Platonas „Puota, arba apie meilę“

TURINYS

Įžanga..............................1
Faidro kalba..............................1
Pausanijaus kalba.............................1-2
Eriksimacho kalba.............................3
Aristofano kalba.............................3-4
Sokrato kalba..............................4-6
Išvados..............................6

Platonas „Puota, arba apie meilę“
Į puotą pas tragiką Agatoną susirinko Atėnų intelektualai. Puotoje nusprendžiama, kad iš visų dievų labiausiai „nuskriaustas“ yra meilės dievas Erotas, todėl nusprendžiama, kad kiekvienas puotos dalyvis iš eilės aukštins meilę ir jos dievą Erotą. Kiekvieno puotos dalyvo nuomonė yra skirtinga, nes kiekvienas žmogus savaip supranta meilę.
Pirmasis liaupsinti Erotą pradėjo Faidras. Jis savo liaupsias pradėjo šitaip:“Erotas esąs didis dievas, dievus ir žmones žavįs daugeliu dalykų, iš kurių ne pats menkiausias jo kilmė“.(Platonas „Puota, arrba apie meilę“ ,Aidai, 2000, p. 14.).“Juk būti vienu seniausių dievų – garbinga, – kalbėjo jis. – Štai įrodymas:Eroto gimdytojų nėra, jų niekas nemini, nei joks poetas, nei šeip koks žmogus.“ (Platonas „Puota arba apie meilę“, Aidai, 2000,p. 14-15).Pasak Hesiodo, pirmas gimęs Chaosas, o paskui žemė ir Erotas. Hesiodui pritaria Akusilajas, sakydamas, jog po chaoso gimė – Žemė ir Erotas. O Parmeidinas apie kilmę sako: Pirmąjį iš dievų sumanė Erotą.
Taigi daugelis sutartinai laiko Erotą vienu seniausių dievų. O Faidro teigimu jis turėtų būti – didžiausių gėrybių prriežastis, jis teigia, jog negalėtų sugalvoti didesnės gėrybės, nei nuo pat jaunystės turėti gerą įsimylėjėlį, o įsimylėjėliui – mylimąjį. „Juk nei giminystė, nei garbinga padėtis, nei turtas, nei kita kas nepajėgia gražiau už meilę sukelti tai, kas turėtų per visą gyvenimą ve

esti garbingai gyventi besirengiantį žmogų.“ (Platonas „Puota,arba apie meilę“Aidai, 2000, p. 15). Jis teigia, kad galvoje turi gebėjimą gėdytis gėdingų dalykų ir veržliai trokšti garbingųjų. Anot jo, be šito nei valstybė, nei atskiras žmogus neįstengia nuveikti didelių ir gražių darbų. Tai pat jis teigia, kad tik mylintieji sutinka numirti už kitą ir ne tik vyrai, bet ir moterys. Šiuos savo žodžius jis tuoj pat patvirtina Alkestidės pavyzdžiu, kuri vienintelė sutiko mirti už savo vyrą, nors jis turėjo ir tėvą, ir motiną.
Norėdamas pateisinti savo žodžius jis pateikė dar keletą pavyzdžių ir savo kalbą baigė tvirtindamas Erotą esant seniausią ir garbingiausia dievą, didžiausią šaunumo ir laimės žmonėms – gyviems ir mirusiems – teikėją.
Po Faidro kalbėjo dar keletas puotos dalyvių, bet to ką jie pasakojo niekas nepamena, gaal būt todėl, kad jie nebuvo ypač svarbūs žmonės.
Toliau kalba Pausanijus. Ši s filosofas pirmiausiai nori išsiaiškinti kurį Erotą reikia liaupsinti, o tik paskui liaupsinti jį taip, kaip pridera.
Jis teigė, kad pats savaime joks veiksmas nėra nei gėdingas, nei gražus. Taip pat ne kiekvienas Erotas yra gražus ir nusipelnęs liaupsių, bet tik raginantis gražiai mylėti.
Jis teigia, kad liaudiškasis Afroditės Erotas yra liaudiškas: atlieka savo veiksmą kur pakliūva. Anot jo tai paprastų žmoni mylėjimas: pirmiausia, jie myli moteris nemažiau nei vyus, be
e to, labiau myli jų kūną, nei sielą, galiausiai, pasirenka kuo kvailesnį taikinį, siekdami atlikti veiksmą, nesirūpindami gražiai ar ne tai bus padaryta.
Kito Eroto – dangiškoji, turinti vien vyriškąjį pradą (jos Erotas meilė berniukams).
Šio Eroto įkvėptieji linksta prie vyriškosios lyties, – jie vertina galingesnę ir protingesnę prigimtį. Jie myli tik protą įgyti pradedančius berniukus. Tokius berniukus pradedantys mylėti žmonės neketina pasinaudoję vaiko žioplumu sprukti pas kitą, palikę jį apmautą ir išjuoktą, bet yra pasirengę likti su juo visam gyvenimui.
Puasanijus taip pat teigia, kad visai nesunku perprasti kitose valstybėse įsigalėjusį požiūrį į meilę. Jo manymu visur galioja paprasta taisyklė – tenkinti įsimylėjėlį gražu.
Tačiau ne graikų valdomuose kraštuose tai laikoma gėda. Kaip jis teigia pas juos įsigalėjusios taisyklės kurkas gražesnės, nors ir nelengvos perprasti.
„ Tik įsimylejėliui dievai dovanoja už priesaikos laužymą: sakoma, kad priesaika Afroditės vardu – ne priesaika. Žodžiu ir dievai ir žmonės suteikia įsimylėjusiajam didžiausios laisvės – taip skelbia čionykštės taisyklės. Šitaip pasižiūrėjęs, gali pamanyti, kad šioje valstybėje mylėti ir prielankumu atsakyti įsimylėjusiajam laikoma gražiausiu dalyku.“ ( Platonas,“Puota arba apie meilę“, Aidai, p. 21). Jis mano, kad blogas yra liaudiškasis įsimylėjėlis, labiau už sielą mylįs kūną. Nes jis nėra pastovus, nes myli nepastovų daiktą: mylėto kūno žydėjimui pasibaigus, jis nuplasnoja kitur, niekais paversdamas kalbas ir pažadus.
„Vadinasi mūsų paprotys tepalieka vi
ienintelį kelią, kad įsimylėjusįjį tenkinančio mylimojo elgesys būtų gražus. Toks juk yra mūsiškis paprotys: kaip minėti įsimylėjėlių atveju savo noru užsidėtas bet kokios vergystės mylimajam jungas nelaikomas pataikūniškumu ir nesmerkiamas, taip pat lieka dar viena, vienintelė, nesmerktina savanorė vergystė – vergystė dorybės vardan.“ (Platonas, „Puota arba apie meilę“Aidai, 2000, p. 22). Dar viena jo teigiama taisyklė – mylimajam gražu tenkinti įsimylėjusįjį, kitaip – niekados.
Dieviškosios deivės Erotas pats yra dangiškas ir labai vertingas ir valstybėje ir atskiram žmogui, nes verčia mylintįjį ir mylimąjį rimtai pasirūpinti savimi dorybės vardan. O visi kiti – liaudiškosios deivės žmonės.
Nors visi buvo susitarę paeiliui liaupsinti Erotą tačiau Pausanijui baigus kalbą Aristofanas pradėjo žagsėti, todėl negalėjo kalbėti, todėl savo žodį perleido greta gulėjusiam Eriksimachui. Jis savo ruoštu, pamokė Aristodemą kaip atsikratyti žagsulio ir ėmėsi kalbėti.
Jis mini, kad Pausanijus savo kalbai nepataikė tinkamos pabaigos, todėl jis pabandysiąs ištaisyti šią klaidą.
Eriksimachas kalbėjo, kad „Eroto esama ne tik žmonių sielose, ir ne vien gražuoliams, bet dar daug kam ir daug kur: visų gyvūnų kūnuose, žemės augaluose, žodžiu, kone visose butybėse, – manau, jog mūsų mokslas medicina, leido man įžvelkti, koks didis, koks įstabus ir visa aprėpiantis yra šis dievas – ir žmogiškuosiuose dalykuose, ir dieviškuosiuose.“ (Platonas, „Puota arba apie meilę“Aidai, 2000, p. 24).
Kadangi Eriksimachas yra gyditojas, tai savo kalbą su
usieja su medicina, jis teigia, kad medicina kaip ir gimnastika ar žemdirbystė yra valdoma Eroto, nes jo manymu pačioje kūnų prigimtyje yra dvejopo Eroto: sveikas ir ligotas kūno pradai, o nepanašūs dalykai myli ir geidžia nepanašių.Vadinasi vienoks yra sveiko prado Erotas, kitoks – ligūsto. Jis teigia, kad sveikus kiekvieno kūno pradus tenkinti yra gražu, anot jo tai ir vadinama medicina, – o blogus bei ligūstus – gėdinga, ir jų tenkinti nevalia.
Eriksimacho mastymu tikras gyditojas yra tas kuris sugeba atskirti gražujį ir bjaurujį Erota, o tikras šio dalyko meistras yra tas kuri moka suteikti Erotą ten kur jo nėra, bet turi būti, nes jis turi mokėti sutekti palankumą ir abipusę meilę priešiškiausiems kūno pradams.
Toliau Eriksimachas pasakojo apie muzikos, astrologojos, aukojimo apeigu erotus.
Jis teigia, kad visuose žmogiškosiuose bei dieviškuosiuose reikaluose rekia žiūrėti abiejų Erotų, – mat abiejų ten esama.
Toliau kalbėjo Aristofanas nugalėjęs savo žagsulį.
Tačiau jis kalbėjo visai kitaip nei kalbėjusieji prieš jį.
Jis nutarė paaiškinti šio dievo galią, nes anot jo žmonės nesuvokia Eroto galybės, nes nėra pastatę jam šventyklų, neaukoja aukų. Jo nuomone Erotas yra didžiausias žmonių draugas tarp dievų, nes jis padeda žmonėms ir gydo tai, ko pagydimas atneštų žmonėms didžiausią palaimą.
Pirmiausiai jis papasakojo apie žmonių prigimtį, apie tai, kad senovėje buvo trys lytis o ne dvi, kaip dabar, o buvusi dar trečia jungusi šias abi lytis ji vadinosi – androginų lytimi. O trijų būta todėl, kad vyriškoji giminė buvo kilusi iš saulės, moteriškoji – iš Žemės, o abu pradus turinčioji – iš Mėnulio. Pasakojo apie tai, kaip jiems sukilus Dzeusas juos padalino per pusę, ir, kad dabar žmonės visą gyvenimą stengiai rasti antrąją savo pusę, nors tai pavyksta ir nedaugeliui. Anot jo Erotas tai mūsų visų karvedys, vadas susidraugavę ir susitaikę su šiuo dievu surasime bei sutiksime savo mylimuosius.
Savo liaupses Erotui jis užbaigė tokiais žodžiais:
„Mūsų giminė galėtų tapti laiminga, jei pasiektume meilės tikslą ir, kiekvienas sugrįžęs pirmykštėn prigimtin, surastume savo mylimąjį. Jei tai yra didžiausias gėris, turime pripažinti, kad ir iš dabartinių dalykų geriausia kuo labiau prie jo priartėti, – tai yra sutikti norimos prigimties mylimąjį.“ (Platonas,“Puota arba apie meilę“Aidai, 2000,p. 33).
Po to liaupsinti dievą Erotą ėmė Agatonas.
Jo manymu visi lig šiolei kalbėjusieji gyrė ne Erotą, o dėl jo teikiamų gėrybių laimingus žmones todėl jis nutarė ištaiyti šią klaidą, o tai esą geriausiai padaryti aptariant koks yra pats Erotas, o tik paskui jo dovanas.
Jo manymu iš visų dievų Erotas yra pats laimingiausias, nes yra pats gražiausias ir geriausias. Tarp dievų jis esąs jauniausias, jis visuomet tarp jaunų ir pats jaunas.Erotas ne tik jaunas, bet ir švelnus, jis“ žengia ir gyvena pačiuose minkščiausiuose dalykuose, įsikurdamas dievų ir žmonių sielų buveinėse. Ir ne kiekvienoje pasitaikiusioje sieloje, bet, su kieto būdo siela, atsitraukia, o sutikęs minkštą būdą apsigyvena“. (Platonas,“Puota, arba apie meilę“ Aidai, 2000,p. 36) Eroto taip pat esama lankstaus, nes sugeba visur pasklisti ir nepastebėtas įsigauti į sielas, taip pat jis dailus ir t.t
Taip pat Erotas nedaro ir nepatiria neteisybės, nei iš dievų nei iš žmonių. Taip pat nei pats patiria, nei kam nors suteikia prievartą. Taip pogi jis teisingas, santūrus, narsus, išmintingas. Būtent Eroto išminties dėka gimsta ir auga visi gyviai.
Erotui jis skyrė dar daug liaupsiu ir baigė savo pasisakymą.
Po tokios Agatono kalbos, Sokratas pasiskundė, kad jam dabar būsią labai sunku ką nors pasakyti apie šį dievą.
Pirmiausiai Sokratas Agatonui yrodė, kad Erotas, nėra nei gražus, nei geras, nes geidžiama ko stokojama, o kai nestokoja, – negeidžia.
Savo kalbą jis pradėjo, tuo, kaip kadaise, jam aiškino Diotima, kad Erotas iš tiesų nėra nei gražus, nei protingas, nei geras.
Diotima, jam parodė, kad jei žmogus nėra gražus, tai nebūtinai turi būti bjaurus, o jei neišmintingas – ne neišmanėlis, todėl tas pats yra su Erotu nors ir sutinkant su ta nuomone, kad jis nėra nei gražus, nei geras, nebūtina manyti, kad jis privalo būti bjaurus ir blogas, nes jis yra kažkas tarp šių dviejų dalykų.
Ji taip pat jam parodė, kad Erotas nėra dievas, nes dievau negali būti tas kuris neturi to kas gražu ir gera. Tačiau jis nėra ir paprastas mirtingasis jis yra tarp mirtingumo ir nemirtingumo, nes jis didis daimonas, nes daimoniškosios būtybės visad yra tarp dievo ir mirtingojo. Jis išverčia ir perduoda dievams iš žmonių, o žmonėms iš dievų: iš žmonių maldas ir aukas, iš dievų – įsakymus ir atlygi už aukas.
„Gimęs iš Ištekliaus ir Skurdybės, Erotas susilaukė štai tokio likimo: pirmiausia, jis amžinas skurdžius ir toli gražu nei švelnus, nei gražus, kaip paprastai mano žmonės. Priešingai, jis grubus, šiurkštus, basas, benamis, miega be pastogės, ant žemės, nepasiklojęs, prie durų, pakelėse, – tikras savo motinos vaikas, amžinas stokos sugyventinis. Antra vertus, tėvo pavyzdžiu taiko į tai, kas gražu ir gera, drąsus, ūmus, smarkus, nuostabus medžiotojas, nuolat rezgąs kokias nors pinkles, geidus pažinimo ir randąs į jį kelią, visą gyvenimą filosofuoja, nuostabus žyniuonis, burtininkas, sofistas. Gimęs nei nemirtingas, nei maruolis, jis tą pačią dieną tai gyvena klestėdamas, jei turi išteklių, tai miršta, bet vėl atgimsta dėl tėvo prigimties; visi jo ištekliai nuteka, tad Erotas niekad nebūna nei skurdus, nei išteklingas“. (Platonas,“Puota, arba apie meilę“Aidai, 2000,p. 47 ).
Taip pat Erotas yra tarp išminties ir neišmanymo, nes išmintis vienas gražiausių dalykų, o Erotas – meilė grožiui, tad jis privalo būti filosofu, o būdamas filosofu, išsitekti tarp išminčiaus ir neišmanėlio.
Toji atvykėlė apie meilę sakė: „ apskritai visoks gėrio ir leimės troškimas kiekvienam yra meilė galingoji, meilė klastingoji, bet apie einančius jos link įvairiais kitais keliais – pelnijimosi, pomėgio lavinti kūną ar išminties meilės, – nesakoma „įsimylėję“, „įsimylėjėliai“, ir tik uoliai einantys tam tikro vieno meilės pavidalo keliu pasilaiko sau visumos vardą – „meilė“, „mylėti“, „įsimylėjėliai“.“ (Platonas, „Puota, arba apie meilę“., Aidai, 2000, p.50).
Vadinasi meilė yra troškimas amžinai turėti gėrį. Tačiau su gėriu visada trokštama nemirtingumo, jei tik meilė iš ties yra siekis amžinai turėti gėrį, todėl privalome pripažinti, kad meilė siekia dar ir nemirtingumo, o mariojo padaro nemitingumas yra gimdymas, nuolatinis naujo palikimas vietoj seno.
„Jei tiki, kad prigimtinis meilės siekis yra tai, dėl ko jau daug kartų sutarėme, neturėtum stebėtis: čia pagal tą pačią taisyklę mirtingoji prigimtis kiek įmanydama siekia būti amžina ir nemirtinga. Sugeba ji tai vieninteliu būdu – gimdydama bei nuolat palikdama nauja vietoje seno. Juk ir tuo laiku, kuris vadinamas kiekvieno paskiros ir vis tos pačios būtybės gyvenimu, – antai, žmogus laikomas tuo pačiu nuo vaikystės ligi senatvės, tačiau, nors ir vadinamas taip pat, savyje jis niekad neturi to paties, bet nuolat atsinaujina, kažko netekdamas: plaukuose, mėsoje, kauluose, kraujuje ir apskritai visame kūne. Ir ne tik kūne, bet ir sieloje: nuotaikos, būdas, nuomonės siekiai, džiaugsmai, skausmai, baimės, – niekas niekam nelieka tokie patys; viena gimsta, kita nyksta. Daug keisčiau tai, kad ir žinios; ne tik vienokios mumyse gimsta, kitokios nyksta, tad nė žinioms niekados nesame tokie patys, – bet tas pats nutinka ir kiekvienam paskiram žinojimui. Juk tai, kas vadinama pratybomis, reikalinga, kadangi žinojimas pasitraukia, mat užmarštis – tai žinojimo pasitraukimas, o pratybos pasitraukusį atminimą keičia nauju ir išsaugo žinojimą taip, kad trodo, jog jis tebėra tas pats. Mat mirtinga būtybė visuomet išlieka šitokiu būdu: nelieka visada visai ta pati, kaip dieviška, bet kas pasitraukia ir sensta palieka naują, tokią, kokia pati buvo. Tokiu tad būdu, Sokratai, mirtinga būtybė dalyvauja nemirtingume, ir jos kūnas, ir visa kita; nemirtingoji – kitaip. Tad ir nesistebėk, kad kiekviena būtybė iš prigimties brangina savo atžalą: šis stropumas, ši meilė, neatskiriamoji kiekvienos būtybės palydovė, tarnauja nemirtingumuui“. (Platonas., „Puota,arba apie meilę“ Aidai, 2000,p. 53-54)
Taip pat aptarė tikrą , gryną, tyrą, nemaišytą grožį kurį pažinęs žmogus turėtų tapti mielas dievams.
Savo liaupses Erotui Sokratas užbaigė sakydamas, kad jam sunku įsivaizduoti geresni talkininką už Erotą šiam žmogiškosios prigimties turtui įgyti. Todėl kiekvienas žmogus privalo gerbti Erotą.
Puotos dalyviams nespėjus aptarti Sokrato kalbos ir jo pagirti jų pokalbį pertraukia atvkęs Alukibiadas.
Kadangi Alikibiadas atėjo visiškai girtas ir tokiame stovje nesutiko liaupsinti Eroto, nes jo manymu jis nepajėgs prilygti Sokratui, todėl visi nusprendė keisti pokalbio temą ir vėl šnekėti paeiliui iš kairės į dešinę, buvo nuspresti liaupsinti ne dievą, o šalia gulintį draugą, tad Alikibiadas savo kalbą paskyrė Sokratui, aptardamas jo prigimtį, dorybes, jo išskirtinumą.
Toliau kalba pasisuka vėl kita linkme ir imama aptarinėti Sokrato, Agatono ir Alkibiado meilė.
Galiausiai ateina nauji lėbautojai, Sokratas pradeda kalbėti apie tragedijos ir komedijos vienybę, visiems sumigus jis išeina iš puotos.
Puota prasidėjusiu nekaltu pokalbiu apie dievą Erotą, pasibaigė eiliniu lėbavimu, paliečiant keliatą visiškai skirtingų temų.

Naudota literatūra:
1. Platonas „Puota, arba apie meilę“ „Aidai“, 2000

Leave a Comment