Į gyvenimą per kūrybą

Prieš keletą metų netyčia man pasiūlė sudalyvauti mįslingame seminare. Iš pristatymo supratau, kad bus mokoma pozityvaus mąstymo, bet sudomino tai, jog mokymosi būdai bus humoristiniai. Taip pat intriguojančiai skambėjo tai, kad darysime stebuklus ir atliksime magiškus ritualus.

Labai garsių Rusijoje autorių V. Dolochovo ir V. Gurangovo knygų yra ir pas mus – tai „Sėkmės technologija“, „Burtininko pradžiamokslis“ (pagal jose pristatomus metodus ir buvo vedamas seminaras). Įdomu tai, jog šios knygos savo stiliumi labiau primena ne psichologinę ir dvasinę literatūrą, o „Dvyliką kėdžių“. Iš pradžių norėjau išbandyti, ar ši sistema veikia praktiškai, o dabar, kai tuo įsitikinau savo kailiu, darosi įdomu, kaip visa tai paaiškinti psichologiškai. Išdėstysiu esminius sistemos teiginius.

Pasaulio iliuziškumo idėją iškėlė jau R. Bachas. Visą gyvenimą mes bandome suvokti priežastis, kodėl vieni turtingi, kiti vargšai, vieni sveiki, kiti serga ir t. t. Atsakymų į tuos klausimus ieškome rimtose knygose. Tarkime, vystymosi pradžioje vaikas nežino nieko. Iš pradžių jis net nežino, kad turi dvi rankas ir dvi kojas ir kad jo kūnas turi ribas. Bett naujagimiui rodo kažkokį vaizdą ir sako „mama“. Tokiu būdu kalba sukuria tikrovę, o augdamas žmogus tampa skaidrių ir filmų, kurių prasmę jam paaiškino ir kuri atitinka daugumos nuomonę, „talpykla“. Filmai gali būti negatyvūs ir pozityvūs. Priklausomai nuo mūsų „filmų“ materializuojasi ir

mūsų pasaulis.

Taigi, kol kas jokio prieštaravimo psichologijai nėra. Labiausiai minčių materializaciją atitinka socialinės psichologijos sąvoka „save išpildanti pranašystė“. Žmogaus nuostatos, įsivaizduojami gyvenimo scenarijai jam to nesuvokiant gali atsispindėti jo elgesyje, į ką aplinka atitinkamai atsiliepia ir patvirtina jo lūkesčius.

Stebuklų kūrybos pagrindas – skrydžio jausmas

Kiekvienas žmogus gyvenime ne kartą patyrė skrydžio jausmą, pvz., tada, kai išmoko plaukti, važiuoti dviračiu, šokti. Šios būsenos žmogus tampa kūrėju, jį apima įkvėpimas, o prisiliesdamas prie pasaulio jis priima puikius sprendimus.

Įsivaizduokime, kad esame visagalės, nemirtingos būtybės, burtininkai. Nemirtingoms būtybėms belieka tik įdomiai leisti laiką – žaisti. Kadangi visi pasaulio vaizdai – iliuzija, burtininkas juokiasi iš bet kokių taisyklių ir dėsnių. Jis vaidina komedijose, o ne tragedijose. Pasaulis – absurdo teatras, farsas ir mistifikacija, todėl mums nėra ko bijoti, išskyrus mūsų baiimes.

Skrydžio jausmas, įkvėpimas primena daugelį psichologų aprašytų būsenų: tai ir kūrybiškumo būsena, ir energija, kuri išsiskiria apėmus teigiamoms emocijoms, ir Maslow „viršūnės“ išgyvenimas bei transo būsena, patiriama tiek hipnozės metu, tiek kasdienybėje. Akivaizdu, kad šios būsenos apimtam žmogui gali kilti naujų idėjų, vaizdinių, jis išsilaisvina iš negatyvių stereotipų arba iš tragedijos pereina į komediją. Kiekvienas gali tapti burtininku: kai žmogus pakeičia pasaulio suvokimą ir mąstymą, gana stipriai, o kartais ir netikėtai keičiasi ir jo gyvenimas – įvyksta stebuklas.

Dėkojimo metodas

Pažiūrėkime, kaip mes sprendžiame gyv

venimo problemas. Įsivaizduokime: einu tamsia gatve ir matau, kad priekyje įtartinas žmogus. Apima baimė, vaizduotėje ima suktis filmas „Kaip mane suluošino“. Bet burtininkui ta situacija reiškia tik tiek, jog atėjo laikas padirbėti. Mintyse jis ištaria: „Dėkoju tau, galvažudy, už perspėjimą, kad gali įvykti tai, ką aš įsivaizduoju: tu mane sumuši, atimsi pinigus, žmona manęs neįsileis namo ir aš turėsiu eiti prašyti pinigų į troleibusų stotelę.“ Gali būti, kad potencialų nusikaltėlį kas nors pakvies, pravažiuos policijos mašina, išaiškės, jog kartu su juo lankėte darželį. Dėkojimą galima sustiprinti, nusiunčiant kriminalistui įsivaizduojamą dovaną. Kai padėkojame kliūčiai už perspėjimą, kad baimė gali materializuotis, kliūtis tampa sėkme.

Burtininkas įvardino negatyvų filmą, kuris sukosi jo galvoje. Tokį įsivaizdavimą verta padidinti iki visiško absurdo ir jis praras savo jėgą. „Ne toks baisus velnias, kaip jį piešia“: kai baimę ištraukiame iš pasąmonės į sąmonę, dingsta užstrigimas. Įtampą pašalinti gali ir dėkojimo monologas.

Pasaulis atsiliepia į mūsų mintis nuo mūsų nepriklausančiais įvykiais

Kai skrendame, mūsų ketinimai įgyvendinami lengvai, jei prieš mus iškyla kliūtis, atsimename, kad esame burtininkai, ir įgyvendiname kūrybinius veiksmus, o pasaulis atsiliepia į mūsų kūrybą ir situacija išsisprendžia. Taip nutiko su „burtininke“ Ania, kuriai nesiklostė santykiai su pavaldine: Ania jai padėkojo, o kitą dieną pavaldinė rado geriau apmokamą darbą, taigi galiausiai laimėjo abi. Burtininkas nep

planuoja konkretaus rezultato, kaip kad būna užsiimant juodąja magija, jis kviečia pasaulį šokio, jis primena Jemelią, kuris guli ant krosnies ir valdo įvairius procesus.

Iš šios pastraipos aiškiai matome esminį šios sistemos ir klasikinės psichologijos skirtumą: šioje sistemoje teigiama, kad pasaulis atsiliepia į mūsų mintis visiškai atsietais įvykiais, kurių mes negalėjome sukurti patys. Pvz., jei žmogus nusprendžia užsidirbti pinigų ir patiki tokia galimybe, kitą dieną jis gali gauti netikėtą darbo pasiūlymą, tarsi į kažkokį „informacinį lauką“ būtų įmetęs užsakymą, kuris dabar ir pildosi. Beje, tai įmanoma paaiškinti ir moksliškai, jei remsimės Jungo sinchronizmų sąvoka, kvantine teorija, chaoso ir katastrofų teorijomis, kurios, nors yra seniai pripažintos, kol kas dar sunkiai integruojasi į klasikinę psichologiją.

Pervardinimo metodika ir pradinio momento pakeitimas

Gyvenime mes naudojamės kaukių rinkiniu. Pakeitus kaukes, keičiasi situacija, kaip nutiko bjauriajam ančiukui, kuris tapo gulbe. Žinomoje dzen budizmo pasakėčioje vienuolį vijosi tigras. Bėgdamas vienuolis atsidūrė ant bedugnės krašto, ėmė leistis liana, bet pamatė apačioje kitą tigrą. Maža to, lianą ėmė graužti pelė. Ir staiga vienuolis išvydo prisirpusią žemuogę. Jis ištiesė ranką ir suvalgė pačią skaniausią gyvenime uogą. Vienuolis išsigelbėjo, kitaip mes niekada nebūtume sužinoję šios istorijos. Jam padėjo savęs pervardinimas. Pirmas vienuolio vardas buvo „aš esu tas, kuris kabo ant lianos ir kurio laukia tigrai“, o nau

ujas vardas – „aš esu tas, kuris valgo žemuogę“.

Įsivaizduoju, kad prieš mane – kliūtis. Bet aš atsimenu, kad esu burtininkė, ir užsidedu kitą kaukę. Tarkim, mano vyras išėjo pas meilužę. Jei kiekvieną kartą, užuot sau kartojusi „aš esu ta, kurią pameta vyrai“, susikursiu naują vardą, vyras galbūt grįš, gal sutiksiu savo svajonių princą, o galbūt vyrai iš viso nustos mane dominti.

Mintis, kad mane pameta vyrai, pagal kognityvinę psichologiją yra negatyvi automatinė mintis. Jei ją pakeisime, akivaizdžiai pasikeis būsena, o galiausiai ir įvykiai. Tai akivaizdu. Sunkiausia pakeisti mintį. Norint tai padaryti, reikia ją visų pirma pastebėti ir iki absurdo padidinti, tą daro ir kognityviniai psichologai. Kai padidinimas ims kelti juoką, galima tą mintį pakeisti į kitą, bet ne į racionalią, o į kūrybišką ir juokingą (tai šios sistemos privalumas).

Kitas stebuklų darymo būdas – prisiminti tą momentą, kai buvo sukurtas netikęs scenarijus, grįžti į momentą, kuris buvo išvakarėse, ir mintimis jį pakeisti. S. Kingas savo knygoje rašo, kaip su viena moterimi Kalifornijoje įvyko neįtikėtinas dalykas. Ši moteris išmetamuoju motociklo vamzdžiu stipriai nusidegino koją, nudegimas ilgai negijo. Ji pamėgino įsivaizduoti kitokią įvykių eigą (be prisilietimo prie vamzdžio). Pakartojusi tai savo vaizduotėje keturiasdešimt kartų, moteris gavo neįtikėtiną rezultatą – sunki žaizda užsitraukė per tris dienas.

Teigiamų dalykų įsivaizdavimas, savęs hipnotizavimas – metodai, psichologų plačiai taikomi, pavyzdžiui, gydant vėžį. O ypač svarbu ne tik juos sugalvoti, bet ir atlikti tai daug kartų.

Ar sprendimas geras, padeda suprasti palaikymo signalai

Jeigu pastebime palaikymo signalus – sėkmingus įvykius aplink, tai reiškia, kad mūsų elgesys harmoningas: „Kai tik priėjau prie šviesoforo, užsidegė žalia šviesa, iš karto privažiavo pustuštis autobusas, o vyriškis, atsisėdęs priešais, man draugiškai nusišypsojo –

akivaizdu, kad tą dieną viskas sekėsi.“ Kai išsipildo mūsų norai, jaučiamės tarsi skristume.

Kai mums sunku pasirinkti, eksperimentuojame. Tarkime, aš nežinau, parduoti butą dabar ar palaukti. Jei per tris minutes ant medžio tupinti varna pasituštins, butą verta parduoti, jei vėliau – palaukti, o jeigu varna nuskris – gal iš viso neparduoti.

Ką reiškia „teigiami signalai“, kol kas lieka neaišku: ar, pakeitęs mąstymą, aš keičiu savo būseną, ar iš tiesų kas nors pasikeitė „informaciniame lauke“? Bet kuriuo atveju, teigiami signalai aplinkoje yra pagrįstas ir svarbus dalykas, norint įsitikinti, ar teisingu keliu einame. Lygiai taip pat veikia ir ženklai: jie gali būti nežinomų jėgų atsiliepimas, o gali būti, kad ženklai padeda susisiekti su mūsų pasąmone, kuri, naudodamasi daug didesniu informacijos kiekiu nei sąmonė, žino, kaip pasielgti, tik tas žinias reikia išgauti per vaizdus, simbolius, netiesioginiais būdais, kaip kad taikant projekcines psichologų metodikas.

Padeda juokdario vaidmuo

Jei priešais iškilo kliūtis, vadinasi mes jau nebeskrendame ir užmiršome, kad esame burtininkai. Tokiu atveju aplinkoje reikia rasti gerų signalų, nesusijusių su kliūtimi. Pvz.: pamatau benamį, kuris skyles palte užklijavo lipnia juosta. Imu kartoti „aš esu tas, kuris užklijuoja skyles palte izoliacine juosta“, tada gaunu palaikymo signalus ir grįžtu į skridimo situaciją.

Įkūnydami stebuklingą vaizdą, pasirodydami neįprastu juokdario vaidmeniu, mes peržengiame stereotipus. Tuo momentu tampame linksmomis ir laisvomis būtybėmis, suvokiančiomis savo asmenybės iliuziškumą. Kokias problemas gali turėt tas, kuris užklijuoja paltą izoliacija? Kvailą ritualą reikia atlikti visu rimtumu, kruopščiai apgalvojant visas detales. Burtininkai dažnai sugalvoja ir įgyvendina absurdiškus ritualus be jokio tikslo. Pvz., seminare buvo pasiūlytas toks ritualas: reikia paimti vaikišką pistoletą, eiti prie šviesoforo, kai užsidegs geltona šviesa, pakelti pistoletą į viršų, o kai užsidegs žalia, iššauti.

Štai čia labai akivaizdi humoro nauda. Kas bendro tarp humoro ir kūrybinio mąstymo? Abiem atvejais pradžioje patiriama emocinė įtampa, o kai įtampa nuslūgsta, apima labai malonus jausmas. Humoras ir kūryba pasižymi staigiu požiūrio pasikeitimu, staigmenos patyrimu, originalumu. Žmogus, kuris spontaniškai juokauja, spontaniškai ir kuria. Galiausiai, humoras atpalaiduoja, o tai padidina kūrybiškumą.

Projekcijų grąžinimo metodika

Jau minėtieji V. Dolochovas ir V. Gurangovas siūlo nemažai tobulinimosi metodikų. Štai viena iš jų. Tarkime, susipykote su kokiu nors žmogumi. Reikia parašyti, ką norite jam pasakyti, tada tekste visus įvardžius „tu“ pakeisti į „aš“, o įvardžius „aš“ palikti ten, kur jie ir buvo. Pavyzdžiui: „Aš pervargau, aš savęs nemylėjau, aš sadistiškai save vis atstumdavau, aš naudojausi savo gerumu ir priklausomybe ir gerai gyvenau, o kai aš save paliksiu, aš nevertinsiu to patyrimo ir viską pamiršiu.“ Rašant tokį monologą, siena, skirianti mane nuo oponento, griūna. Darosi akivaizdus absurdiškumas, aš kovoju su savimi ir nebeaišku, kas iš viso vyksta.

Tai labai psichologiška metodika. Psichologai teigia, jog su kitais žmogus dažniausiai elgiasi taip, kaip su savimi. Galvodamas apie konfliktą, jis mėgsta „skaityti mintis“ ir įsivaizduoti, kad žino, ką mano kitas žmogus, jo net nepaklausdamas. Galiausiai išeina, jog iš tiesų jis susipyksta pats su savimi – taip, kaip pykosi su sau reikšmingais žmonėmis, o jo oponentas yra iš viso kitoje, savoje realybėje. Būdas grąžinti projekcijas genialiai juokingas.

Stebuklai paskatina kūrybiškumą

Kai kas galvoja, kad gyventi – tai įveikti išbandymus ir sunkumus, bet autoriai tam nepritaria: gyventi galima lengvai ir linksmai, nekuriant problemų. Štai viena indų sakmė: „Vieną kartą Šiva nusileido žemėn. Pamatęs jį uolus brahmanas paklausė: „O, Mahadeva, kada aš nušvisiu?“ „Tau liko vienas įsikūnijimas.“ Tai išgirdęs brahmanas įsiuto ir ėmė keikti Šivą, sakydamas, jog nusipelnė nušvitimo jau šiame gyvenime. Akivaizdu, kad jis prailgino savo įsikūnijimo laiką. Kai Šiva ėjo pro girtą valstietį, besimylintį su svetima žmona, šis paklausė: „O, Mahadeva, kada aš nušvisiu?“ „Tau liko dešimt įsikūnijimų.“ Valstietis iš džiaugsmo pradėjo šokti ir dainuoti: „Aš visgi būsiu laisvas!“ – ir čia pat nušvito.

Įsitikinimas, kad gyvenimas turi būti sunkus, ypač būdingas daugeliui dvasinių sistemų, taip pat psichologams, o labiausiai – psichoanalitikams ir egzistencialistams. Bet galima teigti, jog tai irgi yra tam tikras ribotumas, automatinės mintys, „užsiprogramavimas“.

Čia pateikti stebuklų darymo metodai yra tik keli iš galimų, svarbiausia, kad jie stumtelėtų kūrybiškumo link. Stebuklai – ne dogma, o instrukcija veiksmui. Svarbu atsiminti, kad esame burtininkai, ir kurti linksmai, su ugnele. Jei kas nors ilgai nesiseka, o jūs kūrybiškai dirbate, pasiseka dėl ko nors kito: jei ne dėl pinigų, tai dėl meilės, ne dėl meilės, tai dėl sveikatos, jeigu ne dėl sveikatos, tai dėl pinigų.

– Mano veiksmai visada nuoširdūs, bet jie- tik vaidinimas.

– Bet tada viskas, ką tu darai yra tik kontroliuojama kvailystė?

– Taip ir yra.

Don Chuanas, K. Kastanedos herojus

Teksto autorė Psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.

Leave a Comment