Vienatvės spalvos

Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama kas jis. Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas.

/E.M. Remarkas/

Visi kartais pasijuntame vieniši. Vieni – dažniau, kiti – rečiau. Kaskart, kai mus atstumia, palieka, įskaudina. Kartais esame iš tikrųjų vieni, o kartais vienatvės jausmas užplūsta būnant tarp žmonių, draugų, artimųjų. Ir taip dažnai nesinori to pripažinti, matyti – atrodo, daug geriau kaip galima greičiau visa tai paslėpti ir pamiršti.

Vienatvės spalvos

Vienatvė spalvinga kaip vaivorykštė. Kartais viliojanti ramybe ir susikaupimu, siekiama. Kartais skaudi ir nepakeliama, gąsdinanti atstūmimu ir bejėgiškumu. O, kad galėtume ja mėgautis tik tuomet, kai patys to norime! Deja, bet tai ne mūsų valioje.

Kaip rašo psichologas C. Moustakas, vienatvė lydi mus visą gyvenimą, nuo pat gimimo, vos tik atsiplėšiame nuo motinos ir patys įkvepiame oro. Tik mes patys (vadinasi vieni) renkamės tai, kas gyvenime mums atrodo geriausia arba patys nusprendžiame už mus nuspręsti kitiems.

Tik mes patys patiriame ir išgyvename tai, kas vyksta mūsų gyvenime (kiti gyvena savuosius gyvenimus). Ir būtent todėl niekas negali visiškai, pilnai mūssų suprasti, kad ir kaip to norėtųsi. Skaudu, bet tai neįmanoma. Niekas negali už mus numirti – tai galime padaryti tik patys ir atskirai nuo kitų. Tokia realybė, toks žmogiškasis gyvenimas. Ir ką su tuo daryti?

Ko gero, lengviau į šį klausimą atsakyti galvojant api

ie tą vienatvę, kuria džiaugiamės. Juk tik būdami vieni galime susikaupti, pabūti su savimi, kurti. Tik tada, kai niekas neblaško, kai sustojame ir susimąstome, pažvelgiame atidžiau, mus gali aplankyti kūrybos mūza, įkvėpimas. Lygiai taip pat ramybės ir vienatvės norisi būnant gamtoje, klausantis muzikos, žiūrint meno kūrinius, meldžiantis. Tokios vienatvės ieškome, siekiame, ją vertiname.

Sunkiau, kai vienatvės jausmas mus aplanko būnant greta žmonių. Tada, kai esame nesuprasti ar nesuprantantys, atstumti, kažkuo išsiskiriantys iš kitų. Vieniši tarsi baltos varnos. Arba kuomet miršta ar mus palieka artimas žmogus – tokia vienatvė skaudi, jos nesinori liesti, matyti, jausti.

Bėgimas nuo vienatvės

Sakoma: nuo savęs nepabėgsi. Kad ir kaip kartais norėtųsi, negalime pabėgti nuo savo gyvenimo: įvykių, jausmų, išgyvenimų – anksčiau ar vėliau teks prie to sugrįžti. Nerimas, baimė, liūdesys, vieenatvė nėra malonūs, bet tai taip pat mūsų gyvenimo dalis.

Visi kylantys jausmai nori būti pastebėti, pripažinti – ir ignoruodami ar sakydami, jog to nėra („ne ne, aš niekuomet nebūnu vienišas“; „nežinau, kas tai yra baimė, aš ne bailys“ ir pan.) jų nepanaikiname. Priešingai, nepastebėti, atstumti jausmai gyvuoja ir veikia tarsi galingi šešėliai: mes patys jų nematome, o jie įtakoja mūsų elgesį, pasirinkimus, gyvenimą.

Tokie „nematomi“ jausmai gali persekioti mus iki pat gyvenimo pabaigos, kartais suklaidindami ir nuvesdami ten, kur patys tikrai nenorėtume.

Vien jau

u mintis apie tai, kad galime būti vieniši, kelia nerimą. Ir būtent šis nerimas, baimė likti vienam (o ne pati vienatvė) verčia mus bėgti kaip galima toliau nuo savo vienatvės – kad tik nepasijustume vieni. „Aš juk turiu daug draugų, tikrai negaliu būti vieniša, nesu vieniša! Vienišas tik tas, kuris silpnas, kuris nesugeba bendrauti.“

Taip pakliūname į spąstus, nes mūsų norai ir realybė prasilenkia. Iš baimės būti vieni kaip galėdami nuo to bėgame, savo mintis užpildydami veiklomis ir daugybe paviršutiniškų santykių. Mėginame padėti sau daugybe įvairiausių būdų: visą laisvą laiką užpildome veikla, užsiėmimais; daug ir intensyviai dirbame, nepalikdami sau laiko pabūti su savimi pačiais. Ir tuomet labai gąsdina bet koks laisvalaikis, ypač sunku savaitgaliais.

Vienatvės nerimo vejami mėginame nuraminti save pirkiniais, persivalgymais ar kitais malonumais. Šių dienų pasaulyje yra daugybė priemonių (įvairūs vaistai, alkoholis, narkotikai ir panašūs svaigalai), padedančių nejausti ir nematyti to, kas su vyksta su mumis pačiais.

Deja, bet visa, kas padeda užsimiršti, negalvoti, gelbsti tik laikinai. Esmė taip ir lieka nepaliesta, nematoma. Žinoma, kartais iš tikrųjų norisi ir reikia atsipalaiduoti. Tačiau jei taip gyvenu didžiąją savo gyvenimo dalį, tikrai verta susimąstyti. Nuo ko gi aš iš tiesų bėgu? Nuo savęs?

Natūralu, kad norėdami išvengti vienatvės jausmo, puolame ieškoti kitų žmonių. Deja, tokie santykiai neg

gali būti gilūs ir atviri jau vien todėl, kad yra vejami baimės, nerimo, sukuriami bėgant nuo savęs. O jei aš bėgu nuo savęs, tai dalies savęs nematau – nesu pilna, harmoninga asmenybė. Ir kitiems galiu duoti tik dalelę savęs – mainais į tai, kad jie pabus greta, ir aš nesijausiu vieniša. Kitas žmogus tampa tarsi priemone, padedančia patenkinti mano poreikius – panaikinti vienišumo jausmą.

Vienatvės prasmė

Ko gero, labiausiai vienatvė gąsdina tuo, kad tai – mūsų susitikimas su savimi pačiais. Tai mūsų galimybė pažinti save, pasitikrinti tikrąsias vertybes. Galiu stabtelėti ir atidžiau pažiūrėti į savo gyvenimą: kas man yra iš tikrųjų svarbu? Ko noriu gyvenime? Ar darau tai, ko noriu?

Vienatvė – tai kelias augimui, kelias į kitus žmones bei meilę. Kad ir kaip būtų keista, bet vienatvė ir meilė viena be kitos neįmanomos. Gilūs ir nuoširdūs santykiai, brandi meilė – visa tai galime sukurti tik būdami nuoširdūs ir atviri patys sau – nebebėgdami nuo savo tikrųjų išgyvenimų, priimdami gyvenimą tokį, koks jis yra. Tada galiu visa savo esybe džiaugtis, liūdėti, mylėti, nerimauti, žavėtis, jaustis vieniša. Tai – žmogiška, būdinga mums visiems. Jei atrandu ir priimu tai savyje, tuo pačiu atveriu duris gilesniam kitų žmonių supratimui. Galiu suprasti, kad kitas yra piktas, nes jam skauda, sunku, jaučiasi bejėgis ar vienišas. Ir aš žinau, kaip tai

i sunku ir skaudu, kaip nelengva atvirai sau tai prisipažinti. Kaip kartais norėtųsi nematyti.

Kai atrandu vienišą save, ir kitus galiu tokius pamatyti – iš esmės tokius pat, kaip ir aš. Taip gali gimti akimirkos, kada vienatvė įveikiama – pajuntamas tikras bendrumas su kitu žmogumi. Vėlgi paradoksas, nes įveikiama tai, kas atrodo neįveikiama ir nepanaikinama. Būtent šios akimirkos mano gyvenimą daro prasmingu ir gyvu.

Kaip išbūti vienatvę?

Pažink savo priešą. Vienintelis kelias įveikti „priešą“ (nors vargu ar taip galima pavadinti mūsų pačių jausmus) – kaip galima geriau jį pažinti. Pažinti savo vienatvę – tai visų pirma pripažinti sau, kad kartais galiu taip jaustis – ir jaučiuosi.

Jei vienišumas neišvengiamas, būdingas žmogui (o aš ir esu žmogus) tuomet neabejotinai jis yra ir mano gyvenime. Gal tik nematau, nepastebiu, gal nenoriu matyti. Galima atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir pamėginti sau atsakyti į kylančius klausimus.

Nebėk nuo savęs. Pavyzdžiui, aš savęs klausiu: ar turiu laiko sau, apmąstymams, pabuvimui su savo mintimis? O gal yra tokių, kurias stengiuosi nuvyti, negalvoti – pabėgti nuo jų? Kaip jaučiuosi ir ką darau, kai atsiranda laisvo laiko? Ar tai mane gąsdina, neramina? Gal stengiuosi kuo greičiau susirasti ką veikti, nudirbti kažką naudingo? Ar kartais leidžiu sau pasimėgauti tuo, ką veikiu, nors tai nėra kokia nors „naudinga“ veikla?

Leisk sau jausti tai, ką jauti. Stengiuosi suprasti, kada man būna liūdna. Kada jaučiu įtampą, stresą, nerimą? Ką darau? Ar bandau kažkaip išvengti tų jausmų, pabėgti nuo jų? Gal įtikinėju save, kad kažko turėčiau nejausti, arba sakau sau kaip turėčiau jaustis?

Bendrauk atvirai. Savęs klausiu, kaip aš bendrauju su savo draugais, artimaisiais? Ar ieškau jų draugijos tik tuomet, kai turiu laisvo laiko, kai nežinau kuo užsiimti? Ar galiu su jais kalbėti apie nemalonius dalykus: savo liūdesį, pyktį, nesėkmes? Ar galiu ant jų supykti? Ar galiu tokius jausmus prisipažinti sau pačiai?

Tai – tik keletas rekomendacijų ir klausimų, kurių gali būti daugybė. Jei sugebame atvirai patys sau į juos atsakyti, tai – jau žingsnis savęs, o tuo pačiu ir kitų žmonių link. Klausimai gali padėti susigaudyti, ar ir nuo ko bėgame, kokiu būdu bendraujame, kaip elgiamės su savimi pačiais.

Parengta pagal C. Moustakas knygą „Loneliness“

0 thoughts on “Vienatvės spalvos”

  1. Svarstant šita, kaip ir kitomis temomis, gera būtų apsibrėžti, ką kuo vadiname. Pavyzdžiui, man vienatvė ar vienuma – tai tiesiog buvimas vienai, kai galiu justi ir didžiulę bendrystę su kitais šiuo metu greta nesančiais, ir atskirtį, arba vienišumą. O vienišumas – toks nedviprasmiškai nemalonus pamestumo, nereikalingumo, atskirties nuo kitų jausmas (priešingas bendrystės ar solidarumo jausmui), kuris gali apimti bet kur – esant su kitais ar vienai. Aš mėgstu vienatvę, nes joje dažniausiai nesijaučiu vieniša.

    Reply
  2. Danutė rašo pažengusio žmogaus žodžiais. Gana sudėtingas ir ilgas kelias iki to. Galbūt ne visiems, bet man – taip. Ėjau ir atėjau iki pažinimo. Bet net tada, kai ateini, pasitaiko momentais susvyruoti.

    Reply
  3. Man patiko mintys apie veiklą. Ar tikrai susigalojame tiek daug veiklos todėl, kad bijome vienatvės? Ar nesibaigiantys darbai tėra būdas pabėgti nuo savęs? Tuomet mūsų visuomenė labai serga…

    Reply
  4. Niekada nebijojau vienatves ir joje saves…ganetinai sunku butu “silpnesniam” zmogui…tokioje busenoje tenka atsakyti virtine klausimu,ne bet kam o paciam sau…mano isvada galetu buti:nereiketu bijoti vienatves-ji tik suteikia laika,pagalvoti apie aplinkinius,save ir visa kita,ko labiausiai reikia ar bijai:)

    Reply
  5. Man atrodo, yra tikrai blogai, jei buvimas vienam, – tokį buvimą vadinu vienatve ar vienuma, – žmogui sukelia vien tik slegiantį vienišumo jausmą.
    Per beveik 42 savo gyvenimo metus jau atradau vienatvėje daugybę privalumų, pvz. laisvę, todėl dažniausiai vienuma džiaugiuos.
    Dabar manau, dar turiu priprasti ir prie vienišumo jausmo. Jis gyvenant neišvengiamas. Kol kas jis man pirmiausia sukelia liūdesį. Gerai būtų tą kartais patiriamą vienišumo pojūtį priimti ramiai. Juk yra dalykų, kur niekas negali padėti, kur nori nenori lieki akis į akį su savo nykstančiu gyvenimu. Su savo niekingumu, laikinumu… 🙁
    Nors kaip krikščionė turėčiau žinoti, kad mano Viešpats visada šalia – Jis NIEKADA neapleidžia. Bet kokiam pakelės griovy, kur kartais kaip nereikalinga šiukšlė atsiduriu. Jo draugystę esu ten pajutus ne kartą.
    Tik va, visuomet kliautis (pa)jutimais nepatikima. Kai kada reikia aklo atkaklaus tikėjimo.
    Ir vilties – kad galutinai nepražūsi, kad ir kaip blogai viskas atrodytų.

    Reply
  6. Vienatvė, vienišumas. Vienatvė kaip poilsis sustojimas, ap[mastymas gerai. Vienišumas kaip tarpas tarp to kas buvo ir to kas bus. Dabar geras laikas tai giliai išjausti prieš Kalėdas, kad ir vėl galėtum atgimti ramiai apmastes ir atsisveikines su praeitim. Visa tai tikrai reikalinga gyvenime. Tik va vienatvė dviese man labai baisi, kai yra šalia žmogus bet jo nėra jis visas savyje o tu taip pat savyje ir skaudžiai supranti kad to kas prarasta nesugražinsi, o gal ir nebesinori…
    Bet pagal visus gamtos dėsnius tam, kad galėtum atgimti reikia numirti. Ir nebijoti to vyksmo.

    Reply
  7. manau, kad pati baisiausia “vienatvė dviese, kai valandėlę džiaugsmo šviesią tik abejingą žvilgsnį sutinki…
    Kai niekas tavo liūdesio negirdi, nejaučia žodžio ištarto švelniai,
    žmogus, kuriam paskyrei visą širdį, kurį rinkais iš tūkstančio kadais…” nuo šito, tai jau tikrai reikia bėgti:))

    Reply
  8. Žmogus – tokia ribota būtybė, kuri būna tik vienoje (savo minčių) vietoje, todėl taip pasitaiko, kad yra šalia, bet ne drauge. Mąsto apie ką kita, ir tavęs nemato, negirdi. Nėra jam tavęs šią akimirką ir tiek.
    Visiems taip pasitaiko. Su namiškiais gyvenant net ir klausimų nekyla – tai normalu, ne kiekvieną minutę į aplinkinius reaguojame. Jei vyras ir moteris – namiškiai arba seni geri bičiuliai, kartu leidžiantys laiką, tai ir nebaisu šitokių minučių.
    Bet jei jos užsitęsia dienų dienom, arba jei noriu, kad būčiau vienintelė/is visuomet verta/s kito asmens dėmesio – tada jau ir vienišumo (tariamai) dviese tragedija… nepatenkinti lūkesčiai… liūdna.

    Reply
  9. Tikinčiam žmogui lengviau. Jis tiki, kad vienišumas kaip ir mirtis yra nuodėmės- atsiskyrimo nuo Dievo pasekmė. O kuris iš mūsų be nuodėmės? Tada gali priimti jį ištikusį vienišumą kaip savo skaistyklą.
    Be to, jis turi iki galo iškentėto (ir įveikto!) vienišumo pavyzdį – savo nukryžiuotą Viešpatį.
    Kaip gieda: Tau neteks kančia didesnė už tą, kuri Golgotoj…
    Jis gali šaukti, Viešpatie pasigailėk! – ir sulauks pagalbos.
    Netikinčiam daug sunkiau visa tai iškęsti. Jam nėra jokios perspektyvos, vien beprasmybė

    Reply
  10. Aš supratau taip: vienišumas ir mirtis ne nuodėmė, bet nuodėmės pasekmė. Nuodėmė yra atsiskyrimas nuo Dievo, nebetikėjimas juo. Pasak mito, žalčio apgauta Ieva (drauge su Adomu) suabejojo Dievo meile, palaikė jį melagiu. Ir prarado amžiną gyvybę… todėl mes esam, deja, mirtingi.
    O dėl vienišumo – tas, kuris meldžiasi tikrai, ne formaliai, paprastai nesijaučia vienišas.
    Yra ypatingas šventųjų jaučiamas apleistumo jausmas, kai jie gauna iš Dievo kentėjimo drauge su Kristumi dovaną/malonę. Gera Dievo dovanėlė, ar ne? Netikintiems ir vartotojams to nesuprasti. Motina Teresė tokioje tamsiojoje apleistumo naktyje gyveno gal 20 metų, nors nuolat buvo tarp žmonių. Nedejavo, nesiskundė, šypsojosi ir slaugė tuos beviltiškus vargšus.

    Reply
  11. Atsiprašau už netikusią skyrybą 🙂
    Vienišumas kaip ir mirtis – nuodėmės (tai yra, atsiskyrimo nuo Dievo) pasekmė. Danutė gerai paaiškino.
    Neįsivaizduoju, kaip netikint įmanoma iš]gyventi

    Reply
  12. Danute, o aš manau, kad viskas kasdienybėje daug paprasčiau. Neturime jaustis nuodėmingi vien dėl to, kad bijome vienatvės ir mirties. Tai žmogiška. Svarbu leisti sau būti netobulu, kitaip prasideda didelės psichologinės problemos.

    Reply
  13. Agne, man atrodo, ne taip supratai.
    Tikintis žmogus juo labiau žino, kad yra netobulas ir kad vien savo jėgomis tobulu netaps. Žino, kad tikrai nėra nusipelnęs vien linksmybių ir malonumų, kad – kaip Dievas Adomui ir Ievai sakė 🙂 – šitoj žemėj skirta jam prakaitu duoną užsidirbti ir skausmuose gimdyti.
    Tikėjimas padeda visokias jausenas ramiau ištverti. Aišku, tikintys kaip ir netikintys, visokių problemų gali turėti, psichologinių taip pat.

    Reply
  14. Agne, pratęskim:
    kas daugiau turi, tas daugiau ir praranda,
    ir labiau dejuoja, nes žino, kad nusipelnė gyventi geriau :)))

    Reply
  15. Danute, manau, kad blogiausia yra, kai žmogus bijo daug turėti, nes gali prarasti. Dėl šios priežasties ir artimų santykių daugelis bijo.

    Reply
  16. Gal pasirodys keista, bet as pasirinkau vientave samoningai. As prisijaukinau ja ir jauciuosi visai nieko. Todel,kad cia manes neskaudina niekas,nemeluoja, nekabina makaronu, as esu laisva-kur noriu ten ir einu. Jausmas toks,tarsi gyvenciau negyvenamoj saloj. Bet man ten patinka

    Reply
  17. nepasakokit man apie “atrasta laisve” kai esi vienas..nesamone- netikiu. laisvam galima buti bunant ir dviese.
    o vienatve yra nesamone.

    Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas, – yra pasakes Aristotelis.

    Reply
  18. Sveiki. Daug visokių įdomių minčių čia perskaičiau. Dabar pats išgyvenu kažkokią tapatybės krizę, jaučiuosi vienišas, nors turiu tėvus, brolį, merginą, draugų. Šiuo metu rašau magistrinį darbą, liko labai jau nedaug laiko ir galvojau, kad tai jis kaltas, dėl jo nemiegu naktimis, jaučiu stresą, atsikėles ryte vėl jaučiu stresą, nerimą viduje. Bet pradėjau galvoti, kad galbūt čia kaltas vienišumo jausmas, nes mergina negali su manimi būti vakarais šiuo metu, tad atsikeliu vienas, visą dieną prie kompo vienas, vakare guliu vienas. Jaučiu, kad šitas jausmas perauga į depresiją. Norisi sulysti į žemę. Vakarais kalbuosi su Dievu, bet tas man nepadeda, vartoju lengvus raminanciuosius, bet tas man irgi nepadeda, daznai pravirkstu. Gal kas zino ka daryti tokiu atveju??? :((((

    Reply
  19. labas Karoli, man labai artimai nuskambejo tavo vienisumas, tikriausiai esame tai abu isgyvene, skaitydama tavo komentara, su kiekvienu sakiniu pagalvojau apie save. ir dabar galvoju: ka dariau, darau as, kad nesijausciau sitaip. tai galiu pasakyti pirmiausia tavo kompo aplinka… nezinau turi nesiojama ar stacionaru, jei nesiojama, tai mokslus stenkis atlikti lauke, gryname ore, prie kokio upelio ar po medziu parkelyje. vien aplinka mus daro suglumusius, prastos nuotaikos neisvengsi, neieskok visur internetuose ar dar kur kas yra vienatve ar liudesys, jei tai nebutina, nereikalinga mokslam, paskaicius tokius straipsnius imi galvot apie save ir nesavanoriskai daraisi dar liudnesnis, dar labiau smingi i ta juoda skyle. klausykis linksmos muzikos, kuri keltu ne liudnus prisiminimus, o teiktu nuotaika ir skatintu paciam dainuoti,bet kurioje situacijoje pagalvok, kad vis delto gali buti ir blogiau. su dievu snekedamas ne prasyk, o dekok, juk tu viska turi…:) o jei tikrai liudna, per prievarta sau paciam nusisypsok, pamatysi, siek tiek sypsenos paliks veide ir galbut paciam bus geriau (man padeda)

    Reply

Leave a Comment