Žmogus – protinga būtybė. Tačiau jo elgesys dažnai byloja ką kita.
„Negalėčiau taip pasielgti“, – teisiame kitų neracionalius veiksmus. Tačiau pasikeitus aplinkybėms, elgiamės lygiai taip pat, kaip pasmerktas asmuo, tik šį kartą savo veiksmus aiškiname racionaliomis priežastimis. Žmogaus elgesys keičiasi it chameleono oda, – taip jis pasislepia ir prisitaiko prie aplinkybių. Nors teigiame, kad mūsų veiksmams niekas įtakos nedaro, tyrimai rodo ką kita. Pažvelgus į dėsningumus darosi net šiek tiek baugoka – tai, ką darome, dažnai prieštarauja racionalumui ar net giliai įsišaknijusioms vertybėms. Norite konkrečių faktų? Prašom. Susipažinkite su kvailąja racionalaus žmogaus puse.
Gražios akys – graži siela
Tikriausiai pastebėjote, kad gražiems žmonėms daugelyje sričių sekasi geriau nei ne tokiems patraukliems asmenims. Kodėl? Juk, sutikite, ne visi gražuoliai yra protingi, draugiški ar kompetentingi. Atrodo elementaru, tačiau daugiausia laurų vis dėlto nuskina patraukliausi asmenys. Ir ne dėl to, kad jie yra pranašesni. Tai galima paaiškinti vadinamuoju Halo efektu – išvadas apie žmogų esame linkę daryti pagal vieną kurią nors jo ypatybę (pvz., išvaizdą). Tarkime, matydami patrauklius Holivudo aktorius, manome, kad jie yra ir protingi, draugiški ir pan. (nors tokios išvados nėra pagrįstos). O iš kalėjimo išėjusį kalinį iš anksto pasmerkiame („kad ir ką darytų. bus blogai – juk jis nusikaltėlis!“). Jei nežinotume apie kalėjimą, tą patį jo elgesį vertintume kitaip.
Halo efektu naudojasi ir politikai rinkimų kampanijos metu. Jie stengiasi sudaryti kuo geresnį įspūdį apie save kaip asmenį, tikėdamiesi, kad žmonės ir jų programas palaikys tokiomis pat „akinančiomis“, kaip ir jų šypsena.
Psichologai Nisbett ir Wilson, norėdami išsiaiškinti, nuo ko priklauso studentų nuomonė apie dėstytojus, atliko eksperimentą. Tiriamieji buvo padalyti į dvi grupes. Vieniems dalyviams buvo rodomas filmukas, kuriame su akcentu šnekantis dėstytojas maloniai ir draugiškai bendravo su studentais. Kitiems parodytas tas pats dėstytojas, tačiau šį kartą jis elgėsi šaltai, buvo nemalonus ir griežtas. Po filmo peržiūros studentai turėjo įvertinti dėstytojo patrauklumą, manieras ir akcentą. Kaip parodė rezultatai, maloniai bendraujančiojo įrašą regėję dalyviai dėstytoją įvertino gerokai geriau – jis jiems pasirodė patrauklesnis, jo manieros buvo priimtinesnės, į akis mažiau krito ir jo akcentas. Įdomiausia, kad patys studentai nesuprato, kas lemia jų vertinimą, – jie buvo įsitikinę savo objektyvumu ir teigė, kad dėstytojo bendravimo būdas neturėjo jokios įtakos jo patrauklumo vertinimui. Tai rodo, kad žmonės dažniausiai nesuvokia Halo efekto. Nuomonė apie kitą asmenį dažnai būna nulemta kurios nors vienos jo ypatybės, nors esame įsitikinę savo sprendimo objektyvumu. Išvada? Kitą kartą pamatę akinančią gražuolę ar patrauklų vyriškį, nepulkite į jo glėbį. Graži šypsena dar nereiškia kilnios širdies.
Kaip priešas gali virsti draugu
Visi kartais pameluojame. Nieko nauja. Tačiau ar žinojote, kad meluojame ne tik kitiems, bet ir patys sau? Mokslininkai Festinger ir Carlsmith atliko įdomų eksperimentą, parodantį, kaip tam tikrose situacijose žmonės apgaudinėja save be jokio kartėlio jausmo. Studentai dvi valandas darė ypatingai nuobodžią užduotį. Po šios „kančios“ eksperimentuotojas jiems padėkojo ir paprašė instruktuoti naujus dalyvius, paminint (kitaip tariant pameluojant), kad užduotis, kurią jie turės atlikti, yra įdomi. Vienai grupei dalyvių už instruktavimą pasiūlytas nedidelis simbolinis mokestis, kitai – solidi pinigų suma. Po instruktažo tiriamųjų paklausta, kaip iš tikrųjų jie vertino duotą užduotį.
Didelę pinigų sumą gavę studentai užduotį įvertino kaip labai nuobodžią, nesvarbu, kad kitiems melavo, jog ji įdomi (pinigai jiems padėjo pateisinti melą).
Antroji grupė, kuriai už instruktažą buvo mokama simbolinė suma, užduotį įvertino kaip įdomią, nors ją atlikdami patys žiovavo iš nuobodulio. Kodėl jie pakeitė nuomonę? Meluodami studentai išgyveno vidinį konfliktą, todėl, kad jo išvengtų, nesąmoningai pakeitė savo nuomonę (simbolinė pinigų suma buvo per maža melui pateisinti). Jie įtikėdavo, kad užduotis buvo įdomi ir ramia širdimi suteikdavo reikalaujamas instrukcijas kitiems tyrimo dalyviams.
Šis eksperimentas puikiai iliustruoja kognityvinio disonanso fenomeną. Norėdami išspręsti vidinius konfliktus, kylančius dėl mąstymo ir elgesio neatitikimų, mes pradedame tikėti tuo, kas padeda juos išspręsti. Tarkime, iš darbovietės vagiantis darbuotojas susikuria pasiteisinimą, kad taip elgdamasis jis sau atlygina už neapmokėtus viršvalandžius. Kognityvinio disonanso veikimo principas elementarus – jei veiksmai neatitinka mūsų nuostatų, mes pakeičiame nuomonę tam, kad pateisintume savo elgesį. Jei ką nors gera padarysite savo priešui, tikėtina, kad nuomonę apie jį greitai pakeisite. Išbandykite.
Kai iš padoraus piliečio virstama vandalu
Jei jus aprengčiau nusikaltėlio drabužiais ir laikinai uždaryčiau į vienutę, ar pasikeistų jūsų elgesys? „Jokiu būdu“, – atsakytumėte ir pameluotumėte pats sau.
Tikriausiai esate matę režisieriaus Oliver Hirschbiegel 2001 m. filmą „Eksperimentas“, kur dvylika savanorių dviem savaitėms virsta kaliniais ir prižiūrėtojais. Tai, kas vyksta filme, atrodo neįtikėtina, tačiau būtent taip įvyko realiame gyvenime – P. Zimbardo atliktame eksperimente.
Tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes – kalinius ir jų prižiūrėtojus. „Kaliniai“ įprastą dieną buvo suimti ir nuvežti į „kalėjimą“, kur buvo atliktos visos procedūros: paimti pirštų anspaudai, nuskusti plaukai, duotos kalinių uniformos ir t. t. „Prižiūrėtojai“ ėmėsi saugoti kalinius. Nors planuota 14 dienų, eksperimentas tetruko 6 dienas, nes buvo peržengtos žmogiškumo ribos. Dalyviai labai greitai įsijautė į naujus vaidmenis. „Prižiūrėtojai“ pradėjo žiauriai elgtis su „kaliniais“, smurtauti ir tyčiotis, o šie elgėsi apatiškai. Net eksperimento organizatoriai taip įsijautė į eksperimentą, kad pamiršo tikruosius tyrimo tikslus.
Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, kiekvienas iš mūsų gali neatpažįstamai pasikeisti. Tą rodo ir kai kurių tikrų kalėjimų prižiūrėtojų apklausa – jie patys negali atsistebėti savo elgesiu pasikeitimu darbe ir kasdieniniame gyvenime. Nestebina ir tai, kad pavyzdingoje šeimoje augęs asmuo gali atlikti baisiausius nusikaltimus. Paklauskite savęs, ką gyvenime darote tik dėl to, kad esate įsitikinęs, jog būtent taip turėtute elgtis?
Ką įsakysite, valdove?
Nuo mažens paklustame viršesniųjų nurodymams – iš pradžių tėvų, vėliau – mokytojų, dar vėliau – dėstytojų, vadovų. Autoritetas sako, vadinasi, autoritetas žino. Ši frazė taip giliai įaugusi mūsų kraujyje, kad nė nepastebime, kiek aklai ir nepagrįstai ja naudojamės.
S. Milgram eksperimentas parodė, kad žmonės autoritetų nurodymams paklusta net ir tada, kai jie gali sukelti mirtiną grėsmę kitam asmeniui. Tyrimas atliktas siekiant suprasti žiaurų žmonių elgesį per pasaulinius karus. Tiriamieji buvo padalyti į dvi grupes – studentus, kurie atliko tam tikras užduotis, ir mokytojus, kurie turėjo skirti bausmę (paleisti elektros šoką) jiems suklydus. Iš tikrųjų studentai buvo aktoriai, kurie turėjo suvaidinti tariamo elektro šoko sukeltą skausmą. Mokytojai mokiniams pateikdavo klausimus su keliais galimais atsakymų variantais. Jei jie suklysdavo, mokytojas paleisdavo elektros šoką ir su kiekviena klaida jį padidindavo 15 voltų. Tyrimo rezultatai stulbinami – 63 proc. mokytojų eksperimentą atliko iki galo (net jei matydavo, kad studentas patiria baisias kančias ar krinta be sąmonės). Dauguma jų suabejojo tyrimo teisėtumu, tačiau eksperimentatoriams paraginus tęsti toliau, neprieštaravo.
Ir kas sakė, kad dorą žmogų išvesti iš kelio nelengva? Mokslininkas K. Hofling žengė dar toliau – eksperimentą atliko realioje aplinkoje – ligoninėje. Šį kartą tyrimo taikinyje buvo medicinos seserys, vykdančios daktarų nurodymus. Daktarai (tyrimo „aktoriai“) paprašė jų skirti pavojingas vaistų dozes pacientams. Nors jos žinojo, kad tai gali pakenkti ligonio sveikatai, 25 iš 26 nurodymams paprieštarauti neišdrįso! Išvada – jei suabejosite autoriteto nurodymais, nesekite aklai tarsi šuo. Autoritetai irgi klysta, o šuns vietoje ne visada malonu atsidurti.
Skaitau tave it lapą
Manote, kad gerai pažįstate kitus žmones? Esate naivuolis, kaip ir didžioji dauguma! Psichologas Lee Ross dalyviams pateikė konfliktinę situaciją ir du galimus jos sprendimo būdus. Tiriamieji turėjo nuspręsti, ką darytų kiti žmonės, ką jie darytų patys, ir pateikti vieną ir kitą sprendimą priimančių žmonių charakteristikas. Kaip parodė rezultatai, dauguma tiriamųjų manė, kad kiti konfliktinėje situacijoje elgtųsi taip pat, kaip ir jie. Negana to, kitaip manančius jie laikė keistuoliais. Kito eksperimento dalyvių mokslininkas paprašė apsirengti didelio sumuštinio kostiumus ir pusvalandį vaikščioti lauke. Dalis jų sutiko, dalis – ne. Paklausus, ar kiti asmenys taip pat sutiktų apsirengti kvailą drabužį, dauguma atsakė teigiamai. O atsisakiusieji buvo įsitikinę, kad savanorių tokiam „nedėkingam“ eksperimentui tikrai neatsiras. Nors tiriamieji buvo įsitikinę savo nuomonės teisingumu, realybė, be abejo, parodė ką kita. Skirtingi žmonės elgiasi skirtingai ir tai nepriklauso nuo jūsų nuomonės. Tolerancijos, mielieji.
Pagalvokite ar nesate „nurašęs“ kitų žmonių vien dėl to, kad jų kitokia nuomonė nei jūsų. Tikėtina, kad bent pora asmenų į šį taikinį tikrai patektų.
Kovojame dėl abejonių
Kodėl kai kurie žmonės vis dar tiki skraidančiomis lėkštėmis ar gydančiomis ekstrasensų rankomis, nors faktai rodo ką kita? Su tokiais asmenimis galėtumėte ginčytis ištisas dienas, tačiau, net ir pateikę įtikinamiausių argumentų, jų nepriverstumėte pakeisti savo nuomonės. Priešingai, tai darydami sulaukiame kitokios jų reakcijos – užuot sutikę, kad klydo, jie dar garsiau ir karščiau gins savo nuomonę. Kiekvienas turime vienokių ar kitokių įsitikinimų, už kuriuos stojame piestu, kai kiti bando paneigti jų teisingumą. Atrodytų, nieko bloga ginti tai, kuo tiki. Paradoksalu, tačiau karščiausiai ginamės tada, kai patys abejojame sava tiesa.
Psichologai Gal ir Rucker atliko įdomų ekperimentą. Skirtingų įsitikinimų asmenys turėjo apginti savo nuomonę prieš kitus. Dalį tiriamųjų mokslininkai įvairiais būdais bandė sugniuždyti ir priversti suabejoti savo įsitikinimais. Vėliau visi dalyviai turėjo parašyti ginamąją kalbą. Kaip parodė rezultatai, sugniuždyti tiriamieji rašė kur kas ilgesnes ir iškalbingesnes įtikinėjimo kalbas nei likusieji tyrimo dalyviai ir karščiau ginė savo poziciją. Taigi, jei sieksite pakeisti kito nuomonę, kuria ir jis pats abejoja, tikėtina, kad sulauksite priešingo rezultato – žmonės tik dar labiau kovos. Kita vertus, tai teikia vilties. Jei matome, kad kažkas itin garsiai gina savo nuomonę, galime nuspėti, kad šis žmogus turi gilių abejonių dėl to, ką pats sako. Tokiu atveju geriau jau jį palikti ramybėje, nebent norite įsivelti į beprasmišką kovą.
Kuo daugiau žmonių, tuo mažesnė tikimybė sulaukti pagalbos
„Nors aplinkui buvo bent trisdešimt žmonių, užpultam vyriškiui išdrįso padėti vos vienas. Likusieji abejingai stebėjo situaciją“, – panašiomis istorijomis mirga marga spauda. Rodos, kuo daugiau žmonių yra nelaimės vietoje, tuo daugiau jie gali padėti. Skaudi netiesa. Kuo jų daugiau, tuo mažesnė tikimybė, kad sulauksite pagalbos. Ir tai ne iš piršto laužta.
Pirmieji šios srities tyrimai inicijuoti psichologų Darley ir Latane, o jiems mintį davė šokiruojantys Kitty Genovese žmogžudystės 1964 m. faktai – užpuolimo liudininkai buvo net 38 asmenys, tačiau nė vienas jų nieko nedarė. Norėdami išsiaiškinti tokio elgesio priežastis Darley ir Latane atliko eksperimentą – kvietė studentus dalyvauti diskusijoje. Iš tiesų mokslininkus domino kas kita – kaip dalyviai reaguos į grupės narį (aktorių) ištikusį epilepsijos priepuolį. Kaip parodė rezultatai, kuo daugiau žmonių dalyvaudavo diskusijoje, tuo ilgiau niekas nereaguodavo į pagalbos šauksmą. Kodėl? Kuo daugiau nelaimės liudininkų, tuo mažesnę atsakomybę kiekvienas jų jaučia. Juk pagalbą suteikti gali ir kitas asmuo, tad atsakomybę perleidžiame kitiems ir dėl to sau nesukame galvos.
Nelaimės vietos ir liudininkų skaičių deja iš anksto negalime numatyti, tačiau jei atsidursite panašioje situacijoje, nelaukite kol kiti abejingai žvalgysis į kitus ir lauks „savanorio“. Padėkite ir kiti jums padės.
Sutinku su tavimi, nors žinau, kad klysti
Žmonės, tarsi avių banda, seka vienas paskui kitą. Ne visada tai darome akivaizdžiai, tačiau grupių įtaka asmens elgesiui neginčijama. Ir nors teigiame, kad esame individai, turintys savo nuomonę, iš tikrųjų dažniausiai tik sekame kitų pėdomis.
S. Asch tyrimo dalyvių prašė iš pateiktų variantų pasirinkti dvi vienodo ilgio linijas ir savo nuomone pasidalyti su 6 žmonių grupe. Užduotis buvo elementari ir kiekvienas asmuo ją galėjo nesunkiai išspręsti, tačiau atsakymai toli gražu prieštaravo logikai. Savanoriai nežinojo, kad grupelėje jie buvo vieninteliai tikrieji tiriamieji. Likusieji penki asmenys buvo tyrimo sąmokslininkai ir specialiai klaidindavo tiriamąjį sakydami neteisingą atsakymą. Tiriamasis savo atsakymą turėjo pasakyti paskutinis. Eksperimento rezultatai buvo šokiruojantys. Net 50 proc. tyrimo dalyvių pasidavė grupės įtakai ir pasakydavo jos pasiūlytą klaidingą atsakymą! Tik 25 proc. išliko ištikimi savo sprendimui. Po eksperimento paklausus, kodėl jie pasirinko neteisingą atsakymą, sulaukta gana artimų atsakymų: dėl nerimo, baimės suklysti, nenoro prieštarauti grupei, nenoro nepritapti ir pan. Iš dalies konformizmas mums padeda išgyventi ir sutarti su grupe. Juk išsišokėlių niekas nemėgsta. Tačiau tai turėtume daryti su saiku – prieš sekdamas paskui avių bandą apsidairykite, ar nebėgate tiesiai pas vilką.
Kartais esame ne ką protingesni už beždžiones. Tačiau turime bent vieną pranašumą – mes bent jau žinome, kad klystame, ir galime tiksliai nustatyti kur.
Psichologė Laura Rimkutė
