Platonas ir Popperis: palyginimas

853 0

Turinys 2

Įvadas 3

1 Platono pažinimo ir idėjų teorija 5

2 K. R. Popperio pasaulis 3 8

3 Panašumai ir skirtumai 13

3.1 Tiesa 13

3.2 Objektyvumas ir realizmas 13

3.3 Metodas 16

3.4 Žinojimo genezė 18

3.5 Sąvokos 20

4 Teorijų pritaikymas 21

Išvados 23

Literatūros sąrašas 24Įvadas

Karlas Popperis savo filosofijoje teigė būtinumą ieškoti ir iškelti kuo drąsesnes hipotezes. Tai darė ir jis pats neigdamas indukciją kaip mokslo metodą ar teigdamas, kad vienintelis mokslo metodas yra „bandymų ir klaidų“ metodas, kurį filosofas taikė ne tik savo mokslo, bet ir socialinėje filosofijoje. Ir kai pagaliau Popperis paskelbė pasaulio 3* teoriją, kuri daugeliui priminė jau Platono skelbtąją idėjų teoriją, daugelis pamanė, kad tai tėra senatvės klliedesiai.

Popperis yra vienas paskutiniųjų pasaulinio garso filosofų, Platonas savo ruožtu – vienas pirmųjų. Juos abu skiria daugiau nei du tūkstančiai metų, todėl visai nenuostabu būtų, kad disponuodami kardinaliai skirtinga patirtimi bei pasaulėžiūra, jie abu turėjo sukurti itin skirtingas teorijas apie objektyvų žinojimą. Tačiau abiejų jų teorijos buvo sulygintos, ir pats Popperis teigia, kad tarp jo ir Platono panašumo vis dėlto esama. Todėl bandyti įžvelgti panašumus ir skirtumus tarp teorijų, kurias skiria beveik visas Vakarų filosofijos laikotarpis, būtų be galo įdomu.

Betyrinėjant abiejų fiilosofų teorijas iškilo nemažai klausimų. Visų pirma – kodėl iš viso abiem filosofams prireikė pasaulio, pažymėto predikatu – „objektyvus žinojimas“? Kaip atrodo abiejų filosofų objektyvaus žinojimo pasauliai? Kokių kitų mąstytojų mintys buvo panaudotos kuriant šias teorijas? Koks yra tiems pasauliams iškeltas tikslas? Ko

okia pasaulių paskirtis? Koks yra pasaulių ontologinis statusas? Epistemologinis? Ar šie pasauliai nepriklausomi? Kokiais metodais yra pažįstami ar kuriami šie pasauliai? Kokiais principais vystosi šie pasauliai, o jei nesivysto, tai kodėl? Galiausiai, kokią vietą Platono idėjų ir Popperio pasaulio 3 teorijos užima tarp kitų šių filosofų idėjų? Ar jos organiškai įsilieja į jų siūlytą pažinimo ar mokslo interpretaciją?

Ieškant atsakymų į šiuos klausimus buvo remiamasi įvairia literatūra. Popperio pasaulio 3 problema buvo tiriama labiausiai remiantis jo paties darbais: „Objektyvus žinojimas“ (1995), paskelbtu 1972 metais; autobiografija (1992), parašyta 1976 metais bei Popperio paskaitų medžiaga (1996), išleista 1994 metais. Tai sąlygojo konkretus ir sistemingas filosofo teorijos išdėstymas jo paties darbuose bei faktas, kad dar nėra ypatingai daug kritinės literatūros, ypač Lietuvoje, apie Popperio pasaulį 3, nes ši idėja nėra labai populiari ir daugelis į ją žvvelgia skeptiškai bei linkę svarstyti Popperio idėjas be jos.

Aiškinantis Platoną remtasi buvo jo paties kūryba – „Valstybe“ (2000b), „Faidru“ (1996), „Teatetu“ (1970b), „Timajumi“ (1995), „Faidonu“ (1998), „Puota“ (2000a) bei „Parmenidu“ (1970a), tačiau visgi didesnis dėmesys buvo skirtas kritinei literatūrai, ypač tai, kuri išryškindavo idėjų teorijos bruožus, visų pirma todėl, kad tiesiog esama daugiau tokios literatūros, o ir todėl, kad visgi Popperis, o ne Platonas, yra šio darbo pagrindinis tyrimo objektas.

Iš kritinės literatūros tiek apie Popperį, tiek Platoną, labiausiai buvo remtasi lietuvių tyrinėjimais, ypač paskelbtaisiais „P
Problemose“: V. Burovo (1979), S. Jankausko (1987, 1983, 1993), J. Karoso (1979), E. Nekrašo (1977a, 1977b), A. Plėšnio (1984) ir V. Valevičiaus (1987) straipsniai. Apie Platono idėjų teoriją buvo pasiskaityta ir E. Taylor‘o (1960) bei A. F. Losevo (1990, 1991, 1993) darbuose. Informacija apie A. Tarski, stoikų, B.Bolzano ir G. Frege‘s pažiūras buvo paimta iš D. Baltzly (2000), A. Gupta (1998), A. Heck‘o (1998), W. Künne (1998), D. Sedley (1998) ir E. Zalta (2002) straipsnių. Kai kurių Platono vartojamų terminų reikšmės buvo peržvelgtos senosios graikų kalbos žodyne (Liddel, Scott 1996).1 Platono pažinimo ir idėjų teorija

Pagrindinė tiek ankstyvosios, tiek klasikinės antikos filosofijos problema buvo būties pradų paieškos. Šio nusistatymo nepakeitė net Sokrato bei sofistų perėjimas nuo natūrfilosofijos prie etikos ir humanizmo, nuo būties tyrimo prie žmogaus tyrimo. Platonas, nors ir žymėdamas kokybiškai kitokį laikotarpį, nepajėgė atsiskirti nuo Jonijos filosofų problematikos, tačiau būtį aiškino ne penkiais gamtos elementais, kaip tai darė pastarieji, o savo atrastaisiais principais, kurie galėjo pateikti atsakymus į klausimus jau ne tik apie būtį, bet kartu ir apie žmogų. Norint ištirti bet kurį dalyką ar reiškinį, teigė Platonas, reikia parodyti jo prigimtį (Platonas 1996: 271a). Tam, kad šią prigimtį parodytų Platonas ir pristato idėjų teoriją.

Ieškodamas pradų Platonas manė, kaip ir kai kurie ankstesni antikos filosofai, kad tai turi būti nekintančios esybės, o matydamas nuolat kintantį juslinį pasaulį galvojo, kad ši
io pasaulio pažinimo procese įgytos žinios nėra tikros. Tik suradęs tikrąjį žinojimą, t. y. pažindamas esybes, kurios nekinta, Platonas tikėjosi įgyti tikrąjį, visuotinį ir objektyvų žinojimą.

Visą pažinimą Platonas dalina į dvi nelygias dalis, kurios žymi sielos būsenas. Pirmoji dalis atitinka juslinį pažinimą, o antroji, didesnė – protinį pažinimą. Kiekviena iš šių dviejų dalių Platono yra padalintos dar į dvi dalis pagal didesnį ar mažesnį aiškumą (Platonas 2000b: 509d). Taigi iš viso Platonas išskiria keturias pažinimo būsenas: įsivaizdavimą, tikėjimą, mąstymą* ir tiesioginį supratimą (Platonas 2000b: 511e).

Įsivaizdavimas (eákas%a) Platonui yra pati žemiausia pažinimo būsena, kadangi tai yra daiktų, kurie patys jau yra idėjų kopijos, šešėlių ir atvaizdų pažinimas. Šiek tiek aukštesnė pažinimo būsena – tikėjimas arba įsitikinimas (p%stiV) – irgi nėra žinojimas, o tik nuomonė, nes apie daiktus mes nieko tikro negalime pasakyti, pavyzdžiui priklausomai nuo aplinkybių tas pats daiktas gali atrodyti visiškai skirtingai. Ypatingai sensualizmo kritika išsiskiria Platono „Teatetas“.

Apie kitas dvi aukštesnes žinojimo būsenas Platonas buvo kur kas geresnės nuomonės. Nors mąstymas (di@noia) ir nėra Platonui tikras žinojimas, tačiau tai, kad mąstome remdamiesi protu, pastato šią būseną į aukštesnę poziciją. Tačiau ši sielos būsena nėra tai, ko ieškojo Platonas. Šis mąstymas „negali pakilti aukščiau už prielaidas“ (Platonas 2000b: 511a), jis vis dar remiasi hipotezėmis ir prielaidomis, kurių te
eisingumo žmogus nesugeba įrodyti, ir todėl jas priima kaip teisingas. Taip pat protas „naudojasi kaip atvaizdais pačiais daiktais, kurių atvaizdai yra žemutinėje grupėje“ (Platonas 2000b: 511a), pavyzdžiui brėžiniais, todėl išlieka jutimiškumas, nors ir netiesioginis.

Paskutinė ir aukščiausia pažinimo būsena, kuri atsisako bet kokio ryšio su jusliniu pasauliu, anot Platono, yra tiesioginis idėjų supratimas (n^hsiV) arba tikrasis žinojimas. Ši sąvokų analizės būdu, t. y. dialektika, ir idėjų prisiminimo, t. y. anamnezės, dėka pasiekiama pažinimo pakopa jau reikalauja nebesinaudoti „jokiais juslėms prieinamais dalykais“, o remtis „tik pačiomis idėjomis“ (Platonas 2000b: 511a), kuriose ir slypi tikrasis žinojimas ir kurių teisingumo net nereikia įrodyti. Tokiu būdu ir judama link visų idėjų vienio mąstymo.

Taigi sukrėstas juslinio pažinimo subjektyvumo ir polinkio klysti, bet vis dar tikėdamas tikruoju objektyviu žinojimu, Platonas pristato nekintančią ir amžinąją būtį – idėjas (Notturno 1995: 7).

Idėjų teoriją Platonas dėsto daugelyje savo kūrinių: „Faidone“, „Faidre“, „Puotoje“, „Valstybėje“, „Parmenide“, „Timajuje“ bei kituose, tačiau „užbaigtos idėjų sampratos jis niekur nepateikia, be to sąvokas e¿doV ir ád#a, kuriomis dažnai žymi idėjas, vartoja nevienareikšmiškai“ (Rickevičiūtė 2000: 419). Senojoje graikų kalboje žodis e¿doV reiškia formą, pavidalą, rūšį, esmę, o žodis ád#a – formą, atvaizdą, išvaizdą, rūšį, klasifikavimo principą, reikšmę. Tai yra „labai gerai sveikam protui ir tiksliesiems mokslams žinomas vienybės reikalavimas“ .(Юркевич 2001: 27).

„Platono idėjas galima aiškinti įvairiais aspektais: loginiu gnoseologiniu, ontologiniu, etiniu, estetiniu ir kitais“ (Rickevičiūtė 2000: 419), tačiau šiame darbe svarbiausias yra loginis gnoseologinis ir ontologinis. „Loginiu gnoseologiniu aspektu idėja – tai gryna mintis, loginė abstrakcija, apimanti vienarūšių objektų aibę“ (Rickevičiūtė 2000: 419). Ontologiniu aspektu idėja – tai savarankiška, nuo daiktų nepriklausoma būtis. „Jis ją vadina „tikrąja būtimi“. Tai jau ne žodis ir ne sąvoka. Ontologiniu požiūriu idėja Platonui yra savarankiška esybė, minties ieškoma tobulybė, kurioje dialektiškai jungiasi į visumą galimi apibrėžimai ir santykiai“ (Rickevičiūtė 2000: 419).

Visi šie Platono teorijos bruožai nėra unikalūs jo paties kūriniai. Galima būtų teigti, kad Platonas savo pažinimo bei idėjų teorijoje sujungė trijų ankstesnių antikos filosofų pažiūras: Herakleito, Parmenido ir Sokrato.

Platono juslinio pasaulio suvokimas yra pakankamai panašus į Herakleito. Platono regimasis pasaulis kaip ir Herakleito būtis nuolat kinta, apie pasaulį nieko negalima tikro ir teisingo pasakyti, išskyrus šį faktą, taigi kitimas yra suvokiamas kaip vienintelis tikras ir nekintantis dalykas. Tačiau Platonas neperima Herakleito vaido idėjos. Vienintelis, tačiau ir pagrindinis dalykas, kurį pritaiko Platonas yra juslinio pasaulio kitimas.

Parmenido požiūris visiškai priešingas nei Herakleito. Šiam elėjiečiui iš viso nėra ko nors kintančio, yra tik viena, nejudanti, nekintanti, amžina, nedaloma, pastovi ir vienoda, nejuslinė, bet vien tik mąstyti galima būtis. Šias savybes Platonas ir suteikia idėjoms, taip iš dviejų kardinaliai skirtingų teorijų sukurdamas jų sintezę, vieną kraštutinumą priskirdamas jusliniam pasauliui, kitą gi – tik protu suvokiamam. Abu kraštutinumai negali būti įsivaizduojami vienas be kito: idėjos prarastų savo esmę, jei nebūtų daiktų, o jei nebūtų idėjų, tai nebūtų ir daiktų, nes nebūtų pagal ką sukurti šiuos daiktus.

Tačiau didžiausią įtaką Platonui padariusiu filosofu visgi yra linkstama vadinti jo mokytoją Sokratą, ir ne veltui. Šio mąstytojo pažiūrą, kad yra tik viena objektyvi ir visuotinė tiesa, kuri yra užfiksuota sąvokose, tokiose kaip gėris (d%kaion), teisingumas (àgaq^n) ar kilmingumas (kal^n), ir suformuluotą tik etikos tyrimui, Platonas pritaikė visos būties tyrimui (Tatarkiewicz 2001: 98). Taip kiekvieną idėją išreiškia sąvoka, kuri savo ruožtu, įkūnydama idėją, žymi tikrąjį žinojimą.

2 K. R. Popperio pasaulis 3

Popperis mano, kad mokslo tikslas yra „atrasti patenkinamus paaiškinimus tam, kas mums beatrodytų reikalauja paaiškinimo“ (Popper 1995: 191). Vieni paaiškinimai jam yra patikimesni už kitus, o atrasdami vis patikimesnes teorijas mes artėtume prie objektyvaus žinojimo, kuris paaiškintų viską ir visada. Mes gautume teoriją, kuri būtų universali ir paaiškintų visų dalykų esmę. Tačiau Popperis netiki tokia, jo terminais kalbant, esencialistine doktrina. Jis laikosi požiūrio, kurį pats vadina „modifikuotu esencializmu“ (Popper 1995: 195). Šis požiūris atmeta galutinio aiškinimo galimybę – kiekvienas aiškinimas ar teorija gali būti aiškinama toliau remiantis universalesne teorija arba, pagal Popperį, – spėjimu, kurį be to reikia nuolat bandyti falsifikuoti, ir negali būti tokios teorijos, kuri pati save paaiškintų. Taigi, Popperio manymu, teorija, kuri visiškai viską paaiškintų, negali egzistuoti.

Tačiau, atmesdamas galutinio paaiškinimo idėją, Popperis neatmeta galutinės arba objektyvios tiesos idėjos. Tokia tiesa yra, tik nemokame atpažinti teorijos, kuri tą tiesą išreikštų. Kitais žodžiais tariant, Popperiui mokslo tikslas taip pat yra ir tiesos ieškojimas, atrandant vis labiau tą tiesą atitinkančias teorijas, t.y artėjimas prie tiesos. Tam, kad galima būtų suprasti, kuri teorija ar aktualios problemos aiškinimas labiau tą tiesą, kurią Popperis supranta kaip teiginių atitikimą dalykų padėčiai, atitinka, Popperis prieina prie objektyvaus žinojimo teorijos.

Šis objektyvus žino.jimas sudaro objektyvaus žinojimo pasaulį arba Popperio pasaulį 3. Tai minties turinio pasaulis. Ši mintis yra vienu ar kitu bet kuriam žmogui suprasti galimu būdu užfiksuota rašte ar kitokioje informacijos laikmenoje. Taip Popperis atskiria mąstymo rezultatą, t. y. tą užfiksuotą mintį kaip pasaulio 3 objektą, nuo prote mąstomos minties kaip pasaulio 2 objekto. Pirmiausiai šiam pasauliui 3 Popperis priskiria visų pasaulio knygų, žurnalų ar bibliotekų turinius (Popper 1995: 107), jam ši pasaulio 3 dalis yra svarbiausia. Taip pat filosofas šiam pasauliui priskiria ir meno kūrinius (Popper 1996: 5-6), nes jie kaip ir raidės knygoje žymi tik protui suvokti galimą prasmę, o ši reikšmė ir yra pasaulio 3 objektas. Popperiui jo pasaulis 3 yra „žmogaus proto produktai“ (Popper 1996: 5)

Be pasaulio 3 Popperis išskiria ir pasaulį 1 bei pasaulį 2.

Pasauliu 1 Popperis vadina „fizinių objektų ar fizinių būvių pasaulį“ (Popper 1995: 106), kurį sudaro fiziniai bei biologiniai objektai. Tai nėra G. Berkley idėjų rinkiniai, bet visi pasaulyje sutinkami objektai ir santykiai tarp tų objektų, kuriuos pažinti bei paaiškinti ir turi mokslas. Žmogus kaip ir kiti biologiniai organizmai Popperio irgi yra priskiriami pasauliui 1, tačiau kai kreipiamės į žmogų, kreipiamės ne į jo kūną, bet į protą, šitaip pasiekdami Popperio išskiriamą pasaulį 2.

Pasaulis 2 yra „sąmonės būvių ar protinių būvių pasaulis“ (Popper 1995: 106). Tai mintys, kurios kyla atskirų žmonių galvose, minčių eiga, žmonių nusistatymai, emocijos, visa, be ko nebūtų galima įsivaizduoti žmogaus kaip asmens. Tai lyg siela, kaip ją įsivaizdavo visi antikos mąstytojai, o kartu ir Platonas. Ir tik kai šios žmonių mintys įgauna kitiems žmonėms perteikti galimą pavidalą, t. y. kalbą, raštą ir t. t., jos tampa pasaulio 3 objektais.

Popperio išskirti pasauliai sąveikauja: galima yra pasaulio 1 sąveika su pasauliu 2 ir pasaulio 2 su pasauliu 3, taip pat įmanoma ir pasaulio 1 sąveika su pasauliu 3, tačiau šiuo atveju ji yra netiesioginė bei reikalauja pasaulio 2 kaip tarpininko (Popper 1992: 185). Pagrindinė pasaulio 2 paskirtis, mano Popperis, yra „pasaulio 3 objektų gamyba“ (Popper 1996: 7). Šiuos objektus pasaulis 2, arba žmogaus protas, kuria tiek sąveikos su pasauliu 1 (pvz. bandant paaiškinti reiškinius), tiek su pasauliu 3 (pvz. aiškinantis jau sukurtus paaiškinimus) pasekoje. Tačiau ir jau sukurti pasaulio 3 objektai, veikdami juos mąstančius žmones, t. y. pasaulį 2, veikia pasaulį 1 (pvz. perskaičius instrukciją ir bandant ką nors sumontuoti).

Grįžtant prie pasaulio 3 reikia pasakyti, kad svarbiausią vaidmenį atlieka ir pagrindiniais pasaulio 3 gyventojais Popperis linkęs laikyti teorijas ir teorines sistemas, problemas ir problemines situacijas bei kritinius argumentus* (Popper 1995: 107). Tai yra biologiškai svarbiausia pasaulio 3 dalis (Popper 1996: 10-11), kadangi tik šios pasaulio 3 dalies sąveikos su pasauliu 2 dėka vystosi pasaulis 3. Visi jie, o kartu ir dauguma kitų pasaulio 3 objektų, gali būti teisingi ar klaidingi, naudingi žmonėms ar nenaudingi.

Popperio teiginys, kad pasaulio 3 objektai gali būti teisingi ar klaidingi, suponuoja tiesos kriterijaus buvimą. Tačiau filosofui nepriimtina nei esencialistinė (platoniška), nei instrumentalistinė (pozityvistų) tiesos samprata. Labiausiai jis linkęs rinktis aristotelinę korespondencijos idėją, tačiau jis vengė šio aiškinimo, kadangi jam atrodė „beviltiška bandyti aiškiai suprasti tą keistai miglotą teiginio ir fakto atitikimo teoriją“ (Popper 2001b: 237). „Visa tai pakeitė Tarski tiesos ir teiginio bei faktų atitikimo teorija. <.> jis reabilitavo absoliučios arba objektyvios tiesos atitikimo teoriją, kuri buvo tapusi abejotina“ (Popper 2001b: 238). Šio lenkų mąstytojo semantinė tiesos teorija ir padarė bene didžiausią įtaką Popperio objektyvaus žinojimo teorijai, net pati knyga „Objektyvus žinojimas“, kurioje buvo paskelbta ši teorija, buvo dedikuota Alfredui Tarski.

Tarski nenurodo absoliutaus tiesos kriterijaus, bet tik sutei.kia metodą, kuriuo galima apibrėžti tiesą. Jis atitikimą tiesai suprato taip: teiginys „žolė yra žalia“ lietuvių kalboje yra teisingas jei ir tik jei žolė yra žalia*. Nors ši teorija Tarski sukurta formalizuotoms kalboms, tačiau Popperis mano, kad ji tinka bet kuriai nuosekliai ir netgi natūraliai kalbai, jei tik suprasime, kaip išvengti jos nenuoseklumų (Popper 2001b: 238) ir pats Popperis Tarski mintį išreiškia taip: „(+) sakinys X, išreikštas L kalba, atitinka faktus jei ir tik jei x“ (Popper 1992: 142).

„Tarski korespondencijos idėja nereikalauja struktūrinio panašumo tarp teiginio ir fakto, ar kažko panašaus į santykį tarp paveikslo ir nupaveiksluoto vaizdo. Nes, jei mes turime tinkamą metakalbą, yra nesunku paaiškinti, (+) sakinio pagalba, ką mes turime omeny kalbėdami atitikimą faktams“ (Popper 1992: 142)

Pasaulio 3 konstruktas nėra originalus Popperio kūrinys, taip teigia ir jis pats (Popper 1995: 153), kartu pažymėdamas, kad panašias teorijas jau buvo sukūrę Hesiodas, Ksenofanas, Herakleitas, Parmenidas, Platonas, Aristotelis, stoikai, Plotinas, G. W. Leibniz, G. W. F. Hėgelis, B. Bolzano ir G. Frege. Iš jų bene labiausiai panašūs į Popperio pasaulio 3 objektus yra stoikų, Bolzano ir Frege‘s sukurti konstruktai.

Tirdami kalbą stoikai joje išskyrė tris dalykus: reikšmę, tai, kas suteikia reikšmę, ir tai, kam yra suteikiama reikšmė. Pats Popperis pažymi, kad šis skirstymas atitinka jo paties pasaulių skirstymą (Popper 1995: 157): stoikų reikšmė atitinka Popperio pasaulį 3, reikšmės suteikėjas – pasaulį 2, o žymimasis – pasaulį 1. Suteikiamai reikšmei žymėti stoikai vartojo lekt^n sąvoką, kuri reiškė „tai, kas yra galima pasakyti“. Tai buvo nekūniškas bei nejuslinis dalykas, priešingai nei kiti du skirstymo nariai. Šiai sąvokai taip pat galima buvo priskirti ir teisingumo ar klaidingumo reikšmę (žr. Sedley 1998: 148-149). Visi šie požymiai būdingi ir pasaulio 3 objektams. Taigi popperiškasis pasaulių skirstymas bei požymiai, būdingi jo pasaulio 3 objektams, turėjo savo prototipus jau antikoje.

Bolzano kalba apie teiginius pačius savaime (Satz an sich), tai teiginiai, kuriais kas nors pasakoma ir viskas. Jais nėra kas nors teigiama ar tvirtinama, ir jų teisingumas nėra nustatinėjamas. Galvodami apie tokį teiginį savaime, pvz. „keturkampis apskritimas“, mes galvojame tik apie jį, o ne apie objektą, kurį tas teiginys žymi (žr. Künne 1998: 825). Tokio pat pobūdžio yra ir Popperio pasaulio 3 objektai – tai yra tik išreikšta mintis, pvz. užrašas knygoje, kuri nežymi pati savaime jokio objekto ir tik asmuo, kuris tą užrašą skaito, tą mintį susieja su objektu. Tačiau čia yra ir skirtumas tarp Bolzano ir Popperio – Bolzano manė, kad šie teiginiai savaime neturi jokio ryšio ir neturėtų būti siejami su pasauliu, o Popperio pasaulis 3 kaip tik kuriamas kaip juslinio pasaulio žodinė korespondencija.

Taip pat, Popperis kaip ir Bolzano mano, kad egzistuoja tam tikra objektyvi tiesa: pavasarinių žiedų ant tam tikro medžio praeitais metais kiekis yra galimas užrašyti, nors ir nežinomas skaičius. Šis skaičius ir yra, anot Bolzano, objektyvi, nors ir nežinoma, tiesa (žr. Künne 1998: 825).

Frege, o kartu ir Popperis, skiria mintį nuo mąstymo. Mintis jam epistemologiniu ir ontologiniu aspektu objektyvi: epistemologiškai – kiekvienas atskiras žmogus, Frege‘s nuomone, tą pačią mintį supranta lygiai taip pat, pvz. galvojant „citrina yra rūgšti“, kiekvienam žmogui kils tokios pat asociacijos bei mintys; ontologiškai – mintis nėra sukurta mąstymo procese bei egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar ji kada nors bus suvokta. Mintis „laukia“ kol bus suvokta lyg fizinis objektas, kuris „laukia“ kol bus pastebėtas, tik priešingai nei tas objektas mintis egzistuoja ne erdvėje ar laike (žr. Heck. 1998: 769-770).

Kaip ir Frege, Popperis mintims suteikia savybę būti teisingoms ar klaidingoms ir gana panašiai atima iš žmonių galimybę tą teisingumą nustatyti: Popperiui žmogus niekada nežinos ar teorija teisinga (išskyrus tautologines tiesas), nes ją v.isada liks galimybė paneigti, o Frege iš vis teigia, kad minties buvimas teisinga ir mūsų tikėjimas jos teisingumu yra du dalykai, kuriuos reikia griežtai skirti (žr. Heck. 1998: 770). Popperiui tas padarys milžinišką įtaką.

Visos šios koncepcijos daugmaž parodo ir aiškina subjektyvaus ir objektyvaus minties turinio problemą. Pats Popperis šiai problemai skiria dar daugiau dėmesio. Jo nuomone, reikia griežtai skirti mintį ir minties turinį: pirmoji yra pasaulio 2 objektas, o antrasis – pasaulio 3. „Sakiniai savaime gali turėti loginius tarpusavio ryšius: vienas sakinys gali plaukti iš kito ir sakiniai gali būti logiškai suderinami ar nesuderinami. Subjektyvaus mąstymo procesai, kita vertus, gali būti susiję tik psichologiniais ryšiais“ (Popper 1992: 180) Dar daugiau: daugybę kartų žmogus net nepastebi tų loginių ryšių, jie yra nepriklausomai nuo to, ką apie juos žmogus galvoja.

Subjektyvi mintis yra mąstymo procesas, kuris vyksta tam tikru metu ir gali kisti priklausomai nuo situacijos ar asmens, kuris mąsto. Objektyvi mintis, nors ir būdama subjektyvios minties produktas, jau yra nebe mąstymo procesas, bet jo turinys, tai yra žinojimas be žinančiojo. „Vieno žmogaus mąstymo procesas negali nei prieštarauti kito žmogaus, nei jo paties mąstymo procesui kažkuriuo kitu metu. Tačiau minčių turinys, t. y. sakiniai savaime, žinoma, kad gali prieštarauti kito žmogaus mąstymo turiniui“ (Popper 1992: 181).

Štai toks subjektyvios minties ir minties turinio atskyrimas ir leido Popperiui pateisinti pažinimo subjektyvų tikslą – niekad negalime atpažinti tiesos, nes neturime jos kriterijaus, bet vis tiek jos siekiame, o kartu ir sukurti instrumentą, kuris leistų ieškoti ir siekti šios tiesos. Šis instrumentas – pasaulis 3.

3 Panašumai ir skirtumai3.1 Tiesa

Tiesa ir jos pažinimas yra svarbiausias tiek Popperio, tiek Platono teorijų tikslas. Abu šie filosofai savo teorijas kūrė kaip įrankį, padėsiantį pasiekti tą abiem tikrai esančią bei objektyvią tiesą. Tiesos predikatas yra svarbiausias tiek Platono idėjose, tiek Popperio pasaulyje 3, nors abu filosofai atitikimą tiesai ir supranta skirtingai: Platonas – esencialistiškai, o Popperis – kaip teiginių atitikimą faktams. Be to, Platonui galutinis paaiškinimas jau slypi idėjose – jos ganosi „tiesos lygumoje“ (Platonas 1996: 248b), o Popperiui žmogus pasaulio 3 dėka tik siekia tą tiesą perteikti, bet niekada negali būti tikras, kad pasaulyje 3 užfiksuotas žinojimas atspindi tiesą arba, kitaip tariant, ar žmogus tą tiesą pasiekė. Pasaulis 3 vienintelė sritis Popperiui, kurioje tiesos predikatas yra realus.

Vienintelis atvejis, kai galime neabejoti savo teiginių teisingumu, Popperiui yra tautologinės tiesos arba grynoji matematika bei logika, tačiau jos neduoda jokios informacijos apie pasaulį, o tik suteikia labai patogias priemones jam aprašyti (Popper 1998: 244).3.2 Objektyvumas ir realizmas

Nagrinėjant objektyvumo problemą abiejų filosofų teorijose iš karto ryškiai pastebime, kad Platono teorijoje viskas yra daug paprasčiau. Visos idėjos jam yra a priori ontologiškai nepriklausomos. Platonas manė, kad tik jos egzistuoja, kad jų būtis ir yra tikroji, net mums atrodytų tikrai realių daiktų pasaulis Platonui visai nebuvo tikras kaip idėjų pasaulis, o tik šių idėjų šešėlis ar atvaizdas (Platonas 2000b: 514a-516c). Ontologinė idėjų nepriklausomybė plaukė iš to, kad jos vienintelės nekinta, nes iš jų gaunamas tikrasis žinojimas, kuris jokiu būdu negali kisti, o kas nekinta, tas turi būti ir amžina. Ši principą, jog, kas nekinta, yra amžina, jau ankščiau skelbė Parmenidas.

Iš to paties Platono idėjų ontologinio objektyvumo plaukė ir jų epistemologinis objektyvumas. Jau iš „Valstybėje“ pateikto pažinimo skirstymo matėme, kad Platonui tikrai pažinti ir žinoti galima tik tai, kas nekinta. Idėjos jam nekito, o visos likusios būties vienintelis žinomas požymis kaip tik ir buvo kitimas, taigi vienintelis dalykas, kurį tikrai galima pažinti, buvo idėjos. Net jeigu per visą savo gyvenimą žmogus ir nepasiekė idėjų pažinimo, tai dar nereiškė, kad jis iš viso jų negali pažinti. Žmogus, o tiksliau būtų tarti – siela, pažino idėjas dar iki savo žemiškojo gimimo (Platonas 1999: 75c). Jeigu idėjos, pasak Platono, yra kažkur „uždangiškose sferose“ (Platonas 1996: 248b), tai jas būtinai matė ir siela, kai „lydėjo dievą ir, iš aukštybių stebėdama tai, ką dabar mes vadiname būtimi, pati pakildavo iki tikrosios būties“ (Platonas 1996: 249c). Taigi visos idėjos Platonui, be išimties, buvo tiek ontologiškai, tiek epistemologiškai objektyvios – jos yra ir jas visas galima pažinti.

Visiškai kitokia ir daug keblesnė situacija yra su Popperio pasauliu 3. Šio filosofo išeities taškas yra priešingas nei Platono. Popperiui pasaulis 3 a priori yra epistemologiškai objektyvus, nes sąlyga tam, kad mintis taptų pasaulio 3 objektu, yra jos „įamžinimas“, t. y. užfiksavimas rašte ar kur kitur. Pasaulio 3 objektas yra „išskirtinai žmogaus proto produktas“ (Popper 1992: 196), kitaip tariant, pažinimo arba mąstymo rezultatas, o kadangi šis rezultatas yra užrašytas ar kitaip įamžintas, todėl ir galimas pažinti kito žmogaus.

O štai dėl ontologinio objektyvumo Popperis nebuvo toks tikras kaip dėl epistemologinio. Pats Popperis šiuo klausimu pats nedavė aiškaus atsakymo. Vienintelis dalykas, kurį jis tvirtina yra pasaulio 3 realumas ir autonomiškumas.

Pasaulis 3 yra realus – jis tikrai egzistuoja. Pagrindinis Popperio argumentas šiuo atveju yra tas, kad pasaulis 3 veikia visą likusį pasaulį, t. y. pasaulį 1: „atrodo, kad mes esame pasiruošę vadinti realiu bet ką, kas gali paveikti fizinius objektus, tokius kaip stalai ir kėdės, ir kas pats gali būti paveiktas fizinių daiktų. Bet mūsų fizinių daiktų pasaulis buvo stipriai paveiktas teorijų, tokių kaip Maxwell‘o ir Hertz‘o, turinio. Taigi tokie objektai turėtų būti vadinami realiais“ (Popper 1992: 184). Taigi pasaulis 3 yra ir ontologiškai objektyvus, nes iš tikrųjų yra, tačiau ne taip kaip Platono. Popperio pasaulis 3 yra žmogaus sukurtas, ir tik tada jis tampa realus, o Platonui tik idėjos yra realios, jos determinuoja visa likusį pasaulį, taigi žmogaus jos nėra sukurtos.

Pasaulis 3 yra autonomiškas – nors ir sukurtas žmogaus, tačiau toliau šis pasaulis gyvena pagal savus dėsnius. Popperis pateikia pavyzdį – natūraliųjų skaičių seką, kuri neabejotinai yra žmogaus proto kūrinys. Tačiau tokios problemos kaip lyginių ir nelyginių skaičių atradimas, didžiausio pirminio skaičiaus paieškos bei klausimas, ar pirminių dvynių* skaičius yra baigtinis ar ne, svarsto Popperis, nebuvo sukurtas žmogaus, bet iškilo pats, kaip pasaulio 3, šiuo atveju natūraliųjų skaičių sekos, autonomijos požymis (Popper 1996: 29-30).

Platono idėjos irgi yra autonomiškos, nes jos iš viso nepriklauso nuo žmonių, Šis pasaulio 3 požymis yra didesnis panašumas į Platono idėjas nei realumas. Šiuo atveju turime pripažinti, kad kai kurie pasau.lio 3 objektai egzistuoja tikrai ir nepriklausomai nuo žmogaus, lygiai kaip ir Platono idėjos.

Popperio pasaulio 3 svarbiausi „gyventojai“, kaip jau ir buvo sakyta, yra teorijos, teorijų sistemos, problemos ir probleminės situacijos (Popper 1995: 107). Šių pasaulio 3 objektų atžvilgiu Popperis net pasisako tapęs realistu (panašiai tokiu realistu, kokiu buvo Platonas) (Popper 1992: 183). Šis realizmas pasirodys aiškesnis, jeigu su idėjomis sulygintume ne visą pasaulį 3, o tik dalį jo – teorijas.

Visų pirma – jų paskirtis yra bene ta pati. Pavyzdžiui Platono grožio idėja gali būti popperiškai traktuojama kaip teorija, kuri apibūdina grožį, nes tiek idėjos, tiek problemos ir teorijos aiškina daiktus ir jų santykius. Visgi negalima teigti, kad Platono idėjos ir Popperio teorijos yra visiškai tas pats. Skiriasi tų aiškinimų kryptis: Platono idėja tik determinuoja daiktus – aiškina kokie jie turi būti, t. y. esti provaizdis (Platonas 1995: 28a), pradas (Platonas 1996: 245d), modelis ar daiktų tikslas; Popperio problemos ir teorijos savo ruožtu ne tik pačios yra determinuotos daiktų padėties (sukurtos norint aprašyti tikrovę), tačiau padedamos pasaulio 2 pačios pagal tas teorijas kuria dalykų padėtį (bet kuris daiktas kuriamas žmogaus pagal brėžinį). Taip pat, Platono idėjos dažniau išreiškia rūšies ar giminės apibūdinimą, o Popperio teorijos – reiškinių.

Visu antra – galima būtų drįsti teigti, kad Popperio teorijos (būtina pabrėžti, kad ne visos) kaip ir Platono idėjos yra amžinos. Jei teorija atitinka dalykų padėtį, tai jos kitaip suformuluoti negalima buvo (suformulavimui gali būti naudojama tik skirtinga kalba ar žodžiai, tačiau teorijos arba minties turinys privalo būti tas pats). Tokia teorija paaiškintų dalykų padėtį ir dabar, kai ji jau žmogaus užrašyta, tačiau ši teorija paaiškintų dalykų padėtį ir tada, kai net nebuvo surasta problema, į kurią ši teorija turėjo atrasti atsakymą. Iš dalies tokio pat pobūdžio yra net ir neteisingos teorijos, nes ir jos nepaaiškintų dalykų padėties nei dabar, nei praeityje ar ateityje (Popper 1992: 185-186). Platono idėjos irgi yra amžinai egzistuojantis paaiškinimas, kokia dalykų padėtis turi būti. Taigi teorijos kaip Popperio pasaulio 3 „gyventojos“ ir Platono idėjos gali būti laikomos kaip amžinai egzistuojantys dalykų padėties aiškinimai.

Popperis mano, kad tai yra įmanomas požiūris (pasaulio 3 amžinumas), bet taip pat teigia, kad toks samprotavimas jam nepatinka (Popper 1992: 186), kadangi prieštarauja pasaulio 3 kaip „išskirtinai žmogaus proto produkto“ (Popper 1992: 186) sampratai. Pats P

. . .

Join the Conversation

×
×