Gamta ir civilizacijos

Pirmas laboratorinis darbas

Pasaulio paveldo gamtos ir kultūros paminklai, užregistruoti UNESCO

UŽDUOTYS:

Sužymėti objektus žemėlapyje ir juos aprašyti.

Nr.
Objektas

Valstybė, geografinė padėtis Apibūdinimas
1. Gizos (Egipto) piramidės – vienas iš septynių PASAULIO STEBUKLŲ

Egiptas. Šiaurės rytinėje Egipto dalyje Egipto piramidės – žinomiausi Žemės statiniai. Įžymesnių nerasi. Be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų. Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonų Chufaus (Cheopso) ir Chafros (Chefreno) milžiniški antkapiai pastatyti maždaug prieš penkis tūkstantmečius, ir nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo jiems padaryti. Po to Egipto valstybė gyvavo beveik tris tūkstančius metų: keitėsi faraonai ir karaliai, taačiau piramidės, pastatytos Egipto civilizacijos pradžioje, tebėra impozantiškiausi šalies, kartu ir viso pasaulio statiniai. Šiandien, sakydami, jog 1889m. Cheopso piramidė nustojo būti aukščiausias pasaulio pastatas ir pirmenybę užleido Eifelio bokštui, mes, gretindami abstrakčius negyvus skaičius, tiesiog nutylime, kad šie statiniai nepalyginami. Aukštis – tik viena iš piramidės charakteristikų. 137 metrų milžinas (anksčiau piramidė buvo 147 metrų, tačiau jos viršūnė nugriuvo) sukrautas iš 2 300 000 kruopščiai aptašytų klintinių luitų, kurių kiekvienas sveria daugiau kaip dvi tonas. Tiesiog be jokių mechanizmų, vien pleištais ir kūjais. Luitai būdavo išškertami akmens skaldyklose kitapus Nilo, vietoje apdailinami, paskui papirusiniais lynais atvelkami prie vandens, perplukdomi, atitempiami į statybos aikštelę ir su piramide augusios kalvos nuožulniu šlaitu užtempiami į viršų. Herodotas tvirtina, kad ši piramidė buvo statoma dvidešimt metų, vienu laiku statyboje dirbo 100 000 žmonių, ku

urie būdavo pakeičiami kas trys mėnesiai, ir kiek jų per šiuos tris mėnesius likdavo gyvų, galėjo pasakyti tik faraono raštininkai – mes nebežinome, kiek gyvybių reikėjo paaukoti piramidei, kol ji tapo vieno žmogaus kapu. Į tamsiąją mirties karalystę faraonas išsivedė dešimtis, greičiausiai šimtus tūkstančių valdinių. Užtat gerai žinoma, kad šiame dvidešimt metų trukusiame tautos žygdarbyje, kuris, atrodo, beprasmiškas, tačiau didingas, niekas daugiau nedalyvavo, tik egiptiečiai ir vergai iš gretimų šalių. Kiekvieną statybos etapą užfiksavo dailininkai, o mūsų dienomis patvirtino archeologai. Prireikus šią piramidę būtų galima pastatyti iš naujo, tiksliai nukopijavus visus statytojų veiksmus: akmens skaldyklose rasta papirusinių lynų, kuriais iš ten būdavo išvelkami luitai, ir akmenskaldžių įrankių.

2. Kabantieji Babilono sodai – vienas iš septynių PASAULIO STEBUKLŲ

Irakas, Eufrato ir Tigro upių žemupyje maždaug tarp daabartinio Bagdado ir Persijos įlankos Kabantieji Babilono sodai jaunesni už piramides. Jie atsirado tuo metu, kai jau buvo sukurta “Odisėja” ir statomi Graikijos miestai. Ir vis dėlto sodai kur kas artimesni senovės Egipto pasauliui negu Graikijos. Sodai ženklina Asirijos-Babilonijos valstybės, senovės Egipto amžininkės ir jos varžovės, saulėlydį. Kai į Babiloną įžengė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, jis nebebuvo didelės valstybės sostinė, nes užkariautojai persai jį buvo padarę vienos satrapijos centru. Nors Aleksandras Makedonietis ir nesukūrė nė vieno iš pasaulio stebuklų, vis dėlto jis yra žm

mogus, sudrebinęs visus Rytus ir padaręs didesnę ar mažesnę įtaką didiesiems praeities paminklams, jų sukūrimui arba žuvimui. Įrengti šiuos sodus Babilonijos karalių Nabuchodonosarą paskatino kilnus despoto įgeidis. Nabuchodonosaras mylėjo savo jauną žmoną – Medijos princesę, kuri dulkiname ir visai neturinčiame augmenijos Babilone ilgėjosi tyro oro ir medžių ošimo. Babilono karalius neperkėlė sostinės prie žaliųjų Medijos kalvų, o padarė tai, ko neįstengtų kiti mirtingieji. Čia, karšto slėnio centre, jis sukūrė tų kalvų iliuziją. Statyti sodų – karalienės prieglobsčio – buvo sutelktos visos senosios karalystės pajėgos, visas jo statytojų ir matematikų patyrimas. Babilonas visam pasauliui įrodė, kad gali sukurti pirmąjį istorijoje paminklą meilei. Babilono statytojų įrengti sodai buvo keturaukščiai. Aukštų skliautus rėmė 25 metrų aukščio kolonos. Aukštų platformos, sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu, užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasisunktų į žemesnį aukštą. Ant viso to buvo užpiltas sluoksnis žemės – tokio storumo, kad čia galėtų augti dideli medžiai. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis.

3. Artemidės šventykla Efese – vienas iš septynių PASAULIO STEBUKLŲ

Turkija, Efesas, vakarinėje Turkijos dalyje Dėl Efeso Artemidės šventyklos jau seniai painiava, todėl nelabai aišku, apie kurią iš tų šventyklų rašyti: apie paskutinę ar priešpaskutinę. Nuo seno autoriai, rašantys apie šį pasaulio stebuklą, netiksliai įsivaizduoja, ką gi su

udegino Herostratas ir ką pastatė Chersitronas. Efesas buvo vienas iš didžiausių graikų miestų Jonijoje, galimas dalykas, kultūringiausia ir turtingiausia graikiškojo pasaulio, čia dar praturtėjusio Rytų kultūra, sritis. Kaip tik Mažosios Azijos miestai davė drąsių jūreivių ir kolonistų, kurie keliavo į Juodąją jūrą ir prie Afrikos krantų. Turtingi Jonijos miestai daug statė. Visas antikos pasaulis žinojo Heros šventyklą Same, Apolono šventyklą Didimuose, netoli Mileto, Artemidės šventyklą Efese. Paskutinė šventykla buvo statoma daug kartų. Tačiau ankstyvieji mediniai statiniai pasenę suirdavo, sudegdavo arba sugriūdavo per dažnokus žemės drebėjimus, todėl VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobėjai deivei pastatyti didingą buveinę, negailint nei lėšų, nei laiko, juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybės pažadėjo remti tokį didelį sumanymą. Liūdnas ankstesnių statybų Efese patyrimas vertė architektą Chersitroną pasukti galvą, ką padaryti, kad šventykla ilgai stovėtų. Sprendimas buvo drąsus ir nekasdieniškas: pastatyti šventyklą pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkšta pelkėta dirva bus geras amortizatorius per būsimus žemės drebėjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į žemę, buvo iškasta gili pamatų duobė ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio – padaryta kelių metrų storio pagalvė. Ši pagalvė iš tikrųjų pateisino architekto viltis – šventykla stovėjo daugelį amžių. Tiesa, ne šita , o kita. Šią pirmąją šventyklą, siekdamas nemirtingumo, atlikęs nusikaltimą, su
udegino Herostratas. Bet šventyklą efesiečiai nutarė pastatyti iš naujo. Antrąją šventyklą statė architektas Cheirokratas, įžymus išradėjas, kuris, kaip manoma, suplanavo pavyzdinį helenistinio pasaulio miestą Aleksandriją ir buvo iškėlęs idėją iš Afono kalno padaryti statulą, vaizduojančią Aleksandrą Makedonietį, laikantį indą, iš kurio išteka upė. Naujoji šventykla buvo 109 metrų ilgio, 50 pločio. Ją dviem eilėmis supo 127 dvidešimties metrų aukščio kolonos, be to, kai kurios jų buvo raižytos, su įžymiojo skulptoriaus Skopo iškaltais bareljefais.Iš vidaus šventyklą puošė nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatę pelkėje šventyklą, viską apskaičiavo tiksliai. Šventykla išstovėjo dar pusę tūkstantmečio. Kada Efesą ėmė valdyti krikščioniškoji Bizantija, prasidėjo tolesnis šventyklos žūties etapas. Marmurinė apdaila buvo grobiama įvairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, pažeistas konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradėjo griūti kolonos, jų nuolaužos skendo toje pat pelkėje, kuri anksčiau gelbėjo šventyklą nuo pražūties. O dar po kelerių dešimtmečių dumble ir upės sąnašose išnyko paskutiniai Jonijos geriausios šventyklos pėdsakai. Netgi vieta, kur ji stovėjo, buvo pamažu pamiršta.

4. Dzeuso statula Olimpijoje – vienas iš septynių PASAULIO STEBUKLŲ

Graikija, Olimpija, šiaurės rytinėje Graikijos dalyje Olimpijos Dzeuso statula – vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europos žemyne. Nė viena Elados šventykla graikams neatrodė verta stebuklo vardo. Ir kaip stebuklą pasirinkę Olimpiją, jie įsiminė ne šventyklą, ne maldos vietą, o tik viduje stovėjusią statulą. Dzeusas buvo labai artimai susijęs su Olimpija. Kiekvienas tų vietų gyventojas puikiai žinojo, kad kaip tik čia Dzeusas nugalėjo kraugerį Kroną, tikrą savo tėvą, kuris, bijodamas, kad sūnūs neatimtų valdžios, pradėjo juos ryti. Olimpinės žaidynės kaip tik buvo rengiamos šiam įvykiui pažymėti ir prasidėdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos šventovė buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidiją išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo sienų. Dzeuso statula stovėjo šventykloje, kurios ilgis siekė 64 metrus, plotis – 28; vidinė patalpa apie 20 metrų aukščio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva rėmė lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kūną dengė rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelės, rūbus – aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikė auksinę pergalės deivės Nikės statulą, kita rėmėsi ilgu skeptru. Iš išlikusių Dzeuso sosto aprašymų matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų statulomis. Sosto šonus buvo ištapęs dailininkas Panenas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. Vėliau Bizantijos imperatoriai labai atsargiai pervežė statulą į Konstantinopolį. Nors jie ir buvo krikščionys, niekam nepakilo ranka prieš Dzeusą. Tačiau V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolosą: tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gurvolėliai liko iš Fidijo kūrinio. Taip žuvo dar veinas pasaulio stebuklas.

5. Halikarnaso mauzoliejus – vienas iš septynių PASAULIO STEBUKLŲ

Turkija, Bodrumas, įsikūręs Egėjo ir Viduržemio jūrų sandūroje pietvakarinėje Turkijos dalyje Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidės antrosios šventyklos bendraamžis. Be to, juos statė ir puošė tie patys meistrai. Šis mauzoliejus – taip pat meilės paminklas, kaip Babilono sodai arba Indijos Tadž Mahalis. Nuo Efeso Artemidės šventyklos ir kitų panašių Mažosios Azijos statinių Halikarnaso mauzoliejus skiriasi tuo, kad jame greta išlaikytų daugelio graikiškų tradicijų ir statybos metodų ryški Rytų Architektūros įtaka. Graikų architektūroje jis neturi prototipų, užtat pasekėjų susilaukė daug – panašūs mauzoliejai vėliau buvo statomi įvairiuose Artimųjų Rytų rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalpą architektai pastatė beveik kvadratinę. Pirmas pastato aukštas buvo pati mauzolo ir Artemisijos grabvietė. Iš lauko pusės ši milžiniška 5000 m2 ploto ir apie 20 metrų aukščio laidojimo kamera buvo išklota balto marmuro plokštėmis, nutašytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukšto viršų juosė frizas – helenų kova su amazonėmis – didžiojo Skopo “Amazonomachija”. Kolonados apsuptame antrame aukšte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stogą sudarė piramidė, užsibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arklių pakinkytame vežime stovėjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejų buvo pastatytos liūtų ir šuoliuojančių raitelių figūros. Mauzoliejus bylojo apie klasikinio graikų meno saulėlydį. Pirmą kartą graikų mene viename pastate buvo panaudoti visi trys įžymieji orderiai. Apatinį aukštą rėmė penkiolika dorėninių kolonų, viršutinio aukšto vidinės kolonos buvo korintinės, o išorinės – jonėninės. Visame antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir imitacijos, tačiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne tokios vykusios ir todėl greitai užmirštos. O originalas taip išgarsėjo, kad romėnai mauzoliejais ėmė vadinti visas dideles laidojimo patalpas.

6. Rodo kolosas – vienas iš septynių PASAULIO STEBUKLŲ

Rodo sala, – trečioji pagal dydį Graikijos sala (1400 kv.m). Ją skalauja Egėjo ir Viduržemio jūros Rodo kolosas – jaunesnysis mauzoliejaus ir Artemidės šventyklos amžininkas. Idėja jį sukurti kilo 304m. pr. Kr. pavasarį, kada Mažosios Azijos pakrantėje esančios nedidelės salos gyventojai, stovėdami ant ilgos apsupties nusiaubtų sienų, žiūrėjo, kaip jūros tolybėse nyksta vieno iš Aleksandro Makedoniečio valstybės paveldėtojų, Priešakinės Azijos ir Sirijos valdovo sūnaus Demetrijaus Poliorketo laivai. Po nepavykusios apsiausties išvykdamas iš salos, Poliorketas ant kranto paliko savo paskirties neatlikusią heleopolidę (apsiausties bokštą) – irgi tam tikra prasme pasaulio stebuklą. Po pergalės mieste susirinkę pirkliai pasiūlė perką heleopolidę “metalo laužui” ir už geležį davė 300 talentų – tais laikais pasakišką sumą. Pažymint miesto išgelbėjimą ir už pinigus, gautus pardavus bokštą, buvo nutarta pastatyti Rodo globėjo Helijo statulą. Rodiečiai tikėjo, kad jų sala iškilusi iš jūros dugno, šiam dievui paprašius. Statulos daryti buvo pakviestas skulptorius Charas, Lisipo mokinys. Trisdešimt šešių metrų aukščio statulos pagrindas buvo trys masyvūs akmeniniai stulpai, pečių aukštyje sutvirtinti geležinėmis sijomis. Stulpų pamatai buvo statulos kojose ir skraistėje. Pečių aukštyje ir per juosmenį stulpus jungė skersinės sijos. Ant stulpų ir sijų buvo pritvirtintas geležinis karkasas, apdengtas kaltiniais bronzos lakštais. Kolosas kilo uosto krante ant baltu marmuru išklotos dirbtinės kalvos. Dvylika metų statulos niekas nematė, nes, karkasą apdengus viena bronzos lakštų juosta, tuoj pat būdavo paaukštinamas kolosą supąs pylimas, kad meistrams būtų patogiau kilti aukščiau. Tik tada, kai pylimas buvo pašalintas, rodiečiai pamatė savo globėją dievą su spinduliuojančiu vainiku ant galvos. Spindintis dievas buvo matyti daug kilometrų nuo Rodo, ir netrukus žinia apie jį pasklido visame antikos pasaulyje. Tačiau jau po pusės amžiaus stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs Rodą, parvertė kolosą ant žemės. Silpniausia statulos vieta pasirodė keliai. Iš čia ir kilo pasakymas: milžinas molio kojomis. Rodiečiai bandė kolosą pakelti. Tačiau nieko neišėjo. Taip ir gulėjo kolosas įlankos pakrantėje – svarbiausia turistinė salos įžymybė. Tūkstantį metų išgulėjo perskilęs kolosas prie Rodo, kol 977 metais arabų vietininkas, kuriam reikėjo pinigų, jį pardavė vienam pirkliui. Prieš gabendamas kolosą perlydyti, pirklys supjaustė jį dalimis ir bronza pakrovė 900 kupranugarių.

7. Aleksandrijos švyturys – vienas iš septynių PASAULIO STEBUKLŲ

Egiptas, Aleksandrija – miestas, įsikūręs prie Viduržiemio jūros, vakariniame Nilo deltos krante Paskutinis klasikinis stebuklas, vienaip ar kitaip susijęs su Aleksandro Makedoniečio vardu, yra Aleksandrijos švyturys. Aleksandrija, įkurta 332 metais, plyti Nilo deltoje, Egipto miestelio Rakočio vietoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų helenizmo epochos miestų, pastatytų pagal vieningą planą. Aleksandrijoje stovėjo Aleksandro Didžiojo sarkofagas, čia taip pat buvo musejonas – mūzų buveinė, menų ir mokslo centras. Aleksandrijos uostas, gal judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirklių, buvo nepatogus. Nilas plukdo gausybę dumblo, seklumose išlaviruoti tarp akmenų ir seklumų galėdavo tik sumanus locmanas. Siekiant užtikrinti jūrų laivybos saugumą, buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti švyturį. 285m. pr. Kr. sala buvo sujungta su žemynu pylimu, ir architektas Sostratas Knidietis ėmėsi darbo. Švyturys iškilo 120 metrų aukščio – trijų aukštų bokštas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto piramidžių “varžovas”. Jo pamatas buvo kvadratas su 30 metrų kraštinėmis. Pirmas 60 metrų aukštį siekęs bokšto aukštas buvo išmūrytas iš akmens plokščių, ant jo stovėjo 40 metrų aukščio aštuoniakampis bokštas, išklotas baltu marmuru. Trečiame aukšte, apvaliame, kolonų apsuptame bokšte visą laiką degė milžiniškas laužas, kurio šviesą atspindėdavo sudėtinga veidrodžių sistema. Malkos laužui buvo gabenamos įvijais laiptais, tokiais nuolaidžiais ir plačiais, kad jais į viršų, į šimto metrų aukštį, užvažiuodavo asilų traukiamos vežėčios. Švyturys buvo ir tvirtovė – Aleksandrijos forpostas, ir stebėjimo punktas. Bokšte buvo daugybė sudėtingų technikos prietaisų: vėjarodžių, astronominių aparatų. Žlugus Romos imperijai, jis užgeso, apgriuvo per šimtmečius sunykęs viršutinis bokštas, tačiau dar ilgai stovėjo apatinio aukšto sienos, kurias sugriovė žemės drebėjimas XIV amžiuje. Senovės švyturio griuvėsius panaudojo turkai, statydami savo tvirtovę, ir jie iki šiol tebėra joje.

8. Stounhendžas

Anglija, pietinėje dalyje Tai svarbiausias priešistorinis Europos statinys. Didžiulių akmenų ratas stovi atviroje Solsberio lygumos įkalnėje. Pirmieji šio paminklo statymo darbai siekia net Akmens amžiaus pabaigą iki Bronzos amžiaus pradžios, tuo tarpu pagrindinė struktūra buvo pastatyta tarp ankstyvojo Bronzos amžiaus ir vėlyvojo Geležies amžiaus. Ją sudaro keturi koncentriniai akmenų žiedai. Didžiausio megalitinės struktūros išorinio rato skersmuo siekia apie 30,5 m., už jo yra žiedo pavidalo pylimas, dar toliau – apvali duobė 103,6 m. skersmens. Šis pavadinimas reiškia “kabantys akmenys”. Manoma, kad Stounhendžas buvo pastatytas ritualinėms apeigoms.

9. Krokuva

Lenkija, pietinėje Lenkijos dalyje Tai kalbančių akmenų miestas. Krokuvos senamiestis – tai meno istorija akmenyje. Šiame mieste, kurio viduramžių centras išvengė Antrojo pasaulinio karo griovimų, yra didingos architektūros lobių: patricijų namų, didikų rūmų, daugiau nei šimtas bažnyčių ir vienuolynų, vienas iš seniausių pasaulio universitetų ir Lenkijos karalių rezidencija. Labai nedaug pasaulio vietų gali didžiuotis tokia brangakmenių kolekcija, sukaupta viduramžių, renesanso ir baroko laikotarpiu. Štai todėl Krokuva yra pirmasis Europos miestas, įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

10. Pompėja

Italija, pietvakarinėje Italijos dalyje, šalia Vezuvijaus ugnikalnio Antikinė Pompėja išsidėsčiusi Vezuvijaus papėdėje. Ugnikalnis išsiveržė 79 metais ir palaidojo miestą po akmenimis ir pelenais. Pompėja buvo užmiršta iki XVII amžiaus. Laiko “užšaldytą” miestą atidengė kasinėjimai, prasidėję 1748 m. Atrasta daugybė namų, dažnai išpuoštų tapyba ir skulptūromis; ant sienų išlikę piešinių ir užrašų. Čia regis vis dar gyva praeities dvasia.
11. Meteoros vienuolynai

Graikija, šiaurės rytinėje Graikijos dalyje Kalambaka – miestelis slėnyje, greta kurio stūkso milžiniškos uolos, kurių viršūnėse it nepasiekiami erelių lizdai glaudžiasi Meteoros vienuolynai. Pirmieji iš jų buvo pastatyti XIV a. Legenda byloja, kad pirmojo vienuolyno įkūrėją Šv. Atanazą nuskraidino kalno viršūnėn erelis. XVI a. vidurys – vienuolynų klestėjimo laikotarpis. Tada net ant 24 uolų buvo vienuolynai ir šventyklos. Šiandien tik keli iš jų atviri lankytojams. Vienuolynai stebina unikalių freskų, ikonų bei drožinių kolekcijomis ir svaiginančiais bei užburiančiais kalnų vaizdais.

12. Akropolis

Graikija, Atėnai Akropolis, arba Atėnų “miestas ant kalvos”, stovi ant 156 m. aukščio kalkakmenio uolos atodangos. Įrengus šulinius, ši vieta tapo natūralia tvirtove. Tryliktoje amžiaus pr. m. e. Pradžioje čia įsikūrė Mikėnų karaliai ir pastatė pirmuosius didžiule siena apsuptus rūmus ant kalvos, kurios istorija siejama su Dzeuso dukterimi Atėne. Kai Mikėnų monarchija išnyko, septynioliktajame amžiuje pr. m. e. rūmai tapo šventykla.
13. Šventosios Sofijos soboras

Turkija, Stambulas Naująją karalystės katedrą pastatė per penkerius metus. Imperatorius ją pavadino Šventos Sofijos, arba Šventosios išminties, soboru. Tūkstantį metų tai buvo didžiausia krikščionių bažnyčia. Maždaug tuo metu, kai 1435m. Osmanų imperija užkariavo Konstantinopolį, krikščioniškasis pasaulis prarado Šv. Sofijos soborą su aukso mozaikomis ir skoningomis arkomis. Miestas buvo pavadintas Stambulu, o katedra paversta mečete, kuri įgijo keturis minaretus. 1934m. šiuolaikinės Turkijos įkūrėjas Kemalas Atatiurkas uždraudė sobore islamo maldas ir paskelbė jį muziejumi.
14. Šv. Petro bažnyčia

Vatikanas Šešiolikto amžiaus pradžioje meną vertinantis popiežius Julijus II pirmosios bažnyčios vietoje pastatė naują didžiulę baziliką. Jos architektas Bramantė. Šv. Petro bažnyčios 14363 m² plote gali tilpti 60 000 žmonių. Ši milžiniška bazilika buvo statoma 120 metų (1506 – 1626). 132 m aukščio kupolą suprojektavo Michaelangelas. Bazilika laikoma architektūros stebuklu. Prie bažnyčios ir jos aplinkos kūrimo prisidėjo garsiausi tų laikų menininkai, kaip Giovannis Lorencas Berninis, Rafaelės, Sangalas ir kt.

15. Segestos šventykla

Italija, Sicilijos saloje Šventykla – elimių dievams Sicilijoje, kur avys rupšnoja žolę. Penktajame amžiuje pr. m. e. Elimiai už Segestos sienų pastatė dorėninę šventyklą. Segestos šventykla graži 36 – iomis šiek tiek smailėjančiomis kolonomis. Nežinia, kokiam Dievui skirta šventykla. Manoma, kad stogas niekada nebuvo uždengtas.
16. Vatenmejerio pelkynai

Vokietijos ir Danijos pasienis, šiaurės vakarinėje Vokietijos dalyje 1985 m. Vatenmejerio pelkynų Šlėzvigo – Holšteino dalis, kuri driekiasi nuo Vokietijos ir Danijos sienos iki Elbės žiočių, paskelbta nacionaliniu parku. Ypatingai šių vietovių aplinkai priskiriamos ne tik seklumos ir pelkynai. Svarbi šios unikalios gamtos dalis yra kopos, pajūris ir salos. Vietoj jūros daugelį kilometrų čia driekiasi pilkšvo dumblo pelkynai. Mėnulio traukos sukelti potvyniai ir atoslūgiai per didelius potvynius užtvindo šią Frezijos pakrantę, o per atoslūgius ji išdžiūsta. Kadangi vietovė labai lygi, potvyniai užtvindo didžiulę teritoriją. Ši aplinka labai svarbi įvairioms gyvūnų rūšims, ypač paukščiams.

17. Islandija

Islandijos sala Milijonus metų Amerikos ir Eurazijos žemynai tolsta vienas nuo kito maždaug 2,54 cm per metus. Kai atsivėrė plyšys ir į paviršių išsiliejo magma, susiformavo Islandija. Iki šiol Islandija yra viena iš pasaulio “karštų vietų”, kuriose iš žemės gelmių ištrykšta didžiulis lavos kiekis. Islandijos karštosios versmės ir geizeriai visiškai nederlingai žemei atneša gana gausių pajamų iš turizmo derliaus. Turistus labiausiai vilioja Haukadalūro karštosios versmės ir pagrindinis Strokūro geizeris. Vienodais laiko tarpais Strokūro geizeris aukštai į orą išsviedžia verdančio vandens ir garų pliūpsnius. Paskui vanduo duburyje visiškai nurimsta, kyla tik keli garų dūmeliai. Netikėtai vanduo pradeda kunkuliuoti, iš gilumos veržiasi burbulai, pratrūksta ir ištrykšta į 24 m. aukštį. Šis įspūdingas reginys kartojasi kas dešimt minučių.
18. Grenlandija

Grenlandijos sala Tai didžiausia pasaulio sala, taip pat Danijai priklausanti salų grupė Šiaurės Amerikoje. Apie 81% salos padengta ledu. Turistus itin traukia geizeriai – šilto arba šalto vandens srovių sukurti natūralūs gamtiniai fontanai. Daugiau kaip keturis penktadalius Grenlandijos dengia ilgalaikis ledo klodas, kurio giliausias sluoksnis siekia apie 2438 m. Iš paukščio skrydžio Grenlandija atrodo balta ir šalta, nelyginant Šiaurės ašigalis. Stovint ant ledo kepurės, matyti bazalto uolienų sluoksniai, prasiveržę pro storą ledo sluoksnį. Tai tik įrodo, jog šis ledas susidarė ant kietos žemės, priešingai nei ledo paklodė Šiaurės ašigalyje.
19. Lasko urvai

Prancūzija, Dordonės Prancūzijos dalis Tai didžiausia paleolitinio meno kolekcija iš visų kada rastų. Ištisas urvas siekia apie 140 m. ilgio. Jo sienos išmargintos tokia gausybe spalvingų piešinių, vaizduojančių gyvūnus, jog jie užeina vienas ant kito. Bizonų, milžiniškų bulių, arklių ir kačių šeimos plėšrūnų piešiniai puošia urvo Dordonėja sienas. Tai akmens amžiaus piešiniai. Šiuolaikiniai tyrinėjimai rodo, kad jų amžius siekia penkiolika tūkstančių metų.
20. Maču Pikču

Andai, Peru, PR Peru dalyje Hiramas 2286 m. Aukštyje pasiekė kalnų perėją, kuri skendėjo tarp stambių uolų ir iš slėnio nebuvo matyti. Prieš daugelį metų vykęs žemės drebėjimas sugriovė įėjimą į kitados gyvenamą vietovę. Maču Pikču reiškia “senoji viršūnė”. Tai buvusi inkų gyvenvietė, sąmoningai pastatyta neprieinamoje vietoje, siekiant pasislėpti nuo plėšikaujančių konkistadorų. Laiptai ir kapų rūsiai buvo iškirsti iš akmens, kiti pastatai statyti iš uolų, be tvirtinamojo skiedinio, nenaudojant pakankamai kietų įnagių.

21. Naskos piešiniai

Peru, PV Peru dalis Įrėžiai sudaro ištisas kompozicijas ant plokščiakalnių ir stačių juos supančių kalnų. Iš paukščio skrydžio galima išvysti milžiniškus piešinius. Daugelis piešinių sukurtų Naskos dykumoje, prieš 1500 metų, nežinomų menininkų, matomi tik iš paukščio skrydžio.
22. Galapagų salos

Prie Pietų Amerikos vakarinių pakarančių, netoli Ekvadoro Pirmosios žinios apie šias salas Vakarus pasiekė 1535 metais. Gamtininkas Ch. Darvinas atrado beveik priešistorinių gyvūnų karalystę vulkaninėse Galapagų salose. Ten galima sutikti driežų, primenančių dinozaurus, didžiulių vežlių. 47% čionykščių augalų nerandami niekur kitur, tą patį galima pasakyti ir apie 37% žuvų veislių vandenyse skalaujančiuose Galapagų salas.
23. Ica

Meksika Jukatano pusiasalis Šiame Jukatano pusiasalyje aptikti Majų ir toltekų pėdsakai. Šio miesto pavadinimas Chichen Itza siejamas su Kolumbo laikais, grįžtant į majų civilizacijos ir kalbos epochą, kai jis reiškė “prie Icos šulinio”. Icos gyventojai, kurie, kaip spėjama, buvo garbingos kilmės, per pirmuosius pirmojo mūsų eros tūkstantmečio amžius čia įkūrė naują religinę sostinę. Sekdami jų pavyzdžiu, majai klestėjo iki keturioliktojo amžiaus, kol miestą užkariavo toltekai, majų architektūrinį stilių papildę savuoju.

24. Igvasu krioklys

Brazilija, PV dalyje Tai galingiausias pasaulyje krioklys. Pragariškas griaudėjimas kyla iš Igvasu krioklio Brazilijos, Paragvajaus ir Argentinos pasienyje, kur upė neria nuo stataus bazalto šlaito į 70 – 80 m. gylio tarpeklį, dviejų mylių spinduliu. Šioje vietovėje pakyla milžiniškos rūko skraistės, dažnai paskleisdamos daugybę vaivorykštės spalvų. Vietiniai gyventojai, gvaraniai, gyvenantys šioje teritorijoje vadina ją “vieta, kur gimsta debesys”. Čia jie laidoja mirusiuosius. Palyginti su Niagara Igvasu krioklys yra tris kartus platesnis, o bendras jo debitas du su puse karto didesnis – kriokliu nuteka 420 milijonų litrų vandens per vieną minutę.

25. Niagaros krioklys

Amerikoje prie JAV ir Kanados sienos, netoli Ontarijo ežero Niagaros krioklys yra dviskardis. Aukštesnysis skardis siekia tik 55 m., tačiau šis krioklys garsus tuo, kad yra Amerikoje, prie JAV ir Kanados sienos, todėl jį lengva aplankyti, nuo jo krenta labai didelis vandens kiekis. Vietiniai amerikiečiai pavadino šį garsiausią pasaulyje krioklį “griaudinčiais vandenimis”. Tai tikra meka, viliojanti turistus, olandiškojo metalo ieškotojus, ir tuos, kurie ketine žudytis.

26. Senosios urvinės gyvenvietės, Mesa Verdės uolose

JAV, PV dalyje, Kolorado valstijoje, Mesa verdė, Namas – miestas Mesa Verdės uolose. Mesa Verdė yra 32 km. ilgio ir 24 km. pločio bei apie 2300 m. aukščio. Per milijonus metų, nuo to laiko, kai susiformavo Mesa, smiltainyje atsivėrė gilūs plyšiai ir uolų sienose susidarė nišos, urvai ir natūralios iškyšos. Du galvijų augintojai įkopė į statų kanjoną ir atsidūrė tiesiai priešais didžiulį ryto saulės apšviestą ovalinį urvą. Jie atrado paliktą gyvenvietę, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo vadinama Uolų rūmais. Ši senovinė vietinių amerikiečių anasazių gyvenvietė laikoma svarbiausiu ikikolumbinės kultūros įrodymu.
27. Didysis Kanjonas

JAV, PV dalyje, į PR nuo Las Vego Tai didžiausias, giliausias tarpeklis, kuris yra Amerikoje Arizonos valstijoje. Jo ilgis siekia apie 350 km ilgio ir 1615 – 1800m. gylio. Šis milžiniškas kanjonas susidarė dėl vandens erozijos. Kolorado upė nugraužė kanjono šonus. Tai truko milijonus metų, tačiau procesas tęsiasi toliau. Ši upė sukūrė įstabų gamtos reginį, kurio grožis neišblėsta dėl nedidelio kritulių kiekio Arizonoje. Jeigu kritulių būtų daugiau, nepakartojamos kanjono sienų spalvos būtų nuplautos. Tik čia pamatai raudonų žvilgančių šešėlių sluoksnius, uždėtus vienas ant kito, kontrastuojančius su sunkiais pušynais.
28. Auksinių vartų tiltas

JAV, PV dalyje, San Franciske Šis tiltas amerikiečių yra laikomas “septintuoju rankomis sutvertu pasaulio stebuklu”, darbai buvo baigti 1937 metų gegužės 27 d. San Francisko Auksinių vartų tiltas buvo galiausiai pastatytas. Auksiniai vartai – tai sąsiauris prie įplaukos į San Francisko įlanką, skiriantis ją nuo Ramiojo vandenyno. Tilto iniciatoriai nusprendė abiejų sąsiaurių pusėse iškelti 227 m. plieninius bokštus, prie kurių būtų pritvirtinti stori plieniniai kabeliai kabamajam tiltui paremti. Tiltas yra 2982 m. ilgio, įskaitant pagrindinį 1280 m. ilgį.
29. Tadž Mahalis

Indija, C dalyje Mogolų imperatorius šachas Džehanas pastatė Tadž Mahalį kaip mauzoliejų, išreikšdamas sielvartą, mirus mylimai žmonai Arjumand Banu Begum, dar vadinamai „rūmų perlu“. Ji mirė gimdydama. 20 000 darbininkų 222 metus statė šį nuostabų didingą pastatą ir veisė sodus. Vėliau čia buvo palaidotas ir Mogolų imperatorius. Vidų dekoravo meistrai, sukviesti iš Samarkando, Venecijos, Persijos, Turkijos ir Prancūzijos. 72 m aukščio statinys, didingai iškilęs Agros lygumoje, atrodo nerealus, nežemiškas.
30. Lasa

Kinijoje, PV dalyje, Tibete Buvo Tibeto dvasinių vadovų namai. Greta kalnagūbrio, vadinamo “sniegų namais”, “laimingų upių” slėnyje, kurio upės atspindi “praregėjimo rūmus”, yra “šaukiančio slėnio šalis” ir jos sostinė “dievų buveinė”. 3683 m. aukštyje įsikūrusi “dievų buveinė” iki dvidešimto amžiaus buvo viena iš labiausiai nuo pasaulio atskirtų vietų, į kurią buvo galima patekti tik varginančiais piligrimų ir karavanų takais. Lasos gyventojams miestas yra toks svarbus, kaip Roma katalikams ar Meka musulmonams. Mieste yra šventas dvasinių ir pasaulietinių vadovų Džokango vienuolynas su statula Srongtsano Gampo, kuris septynioliktame amžiuje Tibete paskleidė Budizmą.

31. Didžioji kinų siena

Kinija, ŠR dalyje Didžioji kinų siena tęsiasi per Kiniją nuo rytų į vakarus. Jos ilgis nuo vieno iki kito galo yra 2400 km. Tikrasis sienos ilgis, jai vingiuojant į kalnus ir žemyn bei aplink kliūtis, yra dvigubai didesnis – daugiau nei 5000km. Tai didžiausias žmonijos istorijoje rankų darbo statinys. Ji buvo pastatyta siekiant apsiginti nuo klajoklių genčių puolimų. JAV astronautai Mėnulyje atkreipė dėmesį, kad tai vienintelis žmogaus mūsų planetoje pėdsakas, kurį jie galėjo pastebėti plika akimi.

32. Fudzijamo kalnas

Japonija, Honšiu sala Dailus 3776 m. aukščio kalnas tolygiai nuožulniais šlaitais japonams regisi gražiausias pasaulyje ir nuo seno algojams šventu. Tai lyg koks Japonijos simbolis. Ši balta sniegynų kepure pasipuošęs gražuolis yra vis dar veikiantis ugnikalnis. Fudzijamos kalnas japonams nuo seno dingojosi esąs dievų buveine. Šią vietą uoliai lanko maldininkai. Pagal paprotį maldininkams dera apsimovus baltas pirštines, bei apsiavus šiaudų šlepetes užkopti į šią įstabią šventovę.

33. Meka

Saudo Arabija, PV dalyje Prieš septynis amžius, kai Mekoje gimė islamo kūrėjas pranašas Mahometas, jos apylinkėse buvo garbinama pailga keisto juodojo akmens plokštė. Arabų gentys tvirtino ją nukritus žemėn iš aukštybių, todėl manoma akmenį buvus meteoritu. Šiai dangaus dovanai saugoti 608 m. pastatytas 15 m. aukščio kubas be langų. Garbinti tą kubą Kaaba prisakė pats Mahometas. Kaip ir žydų bei krikščionių kunigai, šis pranašas tvirtino Dievą esant vieną Alachą. Juodąjį Mekos Akmenį jis skelbė esant Alacho dovana žmonijai, o Kaaba – Dievo namais. Kiekvienas musulmonas privalo bent sykį gyvenime aplankyti Kaabą.
34. Damaskas

Sirija, Damaskas Arabų supratimu, niekas taip nepanašu į rojų, kaip praamžis Damaskas. Dailūs rytietiški jo pastatai, patogi padėtis Antilibano kalno papėdėje bei derlingos žemės jau nuo seno apdainuojami dainių. Jokia kita pasaulio gyvenvietė negali pasigirti tokia turtinga ir marga praeitimi. Arabų istorikai tvirtina Damaską esant miestiškos gyvensenos lopšiu. Šiaip ar taip, jis ženkliai senesnis už bet kurį iš Europos miestų. Šiam nuostabiam miestui jau daugiau kaip 6000 metų. Nuo 636m. Damaskas – svarbus islamo šalių dvasinio gyvenimo branduolys.
35. Jeruzalė

Izraelis Jeruzalėj kaip niekur kitur glaudžiai, tartum seserys, šonas prie šono šliejasi trijų didžiųjų tikėjimų, garbinančių Vienatinį Dievą Kūrėją, svarbiausios šventyklos: krikščionių širdims taip brangi Viešpaties Karsto bažnyčia, žydų šventoji Raudų siena bei Saliamono šventykla ir musulmonų Uolos šventykla.
36. Petra

Jordanija Petra – uolose iškirstas nabatėjų karalių miestas. Tai seniai išnykusios tautos kapai. Paslaptimi alsuojantis, apgriautas miestas, slypintis giliame kalnų tarpeklyje, pro kurį kadaise ėjo senasis vilkstinių kelias. Dabar čia Jordanijos karalystės valdos.
37. Uluru, Ajers Rokas

Australija, C dalis Australijos Vidurio dykumoje gamta sukūrė didžiulį raudono smiltainio luitą. Ši 348m. aukščio uola – didžiausias vientisas akmuo pasaulyje. Uluru, kitaip Ajers Rokas – Australijos čiabuvių garbinama vieta.

38. Koralinis rifas

Australija, į ŠR nuo Australijos, Koralų jūroje Koralų jūroje, netoli Australijos šiaurės rytų pakrantės, per kokius dvidešimt penkis milijonus metų išaugo didžiulė, gal 2011 km. ilgio koralų užkarda, ištisas kalnagūbris, didumu pranokstantis Angliją. Koralų užkardos – ne tik didžiausi, bet, ko gero, ir spalvingiausi pasauly gyvi dariniai, stulbinantys gyvasties gausa bei įvairove. Didžiosios koralų seklumos – nuostabus, nepakartojamas pasaulis.

39. Abu Simbelis

Egiptas, PR dalyje,
Abu Simbelis Tai šventykla su Ramzio II statulos atvaizdais. Dievu laikytas Egipto karalius žvelgia į raibuliuojantį Nilą ir už jo plytinčias bekraštes dykumas – rytų link, ten, iš kur pateka saulė. Šventykla – 50 m. gylio ertmė, iškirsta uoloje. Jos sienose apstu didesnių nei žmogaus ūgio akmens raižinių, vaizduojančių Ramzį niokojantį priešus, važiuojantį kovos vežimu, aukojantį dievams, stebintį, kaip nuteistiesiems kertamos rankos.

40. Tėbai

Egiptas, PR dalyje, Liuksore Tėbai: kadaise šimto vartų miestas. Niekur pasaulyje nėra tokių įspūdingų griuvėsių, kaip senuosiuose Tėbuose, pelnytai vadinamuose karalių miestu ir miestų karaliumi. Nors 5 – 8 a. Pr. m. e. Tėbai neteko buvusios didybės ir liko reikšmingi tik kaip Dievo Amono žynių buveinė, Homeras juos pagarbiai vadina “šimtavarčiais”.

41. Fesas – Magribo meka

Marokas Tūkstančius metų Fesas buvo Maroko dvasinio gyvenimo branduolys, mokslo ir meno švyturys visam arabų pasauliui. Į dėžutes panašūs šio senovinio karalių miesto namai išsidėstę kalvos šlaite. Šiuo metu čia gyvena koks 100 000 gyventojų, tačiau iš kadaise buvusių 785 šventyklų tebeliko vos 130 – menkas šešėlis buvusios didybės.
42. Kilimandžaras

Tanzanija Stūkso vidury plynos savanos, tai ne tik aukščiausia Afrikos viršukalnė, bet ir aukščiausias pasaulyje kalnas vienišius. Jo vardas čiabuvių kalba reiškia “baltumu spindintis kalnas”, mat didesniame kaip 4877 m. aukštyje spirgina toks šaltis, jog sniegas ir karščiausią vasarą netirpsta.

43. Ngorongoro ugnikalnis

Tanzanija Tai laukinės gamtos rojus. Ugnikalnio duburys neįprastai platus – net 154,5 km. Kadaise ugnimi alsavusiame plote dabar slūgso trąši dirva, taigi duburio sienų saugoma nuo vėjų čia tarpsta vešli augmenija ir knibždėte knibžda visokios gyvasties.

44. Viktorijos krioklys

Tarp Zambijos ir Zimbabvės Siaubingai riaumodami milijonai litrų vandens nepaliaujamai garma į siaurą 110 m. gylio ir 50 m. pločio uolų plyšį. Nuo tūkstančių purslų 32 km. aplinkui tvyro baltas rūkas, o padangę ties kriokliu juosia nuostabi vaivorykštė.
45. Samarkandas

Uzbekistanas, R dalyje Tamerlano laikais tai buvo svarbus prekybos mazgas tarp Rytų ir Vakarų. Samarkandas įkurtas VI a.pr. m. e. pradžioje. Jau nuo seno čia vykdavo neregėtai turtingi ir spalvingi turgūs. Tamerlanas kaip galėdamas rūpinosi miestu ir net įsirengė čia sau kapavietę, vadinamą Goer-i-mir, tai yra, „karaliaus kapu“, kurioje palaidotas jis ir po jo valdę ainiai.

46. Buchara

Uzbekistanas Tai vienas iš seniausių pasaulio miestų. Yra manoma, kad jo amžius yra apie 2 500 metų. Miesto įkūrėjas yra Persijos princas – Sijavušas. Senovėje šis miestas buvo vienas iš Centrinės Azijos regionų – Sogdas, kur buvo surastos Aleksandro Didžiojo liekanos. Nuo 8 amžiaus mūsų eros Bucharoje pradėjo statyti mečetes ir įvairius kultūrinius kompleksus. Samanidovaus mauzoliejus, kurio amžius yra daugiau kaip porą tūkstančių metų, iki šiolei pritraukia savo grožiu ir originaliu dizainu lankytojų dėmesį. Čašma Ajubo mauzoliejus susideda iš keturių kupolo formos kambarių, kurie yra susieti vienas su kitų, kiekvienas kupolas yra papuoštas įvairiai. Šis mauzoliejus yra architektūrinės istorijos dalis.
47. Barselona

Ispanija, ŠR dalyje Architektas Antonio Gaudis paaukojo daugiau nei keturiasdešimt gyvenimo metų savo svajonei – dvidešimtojo amžiaus katedrai. Šventosios šeimos bažnyčia iki šiol nebaigta, čia vis dar sukiojasi keliamieji kranai ir kita įranga. Nepaisant to, ansamblis tapo vienu iš garsiausių pasaulyje religinių statinių ir Barselonos emblema bei meninio individualumo, paniekinusio grynai ekonominius sumetimus, simboliu.

48. Everestas

Nepalas Tai aukščiausias pasaulio kalnas. Tibetiečiai sako, kad aukščiausią pasaulio kalną geriausia atpažinti pagal jo “maldos vėliavą”. Taip jie vadina ledo kristalų skraistę, kuri dažniausiai sūkuriuoja aplink Everesto viršūnę. Dabartinis jo aukštis yra 8849,8 m. Per 45 metus kalnas paaukštėjo dviem metrais. Pirmą kartą į šio milžino viršūnę 1953 m. gegužės 29 d. iš Nepalo ir Tibeto sienos pusės įkopė naujazelandietis Edmundas Hillaris ir šerpas Norgay Tensingas.

49. Plitvicos ežerų nacionalinis parkas

Kroatija Vanduo tekantis per klintis ir kreidą per tūkstančius metu sunešė klintinio tufo užkardas, taip sudarydamas natūralią užtvanką, kuri čia savo ruožtų sukūrė daugybę gražių ežerų, olas ir krioklius. Šie geologiniai procesai tęsiasi ir šiandien. Parke yra lokių, vilkų namai, o taip pat čia sutinkama labai daug retų paukščių rūšių.
50. Sekvojų nacionalinis parkas

JAV, PV dalyje, P Kalifornijoje „Medžiai – milžinai“ Pietinėje Kalifornijoje išliko vien dėl keleto entuziastų, kurie 1890 metais įsteigė Sekvojų nacionalinį parką, nepaklusę medienos pramoninkų prieštaravimams. Aukščiausi medžiai šiame parke yra nuo 2500 iki 3000 metų amžiaus ir per 80 m aukščio. Jie gali išaugti iki 134 m aukščio.

51. Baikalo ežeras

Rusija, R dalyje į Š nuo Mongolijos Yra išsidėstęs Rusijos rytinėje dalyje. Jo plotas yra 3,15 mln. ha. Tai yra seniausias (25 mln. metų) ir giliausias (1700m) ežeras pasaulyje. Tai vienas iš didžiausio gėlo vandens telkinių pasaulyje. Baikalo ežero amžius ir izoliacija sukūrė viena iš turtingiausių ir nepaprasta gėlo vandens fauną, kuri yra nepaprastai vertinga evoliucijos mokslui. Aplinkiniai plotai yra taip pat saugomi, nes yra vaizdingos gamtos vertybe.
52. Sankt Peterburgas

Rusija, V dalyje, į R nuo Suomijos įlankos Sankt Peterburgas yra jauniausias iš didžiųjų kosmopolitiškų pasaulio miestų, jis įkurtas vėliau už Niujorką. Sankt Peterburgo stilius labai panašus į aštuonioliktojo amžiaus stiliaus miestą su dominuojančia baroko ir klasikine architektūra. Rusijos „langą į Vakarus“ kūrė vokiečių, prancūzų ir italų architektai. Sankt Peterburgas išsidėstęs daugiau kaip 40 salų, kurios mažais upokšniais ir kanalais dar smulkiau sudalytos į maždaug šimtą mažesnių.
53. Kelno katedra

Vokietija, V dalyje, Kelne Kelno katedra yra miesto simbolis ir, ko gero, geriausiai visame pasaulyje žinomas Vokietijos architektūros paminklas. Jau viduramžiais ji buvo praminta „visų bažnyčių motina“. Nuo XIX a. vidurio katedra išaukštinta kaip nacionalinė šventovė. Kai 1880 m ją baigė statyti ir ant pietinio bokšto iškėlė kryžių, buvo praėję 632 metai, kai padėtas pirmas pamatų akmuo.

54. Ajantos urvai

Indija, PV dalis Ajantos urvai tai pirmasis budistų urvų paminklas Atjantos mieste. Pradėti statyti jie buvo 2 – 1 amžiuje prieš Kristų, o 5 – 6 mūsų eros amžiuje buvo pridėta dar daugiau ir pošniau išpoštų olų, kurie visi kartu sudarė labai originalią grupą. Ajantos piešiniai ir skulptūros yra apgalvotas Budistų religijos meno šedevras, kuris turėjo didžiulę meninę įtaką.
55. Havajų vulkanų nacionalinis parkas

Havajų salos, Ramiajame vandenyne Vieta apima du daugiausia aktyvus vulkanus Žemėje, Mauna Loa (4,170 m aukščio) ir Kilauea (1,250 m aukščio), abu jie yra iškilę virš Ramiojo vandenyno. Ugnikalnio išsiveržimai sukūrė pastoviai kintantį landšaftą ir lavos tekėjimai atskleidžia stulbinantį geologinį formavimąsi. Kai kuriuos retus paukščius galima rasti tik čia. Taip pat yra būdingi tik šiai vietai įspūdingi milžiniškų paparčių miškai.
56. Mirties –Negyvoji – Loto jūra

Izraelis Ten, kur dabar eina Izraelio bei Jordano riba, prieš milijonus metų trūkus žemės plutai radosi giliausia iš dabar esančių sausumoje (apie 395 m) al Goro įduba. Čia esančios jūros vanduo, susidarė nenutekamas gal 24 km ilgio ir 18 km pločio ežeras. Jo vandens lygis 0,4 m žemesnis už pasaulinio vandenyno lygį. Vandens druskingumas nuo 200 iki 310 nuošimčių. Dėl druskų gausos (daugiausiai magnio chlorido, kalcio chlorido, kalio chlorido, kalio karbonato, bromo) šiame vandenyje nesilaiko jokia gyvybė, išskyrus kai kurias bakterijas.
57. Sachara

Afrika, Š jos dalyje Sacharos dykuma, apie 5591275 km² smėlio vandenynas, be žado banguojantis nuo Raudonosios jūros iki Atlanto krantų Maroke ir nuo Viduržemio jūros iki didžiojo Čado ežero. Bet dykuma nėra vien smėlynai. Čia esama ir aukštesniųjų kalnų, toki kaip Atlaso kalnynas ir baigiančių irti uolų, senų ugnikalnių, ir nedidelių žalumos salelių, vadinamų oazėmis.
58. Didysis Druskos ežeras

JAV 100 km ilgio ir apie 30 mylių pločio ežeras apima didelę Jutos valstijos š dalies teritoriją, bet šiuo metu ji sudaro tik dalį to ežero, koks jis buvo kitados. Ši krašto gilumoje esanti jūra buvo beveik 32180 km² ir kadaise buvo nusidriekusi iki pat Nevados ir Aidaho. Pavojus, kad Amerikos negyvoji jūra – Didysis Druskos ežeras – gali ir toliau džiūti, labai realus, nes įtekėjimas iš Ber, Vėberio ir Jordano intakų, kylančių iš Uolinių ir Vosačo kalnų, nebėra pakankamas vandenims ežere papildyti.
Naudota literatūra:
Scare C. (2002), 100 pasaulio stebuklų. Įstabiausi gamtos ir žmonijos kūriniai visuose penkiuose žemynuose, Vilnius, Aktėja

Leave a Comment