Izraelis

TURINYS

Psl.
1. ĮVADAS 3
2. ŠALIES ŽEMĖLAPIS 4
3. GEOGRAFINĖ PADĖTIS 5
4. ISTORIJA. Senovės istorija. Valstybės gimimas. 9
5. POLITIKA 10
6. EKONOMIKA 12
7. KULTŪRA 15
8. LANKYTINOS VIETOS 18
9. LITERATŪROS SĄRAŠAS 23

ĮVADAS
Izraelis visada buvo ir bus ypatinga, išskirtine šalimi. Tai šalis, kurioje kiekvienas gali rasti ką nors įdomaus ir netikėto, pasigrožėti gamta – nuo snieguotų kalnų viršūnių iki dykumų. Kita vertus, galbūt nerastume Lietuvoje žmogaus, negirdėjusio pavadinimų “Jeruzalė”, “Betliejus”, ar “Nazaretas”.
Pats valstybės pavadinimas sukelia daugybę asociacijų ir minčių – tai ir nepaprastai turininga istorija, ir pirmieji krikščionys, ir atgimęs ivritas, ir nuolat girdimos politinių veikėjų pavardės, ir konfliktai tarp žydų ir arabų. Pagaliau, tai irr turistai iš Izraelio, kurie gana dideliais srautais aplanko Druskininkus.
Todėl, kaip sako viena žurnalistė, “Izraelio trauka yra kitokia negu kitų kraštų – čia susipina šalies grožis, kultūros istorija ir pasąmonės vaizdiniai”
Savo darbe pabandžiau apžvelgti:
1. Geografines žinias
2. Šalies istoriją ir politiką
3. Ekonominę padėtį
4. Kultūrinius aspektus
5. Turistų traukos objektus

I. IZRAELIS

II. GEOGRAFINĖ PADĖTIS
Oficialus pavadinimas – Izraelio valstybė, įkurta 1948 m. gegužės 14 d. Palestinos teritorijoje. Istorinis, dvasinis ir nacionalinis šalies centras, o kartu ir vyriausybės rezidencija – šalies sostinė Jeruzalė (nuo 1950 m.). “Antroji sostinė” – Tel Avivas, tai ekonomikos ir kultūros centras, užsienio diiplomatų rezidencija.
Sienos. Izraelis yra Azijos pietvakariuose. Vakaruose jo krantus skalauja Viduržemio jūra, šiaurėje jis ribojasi su Libanu, rytuose – su Sirija ir Jordanija, pietuose yra Sinajaus pusiasalis, t.y. Egipto teritorija.
Teritorija. Nors nuo 1947 m. Izraelio plotas daug kartų keitėsi nuo 14 tūkst. net ik

ki 80 tūkst. kv. km., tačiau dabartinis valstybės plotas sudaro 21 946 kv. km. Didžiausiais atstumas tarp pietų ir šiaurės – 560 km., tarp vakarų ir rytų – apie 120 km. Todėl nuotoliai tarp gyvenviečių yra gana nedideli, ir neretai žmonės gyvena viename mieste, o dirba kitame.
Šalies teritoriją galima suskirstyti į šiaurinę, centrinę ir pietinę dalis, arba į Pajūrio lygumos, vidurio kalnų ir Negevo dykumos regionus.
Šiaurė – tai kalnai ir slėniai (Jordano, Izraelio, Zebulono slėniai, Golanų aukštumos, Galilėjos plynaukštė, Merono kalnas).
Centrinei daliai priklauso Samarijos ir Judėjos kalvos. Šiame rajone gyvena daugiausia žmonių, čia įkurti didžiausi miestai. Pav.1 Negevo dykuma
Šalies pietuose, Raudonosios jūros pakrantėje, yra Eilatas – uostas ir tarptautinis kurortas, veikiantis ištįsus metus.
Pagal antrą skirstymą, Pajūrio (arba Šarono) lygumai priklauso teritorija nuo Haifos miesto šiaurėje iki Judėjos lygumos Tel Avivo piietuose. Šiame regione įsikūrę pagrindiniai uostai – Haifa, Ašdodas ir Tel Avivas, vystoma pramonė ir žemės ūkis, tai ir šalies prekybimis centras.
Pajūrio lygumos rytuose prasideda kalnų, kalvų ir aukštumų regionas – nuo Galilėjos šiaurėje iki Negevo dykumos pietuose. Aukščiausias taškas – Merono kalns (1208 m.) Kitaip ši dalis dar vadinama Judėja arba Jeruzalės rajonu. Jo rytuose yra Negyvoji jūra bei Jordano slėnis.
Beveik pusę Izraelio teritorijos užima Negevo dykuma – nuo Jeruzalės ir Negyvosios jūos iki Raudonosios jūros Akabos (arba Eilato) įlankos. Centrinėje Negevo dalyje yra vi
ienas didesnių šalies miestų – Beėr Ševa. Negevo šiaurinė dalis yra tinkama žemdirbystei.
Ekstremumai: aukščiausias kalnas – Har Meronas (1208 m.), aukščiausias viršukalnis – Hermonas, 2814 m. Ilgiausia upė – Jordanas, 252 km. Didžiausi ežerai – Negyvoji jūra, 1020 kv. km. ir Kineretas, arba Galilėjos jūra, 14,5. Negyvosios jūros pietinis taškas laikomas žemiausia pasaulio vieta, 403 m. žemiau jūros lygio.
Klimatas. Izraelio klimatas – subtropinis mediteraninis, t.y. sausa karšta vasara ir palyginus Pav. 2 Hermono kalnas šilta žiema. Jordano slėnio rajone oras paprastai būna sausesnis ir karštesnis, negu Pajūrio lygumoje.
Vasara tęsiasi nuo gegužės iki spalio vidurio. Jos pradžioje paprastai vyksta smėlio ir dulkių audros Negevo dykumoje. Šias audras sukelia sausas vėjas vadinamas hamsinu, kuris pučia iš Arabijos ir Sinajaus dykumų. Užtat pajūryje vasara karšta ir drėgna.
Lyja daugiausia žiemą. Lietaus sezonas prasideda spalio viduryje, tačiau daugiau lietaus būna nuo gruodžio iki kovo. Kovo ir balandžio mėn. būna vėsu. Žemiau 0oC temperatūra krenta tik kalnuose – Jeruzalėje ir Viršutinėje Galilėjoje, kur neretai sninga. Hermono kalną sniegas dengia visą žiemą.
Oro tempertūra priklauso nuo vietovės, todėl svyruoja, pavyzdžiui, vasaros vidutinė temperatūra kinta nuo + 23oC iki + 37oC, o kai kur ir iki + 49oC (Negyvosios jūros rajonas).
Lentelė 1.
Vidutinė oro temperatūra (oC)
Miestas Jeruzalė Cefatas Beėr Ševa Tel Avivas Pajūris Eilatas
Vid. sausio to + 9 + 10 + 13 + 14 + 14 + 16,5
Vid. liepos to + 23 + 24 + 26 + 27 + 29 + 34
Kritulių kiekis atskirose vietovėse taip pat skiriasi. Daugiausia iškrenta pajūryje ir šiaurėje, o ma
ažiausia – Negevo dykumoje ir šalies pietuose. Tačiau kritulių stoką kompensuoja iškrentanti rasa. Pajūryje rasa iškrenta iki 200 naktų per metus.
Lentelė 2.
Kritulių kiekis, (mm)
Miestas Jeruzalė Cefatas Beėr Ševa Tel Avivas Pajūris Eilatas
Vid. sausio to + 9 + 10 + 13 + 14 + 14 + 16,5
Demografinės žinios. Nepriklausomybės paskelbimo metais Izraelyje gyveno tik 806 tūkst. žmonių – iš jų 650 tūkst. žydų ir 156 tūkst. kitų tautybių gyventojų. 1998 m. šalyje gyveno jau 6,1 mln. Žmonių, o 2001 m. – 6 270 900. Gyventojų prieaugis sudaro nuo 2,3 iki 2,5 proc. per metus. Vidutiniškai 2/3 prieaugio duoda imigrantai.
Gimstamumo ir mirtingumo koeficientai 1998 m. sudarė atitinkamai 22 ir 6 proc. Vidutinis laukiamas amžius – 78 metai, t.y. vyrų – 75,9, moterų – 80,2. Šalyje yra 29 proc. asmenų iki 15 metų ir 10 proc. – virš 64 metų. 42 proc. pensininkų vyresni nei 75 m. Gyventojų tankumas yra apytiksliai 286 žm./ 1 kv. km.
81 proc. gyventojų – žydai, 17 proc. – arabai. Gyventojų-žydų skaičius nuolat didėja repatriacijos (dar vadinamos alija – “išėjimas”) dėka. Kasmet į šalį grįžta vidutiniškai 50-60 tūkst. žydų. Šis procesas prasidėjo XIX a., kai į tuometinę Palestiną pradėjo važiuoti žydai iš Europos. Iki pat nepriklausomybės paskelbimo gyventojų skaičius Palestinoje augo europiečių repatriantų dėka. Daugiausia emigravo iš Lenkijos, Rusijos ir Austro-Vengrijos imperijos. Antrojo Pasaulinio karo metais į Izraelį emigravo nemažai Centrinės ir Rytų Europos žydų. Todėl nenuostabu, kad 1948 m. 85-90 proc. žydų bendruomenės sudarė aškenazai – išeiviai iš Europos, taip pat Amerikos, Pietų Afrikos ir Australijos.
Po 1948 m. ženkliai išaugo žydų repatriantų srautas iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių. 1950-ųjų me
etų pradžioje į Izraelį buvo pervežta apie 45 tūkst. žydų iš Jemeno ir apie 123 tūkst. žydų iš Irako. Šios operacijos gavo neoficialius pavadinimus “Stebuklingas kilimas” ir “Ali Baba”.
Pav. 3 Laivas, kuriuo1947m. buvo pervežta daug žydų į Izraelį.
Panašiu būdu per 1984-1991 m. laikotarpį atvyko beveik 30 tūkst. žydų iš Etiopijos (vadinamu falašiai). Tačiau daugiausia emigravo iš buv. Sovietų Sąjungos šalių po 1989 m. – virš 800 tūkst. žmonių. Dabartinių metu buv. Sovietų Sąjungos piliečiai sudaro net 18 proc. Izraelio gyventojų. Iš viso per paskutinius 50 metų į Izraelio sugrįžo 141 šalies žydai. Tačiau Pasaulinio žydų kongreso duomenimis, dar apie 9,5 mln. žydų gyvena kitose pasaulio šalyse – JAV (5,8 mln.), Rusijoje (0,6 mln.), Prancūzijoje, Argentinoje, Kanadoje ir kitose šalyse.
Be žydų ir arabų, Izraelyje yra ir kitų etninių grupių – karaimų (apie 15 tūkst. žmonių), armėnų, drūzų, samariečių, čerkesų (musulmonų sunitų).
Religinė sudėtis. 81,5 proc. – judaizmo šalininkai, 14,1 proc. – musulmonai, 2,7 proc. – krikščionys, 1,7 – kiti. Valstybėje yra 85 judėjų, 62 musulmonų ir 511 krikščionių bendruomenių.
Urbanizacija. Izraelis – labai urbanizuota šalis: virš 90 proc. gyventojų gyvena miestuose. Daug miestų buvo įkurta po 1948 m., prasidėjus stipresnei repatriacijai. Iš viso šalyje yra apie 1400 gyvenviečių.
Dideli miestai. Didžiausias Izraelio miestas – Jeruzalė, 632 tūkst. žmonių.
TelAvivas, šiuolaikiškas miestas prie Viduržemio jūros – 350 tūkst. žmonių. Tel Avivo aglomeracijai priklauso Tel Avivas, Jafa, Holonas, Petah Tikva ir kt. miestai. Aglomeracijoje gyvena apie 1,5 mln. žmonių.
Haifa, uostas, – 265 tūkst. Bėer Ševa, naujas miestas Negevo šiaurėje – 164 tūkst. Ašdodas ir Netanija – po 155 tūkst. Kiti didesni miestai – Rišon Lecijonas, Ramat Ganas, Eilatas, Cefatas, Tiberija.
Apie 10 proc. gyventojų gyvena kaimo tipo gyvenvietėse, dauguma – kooperatyvinėse bendruomenėse kibuco ir mošavio tipų.
Kalba. Oficiali Izraelio kalba – ivritas. Ji yra dėstoma visose, išskyrus arabų, pradinėse mokyklose. Tokį pat statusą turi arabų kalba, todėl žydų mokiniai mokosi ir arabų kalbos pradmenų. Be šių, yra dar 29 vadinamosios regioninės kalbos: idiš, rusų, anglų, Bucharos žydų ir t.t.

ISTORIJA
Senovės istorija

XIII a. pr. Kr. Izraelitų išėjimas iš Egipto, 40 metų klaidžiojimas dykumoje.
I tūkst. pr. Kr. Susikuria Izraelio ir Judėjos karalystė.
586 m. pr. Kr. Judėją užgrobia Babilonas. Žydų diasporos (išsibarstymo po pasaulį) pradžia.
166 m. pr. Kr. Judos Makabio sukilimas prieš Seleukidų valdžią.
73 m. pr. Kr. Erodo I Didžiojo valdymo pradžia.
Apie 4 m. pr. Kr. – 29 naujosios e.m. Jėzus Kristus. Krikščionybės pradžia – pirmosios Bažnyčios susikūrimas.
66-73 m. Žydų sukilimas prieš romėnus. Jeruzalės sugriovimas, Masados tvirtovės gynyba.
132 m. Šimonas bar Kohba išvaduoja Jeruzalę iš romėnų, grįžę romėnų legionieriai sugriovė Jeruzalę.
1099-1187 m. Jeruzalės karalystė, įkurta Frankų kryžiuočių.
1291-1516 m. Jeruzalė mameliukų valdžioje.
1516-1917 m. Palestina – Osmanų imperijos dalis.
1831 – 1840 11 Egiptas aneksavo Siriją ir Palestiną .
1897 m. T. Herclis (1860-1904) – sukūrė pirmą žydų masinio emigravimo programą “Pažadėtoji Žemė”. 1897 m. rugpjūčio 29 d. organizavo pirmą sionistų kongresą Bazelyje. Sionizmo pradžia. (Sionizmas – žydų tautos suvienijimo protėvių žemėje ideologija).
1917 m. Palestina okupuota Didžiosios Britanijos. Pav. 4 Teodoras Herclis
1917 m. A. Balfūras (1848-1930), Anglijos valstybinis veikėjas, užsienio reikalų ministras, sukūrė deklaraciją apie “žydų židinio” kūrimą Palestinoje.

Valstybės gimimas.

1947 11 29 JTO priėmė sprendimą sukurti 2 valstybes. JT Generalinė Asamblėja dviem trečdaliais balsų patvirtino Palestinos padalijimo į dvi dalis planą. Buvo nuspręsta Palestinoje įkurti dvi valstybes: arabų ir žydų.
1948 05 14 paskelbta Izraelio Valstybė (nacionalinė šventė)
1949 05 11 Izraelis tapo JTO nariu
1948 05 15-1949 01 07 Jordanijos ir Egipto agresija
1967 06 05 prasidėjo 6 dienų karas tarp Izraelio ir arabų (Egipto, Jordanijos, Sirijos, Irako, Libano). Karas baigėsi 1967 06 10 Izraeliui užėmus Sirijos, Jordanijos ir Egipto teritorijas, įskaitant Rytų Jeruzalę, vakarų Jordano upės pakrantę, Gazos ruožą ir Sinajaus pusiasalį
1973 m. Egipto ir Sirijos karas prieš Izraelį
1978 m. Izraelio ir Libano karas
1981-1985 Izraelio, Libano ir Sirijos karai.
1994 m. Izraelio ir Jordanijos taikos sutartis.
1996 02 Autonomija sutekta Palestinos Valdžiai.
2000 metai – Taikos procesas
2000m ruduo – 2001 m. pavasaris: Karinių neramumų pradžia

POLITIKA
Izraelis – parlamentinė demokratinė respublika su parlamentu, vyriausybe, prezidentu ir nepriklausoma teisine sistema (Aukščiausias teismas). Prezidentas yra valstybės vadovas, parlamento (Kneseto) renkamas penkeriems metams. Jo valdžia ir teisės yra daugiau formalinio ir ceremoninio pobūdžio. Jis skiria teisėjus ir kitus oficialius pareigūnus po to, kai jų kandidatūras patvirtina vyriausybė ir Knesetas. 1983-1988 (1988 perrinktas) prezidentas Chaimas Hercogas, 1993 – Eceras Veicmanas.
Aukščiausia vykdomoji valdžia – vyriausybė, pavaldi Knesetui. Vyriausybė yra formuojama ketveriems metams slapto balsavimo būdu. Realią valdžią turi ministras pirmininkas, kuris privalo būti Kneseto narys.

Žymiausi Izraelio premjerai: 1968-1974 – Golda Meir įkūrusi Darbo partiją, 19992-1995 – Icchakas Rabinas, kuriam buvo paskirta Nobelio taikos premija už 1994 m. pasiektą Izraelio ir Jordanijos taikos sutartį. Dabartinis Izraelio premjeras – A. Šaronas.
Knesetas – tai vienerių rūmų parlamentas, renkamas ketveriems metams, kuri sudaro 120 deputatų. Prezidentas taip pat skiria valstybės kontrolierių, kuris atsiskaito parlamentui. Jo Pav. 5 Pagrindinė Kneseto salė funkcijos – ministerijų, valstybinių įstaigų ir sąskaitų tikrinimas.
Šalyje yra 50 municipalitetų, 147 vietinės ir 53 rajoninės tarybos.
Politinės partijos. Izraelyje veikia daug partijų, svarbiausios iš jų – “Likud” (Vienybė), “Herut” (Laisvė), “Comet” (Kryžkelė), “Moledet” (Tėvynė) ir Liberalų partija, kurios sudaro Dešiniųjų bloką. Didelę politinę įtaką turi Darbo partija (“Avoda”), kuri susikūrė 1968 m. trijų susijungusių darbo partijų pagrindu. Kartu su partijomis “Merec” ir “Hadaš” ji sudaro Kairiųjų bloką. Yra ir kitų partijų, (religinės, arabų ir t.t.), tačiau jos paprastai neturi daug balsų parlamente.
Kol kas nei viena partija nesugebėjo suformuoti vieningos vyriausybės, todėl šalį valdo koalicija iš dviejų ir daugiau partijų.
Ginkluotosios pajėgos. Izraelio armija (Cahal) – tai galinga, tačiau brangi struktūra. Daugiausia lėšų yra skiriama naujoviškų ginklų gamybai ir įsigijimui. Armijoje privalo tarnauti kaip vaikinai (3 metus), taip ir merginos nuo 18 metų (22 mėnesius).
Užsienio politika. Per savo trumpą istoriją Izraelis dalyvavo 6-se karuose su kaimyninėmis valstybėmis. 1979 m. buvo pasirašyta taikos sutartis su Egiptu, o 1994 – su Jordanija. Diplomatiniai santykiai buvo užmegzti 1965 m. su VFR, 1991 m. spalio mėn. – su SSSR, o vėliau su buvusių sovietinių respublikų dauguma.
Izraelis yra Jungtinių Tautų Organizacijos narys nuo 1949 m.

EKONOMIKA
Izraelis – išvystyta industrinė-agrarinė šalis su išplėtota perdirbamąja pramone ir labai intensyviu žemės ūkiu.
Bendras vidaus produktas per 1980 – 1998 m. laikotarpį išaugo nuo 23 iki 82, 4 mlrd. JAV dolerių. Bendras nacionalinis produktas 1998 m. sudarė 16,2 tūkst. dol. Izraelis įeina į turtingiausių pasaulio šalių dešimtuką pagal nacionalinį produktą vienam gyventojui.
Ekonominis skirstymas. Izraelis yra skirstomas į keletą ekonominių rajonų. Tel Avivas ir jo apylinkės – tai pramoninės, finansinės, prekybinės ir kultūrinės veiklos branduolys. Antras rajonas – Haifos apylinkės, kur susitelkė pagrindinė jūros ir sunkioji pramonė. Šiame rajone, kuriam priklauso derlingas Izraelio slėnis, Galilėjos kalvos ir Holanų aukštumos, vystomas žemės, žuvininkystės ir miškų ūkis, taip pat pramonė ir laivininkystė.
Jeruzalė su apylinkėmis sudaro trečiąjį ekonominį rajoną. Ketvirtas rajonas apima visus pietus ir užima du trečdalius šalies teritorijos: nuo Viduržemio jūros uosto Ašdodo vakaruose iki Negyvosios jūros ir Sedomo rytuose, o pietuose siekia Eilato. Reikšminga teritorijos dalis atiteko Negevo dykumai, kur apie Bėer Ševos miestą vykdomas intensyvus dirbtinis žemės drėkinimas. Penktasis ekonominis rajonas – tai administruojamos teritorijos Vakarų krantas ir Gazos sektorius.
Energetika. Pagrindinis energijos šaltinis – importuojama nafta, taip pat saulės energija (pagal saulės boilerių naudojimą – I vieta pasaulyje) ir vėjo energija.
Naudingos iškasenos. Negyvosios jūros vandenys turi kalio, bromo, magnio druskų, naudojamų žemės ūkio, farmacijos ir kitoms reikmėms. 1955 m. buvo pradėta vario kasyklų eksploatacija, tačiau 1976 m. sustabdyta nukritus pasaulinėms vario kainoms. Negevo dykumoje yra gaunamas molis čerpėms ir plytoms gaminti, kvarcų smėlis stiklo pramonei. Šalyje yra nedidelės naftos ir gamtinių dujų atsargos.
Perdirbamoji pramonė pagamina 20 proc. Bendrojo vidaus produkto, joje dirba beveik 20 proc. dirbančiųjų. Virš pusės darbo vietų sutelkta Tel Avivo rajone, kur veikia beveik 4 tūkst. didelių ir mažų įmonių. Trečdalis darbo vietų atitenka Haifos rajonui, Pietų rajone – 12 proc., Jeruzalės – 6 proc.
Šalyje gaminamos maisto prekės, tabako gaminiai, medžiagos, drabužiai ir odos gaminiai, vystoma metalurgija, elektronika ir elektrotechnika, ypač karo tikslams, ryšių ir medicinos reikmėms. Chemijos pramonė orientuojama į mineralines trąšas, plastmases, medikamentus, lakus ir dažus, higienos chemiją. Vystoma kompiuterių, įvairių įrenginių ir aparatų gamyba. Šios pramonės šakos reikalauja aukštos kvalifikacijos darbo jėgos. 65 proc. imigrantų turi aukštąjį išsilavinimą.
Deimantai ir eksportas. Izraelis – tai ir viena svarbiausių briliantų šlifavimo centrų. Vykdomas importuojamų deimantų šlifavimas ir eksportas. Per 2000 m. 1-6 mėn. Izraelis eksportavo prekių (be deimantų) 12,1 mlrd. dolerių sumai, 34 proc. eksportuojama į Europą, 29 proc. – į JAV, likus dalis – į kitas šalis.
Žemės ūkis. 1950 m. buvo pradėtas didinti dirbamos žemės plotas, daugiau drėkinama, todėl pradėjo augti žemės ūkio produkcijos apimtys. 1952-1984 m. ji padidėjo 8 kartus. Pagrindinė priežastis – intensyvus šiuolaikinės technologijos ir agrotechnikos diegimas. 1980 m. buvo sukurta taupi drėkinimo technologija, kuri leidžia tiekti vandenį betarpiškai prie kiekvieno augalo šaknų lanksčių plastikinių vamzdelių pagalba. Taip pat yra Pav. 6 Žemės apdirbimas kibuce
sukaupta ilgametė daržovių auginimo po plėvele patirtis, todėl derlius nuimamas kelis kartus per metus.
Pagrindinės auginamos kultūros – medvilnė, žemės riešutai (I vieta pasaulyje pagal derlingumą), saulėgrąžos, kviečiai. Labai platus vaisių asortimentas – auginami obuoliai, kivi, mango, avokado, bananai, persikai, finikai, alyvuogės, kriaušės, slyvos, vynuogės, riešutai, citrusiniai vaisiai, braškės. Labai daug vaisių ir gėlių eksportuojama į Europą.
Izraelis pirmauja pasaulyje (kartu su Olandija) pagal pieno priemilžį iš karvės per metus.
Bendrai nuo 1950 iki 1994 metinė žemės ūkio produkcijos apimtis išaugo nuo 20 mln. iki 581 mln. dolerių.

Pav. 7 Atvykstamasis turizmas

Turizmas. Izraelis – tai patraukli turistiniu atžvilgiu šalis. Turistų skaičius nuolat auga – 1990m. šalį aplankė 1,06 mln. turistų, 1994 m. užfiksuota jau beveik 2 mln. turistų, o tik per pirmąjį 2000m. pusmetį – 1,49 mln.
Tyrimų duomenimis, vidutiniškai trečdalis visų turistų atvyksta dėl religinių priežasčių, apie ketvirtadalį yra poilsinio-pažintinio tipo turistai, apie 17 proc. atvyksta praleisti atostogas prie jūros, apie 12 proc. lanko draugus ir gimines, 18 proc. atvyksta dėl kitų priežasčių.

Pav. 8 Turistų pasiskirstymas pagal priežastis
Net 63 proc. atvykstančių turistų yra krikščionys, apie 26 proc. – judėjai, apie 11 proc. – kitų religijų atstovai. Apie 60 proc. atvyksta iš Europos, apie 25 proc. – iš Šiaurės Amerikos šalių, apie 7 proc. – iš Azijos šalių.
Pastebėta, kad šalyje auga kaimo turizmas. Šiuo metu kaimo turizmo paslaugas siūlo turistams apie 2500 paslaugos teikėju.
Įdomu, kad išvykstamasis turizmas Izraelyje yra vos ne didesnis už atvykstamąjį. Pavyzdžiui, per 2000m. pirmą pusmetį į šalį atvyko 1 490 900 turistų, o 1 491 400 Izraelio gyventojų apsilankė užsienyje.
Aišku, kad turizmas užima labai svarbią vietą valstybės biudžete. Pvz., 1992 m. valstybė gavo iš jo beveik 1,9 mlrd. dolerių.

KULTŪRA
Pirmieji žydų emigrantai atsinešė su savimi vertybes tų šalių, iš kurių atvyko, todėl iki Nepriklausomybės paskelbimo Palestinoje vyravo Centrinės ir Rytų Europos kultūrinės tradicijos. Ši tendencija išliko ir vėliau, nors ją pradėjo įtakoti kitos – Vakarų ir Amerikos kultūrų tradicijos.
Kultūra ir menas turi lemiamos įtakos žydų tautinio charakterio susiformavimui, ypač diasporos metu. Muzika, literatūra, teatras, dailė, šokiai ir kinas atspindi kultūrinį žydų tautos paveldą bei šiuolaikinio Izraelio pasaulį.
Galima be galo vardinti tarptautinio ir pasaulinio lygio kultūros veikėjus – poetus, rašytojus, kompozitorius, dailininkus, muzikantus, aktorius ir t.t., kurie buvo “tikri” arba asimiliavę žydai arba turėjo žydų šaknų. Pakaktų prisiminti tokius vardus, kaip Marką Šagalą, Zinaidą Gippius, O. E. Mandelštamą, S. Nadsoną, J. Brodskį, Pasternaką, G. Geine.Tačiau šiame darbe norėčiau paminėti Izraelio autorius ir kitus veikėjus, kurie kūrė gimtąja kalba arba jau Nepriklausomybės metu.
Atgimusia ivrito kalba rašė tokie autoriai, kaip Chaimas Belikas, laikomas didžiausiu šiuolaikiniu Izraelio poetu.Gimęs XIX a. pab. Rusijos imperijoje, jis išvažiavo į Palestiną tik 1924 m., tačiau visą gyvenimą kūrė poeziją tik ivrito kalba. Labai daug jo eilėraščių buvo išversta į rusų kalbą. Jis aktyviai dalyvavo kultūriniame palestinos gyvenime kuriant Žydų universitetą Jeruzalėje, steigiant dailės muziejų Tel Avive.
Šmuelis Jozefas Agnonas – vienas iš pirmųjų rašytojų ivrito kalba, Nobelio premijos laureatas.
Nauja rašytojų karta – H. Bartovas, M. Šamyras, A. Jehošua ir A. Ozas – populiarūs romanistai, kuriantys politinėmis ir socialinėmis temomis.
Izraelyje daug teatrų. Nacionalinis teatras Gabima buvo įkurtas 1917 m. Maskvoje, o 1931 m. persikėlė į Tel Avivą.
1936 m. pradėjo savo veiklą Izraelio filharmonijos orkestras, taip pat veikia Jeruzalės simfoninis, Haifos, Bėer Ševos ir kt. orkestrai, chorai ir džiazo kolektyvas.
Pagrindinis dailės centras – tai Dailės ir taikomojo meno akademija “Becalel”, įkurta XX a. pradžioje.
Veikia apie 80 didelių ir mažų muziejų. Žymiausi – Izraelio muziejus, kur saugomi Negyvosios jūros rankraščiai, ir Tel Avivo menų muziejus. 1978 buvo įkurtas Tel Avivo universiteto muziejus “Bet Ha-Tefucot”, kur demonstruojama žydų diasporos istorija. Muziejuje Jad Vašem saugoma didžiausia Holokausto dokumentų kolekcija. Haifos muziejų sudaro Antikos meno muziejus, Šiuolaikinio meno muziejus, Muzikos ir etnografijos, Paleontologijos, Nacionalinis jūros, ir Japonų meno muziejai.
Išsilavinimas visada buvo labai Pav.9 Izraelio knygos muziejus svarbus žydų bendruomenėje. Valstybinę švietimo sistemą sudaro žydų mokykla ir arabų mokykla. Žydų mokyklos sistemai priklauso valstybinės, valstybinės-religinės ir nepriklausomos religinės mokyklos.
Šalyje daug aukštųjų mokyklų, turinčių tarptautinį statusą. Pati seniausia – Žydų universitetas, įkurtas 1924 m. Didžiausias šalies universitetas – Tel Avivo, įkurtas trijų atskirų institutų pagrindų. Dabartiniu metu veikia iš viso 20 aukštųjų mokyklų, kuriose mokosi apie 75 tūkst. studentų.
Spauda. Izraelyje leidžiama 13 savaitraščių ivrito kalba ir 11 laikraščių kitomis kalbomis (idiš, arabų, rusų, ispanų ir kt.) Pirmuosius laikraščius čia pradėta leisti 1863 m., tačiau I Pasaulinio karo metais jie visi buvo uždaryti. Pirmas pokario laikraštis – “Ha Arec”, 1919, vėliau – “Jediot Aharonot”, 1939. Yra nemažai nepriklausomų, o taip pat ir įvairių politinių periodinių leidinių.
Sportas Izraelyje labai populiarus. Sportinės įrangos gamybą subsidijuoja municipalitetai, valstybinės ir privačios organizacijos. Kai kurie sportiniai renginiai, pvz. bėgimo maratonas, plaukimo rungtynės tapo masiniais. Šalyje paplito įvairios sporto šakos, kaip futbolas, krepšinis, tenisas, tinklinis, lengvoji atletika, fechtavimas, buriavimas ir kt. Vis daugiau žmonių domisi jojimu, serfingu.
Kalba. Ivritas – tai kalba, turinti unikalų likimą. Senojo judaizmo laikais buvo manoma, jog kiekviena ivrito raidė turi slaptą prasmę, todėl jos buvo taip garbinamos, kad su laiku ši kalba tapo nevartotina kasdieniame gyvenime, o tik pamaldų metu.
Jau mūsų eros pradžioje ne senoji hebrajų kalba, o aramiejų tapo šnekamąja. Pasklidę po pasaulį, žydai sukūrė naujų dialektų – idiš, ladino ir kt., ir tik turtingųjų šeimų berniukai galėjo mokytis senosios hebrajų kalbos. Moterys neturėjo jokio religinio išsilavinimo.
Tuo pat metu Europoje pradėta domėtis ivritu, kaip Šventojo Rašto kalba. Jis netgi buvo įtrauktas į visų viduramžių universitetų ir dvasinių akademijų programas, ir kiekvienas, norintis turėti dvasinį išsilavinimą, privalėjo jį mokėti.
Pav. 10 Senasis rankraštis
Tikrasis ivrito atgimimas įvyko tik XIX a. pab., kai austras, žurnalistas T. Herclis suorganizavo pirmąjį žydų valstybės atkūrimo šalininkų suvažiavimą. Tada iškilo valstybinės kalbos klausimas. Kadangi buvo nuspręsta, kad ja gali tapti tik ivritas, – Šv. Rašto ir protėvių kalba – suvažiavimo dalyviai patys pradėjo mokytis ivrito. Pradėta

Pav. 11 Keletas ivrito raidžių raginti kitus, ypač jaunimą, buvo steigiamos įvairios organizacijos, ir pagaliau ivritas vėl tapo šnekamąja kalba.
Šiuolaikinis ivritas turi apie 120 tūkst. žodžių, jo atkūrėju laikomas E. Ben-Jeguda (1858-1922), kuris sukūrė daug naujų žodžių ir sudarė pirmą žodyną.

LANKYTINOS VIETOS
Izraelis – nedidelė šalis, tačiau jos teritorijoje gausu lankytinų vietų. Tai lėmė ilga ir turtinga šalies istorija, todėl kuo senesnis miestas ar vietovė – tuo daugiau ji turi turizmo požiūriu patraukliu objektų ir tuo didesnė jos istorinė ir kultūrinė vertė.
Kelionės į Izraelį yra brangios (nuo 3000 Lt), todėl ne kiekvienas kelionių organizatorius jas rengia ir siūlo. Štai keletas tokių organizatorių: Lietuvoje – West Express, Rusijoje – “CMK-TUR” (Pasaulio komunikacijų centras), kiti didesni organizatoriai. Izraelyje lankoma daug įvairių vietų, tačiau kai kurias tiesiog būtina aplankyti kiekvienam turistui. Pabandysime trumpai apžvelgti šias vietoves ir pagrindinius lankytinus objektus.
JERUZALĖ
Jeruzalė – Izraelio sostinė. Jos istorija prasidėjo beveik prieš tris tūkstančius metų, kai karalius Dovydas paskelbė šį miestą savo sostine, o jo sūnus pastatė pirmąją šventyklą. Tai trijų monoteistinių religijų miestas – šventa vieta judėjams, krikščionims ir musulmonams. Pav. 12 Tradicinė Jeruzalės panorama
Senamiestis – tai tarsi miestas mieste. Jį juosia XVI a. pastatyta įspūdinga mūro siena, o į vidų galima patekti pro vartus, kurių yra daug – Aukso, Jaffos, Damasko, Erodo. Senamiestyje yra keturi kvartalai – arabų, armėnų, krikščionių ir žydų. Kiekvienas kvartalas turi savo atmosferą. Po visą senamiestį išsibarstę daug lankytinų vietų. Štai keletas iš jų:
Via Dolorosa, arba Kryžiaus kelias, vedantis iki Golgotos kalno, kur buvo nukryžiuotas Kristus. Dabar šio kalno vietoje pastatyta Kristaus Karsto bažnyčia. Kitos įspūdingos vietos – Siono kalne esantis karaliaus Dovydo kapas, Paskutinės vakarienės kambarys, Pav. 13 Manoma, kad tai – Golgotos kalnas grandiozinės senosios Jeruzalės statinių liekanos ir garsioji Raudų siena, esanti Šventyklos kalno papėdėje, – vienintelė saugoma Jeruzalės vieta, į kurią patenkama praėjus kontrolės postą.

Į rytus nuo senojo miesto, kitoje Hebrono slėnio pusėje, iškyla Alyvų kalnas, kuriame daugybė Jėzų primenančių vietų. Šiame kalne yra vieta, vadinama Dominus Flevit, manoma, kad nuo šios vietos Kristus pirmą kartą pažiūrėjo į Jeruzalę. Netoliese – Getsemanės sodas, kur Kristus meldėsi prieš Savo kančias. Sode iki šiol auga alyvmedžiai, kuriems apie 2000 metų.
Nepaprastą įspūdį palieka memorialas holokausto aukų atminimui Yad Vašem. Tai didžiulis kompleksas, kuriame yra muziejus, mokslinis ir mokymo centras, “pasaulio teisuolių” parkas. Teisuolių tarpe yra įvairių tautybių žmonių, taip pat ir lietuvių, kurie Antrojo pasaulinio karo metu gelbėjo žydus.
Jeruzalėje be galo daug bažnyčių, cerkvių ir vienuolynų, pastatytų krikščionimis šventose vietose. Po Pirmojo pasaulinio karo atsirado ir Tautų bazilika, pastatyta už dvylikos valstybių paaukotas lėšas, taip įtvirtinant pasiektą taiką.
Jeruzalėje gyvena 700 000 žmonių, bet iš toli miestas atrodo labai didelis, kadangi plyti ant kalvų ir slėniuose. (Jeruzalė yra maždaug 800 metrų aukštyje.) Pagal ilgaamžę tradiciją visų namų apdailai naudojamas baltas akmuo, arba kalkakmuo. Šiltų gelsvų atspalvių statybinė medžiaga, dar vadinama Jeruzalės akmeniu, suteikia miestui nepakartojama auksinę spalvą, nuo Pav. 14 Vakarinė Jeruzalė
kurio kilo ir miesto pavadinimas Auksinė Jeruzalė.
NEGYVOJI JŪRA
Negyvosios jūros regionas dar vadinamas amžinos vasaros kraštu. Sakoma, kad jame per metus būna net 330 saulėtų dienų. Negyvąja arba Sūriąja ši jūra vadinama todėl, kad jos vandenyje druskų ir mineralinių medžiagų kiekis yra 30 proc. ir čia beveik nėra jokių gyvų organizmų. Pakrantės akmenys, tilteliai, visa, kas patenka į vandenį, pasidengia saulėje spindinčiais Pav. 15 Negyvoji jūra

storais druskos kristalais, kurie iš tolo primena sniegą. Kita šio vandens ypatybė yra ta, kad jame beveik neįmanoma nuskęsti. Plaukti jame labai lengva, tačiau sunku atsistoti ! Jūros vanduo ir purvas pasižymi gydomosiomis savybėmis. Visame pasaulyje garsėja iš natūralių Negyvosios jūros druskų ir medžiagų gaminama kosmetika.

KUMRANAS
Negyvosios jūros pakrantėse nuo seno gyveno žmonės. Turistai gali aplankyti Kumrano tarpeklį, čia galima apžiūrėti Kristaus laikų olas, kuriose gyveno taip vadinami esejai. Šiose olose netoli Kumrano kaimo buvo rasti ir garsieji Negyvosios jūros ritiniai – Šventojo Rašto knygų rankraščiai, kuriuos netyčia atrado arabas – piemenukas. Vėliau rankraščiais susidomėjo mokslininkai, kurie lygino rankraščius su ankščiau atrastais Šventųjų Raštų variantais, ir buvo nustebinti tuo, kad rankraščiai sutapo beveik žodis prie žodžio. Pav. 16 Kumrano olos
HAIFA
Haifa – tai ir kurortas, ir uostas, ir pramonės centras. Haifos teritorijai 500 metrų aukštyje yra Nacionalinis draustinis Karmelio kalnas, į kurį galima pakilti stačiomis miesto gatvėmis. Viršuje gyvena pasiturintys žmonės, mat čia vėsiau, grynas oras, puikus vaizdas į jūrą. Šioje vietoje stovi žymi Stela Maris bažnyčia, kurią XII a. įsteigė karmelitai. Kita Haifos įdomybių yra Babo šventykla, administracinis bahaizmo centras.

Pav. 17 Vaizdas į Haifos miestą.

TIBERIJA, GALILĖJOS JŪRA, JORDANAS
Tiberija – didžiausias miestas prie Galilėjos jūros, pavadintas Romos imperatoriaus Tiberijaus garbei. Šitas rajonas buvo nuo seno apgyvendintas, čia visada klestėjo žvejyba. Dabar tai nedidelis, modernus miestas, kurio didžiausia puošmena – 200 metrų žemiau jūros lygio esantis ežeras. Tolumoje už ežero galima Pav.18Galilėjos jūra pamatyti kitą krantą – tai Golanų aukštumos. Galilėjos ežeras, dar vadinamas Kinereto arba Tiberijos ežeru, – vienas pagrindinių gėlo vandens telkinių Izraelyje. Iš šio ežero išteka Jordano upė, kurioje Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų. Jordanas – nedidelė upė, kurios krantai apaugę nendrėmis, eukaliptais ir krūmais, o vandenyje gausu įvairių žuvies rūšių. Jordanas įteka į Negyvąją jūrą, taigi, visas upės ilgis – 252 kilometrai.
Galilėjos regione yra ypatingai daug lankytinų vietų. Šiose vietose Jėzus sutiko savo mokinius, čia įvyko daug stebuklų, o netoli nuo Tiberijos, Kapernaume, Jis gyveno ir mokino. Kapernaumas dabar paverstas muziejumi. Iš senų pastatų iki mūsų dienų liko tik namų pamatai, senosios sinagogos sienos ir kolonos. Kita šio regiono vieta – Pamokslų kalnas, turintis nepaprastų akustinių savybių. Ant kalno pastatyta bažnyčia, ir nuo jo atsiveria vaizdas į visą apylinkę.
TEL AVIVAS IR JAFFA
Tel Avivas – kurortas, kultūros, pramogų ir prekybos centras. Izraelyje sakoma, kad Jeruzalė meldžiasi, Haifa dirba, o Tel Avivas linksminasi. Tel Avivas garsėja ne tik savo paplūdimiais, moderniais pakrantės viešbučiais, daugybe kavinių ir barų, bet ir deimantų prekyba. Tai antrasis po Amsterdamo deimantų prekybos centras pasaulyje. Tel Avive įsikūrę namažai muziejų, čia daug įvairių teatrų, kurių trupes nuolat papildo išeiviai iš Rusijos, idomi architektūra.
Tel Avivas susikūrė kaip Jaffos priemiests, tačiau dabar miestai tarsi pasikeitė vietomis. Jaffa – prie dabarties sąlygų puikiai prisitaikęs senovinis miestas. Tai visų pirma yra poilsio, pasivaikščiojimų ir menininkų miestas. Čia įrengtas puikus parkas, nuo krantinės atsiveria Tel Avivo panorama, gražus vaizdas į jūrą ir joje kyšančią Andromedos uolą.
Čia išvardintos toli gražu ne visos Izraelio vietos, kurias verta būtų aplankyti Izraelyje. Galima dar būtų kalbėti apie Kristaus gimimo miestą Betliejų, apie Nazaretą, kur Jis gyveno iki 30 metų, apie Jerichą, kur pradėti archeologiniai kasinėjimai, apie kitus Biblijoje minimus miestus ir vietoves, apie paslaptingąją Masados tvirtovę – drąsos simbolį, apie ištįsus metus veikiantį kurortą Eilatą, apie Kubat As-Sachros mečetę, stovinčią Jeruzalės šventyklos vietoje, ir kitus dėmesio vertus objektus.
Tačiau ir šitų aprašymų būtų mažai – visą tai reikėtų pamatyti savo akimis !

Pav. 20 Kubat As-Sachros mečetė

Leave a Comment