Kelias į sėkmę

Sėkmė. Apie ją tiek daug prirašyta ir prikalbėta, kad jei norėsime rasti apibrėžimą, pasirinkti tikrai yra iš ko. Mano nuomone, sėkmė – tai pasiekti tam tikrų tikslų numatytu laiku, tokių tikslų, kurie padarytų mane laimingą. Tačiau tuo pačiu metu džiaugtis pačia kelione į tikslą. Džiaugtis kiekvienu mažu žingsneliu, daryti klaidas, mokytis, kurti – augti.

Bet kuriuo atveju, sėkmė, kaip ir nesėkmė, yra rezultatas, kurį lemia tik Jūsų veiksmai ir priimami sprendimai. Sėkmė yra išmatuojama pasiektų tikslų, išspręstų problemų, įgyvendintų svajonių skaičiumi. Kai kurie žmonės manno – kad sėkmė tai būsena. Tai viena iš nuomonių.

Tačiau būsenos negalime išmatuoti, o ko negalime išmatuoti, to negalime ugdyti. Faktas, kad sėkmės mokytojų, trenerių, guru ir apsišaukėlių atsiranda vis daugiau, kad šios srities profesionalai klesti, ir tą rodo Jų rezultatai, leidžia manyti, kad tapti sėkmingesniu galima. Juk jei norite turėti tokią šlovę, kaip Maiklas Jordanas, turite taip pat gerai žaisti krepšinį, kaip jis.

Pamąstykime, kodėl sėkmės mokytojai moko labai panašių dalykų. Paskaitykite Bodo Shaferio, Briano Tracy, Og Mandino, Napoleono Hillo, Robino Shaarmo ir kitų mokytojų knygų. Praktiškai visose atskleidžiami tie patys principai: svajok, kelk sau tikslus, planuok, veik, nebijok suklysti, prisiimk atsakomybę, ir dar šimtai patarimų.

Taip yra todėl, kad patys sėkmingiausi pasaulio žmonės remiasi tais principais. Jie taip elgiasi ir tai pad

deda jiems pasiekti išskirtinių rezultatų. Tai, kad populiarioji psichologija darosi iš tikrųjų populiari, rodo, kad pateikiamos metodikos tikrai veikia. Bent jau tiems, kurie jas pritaiko.

Dažnai girdžiu nuomonę, kad tokios knygos, seminarai ir apskritai domėjimasis sėkme yra laiko švaistymas. Žmonės atsivertę knygą ir paskaitę pora puslapių ramiai pasako „šlamštas, šitą jau žinau“ ir meta knygą į šalį. Tačiau kad ir kaip keista, kad ir kaip būtų gaila, nuo žinojimo niekas nesikeičia.

Sėkmingieji ir nevykėliai skiriasi labai nedaug. Laimėtojai savo žinias pritaiko gyvenime, jie daro, jie patiria šimtus nesėkmingų mėginimų, mokosi ir bando iš naujo, kol pasiekia norimo rezultato. Nevykėliai tuo metu viską žino, ir nesivargina net piršto pajudinti, kad tas žinias panaudotų.

Richard Boyatzis ir Anne McKee knygoje „Darni lyderystė“ teigia: „Kai sėkmę paaiškiname savvo pastangomis, o nesėkmę kitų trūkumais, blogiausia yra tai, kad išgyvendami stresą, pasaulį pradedame matyti vien juodą arba baltą ir pamažu prarandame gebėjimą suvokti save bei kitus.“ Ir tai tokia dažna situacija. Tačiau, kas nutinka, kai dėl nesėkmių pradedame kaltinti kitus.

Mes netenkame galimybės mokytis, kadangi nusikratome atsakomybės. Juk kaltindamas kitą, aš lyg ir sakau, kad su manimi viskas tvarkoje, man keistis nereikia. Ir dažnai pamirštame, kad kai į ką nors rodome pirštu, trys pirštai nukreipti į mus pačius.

Leave a Comment