Disfunkcinė šeima: pasekmės ir būdai jas įveikti

Jeigu žmogus užaugo disfunkcinėje šeimoje, vaikystėje patyrė traumą ir skausmą dėl savo tėvų veiksmų, žodžių bei požiūrių. Jis buvo priverstas prisiimti nenatūralius vaidmenis šeimoje.

Kai kurie psichologai to rezultatą prilygina potrauminio streso sindromui, patiriamam išgyvenus katastrofas ar karus. Gyvenimas disfunkcinėje šeimoje sukelia skaudžias pasekmes visam gyvenimui.

Dažniausios pasekmės:

  • Alkoholizmas ir narkomanija.
  • Valgymo sutrikimai.
  • Darboholizmas.
  • Lošimas.
  • Nesėkminga karjera ir materialiniai sunkumai.
  • Tėvų klaidų bei prievartos atkartojimas savo sukurtoje šeimoje.
  • Vidinis įniršis, depresija ir nesupratimas, iš kur tai atsirado. Baimė parodyti savo ar išprovokuoti kito pyktį.
  • Sunkumai atpažįstant ir išreiškiant savo jausmus. Gyvvenimo prasmės trūkumas.
  • Problemos užmezgant bei palaikant artimus, intymius ryšius. Arba nesugebėjimas nutraukti destruktyvių santykių.
  • Seksualinės problemos.
  • Tikimybė sukurti šeimą su asmeniu iš kitos disfunkcinės šeimos, su alkoholiku ar turinčiu kitų priklausomybių.
  • Perfekcionizmas, nerealūs reikalavimai sau bei kitiems.
  • Sunkumai prisitaikant prie pokyčių ir nenoras rizikuoti.
  • Per didelis rūpestis ir atsakomybės jausmas už kitų jausmus bei elgesį. Nuolatinis jausmas, kad daro nepakankamai.
  • Kad jaustųsi gerai, žmogui nuolat reikia aplinkinių pripažinimo ir dėmesio.
  • Keblumai priimant sprendimus, pernelyg stipri klaidų baimė.
  • Bejėgiškumo jausmas.
  • Gėda, nepilnavertiškumas ir nepasitikėjimas savimi bei manymas, kad gyvenime nenusipelno nieeko gero.
  • Bandymai išvengti konfliktų bet kokia kaina, dažnai aukojant savo interesus ir nuomonę.
  • Nuogąstavimas, kad bus paliktas.
  • Agresyvus elgesys norint išlaikyti atstumą.
  • Nesugebėjimas pasirūpinti savimi, gyvenimas dėl kitų, o ne dėl savęs.

Ką daryti?

Ką daryti, jei perskaitę šiuos simptomus atradote nemažai tinkančių Jums? Kaip išt

taisyti žalą, jeigu užaugote disfunkcinėje šeimoje? Visų pirma pakeiskite negatyvų užprogramavimą savo pasąmonėje, t.y. perprogramuokite save. Kaip tai padaryti? Paprasčiausias būdas yra pabandyti save kuo nors įtikinti. Pavyzdžiui, kartokite sau „Aš esu gražus, patrauklus ir geidžiamas priešingos lyties“, kol Jūsų pasąmonė tuo patikės. Tai iš tiesų veikia!

Kitas būdas pakeisti netinkamus savo elgesio ir mąstymo modelius – klausti savo pasąmonės klausimų, kurie neduoda Jums ramybės. Pavyzdžiui – „Kodėl mane taip traukia susidėti su smurtautojais?“. Gal tai atrodo neįtikėtina, bet Jūsų pasąmonė žino atsakymus. Tereikia įsiklausyti į savo vidinį balsą.

Jei anksčiau minėti būdai Jums nepadeda, pabandykite kitaip. Pirmiausiai aprašykite dabartinę padėtį įvairiose savo gyvenimo srityse (santykius, darbą, pomėgius ir t.t.). Tuomet nusistatykite sau tikslus kiekvienoje iš šių gyvenimo sričių ir laiką, per kurį juos įgyvendinsite. Sekkantis žingsnis – užsirašyti, kaip tuos tikslus pasiekti. Viskas. Belieka veikti.

Štai dar keletas konkretesnių patarimų:

  1. Ieškokite pagalbos. Palaikymas iš šalies dažnai leidžia pamatyti savo situaciją objektyviau, o išsikalbėjimas palengvina naštą. Apsilankykite pas psichologą arba lankykite psichoterapinę grupę.
  2. Pradėkite naują gyvenimą, sekdami savo širdimi. Susikaupkite ties tuo, ką norite pakeisti. Kasdien pamąstykite, kokį norėtumėte matyti savo gyvenimą. Išbandykite naujus dalykus ir įsigilinkite į tai, kas Jus uždega. Mėgaukitės gyvenimu. Šypsokitės.
  3. Pasitikėkite savo intuicija. Nenustokite tikėti savimi, kai Jus kritikuoja. Pasitikėkite savo vidiniu pojūčiu, kas, Jūsų nuomone, yra teisinga ir elk
    kitės taip, kaip atrodo geriausia. Niekas kitas Jums nepasakys, ko Jums reikia ar ko Jūs norite, tik Jūsų intuicija.
  4. Mokykitės atpažinti ir išreikšti savo emocijas. Kasdien skirkite laiko apmąstyti ir įvardinti sau, kokius jausmus tądien patyrėte. Kas juos sukėlė? Kaip į juos reaguojate? Dalindamiesi jausmais su aplinkiniais nepamirškite, kad kai ką geriau pasilaikyti sau.
  5. Mokykitės pasitikėti kitais. Pradėkite po truputį rizikuoti, leisdami kitiems Jus pažinti. Praktikuokitės paaiškinti, kaip jaučiatės ir ko Jums reikia. Nesitikėkite, kad žmonės atspės – pasakykite Jiems. Kurkite santykius grįstus abipuse meile, palaikymu ir pagarba. Tačiau tai darykite, kai būsite pasirengę. Jei taip nesijaučiate, atsitraukite ir duokite sau tiek laiko, kiek reikės.
  6. Ugdykite teigiamą požiūrį. Reiškiniai yra tokie, kokius juos matote. Susitelkimas ties neigiamu požiūriu siurbia Jūsų energiją. Ieškokite teigiamų aspektų, kad ir kokia beviltiška atrodytų situacija. Jei nutinka kažkas neigiamo, pasimokykite iš to, o ne skųskitės.
  7. Pradėkite rūpintis savimi. Išsiaiškinkite, ką Jums iš tiesų patinka daryti, ir skirkite tai veiklai nors šiek tiek laiko kasdien. Ieškokite balanso tarp to, ką turite atlikti, ir to, kas Jums malonu. Čia ypač svarbus žodis „balansas“.
  8. Leiskite sau supykti dėl to, ką patyrėte. Atleidimas tėvams yra labai svarbus žingsnis kelyje į pasveikimą, tačiau tai turėtų būti paskutinis, jokiu būdu ne pirmasis etapas. Jei pradėsite nuo dovanojimo šeimai, ko gero, ir toliau viduje jausitės blo
    ogai. Geriau iš pradžių raskite būdą išreikšti savo pyktį. Pavyzdžiui, parašykite laišką tėvams, o po to jį sudeginkite arba pasikalbėkite su gimdytojais apie viską, kas įvyko.

    Jei nuspręsite įgyvendinti šį žingsnį, nepamirškite, kad Jūsų tikslas – pasveikimas ir praeities skausmo įveikimas, o ne kerštas, nes pastarasis tik sukels dar daugiau kaltės bei gėdos jausmų. Laikydamiesi įsikibę pykčio, neapykantos tik kenkiate sau, kadangi koncentravimasis į praeitį stabdo Jūsų augimą ir keitimąsi. O atleidimas yra kito žmogaus galios nuodyti Jūsų gyvenimą panaikinimas. Galbūt niekada nepamiršite, kas nutiko, bet dovanojimas tėvams Jus pagydys.
  9. Pradėkite keisti santykius su savo šeima. Susitelkite ties savimi, savo reakcijomis bei elgesiu. Jūs negalite pakeisti kitų, bet galite pakeisti save. Venkite veltis į savo šeimos problemas. Būkite kantrūs su tėvais, nes jiems gali būti sudėtinga priimti pokyčius Jūsų elgesyje.
  10. Skaitykite. Domėkitės literatūra apie disfunkcines šeimas ir išsivadavimą iš jų sukeltų pasekmių.

Visa tai padaryti nėra lengva. Tačiau daugybės žmonių, užaugusių disfunkcinėse šeimose, patirtis rodo, kad įmanoma pasiekti normalią psichikos būklę ir dvasios ramybę nepaisant skaudžios praeities vaikystėje.

10 thoughts on “Disfunkcinė šeima: pasekmės ir būdai jas įveikti”

  1. tokių disfunkcinių šeimų tikriausiai tikrai nemažai, bet matyt priklauso nuo pačio žmogaus, kaip jis sugebės ir norės save realizuoti gyvenime. jei žmogus pats savo problemos nepripažįsta, nedirba pats su savimi, tai ilgainiui mes patys šalia tokio žmogaus tapsim auka. pačiai teko gyventi šalia tokio žmogaus, nei švelnumu, nei dėmesiu, nei pykčiu ar pasiūlymu abiem nueiti į psichologinę konsultaciją žmogaus nepavyko perkalbėti…
    teorija yra teorija, o gyvenime kartais viskas būna kitaip, bent jau priežąstys aiškesnės:)

    Reply
  2. Lietuvoje tokiu seimu – daugiau nei puse, nes tai susije su bendragja kulturine-visuomenine sankloda, kuri buvo labai ilgai ardoma ir yra sunkiai ir letai atstatoma…
    As pati is tokios seimos, o ir mano seima galima buvo toki laiktyti…taigi, taisyti kliadas yra nelengva.Ir noerti tai daryti turi visi seimos nariai, kaip dalia ir raso.
    O prasideda vel gi – nuo to , ar mes busime stiprus, ar augsime viduje, ar stengsimes nugaleti savo nuolankuma neteisybei ar abejinguma kvailybei, ar tylesime, kai kitas skriaudziamas, ar uzleisime vieta troleibuse, ar pamatysime, kad kaimynu senukas vienisas, ar pastebesime, kad svetima kiemo vaika nuskriaude kitas didesnis ir ji sudrausime…
    Atsakingumo uz save ugdymas ir yra meile sau, kuri veliau isauga i meile pasauliui…
    Nors man teko daug patikrti smurto, bet eilini karta isistikinu – geruoju ir savo pavyzdziu galime daug!

    Ar musu sios svetaines lankytojams tai aktualu realiame gyvenime – kol kas neaiskunes , tik kalbos, aptarimai, abai ivairus paklausimai, o kai bendtrauji el.laiskais su konkreciu asmeniu – isaiskeja, kad nori vienkartines pazinties su garantija, kad nebus vaiku…

    Reply
  3. Lina, pratęsiu mintį. Juk iš to skausmo ir sunkaus gyvenimo ir kyla pyktis ant viso pasaulio. Ar galim ką nors už tai teisti? Nors žinoma, sunku, kai pyksta ant mūsų…

    Reply
  4. Dalia, turbūt žmonių iš disfunkcinių šeimų didžiausia bėda ir yra ta, kad jie nesupranta, kad turi problemų.

    Reply
  5. Edita, įdomiai susiejote disfunkcinės šeimos temą su DP narių poreikiais. Turbūt vienkartinių nuotykių ieškojimas labai susijęs su gyvenimu nepilnavertėje šeimoje. Ir faktas, kad žmonių, vertinančių tikrą šeimą, yra nedaug, susijęs su mūsų sergančia visuomene.

    Reply
  6. Labai įdomu,
    bet kaip atsiranda disfunkcinės šeimos. Aš manau – tai vyro ir moters nekomunikavimas ir ne itraukymas šeimos nariu

    Reply

Leave a Comment