Lietuviškieji vakarai

by

LIETUVIŠKIEJI VAKARAI

Lietuviškieji vakarai(1885-1917)-tai platus liaudinis teatro sąjūdis, kuris pradėjo reikštis dar spaudos draudimo metais užsienyje ir slaptais spektakliais tėvynėje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą išaugęs į platų kultūrinį, visuomeninį bei politinį judėjimą, ir nustojęs savo aktualumo atsiradus profesionalioms trupėms. Įvairiomis sąlygomis šis sąjūdis buvo nevienodas, pirmiausia atsirado:• Lietuvių išeivių teatras, ypač išaugęs JAV, Mažojoje Lietuvoje, Petrapilyje,Rygoje ir kai kuriose kitose lietuvių išeivių gyvenvietėse.• Slaptieji lietuviškieji vakarai tėvynėje spaudos draudimo metais ir kai kur stolypininės reakcijos metais.• Viešieji lietuviškieji vakarai tėvynėje nuo 1905 metų.

Lietuviškieji vakarai- tai nauja teatro pakopa pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis. Liaudies teatro atlikėjai, aktyviai įsijungę į šią naują teatro veiklos formą, atsinešė ir stiprius liaudies vaidybos įgūdžius. Lietuviškieji vakarai rėmėsi rašytomis pjesėmis, tačiau vaidintojai ir šiomis sąlygomis dažnai imdavo improvizuoti, jų vaidyboje buvo nemaža statiškumo, betarpiško įkvėpimo, gaivališkumo.Lietuviškieji vakarai daug ką perėmė iš liaudies teatro ir inscenizavimo srityje. Iš pradžių, ypač per slaptuosius lietuviškuosius vakarus, buvo vaidinama tose pačiose aukštose ūkininkų seklyčiose, be sceninės pakylos. Elementaria butaforija bei neišradingais kostiumais apsirūpindavo patys vaidintojai iš savo ir kaimynų išteklių. Nebuvo vartojamos nei sudėtingesnės dekoracijos. Iš liaudies vaidintojų arsenalo į sceną atėjo tokios grimo priemonės: miltai, burokai ar suodžiai, kurie dar ilgai pavadavo sunkiai gaunamą pirktinį grimą.Lietuviškieji vakarai buvo rengiami užkampiuose, kuo toliau nuo žandaro akių, ten kaip tik ir klestėjo liaudies teatro tradicijos. Slaptieji vakarai nuo liaudies teatro iš esmės tuo ir tesiskyrė, kad juose buvo vaidinamos rašytojų sukurtos pjesės.

Į lietuviškuosius vakarus atėjo tas pats liaudies teatro žiūrovas: betarpiškas, tiesioginis, dažnai pats įsitraukiantis į vaidinimą. Jie elgėsi taip kaip ir liaudies teatre: siuntė savo pastabas scenoje esantiems, džiaugėsi pažinę vaidinantį savo bičiulį ar kaimyną, įsiterpdavo į vaidinimo eigą, mokė, smerkė, reiškė savo jausmus. Tai buvo nuoširdus ir betarpiškas žiūrovas.Būdinga dar ir tai, kad pačiame pirmajame slaptų lietuviškųjų vakarų etape šis žiūrovas neskyrė vaidybos nuo gyvenimo. Scenoje jis įžvelgė buitinio fakto restauravimą, vaidinamojo siužeto kai kuriuos momentus taikė sau ir savo aplinkai, nes taip buvo vaizduojama liaudies teatro scenelėse, kurių medžiaga imama tiesiai iš aplinkos.

Lietuviškaisiais vakarais vadiname trisdešimties metų (1885-1915) masinį lietuvių scenos sąjūdį, apėmusį Lietuvą nuo tolimiausių užkampių ligi stambesnių centrų, plitusį Rusijos ir kitų šalių miestuose. Tai svarbus lietuvių kultūros istorijos etapas, dėl specifinių lietuvių gyvenimo sąlygų įgavęs savitų bruožų. Jų plitimas glaudžiai susijęs su lietuvių liaudies nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo pakilimu. Lietuviškųjų vakarų demokratinė kryptis suvaidino garbingą vaidmenį lietuvių tautos kultūrinėje bei politinėje kovoje, buvo viena tos kovos priemonių bei ginklų.Lietuviškųjų vakarų sąjūdis, apėmęs lietuvių gyvenamąjį plotą ir didesnius užsienio lietuvių telkinius, pritraukė daug žmonių. Sunku rasti to meto inteligentą ar šiaip labiau išprususį lietuvį, kuris vienokiu ar kitokiu būdu nebūtų prie šio sąjūdžio prisidėjęs. Tai buvo visos tautos sąjūdis. Lietuviškieji vakarų istorija- tai visos lietuvių tautos politinio, visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo istorija, kovos už žmogaus teises istorija.Lietuviškieji vakarai plito XIX amžiaus pabaigoje- XX amžiaus pradžioje sunkiomis carizmo priespaudos sąlygomis. Nors baudžiava ir buvo panaikinta, bet dvaras vis dar laikė savo priklausomybėje valstiečius. Valstiečiui beliko tik karčema. Sutartinė valdžios ponų ir kunigų politika buvo auški: išlaikyti liaudį savo valdžioje.

Lietuviškieji vakarai buvo skirti plačiausiems visuomenės sluoksniams, atitraukė liaudį nuo girtavimo, užlopė kultūros bei švietimo spragas.Lietuviškieji vakarai išaugo ir plėtėsi be jokios nutautusių bei nuo liaudies nutolusių bajorų paramos, o dažnai net ir prieš jų norą. Nepalaikė jų ir miestiečiai, tik labiau išprusią valstiečiai, pradžioje talkinami valstietiškos kilmės inteligentų. Tai buvo liaudies sąjūdis, į kurį pirmiausia įsijungė liaudies teatro aktyvas: pasakotojai, šokėjai, dainininkai, muzikantai, pramoginių scenelių atlikėjai, vaidintojai, įvairių apeigų organizatoriai bei dalyviai- patys kūrybingiausi, kurie palaikė liaudies teatro tradicijas ir suteikė joms naują formą.Lietuviškieji vakarai greit tapo rakštimi valdantiems sluoksniams. Štai kodėl ir valdžia, ir ponai ir dažniausiai lenkai kunigai kliudė jų rengimui, represuodavo tuos, kurie prie jų prisidėdavo. Vis dėlto, nepaisant didžiausių kliūčių, lietuviškieji vakarai tapo galingu veiksniu ugdant visuomenę. Jie laikinai atstojo organizacijas, tapo visuomeninio bendravimo mokykla, ugdė bendruomeniškumą, tarpusavio supratimą. Tai buvo žymi politiškumo mokykla, ir ji netruko duoti vaisių.Lietuviai visomis keturiomis nusitvėrė lietuviškųjų vakarų- visiems prieinamos visuomeninės veiklos formos. Lietuviškųjų vakarų sąjūdis ir buvo ta platforma, kurioje kryžiavosi bei reiškėsi visi to meto lietuvių gyvenimo interesai: politinė, ekonominė, visuomeninė bei kultūrinė veikla, kova su caro bei jo pavaldinių despotija už nacionalinį išsivadavimą, spaudos laisvę, kovą su tautine diskriminacija.Štai kodėl lietuviškieji vakarai pradžioje buvo patogi arena visų sričių veikėjams.Lietuviškieji vakarai buvo žymus kultūrinis veiksnys. Jie skatino prie kultūrinių pramogų, paskaitų, knygų, daugelį patraukė į chorą. Ne veltui vėliau, kalbėdami apie kultūros bei švietimo kilimą vienoje ar kitoje apylinkėje, nurodydavo, kiek čia įvyko lietuviškųjų vakarų, tai rodė kultūros kilimą. Sakykime, Šiaulių gegužinės buvo pramintos didžiosiomis, seimais ir kitokiais vardais.
Lietuviškieji vakarai turėjo didelę reikšmę tautinei sąmonei žadinti, pirmiausia- gimtajai kalbai ugdyti. Lietuviškas žodis užguitas, išvytas iš bažnyčios, dvaro,įstaigos, miesto, išlikęs tik po šiaudiniu stogu, liaudies žodis,liaudies daina ne tik pastatoma greta poniškosios kalbos, bet ir užkeliama ant sceninių pastolių,išaukštinama. Ne veltui pirmą kartą išgirdę lietuviškajame vakare liaudies dainą, salėje visi verkdavo.Lietuviškieji vakarai buvo ir savotiška mokykla, kurios gimtąja kalba Lietuvoje nebuvo. Scenoje būdavo parodoma, kad ir smarkiai idealizuota Lietuvos praeitis, iškilmingu tonu prabildavo Mindaugas, Kęstutis, Vytautas, Birutė. Kaimiečiai ir miestiečiai matė įvairių Vincų, Agotų, Antanų, kurių daugybė buvo ir aplinkiniame gyvenime, ir to meto specialiai lietuviškiesiems vakarams rašomoje dramaturgijoje: iš jų šaipėsi, juokėsi, kritikavo ir susimąstę mokėsi vengti jų ydų. Savo gyvenimą scenoje pamatė ir darbininkai bei amatininkai, valstiečiai, klausėsi raštingi ir beraščiai. Scena, kad ir ne visuomet teisingai atspindėjusi gyvenimą, vis dėlto kėlė lietuvio sąmonę,iš scenos mokė jį tokių dalykų, kurių jis iš kitur nebūtų galėjęs sužinoti.Lietuviškieji vakarai išugdė savo dramaturgus bei savąją dramaturgiją. Pirmieji lietuvių dramaturgai buvo aktyvūs teatro darbuotojai: organizatoriai, režisieriai, vaidintojai, pagaliau suflerai- visi jie išėjo gerą praktinę mokyklą. Jie kūrė reikalo spiriami. Šiandien anekdotiškai atrodo Povilo Višinskio Dviejų Moterų „atradimas” po Palangos vakaro ar rygiečių pasižadėjimas per vasaros atostogas pagaminti po pjesę. Žemkalnis, Šiaulėniškis, Mičiulis, Puida, Puidienė,Čiurlionienė, Gira, Bitė, Smolskis ir dešimtys kitų glaudžiai sutapo su lietuviškaisiais vakarais. Štai, sakykime, mes nesuprantame Vydūno be „Tilžės giedotojų draugijos”, kur buvo pastatytos 36 pjesės, neįvertinsime „Amerikos pirtyje” neprisiminę jos reikšmės lietuvių teatro istorijoje.
Kalbėdami apie lietuviškuosius vakarus, neturime pamiršti jų politinės reikšmės. Lietuviškieji vakarai patys savaime jau buvo revoliucinis žingsnis, protesto paskelbimas carui, bažnyčiai,dvarui, karčemai, tamsumui. XX amžiaus pradžioje jie tapo viena pagrindinių kovos prieš nacionalinę bei socialinę priespaudą priemonių. Tai buvo kovos arena. Norint suruošti slaptą lietuvišką vakarą, kuriame dalyvautų keliasdešimt žmonių, reikėjo rizikuoti, turėti drąsos. O drąsuolių bei pasišventėlių nestigo- nėra žymesnio lietuvių veikėjo, kuris šiokiu ar tokiu būdu nebūtų dalyvavęs lietuviškųjų vakarų sąjūdis ir nenukentėjęs: iki 1905 metų visi lietuviškųjų vakarų šiokiu ar tokiu būdu buvo represuoti. Vienintelio viešo Palangos vakaro, leisto Rygos generalgubernatoriaus, dalyviai buvo represuoti: tardyti, suimti, nuteisti, išsiųsti į katorgą, turėjo sprukti į užsienį.Palangos lietuviškojo vakaro sukeltos slaptųjų vakarų sąjūdis ne juokais išgąsdino caro administraciją. Vilniaus ir Kauno gubernatoriai savo raportuose vidaus reikalų ministrui ir carui vadina juos didele grėsme. Jiems slopinti iš Senpilės į Liepoją buvo perkeltas garsusis „Sietyno” likvidatorius Vonsiackis, sudaręs didžiulę bylą, kurios sprendimą savo ranka patvirtino pats caras. 1902 metais už Palangos lietuviškąjį vakarą ir kitus nusikaltimus nuteisti 49 asmenys, o visoje Lietuvoje- apie 200.

Kalbėdami apie lietuviškuosius vakarus, mes pirmiausia akcentuojame jų visuomeninį, kultūrinį, politinį pobūdį, kuris buvo reiškiamas teatro forma. Norint, kad lietuviškieji vakarai būtų gausiai lankomi, labai trūko didelių salių. Kaimuose tokias sales vasarą atstodavo tušti klojimai. Jie būdavo labai talpūs, o įrengus scenos pakylą bei suolus, gerai pasitarnaudavo lietuviškiesiems vakarams. Klojimai būdavo gražiai išpuošiami: kelias į klojimą apstatomas berželiais, vakare nušvisdavo įmantriai kaimo menininkų išpuoštų žibintų eilė, įeinamosios durys papuoštos vainikais, žalumynais, gėlėmis.

Visiškai neteisingai visą lietuviškųjų vakarų sąjūdį vadina „klojimo teatro” vardu, tuo gerokai susiaurindami jų reikšmę. Dar neteisingiau juos suplakti su dabartine saviveikla. Lietuviškieji vakarai didesniuose centruose išaugo į pusiau profesionalųjį ir padėjo tvirtus pagrindus profesionaliajam teatrui. Vaidintojų perimtos realistinės tradicijos, kurios tiko psichinei liaudies sandarai, nuolatinis bendravimas su didele auditorija, sceninio meistriškumo augimas perimant liaudies teatro atlikimo priemones, viso išmoko profesionaliojo teatro aktoriai bei dramaturgai. Tos paveldėtos tradicijos apsaugojo lietuvių profesionalųjį teatrą nuo klaidžiojimų bei užtikrino jo nuolatinį žengimą realistiniu keliu.Liaudies teatro bei lietuviškųjų vakarų tradicijas perėmė lietuvių profesionalaus teatro pradininkai Juozas Vaičkus ir Antanas Sutkus, savo teatrinį kelią pradėję lietuviškuosiuose vakaruose.Pats pirmasis lietuviškaisiais vakarais susirūpino Jonas Šliūpas, kuris dar 1885 metais pritaikė lietuviškai scenai vokiečių dramaturgo Karolio Guckovo pjesę „Patkulės” ir bandė su niujorkiečiais ją pastatyti scenoje. Pirmojo lietuviškojo vakaro surengimo garbė tenka Aleksandrui Burbai ir Antanui Turskiui, kurie dar 1889 metų gruodžio 31 dieną Plimute pastatė orginalią Antano Turskio parašytą pjesę „Be sumnenės, arba kaip ant svieto einas” apie lietuvių išeivių gyvenimą Amerikoje.1899 metų rugpjūčio mėnesį Palangoje suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis Keturakio „Amerika pirtyje”, o Lietuvos teritorijoje spektaklis pirmą suvaidintas Šiauliuose (dabartinėje savivaldybėje) 1904 metų spalio 31 dieną.1909 metais, minint Palangos spektaklio dešimtmetį, susiformavo profesionalaus teatro trupės, o 1919 metais, minint dvidešimtmečio sukaktuves- padėti tvirti pamatai profesionaliajai lietuvių operai ir baletui.