Kaip bendrauti su žmogumi, kai esate ne viename akių lygyje, nes jis sėdi vežimėlyje? Kaip kurčiam žmogui paaiškinti kelią? Kaip aklam papasakoti, kokios pasakiškos spalvos drabužį šiandien nusipirkote? Kaip tai padaryti nesijaučiant pranašesniu? Kaip jaustis lygiaverčiu su negalią turinčiu žmogumi?
Požiūris
Negalia – tai ne tik fizinis negalavimas, kuriam esant keičiasi gyvenimo įpročiai, galimybės ir pan. Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria neįgalieji, yra toli gražu ne fizinės, o socialinės ir psichologinės.
Žmogaus fizinę negalią lemia įvairios priežastys. Tai gali būti stuburo smegenų pažeidimas, raumenų distrofija, paralyžius, cerebrinis paralyžius (kuris pasireiškia ir kalbos sutrikimu). Taip pat klausos ar regos sutrikimai ir daugelis kitų negalavimų.
Neįgalus žmogus susiduria su neigiamu visuomenės požiūriu į save, jis menkai vertina pats save ir jaučiasi nevisavertis dėl paties negalios pobūdžio (fizinės būklės). Neįgaliųjų adaptacija visuomenėje nėra vien jų problema. Visuomenė dažnai būna nepasirengusi priimti jų kaip lygiaverčių narių. Negalia primena apie žmogaus pažeidžiamumą ir baugina aplinkinius. Didžiausia visuomenės problema – negebėjimas į neįgalų žmogų žvelgti objektyviai, nestigmatizuojant ir neturint išankstinio nusistatymo.
Visuomenė į neįgaliuosius žvelgia, pabrėždama jų netektis, praradimus, akcentuodama negalią kaip problemų priežastį, tačiau kartu išskirdama fiziškai neįgalių asmenų dalyvavimą socialiai vertingoje veikloje ir jų gebėjimą įveikti problemas. Dėl šios priežasties mūsų visuomenėje neįgalus asmuo turi stigmą.
Kliūtys
Neįgalieji dėl savo specifinės būklės pasižymi menku pasitikėjimu savimi, jie jaučiasi lengvai pažeidžiami, nuvertina savo galimybes ir sugebėjimus. Dažnas to rezultatas – izoliacija.
Dėl paties negalios pobūdžio atsiranda daug papildomų kliūčių, kurias žmogui reikia įveikti. Kurčias asmuo jaučiasi nepatogiai ne dėl to, kad negali mėgautis muzika, bet dėl to, kad negali lengvai bendrauti, – tam reikia specialios – kurčnebylių kalbos. Aklas žmogus nepasitiki savimi ne todėl, kad jo gyvenime neegzistuoja vaizduojamasis menas. Jam tiesiog sunku atlikti pačias paprasčiausias užduotis, kad ir nueiti iš vienos vietos į kitą. Kadangi mobilumas ir bendravimas yra neišvengiami ir būtini kasdieniame gyvenime, kurčias ar aklas žmogus kasdien patiria nusivylimą, nes kiekviena paprasčiausia užduotis jam būna sunkiai įveikiama. Kasdien susidurdamas su tokiomis kliūtimis, jis pamažu pradeda kelti sau mažesnius reikalavimus, jo aspiracijos taip pat mažėja, galiausiai jis izoliuojasi ir gyvena atsiskyręs nuo visuomenės.
Negalia atima žmogaus galimybę dalyvauti visuomenės gyvenime kaip lygus su lygiu su sveikaisiais visuomenės nariais. Neįgalieji nerimastingi, jautresni, impulsyvūs, dažnai jų reakcijos nenuspėjamos.
Dėl riboto mobilumo mažėja kontaktas su aplinka. Susidūrę su sunkumais, tokie žmonės situacijas išgyvena emociškai, jiems trūksta ryžtingumo, jie nepatenkinti savo sveikata, socialine ir medicinos parama, šeimyniniu gyvenimu, darbu, galimybėmis realizuoti savo sugebėjimus.
Patarimai
Vieni žmonės gali valdyti rankas, kiti gali trumpam išlipti iš vežimėlio, todėl svarbu žinoti, kada, kur ir kaip jiems padėti ir kaip su jais bendrauti. Taip pat svarbu žinoti, kas svarbu aklam ar klausos negalią turinčiam žmogui bei kaip nederėtų elgtis.
- Kalbėkite tiesiogiai su neįgaliu žmogumi, o ne su jį lydinčiu asmeniu (nes tokiu atveju parodome, kad neįgalus žmogus tarsi neegzistuoja).
- Jei bendravimas su vežimėlyje sėdinčiu žmogumi užtruks ilgiau nei porą minučių, atsisėskite arba atsiklaupkite, kad jūsų akys būtų tame pačiame lygyje.
- Jei žmogus vežimėlyje paprašė pagalbos (reikia nuleisti jį nuo šaligatvio ar pakylos), paklauskite, kaip tai padaryti. Žmogus pats pasakys, už kurios vežimėlio dalies geriau paimti ir kaip nešti. Paklauskite, kaip geriau vežimėlį valdyti, nes galite netyčia ką nors sugadinti ar sulaužyti.
- Žmogui persikėlus iš vežimėlio į kėdę, ant unitazo, mašinos ar lovos, vežimėlio nenustumkite per toli. Jis turi būti žmogui lengvai pasiekiamas.
- Žmonėms su fizine negalia patogu sėdėti kėdėse su rankenomis.
- Jei bendraujate su aklu žmogumi, prisistatykite. Ne kiekvienas atpažįsta balsus ar atsimena juos. Supažindinkite aklą žmogų su kitais grupės nariais, kad jis nepasijustų atstumtas.
- Aklam žmogui svarbu paminėti neįprastus daiktus ir reiškinius, pavyzdžiui, kad eskalatorius sugedęs. Šios informacijos jam gali prireikti vėliau.
- Neregys laukia žodinės reakcijos. Kad ir kokia būtų maloni šypsena ar galvos linktelėjimas, neregiui jie nebylūs ir nieko nereiškia.
- Bendraujant su kurčiu žmogumi būtina naudoti mimiką ir kūno kalbą. Jei sunku susikalbėti, užrašykite žodžius ant lapo. Kalbėkite lėtai ir aiškiai, išlaikykite akių kontaktą. Jūsų lūpos turi būti matomos, todėl neprisidenkite.
- Pasistenkite, kad Jūsų rankos būtų laisvos, kad tai, ką sakote, patvirtintumėte gestais, nes kurti žmonės dažniausiai pasikliauja rega.
Ko nereikėtų daryti bendraujant su negalią turinčiais žmonėmis?
- Neglostykite neįgalaus žmogaus – tai žeidžia jo savigarbą.
- Nesiremkite ant vežimėlio. Tai asmeninės erdvės dalis. Taip pat nelieskite ir nejudinkite aklojo baltosios lazdelės ir nelieskite kurčiojo klausos aparato.
- Neprašykite žmogaus, sėdinčio vežimėlyje, palaikyti jūsų palto ar rankinės.
- Niekada nepalikite aklo žmogaus atviroje vietoje ar erdvėje, kurioje nėra apčiuopiamų orientyrų. Geriausia palydėti akląjį iki kambario sienos ar kokio kito orientyro, nuo kurio aklasis jau galėtų pats pasirinkti judėjimo kryptį.
- Jokiu būdu nesiūlykite pagalbos prievarta. Neregio pats niekada negriebkite už rankos ar parankės ir nestumkite jo prieš save.
- Bendraudami su klausos negalią turinčiu žmogumi, nešaukite. Jeigu žmogus naudojasi klausos aparatu, jis yra sureguliuotas žmogui priimtinu garsu.
- Jei kurčias ar neprigirdintis žmogus kalba, nepertraukite jo ir nebaikite jo pradėto sakinio.
- Nenaudokite gestų kalbos, jeigu jos gerai nemokate.
Gyvenimo kokybė
Gyvenimo kokybė suvokiama įvairiai. Tačiau tai nėra vien puiki fizinė savijauta, gebėjimas vaikščioti ar gyvenimas turtingoje aplinkoje. Gyvenimo kokybė – daugiau vidinė būsena, bylojanti apie kiekvieno žmogaus gebėjimą jausti pilnatvę ir gyventi visavertį gyvenimą.
Gyvenimo kokybė vis dažniau apibrėžiama kaip galimybės žmogui fiziškai, protiškai ir socialiai veikti, gyventi aktyvų ir produktyvų gyvenimą, pajusti pasitenkinimą ir laimę. Pasaulinė sveikatos organizacija siūlo tokį gyvenimo kokybės apibrėžimą: „Tai individų vietos gyvenime suvokimas kultūriniame ir jų užimamos padėties kontekste, susijęs su jų tikslais, viltimis, standartais ir požiūriais. Tai plati koncepcija, kuriai didelės įtakos turi asmens fizinė sveikata, psichologinė būklė, nepriklausomybės laipsnis, socialiniai ryšiai ir santykiai su aplinka”.
Taigi, negalia dar nereiškia prastos gyvenimo kokybės. Ji gali būti konflikto su gyvenimu priežastis: žmogus netikėtai praranda savarankiškumą, fizinę jėgą, galimybę judėti, orientaciją, nuo jo nutolsta draugai, jis nebegali dirbti mėgstamo darbo ir pan. Tačiau nebūtinai. Nepaisant negalios, žmogus gali būti savarankiškas, esant tam tikroms sąlygoms, judėti, turėti draugų, dirbti mėgstamą darbą ir panašiai.
Svarbiausias neįgaliųjų tikslas – įsijungti į sveiką visuomenę, nesijausti atstumtaisiais. O sveikieji privalo elgtis taip, kad nė vienas žmogus su negalia, ypač gulintis ar sunkiai vaikštantis, nebūtų pamirštas, kad nuolat būtų domimasi jo dvasinių ir materialinių vertybių gausinimu, jo laisvalaikiu. A.Beisser knygoje „Skrydis be sparnų” savo patirtimi įrodė, kad net ir sunkią fizinę negalią turintis žmogus gali gyventi nepaprastai turiningą gyvenimą. Žmogus – vienintelis žemėje sugeba išgyventi, praradęs kojas, rankas, gebėjimą matyti, girdėti ar net mąstyti. Tačiau viena yra išgyventi, o kita – ir toliau gyventi. Ne tik vegetuoti. Sugebėti ne tik imti, bet ir duoti. Atrasti naujus kelius ir galimybes. Ir būti naudingam. Būti žmogumi. Nes tik žmogus „lyg feniksas sugeba prisikelti iš pelenų ir vėl pakilti naujam skrydžiui.”
Taigi, ar tikrai sveika siela tik sveikame kūne? Nes iš tiesų siela gali skristi ir be sparnų.
