Platonas ir jo Valstybė

3112 0

Turinys

Įvadas..............................3

Platonas ir jo veikalas “Valstybė”...................6

Išvados.............................18

Literatūra............................21

Įvadas

Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją su daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Toks būdas dažnai verčia vis iš naujo sugrįžti prie klausimo, kuris jau buvo nagrinėtas kituose veikaluose. Todėl, norint apibūdinti Platono pažiūras, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasiakti mąstysenos eigą. Suprasti ir vertinti tas pažiūras sunkina ir mąstytojo polinkis į meną.

Tam, kad suprasti Platono “Valstybės” esmę mes turim išnagrinėti atskiras sąvokas. Visų piirma mes turim sužinoti apie jo kilmę ir šeimos padėtį visuomenėje, taip pat istorinius ir politinius įvykius, kurie jį pastūmėjo prie filosofinių apmąstymų. Turime išsiaiškinti kodėl mėgstamiausia jo veikalų forma- dialogas, nes veikalas “Valstybė” irgi parašytas šia forma.

“Valstybė” vienas iš stambiausių ir reikšmingiausių Platono kūrinių. Pagrindinė jo tema – teisingumas, tačiau analizuodamas šią sąvoka Platonas paliečia beveik visas svarbiausias filosofines problemas. Tai daiktų būties tikrųjų priežasčių – idėjų ir aukščiausiosios iš jų – gėrio problema, žmogaus prigimties (sielos, jos pažintinių galių, sielos ir kūūno santykio, sielos likimo po žmogaus mirties), valstybės ir jos piliečių luomų kilmės klausimai, pagaliau – kokia turi būti ideali valstybė, kas ir kaip ją turi valdyti, kokia tinkamiausia jos piliečių, mokymo ir auklėjimo sistema. Dėl savo užmojo, nagrinėjamų problemų daugiaplaniškumo “V

Valstybė” tyrinėtojų laikoma visos brandaus laikotarpio Platono filosofinės sistemos išdėstymu.

“Valstybė” parašyta apie 370-360 m.pr. Kr. (išskyrus pirmąją knygą, kurią dauguma tyrinėtojų priskiria ankstyvajam Platono kūrybos periodui). Dialogo veiksmas vyksta maždaug 421 arba 411-410 m. pr. Kr. birželio mėn., atėniečių garbintos deivės Bendidės šventės metu.

Teiginys, kad politikas turėtų būti mokslininkas, žinantis, kas yra gėris, davė Platonui atspirties tašką kritikuoti miestui-valstybei ir metodą sukurti idealiai valstybei.Dažnos politiko ir kitokių kvalifikuotų darbininkų, amatininkų ar specialistų analogijos yra daugiau negu analogijos. Juk visuomenės atsiranda pirmiausia dėl žmonių poreikių, kurie gali būti patenkinti tik bendromis pastangomis. Žmonėms reikia labai daug ko, ir nė vienas žmogus negali pats viskuo apsirūpinti. Todėl samdosi pagalbininkus, mainikauja su kitais žmonėmis. Platonas čia įžvelgė pagrindą visiems žmonių susijungimo į socialines grupes atvejams analizuoti.Jeigu eggzistuoja visuomenė, vadinasi, tam tikru būdu tenkinami poreikiai ir vyksta atitinkamų paslaugų mainai.Ši analizė, Platono taip paprastai ir neįkyriai įpinta į idealios valstybės aiškinimą,-tai vienas iš įžvalgiausių jo socialinės filosofijos atradimų.Ji atskleidė tą visuomenės aspektą, kuris neabejotinai yra svarbiausias visoms socialinėms teorijoms, kuri galima apibūdinti taip: Visuomenę reikia suvokti kaip sistemą paslaugų, kurias kiekvienas jos narys ir teikia, ir gauna.Valstybė tik prižiūri šiuos tarpusavio mainus ir mėgina pasirūpinti, kad poreikiai būtų tenkinami. Žmonės tokioje sistemoje vaidina reikalingų užduočių atlikėjų vaidmenį, jų vi
isuomeninę svarbą lemia jų atliekamo darbo vertė. Tad pirmiausia individas įgyja tam tikrą padėtį, kuri suteikia jam galimybę imtis konkrečios veiklos, o laisvę valstybė jam garantuoja. Teorija teigia, kad valstybė pirmiausia rūpinasi išsaugoti pasirinkimo laisvę. Tačiau paslaugų mainai susiję su kitu, beveik tokiu pat svarbiu principu- darbo pasidalijimu ir pareigų specializacijos. Juk jei poreikiai patenkinami mainais, kiekvienas žmogus turi turėti daugiau savo siūlomų reikmenų, negu jam pačiam reikia, ir mažiau, negu jam reikia, turėti to, ką jis gauna.Pvz. žemdirbys pagamina daugiau maisto negu gali suvalgyti,o batsiuvys pasiuva daugiau batų negu pats gali suavėti. Todėl abiem naudinga gaminti vienas kitam, nes abu bus sočiai pavalgę ir geriau apsirengę dirbdami kartu negu tuo atvejų, jei kiekvienas pats gamintųsi reikalingus įvairius daiktus.Pasak Platono,tai galima paaiškinti dviems pagrindiniais žmogaus psichologijos faktais: pirma, skirtingiems žmonėms būdingi skirtingi gabumai ir kai kurios darbus vieni atlieka geriau negu kiti;antra, meistriškumas įgyjamas tik tada, kai žmonės nuolat dirba tą darbą, kuriam yra tinkami iš prigimties.

“Valstybė”- tai knyga, nepasiduodanti klasifikacijai. Jos nepriskirsi nei moderniųjų visuomenės studijų, nei moderniojo mokslo nė vienai iš kategorijų. Joje paliesti ar išplėtoti beveik visi Platono filosofijos aspektai, o jos temos ribos tokios, jog galima teigti, kad ji aprėpia visą žmogaus gyvenimą. Joje kalbama apie ge
erą žmogų ir gerą gyvenimą, kuris Platonui, be kita ko, reiškė gyvenimą geroje valstybėje, apie būdus jiems pažinti ir sukurti. O tokiai bendrai problemai nesvetimas joks individualios ar visuomenės veiklos aspektas. Taigi “Valstybės” nepriskirsi prie mokslinių traktatų, ji nepriklauso nei politikai, nei etikai, nei ekonomikai, nei psichologijai, nors apima jas visas ir ne vien jas, nes menas, auklėjimas ir filosofija taip pat nepalikti nuošalyje.

Platonas rašydamas “Valstybę” buvo pasiryžęs moksliškai,tai jam reiškė, kad jis turėjo pateikti idealios valstybės apmatus,o ne vien aprašyti egzistuojančią. Platono Valstybė yra visų valstybių tipas ir modelis.Vien aprašydamas egzistuojančias valstybes jis nepasiektų savo tikslo,vien praktiniai argumentai nepagrįstų tos filosofo teisės.Knygos tema yra valstybės kaip rūšies,kaip tipo bendroji prigimtis,ir ne tai svarbu,ar egzistuojančios valstybės tvarkosi pagal tą modelį,ar ne.Valstybėje siekiama ne aprašyti valstybes,o surasti tai,kas joms esminga ar tipiška,-bendruosius sociologinius principus,kuriems paklūsta kiekviena žmonių visuomenė,siekianti gero gyvenimo.

Platono veikalas “Valstybė”

Visais laikais viso pasaulio mokslininkai išsamiai tyrinėjo ir tebetyrinėja antikos filosofų palikimą.Tyrinėjimų literatūra dabar šimtus kartų viršija patį palikimą.Į pagrindines pasaulio kalbas išverti beveik visi iki šiol žinomi išlikę antikinės filosofijos šaltiniai.

Platono veikalas “Valstybė” buvo sukurtas antikos laikais.

Antika-daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikų ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis: pirmosios graikų filosofinės mokyklos steigėsi 7-6 a. prieš mūsų er

rą,o paskutinės Romos imperijoje veikė dar 5-6 mūsų eros amžiuje. Antikinės filosofijos pabaiga maždaug sutampa su platoniškosios Atėnų akademijos uždarymu 529m.

Antikinės civilizacijos ir jos filosofijos vystymasis nebuvo tolygus. Būta ir pakilimo, ir nuosmukio periodų. Pagrindinė nuosmukio priežastis buvo ta, kad vergoviniu darbu besiremianti visuomenė pasiekė aukščiausią savo išsivystymo stadiją ir nebegalėjo toliau tobulėti,vyraujant vergoviniams santykiams. Antra vertus, teoriniai mokslai atitrūko nuo praktikos. Tuometinė visuomeninė praktika nepajėgė nei patvirtinti, nei paneigti iškeltų teorinių teiginių. Pagaliau pirmaisiais mūsų eros amžiais besiformuojanti krikščionybė palaidojo antikinę kultūrą. Nors pirmieji krikščionybės apologetai atmetė antikos filosofiją, bet vėliau jie negalėjo apsieiti be jos. Praėjus beveik tūkstančiui metų po antikinės civilizacijos žlugimo, Vakarų Europoje kilo humanistinis sąjūdis, kuris iš esmės reiškė antikinės kultūros atgimimą. Tai buvo vadinama Renesanso epocha. Retrospektyvinė projekcija į antiką teikė pagrindinius impulsus naujos civilizacijos Vakarų Europoje formavimuisi. Šia prasme antikinė kultūra vadinama šiuolaikinės Europos civilizacijos lopšiu. Visais laikais viso pasaulio mokslininkai išsamiai tyrinėjo ir tebetyrinėja antikos filosofinį palikimą.

Kūrybinga senovės graikų mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijų,kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa. Graikai jau turėjo Herakleito, pitagorininkų, elėjiečių ir kitas filosofijos mokyklas, kurių tolesnė raida atvėrė kelią filosofinių sistemų formavimuisi. Ilgai dominavęs gamtamokslinis pasaulio aiškinimas Demokrito materializme. O idealistinio mąstymo pradmenys ryškiau atsiskleidė sofistų ir Sokrato filosofijoje.Juos išplėtojęs Platonas sukūrė savo filosofiją – objektyvųjį idealizmą.

Platonas (428/427 – 348/347 m. pr. Kr.) ieškojo tiesos, gėrio, grožio ir kitų idealų, kurie jo filosofijoje yra glaudžiai susiję. Jie analizuojami pačiais įvairiausiais aspektais. Siekdamas tuos idealus pagrįsti teoriškai, Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą. Bet Platono tarsi nedomino tai, ką jis matė. Mąstymo ir fantazijomis galiomis jis kūrė abstrakčius idealus, o juos įgyvendinti patikėjo valstybei. Todėl visa Platono filosofija glaudžiai susijusi su valstybės teorija.Galima manyti, kad sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui – valstybės problemų sprendimui. Valstybės reikalams graikai nebuvo abejingi ir iki Platono. Jie siūlė įvairias reformas, stengėsi taisyti tai, kas jiems atrodė negera. Tačiau Platonas reformomis nepasitenkino. Išnagrinėjęs visus jam žinomus valstybės tipus- timokratiją, oligarchiją, demokratiją ir tironiją, – jis atmetė juos kaip netinkamus ir sukūrė visiškai naują valstybės tipą, idealios valstybės modelį. Tai buvo pirmoji vientisa valstybės teorija, turėjusi didžiulę reikšmę tolesnei filosofijos raidai.

Platono filosofijos specifiką didele dalimi nulėmė konkreti istorinė situacija ir aplinka, kurioje jis gyveno. Visas Platono gyvenimas buvo susijęs su Atėnų miestu – valstybe, jos iškilimu, klestėjimu ir smukimu. Gimė jis, kai graikų ir persų karai (490 – 449 m. pr. Kr.) buvo sėkmingai užbaigti ir graikai, išsivadavę iš ilgai trukusios persų priespaudos, savo jėgas ir dėmesį galėjo skirti vidaus gyvenimui. Senieji ekonomikos ir kultūros centrai kolonijos – Miletas, Efesas ir kiti – buvo sunaikinti arba neteko pirmykštės reikšmės. Dabar iškilo metropolijos miestai – Korintas, Aigina ir ypač Atėnai, kovų prieš persus hegemonas. Gyvenimas Atėnuose labai suintensyvėjo. Laisvas atėnietis, kuris, kaip ir kiekvienas graikas, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime ir valstybės valdyme, dabar jautė pareigą reprezentuoti ne tik Atėnus, bet ir visą Graikiją. Atėniečiui jau nepakako mokyklinių žinių, jo nebepatenkino ir gamtos filosofija. Į pasaulį dabar jis žvelgė per žmogų. Jis troško žinoti, kaip jam dera gyventi, kaip elgtis, kokia jo vieta valstybėje, ar jis gali pažinti pasaulį, žmogų ir koks to pažinimo tikslas. Atsakymą i šiuos klausimus mėgino rasti humanistinės krypties mąstytojai – sofistai. Keliaudami iš miesto į miestą, jie mokė graikus įvairiausių dalykų, bet visų pirma- mąstyti ir reikti savo mintis, įtikinti ir pavergti klausytoją. To meto sofistai neabejotinai buvo švietėjai plačiąja to žodžio prasme. Jie – Protagoras, Gorgijas, Prodikas ir kiti – žadino intelektualinį nerimą, skatino kultūros ugdymą. Ypač daug jie nusipelnė kalbos mokslams – gramatikai, stilistikai. Sofistai įžvelgė žodžio grožį ir galią. Mokėjimas tinkamai vartoti žodį sofistui buvo didžiausias gėris, suteikiąs laisvę, ir teisę valdyti kitus. Tačiau sofistai suabsoliutino individo galias, todėl jų mąstysenoje nuo pat pradžių buvo ryškus subjektyvizmas ir reliatyvizmas. Šios pakraipos švietėjus paprastai domino ne objektyvi tiesa, o nauda ir mokėjimas įtikinti. Dėl to jie lengvai nukrypdavo nuo dalyko esmės.Toks galvojimo būdas negalėjo užtikrinti, kad žmogus, išmokęs sofistikos, nepanaudos jos savanaudiškiems ir žemiems tikslams. Pražūtingos sofistikos galimybės ypač atsiskleidė Peloponeso karo metu (431 – 404 m. pr. Kr.), kai išryškėjo vergovinės santvarkos prieštaravimai, prislopinti taikos ir klestėjimo laikotarpiu. Naminio karo nelaimės neseniai buvusius galingus Atėnus smukdė ekonomiškai, politiškai, morališkai.Visuomeniniame gyvenime pradėjo įsigalėti tie, kurių noras patogiai įsikurti nustelbdavo sąžinę. Istorikai nurodo, kad tuo metu Atėnuose kiekvienas,kuris bent trumpam pasijusdavęs stipresnis už kitą, manęs, kad jam nesą nieko negalima. Krašte viešpatavęs kyšininkavimas, išdavystės ir nepasitikėjimas. Dori ir sąžiningi žmonės buvę laikomi kvailiais, o triumfuojantys skriaudikai taręsi esą išminčiai. Klestinti demokratija užleidusi vietą nuolatiniam valdančiųjų partijų keitimuisi, kurį kuri lydėjo teroro bangos. Visų tų blogybių šaltinis buvęs valdžios troškimas.

Platonas sielojosi dėl savo krašto negandų ir ieškodamas jų priežasčių priėjo išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti moksliškai. Jis ryžosi parodyti atėniečiams, kokia turėtų būti valstybė ir jos piliečiai. Iš tikrųjų tai buvo mėginimas gelbėti aristokratų (aristokratais Platonas vadino geriausius žmones ir piliečius) padėtį teoriškai pagrindžiant jų ideologiją. Tam jis skyrė savo žinias ir gabumus. Aristokratų lūkesčiai ir jų gyvenimo suvokimas Platonui nebuvo svetimi – jis pats buvo kilęs iš labai senos aristokratų giminės: Platono tėvas Aristonas – legendinio karaliaus Kordo ainis, artimas Perikliui, motina – garsiojo įstatymo leidėjo Solono giminaitė. Berniukui buvo duotas senelio Aristoklio vardas. Platonas – tai jo slapyvardis (iš graikų kalbos reiškiantis-platumą). Taip jį pavadino gimnastikos mokytojas, o gal Sokratas dėl to, kad buvo gražiai ir tvirtai sudėtas, plačių pečių ir krūtinės. Nuo pat vaikystės buvo rūpestingai auklėjamas ir mokomas. Ir gabumų jam netrūko – buvo gabus gimnastikai, muzikai, tapybai, literatūrai. Poetu jis liko visą gyvenimą. Filosofinėje kūryboje Platonas nuolatos vartojo palyginimus, analogijas, mitinius įvaizdžius, suteikdamas jiems simbolinę prasmę. Jaunuolis greičiausiai ir rengėsi tapti poetu ar valstybės vyru. Tačiau dvidešimties metų Platonas atsitiktinai sutiko Sokratą (kurį K.Marksas pavadino “filosofijos įsikūnijimu”). Sokratas ir išsigimusios sofistikos laikais gyveno taip, kaip mokė. Lydimas jaunų vyrų – savo šalininkų,- ir aikštėse, ir gatvėse, ir bičiulių namuose jis su kiekvienu norinčiu (nes ir turtuoliui, ir vargšui vienodai leidęs klausinėti, atsakinėti arba klausytis) aiškinosi, kas yra gėris, grožis, teisingumas, valstybė, koks turi būti valstybės vyras ir t. t. Sokratas reikalavo, kad žmonės suprastų vartojamų žodžių reikšmę ir prasmę, o tai įmanoma tik suvokus dalyko esmę. Platoną sužavėjo Sokrato teorija ir gyvenimo principai. Paskutinius devynerius metus iki Sokrato mirties jis buvo vienas iš artimiausių Sokrato bičiulių ir klausytojų. Tragišką Sokrato mirtį Platonas išgyveno skaudžiai. Po mokytojo mirties, matyt, susidarius tam tikrai politinei situacijai, Platonas išvyko iš Atėnų ir dvylika metų keliavo po pasaulį, bendravo su kitų kraštų mokslininkais, gilino savo žinias. Jis lankėsi Megaroje, kur Eukleidas, subūręs Sokrato šalininkus, įkūrė Megaros mokyklą, ir susipažino su jos filosofija, griežtai skyrusia sąvokinį pažinimą nuo juslinio. Egipte Platonas domėjosi visuomenės susiskirstymu į kastas, darbo pasidalijimu ir t. t. Italijoje jis gilinosi į elėjiečių racionalizmą ir pitagorininkų teorijas, žavėdamasis matematiniu mąstymu. Kai kurie minėtų teorijų motyvai aptinkami ir Platono filosofijoje. 387 m. pr. Kr. būdamas jau keturiasdešimties metų, Platonas sugrįžo į Atėnus ir Akademo miškelyje įkūrė filosofijos mokyklą – Akademiją, su kuria susiejo tolesnį savo gyvenimą. Šeimos jis nesukūrė, bet vienišas nebuvo: apsuptas mokinių ir vienminčių, jų garbinamas ir net dievinamas jis gyveno iki gilios senatvės, visiškai atsidavęs filosofijai.

Pagal pažiūrų genezę Platono veikalai chronologiškai skirstomi į tris laikotarpius:

1.Ankstyvosios kūrybos veikalai:”Eutifronas” (apie dievobaimingumą), “Lauchetas” (apie drąsą), “Charmidas” (apie retoriką, hedonizmo ir egoizmo kritiką), “Sokrato apologija”,”Valstybės”I knyga ir kt. Tuo laikotarpiu mąstytojas dar labai siekė Sokratu ir, vadovaudamasis jo metodu, kovojo su jam nepriimtinomis pažiūromis, ypač su sofistais.

2.Viduriniojo kūrybos laikotarpio veikalai:”Menonas” (apie galimybę išmokti dorovės), “Kratilas” (apie kalbą), “Fedras” (apie santykį tarp sielos ir idėjos), “Fedonas” (apie sielos nemirtingumą), “Puota” (apie meilę), “Valstybė” II-X knygos, “Teaitetas” (apie pažinimą) ir kiti. Šiuo laikotarpiu buvo sukirta dualistinė Platono filosofija, idėjų teorija.

3.Vėlyvosios kūrybos veikalai:”Parmeninas” (apie platoniškai suprantamą dialektiką), “Sofistas” (apie būtį),”Politikas”, “Timajas” (apie gamtą), “Įstatymai” (sušvelninta idealios valstybės teorija) ir kiti. Paskutiniuoju laikotarpiu Platonas beveik nustojo reiškęs mintis Sokrato vardu. Į amžiaus pabaigą jis vis daugiau rėmėsi pitagoriečių mąstysenos principais.

Platono veikalai, laimingai susiklosčius aplinkybėms, išliko visi. Mėgstama jo veikalų forma – dialogas. Dialoguose dalyvauja konkretūs asmenys. Kiekvienas iš jų gina savo pažiūras, priešpriešindamas jas oponento teiginiams. Platonas neapsiriboja vien savo laikotarpiu: jis žvelgia toli į praeitį, kritikuoja viską, ko pats nepripažįsta, ir gina visa tai, kur įžvelgia savo pažiūrų šaltinį. Be to remdamasis susintetintais analizuojamų problemų duomenimis, Platonas žvelgia į ateitį: jis prognozuoja, kuria idealius modelius, kuriuos taiko pasauliui ir žmogui.Dialoguose Platonas dažniausiai naudojasi Sokrato klausimų ir atsakymu metodu, kurį jis mėgino suderinti su plačiu savo filosofijos užmoju. Sokrato metodas visų pirma reikalavo tiksliai formuoti klausimą, o atsakymas į jį turėjo iš dalies paaiškinti tiriamąjį objektą ir suplanuoti tolesnę jo analizę. Platonas nė vienos problemos nesprendžia iki galo ir iš karto. Jis formuluoja ją ir susieja su daugeliu kitų problemų. Toks tyrimo būdas reikalauja nuolatos sugrįžti prie to, kas jau buvo nagrinėta, kad į tą patį dalyką būtų galima pažvelgti kitame kontekste, kitu aspektu. Todėl terminai ir sąvokos čia ne visada vienareikšmiai. Jų turinys priklausomai nuo konteksto keičiasi, darosi skirtingas, o kartais prieštarauja ar net priešingas. Platono filosofija – nuolatinis ieškojimas, nuolatinė kūryba, kurią lemia priešybių įžvelgimas, jų vienijimas, visumos skaidymas ir dalių jungimas, sintetinimas. Platonas tiesos ieško mąstydamas. Jis derina, skaido, analizuoja ir sintetina grynąsias sąvokas. Juslėmis gauti duomenys, Platono nuomone, tam tik kliudytų. Siela “geriausiai mąsto tada, kada jai nekliudo nė vienas iš pojūčių ar jausmų – nei girdėdamas, nei regėdamas, nei nuliūdimas, nei koks džiaugsmas, bet kai ji daugiausiai susitelkia savyje”. Šį sąvokų derinimo ir jų analizės būdą, kuris parodo, kad sąvokos yra viena su kita susijusios, viena kitą lemia, papildo ir viena į kitą pereina, Platonas vadino dialektika. Dialektika jam – tai įrankis, padedąs apvalyti sąvokas nuo juslinės ir atsitiktinės medžiagos, išgryninti jas, padaryti tinkamas pažinimui ir mąstymui. Susieta su įvairiomis mokslo dalimis, ji turėtų būti ne kas kita, kaip filosofija, kuri, pasak Platono, turinti tendenciją išsikristalizuoti į savarankišką mokslą. To mokslo objektas turėtų būti idėjos, o metodas – sąvokų derinimas, Neabejotina, kad Platono keltas mąstymo autonomijos reikalavimas, racionalistinis sąvokų derinimas, susiejant jas su visomis filosofijos dalimis, įžvelgiant prieštaravimus ir ieškant būdo jiems įveikti bei suderinti, turėjo įtakos vėlesniems dialektikams. Pasitelkęs dialektiką Platonas toli pažengė teorinio mąstymo srityje, iškeldamas proto, mąstymo reikšmę pažinimui, parodydamas, kad mąstymas kokybiškai skiriasi nuo juslinio pažinimo.

Terminas idėja Platono filosofijoje reiškia rūšį, formą.Jis neignoravo loginių ir gneseologinių idėjos aspektų, tačiau labiausiai idėja jį domino ontologiniu požiūriu. Daikto atžvilgiu idėja jam yra pirminė. Tai daikto esmė, egzistuojanti šalia daikto, nesąlygojama laiko ir erdvės. Platoniškoji idėja galėtų reikšti mintimi suvokiamą tobulybę. Prie jos nieko negalima pridėti ir nieko atimti. Tai lyg idealus daikto modelis ar kriterijus. Štai kaip Platonas aiškina grožį. Grožio objektas – tai ne konkretūs gražūs daiktai. Tai nei graži mergina, nei graži lyra, nei gražus ąsotis, nei auksas. Išvardintų objektų grožis santykinis ir praeinamas. Tuo tarpu Platonui rūpi amžinas ir nepriklausomas grožis, toks, kuris daro gražiu visa, su kuo tik besusietų. Tą amžiną, nekintantį, protu suvokiamą grožį, kuris tampa lyg kriterijumi, vertinant, kas gražu, Platonas vadina grožio idėja. Egzistuodama savarankiškai, ji sujungia į vieną aibę visa, kas gražu. Platonas idėją priešpastato ne tik daiktui, bet ir materijai, suprasdamas ją kaip nebūtį, kurioje turėtų atsirasti daiktas. O šį atsiradimą, anot Platono, sąlygoja idėjos ir materijos susijungimas. Mąstytojas vaizdingai lygina idėją su vyriškuoju (aktyviuoju), o materiją – su moteriškuoju (pasyviuoju) pradu. Tų pradų susijungimas duodąs trečiąjį narį – daiktą. Idėja apsprendžia tai, kas daikte turi išliekamąją vertę, ir tai, per ką daiktas susisieja su daugeliu kitų daiktų, priklausančių tai pačiai giminei. Tuo tarpu materija sąlygojanti daikto nepastovumą ir jo žuvimą. Materija apsprendžia ir tai, kad daiktas yra tik panašus į savo idėją. Tai esąs tik idėjos šešėlis. Daiktų pasaulyje, anot Platoną, žmonės gyvena lyg prikaustyti prie olos taip, kad jie negali atsigręžti. Už jų pečių esančios šviesios, saulę primenančios idėjos. Tačiau žmonės esą lemta matyti ant sienos priešais save tik idėjų šešėlius. Tai ir yra daiktai, su kuriais žmogų susieja jutimai. Idėjų jutimai nepasiekią. Kai stebimi gražūs arkliai, gražūs apsiaustai ir kita, nė vienas iš tų objektų neatskleidžia grožio idėjos.Vaizdinį stebėjimą Platonas sieja su manymu. Praktinėje veikloje manymo dažniausiai ir pakanka. Tačiau tai dar netikras žinojimas. Tikram žinojimui rūpi idėjos, o jos pažįstamos protu.Vertindami lygius daiktus, remiamės jau turimu lygybės supratimu. Vadinasi, lygybės sąvoka, lygybės idėja sąmonėje jau turėtų būti. Lygūs daiktai – tik akstinas surasti tą idėją sąmonėje, ją prisiminti. Platonas pateikia faktų, kurie, jo nuomone, liudija bendrybės buvimą sąmonėje iki pažinimo.Įžvelgti bendrybę sąmonėje gali padėti intuicija. Ji, pasak Platono, yra tiesioginis objekto pažinimas protu, intelektinis stebėjimas. Ji nesietina su ekstaze ar mistika – toks požiūris išryškėjo vėlesniųjų mąstytojų, Platono sekėjų teorijose. Platonas, atrodo, intuiciją suprato daug blaiviau. Ji esanti pasiekiama įtemptu proto darbu. Kai objektą ilgai analizuojame, apie jį mąstome, jis staiga lyg atsiveria, ir protas jį supranta.

Sielą graikų mąstytojai iki Platono suprato labai plačiai: ji buvo judėjimo, gyvybės ir visų dvasinių galių priežastis ir šaltinis. Ir Platonas sielą supranta analogiškai, anot jo, siela esanti artima idėjoms, ji kilusi iš idėjų ir lemianti judėjimą ir gyvybę. Visa kas gyva ir kas juda, turi sielą. Ne tik žmogus, bet ir pasaulis esąs gyvas organizmas ir turįs sielą. Pasaulio siela susijusi su visomis pasaulio dalimis, visais daiktais. Ji – toji jėga, kuri tvarko materialųjį pasaulį pagal idėjų pavyzdį. Todėl ji ir esanti pasaulio tvarkos, harmonijos ir tikslingumo laidas. Pasaulio siela – aktyvi jėga. Jos veikla – visa apimantis mąstymas. Pasaulio siela mąstanti apie savo pačios veiklą. Mąstydama ji nuolatos sugrįžtanti į save ir įsisąmoninanti, ką yra atlikusi. Žmogaus siela susijusi su pasaulio siela, ji – pasaulio sielos dalis. Todėl ji taip pat artima idėjoms; vientisa, amžina ir nemirtinga. Kiekvienas individas turi savo individualią sielą. Ji – žmogaus esmė. Ji padaranti žmogų tuo, kuo jis yra. Tai ji suteikianti kūnui gyvybę, o kūnui mirus nuo jo atsiskirianti. Kūnas, pasak Platono, yra sielos kalėjimas. Atėjusi iš idėjų pasaulio, siela ilgisi tiesos, grožio ir harmonijos. Ji veržiasi prie idėjų tobulumo, siekia aukščiausio gėrio. Tačiau kelias į jį nelengvas, nes kūniškoji prigimtis turi savo teisių, ir siela privalanti į jas atsižvelgti. Platonas siekė parodyti, kad gyvenime svarbiausia paklusti protui, įveikti kūniškumą.

Rašydamas “Valstybę”, Platonas pasirinko dialogo formą, kuri suteikia talpumą ir dėstymo laisvumą, kurių traktatas netoleruotų. Tačiau ir už literatūrinius, ir už mokslinius motyvus svarbiau tai, į ką jau buvo atkreiptas dėmesys,- kad pats gyvenimas mieste-valstybėje nebuvo taip suklasifikuotas ir suskirstytas kaip šiais laikais. Kadangi visa žmogaus veikla glaudžiai siejosi su jo pilietiškumu, kadangi jo religija buvo valstybės religija, o jo menas – miesto piliečio menas, visi šie dalykai negalėjo būti labai aiškiai atskirti. Geras žmogus turi būti garas pilietis; geras žmogus vargu ar gali egzistuoti blogoje valstybėje; būtų beprasmiška svarstyti, kas yra gera žmogui, neatsižvelgiant į tai, kas yra gera miestui. Todėl tam, ką Platonas mėgino padaryti, ir buvo būdinga psichologinių ir socialinių, etinių ir politinių motyvų sąraizga.

Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui.Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti, ji turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tai organizacijai nuo vidaus ir išorės priešų. Nepaisant problemų ir temų gausumo, jų įvairovės Valstybėje, veikale išdėstyta politinė teorija yra labai vieninga ir gana paprastos loginės struktūros.Svarbiausiais ir būdingiausiais Platono plėtojamas mintis galima apibendrinti keliais teiginiais; visuose tuose teiginiuose ne tik vyrauja vienas požiūris- jie gana tiksliai suformuoti abstrakčiai samprotaujant; nors tas samprotavimas anaiptol nebuvo atsietas nuo egzistuojančių institucijų stebėjimo, bet ir nesidėjo priklausąs nuo jo. Diskusija apie egzistuojančias valstybės buvo įdėta siekiant pabrėžti kontrastą idealiai valstybei.Valstybės teorija plėtojama glaudžiai sunertų minčių grandine, kuri yra drauge ir vieninga, ir paprasta. Būtina atkreipti dėmesį, kad šioje teorijoje pernelyg dominuoja vienintelė idėja ir kad teorija yra pernelyg paprasta Platono objekto- miesto-valstybės politinio gyvenimo atžvilgiu.

Pamatinę “Valstybės” idėją Platonas perėmė iš savo mokytojo doktrinos, kad dorybė yra žinojimas. Tačiau teiginys, jog dorybė yra žinojimas, reiškia, kad yra objektyvus gėris, kurį reikia pažinti, ir kad jį galima pažinti racionaliu ar loginiu nagrinėjimu, o ne intuicija, spėlionėmis ar tiesiog pasikliaujant sėkme. Gėris yra objektyviai realus, kad ir ką apie jį manytų, ir jį reikia įgyvendinti ne todėl, kad to nori ž

. . .

Išvados

Nedaug knygų, pretenduojančių vadintis traktais apie politiką, yra taip nuodugniai apgalvotos ir taip gerai sustyguotos kaip Valstybė. Ir ko gero, nė vienoj iš jų nerasim tokios drąsios, tokios originalios, tokios provokuojančios minčių sekos. Dėl to ji ir tapo visų laikų knyga, iš kurios vėlesnieji šimtmečiai sėmėsi kuo įvairiausio įkvėpimo. Dėl tos pačios priežasties jos didžiulė reikšmė bendra ir plati, ji neapsiriboja kokia nors sritimi. Kai kas Valstybę laikė didžiausia iš utopijų; ja sekė ištisi būriai filosofų utopistų, tačiau šis knygos aspektas Platoną domino taip mažai, kad jam beveik nerūpėjo plano detalės. Valstybė amžinai bus mokslininko balsas, intelektualo, suprantančio, kad pažinimas ir švietimas yra tos jėgos, kuriomis turi remtis visuomenės pažanga, tikėjimo išpažinimas. Ir iš tiesų, kas gali nurodyti žinojimo kaip politinio veiksnio ribas, ir ar nors viena visuomenė savo problemoms spręsti buvo pasitelkusi visas išlavinto mokslinio proto pajėgas? Vis dėl to neįmanoma išvengti išvados, kad Valstybėje Platonas, kaip ir dauguma intelektualų, supaprastino problemą labiau, negu priimtina žmogiškųjų santykių sričiai. Prielaida, kad valdymas yra vien mokslinio žinojimo reikalas, kurį žmonių dauguma gali atiduoti į kelių gerai parengtų specialistų rankas, neįvertina tvirto įsitikinimo, kad esama sprendimų, kuriuos žmogus privalo padaryti pats.

Platono etikoje nėra esminio atotrūkio tarp polinkio ir pareigos ar tarp individų ir visuomenės, kuriai jie priklauso, interesų. Kur tokie konfliktai kyla-o “Valstybė” buvo parašyta todėl, kad jie kyla,- jie spręstini ugdymo ir reguliavimo, o ne slopinimo ir privartos būdu. Platono tezė, kad gėris yra tikslaus žinojimo dalykas, tiesiogiai kyla iš jau senovėje praktikuoto prigimties ir konvencijos skyrimo ir Sokrato ginčo su sofistais. Jeigu nėra nieko, kas būtų realus ir objektyvus gėris, ir jeigu protingi žmonės dėl to negali sutarti, vadinasi, nėra tokio valstybės valdymo meno modelio, kokį Platonas tikėjosi atrasti. Lengva perdėti jo atitrūkimą nuo realių aplinkybių, bet jam, matyt, buvo visiškai nesvarbu, ar jo ideali valstybė gali būti sukurta tikrovėje. Jis mėgino parodyti, kokia iš principo turi būti valstybė; jeigu faktai neatitinka principo, juo blogiau faktams.

Dėstydamas savo asmeninės nuosavybės teoriją, jis nė žodžio nepasako apie vergus. Akivaizdu, kad Platono valstybė galėjo egzistuoti be vergijos, nes jis nemini jokio darbo, kurį turėtų atlikti vergai.

Platonui troškusiam patobulinti miesto-valstybės viešąjį gyvenimą, taip ir nepavyko perprasti vieno iš svarbiausių jo politinių aspektų. Turint omenyje auklėjimo svarbą valstybei, labai keista, kad jis visiškai neužsimena apie amatininkų rengimą ir netgi nepaaiškina, kaip juos ketina įtraukti į pradinio mokslo planą ir ar apskritai ketina. Tai dar sykį parodo stebinantį Platono išvadų neapibrėžtumą, juolab kad jo neabejotinas ketinimas perkelti į aukštesnį luomą teikiančius vilčių vaikus iš amatininkų šeimų atrodo praktiškai neįgyvendinamas – nebent atranką padėtų atlikti konkursinė auklėjimo sistema.Jis taip smarkiai nepasitikėjo “šauniu visapusiškumu”, kad nukrypo į priešingą kraštutinumą, nepripažindamas amatininkas kitų sugebėjimų duoti naują visuomenei, išskyrus savo amatą. Senojo keitimosi nuomonėmis miesto susirinkime ir taryboje nebelikę nė pėdsako, ir tas žmogaus individualybės aspektas, kurį Atėnų demokratai vertino labiau už viską, masėse turi būti sunaikintas. Aukštesnės gyvenimo veiklos atžvilgiu jos gyvena protingesnių žmonių globojamos.

Šiaip ar taip, Valstybės ideali valstybė buvo tiesiog miesto-valstybės politinio kulto, jos laisvų piliečių idealo ir tikėjimo, kad kiekvienas žmogus pagal savo galimybes gali tapti valdžios pareigų ir teisių dalininku, neigimas. Įstatymu paremtos savo laisvės pojūtis kaip tik ir buvo tas miesto-valstybės elementas, kuriam graikai teikė didžiausią moralinę vertę ir kuris, jų nuomone, skyrė graiką nuo barbaro. Reikia pripažinti, kad šis įsitikinimas iš graikų perėjo į daugumos Europos valdymo formų moralinius idealus. Įstatymų praleidimą Platono idealioje valstybėje galima vertinti tik kaip nesugebėjimą suvokti pačios tos visuomenės, kurią jis troško patobulinti, nuostabų moralinį aspektą. Taip pat aišku, kad Platonas negalėjo įtraukti įstatymu kaip esminio valstybės elemento nepertvarkydamas visos filosofinės sistemos, kurios dalis yra ideali valstybė. Jų praleidimas buvo ne užgaida, bet pačios filosofijos padarinys. Juk jeigu mokslinis žinojimas visada pranašesnis už tautos nuomonę, kaip mano Platonas, vadinasi, nėra jokio pagrindo gerbti įstatymus, kad jie taptų aukščiausiąja valdžia valstybėje. Įstatymai priklauso konvencijos sričiai, jie atsiranda iš susiklosčiusių papročių. Jeigu Platonas klysta mėgindamas paversti valstybę auklėjimo institucija, jeigu auklėjimui tai užkrauna nepakeliamą naštą, tuomet reikia peržiūrėti filosofinius principus- ypač prigimties bei konvencijos ir proto bei patyrimo ryškią priešpriešą. Įtarkime, kad taip galėjo atsitikti; bent jau susidaro įspūdis, kad Valstybės teorijoje iki galo neišsiaiškina visų aptariamų problemų esmė, ir tai vėliau paskatino Platoną pagalvoti apie įstatymų vietą valstybėje ir pateikti Įstatymuose kitokio tipo valstybę, kurioje įstatymai, o ne žinojimas būtų vyraujanti jėga.

Platonas valstybės projektą kūrė graikams, galvodamas apie nedidelės apimties miestą-valstybę. Tačiau Graikijoje tas projektas nerado ir negalėjo rasti pritarimo. Miestai- valstybės jau buvo atgyvenę savo laiką. Artėjo imperijų laikotarpiai su jų kosmopolitinėmis pasaulėžiūromis. O ekonomiškai vergovinė Graikija buvo dar labai toli nuo to, kad jos gyvenimą galima būtų tvarkyti moksliniais pagrindais. Platonas valstybės idėją atplėšė nuo ekonominės krašto struktūros. Jis ją suabsoliutino ir net mistifikavo, pajungdamas jai žmogų ir visas jo kūrybines galias. Vieninteliu teisingumo kriterijumi jis pripažino protą, palikdamas jį valdovo dispozicijai. Susižavėjęs Egipto visuomenės sutvarkymu ir Spartos bei Kretos militaristinėmis santvarkomis, jų pavyzdžiu Platonas kūrė utopiją, lyg ir nepastebėdamas, kad jo siūlomoji valdymo forma palieka atvirą kelią despotizmui, subjektyviam vadovavimui, piliečių iniciatyvos suvaržymui. Platono sukurtos utopijos, kaip ir visos jo filosofijos, pagrindas iliuziškas ir prieštaringas. Tačiau ši filosofija yra pirmoji objektyvaus idealizmo sistema, kurioje Platonas sugebėjo labai taikliai užčiuopti kai kurias iki šiol aktualias problemas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. George H.Sabine, Thomas L.Thorson “Politonių teorijų istorija”.Amžius, 1995.

2. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. V.,”Mintis”, 1977.

3. Platonas / Valstybė: {iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius}. Vilnius: Pradai, 2000.

4. Jaeger W. Пайдея. Воспитание античного грека. – Москва: Греко- латинский кабинет, 1997.

5. Platonas / Faidonas arba apie sielą {iš graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė}. Aidai, 1999.

Join the Conversation

×
×