A. Sutkus

Planas

1. Įžanga
2. Dėstymas:
• Gyvenimo faktai
• Būdo bruožai
• Veikla (kritikas, pedagogas, teoretikas)
• Idėjos
• Kūryba
• „Tautos teatras“
• „Vilkolakio teatras“
• Valstybės teatras
3. Išvados
4. Naudotos literatūros sąrašas

ANTANAS SUTKUS

(1892 – 1968)

Gyvenimo faktai

Antanas Sutkus (1892-1968) – režisierius ir pedagogas, teatro teoretikas ir eksperimentatorius.
Baigęs Marijampolės gimnaziją, jis ruošėsi provizoriaus darbui Kijevo ir Maskvos universitetuose. Tačiau Maskvoje J. Baltrušaičio skatinamas įstoja į F. Komisarževskio dramos studiją, kurią baigė 1916 m. A. Sutkų žavėjo F. Komisarževskio mokyklos programa, mokytojo dėmesys aktoriaus improvizacijai, fantazijai, nacionalinės dramaturgijos ir teatro specifikai. Čia A. Sutkus buvo ruošiamas režisūros darbui.
Maskvoje A. Sutkus susipažino su rusų ir pasaulio teatro istorija, akktyviai studijavo graikų, japonų, indų, prancūzų, italų teatro specifiką, žavėjosi prancūzų mugių, bulvarinių teatrų, italų comedia dell’arte ir kt. Skaitė D. Didro, N. Jevreinovą, G. Kreigą, A. Tairovą, G. Fuksą, V,Vuntą ir kt.
A. Sutkus dar mokydamasis aktyviai įsitraukė į Maskvos lietuvių kolonijos teatrinę veiklą. Statė spektaklius, pats vaidino, glaudžiai bendradarbiavo su B. Sruoga, O. Rymaite, J. Baltrušaičiu.
Po Spalio įvykių grįžo į Kauną ir 1918 m. ėmė kurti Tautos teatrą. Jis svajojo sukurti romantinį-simbolistinį teatrą. To paties kolektyvo pagrindu 1919 m. jis įkūrė Vaaidybos mokyklą. Tai buvo I-oji lietuvių teatro mokykla Lietuvoje. A. Sutkus paruošė išsamią mokyklos programą, pakvietė į ją dirbti būrį Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų ir šios mokyklos pagrindu įkūrė du teatrus: satyrinį Vilkolakio (1920-1925) ir atnaujino Tautos (1923-1925) teatrą.

Budo bruožai

Vaidybos studijose Sutkus da

augiausia dėstė vaidybos teoriją ir improvizaciją. Daugelis jo mokinių sudarė ne tik pirminius Vilkolakio ar Tautos teatro branduolius, bet parėję i Valstybinį dramos teatrą ir labiau subrendę kitų režisierių vadovybėj vėliau gana pajėgiai reiškėsi. Būdamas iš prigimties kiek sausoko būdo, apskaičiuoto veiksmo ir žodžio, daugiau šaltas administratorius negu veržlia dvasia degąs kūrėjas, Sutkus savo pastatymuose nebuvo linkęs ir į naujus meninius eksperimentus. Jis liko ištikimas savo maskvinei mokyklai ir rėmėsi sena patirtimi ir kartais net senų laikų repertuaru. Didelis jo nuopelnas, kad studijiniame darbe ir teatre repeticijose griežtai reikalavo taisyklingesnės lietuvių kalbos ir kreipė aktorių dėmesį į gerą tartį.

Teatro kritikas, pedagogas ir teoretikas

Nemažas Sutkaus ir kaip teatro kritiko bei teoretiko indėlis. Ypač svarbūs jo straipsniai: „Sena ir nauja vaidyba“, „Ibseną vaidinsiant“, „Dramos ellementas operoje“, „Tolimojo saulėtekio teatras“ (1920), „Dėl iliustracijos teatro“, „Scena ir kostiumai“ (1922), „Keli dvasios ugdymo momentai“, „Dekoratyvinis pradas vaidyboje“ (1923), „Vaidyba ir dvasios kultūra“, „Išorinis ir vidaus natūralizmas“ (1926) ir kt.
Savo staripsniuose to meto visuomenę A. Sutkus supažino su pasaulinio teatro kūrybos kryptimis ir ieškojimais, analizavo G. Lesingo, N. Bualo, D. Didro, meningeniečių, japonų teatrų, taip pat simbolistinio-sąlyginio teatro krypčiai. A. Sutkus tvirtino, kad teatras privalo aukštinti ir taurinti žmogų, žadinti jame „kažką tobula ir giedra“. O tai gali padaryti tik aukštos kultūros žm

monės. Iš čia ir jo etikos reikalavimai: teatras – tai darniųjų bendrijos žygių mokykla, „susiklausymo, meilės savo profesijai, meilės vienas kitam pradžia ir pabaiga“. Pagaliau A. Sutkaus teatro mokykla – tai pavyzdinės lietuvių literatūrinės kalbos mokymo centras.
Tautos teatro mokykloje jis suformavo mokymo programą, pagrįstą mokslinės pedagogikos principais, rūpinosi, kad mokyklos kursas būtų integruotas į kitus mokslus , ruošė artistus, teatro pedagogus, skaitovus visapusiškai išsilavinusius, suvokiančius meno reikšmę valstybiniu požiūriu. Savišvieta, saviaukla, savianalizė, savikritika – tai tas ugdymo ir auklėjimo procesas, kurį A. Sutkus per savo mokinius perdavė kaip tradiciją, vainikuojančią kiekvieno teatralo siekimą tobulėti, atsižvelgiant į tautinio teatro ir visuomenės poreikius.

Nepaisant Sutkaus nesėkmių Valstybės dramoje, šis režisierius ir aktorius turėjo teatro viziją ir sugebėjo pakoreguoti profesionalaus mūsų teatro raidą. Vienas svarbesnių praktinių Sutkaus pasiekimų – sceninės kalbos pagerinimas, įvedus privalomas tarties ir kirčiavimo pamokas, vienas įdomesnių – nuolatinės improvizacijos repeticijų metu, kurios šiek tiek erzino rezultato ieškančius aktorius, bet mokė juos nepasitenkinti vienu surastu, o išbandyti daugybę galimų variantų. Tačiau, kita vertus, Sutkus visada išliks labiau teoretiku nei iš prigimties praktiku, pedagogu, kuris skatino savo mokinius domėtis gausia teatro meno bei filosofine literatūra. Sutkaus nuomone, idealus aktorius – tai improvizacinio meno kūrėjas. Todėl, dirbdamas su savo mokiniais, jis daug dėmesio skyrė vaizduotei lavinti, apskritai jų meninei kultūrai ir iš
šprusimui kelti.

Idėjos

Sutkus sekė tais režisieriais reformatoriais, kuriems buvo svarbu režisūros nacionalinis savitumas ir ryški sąlygiška vaidyba. Šiuos du kraštutinumus galima suderinti tik kuriant akivaizdžiai stilizuotą, simboliškesnį teatrą, kurio ir siekė Sutkaus mokytojai rusai Vasilijus Sachnovskis ir, žinoma, tiesioginis lietuvio režisieriaus idėjų inspiratorius Komisarževskis. Remdamasis jų idėjomis, Sutkus kovojo su scenos meno natūralizmu, buitiškumu, režisūros ir vaidybos dirbtinumu bei pompastika. Neatsitiktinai kiek anksčiau, o ir atėjęs i Valstybės teatrą jis režisavo tuos veikalus, kuriuos buvo statęs Komisarževskis.
Iš dalies Sutkus nesugebėjo racionaliai įvertinti savo autoritetų palikimo, jo straipsniai buvo ne tik abstraktūs, bet ir migloti, kupini misticizmo bei nepagrįsto filosofavimo, tačiau juose buvo originalių ir iki tol Lietuvoje nagrinėtų minčių. dar iki Sruogos pasirodymo lietuvių teatro padangėje Sutkus skleidė žinias apie teatro reiškinius pasaulyje, pažindino visuomenę su scenos meno raida nuo antikos laikų iki pirmųjų XX a. dešimtmečių, aistringai kėlė teatro – tiek pavienio žmogaus, tiek visos tautos sąmonintojo ir jos kūrybinių galių žadintojo – reikšmę, kovojo su lėkšta dramaturgija, vaidybos ir režisūros paviršutiniškumu bei iliustratyvumu. Nenorėdamas pripažinti realistinės lietuvių teatro raidos krypties, nacionalinio teatro atsinaujinimo šaltiniu laikė romantizmą ir simbolizmą, vaidybos elementų ieškojo pagoniškose apeigose bei liaudies pramogose.
Kritikuodamas aktorių vaidybos iliustratyvumą, Sutkus reikalavo, kad jie sugebėtų perteikti ne tik personažo psichologiją, bet ir si

imbolinę jo prasmę, kuri glūdi už dramaturgo žodžių, pjesės potekstėje. Jis žavėjosi Rytų teatro, ypač japonų technika – jų aktorių muzikalumu, ritmo pajautimu, sugebėjimu „pagauti nepagaunamą ir pasakyti nepasakomą“. Nemažą reikšmę lietuvių teatro istorijai turi ir sutkaus parašyta knyga „Vilkolakio teatras“ (1969), kurioje puikiai atsispindi estetinės autoriaus pažiūros ir apžvelgiama jo kurto teatro raida, kryptys bei tendencijos, be to, šioje knygoje Sutkus pirmas mūsų teatrologijoje pateikė „grotesko“ apibrėžimą bei pagrindė jį išsamiais paaiškinimais. Nors daugelis jo samprotavimų taip ir nebuvo realizuoti praktiškai, jie tapo teoriniu „Tautos teatro“ ir „Vilkolakio“ pagrindu. Šito, beje, iki Antano Sutkaus niekas nebuvo daręs.

Kūryba

Jo kūrybai buvo būdingas vaizdingas stilizavimas, romantinis polėkis, kurį lydėjo nuolatinis rūpestis tautinio teatro ateitimi. Jam pavyzdys – Vydūnas, nuoširdžiai tikintis tautos prisikėlimu: „Imkime Vydūno teatrą, – tvirtino A. Sutkus, – supraskime, kur, kas ir kaip, pažinkime jo sielą bei dvasią, jo dėsnius ir esmę, tas gelmes, prie kurių veda Vydūnas, įstenkime jį įkūnyti ir turėsime pavydėtiną Meno ir Tautos teatrą, tą teatrą, kuris reikalingas žmonijai“.

„Tautos teatras“

1919m. Kaune buvęs Maskvos teatro aktorius A. Sutkus subūrė „Tautos teatrą“. Tai buvo pirmasis Lietuvos valstybinis teatras. Prie teatro veikė Vaidybos studija. Teatre vaidino ir tokie vėliau pagarsėję literatai, kaip B. Sruoga ir F. Kirša.
“Tautos teatro” spektakliais Sutkus bandė sukurti nacionalinį – tautinį-simbolistinį – teatrą, grindžiamą lietuvių mitologijoje ir folklore glūdinčiais draminiais bei vaidybiniais elementais, propaguojantį simbolistinę ir sąlyginę kryptį.
Sutkus 1918m. grįžęs i Lietuvą daug rašė nacionalinio teatro klausimais: įdomiai ir originaliai gvildeno tautinės savimonės specifikos, tautinės vaidybos mokyklos problemas. Pagaliau įkurtas Tautos teatras šią programą turėjo įgyvendinti. Repertuaro požiūriu Sutkui tai gal ir pavyko. Jis statė tik lietuviškas pjeses. Bet šis teatras meniniu požiūriu nė iš tolo neatspindėjo teoriniuose straipsniuose formuluotų tautiškumo idėjų pačia tiksliausia šio žodžio prasme. Gražios idėjos režisierius Sutkus nepajėgė realizuoti.

“Vilkolakio teatras“

„Vilkolakio teatras“ – tai improvizacinio satyrinių miniatiūrų teatras.
„Vilkolakio teatre“ dominavo komiškos parodijinės miniatiūros, socialines ir moralinės negerovės, visuomenės ydas išjuokiančios teatrinės improvizacijos. Tai buvo greitai į dienos aktualijas atsiliepiančio satyros teatro prototipas, savo spektaklius kūręs kolektyviai ir rodęs kaip improvizuotas bufonadas be rašyto teksto, arba perkomponuojant ir perdirbant klasikos veikalus. „Vilkolakio teatras“, gyvavęs iki 1925 m., buvo savotiška lietuviška commedia dell’arte, kurioje veikė nacionaliniai tipai ir buvo supinti mimodramos, dainos, muzikos, choreografijos, dramos, tragedijos, satyros ir komedijos elementai.

Valstybės teatras

Antanas Sutkus Valstybės teatrui vadovavo nuo 1926 iki 1928m. Ateidamas atsivedė ir tada jau iširusį „Vilkolakio“ bei „Tautos teatro“, kuriuos įkūrė pats aktorius. Iš pradžių šitai neigiamai veikė Valstybės teatro spektaklių ansambliškumą ir aktorių vaidybos darnumą – skirtingi darbo metodai ir profesiniai įgūdžiai bei meninės kryptys ardė viso teatro kolektyvo monolitiškumą ir kūrybinę atmosferą. Per dvejus Sutkaus direktoriavimo metus buvo parengta 14 pastatymų, tarp kurių – geriausi Dauguviečio spektakliai. Sutkus, nuo 1929m. jau dirbdamas Radiofone, pastatė Ernsto Teodoro Amadeus Hoffmanno „Nuotaką“ (1930), Jacinto Banavente‘s y Martinezo „Išvirkščią gyvenimą“ (1931), Kazio Inčiūros „Vincą Kudirką“ (1934), Stasio Kapnio „Traukinys atvyksta“, kartu su Kaziu Jušiu – Schillerio „Vilių Telį“, Viktoro Hugo „Nuskriaustuosius“ bei Wilde‘s „Aitvarą“ (1935).
Prieš ateidamas į Valstybės teatrą Sutkus kritikavo jo veiklą, esą jis pasidavęs rutinai ir neperspektyvus, skeptiškai vertino Glinskio, Dauguviečio režisūrą. Tačiau, atėjęs į teatrą, savo darbais ir užmojais Sutkus neįstengė nustelbti ryškesnio ir impulsyvesnio, produktyvesnio Dauguviečio. Pastarasis, o ne Sutkus, sugebėjo konsoliduoti trupę ir kūrybiškai pasinaudoti savo kolegos parengtų aktorių sugebėjimais.
Sutkaus debiutinis pastatymas Valstybės teatre – Charleso Dikenso „Šykštuolio Skrudžo“ inscenizacija, pavadinta „Kalėdų giesme“ – buvo vienintelis reikšmingesnis jo darbas naujojoje scenoje. Vėlesni spektakliai susilaukdavo kritikos ir iš repertuaro būdavo greitai išbraukiami. Žiūrovai sunkiai suprato keistą „Nuotaką“, vos vieną kartą buvo suvaidintas „Išvirkščias gyvenimas“. Vėlesnis „Vincas Kudirka“ jau buvo labiau realistinis nei simbolistinis, tačiau ne tiek spektaklio režisūra, kiek pjesės sceniškumas ir puiki Kačinsko (Vincas Kudirka) vaidyba lėmė pastatymo sėkmę. Po vėl mažiau sėkmingų „Traukinys ateina“, „Vilhelmas Telis“, „Nuskriaustieji“, „Aitvaras“ Sutkus iš valstybės teatro pasitraukė.
Išvados

Sutkus nuo pat nepriklausomybės pradžios eidamas teatrų direktoriaus, režisieriaus ir aktoriaus pareigas, klysdamas ir vėl sulaukdamas pasisekimo, yra daug nusipelnęs kuriant ir ugdant Lietuvos dramos meno židinį
Vis dėlto teatro istorijoje Sutkus išliks visų pirma kaip „Vilkolakio“ ir „Tautos teatro“, kuriais bandė kurti savitą, paremtą tautosaka, mitologija, papročiais ir liaudies apeigomis, meną kūręs ir vadovas, parengęs scenai nemažą būrį įdomių aktorių. Spontaniškai atsiradęs „Vilkolakio teatras“ iki šiol bus minimas kaip pirmasis lietuviškas kabareto ir satyros teatras. „Tautos teatro“ spektakliai pasižymėjo stilingais, pasakiškai vaizdingais, sąlygiškais scenovaizdžiais (Sutkus pirmas į teatrą atvedė scenografą profesionalą, su kurio pagalba stengėsi kurti dekoracijas ir kostiumus, atitinkančius statomo kūrimo epochą ir stilių), originalia muzika (minėtini Balys Dvarionas bei Juozas Tallet – Kelpša), ypatinga atmosfera. Sutkus buvo simbolistinio – romantinio teatro šalininkas, save vadinantis „vydūnistu“, bet kartu ir aštraus, racionalaus proto menininkas, galėjęs čia pat savo ieškojimus įvilkti į satyros rūbą.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje A. Sutkaus didžiausią palikimo dalį sudaro įvairūs rankraščiai, dokumentai, laiškai, pedagogo užrašai, įvairios spektaklių programos, spektaklių ir asmeninės nuotraukos, memorialiniai daiktai, paveikslai ir kt.

Naudotos literatūros sąrašas

1. A. Kasperavičius, R. Jokimaitis Naujausių laikų istorija, Vilnius, 1998
2. Lietuvių teatro istorija (pirmoji knyga), Vilnius, 1999
3. A. Vengris Teatro pašauktieji, Vilnius, 1996
4. Internetas: www.teatras.mch.mii.lt

Leave a Comment