Izraelis

TURINYS:

I. Duomenys;

II. Izraelis;

III. Izraelio vėliava; Talitas; Dovydo žvaigždė;

IV. Judaizmas; Judaizmas ir Mozė; Judėjo gyvenimo ciklas; Košerinė mityba; Judaizmo šventės; Judaizmo kryptys;

V. Izraelio istorija;

VI. Izraelio nepriklausomybė; Gazos ruožas; Vakarų krantas; Sinajaus pusiasalis; Šešių dienų karas;

VII. Valstybės sukūrimas; Anarchija; Žydai; Palestiniečiai;

VIII. Tel Avivas: – Istorija; – Ekonomika ir susisiekimas; – Kultūra;

IX. Haifa: – Istorija; – Kultūra; – Ekonomika ir susisiekimas; – Lankytini objektai;

X. Jeruzalė: – Istorija;

XI. Tiberiado ežeras;

XII. Jeruzalės administracinis suskirstymas;

XIII. Geografinė padėtis;

XIV. Politinė geografija;

XV. Ekonominė geografija;

XVI. Klimatas;

XVII. Gyventojai;

XVIII. Karinės pajėgos;

XIX. Kalba;

XX. Išvada;

XXI. Literatūros sąrašas

I. DUOMENYS:

Plotas: 20 400 km2 (be Izraelio užgrobtų teritorijų – Rytų Jeruzalės ir Golano aukštumų)

Gyventojų: 6 369 000 (su Golano aukštumomis ir Rytų Jeruzale)

Sostinė: Jeruzalė (658 000).Pasaulis nepripažįsta Jeruzalės Izraelio sostine,o laiko ja Tel Avivą

Pagrindinės kalbos: hebrajų (ivritų),arabų

Pagrindinės religijos: judėjų,musulmonų sunitų,sirų stačiatikių

Piniginis vienetas: naujasis šekelis

Eksportas: mašinos ir transporto priemonės,chemijos pramonės gaminiai,drabužiai,maisto produktai,gėrimai,briliantai

Valdymas: respublika; demokratija

II. IZRAELIS

Išsidėstęs Vakarų Azijoje,Artimuosiuose Rytuose,Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (Levante).Šiaurėje ribojasi su Libanu (79km), šiaurės rytuose – su Sirija (76km),rytuose – su Jordanija (238km),pietvakariuose – su Egiptu (255km).Vakarinį šalies pakraštį skalauja Viduržemio jūra (180km).Pietuose turi trumpą pakrantę su Akabos įlanka.Iki 1967m. Izraelio teritorija buvo 20 700 km2,kurios sudėtyje buvo 445 km2 vidaus vandenų. Šalies plotis 10 – 114 km. Po 1967 m. karo Izraelis okupavo 7099 km² teritoriją: Vakarų Krantą, Rytų Jeruzalę ir Golano aukštumas.

III. IZRAELIO VĖLIAVA

Izraelio valstybinė vėliava oficialiai patvirtinta 1948 m. spalio 28 d. Vėliavos fonas baltas. Jos centre – žydros spalvos Dovydo žvaigždė. Taip pat viršuje ir apačioje eina dvi tokios pat spalvos horizontalios juostos. Nors oficiali juostų ir žvaigždės spalva yra žydra, tačiau koloritas dažnai įvairus – nuo blyškiai žydros iki tamsiai mėlynos. Balta ir žydra spalvos bei Dovydo žvaigždė – judaizmo simboliai. Vėliava sukurta pagal talitą – tradicinį judėjų maldininkų apsiaustą.

Talitas

Vyrų po drabužiais vilkimas berankovis apsiaustas, kurio kutai (žr. cicit) gali būti ištraukiami ant drabužių. Talitas dažniausiai vilkimas ritinių pamaldų, Jom Kipuro ir kai kurių kitų ceremonijų metu. Talitas suvokiamas kaip šventas ir labai svarbus daiktas. Tikintys žydai per savo gyvenimą dėvi tik kelis talitus, dažniausiai jei gaunami dovanų vestuvių, bar micvos ar religinių studijų baigimo proga. Mirus žmogui jis laidojamas aprengtas kitel ir užklojamas talitu. Nejudėjai talito dėvėti negali, moterims leidžiama dėvėti tik moderniai ortodoksinėse bendruomenėse.

Istoriškai talitas susijęs su žydų pareiga dėvėti drabužį prie kurio keturių kampų yra pritvirtinti cicit ir yra antikinių laikų bei beduinų drabužių – apsiaustų ir togų palikuonis.

Yra dviejų rūšių talitai – talit katan – mažesnis, dėvimas kasdieną ir talit gadol – didesnis,dėvimas pamaldų metu.

Dovydo žvaigždė (hebr. מָגֵן דָּוִד tar. Mogein Dovid) – Izraelio karaliaus Dovydo ir žydų simbolis. Simbolizuoja žydų tauta kartu su Menoros simboliu. 1948 metais atsikūrus Izraelio valstybei Dovydo žvaigždė plevėsuoja Izraelio vėliavoje. Pagal judėjus šis ženklas simbolizuoja skaičių 7, tai yra 6 kampai ir 7 vidurys arba 6 sukūrimo dienos ir septinta poilsio – Šabato.

IV. JUDAIZMAS

Judaizmas – judėjų kultūra ir religija. Tai vienas seniausių ir vis dar praktikuojamas monoteistinis tikėjimas. Iš judaizmo doktrinos išaugo dvi pasaulinės monoteistinės religijos – krikščionybė ir islamas .

Judaizmas sunkiai sukategorizuojamas į tokias įprastas kategorijas kaip „religija“, „kultūra“, „tautybė“, „rasė“, nes tam tikra prasme apima visus šiuos elementus.

Judaizmas ir Mozė

Judaizmo pradininkas Mozė gimė Egipte, tuo metu, kai Egipto faraono įsakymu buvo žudomi egiptiečių vergų izraelitų vaikai. Mozės motina tris mėnesius kaip įmanydama slėpė savo vaiką. Kai nebebuvo įmanoma, ji nunešė pintinėje paguldytą sūnų į Nilo upės nendres ir paliko. Mozę surado faraono duktė, jį įsisūnijo ir išauklėjo kaip egiptietį. Jau būdamas jaunuolis Mozė, kartą pasipiktinęs žiauriu elgesiu su izraelitais, užmušė prižiūrėtoją egiptietį. Kai apie tai sužinojo faraonas, Mozei teko bėgti iš Egipto. Jis pabėgo į Medianą, kur piemenavo ir vedė jį priglaudusio žmogaus, Jetro, dukterį. Praėjus 40 metų, išvydo dykumoje krūmą, kuris liepsnojo, bet nesudegė, ir išgirdo Dievą kalbant iš krūmo. Dievas jam liepė grįžti į Egiptą ir prašyti faraono, kad paleistų iš nelaisvės jo tautą. Faraonas nesutiko, tuomet egiptiečius ištiko dešimt nelaimių, varlių antplūdis, tamsa, kruša, galiausiai vyriškos lyties pirmagimių išžudymas. Po Dievo siųstų nelaimių faraonas nebedraudė Mozei išsivesti izraelitų iš Egipto (1250 pr. m. e.). Jie keliavo, vedami Dievo angelo debesies stulpo dieną ir ugnies stulpo naktį. Bet netrukus faraonas apsigalvojo, ir egiptiečiai ėmė vytis izraelitus. Raudonosios jūros vandenys stebuklingai persiskyrė, ir bėgliai sėkmingai pasiekė kitą krantą, o faraono kariuomenė prigėrė. Dievas davė izraelitams gerti vandens iš uolos, ir kiekvieną rytą būdavo patiekiama duonos manos pavidalu. Po trijų mėnesių izraelitai pasiekė Sinajaus kalną. Čia Mozei Dievas davė Dešimt įsakymų, kurie buvo surašyti ant akmeninių plokščių, ir nurodė, kaip pastatyti maldos namus, (tabernakulį – palapinę, kurioje galėtų būti garbinamas Dievas).

Judėjo gyvenimo ciklas

Gimus judėjui, jo gyvenimo ciklas prasideda Brit milah – apyvarpės apipjaustymu, taip jis tampa tikru Izraelio vaiku. Vėliau, sulaukęs 13 metų, praeina bar micva iniciacijos ritualą. Toliau ateina eilė Šidduch, kai judėjas suranda tinkamą judėjų moterį. Vedybos vyksta remiantis ketubah vedybų susitarimu, nes be vedybų judėjo gyvenimas prarastų prasmė ir džiaugsmą. Moteris tampa Nidah prasidėjus menstruacijomis, tada seksas judėjui draudžiamas, o žmonai apsišvarinus Mikvah – vėl leidžiamas. Gimus pirmagimiui vaikui, ateina Zeved habat – judėjų vaiko vardo parinkimas. Po vaiko vardo parinkimo pagal Pidyon HaBen tradiciją pirmagimis parodomas sinagogos rabinui, kad šis jį pašventintu. Kai užauginęs vaikus ir pasenęs judėjas miršta, vaikai aprauda savo tėvą (Aveilut). Mirus tėvui, judėjai vaikai pratęsia tėvų tradicijas, taip jau virš 3500 metų.

Košerinė mityba

Viena svarbiausių žydų religinio gyvenimo ypatybių – tinkamo maisto įstatymai, vadinami kašrutu (iš hebrajų כָּשֵׁר kašer – tinkamas). Šitie įstatymai remiasi Toroje, Kunigų knygoje 11:1 ir Pakartoto Įstatymo knygoje išdėstytais Mozės įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, o taip pat apie maisto paruošimo būdus (draudžiama maišyti pienišką ir mėsišką valgius, vartoti majonezą, grietinę su mėsa, vartoti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.) Rabinai košerinį maistą laiko sveikuoju maistu,kurį vartojant žydai galėtų išlaikyti savo stiprybę ir sveikatą.Košeriniame maiste dažnai vartojamos daržovės, bei jame vengiama vienu metu maišyti pieniškus ir mėsiškus produktus, kurie pilve sukeltų maisto rūgimą ar puvimą.

Judaizmo šventės

Roš ha-šana (ראשׁ הַשָּׁנָה) – Naujieji metai; Jom Kipuras (יוֹם הַכִּפּוּרִים) – Teismo arba Atpirkimo diena; linksma šventė Simchat Tora (שִׂמְחַת תּוֹרָה) – Toros džiaugsmas. Žiemą švenčiama Chanuka (חֲנֻכָּה) – žydų pergalės II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydams politeistinę helenų religiją, garbei. Purim (פורים) – linksmiausia šventė, primenanti žydų išsigelbėjimą nuo perso Hamano, siekusio išnaikinti judėjus(Esteros knyga), kai visi linksminasi, dažnai dėvėdami kaukes, o vyrams per Purim leidžiama prisigerti daug vyno, net iki žemės graibymo. Svarbiausia pavasario šventė – Pesach (פֶּסַח), žydų velykos, kuri švenčiama išsivadavimui iš egiptiečių vergovės prisiminti.

Judaizmo kryptys

Per tūkstančius metų atsirado daug judaizmo judėjimų, savaip aiškinančių žydų tradicijas ir Toros įstatymus, bet, nežiūrint į tai, išlaikiusių bendrąją judaizmo koncepciją. Tačiau konservatyvus žydas niekada neis į ortodoksinę arba reformuotą sinagogą dalyvauti jų apeigose. Šiuo metu yra tokios pagrindinės judaizmo kryptys:– Haredi judaizmas – ortodoksinio judaizmo judėjimas;– Hasidinis judaizmas – ortodoksinio judaizmo judėjimas;– Ortodoksinis judaizmas – ortodoksinio judaizmo judėjimas;– Kabala – mistinio judaizmo judėjimas;– Karaitų judaizmas – konservatyvaus judaizmo judėjimas;Konservatyvusis judaizmas – konservatyvaus judaizmo judėjimas;Rabinistinis judaizmas – konservatyvaus judaizmo judėjimas;Rekonstruotas judaizmas – reformuoto judaizmo judėjimas;Progresyvusis judaizmas – reformuoto judaizmo judėjimas.

V. IZRAELIO ISTORIJA

Jungtinės Tautos 1947 metų lapkrityje priėmė rezoliuciją numeris 181, kuria Palestiną padalino, 18 procentų jos skirdami žydams, o 82 procentus – arabams. Jeruzalę jie paskelbė tarptautiniu miestu, kurio niekada neturi valdyti žydai. 1948 metų gegužės 14 d. Izraelis paskelbė nepriklausomybę. Kadangi JTO planas netenkino nei vienos pusės ir kilo karas tarp arabų šalių ir 1948 m. kovo 14 d. naujai įkurtos Izraelio valstybės, kurio metu Izraelis užėmė žymiai daugiau žemių nei JTO plane, o arabų valstybės okupavo Gazos Ruožą (Egiptas) ir Vakarų Krantą (Jordanija). Iškart po to Izraelį užpuolė 6 arabų nacijos. Jų armijos savo skaičiumi daugelį kartų viršijo žydų naujakurių pajėgas ir buvo daug pranašesnės savo ginkluote, tankais, lėktuvais. Tačiau izraeliečiai visiškai nugalėjo savo potencialius sunaikintojus. Šio karo metu Izraelis užėmė žymiai daugiau žemių nei JTO plane, o arabų valstybės okupavo Gazos Ruožą (Egiptas) ir Vakarų Krantą (Jordanija). 1967 metais Izraelis apkaltino arabų valstybes – Egiptą, Siriją, Iraką ir Jordaniją planuojant vėl pulti Izraelį ir sudavė prevencinį smūgį, o po to per šešias dienas sutriuškino priešininkų armijas bei privertė arabų valstybes sutikti su JTO pasiūlytomis paliaubomis.Per 1967 metų karą Izraelis okupavo dvi teritorijas, niekad nepriklausiusias Palestinos mandatui – Golano aukštumas (priklausiusias Sirija) ir Sinajaus pusiasalį (priklausiusį Egiptui). Šiame kare Izraelis taip pat okupavo ir rytinę Jeruzalės dalį. Vėliau Sinajaus pusiasalis grąžintas Egiptui mainais už Izraelio sienų pripažinimą. 1973 metų Jom Kipuro kare tūkstančiai tankų vienu metu užpuolė Izraelį, tuo metu švenčiantį Jom Kipurą – vieną svarbiausių religinių žydų švenčių, iš Egipto per Sinajų ir iš Sirijos per Golaną rūpestingai suplanuotame nelauktame užpuolime. Visos Izraelio pajėgos tuomet ilsėjosi, švęsdamos pačią švenčiausią žydų religinę šventę. Jiems reikėjo net trijų dienų, kad pilnai mobilizuotųsi.300 000 izraeliečių kovojo prieš 1,2 milijono arabų ir vos nepralaimėjo. Izraelio nuostoliai buvo dideli. Tačiau ir šį kartą Izraelis sumušė savo priešus. Keršydamos už JAV paramą Izraeliui naftą eksportuojančios arabų valstybės sumažino, o vėliau ir nutraukė naftos tiekimą JAV bei kitoms Izraelį parėmusioms šalims (1973m. energetinė krizė). Izraelio valstybės vis dar nepripažįsta dalis valstybių (daugiausiai musulmoniškų), nemaža dalis sienų su kitomis valstybėmis yra ginčytinos.

VI. IZRAELIO NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA

Izraelio nepriklausomybė buvo paskelbta 1948 metų gegužės 14 dieną. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, anglai pradėjo griežtai riboti žydų repatriaciją į Palestiną. Reaguojant į šiuos veiksmus buvo įkurtas „Žydų pasipriešinimo judėjimas“, kovojęs už laisvą įvažiavimą į šalį.1947 metų lapkričio 29 dieną JT Generalinė Asamblėja balsų dauguma (33 prieš 13) priėmė rezoliuciją dėl Palestinos padalijimo į dvi valstybes. Bet vis dar, iš esmės, nesukurtos žydų valstybės teritoriją teko ginti ginklu, kadangi arabai, reikšdami protestą, pradėjo karo veiksmus.1948 metų gegužės 14 dieną, besibaigiant britų mandato terminui, Davidas Ben Gurionas Tel Avivo muziejuje vykusiame posėdyje perskaitė naujos nepriklausomos valstybės Deklaraciją, kuri buvo oficialiai pavadinta Medinat Israel (Izraelio valstybe). Praėjus kelioms valandoms po Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo Egipto, Jordanijos, Sirijos, Libano ir Irako kariuomenės įsiveržė į jaunos valstybės teritoriją. Karas, kuris tęsėsi 15 mėnesių, nusinešė per 6000 gyvybių. Kitais metais Knesetas (Izraelio parlamentas) priėmė nacionalinės šventės įstatymą, kuri buvo pavadinta Jom a-Acmaut – Nepriklausomybės diena (ijaro 5-oji).

Gazos Ruožas – siaura žemės juosta į šiaurės rytus nuo Sinajaus pusiasalio. Pavadinimas kilęs nuo Gazos – pagrindinio miesto šioje teritorijoje. 1948 metų Arabų-Izraelio karo metu teritoriją užėmė Egiptas, o 1967 metų Šešių Dienų kare teritoriją perėmė Izraelis. Tai gana tankiai apgyvendinta, apie 1,4 milijono gyventojų turinti, teritorija, de Jure nepripažįstama kaip kurios nors nepriklausomos valstybės dalis.

Didžioji dalis Gazos Ruožo kartu su Vakarų Krantu sudaro Palestinos autonomiją. Dalį teritorijų – oro erdvę ir visą jūros pakrantę – kontroliuoja Izraelis. JAV pripažįsta šią teritoriją esant okupuotą Izraelio su šiandienine padėtimi, prieštaraujančia Izraelio-Palestinos laikinam susitarimui. Teigiama, jog ilgalaikiai susitarimai gali atsirasti tik tolesnėse derybose. Izraelio vyriausybė su tuo nesutinka, ypač po savo kariuomenės atitraukimo iš Gazos ruožo 2005 m. Pats Gazos ruožas ir jo gyventojai priklauso Palestinos valdžios jurisdikcijai, kuri taip pat kontroliuoja Ruožo Rafah kelio į Egiptą pasienio punktą Europos Sąjungai prižiūrint. Izraelis po to, kai atgavo kai kurias Ruožo dalis, uždarė perėjimą į Egiptą 2006 metų birželį.

Vakarų Krantas (arab. الضفة الغربية ) – teritorija Vidurio Azijoje į vakarus nuo Jordano upės. Ši teritorija buvo Jordanijos aneksuota per 1948 metų Arabų-Izraelio karą. Nuo 1948 iki 1967 teritorija priklausė Jordanijai, o vėliau Šešių Dienų kare teritoriją perėmė Izraelis. Šiuo metu Vakarų Krantas kartu su Gazos Ruožu sudaro Palestinos autonomiją.Jungtinės Tautos laiko Vakarų Krantą Izraelio okupuota teritorija, tačiau Izraeliui ir kai kurioms kitoms suinteresuotoms grupėms priimtinesnis terminas – ginčytina teritorija.Teritorijai priklauso rytų Jeruzalė, tačiau Izraelis aneksavo rytinę Jeruzalę ir nepripažįsta jos kaip Vakarų Kranto dalies.Gyventojų skaičius: 2 535 927 mln.(2004 m. duom.)Plotas: 5860 kv. km.Vakarų Kranto ekonomika:Bendras vidaus produktas (su Gazos ruožu) – 5327 mlrd. $ BVP augimas – 4,9% Bedarbystė – 20,3% (2005 m.)

Sinajaus pusiasalis (arab. سيناء) – yra pusiasalis tarp Afrikos ir Azijos kontinentų, priklauso Egiptui. Įsiterpęs tarp Sueco kanalo ir Akabos įlankų. Šiame pusiasalyje vyksta netikėta orų kaita. Sinajaus pusiasalis garsėja savo smėlio dykumomis. Sinajaus pusiasalyje yra Sinajaus kalnas, kuriame pasak Senojo testamento Mozė gavo Dievo Įsakymus akmeninėse plokštėse. Tiksli Dievo kalno – Sandoros vieta nėra žinoma. Tikriausiai tai viena iš dviejų viršūnių pusiasalio pietuose – Džebel Musa arba Ras es Safsafe. Šešių dienų karas yra Izraelio karas, jame dalyvavo 1967 m. Egiptas, Sirija ir Jordanija. Šis karas buvo trumpiausias Izraelio istorijoje. Karo metu Izraelis okupavo Sinajaus pusiasalį, Golano aukštumas, Gazos ruožą, Vakarų krantą, ir Rytų Jeruzalę.

Izraelio kariuomenės pajėgos visiškai pranoko visų arabiškų šalių kariuomenių jėgas. Stipriais tankų ir aviacijos smūgiais Izraelis visiškai sutriuškino Egipto, Jordanijos ir Sirijos kariuomenes. Taip buvo sutriuškinta Egipto aviacija. Į orą nepakilo nė vienas Egipto lėktuvas. Visa Egipto aviacija buvo sunaikinta aerodrome. Viską lėmė labai geras Izraelio kariuomenės pasirengimas karui, be to Izraelį rėmė JAV.

VII. VALSTYBĖS SUKŪRIMAS

Po Antrojo pasaulinio karų žydų imigracija dar padidėjo ir prasidėjo įvairių nelegalių žydų grupių spaudimas Jungtinei Karalystei, žydai nužudė jos ir JTO pareigūnus, ko pasekmėse Jungtinė Karalystė atsisakė mandato. Kadangi nebuvo tiksliai apibrėžta teritorijos ateitis, dalinai įsivyravo anarchija. JTO pasiūlė teritoriją padalinti į dvi dalis, įsteigiant dvi valstybes: žydų ir palestiniečių, o taip pat nepriklausomą Jeruzalę, nes joje gyveno abiejų tautybių žmonės. Tačiau žydams pagal planą būtų buvę suteikta 55% teritorijos, nepaisant to, kad žydų dauguma egzistavo tik aplink Tel Avivą, Haifą ir Tiberijaus ežero pakrantėje. Tokia situacija netenkino aplinkinių arabų šalių ir jos įvedė savo armijas, kad neleistų žydams pasisavinti palestiniečiams priklausomų žemių.Izraelio valstybė įkurta 1948 kovo 14. Dėl to, kad Izraelį rėmė turtingi užsienio žydai, o arabų valstybės buvo tik atgavusios nepriklausomybę ir neturtingos, jos buvo nugalėtos. Dėl šio Izraelio ir kelių arabų šalių karo labiausiai nukentėjo vietos palestiniečiai: žydai užėmė gerokai daugiau žemių, nei jiems skyrė JTO, tose žemėse vietos palestiniečiai buvo išžudyti (pirmosios skerdynės įvyko Dair Jasine 1948 balandžio 9) arba išvaryti (armijos ir žydų gaujų nuvaryti iki sienos, nemažai mirė kelyje). Išvaryti palestiniečiai buvo įkurdinti pabėgėlių stovyklose aplinkinėse šalyse, tai sukėlė toms šalims nemenkų problemų, ypač Libanui, kuris buvo sukurtas (Prancūzijos (atrėžtas nuo Sirijos mandato) kaip krikščioniška šalis, bet dėl Izraelio į jį atvytų palestiniečių, krikščionys prarado daugumą, vėliau ten kilo pilietinis karas tarp religinių grupių, į kurį įsikišo Izraelis ir Libaną okupavo. Išvarytiesiems palestiniečiams iki šiol neleidžiama sugrįžti, dabar daugiau palestiniečių gyvena tremtyje nei Palestinoje – ši situacija yra vienas didžiausių stabdžių taikos deryboms, nes žydai nenori leisti išvarytų žmonių atgal.

Anarchija (gr. αναρχία – bevaldystė) – sąvoka, apibūdinanti keletą skirtingų ir nebūtinai susijusių dalykų:jokios politinės valdžios ir/arba socialinės hierarchijos nebuvimaspolitinė suirutė, chaosas Pagal pirmą apibrėžimą anarchija gali būti teorinėje arba istorinėje visuomenėje, kuri remiasi anarchizmo politinės teorijos principais (t.p. žr. anarcho-komunizmas). Pagal antrąją prasmę, sąvoka taikoma valstybėms, kurios yra politinio chaoso būklėje. Šiais laikais tokia situacija yra Somalyje, kur valstybinė valdžia yra faktiškai žlugusi, o šalis valdoma nuolat tarpusavyje kariaujančių karinių grupuočių. Panašios būklės yra buvęs Afganistanas, Albanija, Burundis, Ruanda, Bosnija ir Hercegovina. Šia prasme anarchijos sąvoka dažnai vartojama ir tada, kai tam tikroje teritorijoje yra keletas vyriausybių ar pretenduojančių į politinę valdžią grupuočių, kurios kovoja dėl resursų, teritorijos ar gyventojų. Šiuo atveju negalima kalbėti apie politinės valdžios nebuvimą, tiesiog nei viena iš besivaržančių vyriausybių nesugeba užimti dominuojančios padėties, taip palaikydamos nuolatinę suirutę.

Žydai

Žydo (hebr. יְהוּדִים tar. Jehudim) sąvoka naudojama įvairiomis reikšmėmis, tačiau dažniausiai žydais vadinami judaizmo tikėjimo žmonės, taip pat žydų tautybės ir kultūros atstovai. „Žydų tauta“ pačių žydų suprantama šiek tiek skirtingai, nei kitos tautos, nes yra labiau susijusi su tikinčiųjų bendruomenės idėja ir „tauta“ labiau reiškia tai, kad žydai esą vieno protėvio palikuonys.

Atsižvelgiant į skirtingą sąvokos „žydas“ interpretavimą įvairiais vertinimais žydai sudaro apie 0,2 proc. pasaulio gyventojų arba 13 mln. Daugiausia žydų gyvena JAV – apie 5 671 000 ir Izraelyje – 5,3 mln. XX a. pradžioje reikšminga žydų dalis gyveno Rusijos imperijoje, daugiausia Lenkijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje (virš 4 mln.). Tradiciškai žydų protėviu laikomas Abraomas, kuris galbūt gyveno apie 1900 m.pr.m.e. Jis galėjo būti vienos vakarų semitų klajoklių genties, kuri gyveno kažkur tarp Viduržemio jūros ir Mesopotamijos, vadovas, tačiau istoriškai jo egzistavimas nėra patvirtintas. Po to, kai žydų gyvenama teritorija buvo užkariauta kaimyninių valstybių bei su tuo susijusių trėmimų nuo VIII a. pr. m. e. atsirado žydų diaspora. Pralaimėjimai žydų – romėnų karuose I a. ženkliai prisidėjo prie žydų diasporos dydžio ir geografijos išsiplėtimo, nes didelė dalis Izraelio žydų buvo ištremti ir parduoti į vergiją po visą imperiją. Nuo tada žydai gyveno įvairiose pasaulio šalyse, daugiausia Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, kur kai kuriais laikotarpiais buvo diskriminuojami, patyrė priespaudą, skurdą ar net genocidą, tačiau kitais laikotarpiais įvairiose šalyse žydų kultūrinis ir ekonominis gyvenimas klestėjo (pvz., Ispanijoje, Portugalijoje, Lenkijoje ir JAV).Žydų kultūra

Žydų kultūra yra labai sudėtinga, tačiau labai gerai integruota. Būdingiausi jos komponentai yra religija, tautiškumas ir istoriškumas.Vilniuje gyveno vienas žymiausių žydų religinių veikėjų Gaonas, o taip pat pasaulinio garso smuikininkas Jaša Cheifecas. Literatūrinio herojaus daktaro Aiskaudos prototipui – žinomam ir populiariam Vilniaus gydytojui Šabadui Vilniaus senamiestyje pastatytas paminklas.

Palestiniečiai

Palestiniečiai – arabų tautos dalis, kilusi iš Palestinos. Daugiausiai palestiniečių gyvena Palestinos autonomijoje, kurią sudaro Vakarų krantas ir Gazos ruožas. Arabai pasirodė šiose apylinkėse pirmoje VII a. pusėje, per arabų ekspansiją į Artimuosius rytus. Nuo to laiko jie sudaro didžiausią šio regiono etninę grupę, nors nuo 1518 m., kai teritorijos buvo užimtos Osmanų imperijos, savarankiškai nevaldė šio regiono. Arabai palestiniečiai Palestiną priskirdavo Sirijai ir nesukūrė jokių vietinių politinių struktūrų. Faktiškai iki Britanijos mandato nebuvo jokios palestiniečių tautybės. Po konflikto su žydų naujakuriais, o konkrečiai po Britanijos mandato 1947 m. pradėjo augti tautinės tendencijos ir noras sukurti nepriklausomą valstybę šiame regione. Po Izraelio – arabų karo 1948 m. – 1949 m., o taip pat po šešių dienų karo 1967 m., daug arabų palestiniečių paliko savo gyvenamas vietas. Pabėgėlių skaičius 1948 m. sudarė apie 800–900 tūkstančių, o 20 metų vėliau virš 350 tūkstančių. Dabar okupuotose teritorijose gyvena 2,3 mln. Palestiniečių (2001 m.), iš kurių dauguma išeiviai iš Izraelio. Už Palestinos autonomijos ribų gyvena dar 2–3 milijonai palestiniečių, pagrinde kaimyninėse arabų valstybėse – daugiausiai Jordanijoje. Daug iš jų gyvena pabėgėlių stovyklose žemiau skurdo ribos. Iš kitos pusės daug palestiniečių įgavo aukštąjį išsilavinimą arabų universitetuose ir iš ten atsiranda svarbiausi išsilaisvinimo kovos iniciatoriai. Antroje 5 dešimtmečio pusėje atsirado pirma palestinietiška organizacija „Palestinos liaudies išlaisvinimo komitetas“, vadinamas Al-Fatah. 1964 m. atsirado „Palestinos išlaisvinimo organizacija“, kuri turėjo reprezentuoti visą palestinos tautą. Greitai priimtas Palestinos liaudies kartėlis, kuris tapo savotiška Palestinos konstitucija, į kurią atsišaukė visos palestiniečių partijos ir judėjimai. Per sekančius metus atsirado nauji, radikalesni judėjimai. Kariniai palestiniečių sukilimai (vadinama intifada) prieš Izraelio valdymą kilo 1987 m. ir 2000 m. Tarp nepriklausomybės aktyvistų toliau reiškiasi nuosaikesni ir radikalesni kovotojai.

VIII. TEL AVIVAS

Valstybė: IzraelisMeras: Ron HuldaiGyventojų (2005m.): 376 600

Plotas: 50,6 km²

Tel Avivas – Jafa (hebrajų k.: תֵּל אָבִיב-יָפוֹ; arabų k.: تَلْ اَبِيبْيَافَا ; Tel Abib-Yafa) – Izraelio miestas, išsidėstęs šalies vakaruose, Viduržemio jūros pakrantėje. Tel Avivas taip pat yra didžiausias Izraelio uostamiestis, metropolinė teritorija (Gush Dan), finansų ir komercinis centras. Tel Avivo apskrities centras. 376,6 tūkst. gyventojų; iš jų 96,1% – žydai. Taip pat laikinai gyvena apie 50 tūkst. nelegalių darbininkų iš užsienio. Kartu su metropoline teritorija Tel Avive gyvena 2,5 mln. gyventojų.

Istorija

Jafos vietovė apgyvendinta jau apie 4000 metų. Ji buvo užimta egiptiečių, persų, graikų. 68 m. pr. m. e. Jafą sugriovė romėnai. 1126 ir 1191 m. gyvenvietę užėmė kryžiuočiai, tačiau galiausiai Jafa liko pavaldi arabams. 1909 m. kaip Jafos priemiestis įkurtas Tel Avivas (iš hebrajų k. „pavasario kalva“). Gyvenvietė augo lėtai, o 1916 m. I Pasaulinio karo metu jos gyventojai buvo evakuoti į Turkiją. 1917 m. britams paėmus regiono kontrolę gyventojai sugrąžinti. 1921 m. Jafoje prasidėjo antižydiškos demonstracijos ir dauguma Jafos žydų persikėlė į Tel Avivą. 1931 – 1936 m. miestas pradėjo sparčiai augti dėl žydų imigracijos iš Nacių Vokietijos. 1948 m. žydai jėga užėmė Jafą, kurios dauguma gyventojų buvo arabai. Tel Avivas tapo laikinąja naujosios Izraelio valstybės sostine. Miestą bombardavo Egipto karinės oro pajėgos. 1949 m. sostinė perkelta į Jeruzalę, o Tel Avivas ir Jafa sujungti į vieną savivaldybę. Į miestą ir toliau vyko žydai emigrantai iš viso pasaulio, ypač Europos. Dėl tautinių ir religinių konfliktų Tel Avive dažnai vykdomi teroristiniai išpuoliai.

Ekonomika ir susisiekimas

Mieste vystoma maisto, tekstilės, chemijos, metalo apdirbimo, elektronikos, medienos apdirbimo pramonė. Poligrafija. Deimantų šlifavimas. Tel Avivas svarbus transporto mazgas. Mieste yra didžiausia pasaulyje autobusų stotis. Netoli Tel Avivo yra du tarptautiniai oro uostai: Dov Hoz ir Ben Gurion.

Kultūra

– Didžiausias šalyje Tel Avivo universitetas, įkurtas 1953 m.– Operos rūmai, kuriuose koncertavo garsiausi pasaulio operos solistai– Habimos teatras– Eretz Israel muziejus, kuriame saugomi vertingi archeologiniai eksponatai– Tel Avivo meno muziejus– Žydų diasporos muziejus– Batey Haosef muziejus, kuriame vaizduojama Izraelio karinių pajėgų istorija2003 m. liepą Tel Avivo „baltasis miestas“ (miesto dalis, kurioje būdingi bauhaus stiliaus pastatai) įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Tel Avive gausu sodų ir parkų, iš kurių didžiausias – Ganei Yehoshua parkas.

IX. HAIFA

Haifa (hebr.: חֵיפָה; arab.: حَيْفَا) – trečias pagal dydį Izraelio miestas, esantis šalies šiaurės vakaruose, Viduržemio jūros pakrantėje, Karmelo kalno pašlaitėje. Haifos apskrities administracinis centras. 267,8 tūkst. (2005 m.) gyventojų.

Istorija

Haifos pavadinimas greičiausiai kilo iš hebrajų k. žodžių hof yafe – „nuostabus paplūdimys“. Miestas žinomas jau nuo antikinių laikų ir tada vadintas Sikaminonu (Sycaminon). Talmude miestas minimas III a. pr. m. e. Iki VII a. valdyta Bizantijos, vėliau persų ir arabų. Viduramžiais Haifa žinoma Caiphas pavadinimu. XII a. kryžiuočiai čia įkūrė savo pilį, tačiau ją netrukus sugriovė Saladino kariai. 1716 m. miestą sugriovė beduinai, tačiau atstatė naujoje vietoje. 1799 m. Haifą užėmė Napoleonas. XX a. pradėjo augti kaip svarbus uostamiestis ir prekybos centras. Įkūrus Izraelio valstybę čia atvykę žydai išstūmė iki tol dominavusius arabus.

Kultūra

Haifoje be tradicinių Judaizmo ir Islamo religijų atstovų yra nemažai krikščionių, Ahmadi atstovų, druzų. Haifa – svarbiausias Bahajų tikėjimo centras pasaulyje. Mieste yra Haifos universitetas ir technologijų institutas.

Ekonomika ir susisiekimas

Naftos rafinavimas, naftos chemijos, elektronikos, maisto, chemijos, stiklo, cemento, tekstilės pramonė. Šalia miesto yra tarptautinis Haifos oro uostas, o Haifos įlankos pakrantėje – jūrų uostas.Lankytini objektai

– Karmelo kalnas – svarbus religinis centras,

– XIII a. karmelitų vienuolynas,– Didžioji Haifos sinagoga,– Pasaulinis bahajų centras,– Archeologinės radimvietės Karmelo kyšulyje,– Haifos, jūrų, imigrantų, muzikos, japonų kultūros ir kiti muziejai,– parkai (Ha Karmel), sodai.

X. JERUZALĖ

Jeruzalė (hebr. יְרוּשָׁלַיִם = Jerušalajim ; arab. القدس = al Kuds) – senas Artimųjų Rytų miestas, labai svarbus krikščionims,žydams ir musulmonams. Gyventojų – 681 000 tūkst. Miesto statusas yra ginčytinas. Izraelis kontroliuoja visą miestą ir yra paskelbęs Jeruzalę savo sostine, tačiau nemažai valstybių to nepripažįsta. Iki 1967 rytinė miesto dalis priklausė Jordanijai kaip is visas Vakarų Krantas, per Šešiadienį karą 1967 m. Izraelis ją okupavo. Skirtingai nei likęs Vakarų Krantas, kuris turi okupuotos teritorijos statusą ir žmonės tenai neturi Izraelio pilietybės, Jeruzalė buvo tiesiogiai prijungta prie Izraelio. Vis dėlto, Palestina laiko tą rytinę miesto dalį sava ir planuoja, kad ta jo dalis bus Palestinos valstybės sostinė. Palestiniečių procentas Jeruzalėje ilgainiui mažėja, nes čia atsikelia vis daugiau žydų, o palestiniečiams iš kitur į visą Jeruzalę atvykti neįmanoma dėl apribojimų. Jeruzalės ribos buvo kartą vienašališkai išplėstos, prijungiant prie miesto, taigi ir Izraelio, dar daugiau Vakarų Kranto žemių. Jeruzalė yra šventas miestas net trims religijoms: žydams, krikščionims ir musulmonams. Tradiciškai Jeruzalės senamiestis skirstomas į keturis kvartalus: žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų. Prie Jeruzalės stūkso Siono kalva.

Istorija

Pirmosios žinios apie Jeruzalę yra nuo maždaug 1500 m. pr. m. e. Jeruzalę valdė daug įvairių valstybių: Judėjos karalystė, Romos imperija, Bizantija, Arabų chalifatas ir kt. Nuo XVI a. pr. ji priklausė Osmanų imperijai. 1917 m. gruodį Jeruzalę užėmė anglų kariuomenė, 1920-1948 m. buvo Britų Palestinos mandatinės teritorijos administracinis centras. 1947 m. lapkričio 29 d. JTO Generalinės asamblėjos nutarimu, Jeruzalė turėjo tapti ypatingu savarankišku administraciniu vienetu, pavaldžiu Jungtinėms Tautoms, tačiau 1948–1949 m. arabų-Izraelio karo metu ji buvo padalinta į dvi dalis: rytinė atiteko Jordanijai, o vakarinė – Izraeliui. 1950 m. Izraelis netgi ją paskelbė savo sostine (prieštaraudamas JTO nutarimui), o vakarinėje dalyje ėmė reziduoti Izraelio vyriausybė ir parlamentas. 1967 m. birželį Izraelis okupavo ir rytinę miesto dalį, o 1980 m. liepą Jeruzalę paskelbė „amžina ir nedaloma Izraelio sostine“.

XI. TIBERIADO EŽERAS

Tiberiados ežeras (arabų k.: بحيرة طبريا Buhairet Tabariyya), Galilėjos ežeras arba Kinereto ežeras (hebrajų k.: ים כנרת Yam Kinneret) – didžiausias gėlo vandens ežeras Izraelyje ir Sirijoje. Ilgis 21 km, plotis 13 km, kranto ilgis ~ 53 km. Ežeras yra 213 m žemiau jūros lygio ir yra žemiausiai pasaulyje esantis gėlas ežeras ir antras iš visų ežerų (po Negyvosios jūros). Tiberiados ežerą maitina daug požeminių versmių ir iš Golano aukštumų atitekančios upės. Didžiausia jų – Jordano upė, kuri, pratekėjusi ežerą, srūva į Negyvąją jūrą. Tiberiados ežeras tyvuliuoja Didžiajame riftiniame slėnyje – tektoninių lūžių sistemoje tarp Afrikos ir Arabijos plokščių. Dažnos stiprios audros. Vandens lygis labai priklauso nuo kritulių kiekio. Didžiausi pakrančių miestai – Tiberijus ir Ein Gevas. Ežere yra 1/3 viso Izraelio gėlo vandens. Ežeras dažnai minimas Biblijoje. Informacijos šaltiniuose randamas įvairiais pavadinimais: Tiberiados ežeras, Galilėjos jūra, Galilėjos ežeras, Tiberijaus jūra, Tiberijaus ežeras, Kinereto ežeras (nuo kinoro – žydų lyros), Genezareto ežeras, Ginosaras, Gensaro ežeras, Činereto jūra.

XII. ADMINISTRACINIS SUSKIRSTYMAS

Izraelis dalinamas į 6 apskritis:– Šiaurinė apskritis– Haifos apskritis– Centrinė apskritis– Tel Avivo apskritis– Jeruzalės apskritis

– Pietinė apskritis

XIII. GEOGRAFINĖ PADĖTIS

Izraelis išsidėstęs Artimuosiuose Rytuose. Vakaruose jis ribojasi su Viduržemio jūra, rytuose- su Sirijos-Afrikos lūžiu, pietuose- su Raudonąja jūra. Kaimyninės Izraelio valstybės- Libanas, Sirija, Jordanija ir Egiptas. Šiaurinė ir centrinė šalies dalis, kur gyvena daugiausia gyventojų, dalinama į tris dalis:– Pakrantės lyguma vakaruose, kurioje išsidėstę stambiausi miestai- Tel-Avivas ir Haifa;– Jordanijos dauba rytuose, kurioje yra du vidiniai Izraelio vandens telkiniai (Kineret ežeras ir Negyvoji jūra), tarpusavyje sujungti Jordano upe;– Kalnų rajonas centriniame Izraelyje, apimantis Galilėjos kalnus, Samariją, Judėją ir sostinę Jeruzalę. Šalies šiaurės vakaruose yra Golano aukštumos ir padengtas sniegu Hermono kalnas, o pietuose- Negevo ir Aravo dykumos, užimančios didžiulę šalies teritorijos dalį, bei Bzer-Ševo didmiestis, kuris vadinamas Negevo sostine, ir gerai žinomas Raudonosios jūros kurortas- Eilatas.Aukščio diapazonas svyruoja nuo 2224 metrų Hermono kalne iki 392 metrų Negyvosios jūros rajone- pačiame žemiausiame Žemės taške.

XIV. POLITINĖ GEOGRAFIJA

Teritorija:Visas: 20 770 km² Sausuma: 20 330 km² Vandenys: 440 km² Ribos:Bendras ilgis: 1 017 km Pagal šalis: Egiptas 266 km, Gazos ruožas 51 km, Jordanija 238 km, Libanas 79 km, Sirija 76 km, Vakarų Krantas 307 km.Kranto linija:273 km Jūrinės valdos:12 jūrmylių ruožas (22,2 km) Šiauriausia vieta: Sirijos, Golano aukštumų ir Libano sienų sankirtoje Ryčiausia vieta: Sirijos pasienyje Piečiausia vieta: pasienyje su Egiptu Akabos įlankos pakrantėjeVakariausia vieta: Egipto ir Gazos ruožo sienų sankirtoje

XV. EKONOMINĖ GEOGRAFIJA

Gamtiniai ištekliai: Varis, fosfatai, bromidai, potašas, molis, smėlis, siera, asfaltas, manganas; nedideli gamtinių dujų ir naftos kiekiai Žemės naudojimas: ariama žemė: 17,02% laikini pasėliai: 4,17% kita: 78,81% Drėkinama žemė: 1 990 km²

2002 m. Lietuvos eksportas į Izraelį sudarė 7,8 mln. JAV dolerių arba 0,15% bendrojo Lietuvos eksporto.

XVI. KLIMATAS

Izraelis patenka į subtropinio, Viduržemio jūros tipo klimato juostą. Vasaros ilgos, karštos ir sausos, žiemos trumpos, vėsios ir drėgnos. Vasaros labai drėgnos jūros pakrantėje, tačiau Negevo dykumoje – labai sausos. Šalčiausias mėnuo – sausis (5 – 12°C), karščiausias – rugpjūtis (18 – 38°C). Karščiausiu Izraelio miestu laikomas Ejlatas. Daugiau nei 70% kritulių iškrenta lapkričio – kovo mėnesiais. Negevo dykumoje per metus iškrenta apie 50 mm kritulių, o šiaurėje – apie 900 mm. Sausio – vasario mėnesiais kalnuose ir centrinėse aukštumose (taip pat ir Jeruzalėje) galimas sniegas. Vasarą dažni škvalai, audros.

Gamtiniai pavojai: smėlio audros sausros staigūs potvyniai periodiniai žemės drebėjimai.

XVII. GYVENTOJAI

Gyventojų sudėtis pagal tautybę (2005 m. gegužės 10 d.): 5,26 mln. (76,2%) — žydai; 1,35 mln. (19,6%) — аrabai, įskaitant palestiniečius, beduinus ir arabus krikščionis; 290 tūkst. (4,2%) – drūzai, kurie paprastai taip pat priskiriami arabams. Šalyje taip pat gyvena čerkesai, rusai ir kitos tautinės mažumos. Tarp žydų 35% — pirmos kartos imigrantai, apie 1,1 mln. – emigrantai iš buvusios Tarybų Sąjungos. Šalyje taip pat yra apie 200 000 užsienio darbininkų ir nelegalių gyventojų.

XVIII. KARINĖS PAJĖGOS

Izraelyje dėl dažnų karų ir okupuotų teritorijų gausos karinės pajėgos – svarbus dalykas. Armijoje kiekvienas turi tarnauti 3 metus, į ją šaukiamos ir moterys (bet jos nesiunčiamos į pavojingus regionus). Karinėms reikmėms skiriama 9,5% nuo BVP.Izraelio armiją sudaro:Sausumos pajėgos: 120,000 karių, 3750 karo tankų (Centurion, M-60A1/3, Magač 7, Merkava). Plačiai naudojamos okupuotose teritorijose. Jūrų laivynas: 6500 karių, 48 laivai ir 3 povandeniniai laivai. Oro pajėgos: 35,000 karių, 704 karo lėktuvai (iš jų 50 F-4E/2000, 86 F-15 ir 232 F-16). Naudojamos ir naudotos antskrydžiams prieš okupuotas teritorijas ir aplinkinkines valstybes. Branduolinis arsenalas: 100 kovinių galvučių, Jericho 1 ir Jericho 2 modeliai, gali smogti taikiniams regione.

Taip pat yra rezervinės pajėgos iš 400 000 žmonių.

XIX. KALBA

Ivritas;Biblinė kalba;arabų kalba yra oficialios valstybinės Izraelio kalbos. Ivritas, arabų ir anglų kalbos- tai privalomai mokomos kalbos mokyklose. Be to, plačiai paplitusi jidiš (išeivių iš Europos kalba) ir rusų, kuria laisvai kalba maždaug milijonas izraeliečių.

XX. IŠVADA

Rašant šį referatą sužinojau įdomios informacijos apie Izraelį,jo geografiją,klimatą,kalbą,gyventojus,t.t. ir manau kad Izraelis ir jo geografija bei kultūra labai skiriasi nuo mūsų geografijos ir kultūros.

XXI. Literatūros sąrašas

– www.nemoku.lt

– www.wikipedia.org

– “Geografijos enciklopedija”

– “Iliustruotas enciklopedinis žinynas”