Nepriklausomybės dvidešimtmečio įtaka Lietuvos kultūrai

I. Prielaidos Lietuvos kultūros plėtotei 1918-1940 m.

Lietuviškos kultūros atgimimas nebuvo kažkurio vieno įvykio ar priežasties pasekmė. Tam kad XX a. pradžioje atsiskleistų ir sužibėtų Lietuvos kultūros fenomenas, reikėjo daugelio sąlygų, kurios ir nulėmė tokį istorinį poslinkį. Kaip svarbiausias iš jų reikėtų paminėti 1904 m. Rusijos vyriausybės išleistą nutarimą visoje imperijoje atšaukti lietuvių spaudos ir lietuviškų organizacijų veiklos draudimą, 1918 m. ivykusį Lietuvos Nepriklausomybės Paskelbimą ir itin aktyvią išeivijos bei vietinės inteligentijos veiklą politiniu ir kultūriniu aspektais. Šios sąlygos buvo lyg akstinas atsirasti šiems kultūros reeiškiniams: lietuviškų laikraščių ir žurnalų leidimui, įvairių mokslo, meno, kultūros draugijų steigimui ir veiklai, lietuviškos švietimo sistemos kūrimo pradžiai, dailės, muzikiniam ir teatriniam gyvenimui. Visa tai itin sustiprino nuolat engiamą kitų tautų, lietuvybės dvasią, kas ir buvo didžiausias variklis kurti savo nepriklausomą valstybę. Per tuos trumpus du dešimtmečius įvyko tikrai daug įvairių kultūros apraiškų, kurios bendrame Lietuvos kultūros istorijos lygmenyje užima tikrai svarbias pozicijas.

II. Lietuviškos kultūros raida tarpukario laikotarpiu.

1) Lietuviškos švietimo sistemos kūrimas.

1904 m. davė pačią pradžią lietuviškų mokyklų kūrimui, nors gaalutinai lietuviškų mokyklų draudimas buvo atšauktas 1906 m. Iš esmės reikėjo kurti visiškai naują, savą Švietimo sistemą.Tai kas egzistavo iki tol, buvo tik pavienės pradinės mokyklos, kurias lankyti neturtingų valstiečių vaikams buvo labai sudėtinga. Tik po 1906 m. pradėjo veikti kelios mokytojų se

eminarijos, Vilniaus mokytojų ir Vilniaus žydų mokytojų institutai. Tačiau ir tose pačiose mokyklose buvo jaučiama didelė lietuvių diskriminacija. Be to Lietuva neturėjo nė vienos aukščiausios švietimo sistemos grandies – Aukštosios mokyklos. Pačią pradžią aukštosios mokyklos kūrimui davė Birutės draugija, JAV veikusi Lietuvių Mokslo Draugystė, vėliau Tėvynės Mylėtojų Draugija. Šios draugijos buvo kuriamos patriotinių jausmų vedamų garsiausių Lietuvos bei išeivijos inteligentų, kurie tikėjo, kad tokios draugijos kada nors išaugs į Lietuvos Mokslų Akademiją. Todėl šios draugijos dirbo labai kryptingai: rinko medžiagą, archyvą, muziejų, užsiiminėjo tyriamaisiais darbais.

Situacija pasikeitė tik po 1918 m. , paskelbus nepriklausomybę. Vieni iš svarbiausių valstybės uždavinių buvo privalomo pradinio išsilavinomo įvedimas ir bendros vieningos švietimo sistemos, nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų sukūrimas. Nes tik tokia sistema galėjo garantuoti valstybei nuolat tiekiamą kvvalifikuotų, išsimokslinusių žmonių skaičių, reikalinga dirbti visose naujai besiformuojančiose valstybės valdymo, švietimo, pramonės ir kultūros srityse.

,, Lietuvoje kuriama švietimo sistema atrodė taip: pirma privaloma keturklasė mokykla, kurios buvo steigiamos beveik visuose kaimuose, gyvenvietėse<.>; antra, vidurinės mokyklos – 8-ių metų gimnazijos. Pastarosios buvo dvipakopės: pirmosios 4-ios klasės buvo vadinamos progimnazija, jas siekta turėti visuose valsčių centruose (progimnazijas baigusieji galėjo stoti į mokytojų ir kunigų seminarijas, technikos bei meno mokyklas) , ir pilnas gimnazijas, kurios buvo išdėstytos visuose apskričių centruose, didesniuose miestuose (jas baigusieji įgydavo teisę st
toti į aukštąsias mokyklas, arba, baigę tam tikrus kursus užimti vidurinės mokyklos valdininkų postus).”

Bene skaudžiausia švietimo sistemos kūrimo pakopa toliau liko aukštojo mokslo institucijų steigimas. Situacija pasikeitė 1920 m., kai Kaune buvo įsteigti Aukštieji kursai, kurie 1922 m. buvo perorganizuoti į Lietuvos universitetą (nuo 1930 metų – Vytauto Didžiojo universitetas). Pagrindinė universiteto įkūrimo vėlavimo priežastis buvo nepalankios vidaus ir tarptautinės sąlygos, taip pat pasikeitusi valdžios švietimo politika. Aukštieji kursai – pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla Kaune. Joje buvo plėtojami geografijos, biologijos, medicinos, matematikos, fizikos, mechanikos, chemijos, gamybos technologijos sričių moksliniai tyrinėjimai. Kadangi šalies pramonė, ūkis sparčiai vystėsi, pastoviai buvo jaučiamas įvairių sričių specialistų alkis. Tad buvo kuriamos ir kitos aukštosios mokyklos: Žemės ūkio akademija (1931 m.), Kauno konservatorija (1933 m.), Veterinarijos akademija (1936 m.), Kauno meno mokykla (1939 m.). Siekdama sustiprinti lietuvių politines ir kultūrines pozicijas Klaipėdos krašte, Lietuvos Vyriausybė 1934-1935 m. įsteigė Klaipėdoje dvi lietuviškas aukštąsias mokyklas: Klaipėdos prekybos institutą (1934 m.) ir Respublikos pedagoginį institutą (1935 m.).

Nepriklausomos Lietuvos valstybės įsitvirtinimo laikotarpiu pradėta kurti nauja, krašto bei besikuriančios valstybės siekius atitinkanti švietimo sistema padėjo Lietuvai stiprinti jos identitetą, tenkinti visuomenės poreikius visose žmonių veiklos srityse, stiprinti valstybės ekonomiką.
2) Mokslo raida, jo pagrindinės kryptys, žymiausi mokslininkai.

Viena iš mokslo sričių, itin dominusi mokslininkus, buvo lietuvių kilmės hipotezių analizė. Buvo iškelta nemažai ir įdomių lietuvių kilmės hi
ipotezių. Jau renesanso epochos metu bandyta kildinti lietuvius iš romėnų, ypač aristokratiją. S.Daukantas kildino lietuvius iš indų, kurį vėliau ypač palaikė Vydūnas. J.Basanavičius teigė apie lietuvių giminystės ryšius su trakais, gyvenusiais Balkanų pusiasalyje.

Kuriant savo ekonomika, kalba laisvą valstybę, būtina buvo nustatyti kalbos vartojimo normas. Nes iki šiol jokių apibrėžtų kalbos ir rašybos normų nebūta. Taigi žymiausi kalbininkai Jonas Jablonskis, Petras Avižonis parengė ir 1899 metais išplatino ,,Lietuvišką gramatikėlę”. Vėliau 1901 metais šios knygelės pagrindu buvo išleista ,,Lietuvių kalbos gramatika”. J.Jablonskis nuolat dirbo, siekdamas apsaugoti lietuvių kalbą nuo nuolat besiskverbiančių į ją barbarizmų. 1911 metais išleista ,,Lietuvių kalbos sintaksė”. ,,J.Jablonskis padėjo teorinius pamatus lietuvių literatūrinei kalbai. Todėl jis pagristai vadinamas lietuvių literatūrinės kalbos tėvu.”2 Kitas žymus lietuvių kalbininkas
K.Būga tyrinėjo lietuviškų vardų kilmę. Jo reikšmingiausias darbas ,,Lietuvių kalbos žodynas”

Nepriklausomoje Lietuvoje iškilo ir kiti mokslo žmonės – R.Bytautas, A.Dambrauskas, S.Šalkauskis, J.Balčikonis, L.Karsavinas. R.Bytautas buvo vienas pirmųjų XX a. lietuvos filosofų. Jis teigė kad tautai bene svarbiausia yra sava kalba. 1908 m. jo straipsnis ,,Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos” yra pirmasis toks darbas lietuvių kalba. R.Bytauto įkurtame žurnale ,,Aušrinė”, kuriame nagrinėtos Lietuvos dvasinio gyvenimo aktualijos.

S.Šalkauskis analizavo kultūros filosofijos problemas. ,,Pasak S.Šalkauskio, kultūra – tainuotaikų sistema, vidinis asmenybės ir žmonijos turtingumas, o civilizacija yra daiktinės, materialinės nuosavybės išraiška, kultūros išorinės pr
riemonės.”3 L.Karsavinas išleido 5 tomų ,, Europos kultūros istoriją”. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio darbas visoje Europoje.

Lietuvoje ar už jos ribų dirbę lietuvių mokslininkai neatsiliko nuo itin greitai Vakarų pasaulyje besikeičiančių darbo krypčių ir tuo pačiu dirbdami Lietuvos labui. Bene labiausiai išgarsėję išeivijos mokslo žmonės buvo P.Rabikauskas, V.Trumpa, M.Gimbutienė, A.J.Greimas. Didelio pripažinimo sulaukė M.Gimbutienės tyriamoji mokslinė veikla. Ji tyrinėjo Balkanų, baltų, senąją lietuvių kultūrą. Ji išleidusi daug monografijų:,,Rytų Europos priešistorė”, ,,Baltai”, ,,Žalvario amžiaus kultūra Vidurio ir Rytų Europoje” ir kt. Jos didžiausi jos nuopelnai Lietuvos kultūros plotmėje yra tai, kad jos darbų dėka apie Lietuvą iš mokslinės perspektyvos sužinojo įvairių šalių mokslininkai. Kitas išeivijos lietuvis A.J.Greimas suformulavo bendrosios semiotikos idėjas, nagrinėjo šio metodo galimybes taikyti istorijos tyrimui. Jis paskelbė daug įvairių mokslinių darbų lingvistikos, semantikos, kultūrologijos ir kitais klausimais.
3) Lietuvos periodinė spauda.

Spaudos draudimo panaikinimas Lietuvai, dar neturinčiai savos nepriklausomos valstybės, reiškė be galo daug. Legalizavus lietuvišką spaudą, atvėrė duris lietuviškų laikraščių ir žurnalų redakcijos, suklestėjo įvairių pakraipų periodinės spaudos leidyba. ,,Vilniaus žinios” buvu pirmasis pradėtas leisti lietuviškas dienraštis, pasirodęs 1904 m. metams bėgant, spaudos leidyba gausėjo, plėtėsi. Laikraščiai ir žurnalai apžvelgdavo ne tik aktualias vieno ar kitos dienos temas, bet ir mokslines, menotyrinines, literatūrines srytis. J.Basanavičiaus redaguojama ,,Lietuvių tauta” nuolat publikavo įvairius Lietuvos istorijos tyrinėjimus, istorinius šaltinius, tačiau mokslinės spaudos buvo leidžiama dar per mažai.

Vilniuje spauda pradėta leisti ir lenkų kalba, tačiau skirtingai nei lietuviška, ji buvo daugiausia platinta tik sostinėje ir Lenkijoje. Pažymėtini tokie žurnalai, kaip ,,Roznik Towarzystwa Przyjacol Nauk” ir ,,Kwartalnik Litewski” skelbę nemažai Lietuvos kultūrai aktualių straipsnių.

Lietuviškos periodinės spaudos gimimas itin svarbus literatūriniu kultūros aspektu. Pagaliau Lietuvos rašytojai ir poetai galėjo viešai publikuoti, lesti skaitytojui įvertinti savo kūrybos vaisius.

4) Lietuvių grožinės literatūros suklestėjimas. Mokslinės literatūros leidyba.

Darbų publikacijos periodikoje padėjo atsiskleisti, išgarsėti daugeliui to meto Lietuvos rašytojų, bei poetų. Susiformavo nauja literatų karta: J.Biliūnas, Maironis, J.Janonis, Žemaitė ir daugelis kitų. Jų darbuose atsispindėdavo nūdienos kaimo problemos, valstiečio darbai bei rūpesčiai, gyvenimo būdas. Poetų apdainuotas ir Lietuvos gamtos grožis, jo subtilumas.

Gausėjant literatų būriui, kilo ir jų kūrybos meninis lygis, skaitytojo kritikai buvo pateikiama vis naujesnės kokybės literatūros, poezijos darbų. Tai formavo ir literatūrinę kalbą. Ypač rašytojų bei poetų kūryba kėlė lietuvių susidomėjimą savo kalba, tautinį sąmoningumą, brandumą. O tai buvo itin svarbu stiprinant Lietuvių, kaip nacijos stiprėjimą, vienybę. Galima išskirti tarpukaryjei susidariusias literatūrines sroves – romantizmą, realizmą, simbolizmo apraiškas.

Į išeiviją pasitraukusios lietuvių bendruomenės rūpinosi lietuvybės išsaugojimo, įtvirtinimo būdais už Lietuvos sienų. Buvo kuriamos įvairios organizacijos, apjungusios vietinių lietuvių gretas. Įvairių mokslinės ar kultūrinės paskirties organizacijų dėka, buvo sukaupta pakankamai medžiagos, pradėti leisti lietuvišką enciklopediją. Taigi 1953 m. Bostone išleistas pimas ,,Lietuvių enciklopedijos” tomas, redaguojamos V.Biržiškos. Nors ši enciklopedija buvo pabaigta leisti tik 1985 m, tačiau tai ilgai buvo ir dar yra vienas svarbiausių lietuviškų susistemintų žinynų . Šio išeivijos lietuvio iniciatyva buvo išleista ir kitų svarbių mokslinių kultūrinių leidinių: ,,Senųjų lietuviškų knųgų leidyba”, ,,Lietuvių bibliografija”, ,,Aleksandrynas’.
5) Teatrinė ir muzikinė veikla.

Visos kulrūrinės išraiškos formos daugiau ar mažiau įtakojo lietuvių tautos savimonę, kalbos, tradicijų plėtojimą. Tokia misiją itin gerai atliko pirmojo lietuviškojo teatras, būtent vadinamasis ,, Klojimų tetras’’. Tai buvo unikalus, vargu ar turėjęs analogų užsienio kultūrose reiškinys. ,,Klojimų teatro’’ veikimo koncepcija buvo tokia: intelektualus jaunimas, susipažinęs su kultūros tradicijomis, papročiais, rinkdavosi į nedideles grupeles, vaidindavo, vėliau , idant tai pamatytų ir daugiau žmonių, buvo sugalvota važinėti po kaimus, nešant kultūros kibirkštis į stokojančią kultūros apraiškų, Lieuvos provinciją. Klojimai, kuriuose vaidindavo keliaujantys teatralai mėgėjai, būdavo perpildyti.

Pirmasis Lietuviškas spektaklis, sumanytas L.Vaineikio, buvo pastatytas Palangoje 1899 m. Tada dar galiojo lietuviškos veiklos apribojimai, ir padaryti tai buvo be galo sunku, todėl šis precedentas buvo itin reikšmingas tolesnei teatrinės veiklos plėtrai. 1905 m. įsisteigusi aktorių mėgėjų, muzikantų draugija ,, Vilniaus kanklės” rūpinosi teatriniu Lietuvos gyvenimu. Vadovaujant M.Petrauskui, 1906 m. buvo pastatyta pirmoji lietuviška opera ,,Birutė”.

Buvo vystoma įvairi teatrinė veikla, buriamasi į organizacijas, būrelius. 1918 m. A.Sutkus, subūręs kolektyvą, Kaune atidarė ,, Tautos taetrą”. O 1919 m. taip pat kaune atsidaręs, B.Sruogos vadovaujamas ,,Vilkolakio klubas” buvo viena svarbiausių miesto intelektualų susiėjimo vieta. Teatrinė veikla vieniems pamažu tapo pragyvenimo šaltiniu, o kitiems kultūrine laiko praleidimo forma.

Teatro žmonių veikla toliau rodė darbo vaisius. 1922 m. buvo įkurtas Valstybinis dramos teatras, prie kurio vėliau buvo įsteigta Vaidybos mokykla ir pagaliau Valstybės opera su baleto trupe. Taigi žingsnis po žingsnio mėgėjiškas teatras virto profesionalia, gerai organizuota veikla, atvėrusia naujus veiklos barus.
6) Dailės, skulptūros, architektūros raida. Draugijų veikla

Po 1904 – 1907 m. įvykų carinėje Rusijoje prasidėjęs tautinis vienyjimasis neaplenkė ir Lietuvos dailininkų. ,,1906 m pavasarį ,,Vilniaus žiniose“ skulptorius Petras Rimša pakvietė lietuvių dailininkus burtis, skleisti idėjas visuomenei, o ,,Vilniuje, mūsų sostapilyje“ surengti lietuvių dailės parodą.“4 Pirmoji dailės paroda buvo atidaryta 1907 m. Sausio 9d. Vilniuje. Jos iniciatoriai buvo A. Zmuidzinavičius, Petras Rimša. Tais pačiais metais įkurta ,, Lietuvių dailės draugija” subūrė žymiasius lietuvių dailės atstovus. Sėkmingą draugijos veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Po jo laikinojoje sotinėje Kaune, kur pradėjo koncentruotis kultūrinis gyvenimas, buvo įkurta ,, Lietuvių meno kūrėjų draugija, didžiausią dėmėsį telkusi meno ugdymo įstaigų, parodų organizavimui. Būtent jos pastangomis 1921 m. buvo įsteigta M. K. Čiurlionio galerija, tačiau bene didžiausias jos laimėjimas buvo 1920 m. Kaune suorganizuota aukštesnioji meno mokykla.

Dauguma to meto dailininkų savo kūrybą grindė lietuvių liaudies meno interpretacija, tuo pačiu siejo ją su pasaulinėmis meno kryptimis. 1932 m. įkurta ,,Ars” grupuotė savo meninę veiklą siejo su su radikalesne, modernia išraiška.

Plečiantis atgimimo sąjūdžiui aktyviau pradėjo reikštis skulptoriai. Pirmose dailės parodose savo kūrinius pateikė skulptoriai Petras Riša, Kajetonas Sklėrius, Kazimieras Ulianskas, Juozas Zikaras. Dauguma skulptūros darbų buvo sukurti laikantis realizmo principų, eksperimentuota buvo palyginti nedaug, nes ir darbų paklausa buvo gana maža. Tiek atvežtinė skulptūra, tiek vietinės kilmės dailininkų kūriniai pasižymi stilistika, būdinga tuometinei Europos skulptūros tėkmei, t.y. realizmo parafrazėmis su impresionizmo, simbolizmo, art nouveau elementais.” Žymiausi pavyzdžiai buvo P.Rimšos ,, Lietuvos artojas” , ,,Lietuvos mokykla 1864 – 1904 m.”, A.Vivulskio ,,Trys kryžiai”.5

XX a. pradžios architektūros pavyzdžiuose išsiskiria istorizmo ir moderno kryptys. Iki Pirmojo pasaulinio karo daugiausia vyravo istorizmo kryptis, apjungusi įvairių stilius. Modernesnės architektūros atsiradimui paprasčiausiai nebuvo nei ekonominių nei ideologinių prielaidų. Pastatuose dominavo orderinės sistemos, renesanso, baroko, klasicizmo imitacija: Petro Vileišio rūmų ansamblis Vilniuje, dab. Lietuvių kalbos ir Lietuvių literaūros ir tautosakos institutai ( archit. Augustas Kleinas). Modernusis architektūros stilius, dar vadinamas modernu visų pirma buvo išreikštas individualių, gyvenamųjų namų statyboje. Tokių namų Vilniuje ir kituose miestuose yra gana nemažai. Tuo tarpu Klaipėdos miesto architektūra vadinama jugendo stiliaus atstove. Taip yra dėl istoriškai susiklosčiusių valstybės dalių atplėšimų.
III. Išvados

Tarpukario laikotarpis buvo ryškus Lietuvių kultūros sužydėjimo įrodymas. Nepaisant po to sekusių 50 okupacijos metų, tie 20 savos valstybės, jos ekonomikos, kultūros kūrimo metų buvo itin vaisingi. Vien tik analizuojant kultūrinį raidos etapą, galima išskirti daugybę reikšmingų precedentų, davusių pradžią naujiems. Tai ir sukurta visiškai nauja sava švietimo sistema; periodinės, grožinės, mokslinės literatūros leidyba; gimęs ir užaugęs lietuviškasis teatras, opera ir kt. Reikšmingi ar mažiau reikšmingi, visų menininkų ar mokslininkų darbai, visas to periodo kultūrinis paveldas pateko į garbingus Lietuvos istorijos puslapius. Neveltui atstatant atkurtą Lietuvos nepriklausomą valstybę, buvo nuolat žvelgiamą į praeitį, į tarpukario pasiekimus. Ir bene reikšmingiausia šio laikotarpio įtaka buvo ta, kad net ir po pusę šimtmečio užsitęsusio sovietizacijos periodo, lietuvių tautos savimonė, noras išlikti, vienytis buvo ne mažiau ryškus nei pačioje XX a. pradžioje.

IV. Literatūros sąrašas.
1. Bronius Genzelis ,,Lietuvos kultūros istorijos metmenys“
2. Alfosas Andriuškevičius, Adomas Butrimas ,,Lietuvos dailės istorija“

Leave a Comment