Kaip turėtų atrodyti mūsų gyvenimas, kad tikrai galėtume pasakyti „esu laimingas“?
Dirbu mėgstamą darbą, puikiai leidžiu laisvalaikį, darau mėgstamus dalykus, mane supa nuostabūs draugai ir kolegos, ryte pabundu su šypsena, kiekvieną dieną pasitinku kaip galimybę nuveikti kažką naujo ir įdomaus, mėgstu padėti žmonėms, mėgstu mokytis, bendrauti, randu laiko visoms man svarbioms gyvenimo sritims, rūpinuosi sveikata. Laimė? Kažkam taip.
Banko sąskaitoje vartosi milijonai, laisvalaikiu perku nekilnojamąjį turtą, per dienas galiu gulėti paplūdimy prie jūros, mėgaujuosi geriausiais valgiais, prabanga, turiu automobilių kolekciją ir keletą vilų skirtinguose pasaulio kraštuose. Vieną vakarą galiu vakarieniauti prabangiausiam Paryžiaus restorane, kitą vakarą milijoną prašvilpti prie spindinčių lošimų automatų pinigų atsikratymo sostinėje Las Vegase. Laimė? Kažkam taip.
Kasdien keliuosi 6 valandą ryto ir žingsniuoju į darbą, kuriame sėdžiu iki 5. Grįžtu namo ir sėdu prie televizoriaus su alaus bokalu. Savaitgaliais leidžiu sau ilgiau pamiegoti, knygų neskaitau, nes manau, kad tai laiko švaistymas, keliauti irgi nemėgstu. Nereikia man ir milijonų, tiesiog gerai taip, kaip yra. Laimė? Kažkam taip.
Ir tokių istorijų būtų galima prirašyti bent tris su puse milijono vien Lietuvoje. Laimė – tai būsena, ir absoliučiai subjektyvi. Kiekvienas ją suprantame savaip. Todėl nei vienas mokytojas, treneris, guru ar apsišaukėlis nepadarys Jūsų laimingų, nuo knygų skaitymo, seminarų klausymo taip pat laimingesni netapsite… Jei patys nežinosite, kas padaro Jus laimingus. Kas Jums iš tikrųjų patinka? Ką iš tikrųjų mėgstate? Kokia veikla užsiimtumėte, jei galėtumėte imtis bet ko?
Laimė – tai kiekvieno žmogaus subjektyvi būsena, todėl negalime sakyti: „Dirbk valandą per dieną ir būsi laimingas“ arba „Mesk darbą ir keliauk aplink pasaulį – laimingas tapsi taip.“ Per seminarą apie „sėkmę“ pertraukos metu su viena dalyve šnekučiavomės apie tikslus.
Ji kalbėjo: „Pagrindinis mano tikslas – kad vaikai būtų laimingi. Noriu kad jie gerai mokytųsi, gautų gerą išsilavinimą, susirastų gerą darbą…“ Tačiau kieno tai laimė? Jos, ar vaikų? Kas iš tikrųjų taps laimingas, jei visa tai išsipildys. Galbūt vaikams tai taip pat laimės formulė, tačiau ar neturėtų spręsti jie patys?
Šią situaciją labai gerai iliustruoja istorija, kai prieš egzaminų sesiją, į vadybos dėstytojo kabinetą įeina studentė. Ji primena jam paskaitą apie pasitikėjimo svarbą augančiose organizacijose bei gyvenime ir netikėtai paklausia: „Dėstytojau, ar Jūs pasitikėsite mumis per šį egzaminą? Ar tikite, kad galime išlaikyti jį nesukčiaudami, ar vėl liepsite susėsti po vieną, nušluoti stalus ir visus daiktus sumesti į krūvą kampe?“
Dėstyoją lyg lediniu vandeniu perpylė. Jam dar nespėjus atsigauti, studentė tęsė: „Kaip galite žinoti, ar esame verti pasitikėjimo, jei net nesuteikiate mums progos sukčiauti?“ Tie klausimai dėstytojui buvo pati geriausia pamoka apie pasitikėjimą.
Per egzaminą jis tepasakė: „Atsisėskite patogiai, kur tik norite, naudotis knygomis ir užrašais negalima, tačiau galite turėti juos prie savęs. Darbus privalote grąžinti per dvi valandas. Sėkmės.“ Studentai ryžosi prastesniam pažymiui, tačiau nesukčiavo. Nes pagrindinis egzaminas vyko ne ant popieriaus, pagrindinis egzaminas vyko kiekvieno studento viduje.
O ar nebūna taip ir su laime daugelio iš mūsų gyvenime? Mes taip dažnai norime, kad žmonės, už kuriuos jaučiamės atsakingi, būtų laimingi, tačiau net nesuteikiame jiems tokio šanso. Netikime, kad jie sugebės patys tokiais tapti. Bandome rodyti jiems pasaulį per savo akinius.
Stephenas Covey knygoje „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“ pasakoja linksmą istoriją apie akių gydytoją. Štai gydytojo ir paciento dialogas:
Gydytojau, prastai matau, manau man reikalingi akiniai. Gydytojas nusiima akinius ir paduoda pacientui. Ką gi, prašom, imkit manuosius, matysit puikiai. Pacientas užsideda, tačiau vistiek mato prastai. Bet gydytojau, aš su jais nieko nematau. Kaip tai nematote, aš jau 15 metų juos nešioju – tai puikūs akiniai. Gydytojau, tikrai nematau! Jūs manimi nepasitikite? Gi sakau – tai puikūs akiniai. Aš matau per juos kuo puikiausiai.
Komiška situacija, ar ne? Nežinau, kaip galėčiau pavadinti save – mokytoju, guru, treneriu ar apsišaukėliu, tačiau esu įsitikinęs, kad visi tie žmonės tiesiog padeda kiekvienam atrasti būtent jam tinkančius akinius, o ne bando prakišti savuosius. Bent jau mano tikslas toks, nors vertinate, be abejo, Jūs.
Abraomas Linkolnas apie laimę sakė: „Daugelis žmonių laimės patiria tiek, kiek prisiverčia būti laimingi. Laimė slypi mumyse, tai ne išorinių aplinkybių rezultatas.“Ir yra du keliai tapti laimingam.
Pirmasis ir lengvasis kelias yra nieko daugiau nenorėti, užsidėti laimingo pasaulio gyventojo kaukę ir visiems garsiai šaukti, koks gyvenimas šaunus! Bėda tik ta, kad dažnai žmonės apsimeta esą laimingi, taip bėgdami nuo atsakomybės, iššūkių, klaidų ir jaučiasi saugūs nepasitraukdami iš savo komforto zonos. Galų gale juk taip lengva yra nieko nenorėti ir nieko nedaryti. Taip lengva yra meluoti sau pačiam. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai – tai tiesiog kiekvieno iš mūsų pasirinkimas.
Kitas kelias – atsakyti sau į jau aukščiau minėtus klausimus: „Kas iš tikrųjų padarytų mane laimingą? Ko aš iš tikrųjų norėčiau pasiekti? Ką aš iš tikrųjų mėgstu?“. Nupiešti savo nuostabų gyvenimą (beje, ne tik materialinį) ir atkakliai to siekti. Kasdien žengti bent po žingsnelį svajonių link. Džiaugtis akimirka šiandien, tačiau pagalvoti ir apie rytojų.
Abu pasirinkimai nuostabiai atskleidžiami pirmojoje „Matricos“ dalyje. Vienas iš epizodų, kai Neo praryja tabletę, leisiančią jam sužinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų. Ir kitas, kai vienas iš veikėjų išduoda save ir kolegas, atsisakydamas tiesos ir siekdamas grįžti patogiai gyventi į Matricą, nors žino, kad tai gyvenimas mele. Dažnai mes elgiamės labai panašiai – išduodame save dėl lengvesnio ir patogesnio gyvenimo be rizikos ir nesėkmių. Tiesiog tie pasirinkimai neatrodo tokie drastiški ir akivaizdūs.
Mokslininkai teigia, kad žmogus laimingiausias tada, kai auga – kai mokosi, išbando naujus dalykus, siekia tikslų, ieško sprendimų, kuria, plečia savo komforto zoną. Galų gale juk visi gyvi organizmai auga. O kai nustoja augti – miršta.