Lietuvių tetras ir muzika XIX a.-XX a. Pirma lietuviška opera Birutė

Turinys:

1.Lietuvių muzika

1)Prieš I-ąjį pasaulinį karą

2)Amerikos lietuvių muzikinė veikla

2.Lietuvių teatras.Lietuviškojo teatro pradžia.

1)Petrapilio lietuvių teatras

2)Vilniaus ir kitų miestų teatras.Vilnius.Kaunas. Šiauliai

3)Kitų vietovių ir klojimų teatras

4)JAV lietuvių teatras

3. “BIRUTĖ” – pirmoji lietuviška opera

4.Išvados

5.Naudota literatūra

LIETUVIŲ MUZIKA XIXa.pab.-XXa.pr.

Prieš I-ąjį pasaulinį karą

Lietuvių muzikinės kultūros užuomazga glaudžiai susijusi su lietuvių tautos politinėmis sąlygomis.Iki 1905 metų rusų revoliucijos ir po sekusio nedidelio caro valdžios varžtų atleidimo, galimumai reikštis muzikos gyvenimui Lietuvoje buvo suvaržyti.Progos pasiekti sistemingo muzikos mokslo iš kaimo kilusiems susipratusiems lietuviams buvo labai ribotos.Kuone vienintelis kelias į muzikinę veiklą buvo vargonininko profesija, todėl per visą XIX a. ir net XX a. pr. Lietuviai muzikai kūrėjai beveik be išimties buvo vargonininkai ar išaugę iš vargonininkų šeimų. Jungtinėje lietuvių-lenkų valstybėje būta gan įvairaus muzikos gyvenimo, tiek didikų dvaruose, tiek ir senų miestų bažnyčiose ar vienuolynuose.Muzikos kūryboje kukliu mastu atsispindėjo tuolaikinės vakarų Europos muzikos kryptys.Lietuvių tautinio atgimimo priešaušryje buvo muzikų, kurie nebuvo susipratę lietuviai, bet veikė Lietuvoje, o kartais paliko kūrinių lietuviškomis temomis.Rietavo didikai kunigaikščiai Oginskiai pasižymėjo muzikos mėgimu;jų vienas, pagarsėjęs mecenatas Mykolas Oginskis, laikė savo dvare orkestrą, kuriame pradinį muzikos išsilavinimą gavo daugelis lietuvių muzikantų.M.Oginskis buvo ir populiarių polonezų autorius.Lenkų kompozitorius Stanislovas Moniuszko (1819-1872), gimęs istorinėje Lietuvoje ir ilgai gyvenęs Vilniuje, parašė kantatą “Mildą” ir keturias “Aušros vartų litanijas”.Jau vėlesniais laikais Lietuvoje gimusio muzikologo sūnus lenkų kompozitorius M.Karlowiczius (1876-1909) parašė “Lietuvišką rapsodiją” (1906) simfoniniam orkestrui panaudojęs joje lietuvių dainų motyvų. Pirmasis lietuvis muzikas profesionalas bene bus Juozas Kalvaitis (1842-1900), baigęs Varšuvos muzikos institutą, kaip vargonininkas ir pianistas.Jis buvo orkestro mokyklos direktorius pas kunigą Oginskį Rietave, vėliau Kauno katedros vargonininkas.Jis – Č.Sasnausko ir T.Brazio mokytojas.J.Kalvaičio svarbiausias kūrinys yra 1886 metais Tilžėje atspausdintos mišios lietuvišku tekstu ketiriems balsams su vargonais. Mykolo Racevičiaus-Račo (1829-1895), baigusio Varšuvos instituto vargonų klasę, “Lietuviškos mišios” dėl netinkamo muzikinio stiliaus nerado bažnytinės vyresnybės pritarimo.Jis parašė fortepijono akompanimentą lenkiško pobūdžio melodijoms “Sudiev, kvietkeli, tu brangiausias”, “Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo” ir kt. Daug dainų chorui, tiek originalių, tiek ir liaudies, buvo parašęs Juozas Drija-Visockis (1848-1916).1900-15 metais jis aktyviai veikė, kaip Rygos Lietuvių šelpimo draugijos choro dirigentas.Jo kūryba daugumoje yra dingusi. Lietuviškos instrumentinės muzikos pionieriumi laikytinas Vincas Kudirk (1858-1899), gabus muzikos mėgėjas, grojęs smuiku, violončele ir skambinęs fortepijonu.Jis parašė lengvo saloninio stiliaus kūrinėlių fortepijonui.Iš jų populiariausi yra valsas “Nemuno vilnys”, kuriame naudoti lietuviški motyvai, polka “Dėdienė” ir kt.V.Kudirka taip pat yra Lietuvos himno melodijos ir žodžių autorius.Be to jis išleido “Kankles” (1895-98), liaudies dainas vyrų chorui, harmonizuotas Kudirkos draugų lenkų, Varšuvos Muzikos instituto studentų. 1893-94 metais Petrapilyje buvo atspausdintos konservatorijos studento Petro Pranaičio (1868-1942) polka “Lietuvaitė” ir “Lietuviška mazurka” fortepijonui.Čia suminėti kūriniai daugiau turi tik istorinės reikšmės, betgi ano laiko sąlygomis sudarė gana žymų kultūrinį įvykį. Vienas profesinio išsilavinimo muzikų pirmtakų buvo Leonas Ereminas (1863-1927), muzikos mokęsis privačiai Rygoje ir JAV, kur atvyko 1891.Jo 1902 metų leidinys “Dainos, sutaisytos ant keturių balsų” buvo anuo laiku reikšmingas, bet jo vėlesni leidiniai pasisekimo nebeturėjo. Pirmutinis lietuvis muzikas, ne tik įgijęs profesinį išsilavinimą, bet ir turėjęs didelės reikšmės lietuvių kūryboje ir muzikinėje veikloje buvo Juozas Naujalis (1869-1934).1889 metais baigęs Varšuvos Muzikos instituto vargonų klasę, toliau privačiai mokėsi kompozicijos teorijos pas profesorių Z.Noskowskį.1890 metais grįžęs į Lietuvą, vargonininkavo Vabalninke, vėliau Rietave pas kunigą Oginskį.Netrukus pakviestas vargonininku ir chorvedžiu į Kauno katedrą;šioje vietoje išbuvo iki mirties. Jau 1898 J.Naujalis organizavo Kaune slaptą lietuvių chorą, iš kurio vėliau išaugo Dainos draugija, po 1905 metų pasireiškusi plačia koncertine veikla.Svarbų vaidmenį atliko J.Naujalio vargonininkų kursai, įkurti 1892 metais, kuriems tik 1913 pavyko gauti iš rusų valdžios mokyklos teises.1909-10 metais J.Naujalis leido Vargonininką, pirmąjį Lietuvoje muzikos žurnalą, kuriam finansiškai neišsilaikius, tenkinosi muzikinio turinio kalendoriais.1919 J.Naujalio mokykla pradėjo veikti bendro muzikinio lavinimo pagrindais ir vėliau virto Valstybine konservatorija.J.Naujalio muzikos kūryba yra gausi, daugiausia vokalinė, nors yra ir vykusių instrumentinių kūrinių.Daugelis J.Naujalio choro dainų tiek išpopuliarėjo, kad virto lyg liaudies dainomis, pvz: “Jaunimo giesmė”, “Lietuva brangi”, “Miškas ūžia”, “Eina garsas nuo rubežiaus”, “Kur banguoja Nemunėlis”, “Už Raseinių ant Dubysos” ir kt.Reikšminga ir J.Naujalio bažnytinė kūryba.Kai kurie jo griežto bažnytinio stiliaus veikalai įėjo į bendrus katalikų bažnytinės muzikos rinkinius.J.Naujalio išleistas Didysis giesmynas bei vėliau papildytas Mažasis giesmynas tebėra svarbiausias lietuviškos bažnytinės muzikos pagrindas.

Česlovas Sasnauskas (1867-1916) savo kūrinių dvasia ir kultūrinėmis tradicijomis giminingas J.Naujaliui.Baigė Petrapilio konservatorijos dainavimo klasę, tačiau pasimokęs privačiai jis sklandžiai valdė ir kompozicijos techniką.Jo kūryboje taip pat jaučiama lenkiškų motyvų įtaka, tačiau lietuviškos dvasios supratimas kiek aukštesnis už Naujalio.dar nebaigęs konservatorijos, tapo Šv.Kotrynos parapijos Petrapilyje vargonininku ir chorvedžiu;ten išbuvo iki mirties.Č.Sasnauskas aktyviai veikė gausioje Petrapilio lietuvių kolonijoje, vesdamas lietuvių chorą, dalyvaudamas koncertuose kaip dainininkas solistas ir pianistas akompanuotojas.1909 Č.Sasnauskas išleido 12 savo kūrybos sąsiuvinių.Jo choro dainos panašiai kaip ir Naujalio, greit pasklido po visą Lietuvą, pasidarydamos lyg liaudies dainomis.Jo “Jau slavai sukilo” buvo netgi ne vieno siūlomas tautos himnu.Ypač išpopuliarėjo: “Kur bėga Šešupė”, “Užmigo žemė”, “Karvelėlis” solo balsui ir chorui.Stambiausias Č.Sasnausko vokalinis kūrinys yra kantata “Broliai”.Stambiausias bažnytinis Č.Sasnausko kūrinys yra “Requiem” mišriam chorui su vargonais. Mikas Petrauskas (1873-1937) istorinio laikotarpio ir muzikinės veiklos pobūdžiu yra artimas Naujaliui ir Sasnauskui.Jaunystėje vargonininkavęs, 1906 metais baigė Petrapilio konservatorijos dainavimo skyrių.Įsitraukęs į 1905 metų revoliucinį sąjūdį, turėjo bėgti į užsienį.Ilgai gyveno JAV.M.Petrauskas buvo nepaprastai veiklus kaip mokytojas, solistas, chorvedys ir kompozitorius.Čikagoje M.Petrauskas įsteigė Birutės, vėliau Bostone Gabijos chorus, statė operetes ir ruošė koncertus.M.Petrauskas parašė apie 20 labai primityvios muzikos operečių, kurios rado pritarimo daugiausia Amerikos lietuviuose.Dainų, liaudies ir originalinių, M.Petrauskas yra sukomponavęs apie 150.Reikšmingiausi M.Petrausko veikalai yra:melodrama “Birutė” ir opera “Eglė, žalčių karalienė”. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) chronologiškai priklauso minėtajai kompozitorių grupei, tačiau savo asmenybės ir talento ryškumu prasikiša pro istorinio laikotarpio rėmus.Jis buvo vargonininko sūnus, kurį laiką mokęsis kunigo Oginskio orkestro mokykloje Plungėje, 1899 metais baigė Varšuvos konservatoriją, kur lankė Z.Noskowskio kompozicijos klasę.1901-02 mokėsi Leipcigo konservatorijoje pas Jadassohną ir Reineckę.Vos baigęs muzikos mokslą, M.K.Čiurlionis nukrypo į tapybą.M.K.Čiurlionio kūryba daugiausia instrumentinė.Fortepijonui turime daug miniatiūrų-preliudijų bei kitokių smulkių formų, taip pat polifoniškų investicijų, fugų, kanonų;iš stambių formų – dvi sonatos. Aleksandras Kačanauskas (1882-1959), Naujalio vargonininkų kursų mokinys, 1903-16 metais lietuvių parapijos Rygoje vargonininkas ir 1916-20 metų Č.Sasnausko įpėdinis Petrapilio Šv.Kotrynos parapijoje.Grįžęs į Lietuvą buvo vienas pirmųjų lietuviškos operos iniciatorių ir solistų.Suorganizavo aukšto lygio gan ilgai gyvavusį chorą.Buvo konservatorijos profesorius, kunigų seminarijos bažnytinio choralo dėstytojas, įvairių muzikos draugijų steigėjas ir pirmininkas.A.Kačanausko kūryba daugiausia vokalinė. Stasys Šimkus (1887-1943) dėl savo dinaminės asmenybės vienodai reikšmingas tiek kaip kompozitorius, tiek kaip chorvedys ir tautinės sąmonės žadintojas.1908 metais baigė Varšuvos konservatorijos vargonų klasę, vėliau Petrapilio konservatorijoje studijavo kompoziciją.1915-20 viešėjo JAV.Savo ankstyvesniame periode S.Šimkus giminingas jau minėtiems kompozitoriams, tačiau jis anksti rodė tendencijos išsivaduoti iš lenkiškų melodijų įtakų ir ieškojo savo stiliaus.Prieš I-ąjį pasaulinį karą po Lietuvą pasklido jo “Lietuviais esame mes gimę”.Iš trumpesnių jo dainų paminėtinos “Vai, žydėk, žydėk”, “Ant tėvelio dvaro”, “Važiavau dieną”, “Kad aš jojau ir daug kt.Jo žinomesnės solo dainos:b “Oi kas”, “Lopšinė”, “Oi, greičiau, greičiau” ir duetas “Plaukia sau laivelis”.Prie S.Šimkaus kūrinių išpopuliarinimo daug prisidėjo jo veikla, kaip keliaujančio chorvedžio, mokėjusio per keletą savaičių iš provincijos užkampio mėgėjų sulipdyti sklandų chorą vienam ar porai koncertų.Tie koncertai kėlė tautinę sąmonę, imponuodami net ir sulenkėjusiai tuolaikinės Lietuvos aukštuomenei.Reikšmingas S.Šimkaus kūrybinis laikotarpis kiek naujesniame stiliuje, o taip pat ir nauji muzikinės veiklos uždaviniai jo laukė nepriklausomybės laikais. Juozas Tallat-Kelpša (1888-1949) pradinį mokslą įsigijo kunigo Oginskio orkestro mokykloje Plungėje ir grafo Przezdzieckio vargonininkų mokykloje Rokiškyje, o 1916 metais baigė Petrapilio konservatorijos kompozicijos klasę.Jo kūryba rodo tvirtą profesinį lygį, sekdama to laiko Petrapilio rusiškos mokyklos techniką.Visuose jo kūriniuose jaučiamas sėkmingas lietuviško prado ieškojimas.Dar konservatorijoje tebebūdamas jis išgarsėjo savo dainomis “Liepė tėvelis”, “Žaliojoj lankelėj”, duetu “Oi berneli vientury” ir kt. Teodoras Brazys (1870-1930), bažnytinės muzikos specialistas, teoretikas ir liaudies dainų rinkėjas bei harmonizatorius.Jaunystėje buvo vargonininkas.1900 metais baigė Vilniaus kunigų seminariją.1907 metais baigęs Regensburgo bažnytinės muzikos mokyklą, buvo paskirtas Vilniaus kunigų seminarijos muzikos profesoriumi ir orkestro dirigentu.Nuo 1923 metų Kauno kunigų seminarijos profesorius, 1924 metais – VDU docentas.Jo veikla kaip muzikos bei istorijos vadovėlių autoriaus ir kompozitoriaus priklauso nepriklausomybės laikotarpiui.
Juozas Neimantas (1883-1959).1903-07 metais M.Petrausko bendradarbis Brukline.Grįžęs Lietuvon buvo vargonininkas ir chorvedys.Išleido keletą liaudies dainų rinkinių chorams;ypač išgarsėjo jo harmonizuota liaudies daina “Pasisėjau žalią rūtą”.

Amerikos lietuvių muzikinė veikla

Atskirai paminėtina Amerikos lietuvių muzikinė veikla.Čia ypatingas vaidmuo priklauso Mikui Petrauskui, kuris tik 1930 metais galutinai grįžo Lietuvon. JAV veikė nemaža vietinių muzikų, kurie šalia praktinės muzikinės veiklos sukūrė daug įvairių veikalų.Aleksandras Aleksis (g. 1885), ,baigęs Varšuvos konservatoriją ir 1913 atvykęs į JAV, vargonininkavo Čikagoje, Brukline, Springfielde.Buvo ilgametis Amerikos lietuvių Romos Katalikų vargonininkų sąjungos pirmininkas.Parašė apie 100 veikalų, daugiausia vokalinių, chorui ir solo.Jo kūriniai dėkingi, nesunkūs, rodo tvirtą klasikinės harmonijos žinojimą. Antanas Pocius (1886-1953), Lietuvoje mokęsis pas J.Naujalį, konservatoriją baigė Čikagoje.1914 metais įsteigė Čikagoje Bethoveno muzikinę konservatoriją.Parašė keliasdešimt dainų chorui ir solo balsui, taip pat keletą operečių. Jonas Čižauskas(g.1886) ,įžymus chorvedys ir vargonininkas.JAV atvyko 1907 metais.Parašė nemaža bažnytinių veikalų lotynų kalba, daug liaudies dainų chorui ir solo, kantatą “Vilniaus Senelis”.Taip pat preliudijų vargonams. Kunigas Juozas Čižauskas (1892-1955), Jono brolis, parašė nemaža dainų ir giesmių. Antanas Vanagaitis (1890-1949), buvęs Lietuvoje Valstybės teatro aktorius, kompozitorius ir chorvedys, 1924 metais atvyko į JAV ir įsikūrė Čikagoje.Čia pasireiškė kaip žymus tautinis ir muzikos veikėjas, įsteigęs savo radijo valandą ir žurnalą “Margutį”, dalyvavęs komiškai muzikinėje trupėje “Dzimdzi-Drimdzi”. Petras Sarpalius (1887-1953) pasireiškė nuoširdžios melodijos dainomis, ypač solo, rodančiomis tvirtą klasikinės harmonijos žinojimą.Jų geriausia “Dukružėlė”, plačiai dainuota nepriklausomoje Lietuvoje. Vienu kitu kūriniu pasireiškė ir sėkmingai veikė muzikos srityje V.Nickus, K.Steponavičius, K.Žižiūnas, A.Bačiulis, J.Brazaitis, J.J.Šiaučiūnas, V.Daukša, J.Žemaitaitis, K.Kinderis, J.Žemaitis ir kt.

LIETUVIŲ TEATRAS XIXa.pab.-XXa.pr.

Lietuviškojo teatro pradžia

XIX a. paskutiniame dešimtmety pradeda nedrąsiai kaltis lietuviškojo teatro diegai.Scenoje vėl suskamba lietuvių kalba, tik jau nebe anuo Kražių ir Vilniaus intermedijų žargonu.Naujas lietuvių dramos teatro laikotarpis 1889 XII 31 prasidėjo JAV.Betgi nežiūrint spektaklio pirmumo datų, ano meto lietuvių teatrinę veiklą gal tiksliausia būtų taip surikiuoti:1.Petrapilio lietuvių teatras.2.Lietuvos miestų teatras.3.Klojimų (kluonų) teatras.4.Lietuvių emigrantų teatras.5.Nepriklausomos Lietuvos ir okupacijos dienų teatras. Lietuvių teatras gimė nepaprastai sunkiose sąlygose.Pačioje Lietuvoje spaudos draudimo laikais vaidinimai buvo visai slapti.Bet ir po 1904 metų lietuvių vakarui surengti būdavo reikalingi atskiri leidimai.Be rusų cenzūros nebuvo galima vaidinti net nekalčiausio veikalėlio, o cenzoriai ne tik savo sprendimą vilkindavo, bet kartais taip veikalą išbraukydavo, kad nebelikdavo kas vaidinti.Tad visai nenuostabu, kad to meto lietuvių teatro repertuaras buvo tikrai varganas, kad dažniausiai tie patys veikalai ir veikalėliai būdavo vaidinami Petrapilyje, Rygoje, Vilniuje, Kaune ir visoje Lietuvoje.Mat, jie jau buvo paženklinti cenzūros antspaudu.Taigi to laikotarpio lietuvių teatrą reikia laikyti daugiau ar mažiau pažengusiu mėgėjų teatru, kuris po eilės metų darbo jau buvo pasiekęs beveik profesionalinį lygį

P e t r a p i l i o l i e t u v i ų t e a t r a s

P e t r a p i l i o lietuviai buvo atgimstančio teatro pradininkai.Petrapilyje prasidėjo ir lietuviškų vakarų rengimo darbas.Garsas apie tuos vakarus greitai pasiekė kitus lietuvių gyvenamus kultūros centrus, susilaukė gyvo atgarsio ir visoje Lietuvoje.Palangoje pirmasis vaidinimas įvyko 1899 metų vasarą, o petrapiliečiai jau gerokai prieš tai džiaugėsi savo teatru ir net afišas spausdino lietuviškai. Pirmasis lietuviškas vakaras Petrapilyje buvo surengtas J.Čerkos pastangomis 1884 II 18, o pirmasis vaidinimas įvyko 1892 metais.Lietuviškus vakarus rengti iniciatyvos ėmėsi jau anksčiau susiorganizavusi Labdaringoji Petrapilio lietuvių bei Žemaičių draugija, vadovaujama Vinco Matulaičio.1893 Petrapilyje buvo surengti net du lietuviški šokių vakarai, sutraukę 400 tautiečių.1894 metais Petrapilio lietuvių scenoje padarytas žingsnis į priekį: prie šokių pridėta koncertinė dalis, kurią atliko rusai dainininkai, taigi nieko lietuviško programoje dar nebuvo.1895 metais Petrapilyje jau rengiami lietuviški koncertai, kuriuose dalyvavo mišrus choras, vadovaujamas K.Jakšto.1895 III 31 įvyko pirmasis Petrapilio lietuvių viešas vaidinimas – “Žentas dėl parodos”.Petrapilio lietuvių teatrinė veikla tęsėsi iki 1918, kol daugumas Petrapilio lietuvių teatro veikėjų grįžo į nepriklausomą Lietuvą.

1899 Petrapilyje įsisteigė nauja lietuvių organizacija, pasivadinusi Petrapilio Lietuvių Savitarpinė Pagalbos draugija, paprastai vadinama Savitarpiečiais.Naujoji organizacija, pradedant 1900 metais uoliai ėmė ruošti lietuviškus vakarus ir netrukus iš Labdarių paveržė pirmenybę.Jei Labdariams lietuviški vakarai buvo patriotiškas žygis ir, gal dar svarbiau, priemonė papildyti draugijos kasai, tai Savitarpiečiams jau buvo teatras, mokykla.Be to Savitarpiečiai orientavosi į paprastą žmogų, o ne į inteligentiją, kuri lietuviškus vakarus lankė tik iš patriotizmo.Labdariams nebuvo tiek svarbus parengimo meninis lygis, o tai, kad vakaras įvyktų.Savitarpiečiai gavo leidimą per metus surengti tik 4 vaidinimus, tai jie turėjo daugiau laiko pasiruošti.Be to, jie buvo jaunesni, judresni, landesni, savo tarpan patraukė studentus, o geriau paruošti vaidinimai jiems ir sėkmę atnešė. Dėl didelio lietuviškų veikalų trūkumo Savitarpiečių draugijos valdyba 1900 XII 3 nutarė paskelbti dramatinių veikalų konkursą, pirmąjį lietuvių istorijoje.Petrapilio policijai to konkurso skelbti neleidus, Savitarpiečių valdyba prašymą padavė cenzūros komitetui.Tačiau tas prašymas vėliau įklimpo Vidaus reikalų ministerijoje, ir draminių veikalų konkursas neįvyko.1900 metai reikšmingi tuo, kad lietuviškų vakarų rengimu Petrapilyje rūpinosi jau dvi draugijos: Labdariai ir Savitarpiečiai. Savitarpiečiai savo pirmąjį vakarą surengė 1900 IV 13, suvaidindami Vaižganto “Nepadėjus nėr ko kasti” ir išklausydami P.Pranaičio choro.IX 16 jie vaidino veikalėlį “Dėdė atvažiavo”, deklamavo posmus iš A.Baranausko “Anykščių šilelio” ir A.Jakšto “Dainą nemokančio rašyti”.XI 21 ir XII 28 suvaidino Gužučio “Poną ir mužikus”.1903 metais Savitarpiečiai paruošė 4 vaidinimus.Kiek pasisekimo tie lietuviški vakarai turėjo, galima spręsti iš to, kad Savitarpiečiai iš 4 spektaklių gryno pelno turėjo 180 rublių ir 80 kapeikų, o tai aniems laikams buvo stambi pinigų suma. 1903 metais Petrapilio lietuviškoje scenoje pirmą kartą pasirodė M.Petrauskas, dalyvaudamas su savo choru ir pats dainuodamas dviejuose Labdarių koncertuose. 1903 metais Petrapilyje įsisteigė trečia lietuviška organizacija – Mažturčių lietuvių Savitarpinės pagalbos draugija, nes kai kam atrodė, kad Savitarpiečiai yra buržuazinė organizacija, o Labdariai – aristokratinė. 1904 metais K.Jurgelionis pasiūlė Žaidikų būreliui nuo Savitarpiečių atsiskirti ir įsteigti atskirą vaidintojų draugiją, kuri aptarnautų Savitarpiečius, Labdarius ir Mažturčius.Nors sumanymas nebuvo priimtas, bet prasidėjo padėties aiškinimas, draugijos įstatų keitimas, būreliui medžiaginių pagrindų sudarymas, būrelio legalizavimas.Būrelis valdybos neturėjo, tik komitetą ir reikalams tvarkyti sekretorių.Vaidmenys buvo skirstomi konkurso keliu.Sprendimus darydavo būrelio komitetas, pasikvietęs specialistą režisierių. 1904 metais būrelis priėmė K.Būgos pasiūlymą statyti J.Slovackio Mindaugą.Veikalas buvo pastatytas 1905 II 25 .Mindaugą statant, neieškota tik pramogos, nebijota net nuostolių, nes jau rūpėjo teatro menas pilna to žodžio prasme.Pabrėžtina ir tai, kad būrelio artistai už savo darbą jokio atlygio negaudavo. 1904 metais Rusijos valdžia atšaukė lietuviams spaudos draudimą.Varžtų atleidimą pajuto ir Petrapilio lietuviai.Tie metai buvo patys gyviausi jų teatriniame gyvenime.Visos trys draugijos 1904 metais surengė Petrapilyje keliolika vaidinimų. 1905 metais Rusijoj prasidėjus politinei ir ekonominei suirutei, ėmė menkėti ir Petrapilio lietuvių teatrinė veikla.Savitarpiečių būrelio komitetas iškėlė sumanymą, kad lietuviškus vakarus rengtų drauge visos trys lietuvių draugijos.Pirmas bendras vakaras įvyko 1906 XI 18.Vaidinta Gužučio “Ponas ir mužikai”, režisuojant G.Feterauskui. Anais laikais gauti leidimą rengti lietuviškam vakarui nebuvo toks lengvas reikalas.Reikėjo, kad pjesė būtų peržiūrėta cenzūros komiteto, kuris ant vieno egzemplioriaus dėdavo savo antspaudą – “cenzūros leista”, o tai ilgai užtrukdavo.Būklė tuo atžvilgiu nepagerėjo ir po 1905 metų sukilimo.Tad Pranas Mašiotas iškėlė sumanymą, kad geresni scenos veikalai būtų spausdinami jau gavę cenzūros leidimą.Tai gerokai palengvino lietuvių teatrinį darbą ne tik Petrapilyje, bet ir pačioje Lietuvoje. Repertuaro klausimas buvo neužgyjanti lietuvių teatro žaizda.Savitarpiečių draugijos valdyba atgaivino lietuviškų dramos veikalų konkursą ir Vilniaus žiniose jį paskelbė, skirdama tris premijas:75, 50 ir 30 rublių.Bet ir šis konkursas baigėsi niekais. 1905 metais suduotas smūgis buvo toks stiprus, kad Petrapilio lietuvių teatrinė veikla merdėjo net keletą metų.Rusų reakcija pradėjo taip siautėti, kad beveik joks tautinis darbas nebuvo įmanomas.1908 XI 8 Labdariai, atsiskyrę nuo kitų, surengė savo tradicinį didįjį vakarą.Buvo vaidinta Petliuko “Neatmezgamas mazgas”, Vaižganto “Paskutinį kartą” ir Vydūno Anga iš “Prabočių šešėlių”. Šiuo sunkiu metu, kada caro policija vėl ėmė siautėti, kada vėl buvo draudžiama afišas ir programas spausdinti lietuviškai (nors spauda lietuviams buvo leista!) daugiausia ištvermės ir pasiryžimo parodė Antanas Jasūdis (1878-1963), smulkus geležinkelių valdininkas, gyvenęs 50 km už Petrapilio.Saugumo policija vienos repeticijos metu buvo jį suėmusi, porą parų tardžiusi ir kalinusi, nors veikalas su Mažturčiais buvo repetuojamas iš cenzūros antspauduoto egzemplioriaus.Policija ir vėliau nuolat jį sekė, bet jis ir toliau su atkaklumu rinko artistus, rengė vakarus ir pats vaidino.
1910 metai atžymėtini, kaip Petrapilio lietuvių teatrinės veiklos atgimimo metai.Viešumon iškilo studentų draugija.Studentai jungėsi prie Savitarpiečių ir Mažturčių.Savitarpiečiai sudarė komisiją vaidinimams rengti, kurios priekin stojo A.Jasūdis.Naujoms jėgoms išbandyti surengimi keli lietuviški vakarai, pastatomi keli veikalai, kurių tarpe “Ne sau žmonės” ir “Angliakasių apskrity”. 1911 metų pradžioje A.Jasūdis ir J.Strazdas ėmėsi iniciatyvos sudaryti naują artistų-mėgėjų ratelį ir bendran darban sujungti Petrapilio lietuvių draugijas.Savitarpiečiai, Mažturčiai ir Studentai išrinko teatrališką komisiją , pirmininkaujamą A.Jasūdžio.Komisija susisiekė su A.Suvorino teatro aktoriumi Kastantu Glinskiu (1886-1938), sutikusiu būti lietuviškų vakarų režisieriumi.Su jo atėjimu prasideda naujas ir gaivus Petrapilio lietuvių teatrinio veikimo laikotarpis. Pirmasis K.Glinskio pastatymas M.Šiaulėniškio “Pilėnų kunigaikštis” įvyko 1911 II 17.Profesionalo Glinskio ranką iš karto pajuto visi Petrapilio lietuviai.Aplink K.Glinskį pradėjo spiestis Petrapilio lietuvių teatrinės jėgos.1911 IV 16, K.Glinskiui režisuojant, pastatyta “Gedimino sapnas”, X 15 “Ūkanose.K.Glinskis pasidarė lietuviškas teatrinio gyvenimo Petrapily spiritus movens.Teatrališka komisija faktiškai buvo įrankis K.Glinskio rankose.Visi rimtesnieji sumanymai teatro reikalu liko K.Glinskio iniciatyva.1912 metais jau organizuojasi savarankiška Vaidintojų kuopa. K.Glinskis į lietuvių sceną įnešė teatrinę pastatymo idėją, kurios iki jo suradimo lietuviškuose vakaruose nepastebėta.Be to, K.Glinskis ir į repeticijų darbą įnešė rimtį ir sistemą.Statydamas istorines dramas jis stengėsi išlaikyti istorinę tiesą ir perspektyvą.Istorinius drabužius jam paskolindavo Suvorino teatras.K.Glinskis buvo realistinio teatro atstovas, tad ir Petrapilio lietuvių teatrą jis pasuko ta kryptimi.1912 metų pradžioje K.Glinskis su dideliu pasisekimu pastatė A.Asnyko “Kęstutį”.Istorinių veikalų pasirinkimas, kurio iniciatoriai pirmoj eilėj buvo K.Glinskis ir A.Jasūdis, turėjo aiškų tikslą:tų veikalų statymu norėta parodyti istorinę lietuvių tautos praeitį, pilną žygių ir heroizmo, kuria ir dabar lietuviai gali didžiuotis.Vaidinimai buvo taikomi įvairaus išsilavinimo žiūrovams ir savo tikslo pasiekė. 1912 metais Petrapilio lietuvių vaidintojų kuopa galutinai susiformavo ir ėmė rūpintis savo nepriklausomybe.Kuopos gyvoji siela buvo K.Glinskis, o jos nepervargstantis administratorius A.Jasūdis.K.Glinskis, apibūdindamas kuopos veiklą,rašė, kad “mūsų spektaklių tikslas grynai šviečiamasis, tikslas žadinti lietuvių tautos susipratimą, sukurti savo tautinį teatrą, skatinti literatūrinę kūrybą, išugdyti lietuvių aktorių, dramaturgą ir savo šiluma teatre prijaukinti visų polėkių menininkus.Mes dirbam didelį tautinį darbą. 1911-14 metų laikotarpis savo idealizmu ir pasišventimu darbui gali lygintis idealistiškai romantiškajam 1904-05 metų laikotarpiui.Skirtumas tik tas, kad K.Glinskio vadovaujama vaidintojų kuopa pasiekė žymiai aukštesnių teatrinio meno laimėjimų, lyg ir nustatydama gaires nepriklausomam lietuvių dramos teatrui. Kaip ir anksčiau Lošikų-Žaidikų būrelis, taip dabar Vaidintojų kuopa ilgai kovojo dėl savarankiškumo, nes nebūdama legalizuota organizacija, negalėjo savo vardu rengti vaidinimų.Labdariai, Savitarpiečiai ir Mažturčiai nesivaržydami stengėsi kuopos darbu pasinaudoti, nes vakarui rengti jie duodavo savo vardą, tad ir nesirūpino kuopos legalizuoti.K.Glinskis buvo iškovojęs minimalius atlyginimus aktoriams, tikėdamasis tuo palaikyti teatrinę drausmę, tačiau tas vaidintojus tik sukiršino.Prasidėjo tarpusavis trynimasis ir nesusipratimai.Dėl tų priežasčių 1914 metais K.Glinskis iš kuopos pasitraukė, o A.Jasūdžio nebeišrinko į valdybą.Tačiau ir pasitraukę jie niekad neatsisakė Petrapilio lietuvių teatrui talkinti.A.Jasūdis, nepaisydamas,kad karas jau siautė ir teatrinio darbo sąlygos sunkėjo, pagalbon patraukęs Dūmos atstovą M.Yčą, Vaidintojų kuopą legalizavo.Įstatai buvo įregistruoti 1915.Tačiau gyvenamasis laikas buvo toks nepatogus, ir Vaidintojų kuopa, kad ir legalizuota, iki savo užgesimo nebeparodė to aktingumo, kurį ji išgyveno, kai režisieriumi buvo K.Glinskis. 1915 metais Petrapilyje pasirodė Juozas Vaičkus.Jis įsteigė savo teatrinę mokyklą, augino branduolį “skrajojamam teatrui”.J.Vaičkaus teatras daugiausia reiškėsi 1916-18 metais.Vaidinta P.Vaičiūno “Pražydo nuvytusios gėlės” ir “Aukos”, Čechovo “Jubiliejus”, Averčenkos “Pramonės riteris”;be to, “Šalaputris”, “Velnias ne boba” ir “Neatmezgamas mazgas”. Per visą gyvavimo laiką Petrapilio lietuvių teatras pastatė apie 100 scenos veikalų.Iškilo savi aktoriai Žemaitė, Vaižgantas, M.Šiaulėniškis, K.Puida, O.Pleirytė-Puidienė, P.Vaičiūnas, Vydūnas, Žemkalnis ir kt.Buvo vaidinti ir iš lnkų kalbų versti veikalai.Režisūrinį darbą Petrapilio lietuvių teatre dirbo U.Babickaitė, V.Bičiūnas, V.Braziulevičius, G.Feterauskas, K.Glinskis, P.Grigitis, R.Januškevičienė, K.Jurgelionis, V.Kuraitis, J.Linartas, Michailovas, M.Palionis, S.Pilka, M.Sleževičius, J.Smolskis, J.Strazdas, J.Tallat-Kelpša, J.Vaičkus, L.Vinkleris, A.Voldemaras, J.Zauka, L.Pokorskis.Bet didžiausią įnašą į lietuvių teatro istoriją Petrapilyje padarė K.Glinskis ir J.Vaičkus.Petrapilio lietuvių teatro aktoriai profesijų atžvilgiu buvo labai margas sambūris.Gal daugiausia jame buvo studentų ir mokinių.

V i l n i a u s i r k i t ų m i e s t ų t e a t r a s

Vilnius

Po Petrapilio ne tiek savo būdingumu, kiek nepaprastai energinga veikla išsiskiria Vilniaus lietuvių teatras.Sostinė XX a pradžioje turėjo Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį.Jis turėjo neeilinių vaidybinių ir režisierinių gabumų, ir ilgainiui pasidarė bene pirmuoju lietuviško teatro publicistu ir ideologu.Jis reiškėsi ir kaip dramaturgas.Vilniaus lietuvių teatro repertuaras buvo beveik toks pat kaip ir Petrapilyje. 1901m. Vilniuje buvo surengti du ar trys slapti lietuviški vaidinimai.Į tuos slaptus vaidinimus įsileisdavo tik visai patikimus žmones.Dr.A.Vileišio namus vaidinimų metu saugodavo patikimi sargybiniai, kad rusų policija neužkluptų.Rusų valdžia ir po Palangos spektaklio 1899 metais Vilniaus lietuviams vis tiek nedavė leidimo viešam vakarui rengti.1904 metų gale įsisteigė Vilniaus Lietuvių Šelpimosi draugija, žinoma Savitarpiečių vardu.1905 II 6 buvo parodytas pirmas viešas lietuviškas spektaklis Vilniuje.Vaidinta “Amerika pirtyje” ir “Vienas iš mūsų turi apsivesti”.Pirmajam vaidinimui pasisekus, vilniečiai visa energija kibo į scenos darbą.1905 VI 6 jau miesto salėje, kurion anksčiau lietuviai negalėjo įžengti, surengtas koncertas su vaidinimu.Vaidinta verstinė Korzeniovskio komedija “Pabaigtuvės”.1905 VIII 28 miesto salėj surengtas kitas vakaras.Vaidinta Vaižganto “Nepadėjus nėr ko kasti” ir M.Petrausko operetė “Kaminkrėtys ir malūnininkas”.Vaidinimus lankydavo ne tik Vilniaus miesto lietuviai, bet atvykdavo ir iš provincijos.Bilietų į spektaklius pritrūkdavo.Šį vakarą spauda ypač gyrė, nes jame viskas buvo lietuviška – veikalas ir operetė. 1905 metais, revoliucijai pasiekus ir Vilnių, rusų administracija pasidarė nuolaidesnė.1905 XI 10 buvo įsteigta Vaidintojų, muzikantų, dainuotojų draugija Vilniaus Kanklės.Draugijos pirmininku išrinktas G.Landsbergis.1905 XI 20 Vilniaus Kanklės Pagirio geležinkelio salėje surengė savo pirmąjį vakarą.Buvo suvaidinta drama “Iš tamsos į šviesą”, Petliuko “Neatmezgamas mazgas”. Repertuaro vargai, ypač lietuviškų veikalų stoka, buvo ta pati, kurią išgyveno ir Petrapilio lietuvių teatras.Vilniaus Kanklių valdyba sustatė visų metų repertuarą ir paprašė generalgubernatorių jį patvirtinti.1906 III gubernatorius patvirtino tą repertuarą, į kurį įėjo:A.Asnyko “Kęstutis”, M.Šiaulėniškio “Pilėnų kunigaikštis”, Przybylskio “Alyvos žydi”, “Geriau vėliau negu niekad”, Petliuko “Neatmezgamas mazgas”, Vaižganto “Nepadėjus nėr ko kasti”, Rutkovskio “Audra giedroje”, M.Petrausko “Kaminkrėtys ir malūnininkas”, Korzeniovskio “Pabaigtuvės”, Gužučio “Eglė žalčių karalienė” ir “Kauno pilies išgriovimas”, Gayardo “Svarbi priežastis”. 1906 V 6 G.Landsbergis miesto teatre pastatė “Pilėnų kunigaikštį”.Tautiniu ir teatriniu požiūriu “Pilėnų kunigaikščio” pastatymas buvo itin reikšmingas, nors medžiaginiu požiūriu ir nepavyko.1906 X 24 miesto salėj Kanklininkai pastatė Žemkalnio melodramą “Birutė”.1906 metų pabaigoje Vilniaus lietuvių teatrą ištiko nesėkmė.Visų pirma – išvažiavo M.Petrauskas, ir Vilniaus Kanklės neteko chorvedžio.1906 metų gale iš Vilniaus kanklių pirmininko pareigų pasitraukė ir iš Vilniaus išvyko G.Landsbergis.Jam pasitraukus, Kanklininkų ir Savitarpiečių teatrinės veiklos vienybė sugriuvo.Buvo konstatuota, kad teatro draugijos, Vilniaus Kanklės ir Kauno Daina, pateko į netinkamas rankas, kad statomi menkos vertės veikalai. 1907 metų rudenį G.Landsbergis sugrįžo Vilniun, ir teatrinė Vilniaus Kanklių veikla atgijo.XI 29 Pagirio geležinkelio salėje buvo pastatyta Žemkalnio drama “Blinda”. 1908 IV 27 Vilniaus lietuvių scenoje didžiausias įvykis – Slovackio “Mindaugo” pastatymas.Kitas reikšmingas Vilniaus lietuvių teatro žygis – pasiryžimas statyti V.Nagornoskio istorinę tragediją “Živilę”.Vaidinimas įvyko 1909 I 4, vakaro rengėjai buvo Savitarpiečiai.Živilės pažiūrėti atvyko pats gubernatorius. 1909 I 11 Vilniuje įvyko Rūtos steigiamasis susirinkimas.Naujos draugijos tikslas – rengti vaidinimus, įvairias paskaitas, šokių vakarus, vaikų vakarėlius.Vaidinimai ir dainos tik lietuvių kalba.Nariai tik lietuviai. 1909 metais G.Landsbergis-Žemkalnis Lietuvos Žiniose pasiūlė 10 metų nuo pirmojo lietuviško spektaklio Palangoje sukakties proga šaukti lietuvių teatro darbuotojų suvažiavimą ir surengti jubiliejinę šventę, kuri ir įvyko Vilniuje 1909 VIII 15-16.Suplaukė geriausios ano meto lietuvių teatrinės jėgos.Buvo pastatyta tradicinė “Amerika pirtyje” ir Žemkalnio melodrama “Birutė”.Vilniuje surengta jubiliejinė šventė vėl sujudino žmones, kuriems rūpėjo lietuvių teatro ateitis ir klestėjimas. 1912 metų pabaigoje Vilniaus lietuvių teatro gyvenime atsiranda nauja organizacija – Vilniaus Lietuvių Artistų b-vė, įkurta L.Giros ir A.Rucevičiaus sumanymu.1913-14 daugiausiai reiškėsi Rūta ir Artistų b-vė Karui kilus, vokiečiai jau 1915 metais užėmė Vilnių.Jų okupacijos metu buvo surengta tik keletas lietuvių vakarų.1916 VI 25 suvaidinta iš Ukrainiečių kalbos versta ir J.Strazdo karo metui pritaikyta “Šilagėlė”.1917 metais pradėjo sklisti gandas apie Lietuvos nepriklausomybę, labai entuziastingai nuteikęs Vilniaus lietuvius.A.Smetona pranešė J.Strazdui, kad Vilniuje bus šaukiama lietuvių konferencija.Konferencijos metu buvo suvaidinti du veikalai – Gužučio “Eglė žalčių karalienė” ir J.Strazdo “Sugrįžo”.

Iš visų lietuvių veikėjų, kurie reiškėsi teatro meno srity, išskirtinas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852-1916, lietuvių teatro organizatorius, aktorius ir režisierius, dramaturgas, teatro kritikas ir ideologas.jis turėjo visus gero aktoriaus privalumus, buvo labai geras deklamuotojas, pasakotojas, visų ano meto recenzentų vienu balsu pripažintas vienu iš žymiausių lietuvių artistų.Žemkalnis labai aukštino režisūrą, todėl savo pastatymus giliai ir smulkmeniškai apgalvodavo.Ypatingą vietą Žemkalnis užima kaip dramaturgas.

Kaunas

Kaune lietuvių teatrinio veikimo užuomazgos ieškotina 1899 metais.jau tada veikė slaptoji Daina, kurios pirmininkas buvo kompozitorius Juozas Naujalis, kai kada su savo choru pasirodydamas lietuvių susibūrimuose ar išvykose.1902 metų žiemą Kauno moksleivių būrelis surengė pirmą lietuvišką vakarėlį su dainomis ir šokiais, o jam gerai pavykus dar vieną kitą.Oficialiai Dainos draugija buvo įsteigta 1904.Tais metais įvyko ir pirmas viešas Dainos vaidinimas.1906 metais į kauną atvyko Petras Leonas, kuris ir tapo ilgametis draugijos pirmininkas.1908 metais į Kauną atsikėlė G.Landsbergis-Žemkalnis.Jo ir A.Žilinsko-Nabagėlio pastangomis Daina atgijo ir išaugo.Dainos repertuaras buvo panašus į Petrapilio ir Vilniaus teatrų repertuarą.Dainos draugija sulaukė nepriklausomybės laikų ir 1924 metais turėjo 450 narių.

Šiauliai

Šiauliai buvo vienas iš svarbiųjų Lietuvos teatro centrų.Šiauliams priklauso pirmojo slapto lietuviško spektaklio surengimo garbė.Plačiai žinomos Šiaulių gegužinės, tikri lietuvių suvažiavimai, kurioms būdavo sutelkiamos pačios geriausios lietuvių meninės jėgos.Ypatingai iškilmingos gegužinės buvo surengtos 1908-10, kai Šiauliuose gyveno G.Landsbergis-Žemkalnis.Spaudą atgavus, Šiauliai patys pirmieji pradėjo rūpintis išgauti leidimą lietuviškam vakarui.Jį gavę, 1904 X 30 pastatė tradicinę komediją “Amerika pirtyje”.1905 metų pradžioje pastatyta “Audra giedroje”.Tuo metu kilo sumanymas įsteigti vaidintojų būrelį, kuris toliau tęstų darbą.Būrelio, pavadinto Vilties vardu, įstatus surašė St.Lukauskas.Įstatai buvo patvirtinti, betgi tik po 3 metų.1908 metais, dar nesulaukę Vilties legalizavimo, šiauliečiai įsteigė dramos, muzikos, dainos draugiją Varpą.Veikimo vieta – visa Kauno gubernija.1911 I 1 draugija turėjo 152 narius, buvo įsitaisiusi nuolatinę sceną ir salę miesto centre.Šiaulių žymiausia artistė ir vyriausia režisierė buvo Stanislava Venclauskienė, Palangos 1899 metų spektaklio dalyvė.

K i t ų v i e t o v i ų i r k l o j i m ų t e a t r a s

Lietuvių teatrinė veikla Petrapilyje, Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose savo idėja tuoj užkrėtė visą Lietuvą.Susiorganizavo ir sėkmingai dirbo Panevėžio Aidas, Marijampolės Sietynas, Rygos Kanklės, Biržų Lyra, Odesos Rūta, Tilžės Aida ir t.t. Tuo pat metu beveik kiekviename Lietuvos miestelyje suklestėjo ir vadinamasis klojimų (kluonų) teatras.Itin reikšmingas įvykis lietuvių teatro istorijai yra Keturakio komedijos “Amerika pirtyje” pastatymas Palangoje 1899 VIII 20.Tačiau “Ameriką pirtyje” Palangoje suvaidinus, rusų valdžios reakcija buvo nepaprasta.Buvo suimti, tardomi ir kalinami beveik visi vakaro rengėjai ir vaidintojai, nors komedija buvo visai nekalto turinio.Komedijos “Amerika pirtyje” ir kitų veikalų vaidinimai užplūdo visą Lietuvos šalį.Taip gimė vadinamasis klojimų ar kluonų teatras.Tiesa, tie vaidinimai meniniu požiūriu buvo tik primityvus liaudies teatras.

J A V l i e t u v i ų t e a t r a s

Emigrantų teatras, daugiausia JAV, gimė dėl tų pačių motyvų, kaip ir Lietuvoje.Visų pirma teatro darbas – tai patriotinė veikla, tautinė misija, nuoširdžios pastangos dalyvauti lietuvių tautos kovoje dėl laisvės ir kultūros, o tik paskui meniniai uždaviniai.Pradžioje, neturint savo profesionalų, emigrantų teatras Amerikoje atsidūrė mėgėjų, bet didelių teatrinio meno mylėtojų rankose.Teatras būrė aplink save išeivijos lietuvius, per kelias kartas išlaikė lietuvių kalbą gyvą ir davė ne vieną talentą Amerikos ir Lietuvos scenai.Pirmasis Amerikos lietuvių vaidinimas įvyko 1889 XII 31, taigi visu dešimtmečiu anksčiau, negu komedijos “Amerika pirtyje” pastatymas Palangoje.Čia buvo suvaidinta Vienybės Lietuvininkų redaktoriaus A.Turskio drama “Be sumenės arba kaip ant svieto einasi”.Garsas apie tą lietuvių vaidinimą greitai pasiekė visas JAV lietuvių kolonijas.Veikiai ir kitur pradėta rengti lietuvių vakarai, organizuoti teatriniai klubai, draugijos ar vaidintojų rateliai.Jau 1892 metų pavasarį Čikagos lietuviai įsteigė Teatrališką draugiją ir VI 4 suvaidino Jono Griniaus “Kovą po Grunvaldu”.Keturakio “Amerika pirtyje” pirmą kartą suvaidinta 1902 metais Pitsburge.Nuo 1908 metų Čikagoje uoliai darbavosi Bronius Laucevičius-Vargšas (1885-1916), kuris buvo vieno draminio ratelio režisierius.1909 I 24 Čikagos miesto dalyje Town of Lake buvo įsteigtas dr. V.Kudirkos Teatrališkas klubas.Ypač reikšminga data Amerikos lietuvių teatro istorijoje 1914 metai.Tais metais Čikagoje buvo įsteigtas Lietuvių Dramatiškų draugijų susivienijimas.Jis turėjo būti kitur veikiančių teatro draugijų centras, apimąs visas JAV.Brukline nuo 1911 metų veikė Operetės choras.Žymesnį teatrinį sujudimą ir neabejotiną pažangą emigrantų teatrui atnešė profesionalas aktorius Aleksandras Vitkauskas, į JAV atvykęs 1915 metais ir keletą metų lietuvių vaidinimus rengęs Waterbury, Brukline, Niujorke ir kt.1923-28 metais Amerikos lietuvių tarpe dirbo Juozas Vaičkus.Savo buvimo metu Amerikoj jis paruošė daugiau nei 75 lietuviškus vaidinimus.1924 metais Amerikon atvyko dramos aktorių grupė – A.Vanagaitis, J.Olšauskas ir V.Dineika, kurie, prisidėjus dar J.Dikiniui, sudarė Dzimdzi-Drimdzi trupę, savo gastroles po visą Ameriką pradėjusią 1924 IX 20 Bostone.Tai buvo vodevilinio pobūdžio teatras, turėjęs ir patriotinę dalį.Dzimdzi-drimdzininkai gerai suprato ano meto Amerikos lietuvių dvasią, todėl jų vaidinimai turėjo nepaprastą pasisekimą.Trupė veikė iki 1931 metų.Po Dzimdzi-Drimdzi perversmo į JAV lietuvių teatrą atėjo atoslūgis.Tiesa, atskirose kolonijose tebeveikė senosios teatrališkos draugijos, bet jos ryškesnio pakilimo jau nebeišvystė.Nepriklausoma Lietuva nesuskubo JAV lietuvių teatrinės veiklos paskatinti ir ją naujomis jėgomis paremti.

BIRUTĖ – pirmoji lietuviška opera

“Birutė”, 1905 metų audrų pagimdyta, išaugusi ir glaudžiai susijusi su lietuviškaisiais vakarais, lietuviška liaudies daina, kurioje liaudis reiškė savo išgyvenimus, skundėsi savo sunkia dalia.XX amžiaus pradžioje augant lietuvių chorinei kultūrai dainos buvo labai mėgstamos ir plačiai paplito. XIX-XX amžių riba buvo kylančio tautinio sąmoningumo, demokratinių sąjūdžių laikotarpis.Kuo labiau artėjo 1905 metai, tuo tas sąjūdis darėsi aktyvesnis, smarkesnis.Neleidžiami dirbti viešai, lietuviai suėjo į pogrindį.Rengė slaptuosius lietuviškus vakarus, kurie išaugo į platų, galingą lietuviškosios veiklos sąjūdį, kuris skambėjo vis garsiau, vis grėsmingiau, apėmė vis daugiau žmonių.Palangos lietuviškasis vakaras bei jo padariniai susiję su “Birutės” atsiradimu bei jos tolimesne raida.1905 metų revoliucinis sąjūdis nušvietė visus nauja viltimi, visi tikėjosi sulauksią bešvintančio laisvės ryto.Visi pažangūs veikėjai suprato, kad bet kokias politines, visuomenines bei kultūrines laisves reikia iškovoti, dėl to šoko į darbą, į kovą už laisvesnę, geresnę ateitį.Tarp jų buvo ir Mikas Petrauskas – jis sakė kalbas, platino atsišaukimus, agitavo.Dėl persekiojimo negalėdamas aktyviai įsijungti į politinį sūkurį, Mikas Petrauskas atsidėjo muzikinei veiklai:Vilniuje vadovavo chorui ir ruošė koncertus, pastatė operetę, o 1906 metų vasarą besislapstydamas prie Dubysos, parašė savo pirmąją operą – “Birutę” pagal Žemkalnio libretą. Paslapčiomis atsiradęs Vilniuje 1906 metų rudenį, Mikas Petrauskas Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio bei kitų kolektyvo narių padedamas ryžosi šią operą parodyti Vilniaus scenoje.1906 metų lapkričio 6 dieną Miesto salėje pasirodė su tiems laikams nematytu užmoju pirmąja lietuviška opera “Birutė”. Pakilusi “Birutės” uždanga lietuviams atidengė gal dar ne realų, konkretų meno pasiekimą, tačiau bent aiškiai nuvokiamą perspektyvą į ateitį.Ir visi supratom, kas su “Birute” lietuviai įžengė į naują kelią, nors pats spektaklis ir maža kuo skyrėsi nuo kitų lietuviškųjų vakarų:kad ir gana efektingos, bet durstytos dekoracijos, Kipro Petrausko iš Dusmenų valstiečių surankioti kostiumai septyniasdešimčiai operos dalyvių aprengti, vietoje sugraibyta butaforija, mėgėjai atlikėjai. Tolimesnė “Birutės istorija sutapo su pagrindinėmis lietuvių muzikinio gyvenimo raidos datomis:ji skambėjo pačiais žymiausiais kultūrinio gyvenimo momentais.Labai būdingi trys “Birutės pastatymai, kuriuose ryškiai atsispindėjo lietuviškosios operos bei muzikinės kultūros raida:1906 metų pastatymas buvo tipiškas lietuviškas vakaras su būtinu choro priedėliu bei mėgėjišku atlikimu, o 1909 metų “Birutė” buvo ryškus pusiau profesionalaus lietuvių teatro pasireiškimas.1919 metais ji plačiai atvėrė vartus į profesionalią sceną. Dar vieną kartą “Birutė” skambėjo jubiliejaus proga 1919 metais, minint to paties Palangos spektaklio dvidešimtmetį.Šį kartą opera suskambėjo jau daug tvirčiau, daug pakiliau, nes visi pagrindiniai “Birutės” atlikėjai pasirinko profesionalaus teatro kelią, nemažai jų buvo specialiai išsimokslinę arba bent turėjo nemažą teatrinį stažą.1919 metais Juozas Tallat-Kelpša su “Tautos teatro” direktoriumi Antanu Sutkumi bendromis jėgomis stato Kaune tą pačią Miko Petrausko “Birutę” Palangos spektaklio dvidešimtosioms sukaktuvėms pažymėti. Šiam pastatymui vadovavo jau kvalifikuoti specialistai, profesionalai, taigi šis pastatymas buvo akivaizdus patvirtinimas, kad dvidešimties metų energingos pastangos, kūrybinis entuziazmas nepaprastai nepalankiomis sąlygomis atnešė savo vaisių:lietuviškasis teatras, o šiuo kartu jau ir muzikinis teatras išaugo, parengė darbuotojus ir jau atsistojo ant profesionalaus slenksčio. Šitą keliolikos metų lietuvių muzikinės kultūros augimą galime vaizdžiai matyti iš trijų “Birutės” pastatymų dalyvių.Štai 1906 m. ją atliko mėgėjai, vieno studento Miko Petrausko ir didelio teatro mylėtojo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio vadovaujami.Birutė – Marija Piaseckaitė-Šlapelienė.Abu Birutės broliai – Kipras Petrauskas ir Stasys Audėjus, Kęstutis – Kazys Puida, Krivių Krivaitis Lizdeika – Antanas Žmuidzinavičius, pirmoji vaidilutė – Eleonora Gališauskaitė.Tik vienas kitas iš jų pasuko profesionalaus teatro darbuotojo keliu.Dėl laiko sąlygų šis spektaklis nepasiekė savo tikslo:žandarų persekiojamas besislapstydamas organizavęs spektaklį, Mikas Petrauskas negalėdamas net savo pavardės paminėti, turėjo bėgti į užsienį. 1909 metų spektaklis jau rodo tam tikrą žingsnį į priekį.Jame dalyvavo ‘pusiau’ profesionalūs aktoriai, besiruošią tapti profesionalais, o jiems talkininkavo didelė grupė išėjusių praktinę teatro mokyklą vaidintojų.Pirmiausia jų tarpe randame vyriausią vadovą bei režisierių dar iš 1906 metų – Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį.Miko Petrausko vieton jo artimiausiu talkininku tapo gabus vadovas Juozas Tallat-Kelpša, kuris čia ne tik dirigentas, choro bei orkestro vadovas, bet ir kaip kompozitorius.Jis įveda lietuvių liaudies šokius ir prirašo atitinkamą muziką.Taigi kaip tik čia pirmą kartą platesniu mastu buvo panaudotas ir lietuviškasis baletas.Kompozitoriui į talką atėjo Sofija Užumeckaitė-Moisiejevienė ir Jonas Strazdas.Abu jie ėmėsi lietuvių šokius realizuoti scenoje, šitaip tapdami lyg ir mūsų baletmeisterių pradininkais.Birutės partiją šiuo kartu dainavo bebaigianti Varšuvos konservatoriją Liudvika Balčiauskaitė, Zundšteiną – būsimasis operos solistas Juozas Babravičius – tai jau pakopa į priekį.

Dar didesnis žingsnis buvo žengtas 1919 metais.Šį kartą pagrindinę naštą ant savo pečių išneša 1909 metų spektaklio vadovas Juozas Tallat-Kelpša, o Gabrieliaus Landsbergio vietą kaip statytojas ir režisierius užima “Tautos teatro” direktorius Antanas Sutkus.Bet šiuo kartu jų uždaviniai buvo gerokai lengvesni:jiems talkino ir dalį paruošiamojo darbo atliko kvalifikuoti specialistai.Chorą paruošė Julius Štarka, dekoracijas ruošė Vladas Didžiokas, visi atlikėjai buvo daugiau ar mažiau pasiruošę savo darbui.Birutė – Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė, Broliai – Vincas Marcinkus ir Juozas Olšauskas, Palangos tėvūnas – Antanas Vanagaitis, Kęstutis – Vincas Steponavičius, Vaidila – Antanas Busilas, Zundšteinas – Antanas Pranaitis, Karžygys – Kazys Juršys, Krivė – Juozas Stumbras, Vaidilutės – Vincė Jonuškaitė, Julija Dvarionaitė ir Jadvyga Vancevičaitė.Jau pačios pavardės rodo, kad mes susiduriame su profesionalų kolektyvu. Paminėtinas ir dar vienas dalykas.Kaip 1909, taip ir 1919 metais, Juozas Tallat Kelpša su režisieriumi Sutkumi gerokai pertvarkė “Birutę”.Iš pradžių prirašė “Perkūno himną”, įtraukė 1909 metais prirašytus lietuvių šokius, pertvarkė libretą.Taigi 1919 metų “Birutė” jau visiškai priartėjo prie normalios operos. Pati “Birutė” buvo įtraukta į Lietuvių meno kūrėjų draugijos Operos vaidyklos repertuarą ir suvaidinta tuojau po Traviatos kaip antrasis pastatymas 1921 metų vasario 15 dieną. Iš “Birutės” pastatymų labai ryškiai matyti, kaip progresavo lietuviškasis teatras bei muzikinė kultūra, kaip augo žmonės, atsirado naujų darbuotojų, kol buvo sukurta tikra lietuviška opera.Tad “Birutė” ir yra tas pagrindas, kuriuo rėmėsi tolimesnė lietuviškoji opera.Taigi “Birutė” yra visos mūsų muzikinės kultūros šventė, kurioje senosios lietuviško dainos, amžiais lydėjusios lietuvį varguose bei džiaugsmuose, teikusios nusiraminimo bei paguodos varganais laikais, dabar iškeltos ant scenos pastolių, į meno aukštumas. Ir kaip mes šiandien bežiūrėtumėme į gerokai šlubuojantį Žemkalnio libretą, elementarią muzikinę dramaturgiją, blankias charakteristikas, kartais net diletantišką harmonizavimą – vis dėlto turime pripažinti, kad “Birutė” to meto sąlygomis buvo didelis žygis.Tik perspektyvoje mes galime suvokti tą milžinišką žingsnį, kurį nužengė lietuvių muzikinė kultūra per tą laikotarpį;tik palyginę “Birutės” pavaizduotą lietuvių kovą su kryžiuočiais, su kompozitoriaus Klovos “Pilėnais”, tik palyginę, kaip buvo pavaizduotas pajūrio gyvenimas “Birutėje” ir Juzeliūno balete “Ant marių kranto”, matome pasiektus didžiulius laimėjimus.

Išvados:Lietuvių muzikinės kultūros užuomazga gludžiai susijusi su lietuvių tautos politinėmis sąlygomis.Iki 1905 metų rusų revoliucijos ir po sekusio nedidelio caro valdžios varžtų atleidimo, galimumai reikštis muzikos gyvenimui buvo suvaržyti.Žmonėms iš kaimo muzikinis išsilavinimas buvo beveik nepasiekiamas.Visi lietuvių muzikos kūrėjai buvo vargonininkai ar kilę iš vargonininkų šeimų.Muzikos buvo klausomasi ir mokomasi daugiausia didikų dvaruose, senų miestų bažnyčiose ar vienuolynuose.Taigi muzikos padėtis buvo labai sunki.Bet ne kiek ne mažiau suvaržymų turėjo ir lietuvių teatras.Jis gimė nepaprastai sunkiomis sąlygomis.Spaudos draudimo laikotarpiu vaidinimai buvo visiškai slapti.Vėliau, po 1904 metų lietuvių vakarui surengti būdavo reikalingi atskiri leidimai.be rusų cenzūros nebuvo galima vaidinti net nekalčiausio veikalėlio, o cenzoriai kartais taip veikalą išbraukydavo, kad nebelikdavo kas vaidinti.Tad visai nenuostabu kad to meto lietuvių teatro repertuaras buvo labai menkas. “Birutė” – pirmoji lietuviška opera.Pirmą kart pasirodė 1906 metų lapkričio 6 dieną Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio dėka. “Birutė” to meto sąlygomis buvo didžiulis žygis.Tik perspektyvoje mes galime suvokti tą milžinišką žingsnį, kurį nužengė lietuvių muzikinė kultūra per tą laikotarpį.

Naudota literatūra:

1.Lietuvių enciklopedija, 15 tomas, “Lietuvių enciklopedijos leidykla”, Lietuva.

2.Vytautas Maknys “Teatro dirvonuose”, “Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas”, Vilnius 1977m.