Turinys:
Įvadas……………………………………………………………………………..3
Lietuviškieji vakarai………………………………………………………………4
Profesiniam lietuvių teatrui kuriantis……………………………………………..6
Problemos atstatant lietuvių profesionalaus teatro istoriją (pagal G. Padegimą) ……………………………………………………………………………………10
Išvados……………………………………..…………………………………….11
Literatūra…………………………………………………………………………12
Įvadas
Mūsų teatro istorija – tai vingiuotas, akmenuotas ir nedidelis kelias. Jį įtakojo daugelis veiksnių , pradedant nuo politinių, istorinių trukdžių iki liaudies mentaliteto formavimosi. Tai puikiai įrodo V. Maknio sudarytas lietuvių teatro raidos keliais, kuris parodo , kokiose terpėse jis kristalizavosi: 1. Mokyklinis teatras ( 1570 – 1842)2. Pilies dvaro teatras (XVI a. II pusė – XVII a. vidurys)3. Didikų teatras ( XVIII a. II pusė)4. Viešasis teatras (1785 – 1864)5. Lietuviškieji vakarai (1885 – 1917)6. Draugijų teatrai (1905 – 1919)7. Profesionalaus teatro formavimasis (1909 – 1917)8. Profesionalusis teatras (1918 – 1944)9. Sovietinis teatras (1919, 1940 – 1941, 1944- 1965)10. Muzikinis teatras (1919 – 1965)Taigi V.Maknys lietuvių teatro gyvenimą skaičiuoja nuo XVI a., ir jam prireikia 4 šimtmečių, kad jis virstų kūrybine įstaiga, kurią drąsiai galime vadinti profesionaliuoju lietuvių teatru. Nenuostabu, kad šis teatras gimė kartu su atsikūrusia Lietuvos valstybe. Be valstybės, be pagrindinio ir vienintelio mecenato, lietuvių teatras galėjo tik vegetuoti arba tiksliau, verstis mėgėjiška veikla. Tai istorijos ir politikos įtaka teatro kūrimuisi. Taigi sulaukia tam tinkamo laiko pradėjome veikti.Kodėl šiame darbe kalbėsiu tik apie profesionalųjį lietuvių teatrą ir jo įkūrimą? Sruogos žodžiais tariant, ”teatro srityje mes gyvenome renesansą XX a. angoje”. O tas renesansas sutapo su profesionalaus lietuvių teatro formavimusi Lietuvoje. Todėl šis įvykis vienas iš reikšmingiausių etapų lietuvių teatro raidos kelyje. Be to tai dabartinio mūsų teatro pamatas.Darbe kalbėsiu apie profesionalųjį lietuvių teatrą, jo kūrimosi etapus ir įžymesnius to teatro kūrėjus ir veikėjus.Taip pat fragmentiškai papasakosiu apie lietuviškus vakarus – laikotarpį , buvusį prieš didįjį teatro renesansą Lietuvoje, kad susipažintumėm su šio įvykio išvakarėmis. O pabaigoje pakalbėsiu apie problemas, iškylančias profesionalaus lietuvių teatro istorijos tyrimuose.
Lietuviški vakarai
Rengiant lietuviškus vakarus, sunku buvo surasti tinkamas patalpas vaidinimui. Kaimuose dažniausiai vaidindavo klojimuose, kurie vasarą būdavo tušti. Tokias talpias “sales” gražiai išpuošdavo žalumynais, kelią į jas apkaišydavo berželiais, o vakare apšviesdavo savo darbo žibintais. Todėl lietuviškieji vakarai dar buvo vadinami klojimo teatrais.Miesteliuose vaidindavo įvairiose salėse,sandėliuose, didelėse trobose.Vakarus organizuodavo daugiausiai besimokanti jaunuomenė – studentai ir vyresniųjų gimnazijos klasių mokiniai, vasaromis grįžę į namus atostogų. Po 1905 m. revoliucijos, kai savame krašte buvo leista dirbti lietuviams mokytojams, jie tapo aktyviausi jaunimo talkininkai. Suruošti lietuvišką vakarą buvo kiekvieno inteligento patriotinė pareiga. Vaidinti tokiuose vakaruose buvo didelė garbė. Artistai – paprastai, liaudies žmonės- į repeticijas eidavo po keletą kilometrų , vakarais, po sunkios darbo dienos, ir repetuodavo iki paryčių. Roles jie dažniausiai mokėsi iš klausos, nes ne kiekvienas “įkąsdavo” ranka rašytą tekstą. Spausdintų pjesių buvo nedaug, todėl vakaro rengėjai patys jas perrašinėdavo.Režisieriai taip pat buvo mėgėjai, todėl apie mizanscenas, veikėjų charakterius ar pagrindinę spektaklio idėją negalėjo būti nė kalbos. Artistams jie aiškindavo pačius elementariausius dalykus: kad scenoje reikia “veikti”, kad negražu smarkiai mostaguoti rankomis, nepritinka žiūrėti į publiką ir juoktis kartu su ja, o svarbiausia – būtina atidžiai klausytis suflerio, nemaišyti teksto ir nekurti savojo. Sufleriui tekdavo svarbus vaidmuo: jis “diriguodavo” vaidinimą, skaitydamas visą pjesės tekstą pagal vaidmenis. Kartais tekdavo gelbėti artistą , kai jis užmiršdavo tekstą.Mums dar gali atrodyti, kad “klojimų teatras” buvo neįdomus ir primityvus. Ne visai taip. Juk liaudis iš senų senovės turėjo daug įvairių žaidimų, apeigų ir papročių, susijusių su vaidyba. Kiekviename kaime atsirasdavo gabių žmonių, kurie mėgo ir sugebėjo vaidinti. Tokie žmonės scenoje greit apsiprasdavo ir, laisvai pasijutę “svetimame kailyje”, imdavo kurti sceninį charakterį.O scenovaizdžiui nebuvo gailimasi gražiausių audinių, baldų, drabužių, todėl scena atrodydavo graži ir šventiška.
Lietuviškųjų vakarų programą paprastai sudarydavo vaidinimas, deklamacijos”gyvieji paveikslai”, šokiai ir dainos. Svarbiausioji dalis, be abejonės, buvo vaidinimas. Repertuaras nepasižymėjo įvairumu. Visi pirmiausiai ieškodavo komedijų ar šiaip lengvo turinio pjesių. Populiariausia komedija, apėjusi visas mėgėjų scenas ir suvaidinta šimtus kartų, buvo “Amerika pirtyje”. Be komedijų , savų ir verstinių, dažnai buvo statomos tokios dramos, kaip G.Landsbergio–Žemkalnio “Blinda”, M.Šikšnio–Šiaulėniškio “Pilėnų kunigaikštis”, A.Fromo-Gužučio “Ponas ir mužikai”, iš lenkų kalbos versta “Genovaitė”.Po vaidinimo deklamuodavo A. Baranausko, Maironio, P. Vaičaičio ir kitų lietuvių poetų eilėraščius, sakydavo monologus. Deklamacijos buvo labai mėgiamos, be artistų ir vakaro rengėjų publikos tarpe visada atsirasdavo norinčių sakyti eiles. Didelį įspūdį darydavo ir “gyvieji paveikslėliai”. Buvo ruošiamos įspūdingos dekoracijos, scena apšviečiama įvairiaspalvėmis lempomis, ir tokiame fone sustatyti artistai nejudėdami išbūdavo keletą minučių. “Gyvųjų paveikslėlių” pradininkas ir uoliausias statytojas buvo dailininkas A. Žmuidzinavičius. Būtina ir itin laukiama programos dalis buvo dainos. Jas dainuodavo chorai, kuriuos organizuodavo vargonininkai, o XX a. pradžioje – muzikai profesionalai: St. Šimkus, M. Petrauskas, M. K. Čiurlionis, J. Naujalis. Paskutinioji vakaro dalis buvo liaudies žaidimai ir šokiai: “Noriu miego”, “Klumpakojis”, “Aguonėlė” ir kt. Šokdavo ne tik scenoje, bet ir salėje – visi vakaro rengėjai ir dalyviai. Lietuviškieji vakarai buvo tikras liaudies teatras, į kurį, B.Sruogos žodžiais, plaukdavo sodiečių minios, važiuodavo vežimais- su vaikais su šeimynomis- ir visą programą nuoširdžiausiai priimdavo. Vakarai pratino liaudį prie kultūrinių pramogų, mokė pažinti ir pamilti scenos meną, ugdė kolektyviškumo ir visuomenės pareigos jausmus, meilę gimtajai kalbai ir savo kraštui. Tai savotiška mokykla. Scenoje liaudis pamatydavo savo gyvenimą, juokėsi iš savo ydų, kritikavo ir mokėsi jų vengti. Scena supažindindavo su Lietuvos istorija, nors ir vienpusiškai parodyta, plėtė liaudies akiratį, o deklamacijos ir dainos ugdė patriotinius estetinius jausmus. Todėl lietuviškieji vakarai, mokė liaudį tokių dalykų, kurių ji niekur kitur negalėjo išmokti, ir darė gilesnį bei didesnį įspūdį nei knygos bei laikraščiai. Vakarų mėgėjus, o ypač organizatorius caro administracija bausdavo, klebonai bardavo ir keikdavo. Bet drąsuolių ir pasišventėlių netrūko.Masiškai išplitus lietuviškiems vakarams, pradėjo kurtis įvairios draugijos, turinčios pastovius vaidintojų būrelius, patalpas, labiau patyrusius režisierius. Tokie vaidintojų kolektyvai planuodavo spektaklius ilgesniam laikui, daug dėmesio skyrė spektaklių meniškumui, steigdavo vaidintojų kursus. Draugijų vaidinimai – aukštesnė lietuviškų vakarų pakopa.1905 m. Vilniuje buvo įkurta teatro draugija ”Vilniaus kanklės”, kuriai vadovavo gabus režisierius, aktorius ir dramaturgas G. Landsbergis-Žemkalnis. “Vilniaus kanklės” pastatė keletą svarbių dramos veikalų, o 1906m. – pirmąją lietuvišką operą “Birutė”. “Vilniaus kanklėms” 1908 m. nutraukus savo veiklą, buvo suorganizouta kita draugija – “Rūta”. Ji įsteigė biblioteką ir skaityklą, ruošė vakarus, koncertus, paskaitas, su kuriomis išvykdavo į Vilniaus krašto apylinkes. Draugijoje aktyviai dalyvavo L. Gira ir J.Tumas- Vaižgantas. “Rūta” sėkmingai dirbo ir pirmo pasaulinio karo metu, kol okupavę Vilnių vokiečiai ją uždarė.Kituose miestuose veikė panašios draugijos: Kaune – “Daina”, Panevėžyje – “Aidas”, Šiauliuose “Varpas”.Šiauliai garsėjo ir savo gegužinėmis, kuris vykdavo dažniausiai birželio mėnesį, grįžus atostogų studentams bei moksleiviams. Tokių gegužinių metu, po meninės dalies, būdavo slapti susirinkimai, tolimesnei kultūriniai ar visuomeniniai veiklai aptarti.Klaipėdos krašte, kuris priklausė Vokietijai, pasiryžusiai nutautinti lietuvius, kultūrine veikla rūpinosi “Birutė” ir Tilžės Lietuvių giedotojų draugija, įkurta rašytojo Vydūno.Profesionaliajam lietuvių teatrui kuriantis
Įvairios lietuvių savišalpos ir kultūrinio pobūdžio draugijos, ėmusios laisviau gyvuoti po 1905 metų revoliucijos, pačios sunkiai vertėsi, o neretai, kaip žinome, savo kuklius fondus papildydavo kaip tik iš vaidintojų pajamų. Tarpais jos scenos mylėtojus net gerokai išnaudodavo. Todėl neturtintoje, carizmo politikos suvaržytoje agrarinėje Lietuvoje kolektyvinė teatrinė kūryba buvo atsilikusi nuo grožinės literatūros, dailės, muzikos, kurias puoselėjo pavieniai kūrėjai, mažiau priklausomi nuo tų didelių ir pastovių resursų.
Apie šią mūsų teatro bėdą imta viešai kalbėti jau nuo 1909 metų, kai, minint Vilniuje pirmojo viešo etnografinėje Lietuvoje lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ dešimties metų jubiliejų, buvo užsimota sutelkti pajėgiausius viso krašto vaidintojus, taip pat dramaturgus ir suaktyvinti jų veiklą. Kėlė spaudoje balsą Vidūnas, G. Landsbergis- Žemkalnis, O. Pleirytė- Puidienė ir kt.1920 metų gruodžio 19 dieną įvykusi Lietuvių meno kūrėjų draugijos (įkurtos 1920 01 29; toliau- LMKD) Dramos vaidyklos premjera „Joninės“, o gruodžio 31 dieną Operos vaidyklos premjera „Traviata“ yra tos datos, nuo kurių profesionalieji mūsų dramos ir operos teatrai atseka savo istorija.Taigi Lietuvos vyriausybės šiek tiek subsidijuojama visuomeninė menininkų organizacija ėmė ugdyti Kaune lietuvių profesionalųjį teatrą. Tai buvo jau pažanga, ne menka naujovė lietuvių teatrinės kultūros bare. 1919 metų balandį A. Sutkus suorganizavo Kaune Tautos teatrą. Bet, valdžios subsidijoms nutrūkus, šis kolektyvas tų pačių metų rudenį iširo.K. Glinskio 1919 metų gegužės 13 dieną įkurta Vilniaus teatro studija, atsikėlusi Kaunan iš Pilsudskio legiono užgrobtos sostinės 1919 metų gegužyje, negalėjo čia išsilaikyti dėl lėšų stokos ir pusę metų vargo Jurbarke, kur buvo pigesnis pragyvenimas, nei vadinamojoje laikinojoje sostinėje. J. Vaičkaus vadovaujamo Skrajojamojo teatro trupė (įsikūrusi Petrograde 1917 02 05, atsikėlusi į Vilnių 1918 08 03) irgi tuo pat metu atvyko iš Vilniaus į Kauną. Įpratusi verstis varganomis pajamomis, ši trupė čia išsilaikė iki 1920 metų vidurvasario.Vėlų 1920 metų rudenį prie Dramos vaidyklos kūrimo reikalų susitelkė penki vyrai, galintys pretenduoti į dramos teatro vadovo- režisieriaus postą. Tai buvo: J. Vaičkus, K. Glinskis, A. Sutkus, A. Oleka- Žilinskas ir A. Vitkauskas. Pastarasis turėjo mažiausiai galimybių. Jis buvo gana ribotų gabumų teatro veikėjas, turėjo sunkų kalbos defektą. Pradėjęs dirbti su aktoriais mėgėjais, A. Vitkauskas su tokiais ir užbaigė savo veiklą. Mėgėjiško teatro srityje nuveikė palyginti labai daug, bet pastovios trupės nesukūrė. Situacija tarp šių vyrų buvo gana dramatiška, bet gyvenimiška, jei galvosi realistiškai: maža tėra menininkų, ypač teatralų, kurie sutiktų dalytis su kitais savo kūrybos paslaptimis arba vien skitams paklustų. Taip buvo ir šį kartą. Pirmiausia iš šios grupės pasitraukė A. Oleka- Žilinskas. J. Vaičkus kartu su A. Oleku- Žilinsku buvo išrinktas į LMKD Teatro komisiją ir jos paskirtas pirmuoju ir vieninteliu Dramos vaidyklos režisierium, pastatė H. Sudermann‘o „Jonines“.Nors K.Glinskis buvo priimtas į Dramos vaidyklą ir „sukontraktuotas“, tačiau J. Vaičkus į savo rengiamą „Joninių“ spektaklį jo (ne jo trupės aktorių) neįtraukė. A. Vitkauskas, taip pat „sukonstruotas“, irgi negavo sau tinkamo darbo pas J. Vaičkų. Atstumtieji protestavo ir padavė LMKD valdybai pareiškimus , kad jie nutraukia sutartis. Prasidėjo intrigos.J. Vaičkaus režisuotą „Joninių“ spektaklį kritikai laikė silpnu. K. Puida rašė, kad, visų teatralų labai lauktas, šis spektaklis praėjęs labai šabloniškai. Vaičkininkams Vaidyklos atidarymo premjera, matyt, iš tikro nelabai pavyko, nes daugiau su šiuo spektakliu jie nebesirodė. J. Vaičkaus pasirinkimas pastatyti „Jonines“ rodo ne vien taktinė jo klaidą, bet ir skurdoką tuometinės lietuviškosios dramaturgijos būklę. Nebuvo ko rinktis. V. Krėvės „Šarūnas“ tuomet dar vienintelė išspausdinta šio rašytojo drama, Vaidyklos trupei buvo neįkandoma, Vidūno misterijos juo labiau. O visa kita, kas geresnio, jau buvo „išvaidinta“. Bet grįžkime prie Dramos vaidyklos reikalų. J. Vaičkui vienam nepavyko jų sutvarkyti. Repertuaro jis nesudarė. Pajamų nebuvo, o valdžios menkų subsidijų neužteko teatrui išlaikyti. Su K. Glinskiu ir A. Vitkausku, kurie galėjo sustiprinti jaunutę Skrajojamo teatro trupę, J. Vaičkus nerado bendros kalbos. Jis nepaisė nė artimiausio savo bendradarbio P. Vaičiūno, Vaidyklos administratoriaus, patarimų – sutelkti visas teatrines jėgas.Tada šito darbo ėmėsi LMKD valdyba. 1921 m. sausio mėn. ji paskyrė vaidyklai vadovauti pirmąjį vedėją arba direktorių, teisininką ir bibliografą V.Biržišką, vadinasi, neutralų žmogų, ne teatralą. Jis gavo tik įstatimu konsoliduotą Vaidyklos trupę : trys režisieriai, kurie privalėjo statyti spektaklius iš eilės; aktorių sudėtyje vyrauja J. Vaičkaus mokiniai. Per keleta mėnesių paaiškėjo, kad šita konsolidacija buvo tik laikina koalicija. J. Vaičkaus pranašumas čia pasireiškė jo mokinių dauguma trupės sudėtyje.1922 metų pradžioje A. Vitkauskas pasitraukė iš Vaidyklos. 1921 metų pavasarį jis vykusioje kovoje tarp J. Vaičkaus ir K. Glinskio daugiau palaikė antrąjį. Bet tai dar buvo už kalvos. Kol kas tie trys režisieriai nepajėgė įtikinti LMKD valdybos, kad dramos teatras jau gyvuoja. Repertuaro vis tiek trūko, lėšų juo labiau, spektakliai, kuriami su labai mišria ir nepatyusia trupe, apskritai buvo silpni, režisieriai tebesikivirčijo. Galbūt šie trys Vaidyklos vadovai būtų dar ilgiau kartu padirbėję, jeiguį jų veiklą nebūtų kišęsis A. Sutkus.1921 m. balandžio mėn. K. Glinskis paskiriamas abiejų Vaidyklų – dramos ir operos – administratoriumi.J. Vaičkus iš Dramos vaidyklos režisieriaus pareigų pasitraukė1921 m. birželio mėn. Liko daar tik du varžovai – K. Glinskis ir A. Sutkus. Tiesiogiai špagas sukryžiavo jie tik 1926 m., kovodami dėl režisieriaus – vadovo posto Valstybės teatre. 1921 m. jie veikė skirtingomis kryptimis. Abu buvo tvirti ir nepajudinami iš savo užimtų vietų. K. Glinskis pastoviai laikėsi Darmos vaidykloje, dirbo jos režisieriaus, vadovao ir aktoriaus darbą ir tada, kai Vaidykla buvo suvalstybinta (1922 04 01). Ant jo pečių gulė visi gyvybiniai valstybinioteatro reikalai: repertuaras, gastrolės, o svarbiausia – konsolidavimas labai mišrios aktorių trupės( ji susidarė iš vaičininkų, glinskininkų ir sutkininkų.Sutkus toliau plėtojo savo veiklą LMKD Dramos studijoje; 1923 m. rugsėjo mėn. ji oficialiai buvo pavadinta Tautos teatro Vaidybos mokykla. Ji veikė iki 1924 m. gruodžio mėn., paskui buvo suvalstybinta. A. Sutkus taip pat vadovavo Vilkolakio satyros teatrui. Jo aktorių sudėtis buvo tokia pati kaip ir Tautos teatre – Vaidyklos mokyklos mokiniai. J. Vaičkus – psichologiškai pagilinto realizmo teatre šalininkas, socialiniu atžvilgiu aštrių konfliktų scenoje sprendėjas – pirmas pastatė Skrajojamajame tokius anuomet reikšmingus lietuviškus dramos kūrinius , kaip K. Jasiukaičio “Alkani žmonės”, B. Vargšo – Laucevičiaus “Žmonės”, o iš pasaulinės klasikos – A. Čechovo “Trys seseris”, H. Ibseno “Statytoją Solnesą”, “Šmėklas”. Kaip režisierius irpedagogas J. Vaičkus padėjo išaugti talentingai grupei aktorių, kurių kelerių metų sceninė veikla sudarė tikriausią pagringą įsteigti 1919 m. Vilniuje profesionalųjį lietuvių teatrą. Šie aktoriai yra Skrajojamojo teatro gražios legendos bendrakūrėjai ir kartu J. Vaičkaus neužmirštamų nuopelnų liudytojai. Naujomis valstybinio teatro sąlygomis J. Vaičkus turėjo užleisti vadovavimą K. Glinskiui. Jis buvo beveik tos pačios rusų realistinio scenos meno mokyklos auklėtinis, kaip ir J. Vaičkus,tačiau žymiai pranoko savo varžovą organozaciniu, pedagoginiu ir vaidybiniu talentu. K. Glinskis – beveik vienintelis mūsų teatro veikėjas, kuris lygia greta vaidino ir režisavo. Jis sukūrė savitą scenos meno mokyklą. K. Glinskis savo profesionalios trupės nesutelkė, bet sugebėjo autoritetingai vadovauti rinktinei trupei, ir galbūt ne tiek kaip režisierius, kiek kaip pedagogas.Jis labai gaug dėmesio skyrė lietuvių dramaturgijai, o ypač Lietuvos istorine tema.A. Sutkus buvo tuo laikotarpiu lyg koks teatrinio gyvenimo dirgiklis. Jis atkakliai kovojo už naujoves mūsų scenos mene, už nacionalinį jo savitumą. Kovojo aštriais kritikos staripsniais, nukreiptais visų pirma prieš Vaičkaus ir Glinskio veiklą, taip pat ir savo eksperimentais Tautos teatre ir Vilkolakyje. Nors režisūra ir vaidyba A. Sutkus neįstengė bent kiek aukščiau pasisiekti, tačiau vis dėlto padėjo pagrindus lietuviškam satyros teatrui ir išugdė visą grupę talentingų aktorių.Problemos atstatant lietuvių profesinio teatro istoriją (pagal G. Padegimą)Kuri data buvo laikoma profesionaluas teatro veiklos pradžia?Egzistavo 3 nuomonės:1. 1920 12 19, kai Miesto teatro rūmuose įvyko H. Sudermann’o “Joninių” premjera, režisuota J, Vaičkaus.2. 1919 m. pagal B. Dauguvietį. Anot jo, ši data žymi lietuviškų teatrinių trupių susidarymą: Vilniaus teatro studija – K. Glinskis, Tautos teatras – A. Sutkus, Skrajojamoji trupė – J. Vaičkus.
3. 1910 – 1913 m. pagal teatrologą V. Maknį. Tada Vilniaus artistų kuopos sudarė sutartis su artistais ir taip teatras buvo pradėtas organizuoti profesiniais pagrindais. Mitologizuoti požiūriai į vieno ar kito režisieriaus veiklą, teatrinius reiškinius. To meto teatralai praktikai – režisieriai, aktoriai – buvo kur kas geriau pasirengę teatro arbui nei rašantieji apie teatrą. Kol Lietuvoje dar nebuvo pasirodęs Pr. Lubickas – V. Provdinas, mokęsis pas A. Kugelį, žymųjį rusų kritiką, kol iš Miuncheno pabaigęs mokslus dar nebuvo grįžęs B. Sruoga, apie teatrą rašė visi, kas netingėjo.Tie rašiniai paliko teatrinį vaizdą ne visai atitinkantį tikrovės. Pvz., neigiamas J. Vaičkaus spektaklio “Joninės” vaizdas, kurio objektyvumu straipsnio autorius G. Padegimas labai abejoja. Anot jo, J. Vaičkus trečiojo deš. Spektakliuose bandė “sprogdinti” tikrąja šio žodžio prasme iliustratyvaus, literatūrinio teatro tėkmę, daužant scenojelempas ar anot krirtikų , keliant aktorius į palubę.Šis režisierius liko to meto publikos bei kritikų nesuprastas turbūt daugiau dėl jų ribotumo , o ne dėl savo”nekultūringumo”, kaip buvo rašoma to meto spaudoje.To meto kritikai, rašytojairašę apie teatrą, adoravo gerai “padarytus” K. Glinskio spektaklius, dažniausiai salonines komedijas ar istorines dramas, kaip esminį teatro modelį, tuo pačiu darydami didelę žalą mūsų teatro raidai. Ta mokykla, kurią buvo išėjas K. Glinskis ir kuria grindė savo pastatymus, jau buvo pasenusi.Išvados
1. Profesionalaus lietuvių teatro kūrimas neapsijo be sunkumų ir intrigų: išoriniai sunkumai – mažas finansavimas ir sudėtinga politinė situacija, taip pat ir vidinės problemos – mišri ir nepatyrusi trupė, silpni, tarpusavyje nesutariantys režisieriai.2. Šio teatro įkūrimo veikla stovėjo ant keturių režisierių pečių: A. Vitkausko, J. Vaičkaus, K. Glinskio, A. Sutkaus.3. J. Vaičkus buvo tarsi tiltelis, kuris padėjo Skrajojamajam ir mėgėjiškam lietuvių teatrui pereiti prie profesionalaus.
4. K. Glinskis sugebėjo besikuriantį profesionalųjį lietuvių teatrą pakelti į aukštesnį meninį lygį, nes jo privalumai buvo erudicija, meninė kultūra, sugebėjimas “daryti teatrą”, puikus aktoriau ir režisieriaus talentas, organizaciniai, pedagoginiai sugebėjimai.5. A. Sutkus pasižymėjo kaip geras teoretikas ir eksperimentatorius, tačiau ne itin gabus aktorius ir režisierius.6. Kai kurie G. Padegimo teiginiai paneigia A. Vengriaus suformuluotas mintis ( apie profesinio teatro veiklos pradžią ir režisieių paveikslus).Literatūra
1. Maknys V., Teatro dirvonuose, V.,1997.2. Oginskaitė R., Teatras be pėdsakų, V., 2000.3. Padegimas G., Nesibaigianti istorija, Teatras, V., 2000. Nr. 2(8).4. Vengris A., Teatro pašauktieji, V., 1996.