Savigailos minutėlę, kai visi įmanomi būdai pasakyti sau “kaip viskas šiuo metu blogai” išsenka, visada galima prisiminti meilę. Ir ją kaltinti įvairiais dalykais: kad ji per kasdieniška, kad per įmantri, kad per silpna ar per stipri… Pagaliau, gana saldu meilę (šiukštu, ne save..!) kaltinti, kad jos išvis nėra.
Tokiu būdu viskas aplink tampa suteršta, paminta, negražu, negerai. Puiku – galima netrukdomai tęsti savęs gailėjimosi seansus.
Pasinaudodama tarnybine padėtimi, ir žinodama, kad galiu imti ir išsireikšti viešai, be jokios sąžinės graužaties apkaltinsiu meilę tuo, kad ji NEGYDO. Juk sakoma: “meilė gydo nuo visų žaizdų”… O štai manęs ne!
Kaip kosėjau, taip kosčiu, kaip tekėjo slogos sekretai, taip nesustodami tebeteka, kaip švokščiau tarsi prasirūkęs senis, taip ir švokščiu… Meile, kodėl negydai?
Ogi todėl, kad meilė negydo. Ir neturi gydyti. Meilė tiesiog būna šalia ir praskaidrina tokias dienas, kai sunku prakvėpuoti ar širdį slegia neatliktų darbų gausa. O jeigu jos nėra, tuomet yra dar tūkstančiai dalykų, kurie gali paguosti. <Patyriau, žinau!>
Ir nereikia visko suprasti pernelyg tiesiogiai ir manyti, jog stengiuosi (ne)prilyginti meilę aspirinui. Tiesiog kartais šiai vargšelei suverčiama tiek atsakomybės, jog net baugu! Meilė atsakinga, jei mums nesiseka, meilė kalta, jei laimės nėr…
O kurgi asmeninė atsakomybė, kur kova už savo paties būties įprasminimą? Taip, būti vienam, neįdomiam, be tikslo, be mėgiamos veiklos ir dar be meilės – klaiku! Galima išprotėti ir nukvakti… Tačiau jeigu visa kita yra, o trūksta tik jos..? Galima gyventi. Tikrai.
Comments are closed.