Darboholizmas

Pastebite, kad vakarinius susitikimus su bičiuliais vis dažniau iškeičiate į viršvalandžius, o vietoj knygos prieš miegą į rankas paimate pluoštą nesutvarkytų įmonės dokumentų? Atsargiai! Gali būti, kad jūs – potencialus darboholikas.

Nepaslaptis, kad vis greitėjantis gyvenimo tempas diktuoja ir šiuolaikinio žmogaus įvaizdį. Sėkmingai karjeros laiptais kopiantis specialistas, kurio dienotvarkė sustyguota sekundžių tikslumu, tampa pagarbą ir susižavėjimą keliančiu vakarietiško pasaulio simboliu. Vis dėlto ar vardan prestižo ne per daug atsisakoma? Galų gale, kodėl jis mums tampa toks svarbus?

Darbo reikšmė

Prieš kalbant apie darboholizmą, reikėtų išsiaiškinti, kokią vietą žmogaus gyvenime užima darbas. Kadangi profesinių pasiekimų vaidmuo mūsų visuomenėje tampa vis svarbesnis, darbas tampa ne vien savirealizacijos ar pragyvenimo galimybe, bet ir savotišku žmogaus vertės matu. Kiek tokiems vertinimo kriterijams pasiduodama, priklauso nuo konkretaus žmogaus.

Turbūt pastebėjote, kad susipažindami žmonės paprastai iš karto vienas kito paklausia „Kuo užsiimi?“. Gal ir keista, kad naujuosius pažįstamus esame linkę vertinti kaip tam tikrus socialinius segmentus, tačiau panašioje situacijoje toks klausimas skamba visiškai natūraliai.

Kiek keisčiau būna girdėti, kai kalbos apie darbą nesiliauja suktis susirinkus pasėdėti prie vyno ar alaus. Ką tai rodo? Veikiausia tai, kad darbas yra pagrindinė žmogaus gyvenimo ašis. Jei ji dingtų, viskas taip pat liautųsi suktis.

Kodėl tampama darboholikais?

Psichologų teigimu, paprastai darboholizmas yra tam tikra bėgimo forma. To priežastys gali būti labai įvairios. Visų pirma tikėtina, kad žmogus, beatodairiškai siekiantis sublizgėti darbe, nesijaučia pakankamai vertingas pats savaime. Galbūt jis jaučia, kad nesusiklostė jo asmeninis gyvenimas ir papildoma veikla ginasi nuo namuose laukiančios tuštumos.

Galimas ir priešingas variantas, kai nesutarimai su šeima skatina ieškoti prieglobsčio darbo kabinete. Kartais pasitaiko atvejų, kai žmogus neturi jokių pomėgių, ypatingų interesų ar netgi draugų ir tiesiog nelabai žino, kam dar galėtų skirti savo laiką.

Gyvi šių teiginių pavyzdžiai galėtų būti 24 m. Rusnė ir 35 m. Vytautas. Pirmuoju atveju besąlygiškas atsidavimas darbui tapo priebėga nuo vienišų vakarų priešais televizorių, antruoju – sprukimas nuo konfliktų su žmona ir namuose tvyrančios įtampos.

Rusnė prieš dvejus metus išsiskyrė su rimtu vaikinu. Nenorėdama nugrimzti į visišką depresiją, ji ėmė dirbti viršvalandžius, vėliau susirado papildomą darbą savaitgaliais. Iš pradžių nuolatinis užimtumas merginai padėjo išgyventi, tačiau vėliau virto įpročiu, trukdančiu apsižvalgyti aplinkui.

Tuo tarpu Vytautas prieš septynerius metus susituokė su savo dabartine žmona. Po kelerių bendro gyvenimo metų poros santykiai atvėso. Jungiamąja grandimi liko šešerių metų sūnus, buities jungas ir sekinantys kivirčai dėl nieko. Baigęs darbą, vyras nejučia ėmė vis dažniau užsilikti biure. Pamažu, šis tapo antraisiais – jei ne pirmaisiais – jo namais.

Pavojinga priebėga

Paradoksalu, tačiau problemų sprendimas atsidavimu darbui gali turėti visiškai priešingas pasekmes. Ne veltui liaudies išmintis teigia, kad lazda turi du galus. Jei sutiksime su specialistais ir manysime, kad visiškas pasinėrimas į profesinį gyvenimą yra bandymas išvengti problemos sprendimo, turėsime pritarti ir tam, kad nesprendžiama ši problema taps tik dar didesnė.

Turbūt neneigsit, kad darbuotojas, gebantis atsisakyti asmeninio gyvenimo, yra tikras lobis darbdaviams. Tačiau ką iš to išlošia pats žmogus? Didesnes pajamas ir paaukštinimą pareigose? O dar? Veikiausiai psichologinę priklausomybę nuo darbo, kuri, kaip ir bet kuri kita priklausomybė, veiks jo vidinę savijautą ir dvasinį stabilumą. Nepaskutinėje vietoje atsidurs fizinis ir dvasinis išsekimas.

Atsisakydami artimo bendravimo su žmonėmis, pomėgių ir laisvalaikio, netruksite tapti panašus į robotą. Kuris gal ir puikiai atliks jam priklausančias funkcijas, bet nebesugebės pasidalinti įspūdžiais apie neseniai matytą filmą, perskaitytą knygą ar kelionę. Nebesugebės atsipalaiduoti savaitgalį, nes nerimaus žinodamas, kad per dvi dienas galėtų sutvarkyti krūvą „neatidėliotinų“ reikalų. Galų gale ims piktintis, jei kažkas išdrįs pasikėsinti į jo brangų laiką ir pakvies pasivaikščioti ar pasišnekučiuoti prie kavos puodelio.

Kaip gydytis nuo darboholizmo?

Visų pirma suvokite, kad darbas nėra vienintelis svarbus dalykas jūsų gyvenime. Žinoma, šio teiginio gal ir nebūtų galima taikyti kūrybos žmonėms, gyvenantiems idėjų pasaulyje. Tokia veikla pati savaime yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Tačiau tai jau atskira kalba.

Visais kitais atvejais išmokite griežtai atskirti darbą ir laisvalaikį. Stenkitės ne tik kokybiškai dirbti, bet ir ilsėtis. Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, atminkite, kad sveikata – jūsų brangiausias turtas. Gerai pagalvokite, ar tikrai būsite kam nors reikalingas, kai atsidursite ligoninėje arba nervų ligų klinikoje.

Kalbėdami apie norinčius pabėgti nuo savo problemų, visai pamiršome tuos, kurie į darbų virtinę įsisuka tik todėl, kad desperatiškai siekia susikurti dar ir dar didesnę materialinę gerovę. Atminkite, gyvenimas nėra toks ilgas, kaip jums atrodo. Bent jau ne toks, kad spėtumėte uždirbti viso pasaulio pinigus. Artėja pietų pertrauka? Bent trumpam pasivaikščiokite po parką. Pasidžiaukite įsibėgėjusiu pavasariu.