Kauno Valstybinis Akademinis Dramos Teatras (1990-2000)

TURINYS

Įvadas..............................3 psl.

1. Trumpa teatro istorija nuo įsikūrimo iki 1990 metų...............4-5 psl.

2. Teatras 1990-2000 metais...........................6 psl.

2.1 Teatro vadovai..............................6-7 psl.

2.2 Ryškiausi aktoriai..............................7-8 psl.

2.3 Žymiausios premjeros..............................8-10 psl.

3. Išvados..............................11 psl.

Priedai:

Premjeros..............................12-15 psl.

Naudota literatūra..............................22 psl.

ĮVADAS

1990 metais Lietuva pergyveno didelius politinius, socialinius ir ekonominius pasikeitimus. Žlugo socializmas, pradėta eiti teisinės demokratinės visuomenės kūrimo keliu. Lietuvai – tai ypatingas permainų metas, kuris atsispindi visose gyvenimo srityse, taip pat ir šalies kultūroje.
Šiame darbe rašysiu apie Kauno valstybinio akademinio dramos teatro veiklą 1990 – 2000 metais. Chronologinės darbo ribos pasirinktos neatsitiktinai – tai ne tik gražus nepriklausomoje Lietuvoje dirbusio teatro jubiliejus, bet ir dvviejų teatro vadovų darbo atspindys. Darbas apima laikotarpį nuo J. Jurašo vadovavimo pradžios iki B. G. Padegimo vadovavimo teatrui pabaigos. Mano darbo tikslas – aprašyti 1990 – 2000 metų teatro gyvenimą. Mano uždaviniai – supažindinti su trumpa teatro istorija nuo įsikūrimo iki 1990 metų, aprašyti 1990 – 2000 metais dirbusius teatro vadovus, papasakoti apie žymiausias šio laikotarpio premjeras, populiariausius aktorius. Pateiktas premjerų grafikas atspindi režisierių ir vadovų darbą kiekvienais metais.
Šia temą pasirinkau, nes norėjau daugiau sužinoti apie teatro kultūrą, jo veiklą. Man buvo labai įdomu kalbėtis su teatrale Ellvyra Markevičiūte, kuri man davė daug patarimų kaip rašyti šį kūrybinį darbą, kokios informacijos ieškoti.
Naudojausi Elvyros Markevičiūtės KVADT reklamine brošiūra, kurioje buvo aprašytas teatro gyvavimo laikotarpis nuo įsikūrimo iki 1995 metų. Taip pat šiame leidinyje radau ir nuotraukų. E. Markevičiūtė man pa

atarė susirasti Vidos Savičiūnaitės parengtą leidinį „Kauno valstybinis akademinis dramos teatras“. Šiame leidinyje buvo pateikti 1920 – 2000 teatro metai, spektaklių nuotraukos. Nemažai man pravertusios informacijos radau spaustuvės „Spindulys“ išleistoje knygoje „Kauno menininkai“. Šioje knygoje buvo pateikta B. G. Padegimo, aktorių biografijos, sutrumpinta teatro istorija nuo 1920 iki 1991 metų. Daug informacijos suteikė ir internetiniai puslapiai, kuriuose radau G. B. Padegimo ir J. Jurašo biografijas, įžymių spektaklių aprašymus.

1. TRUMPA TEATRO ISTORIJA NUO ĮSIKŪRIMO IKI 1990 METŲ

Kauno Valstybinis Akademinis Dramos teatras- Lietuvos profesionaliojo teatro pradininkas. Jo užuomazga tapo Juozo Vaičkaus režisuotos H. Zudermano „Joninės“, suvaidintos 1920 m. gruodžio 19 d. Tai buvo pirmasis ir vienintelis profesionalus teatras Lietuvoje iki 1931 m. įkurto filialo Šiauliuose. Kauno drama savo veiklą pradėjo viename pastate su operos teatru, o 1925 m. čia prisijungė ir baleto grupė. Šiis trejopas kolektyvas gavo Valstybės teatro vardą.
Pasitraukus Juozui Vaičkui, režisierius ir aktorius Konstantinas Glinskis suformavo
romantiškos krypties kiek elegantišką repertuarą, kurio nepakeitė ir 1924 m. į teatrą atėjęs režisierius Borisas Dauguvietis. Jis ne tik režisavo ir rašė pjeses, bet ir sukūrė nemažai vaidmenų, ypač savo pastatytuose spektakliuose. Daug nuopelnų pelnė režisuojant žymių lietuvių rašytojų kūrinius.

1926 m. teatro direktoriumi tapo aktorius ir režisierius Antanas Sutkus. Po nesėkmingo
bandymo reformuoti teatrą 1928 m. jį pakeitė rašytojas Jurgis Savickis. Jo vadovavimo laikotarpiu buvo pastatyta daug spektaklių, iš

š kurių ryškiausi W. Shakespeare „Hamletas“ ir
„Dvyliktoji naktis“ bei N. Gogolio „Revizorius“, kurie akivaizdžiai pranoko savo laikmetį bei tuometinę teatro sampratą.

1940 m. Lietuvos okupacija neišvengiamai įtakojo teatro gyvenimą. Repertuarą užkimšo naująją santvarką propaguojančios pjesės, kurios, suprantama, kūrybinėmis pergalėmis netapo. Be to gana daug Kauno teatro aktorių buvo išplėšta ir jų pagrindu buvo įsteigtas Vilniaus Valstybinis teatras, kuris dabar vadinamas Nacionaliniu Dramos teatru.

Prasidėjus Hitlerio okupacijai , teatru buvo vėl bandoma manipuliuoti. Nepaisant praradimų ir sunkumų teatrui vis tik pavyko išlikti, išsaugoti spektaklius, ir žmones. Pirmaisiais pokario metais vėl atsinaujino socializmo diegimas, primityvus orientavimasis į Maskvos Dailės teatrą. Siekiant išlaikyti kūrybinį potencialą, teatras buvo priverstas nuolat laviruoti, vėl išgyventi formavimosi laikotarpį.

Tikru teatro atgimimu laikomi 1952 m., sugražinę GITIS‘o (Gasudarstvenyj institut teatralnovo iskustvo) absolventus: A. Gabrėną, K. Genį, V. Eidukaitį, A. Mackevičiūtę, S. Motiejūną, R. Varnaitę, G. Talkutę, L. Želčių ir kitus aktorius. 1953 m., mirus Stalinui visuomeninė situacija pasidarė palankesnė teatrui. Tolesnį teatro veidą ryškiausiai įtakojo H. Vancevičiaus,

J. Jurašo, J. Vaitkaus kūryba.

Henriko Vancevičiaus laikotarpiu (1954-1966 m.) buvo įspūdingai suvaidinta tragedija „Herkus Mantas“, kuri susilaukė daug dėmesio. Šio spektaklio kūrimo laikotarpiu atsiskleidė daug jaunų ir talentingų aktorių. 1959 m. Teatras buvo sujungtas su Kauno Jaunojo žiūrovo teatru ir persikėlė į dabartines patalpas Laisvės al. 71.

Dar vienas reikšmingas etapas –
režisieriaus Jono Jurašo penkmetis (1967-1972 m.).
1970 m. buvo režisuotas ir iki šiol tebevaidinamas „Šventežeris“, J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ ir kiti. Šie spektakliai buvo novatoriški ir atskleidė konceptualaus teatro menininką. Padedant scenografei J. Malinauskaitei, jis sukūrė aštuonis spektaklius, kurių dauguma sunkiai skynėsi kelią į sceną. Tai lėmė jo atsisveikinimą su teatru.
1975 m. prasidėjo dar vienas pakilimo laikotarpis. Vyriausiu režisieriumi Jonas Vaitkus tapo 1977 m., tais pačiais metais jis režisavo A.Jarry pjesę „Karalius Ūbas“. Toliau sekė kiti žymių kompozitorių darbai: P. Travers „Merė Popins“, E. Vatema „Rožynas“ ir daug kitų. Šis laikotarpis buvo labai sėkmingas, jo sėkmę papildė kitų teatro režisierių darbai: du G. Padegimo darbai, kurie atlaikė didelį laiko išbandymą, taip pat E. Nekrošiaus, A. Čechovo, V. Balsio ir kitų režisierių žymūs ir kartais dar dabar tebevaidinami spektakliai.

2. TEATRAS 1990-2000 METAIS

2.1 Teatro vadovai

Kauno dramos teatro esamojo laiko pradžia- viltimis stulbinę 1990 m. Šiais metais Kauno dramos teatrui buvo suteiktas Akademinio teatro vardas. Po 1990 m. kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo- į teatrą vėl grįžo J. Jurašas ir tapo teatro vadovu.

Jonas Jurašas – konceptualaus, idėjinio- politinio teatro šalininkas, tai aktualaus, provokuojančio, teatrališkojo ir kartu poetiškojo, subtilaus psichologinio teatro kūrėjas, kuriam visada svarbu meninė ir idėjinė spektaklio pusė ir jo poveikis žiūrovui. Tai pirmasis režisierius savo darbais parodęs lietuvių teatrui kelią ir ga

alimybes išsivaduoti iš literatūros primato.
Jonas Jurašas – režisierius, ilgametis Kauno dramos teatro vadovas, po sovietmečių draudimų sugebėjęs grąžinti lietuvių teatrui teatrališkumą. 1962 m. baigia Maskvos teatro institutą, 1963 m. Rusų dramos teatre pastato pirmąjį savo spektaklį- A. Volodino „Paskyrimą“. Nuo 1968 m. pradeda dirbti Kauno dramos teatre ir 1968- 1975 m. yra vyriausiasis teatro režisierius. 1975 m. neišlaikęs sovietinės valdžios emigruoja į JAV, kur tęsia savo karjerą. Sugrįžęs į Lietuva 1990m. tampa Kauno dramos teatro vadovu iki 1993 metų ir tuo laikotarpiu dar nenaudotoje Mažosios scenos salėje jis režisuoja A. M. Sluckaitės inscenizuotus „Smėlio klavyrus“. “Smėlio klavyruose“ atsiveria Kauno scenos asai: R. Staliliūnaitė, J. Onaitytė, V. Valašinas, P. Venslovas ir daug kitų. Dėl „Smėlio klavyrų“ Klaipėdos teatrą palieka aktorius L. Laucevičius, tapęs ryškiausia Kauno scenos figūra. Išėjus Jonui Jurašui teatro vadovu tampa B. G. Padegimas.
Bernardas Gytis Padegimas gimė 1952 m. Alytuje. 1975 m. baigė Maskvos teatro institutą. 1973 m. debiutavo Kauno dramos teatre A. Lindgren „Karlsonas vėl pokštauja“ spektakliu. 1981 – 1986 m. dirbo Kauno dramos teatre režisieriumi, vėliau išvyko dirbti kitur. 1993 m. vėl grįžo į Kauną ir tapo Kauno valstybinio akademinio dramos teatro vadovu iki 1999 m.

Jis režisavo daugiau negu 50 spektaklių. Kritikos ir žiūrovų palankumą pelnė : F. Garsijos Lorkos „Donja Rosita“ (1976 m.), A. Strindbergo „Freken Julija“ (1977 m.), „Kreditoriai“ (1981 m.), T. Vailderio „Mūsų miestelis“ (1982 m.), N. Gogolio „ Pamišėlio užrašai“ (1985 m.),
Neabejotinas G. Padegimo nuopelnas dramos teatrui- Gintaro Varno pakvietimas režisuoti spektaklius: H. Ibseno „Heda Gabler“ ir E. O‘Neilo „Gedulas tinka Elektrai“. Jauno režisieriaus, Gintaro Varno, sumaniai prikelta klasika virto šiuolaikinio teatro turinio ir formos pavyzdžiu. Spektaklyje „Heda Gabler“ atgimė keletą metų kūrybinio alkio alinta aktorė Jūratė Onaitytė, dauguma aktorių atgavo sceninį gyvybingumą. Tai spektaklis, kuris buvo išgirstas ir įvertintas toli už Lietuvos ribų.
Spektakliu „Gedulas tinka Elektrai“ G. Varnas įrodė, kad grynosios tragedijos žanras egzistuoja kaip realybė, nualintame pramogų ir „muilo operų“ XX amžiuje.
G. Padegimo režisuoti T. Vailderio „Mūsų miestelis“, „Ilga Kalėdų vakarienė“ ir N. Gogolio „Pamišėlio užrašai“ – nesenstantys ir dažnai žiūrovų lankomi spektakliai. Jo spektakliams būdingos efektingos mizanscenos, išraiškingos detalės, emocingumas, ekspresija. Spektakliuose žiūrovą taurina kilnūs išgyvenimai, patirti stebint veiksmą scenoje.
Nuo 1999 metų Kauno Valstybinio dramos teatro veikla patikėta kompozitoriui Vidmantui Bartuliui, iš vidaus žinančiam teatro organizacines ir kūrybines teatro paslaptis.

2.2 Ryškiausi teatro aktoriai

Regina Varnaitė gimė 1927 m. Ukmergėje. 1958 m. Maskvoje baigė valstybinį teatro meno institutą. Nuo 1952 m. vaidino Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. Debiutavo 1952 m. Pritykinos vaidmeniu M. Gorkio „Barbaruose“.

1970 m. už nuopelnus plėtojant teatrinį meną ir aktyvią visuomeninę veiklą suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas, 1979 m. – Lietuvos liaudies artistės vardas. 1984 m. buvo apdovanota II respublikiniame teatro festivalyje žemdirbiams už geriausią moters vaidmenį G. Mikulėnaitės spektaklyje „Visada tas pats“, kuriame vaidino Antosės rolę. 1994m. apdovanota „Bangos“ susivienijimo prizu už geriausią komišką vaidmenį V. Šekspyro „Dvyliktoje naktyje“.

Regina Varnaitė – ryškaus komedinio talento aktorė, jos sukurti vaidmenys pasižymi originalumu. Aktorė sugeba giliai jausti ir atskleisti savo personažų esmę, todėl jos repertuaruose netrūksta ir dramatiškų charakterių. Regina Varnaitė yra viena populiariausių ir labiausiai žinomų aktorių Lietuvoje.

Svarbesni vaidmenys: Bėbinienė – R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“(1956 m.); Uršulė – K. Borutos „ Baltaragio malūnas“(1966m.); Vienuolė – K. Sajos „Mamutų medžioklė“(1968 m.); Izolda – K. Sajos „Šventežeris“(1970 m.); Mis Fernivel – P. Šeferio „Juodoji komedija“( 1971 m.); Bekampienė – Keturakio „Amerika pirtyje“(1974 m.);
Antosė – E. Mikulėnaitės „ Visada tas pats“ (1984 m.); Juokdarys Fėstė – V. Šekspyro „Dvyliktoji naktis“(1993 m.)

Kine debiutavo 1961 m. Magdutės vaidmeniu „Kanonadoje“ (1961 m.), įsimintina ir gerai žinoma Uršulė iš A. Žebriūno miuziklo „Velnio nuotaka“(1974 m.)

Jūratė Onaitytė gimė 1952 m. Vilniuje. 1976 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1976 m. Buvo Kauno dramos teatro aktorė. Teatre debiutavo 1976 m. Anaitos vaidmeniu Z. Chalapiano „Lopšinė“.
1984 m. buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas ir Utenoje buvo išrinkta geriausia metų aktore Lietuvos kino studijos vaidybinių filmų festivalyje, taip pat prizai už geriausią moters vaidmenį vaidybiniame filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ XVII kino festivalyje Kijeve ir jaunųjų kinematografininkų darbų apžiūroje Kišiniove.

Vieni iš svarbiausių jos vaidmenų: Vera – M. Gorkio „Paskutinieji“ (1978 m.), Elzė – S. Šaltenio „Duokiškio baladės“ (1978 m.), Kamilė – J. Grušo „Unija“(1978 m.), Hildė – H. Ibseno „Statytojas Solnesas“(1980 m.), Eglė – V. Krėvės „Šarūnas“(1980 m.), Teklė – A. Strindbergo „Kreditoriai“(1981 m.), Emilė – T. Vailderio „Mūsų miestelis“ (1982 m.), Kei – Dž. B. Pirstlio „Laikas ir Konvėjai“(1985 m.), Kristina – J. Grušo „Herkus Mantas“(1986 m.), Gendrolių Tūta ir Ana Regina – A. M. Sluckaitės „Smėlio klavyrai“( 1990 m.), Izė – P. Klodelio „Vidudienio dalybos“(1994 m.), Heda – H. Ibseno „Heda Gabler“ (1998 m.).

Kine debiutavo epizodiniais vaidmenimis: filmuose „Sadūno tūto“ (1974 m.) ir „Velnio nuotaka“ (1974 m.).

2.4 Žymiausios premjeros

Henrik Ibsen „Heda Gabler“
(dviejų dalių drama)
(Režisierius – Gintaras Varnas)

Heda bejėgė tiek savo, tiek kitų atžvilgiu, ji nebenori atleisti žmonėms jų niekšiškumo. Jos vienišą, valdingą ir praradusią tikėjimą širdį degina paskutinė aistra – bevaisė meilė nepasiekiamam grožiui. Toje meilėje nėra jokios palaimos – ji panaši į nusikalstamą ir beviltišką aistrą, į mirtiną ligą. Heda myli grožį ir netiki jo galingumu šiame pasaulyje.

Niekur nerasdama grožio ji pati išlieka puiki, nors nuo to bedžiaugsmio ir žiauraus grožio dvelkia mirties šaltis. Hedai būdingas iškiliausias aristokratizmo bruožas – paprastumas ir saiko jautimas, kurie jai suteikia nepaprasto žavesio.

Ji niekur nesiveržia, jai nieko nereikia, ji įvykdo nusikaltimą, nesiekdama naudos sukelia kančias, pamiršdama save, sėja blogį vardan blogio, vardan pasitenkinimo, kurį jai teikia kito žmogaus žuvimas. Jos grožis kelia siaubą ir kartu atrodo dar labiau patrauklesnis. Akimirkomis jis primena grėsmingą griaunamųjų stichijų grožį. Tarsi tinklais naudodamasi grožiu ir melu, Heda supančioja visus, kurie prie jos priartėja.

Nerasdama išėjimo, ši jėga atsigręžia pati į save. Hedos širdis viena iš tų, kurios negali gyventi netikėdamos, o pasaulyje tikėjimo nėra. Jei Heda būtų radusi tokį Dievą, vardan kurio būtų verta gyventi ir mirti, ji būtų tapusi didvyre arba kankine. Heda priartėja prie neapykantos bet kokiam žmogiškumui, kiekvienam gyvenimui, prie ramaus ir sąmoningo susinaikinimo.

Kai prieš mus guli negyva Heda, savo beviltiškame grožyje, tokia pat beaistrė, tokia pat šalta mirusi, kokia buvo gyvendama, – mums pritrūksta drąsos kaltinti ją už jos žiaurumą, neapykantą; mes jaučiame, kad taip kaip mes gyvenome ilgai gyventi negalima. Mes imame suprasti tragiškus kartų, pasmerktų gimti ir mirti šiose neramiose, baisiose sutemose, likimus, kai užgeso paskutinis aušros spindulys ir dar neužsižiebė nė viena žvaigždė, kai senieji dievai mirė, o naujieji dar negimė.

Eugene O‘Neill „Gedulas tinka Elektrai“
(trijų dalių tragedija)
(Režisierius Gintaras Varnas)

Elektra – senosios graikų mitologijos personažas, Argo (arba Mikėnų) karaliaus Agamemnono ir Klitemnestros duktė. Agamemnono giminę iš seno slėgė prakeikimas. Ir Agamemnonui buvo lemta baigti gyvenimą nuo baisios piktadarystės savo paties namuose. Kai Klitemnestra ir jos meilužis Egistas nužudė Agamemnoną, Elektra išgelbėjo brolį Orestą nuo mirties ir padėjo jam nužudyti tėvo žudikus.

Keršto deivių erinių persekiojamas, Orestas nuvyko į teismą Atėnuose. Ten Apolono ir deivės Atėnės pastangomis buvo išteisintas. Pagal kitą mito variantą Orestas su draugu Piladu iškeliavo į taurų kraštą Skitijoje parvežti į Atėnus Artemidės statulos. Abu buvo suimti, bet sesuo Ifigenija juos išgelbėjo ir visi trys pagrobę statulą laimingai grįžo į Graikiją. Orestas laimingai susigražino savo tėvo sostą Mikėnuose, vedė vienintelę Menelajo ir Elenos dukterį Herminę. Per vedybas jis įgijo ir Spartos karalystę, tad jo valstybė pasidarė tokia galinga, kokios dar niekada neturėjo tėvas. Oresto sesuo Elektra iškeliavo su Piladu į Fokidę ir ten drauge su juo karaliavo. Mitą apie Elektrą savo kūryboje panaudojo Aeschylus „Orestėja“, Euripides „Elektra“ ir Sopfocles „Elektra“.

O‘Neill‘o pjesę su antikine tragedija vienija nepaprastas fatalizmo bei žmogaus dvasios nepalaužiamumo derinys. Jo personažai supranta, kad yra įtraukti nesuvokiamą „aplinkybių voratinklį“, bet tuo pačiu niekas iš jų nepasiduoda.

Tragiška ironija yra viena iš charakteringiausių dramaturgo savybių, išryškėjanti tiek visos pjesės veiksmo metu, tiek atskirose poetikos elementuose. Dramaturginio konflikto šaltiniu tampa meilės stichijų susidūrimas, gyvenimo geismo susikirtimas su puritoniškojo pasaulio, kuriame mirtis ir žmogžudystė yra norma, nepakantumu jausmui. Tragiškasis santykių kamuolys pradeda vyniotis nuo to momento, kai personažų protėvis Eibas Menonas pirmą kartą įvykdė nusikaltimą prieš meilę ir pastatė savo „neapykantos šventovę“. Nuo to laiko kiekvienas jo palikuonis vienaip ar kitaip bando išsivaduoti iš virš jo kybančio prakeiksmo, bet negali to padaryti – likimas veikia žmogų viduje

O‘Neilas pagrindine trilogijos heroje laikė Laviniją. Vienintelei paskutinei Manonų giminės palikuonei lyg ir suteikta galimybė išgyventi, bet vedama aukščiausios tiesos logikos, herojė nusprendžia kitaip. Ji visam laikui įsako aklinai užkalti gimtojo namo langus. Įžengusi į jį , Lavinija niekada daugiau iš jo nebeišeis. Kitaip tariant jos atsiskyrimas yra ne kas kita, kaip savižudybės aktas.

Lavinijos poelgyje nėra nė mažiausios užuominos į nuolankumą daliai, silpnumo prieš galingą jėgą – likimą, jau nušlavusiam visą jos giminę, pojūčio. Jos mostas – iššūkis, pirštinė, įžūliai sviesta lemčiai, kova su ja, reikalaujanti kraštutinio visų dvasinių ir fizinių jėgų įtempimo, be menkiausio bandymo trauktis.

Trilogijos herojai, bandydami atsikratyti praeities, tampa dar didesni jos belaisviai, savo pačių rankomis vykdantis praeities nuosprendį.

3.IŠVADOS

Per šį dešimtmetį Kauno valstybinis akademinis dramos teatras labai keitėsi. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės pradžios teatrui pradėjo vadovauti J. Jurašas. Savo vadovavimo laikotarpiu
J. Jurašas dar nenaudotoje Mažosios scenos salėje režisavo garsų, bet neilgai rodytą spektaklį „Smėlio klavyrai“. Kiti J. Jurašo režisuoti spektakliai sunkiai skynėsi kelią į sceną. Per J. Jurašo vadovavimo laikotarpį buvo pastatyti 22 nauji spektakliai. 1993 metais teatro vadovu tapo
B. G. Padegimas. Jis teatrui vadovavo gana ilgai, net 8-erius metus. Sėkmingiausi vadovavimo metai buvo 1998, tais metais buvo pastatyta net 12 naujų spektaklių, tarp jų ir garsioji H. Ibseno „Heda Gabler“. Šiame spektaklyje atgimė keletą metų kūrybinio alkio alinta aktorė J. Onaitytė, dauguma aktorių atgavo sceninį gyvybingumą. Tai ryškiausias 80-metį švenčiančio teatro kūrybinės garbės ir orumo ženklas, išgirstas ir įvertintas toli už Lietuvos ribų. G. Padegimo vadovavimo metais buvo pastatyta ir daug kitų žinomų spektaklių, tai – „Gedulas tinka Elektrai“, „Girių giesmė“, „Į Ašenfeldą“, „Nepažystamoji“ ir kiti. Iš viso G. Padegimo vadovavimo laikotarpiu buvo pastatyti 52 nauji spektakliai.

PRIEDAI

1 priedas

Premjeros

1990 metai J. Jurašo vadovavimo metai
1. H. Hagerupas „Žmogus iš vakar dienos“, rež. V. Dapšys, dail. V. Kosmauskas, komp. V. Bartulis
2. E. Ionesco „Kėdės“ rež. L. Zaikauskas, dail. G. Rameikaitė ir A. Kepežinskas, komp. F. Latėnas
3. E. Wolfas „Popierinės gėlės“ rež. N. Karpušaitė, dail. A. Zabielskaitė, komp. V. Bartulis
4. A. M. Sluckaitė „Smėlio klavyrai“ rež. J. Jurašas, dail. V. Idzelytė ir A. Jacovskis, komp. V. Bartulis
5. J. Dautartas „Raudonkepuraitė“ rež. J. Dautartas, dail. K. Vaičiulis, komp. M. Urbaitis

1991 metai
1. Th. Wilderis „Ilga Kalėdų vakarienė“ rež. G. Padegimas, dail. S. Bocullo ir D. Kernagienė, komp. V. Bartulis
2. J. M. Synge „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės“ rež. H. Vancevičius, dail. A. Guščenka ir D. Guščenkienė
3. A. Čechovas „Vyšnių sodas“ rež. J. Dautartas, dail. S. Bocullo ir D. Kernagienė, komp. M. Urbaitis
4. E. de Filippo „Vaiduokliai“ rež. N. Karpušaitė, dail. S. Dubauskienė, komp. F. Latėnas
5. V. Kochanskytės monospektaklis „Aukštumų vienatvė“ pagal H. Radausko poeziją
6. F. Durrenmattas „Romulas didysis“, rež. G. Padegimas, dail. A. Liorančas ir S. Dubauskienė, komp. V. Bartulis
7. H. Piteris „Kalnų kalba“ rež. J. Jurašas, dail. R. Gibavičius, komp. V. Bartulis
8. E. Bondas „Jūra“ rež. G. Graužnis, komp. V. Bartulis

1992 metai
1. N. Koliada „Ragatkė“ rež. ir Dail. V. Šinkariukas
2. F. G. Lorca „Jerma“ rež. G. Padegimas, dail. S. Bocullo, komp. V. Bartulis
3. A. Dorfmanas ‚ Mirtis ir mergelė“ rež. J. Jurašas, dail. I. Schwab, komp. G. Kuprevičius
4. F. Schilleris „ Klasta ir meilė“ rež. U. Brikmanis, dail. A. Ozolinis, dail. D. Abele

1993 metai G. Padegimo vadovavimo metai
1. S. Beckettas „Laimingos dienos“ rež. B. Marcinkevičiūtė, dail. V. Juozelytė, komp. Z. Bružaitė
2. W. Shakespeare „Dvyliktoji naktis“ komp. K. Johnson dail. A. Jacovskis ir V. Idzelytė, komp. F. Latėnas
3. Th. Wilderis „ Per plauką nuo žūties“ rež. G. Padegimas, dail. S. Bocullo, komp. L. Litvinskis
4. E. O‘Neil „Virvė“ rež. ir dail. A. Šliavas
5. B. Pukelevičiūtė „Aukso žąsis“ rež. B. Marcinkevičiūtė, dail. D. Pilkauskienė, komp. F. Latėnas

1994 metai
1. v. Juknaitė „Vainuto raštininkas“ rež. G. Padegimas, dail. I. Orinauskaitė
2. T. Šinkariukas „Kuvada“ rež. ir dail. V. Šinkariukas
3. J. M. Ribesas „Pilyje, prie pat giraitės“ rež. A. Lebeliūnas, Dail. S. Žirgulis ir D. Zdanauskienė, komp. V. Bartulis
4. H. Piteris „Grįžimas namo“ rež. V. Balsys, dail. A. Radzevičius, komp. V. Bartulis
5. R. Nashas „ Lietaus!“ rež. V. Balsys, dail. S. Dubauskienė
6. P. Claudelis „ Vidudienio dalybos“ rež. G. Padegimas, dail. A. Radzevičius ir l. Šveikauskienė, komp. V. Bartulis
7. A. Fugardas „Sveikas ir sudie“ rež. Lebeliūnas, dail. S. Bocullo ir D. Kernagienė, komp. V. Bartulis
8. G. Valenti „Nes atmintis yra vienintelė mano palydovė“ rež. G. Valenti, dail. L. Cicėnas ir L. Švaikauskienė
9. A. Liobytė „Meškos trobelė“ rež. D. Jurkonytė, dail. A. Liorančas, komp. G. Zinkus

1995 metai
1. F. Dostojevskis „Juokingo žmogaus sapnas“ rež. A. Šlepikas, dail. S. Dirsė, komp. M. Bialobževskis
2. S. Beckettas „Belaukiant godo“ rež. V. Masalskis, dail. J. Arčikauskas
3. J. Kilty „Mielasis apgavikas“ rež. G. Padegimas, dail. A. Liorančas ir L. Švaikauskienė, komp. G. Zinkus
4. F. Dostojevskis „Baltosios naktys“ rež. D. Duškinas, dail. R. Olšauskas
5. W. Shakespeare „Tuščios meilės pastangos“ rež. G. Padegimas, dail. J. Arčikauskas, komp. V. Bartulis
6. K. F. Waechteris „ I Ašenfeldą“ rež. Th. Hinterbergeris, dail. A. Radzevičius, komp. V. Bartulis
7. pagal K. Myjamoto ir Sh. Fukazawa „Japonijos naktys“ rež. S. Yamada, ir J. Ohmine, komp. V. Bartulis
8. T. Gabbe „ Pelenė“ rež. N. Karpušaitė, scenografija ir kostiumai N. Karpušaitė ir N. Korovičeva, komp. V. Bartulis

1996 metai
1. A. Blokas „Nepažystamoji“ rež. D. Duškinas, dail. A. Radzevičius ir I. Balakauskaitė, komp. V. Bartulis
2. N. Cowardas „Asmeniniai gyvenimai“ rež. V. Balsys, dail. A. Liorančas, komp. V. Bartulis
3. J. C. Brisville „Vakarienė“ rež. A. Lebeliūnas, dail. A. Kepežinskas, Komp. V. Bartulis
4. M. Zingeris „ Aplink fontaną arba mažasis Paryžius“ rež. G. Padegimas, dail. A Lapienis ir i. Balakauskaitė, komp. V. Bartulis
5. B. Pukelevičiūtė „ Dar kartą atsigręšiu“ rež. D. Jurkonytė, dail. E. Velaniškytė, muz. par. V. Bartulis
6. Vydūnas „Žvaigždžių takai“ rež. R. Abukevičius, dail. L. Stašinskaitė, muz. par. V. Makselis
7. B. Brechtas, K. Weillis „ Opera už tris skatikus“ rež. Y. Sundvoras, dail. Radzevičius ir S. Dubauskienė

1997 metai
1. J. Iwaszkiewiczius „Vasara Noane“ rež. D. Duškinas, dail. S. Žirgulis ir L. Švaikauskienė, komp. V. Bartulis
2. J. H. Bergeris „Tvanas“ rež. V. Baikeris, dail. A. Liorančas
3. M. Bulgakovas „Zoikos butas“ rež. L. Ryškus, dail. A. Rimkutė ir D. Kernagienė, komp. G. Sodeika
4. J. Goldmanas „ Liūtas žiemą“ rež. G. Padegimas, dail. A. Radzevičius, komp. V. Bartulis
5. P. Hackas ‚ Oro duobė“ rež. G. Padegimas, dail. A. Jankauskienė, komp. G. Zinkus

1998 metai
1. N. Gogolis „Vedybos“ rež. V. Tertelis, dail. A.Radzevičius ir N. Livont
2. G. Buchneris „Leonas ir Lena“ rež. D. Duškinas, dail. A. Radzevičius ir B. Ukrinaitė, komp. V. Bartulis
3. H. Ibsenas „Heda Gabler“ rež. G. Varnas, dail. J. Paulėkaitė ir J. Statkevičius, komp. G. Puskunigis
4. H. Piteris „Peizažas“ rež. E. Stankevičiūtė, dail. E. Martiženokas
5. A. Čechovas „Žuvėdra“ rež. L. Zelčius ir G. Padegimas
6. A. Saalbach „ Šokių pamoka“ rež. M. Kimelė, dail. L. Švaikauskienė, komp. V. Bartulis
7. G. Boccaccio „Dekameronas“ rež. R. Abukevičius, dail. R. Skrėbūnaitė, komp. V. Makselis
8. L. Ukraina „ Girių giesmė“ rež. G. Padegimas, dail. B. Ukrinaitė, Komp. A. Jasenka
9. A. Strindbergas „ Šmėklų sonata“ rež. G. Padegimas, dail. J. Paulėkaitė ir M. Mikoliūnas, komp. G. Sodeika
10. D. Jurkonytė „Randon kvit arba kas gudresnis“ rež. D. Jurkonytė, dail. S. Dubauskienė, komp. G. Zinkus
11. W. Schwabas „ Prezidentės“ rež. Th. Hinterbergeris, dail. A. Radzevičius ir I. Kažemėkaitė, komp. G. Zinkus
12. Ch. Perrault „ Batuotas katinas“ rež. E. Stankevičiūtė, dail. I. Kažemėkaitė

1999 metai
1. E. O‘Neilas „Gedulas tinka Elektrai“ rež. G. Varnas, dail. A. Freibergas ir J. Statkevičius, komp. G. Puskunigis
2. „Evviva arba kambarys ir juokdarys“ rež. V. Grabšaitė, dail. A. Norvaišas ir E. Gibavičienė
3. T. Stoppardas „ Arkadija“ rež. V. Tertelis, dail. A. Radzevičius ir I. Bakauskaitė, komp. L. Rimša
4. W. B. Yeatsas „ žodžiai lango stikle“ rež. G. Padegimas, dail. B. Ukrinaitė, komp. A. Pasenka
5. P. Beaumarchais „ Figaro vedybos“ rež. V. Balsys, dail. J. Arčikauskas, komp. V. Bartulis
6. N. Karpušaitė „Pasaka apie Lego miestą“ rež. N. Karpušaitė, dail. S Bocullo, komp. V. Bartulis

2000 metai V. Bartulio vadovavimo metai
1. R. W. Fassbinderis „Laisvė Bremene“ rež. V. Šinkariukas, dail. A. Rimkutė, muz. par. J. Vilnonis
2. P. Travers „Merė Popins“ ( atnaujintas 1977metų spektaklis) atnauj. rež. R. Vaidotas
3. A. Žekas „Slankų medžioklė“ rež. A. Lebeliūnas, dail. A. Radzevičius, komp. V. Bartulis
NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Elvyra Markevičiūtė „KVADT“, reklaminė brošiūra, Spindulys, 1995.
2. Vida Savičiūnaitė „Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1920-2000“ , „Judex“,
Kaunas 2000.
3. Kauno menininkai, Spindulys 1996.

Internetiniai puslapiai:
http://www.culture.lt/Lietuva/esme/page7.html (aplankyta 2004-02-12)
http://www.dramosteatras.lt (aplankyta 2004-01-31)

http://www.soften.ktu.lt/~laurliud/pages/laisvalaikis/gedulas.html (aplankyta 2004-02-16)

http://www.soften.ktu.lt/~laurliud/pages/laisvalaikis/heda_gabler.html
(aplankyta 2004-02-16)

Leave a Comment