių deputatų taryboms. Joms į pagalbą prie Ministrų Tarybos buvo sudaryta Vietinio ūkio valdyba.
Tačiau ir pertvarkius pramonės ir statybos valdymą. įmonės savarankiškumo ir savivaldos neturėjo. Joms buvo nustatomos ne tik bendros užduotys, bet ir produkcijos nomenklatūra. Centralizuotai skirstomi bevelk visi kapitalo įdėjimai. Valdybos stengėsi aprėpti visus kiekvienos įmonės darbo barus. Buvo svarbu įvykdyti ir viršyti gamybos planą, nepaisant gaminių kokybės ir asortimento. Centrinės žinybos gaudavo iš įmonių netikras žinias. Įmonės slėpė savo gamybinio pajėgumo duomenis ir gaudavo mažesnius planus ir užduotis. nei galėjo įvykdyti. Nepakankamai kilo darbo našumas. produkcijos kokybė buvo žema. Neigiamus reiškinius bandyta šalinti administraciniais, o ne ekonominiais metodais. Pradėta steigti daugybė šakinių valstybinių sąjunginių komitetų, kurie buvo labiau konsultaciniai. Pramonės šakos dirbo nuostolingai. kaimyniniai ekonominiai rajonai negaudavo pagal sutartis medžiagų ir pusfabrikačių. Todėl 1965 metais vėl buvo sudarytos ministerijos, įvestas šakinis pramonės valdymas. o liaudies ūkio tarybos likviduotos. Taigi pakeista ne organizacinė forma, o pramonės vadovavimo sistema. Išbujojo biurokratiniai komandiniai valdymo metodai. atvedę į ekonominę krizę.

87. Teismų sistemos pertvarka. Prokuratūros teisių plėtimas.
LTSR AT 1960 m. birželio 8 d. patvirtino “LTSR teismų santvarkos įstatymą”. Šiame įstatyme išdėstyti teisingumo tikslai, teismo uždaviniai, jo organizavimo bei veiklos demokratiniai principai.
Šis įstatymas nustatė, kad aukščiausias teismo organas yra LTSR aukščiausiasis teismas, kurį renka LTSR AT 5 metams. Sutinkamai su priimtu Teismų santvarkos įstatymu buvo sudarytas Aukščiausiojo teismo plenumas.
Įstatymas iš esmės pakeitė ir pagrindinės respublikos teismų sistemos grandies -liaudies teismų struktūrą. Vietoj kelių apylinkių liaudies teismų rajonuose ir miestuose buvo sudaryti vieningi rajono ir miesto (neturinčio rajoninio padalijimo) liaudies teismai.
Liaudies teisėjus renka gyventojai. remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, 5 metams. Liaudies tarėjai renkami darbo žmonių susirinkimuose pagal jų gyvenamąją vietą 2 metams. (teismų darbą nemažai visuomenės narių buvo įtraukiami ir per naujai sudarytus visuomeninių kaltintojų ir gynėjų institutus.
7-ojo dešimt. pr. TSRS buvo išplėstos sąjunginių respublikų aukščiausiųjų teismų vadovavimo teismo organams teisės. Tai reikėjo daryti todėl, kad tuo laiku buvo likviduotos respublikų teisingumo ministerijos. LTSR aukščiausiajam teismui, be jo tiesioginių funkcijų – teisingumo vykdymo ir liaudies teismų teisminio darbo priežiūros,- buvo pavestos ir teismų valdymo funkcijos: liaudies teismų viso darbo kontrolė, teismo kadru parinkimas ir auklėjimas, teisminės statistikos tvarkymas, vadovavimas notariatui. Šitokios Aukščiausiajam teismui nebūdingos funkcijos apsunkino jo darbą, padarė jį ne tokį efektyvų Tokia padėtis buvo ištaisyta LTSR AT Prezidiumo 1970 m. rugsėjo 30 d. įsaku įsteigus sąjunginę-respublikinę LTSR teisingumo ministeriją. Jai buvo pavesta vadovauti teismo, notariato, advokatūros, civilinės-metrikacijos įstaigoms, gerinti teisinį darbą liaudies ūkyje, tobulinti normatyvinių aktų leidimą.
Visų respublikos teismų, ypač Aukščiausiojo teismo, darbui toliau gerinti svarbią reikšmę turėjo LTSR AT Prezidiumo 1974 m. lapkričio 27 d. nutarimas “Dėl LTSR aukščiausiojo teismo darbo”.
Teismų santvarkos įstatymas numatė naują teismų sistemos grandį -draugiškieji teismai. Iki 1977 m.jie buvo renkami ir veikė sutinkamai su LTSR AT Prezidiumo 1961 m. spalio 12 d. įsaku patvirtintais “LTSR draugiškųjų teismu nuostatais” bei jų daugkartiniais papildymais. LTSR AT Prezidiumas 1977 m. kovo 30 d. patvirtino naujus Draugiškųjų teismų nuostatus. Draugiškuosius teismus renka žmonių kolektyvai, ir jie yra visuomeniniai organai. turintys uždavinį “aktyviai padėti stiprinti socialistinį teisėtumą ir, svarbiausia, užkirsti kelią teisės pažeidimams”. Naujieji Draugiškųjų teismų nuostatai patikslino jų uždavinius, organizavimo tvarką, kompetenciją, darbo formas ir metodus. Minėtu įsaku buvo patvirtinti ir Draugiškųjų teismų darbo visuomeninių tarybų nuostatai. Šios tarybos steigiamos prie rajonų, miestų. miestų rajonų Tarybų vykdomųjų komitetų. Jų tikslas – pagerinti vadovavimą šiems teismams bei kontroliuoti jų veiklą.
Nagrinėjamu laikotarpiu padidėjo ir respublikos prokuratūros organų vaidmuo, praplėsta jų kompetencija, buvo tobulinama jų struktūra, veiklos formos ir metodai. Tam įtakos turėjo dar 1959 m. sudaryta respublikos Prokuratūros kolegija, į kurią įėjo vadovaujantys respublikos prokuratūros darbuotojai. Kolegija nagrinėja svarbiausius prokurorinės priežiūros. kadrų ir kitus prokuratūros darbo klausimus. Į prokuratūros darbą buvo plačiau įtraukta visuomenė: sudarytas prokurorų ir tardytojų visuomeninių padėjėjų institutas.
1970 m. rugsėjo 3 d. LKP CK ir LTSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą “Dėl priemonių teismo ir prokuratūros organų darbui gerinti”.

88. 1965 m. ūkio valdymo reforma.
Iki 1981 m. Lietuvoje buvo sukurta staklių ir radijo technikos, mašinų gamybos ir metalo apdirbimo, chemijos ir energetikos (elektros) pramonė. Plečiama žemės ūkio produktų perdirbimo, žemės ūkio mašinų, pašarų gamybos pramonė. Palyginti plačiai išvystyta statybinių medžiagų pramonė, ryšių sistema ir kelių tinklas. Lietuva pakilo į pirmaujančią padėtį pagal ekonomikos laimėjimus, o žemės ūkyje buvo pirma. Lietuva viena pirmųjų pradėjo kurti šakinius susivienijimus, taikyti brigadinės rangos darbo organizavimo ir planavimo forma. Viso to pradžia buvo 1965 m. ūkio valdymo reforma. 1957 m. sudarius administracinius ekonominius rajonus Maskva sunerimo, kad ši decentralizacija ardo sąjungos vieningumą, respublikos gauna per plačias teises ir sąjunga gali iširti. Todėl 1965 m. nustatyta nauja pramonės valdymo tvarka. Priimtas įstatymas dėl pramonės valdymo įstaigų pakeitimo ir kai kurių valstybinių valdymo įstaigų pertvarkymo. Vienuolika ministerijų ir 15 sąjunginių ministerijų. Ministerijoms perduoti šakiniai moksliniai institutai. Sąjunginės ministerijos turėjo užtikrinti vieningą ekonominę politiką , pinigų sistemą, derinti tarpusavio santykius, teikti metodinius pasiūlymus. 1965 m. TSKP CK nutarimas dėl leidimo papildomai spręsti ūkinius ir kultūrinius klausimus. Praktiškai Ministrų taryba galėjo apsvarstyti tik TSRS įmonių planus ir duoti pasiūlymus.
Pramonėje atsirado kombinatai, trestai, bet jų kompetencija neaiški, jie daugiau vykdė įsakymus. Įmonėms leista užmegzti ryšius su tekėjais ir vartotojais. Gamybos šakos, naudojančios vietines žaliavas ir gaminančios vietiniai rinkai buvo pavaldžios Lietuvoje esantiems organams. Vietinis plano komitetas rengė visų liaudės ūkio šakų raidos projektus sąjunginės ir respublikinės priklausomybės įmonėms, taip pat teikė siūlymus dėl gamybinių planų sąjunginių ministerijų įmonių esančių Lietuvoje. Taigi įsitvirtina administracinė komandinė ūkio valdymo sistema neduodanti pageidaujamų rezultatų, didelis biurokratizmas, ko pasekoje kilo nesuinteresuotumas geram rdarbui.

89. 1978 m. Konstitucija
Projektas paruoštas pagal TSRS 1978 m. konstituciją. Pateiktas visaliaudiniam svarstymui. Gausu deklaratyvių ir propagandinių idėjų bei teiginių. Nauji teiginiai dėl socialinio ir kultūrinio vystymosi, užsienio politikos. Liaudies deputatų sistema ir Lietuvos valstybinės ekonominės ir socialinės vystymosi planas. Įtvirtinta valstybės nuosavybė, komunistų partijos vadovavimas, deklaravo liaudies suverenitetą, piliečių teises ir laisves, nustatė jų pareigas, skelbė socialinio teisėtumo principą, socialistinį internacionalizmą demokratinį centralizmą. Tačiau visa tai ir liko popieriuje. Buvo didžiulė praraja tarp ideologinių dogmų, šūkių ir tikrosios padėties visose gyvenimo srityse, faktinės padėties. Tai turėjo neigiamą įtaką mokslo ir kultūros raidai. Neapibrėžtas centralizmas bei didelis biurokratizmas skatino korupciją, žlugdė ekonomiką, skatino žmonių apatiją ir nepasitenkinimą valdžia bei jos politika. Politikoje ir valdžios aparate buvo suabsoliutintas partijos ir valstybės vaidmuo, jų interesai keliami virš kitų vertybių, o žmogaus asmenybė nevertinama. Nomenklatūra gyveno labai gerai, tai rodė valdžios dviveidiškumą. Valdžios aparate – hierarchija, apatiškumas, net absurdiškumas. Daug draudimų, apribojimų, kurie sudarė situaciją, kai visų draudimų neįmanoma nepažeisti. Galiausiai jų pradėta nesilaikyti. Dirbantieji buvo atskirti nuo nuosavybės ir savo darbo produktų, ekonomika suardyta, piliečiai nušalinti nuo svarbių gyvenimo reikalų tvarkymo, . monopolis ekonomikoje, mažas dėmesys žmogaus poreikiams tenkinti, buvo paplitę valdžios pareigūnų apgaulingi pažadai ir neteisėti veiksmai. Valstybės aparatas nuolat didėjo. 1990 m. priimtas AT reglamentas (darbo tvarka, vyriausybės sudarymas, įstatymų leidybos tvarka, kontrolė, sesijų tvarka). Priimti kodeksai (anksčiau): 1969 m. Santuokos ir šeimos, 1970 m. žemės, miškų, 1972 m. pataisos darbų. 1979 m. įsteigta sąjunginė Teisingumo ministerija (vietoj Juridinės komisijos). 1981 m. teismų santvarkos įstatymas, 1989 m. įstatymas dėl TSRS prokuratūros veiklos.

90. Valstybinių įstaigų reorganizavimas ir jų savarankiškumo plėtimas 1988-1990

LTSR AT Prezidiumo 1988 05 mėn. Įsaku padaryta įstaigų sistemos pakeitimai. Iš viso buvo panaikinta 10 ministerijų ir žinybų. Po pertvarkymų liko laikinosios sąjunginės-respublikinės ministerijos (14), kai kurie komitetai. Buvo reorganizuota daug valstybinių įstaigų LTSR AT 1989 įsteigė žemės ūkio ministeriją, sudarytos žemės ūkio valdybos. Ministerijos ir komitetai atsisakė nuolatinių nurodinėjimų, operatyvinio gamybos klausimų sprendimo ir visą dėmesį turėjo teikti ekonominei strategijai, mokslo ir technikos pažangai, socialiniams klausimams spręsti. Ministerijų ir žinybų aparatas sumažintas 50 proc., kas sudarė apie 2800 žmonių. Sumažinti kai kurie komitetai. Mažinant valdymo aparatą naikinami įvairūs trestai, valdybos, prekybos organizacijos. Tačiau valdymo įstaigos dirbo senu stiliumi, neatsisakė administravimo ir komandavimo. Toliau gilėjo visų gyvenimo sričių krizė.

LTSR AT pakeitė savo darbo stilių, ėmė dažniau posėdžiauti ir spręsti sudėtingus socialinius, ekonominius, politinius ir kultūrinius klausimus. 1989 m. pakeisti kai kurie LTSR Konstitucijos straipsniai, kuriais nustatoma išimtinė Lietuvos nuosavybė į: žemę, jos gelmes, vidaus ir teritorinius vandenis, miškus, kitus gamtos išteklius. Nustatyta tam tikra piliečių ir juridinių asmenų nuosavybė. Nacionaliniu turtu paskelbta visos Lietuvos istorijos ir kultūros vertybės. LTSR išimtinės teisės į – oro erdvę virš jos teritorijos, kontinentinį šelfą ir ekonominę zoną Baltijos jūroje. LTSR įstatymai reguliuoja nuosavybės santykius tuo pačiu ir fizinių asmenų. Nustatyta LTSR pilietybė, piliečiams garantuojamos visos socialinės, ekonominės, politinės ir asmeninės teisės bei laisvės, skelbiamos konstitucijoje, respublikos įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse. Jas gina ir saugo teismas. LTSR galioja tik AT ar referendumu priimti įstatymai bei patvirtinti TSRS įstatymai.

1989 m. priimta Deklaracija dėl LTSR valstybinio suvereniteto (priėmė AT). Tais pačiais metais priimtas LTSR ekonominio savarankiškumo pagrindų įstatymas, kur sakoma, kad Lietuva savarankiškai įgyvendina socialinę ir ekonominę politiką, ekonominius ryšius su kitomis respublikomis grindžia lygiateisėmis sutartimis. Respublika sąjunginiams organams deleguoja tik tam tikras funkcijas ir teikia lėšų joms vykdyti. Lietuvos ūkį sudaro žmonės, įstaigos, organizacijos ir verslininkai. Pabrėžta nuosavybės formų įvairovė, ūkinės veiklos laisvė. Valstybinė, kolektyvinė ir asmeninė nuosavybė yra vienodo statuso. Priėmus 1989 m. pilietybės ir referendumo įstatymus, pakeistas Konstitucijos 50 str. ir įtvirtinta sąžinės laisvė. 1989 m. Konstitucijos pataisomis (12 mėn.) panaikintas vienpartiškumas ir partinė diktatūra bei atsisakyta komandavimo. Įtvirtintas partinis pliuralizmas. AT nutarimas dėl 1939 m. Vokietijos ir TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai panaikinimo (1990 02 07).

1990 m. priimti spaudos, Lietuvos savivaldos pagrindų, prokuratūros, teismų ir teisėjų statuso, nuosavybės ir kt. Įstatymai.

AT 1990 02 12 Konstitucijos pataisa LTSR ekonominiu pagrindu skelbiama LTSR nuosavybė, kurią sudaro piliečių privati, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus) nuosavybė ir valstybinė nuosavybė

Minėti demokratiški įstatymai nebuvo visi įgyvendinti dėl partinės įtakos. Be to buvo nustatyta, kad valdžios pareigūnai negali būti tarybos, kuri juos renka deputatais.

Buvo siūlomos dvišalės derybos dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Visa tai buvo pagrindais 1990 03 11 aktui, dėl Lietuvos nepriklausomybės.

91. Nuosavybės ir sutarčių teisė pagal 1964 m. CK
Po TSKP 20 XX suvažiavimo, plečiant respublikų, tarp jų ir okupuotų, teises, TSRS AT 1957 m. 02 11 d. priėmė įstatymą “Dėl sąjunginių respublikų teismų santvarkos, įstatymų leidybos, Civilinio, baudžiamojo ir procesinių kodeksų priėmimo perdavimo sąjunginių respublikų žiniai”, o 1961 12 08 įstatymu patvirtino TSRS ir sąjunginių respublikų civilinių įstatymų pagrindus, kuriais remiantis buvo parengtas LTSR CK ir AT įstatymu patvirtintas 1964 07 07 (įsigaliojo nuo 1965 01 01).

CK susidėjo iš 8 skyrių: 1) bendrųjų nuostatų; 2) nuosavybės teisės; 3) prievolinės teisės; 4) autorinės teisės; 5) teisės į atradimą; 6) išradimų teisės; 7) paveldėjimo teisės; 8) užsieniečių ir asmenų be pilietybės teisnumo, užsienio valstybių civilinių įstatymų, tarptautinių sutarčių ir susitarimų taikymo, – turėjo 610 straipsnių.

LTSR CK įtvirtino 1) valstybinę, 2) kolūkinę – kooperatinę, 3) organizacijų ir jų susivienijimų bei visuomeninių organizacijų nuosavybę, nustatė valstybinės, kolūkinės – kooperatinės ir visuomeninių organizacijų nuosavybės teisės objektus, išimtinės valstybinės nuosavybės teisės objektus, uždraudė išieškoti iš valstybės įstaigų, kolūkių, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų turtą, paskirtą jų pagrindinėms priemonėms, nustatė taisykles, reguliuojančias disponavimą valstybės turtu (CK 98, 99, 100, 101, 103, 104, 108 str.).

Naujas dalykas – CK buvo jungtinės veiklos sutarčių institutas, leidęs kolūkiams, kartu su kitomis organizacijomis statyti stambius gamybinius ir kultūrinius objektus.

Pagal CK, piliečiams asmeninės nuosavybės teise galėjo priklausyti turtas, skirtas jų materialinėms ir kultūrinėms reikmėms tenkinti. Visuomeninės organizacijos gavo teisę ginti piliečių subjektines teises ir teisėtus interesus ir įstatymų nustatytais atvejais spręsti kai kuriuos civilinius ginčus.

Iki LTSR CK (1964 07 07) LTSR galiojo 1922 m. RTFSR CK, pagal LTSR AT 1940 11 30 įsaką “Dėl laikino taikymo RTFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų LTSR teritorijoje” – jis nustatė lygų piliečių teisnumą, sandorių galiojimo sąlygas, nuosavybės rūšis ir formas bei prievolių rūšis. Jis LTSR buvo pildomas atskirais įstatymais ar pakeitimais.

92. Šeimos santykiai pagal 1970 m. Santuokos ir Šeimos kodeksą.

TSRS AT 1968 06 priėmė TSRS ir sąjunginių respublikų santuokos ir šeimos įstatymų pagrindus. LTSR AT pagal juos parengė 1969 m. įstatymu patvirtintą LTSR SŠK, kuris įsigaliojo nuo 1970 01 01. Pagal kodeksą LTSR galiojo tik civilinės metrikacijos biuro įregistruota santuoka, kuri įregistruojama praėjus 1 mėn. Nuo pareiškimo padavimo dienos. Sudarant santuoką turi būti abiejų besituokiančiųjų laisva valia, 18 m. santuokinis amžius, artimos giminystės kraujo ryšių nebuvimas ir kitos santuokos nebuvimas, bei abiejų veiksnumas.

Turtinės vyro ir žmonos teisės pagal kodeksą buvo lygios. Įgytas turtas santuokos metu pripažįstamas bendra sutuoktinių nuosavybe. Nustatyta sutuoktinių pareiga materialiai vienas kitą aprūpinti, remti ir santuoką nutraukus, jei vienas iš jų yra nedarbingas ir jam reikia materialinės paramos, ir kai antrasis gali tokią paramą teikti. Kodeksas nustatė alimentus nėščiai ir iki 1 metų vaiką auginančiai žmonai. Santuoka nutraukiama teismine tvarka, vieno iš sutuoktinių prašymu, o santuoką sutuoktinių, neturinčių nepilnamečių vaikų, nutraukiama civilinės metrikacijos įstaigose. Vyras neturi teisės be žmonos sutikimo kelti santuokos nutraukimo bylos, kai žmona yra nėščia, ir 1 metus po vaiko gimimo. Iki 1970 m. šeimos santykius reglamentavo 1926 m. RTFSR Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas, įvestas Lietuvoje 1940 12 01. Jame buvo numatoma ir faktinė santuoka, kurios 1970 m. SŠK neberandame.

93. Darbo santykių reguliavimas pagal 1973 m. Darbo kodeksą

LTSR AT 1972 06 01 priėmė LTSR darbo įstatymų kodeksą (DĮK), kuris įsigaliojo nuo 1973 01 01. DĮK, greta teisės į darbą, poilsį, garantuotą darbo užmokestį, skelbė darbuotojų teises į sveikas ir saugias darbo sąlygas, nemokamą profesinį rengimą ir kvalifikacijos kėlimą bei teisę dalyvauti valdant gamybą. Kodekse pabrėžta, kad įvairios lengvatos socialinio-kultūrinio ir buitinio aptarnavimo srityse pirmiausia suteikiamos darbininkams ir tarnautojams, sąžiningai atliekantiems savo pareigas.

Kodeksas įtvirtino darbo sutarties laisvės principą. Administracija neturėjo teisės reikalauti atlikti darbo, nenumatyto darbo sutartyje. Darbuotojas turėjo teisę nutraukti darbo sutartį, įspėję administraciją prieš dvi savaites. Grąžinimo į darbą bei darbininkų ir tarnautojų materialinės atsakomybės ginčai galutinai buvo sprendžiami teismo. Profsąjungos atstovavo darbininkų ir tarnautojų interesams gamybos, darbo, buities ir kultūros srityse, turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

Iki šio kodekso priėmimo Darbo santykiai buvo reguliuojami irgi pagal teisės normas. Antai 1940 06 28 vidaus reikalų ministro įsakymu buvo legalizuotos profesinės sąjungos ir joms suteikta teisė dalyvauti rengiant pagrindinių gamybos priemonių nacionalizaciją, darbo įstatymus, kontroliuoti jų vykdymą, priėmimą į darbą ir atleidimą iš darbo, spręsti darbo ginčus.
Buvo įsteigta Darbo ministerija, o apskričių ir miestų vykdomuosiuose komitetuose sudaryti darbo skyriai.
Iki 1940 12 01 greta tarybinių darbo teisės aktų buvo taikomi ir senieji darbo įstatymai, juos papildant arba kai kuriais jų nuostatas atitinkamai pakeičiant. Nuo 1941 12 01 įsigaliojęs 1922 m. RTFSR darbo įstatymų kodeksui, senieji darbo įstatymai nustojo galios. Pastarojo taikymas LTSR turėjo ypatumų.
LTSR At 1940 11 23 įsaku įvestas darbininkų ir tarnautojų socialinis draudimas socialistinėse ir privačiose įmonėse. Bedarbiai, negalėję gauti darbo, gaudavo pašalpą.
Liaudies Komisarų Tarybos 1941 03 25 nutarimu nustatyta 8 val. Darbo diena visose įmonėse ir įstaigose. Teisė į kasmetines mokamas atostogas. Viršvalandžiai uždrausti.
Ta pati taryba 1941 04 14 patvirtino Pavyzdines vidaus darbo tvarkos taisykles.
Buvo rūpinamasi darbo sauga.
Buvo reglamentuojami samdos santykiai žemės ūkyje.
Patvirtintos LTSR LKT samdomojo darbo privačiuose LTSR ūkiuose naudojimo taisyklės ir Tipinę žemės ūkio darbininko samdos sutartį (1945 10 24).
1951 12 31 LTSR LKT patvirtino naujas Tipines vidaus darbo taisykles.
Ministrų Taryba 1951 07 14 patvirtino Draugiškųjų teismų įmonėse ir įstaigose nuostatus. Šie teismai nagrinėjo darbo drausmės pažeidimus.
Nuo 1953 m. darbo santykius daugiausia reguliavo TSRS darbo įstatymai. Lietuvoje teisės aktų buvo išleista labai mažai. 1956 10 29 LTSR Ministrų Taryba patvirtino minimalius darbo užmokesčio dydžius pagal liaudies ūkio šakas.

94. Baudžiamoji teisė pagal 1961 m. BK
Rengiant BK projektą, panaudoti galiojantys baudžiamieji įstatymai ir jie tobulinti atsižvelgiant į Lietuvos ypatumus. Buvo numatyta baudžiamąją atsakomybę už kai kuriuos ūkinius, buitinius, tarnybinius ir kitus nepavojingus nusikaltimus pakeisti administracinėmis arba visuomeninio poveikio priemonėmis. Antra vertus, buvo stiprinama piliečių asmens ir jų teisių apsauga.
LTSR AT Baudžiamąjį kodeksą priėmė 1961 06 26. Jame atsirado 2 nauji skyriai: nusikaltimai piliečių politinėms ir darbo teisėms ir nusikaltimai teisingumui. Sukurta daugiau kaip 40 naujų normų. Nusikaltimu laikomos tik kodekse numatytos veikos ir numatyta atitinkamuose jo straipsniuose bausmė galėjo būti paskirta tik teismo nuosprendžiu. Lietuvos piliečiai, padarę nusikaltimus užsienio šalyse, atsakė pagal LTSR BK-są nepriklausomai nuo sulaikymo, tardymo ar teismo vietos.
Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė kodekse nustatyta nuo 16 metų, tačiau už tyčinį nužudymą, tyčinį kūno sužalojimą, sukėlusį sveikatos sutrikimų, išžaginimą, plėšimą, vagystę ir chuliganizmą sunkinančiomis aplinkybėmis baudžiamoji atsakomybė prasideda nuo 14 metų. Teismas turėjo teisę besitaisantį nepilnametį atlikusį 13 bausmės, atleisti nuo likusios dalies bausmės arba sutrumpinti jos laiką ar paskirti švelnesnę bausmę.
1961 m. LTSR BK-so bendrąją dalį sudarė 5 skyriai: bendrieji nuostatai, nusikaltimas, bausmė, bausmės skyrimas ir atleidimas nuo bausmės, priverčiamosios medicininės ir auklėjamojo pobūdžio priemonės. Ypatingoji dalis suskirstyta į 11 skyrių: valstybiniai nusikaltimai, nusikaltimai socialinei nuosavybei, nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui, nusikaltimai politinėms ir darbinėms piliečių teisėms, nusikaltimai asmens nuosavybei, ūkiniai nusikaltimai, pareiginiai nusikaltimai, nusikaltimai teisingumui, valdymo tvarkai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai ir klasiniai nusikaltimai.
Vertinant nusikaltimų pavojingumą, čia pirmavo valstybės interesai ir jos nuosavybė, o ne žmogaus gyvybė ir jo interesai.
Iki šio 1961 m. BK LTSR galiojo eilė kitų baudžiamųjų įstatymų. Nuo 1940 12 01 Lietuvoje pradėjo galioti 1926 m. RTFSR baudžiamasis kodeksas, o iki tol taikomi baudžiamieji įstatymai neteko galios. Šis kodeksas turėjo grįžtamąją galią, o tuo buvo pažeistas baudžiamosios teisės principas lex retro non agit.
Iki TSRS AT Prezidiumo 1946 07 04 įsako “Dėl karo padėties panaikinimo” Lietuvoje BK normos buvo taikomos karo padėties sąlygomis. Po karo buvo nustatytos TSRS BT normos. Kai kurių normų galiojimas apsiribojo tik dispozicija arba sankcija, o galutinai straipsnio tekstas buvo papildomas LTSR valdžios organų.
Siekiama pagerinti moterų padėtį, dėl jų priėmimo į darbą esant nėščioms ar maitinančioms kūdikius ir pan.
AT Prezidiumo 1949 01 25 įsaku pripažinti netekusiais galios BK 84a, 84b ir 19325a straipsniai, numatę atsakomybę už valstybinės paslapties paskelbimą.
Stalino asmens kulto metais Lietuva neturėjo teisės leisti savarankiškų BT normų (aktų). Pasmerkus asmens kultą LTSR AT Prezidiumas 1954 12 30 išleido įsaką “Dėl LTSR teritorijoje galiojančio RTFSR BK papildymo”. Papildytas 541 straipsniu, dėl lygtinio paleidimo iš įkalinimo vietų prieš laiką dėl pavyzdingo elgesio ir atlikus 2/3 paskirtos bausmės.
LTSR AT Prezidiumas 1959 06 19 priėmė įsaką “Dėl LTSR teritorijoje galiojančio RTFSR BK 541 straipsnio suderinimo su TSRS ir sąjunginių respublikų baudžiamųjų įstatymų pagrindais”. Užteko ½ bausmės atlikimo pavyzdingo elgesio ir įrodymų, kad pasitaisė. 2/3 bausmės – esant tyčiniams itin pavojingiems nusikaltimams. Recidyvistams ši norma taikoma nebuvo.
Nustatyta baudžiamoji atsakomybė už aborto darymą ne ligoninės sąlygomis arba asmens, neturinčio medic. Išsilavinimo – laisvės atėmimas (BK 140 str.).
1956 12 28 AT Prezidiumo įsaku baudžiamoji atsakomybė už nedidelį chuliganizmą pakeista administracine nuobauda ir nustatytas areštas iki 15 parų. Areštą skyrė vienasmeniškai liaudies teisėjas.
Nustatyta baudžiamoji atsakomybė už smulkią spekuliaciją (LTSR AT Prezidiumo 1957 04 19 įsaku) – laisvės atėmimas nuo 2 iki 3 metų arba pataisos darbai nuo 3 mėn. Iki 1 metų, arba bauda iki 3 000 rublių, konfiskuojant spekuliacijos objektą.
Nustatyta baudžiamoji atsakomybė už grasinimą liudytojui jį nužudyti, sunaikinti jo turtą ar panaudoti smurtą.
Pakeista eilė straipsnių numatančių atsakomybę už karinius nusikaltimus (1957), numatyta baudžiamojo atsakomybė už nusikalstamas statybas.
Numatyta baudžiamojo atsakomybė dėl neatsargumo, t.y. už neatsargų valstybinio, visuomeninio ar piliečių asmeninio turto sunaikinimą ar sugadinimą.
Būdingas 1953-60 m. laikotarpio BT požymis, jos raidos bruožas yra tas, kad buvo panaikinta atsakomybė už veikas, praradusias visuomenei pavojingą pobūdį, sušvelnintos bausmės už mažai pavojingus nusikaltimus ir sugriežtintos už itin pavojingus nusikaltimus.
1958 12 25 TSRS AT priėmė TSRS ir sąjunginių respublikų baudžiamųjų įstatymų pagrindus, kuriais ir rėmėsi Lietuvos valdžia, nors ir kai kuriuos dalykus reguliavo skirtingai.
1959 05 22 LTSR AT Prezidiumo įsaku pakeitė ir papildė BK 136 ir 137 straipsnius ir nustatė tyčinio nužudymo sunkinančias aplinkybes.
Siekiama užtikrinti saugų eismą ir 1959 09 16 AT Prezidiumo įsaku “Dėl baudžiamosios atsakomybės už autotransporto eismo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimą”.
Iš RTFSR BK Lietuvoje veikė 162-as straipsnis, numatęs slaptą svetimo turto paėmimą dėl skurdo, nedarbo; 160 ir 161 straipsniai numatę atsakomybę už panaikintų specialiųjų mokesčių nemokėjimą; 173 str. – atsakomybė už lupikavimą ir pan. Todėl 1957 05 21 LTSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą “Dėl LTSR teismų santvarkos įstatymo ir kodeksų projektų paruošimo” Buvo sudaryta vyriausybinė komisija ir darbo komisijos kiekvienam kodeksui rengti.

95. Baudžiamasis procesas pagal 1961 m. BPK
Lietuvos prezidentas 1940 08 05 aktu panaikino baudžiamojo proceso įstatymo straipsnius, teikusius privilegijuotą padėtį teismo procese dvasininkams. Pvz.: buvo panaikintas 93 str. 2 punktas, draudęs dvasininkui būti liudytojui dėl faktų, sužinotų per išpažintį ir tuo buvo paneigta išpažinties paslaptis, pažeistas sąžinės laisvės principas. Taip pat panaikinta priesaika, kurią privalėjo duoti liudytojai per parengtinį tardymą ar teismo posėdyje. Kartu su priesaikos panaikinimu buvo panaikinti straipsniai nustatę, kad teismas įspėja liudytoją, jog jis privalo sakyti tiesą ir primena, kad už melagingus parodymus bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kviestiniais byloje negali būti asmenys, dalyvaujantys byloje šalių teisėmis, taip pat šalių giminaičiai.
1940 m. LTSR Konstitucijoje buvo deklaruojami asmens neliečiamybės, nepriklausomumo, nacionalinės kalbos principai, todėl reikėjo priimti naują BPK. Nuo 1940 12 01 įvestas 1923 m. RTFSR BPK. Jame 6 skyriai. Pagal jį nagrinėjamos bylos Lietuvoje dėl nusikaltimų padarytų iki 1940 m. – pažeistas atgalinio neveikimo principas,- tai buvo būdas susidoroti su okupacinės valdžios priešais. Po TSKP XX suvažiavimo buvo panaikintos normos BPK dėl supaprastinto ir pagreitinto bylų proceso.
TSRS AT 1958 12 25 priėmė TSRS ir sąjunginių respublikų baudžiamojo proceso pagrindus. Pagal juos buvo parengtas ir LTSR BPK ir 1961 06 29 patvirtintas AT.
LTSR BPK susidėjo iš 7 skyrių ir 439 straipsnių. Pirmajame skyriuje išdėstyti baudžiamojo proceso uždaviniai, jo principai, aplinkybės, šalinančios bylos iškėlimą ir pan. Nustatyta teismo, prokuratūros ir kvotos organų kompetencija, proceso dalyvių teisės ir pareigos, įrodymų rūšys, kardomosios priemonės.
Antrame skyriuje apibūdintos baudžiamųjų bylų iškėlimas kaip atskira savarankiška stadija, baudžiamosios bylos iškėlimo vados, pagrindai ir tvarka.
Trečiame skyriuje apibrėžtos parengtinio tardymo sąlygos, kvotos organų veikla, išdėstyti atskiri veiksmai, parengtinio tardymo sustabdymas ir pabaigimas.
Ketvirtas skyrius reguliavo procesą pirmosios instancijos teisme. Jame buvo išdėstytos normos, nustatančios kaltinamojo atidavimą teismui, teisminio nagrinėjimo sąlygas, teismo posėdžio sudedamąsias dalis, nuosprendžio priėmimą.
Penktas skyrius skirtas procesui kasacinėje instancijoje. Jame išdėstyta neįsiteisėjusių nuosprendžių apskundimo protestavimo tvarka, kasaciniai nuosprendžio panaikinimo arba pakeitimo pagrindai, bylų nagrinėjimo kasacinėje instancijoje procedūra.
Šeštame skyriuje nustatytos nuosprendžio vykdymo sąlygos ir tvarka, įvairių klausimų, kylančių vykdant nuosprendį, sprendimo tvarka.
Septintas skyrius nustatė įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, nutarčių peržiūrėjimą. Čia nustatyta bylų peržiūrėjimo tvarka ir jų atnaujinimo dėl naujai išaiškintų aplinkybių procesas.
BPK nuolat buvo tobulinamas ir papildomas: 1966 10 24 papildytas 8 skyriumi dėl chuliganizmo bylų ypatybių. 1967 10 27 į jį įrašytos normos, reguliuojančios garso įrašo panaudojimą atliekant apklausą ir kitus tardymo veiksmus.
1969 09 27 BPK papildytas 91 straipsniu ir leista nekelti baudžiamosios bylos, o pasiųsti medžiagą visuomeninio poveikio priemonėms taikyti.
1970 m. BPK buvo papildytas 9 skyriumi, kuriame nustatytas kardomasis kalinimas, jo pagrindai ir motyvai.
1977 03 30 LTSR AT Prezidiumo įsaku BPK buvo papildytas 10 ir 11 skyriumi. Jais nustatytas trumpalaikis sulaikymas ir administracinių nuobaudų skyrimas vietoje baudžiamosios atsakomybės už nepavojingus teisės pažeidimus.

96. Civilinis procesas pagal 1964 m. CPK
Nuo 1940 12 01 Lietuvoje įsigaliojo 1923 m. RTFSR CPK. Jis buvo taikomas sprendžiant civilinius ginčus, kylančius iš civilinių santykių, kurie buvo grindžiami socialistine ir privatine nuosavybe. Prokuroras turėjo teisę iškelti civilinę bylą piliečių interesais ir įsitraukti į bylą bet kurioje jos stadijoje, jeigu to reikalavo piliečių ar valstybės interesai.
CPK buvo papildytas LTSR AT Prezidiumo 1946 08 03 įsaku “Dėl galiojančių LTSR teritorijoje santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodekso ir CPK pakeitimų“. Įsakas nustatė teisminės ištuokos tvarką. Teisminės ištuokos procesas paskelbtas viešu ir turėjo 2 stadijas. Pirmoji stadija vyko liaudies teisme, kuris nustatydavo ištuokos motyvus, paskelbdavo apie ištuokos bylos iškėlimą laikraštyje ir bandydavo šalis sutaikyti. Sutuoktiniams nesutikus, liaudies teismas priimdavo nutarimą dėl bylos užbaigimo. Po to ieškovas turėjo kreiptis su pareiškimu į LTSR Aukščiausiąjį teismą, kuris bylą sprendė iš esmės. Aukšč. Teismas nutraukdamas santuoką, kartu nuspręsdavo su kuriuo iš tėvų liks vaikai, kuriam iš tėvų ir kokia tvarka vaikų išlaikymo dalis, nustatydavo išsituokiančiųjų turto padalijimo tvarką, išsituokiančiųjų pageidavimu suteikdavo jų turėtas iki santuokos pavardes ir nustatydavo mokesčio sumą, kurią turėjo mokėti vienas arba abu už ištuokos liudijimą.
Plečiantis gamybos apyvartai tarp organizacijų pagausėjo turtinių ginčų, o teismas neįstengė jų greitai išspręsti. Todėl LTSR AT prezidiumas 1955 07 01 įsaku pakeitė CPK 21 str., o 1959 12 25 ir 1960 11 02 įsakais dar kartą pakeitė CPK 21, 22 ir 248 straipsnius. Remiantis šiais pakeitimais dauguma bylų, kylančių tarp organizacijų, išskyrus kolūkius, buvo perduota spręsti arbitražui.
Ilgainiui galiojantis Lietuvoje RTFSR CPK, nepaisant nuolatinių jo pakeitimų ir papildymų negalėjo tenkinti naujų ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo poreikių, todėl buvo parengtas ir LTSR AT 1964 07 07 patvirtintas LTSR CPK. Pirmame šio kodekso skyriuje išdėstytos normos, apimančios bendrus civilinio proceso institutus. Jame pabrėžti principai, kuriais turi vadovautis teismas, spręsdamas bylas.
Pagrindiniai principai buvo šie: suinteresuotų asmenų teisė nustatyta tvarka kreiptis į teismą, ir teismas negali atmesti (nepriimti) ieškininio pareiškimo; visų piliečių lygybė prieš įstatymą ir teismą; bylų nagrinėjimo kolegialumas; teisėjų nepriklausomumas ir vadovavimasis tik įstatymais; teismo proceso viešumas; proceso vedimas lietuvių kalba.
CPK numatė 3 teisenas: ieškininę, bylų, kylančių iš administracinių teisinių santykių ir ypatingąją teiseną. Pirmos ir antros teisenos tvarka sprendžiamos ginčo bylos, o ypatingosios teisenos tvarka – ne ginčo bylos.
CPK nustatė naują institutą, t.y. ieškinio palikimą nenagrinėto. Ieškovas turėjo teisę vėl pareikšti tą patį ieškinį, kai pašalinamos sąlygos, nulėmusios ieškinio palikimą nenagrinėto.
CPK sudarė galimybę dalyvauti civiliniame procese visuomenės atstovams. Antai pagal 380 str. visuomeninių organizacijų ir darbo kolektyvų atstovai galėjo dalyvauti vykdant teismo sprendimą.

Leave a Comment