Meilės problema filosofijoje

Įvadas

.Įsimylėjęs teturi teisę
Vadintis tikru žmogumi.
A. Blokas

Mano kursinio darbo tema vadinasi ”Meilės problema filosofijoje”. Dabar net nežinau kodėl pasirinkau šią temą , gal todėl kad mes vartojame žodį ”meilė”, bet patys tiksliai nežinome kas gi yra ta Meilė. ”Apie Meilę nereikia nieko sakyti, nes apie ją jau viskas yra pasakyta”. Bet aš negaliu su tuo sutikti, nes man atrodo kad apie Meilę galima kalbėti amžinai! Net nėra vieno apibrėžimo kuris galėtų apibūdinti Meilę. Kas yra Meilė – niekas nežino. Jos niekas nematė bet dauguma žmmoniu tvirtina, kad jautė ją ir kad ji tikrai egzistuoja. Bet kas yra Meilė? Mes galime pasakyti kad tai jausmai.įvairūs jausmai.Mes galime jausti ”Meilę” žmogui, materialiams daiktams, substancijai.

Anksčiau apie Meilę buvo daug rašoma, ir ne tik romanų, bet ir traktatų. Ypač daug jų sukurė Rytų tautos – senovės indai, arabai, persai.turųjo meilės teorijas ir senovės graikai, ir viduramžių Europa, ir naujųjų laikų filosofai.

Dabar traktatai apie meilė – su moksllinę klasifikaciją, sistematiką, rubrikomis – būtų nei šis nei tas, ir jie seniai jau neerašomi. Praėjo tie laikai, kada buvo mėginama apraizgyti mailę įprastinių savokų tinklu, suvokti loginiais apršomaisiais ir klasifikaciniais metodais.senasis mokslinis požiūris i meilė atgyveno, naujas nesusiformavo, ir sunku pasakyti ar susiformuos, o jeigu suaiformuos, tai kaip jis atrodys. Reikia manyti, kad je

eigu jis susiformuotų , tai apimtų ir psicholognį, ir biolognį, ir etinį bei estetinį požiūrį.

Bet visa tai – ateitis, o kol kas apie meilė su mumis daugiausia kalbasi menas. Pasaullinis menas sukūrėdidžiulė meilės odisėją. Ją sudaro tūkstančiai poemų, tragedijų, romanų. Visų jų aprėpti yra neįmanoma, ir čia kalbama apie mažą jos dalelę, tik apie kai kuriuos svarbiausius momentus.

Meilė – individualus jausmas, ji nepakartojama, ir šitas individualus kaloritas, kurį gerai pateikia menas dingsta, kalbant apie meilė apibendrintai ir absrtakčiai. Šiuo atveju sąvokinis bei loginis požiūris yra kur kas vienpusičkesnis už literaturinį: kalbant apibendrintai, išleidžiamas iš akių atskiro atvejo savitumas, atmosfera, ir dėl to gali susidaryti įspūdis, kad atskiras atvejis

paverčiamas lyg dėsiu. Tačiau visi mes žinome, kad šablopniškų taisyklių, nuasmenintų normatyvių receptų žmonių meeilėje nėra.

Dėl meilės visais laikais vyko karšti ginčiai, ginčiajamasi dėl jos ir dabar. Tad mano kursiniame tikrausiai atsiras dakykų su kuriaias daugelis nesutiks.ką gi, tai naturalu, normalu; ne veltui juk sakoma, kad kelias į tiesį grįstas ginčių akmenimis.ir, matyt, kuo gilesni bus šie ginčiai, tuo jie toliau galės nuversti mus šiuo akmenuotu keliu.

Ypa, svarbu turėti tai galoje dabar, kai buityje daugelis žmonių vadovaujasi senamadišką kanonė moralę, šventeivišką ir nuasmenintą visuotinių dogmų moralę. Susiformavusi nežmoniško gyvenimo amžiais, ši moralė įleido gilias ša

aknis į žmonių sielas, tapo daugelio jų vidiniu pojzčiu, refleksu. Jos žala dažnai nesuvokiama, iš pažiūros ji netgi kilni, bet iš tikrųjų – ji asmenybės priešas, jos laisvo vystymosi priešas, – kaip ir visoks farizejiškumas, visoks miesčioniškumas.apie šiuos kanonus, apie tai kaip ji nuodija žmonių gyvenimą taip pat pabandysiu kalbėti savo darbe. Bus paliestos ir aštrios problemos, kurias gimdo dabartinis šeimos tipas, ir kokia įtaką šeima daro meilei, kokia ji buvo anksčiau ir kur ji linksta dabar.

Senovės metai.
Dar senovėje žmonės ėmė svarstyti, kada atsirado meilė – ar ją žmogus atsinešė iš gyvulių pasaulio, ar ji atsirado vėliau.
Daug kas galvoja, kad meilė gimė vėliau už savo giminaičius – neapykantą, pavydą, nuoširdumą, motinyatės jausmą. Urviniai žmonės, kurie gyveno ordomis, grupinėmis santuokomis, tur būt, nepažinojo jokios meilės. Senovės tyrinėtojai teigia , kad ji neegzistavusi, netgi pereinant prie vienpatystės. Remdamasis tokiu tyrinėtoju – Morgano ir Bachofeno – darbais, Engelsas rašė: “ Iki viduramžių negalėjo būti nė kalbos apie individualinę lytinę meilę. Savaime sumprantama, kad fizinis grožis, artimi santykiai, vienodi polinkiai it t. t. priešingų lyčių žmonėse sužadindavo norą lytiškai santykiauti, kad tiek vyrams tiek ir moterimsnebuvo visiškai tolygu, su kuo jie leisdavosi į šiuos intimiausius santykius.”
Daugelis filosofų, psichologų, mokslininkų yra tos nuomonės, kad antikiniais laikais meilės nebuvo, o buvo tik fizinė erotika, paprastas ly

ytinis potraukis. Antikinė erotika – taip jie vadina anų laikų meilę, ir tokios pažiūros yra labai paplitusios, daugelio laikomos aksioma.
Hegelis rašė, kad antikiniame mene mailė nėra “toks subjektyviai gilus ir intymus jausmas”, kaip vėlaisniais laikais. “ Ji apskritai šiame mene reiškiasi kaip vaizdui kurti pajungtas momentas arba tik goslaus pasitenkinimo aspektu”. Senovės tragedijose, Hegelio nuomone, “irgi nėra meilės aistros romantine prasme”. Ir skulptūrose, sakysim, Medičių Veneroje, “ visiškai neparodytas vidinis jausmas, ko reikalauja romantizmo menas”.
Žinoma, vargu ar galima sakyti, kada senovėje nebuvo tikros meilės. Apie meilę labai dažnai kalbama jau seniausiose Graikijos mituose, o klasikinėje epochoje, beveik preiš dvidešimt penkis amžius, netgi atsiranda dvasinės meilės teorijų – Sokrato, Platono ir Aristotelio. O graikų meilės dievai? Meilės deivės Afroditos svitoje buvo daug dievų – meilės globėjų. O jeigu buvo meilės dievai ir netgi meilės teorijostai iš kur jie atsirado, jeigu ne iš meilės?
Kai dėl erotikos, tai šis žodis labiau tinka tautoms, įžengusioms į civilizacilos kelią anksčiau už graikus – egiptiečiams, šumerams, akadams.Tiesa, mums išliko labai mažai jų literatūrinių kūrinių ir žinių apie jų meilę yra tik truputis. ( pavyzdžiui, iš senovės Egipto meilės lirikos išliko tik apie penkiasdešimt eilėraščių bei fragmentų). Iš ankstesnių, akmens amžiaus, laikų neturime duomenų, kurie tiesiogiai ką nors tikrą bylotų apie meilę. Apie tuos la
aikus galima samprotauti tik netiesiogiai, – sakysim, iš to, kad senovės piešinių urvų sienose nėra tokių, kurie atspindėtų šį jausmą. Apie senąsias meilės pakopas galima kalbėti ir pagal dabar gyvenančių pirmikščių tautų papročius. Tokių unikalių genčių žemėje labai nedaug, ir viena iš tokių – Afrikos bušmenai. Danų etnografas Iensas Bjerė knygoje “Nuošalus Kalachario pasaulis” apie juos rašo, kad tai “seniausios rasės žmonės, atėję pas mus tiesiai iš akmens amžiaus”. Dabar bušmenai, pasakoja jis, praktikuoja vienpatystę, bet, jeigu moteris sensta, vyras pasiima kitą žmoną. “O pirmoji žmona, – sako Bjerė, – nesjaučia atstumta. Naujoji žmona elgiasi su ja pagarbiai, o pirmoji džiaugiasi, gavusi darbininkę padėjėją.” Prieš 30-40 metų tokie pat buvo ir Tolymųjų Rytų čiukčių papročiai. Rašytojas ir keliautojas Borisas Lapinas savo “Didžiojo vandenyno dienoraštyje” rašė, kad čiukčiai nepavyduliauja ir beveik niekada dėl moterų nesikivirčija. Iš tokių istorinių duomenų įdomią išvada, mano nuomone, padarė Jurijus Riurikovas : “Aišku, kad tokie žmonių tarpusavyje santykiai galėjo egzistuoti tik nesant meilės ir visų jos psichologinių palydovų.” Bet man atrodo, kad jis ne visai teisus, nes meilė galėjo egzistuoti ir tada , bet žmonių gyvenimo papročiai susiklostė labai seniai ir niekas jų nepakeitė. Meilė turėtų egzistuoti visur ir visada, nes be jos žmogus negali būti tikru žmogumi. Meilės jausmas labai platus. Mylėti galima ne tik žmogu, bet ir daiktus, Tėvynę, Dievą.ir t. t. , bet apie tai mes kalbėsime vėliau.
Dabar vėl grįžtame prie senųjų laikų. Aš manau, kad iš nedaugelio padavimų, kurie išliko iki mųsų dienų negalima daryti kažkokių kategoriškų išvadų. Juo labiau, kad šiek tiek vėliau – maždaug prieš tisdešimt penkis amžius – senjovės Egipte pasirodė meilės lyrika, tobula ir meistriška pakilimmo viršūnėse. Ir meilė joje atsispindėjusi, nebuvo paprasta erotika, – joje jau dvelkė dvasiniai jausmai, “amžini”, daug kuo panašus i šiandieninius.
Echnatono meilė Nefertitei apskritai buvo, ko gero, pirmoji mums žinoma meilė iš didžios meilės istorijos. Šimtuose užrašų, dešimtyse skulptūrų ir antkapiu garsino faraonas savo meilę Nefertitei, ir legendos apie šią meilę ėjo iš kartos į kartą. Taip pat mes žinome Kleopatrą. Sako, kad ji nebuvo nežemiškai graži, bet vyrai ją mylėjo ir galėjo už vieną, praleistą su ja naktį, atsisakyti savo valdžios. Peršasi mintys, kad meilė istorijoje atsirado kaip psichologinis atpildas už moters vergovę: pajungęs moterį, vyras pats pateko į jos nelaisvę. Bet tai paviršutiniškas požiūris. Aišku, kad meilės gimimą salygojo ne viena , o daugelis priežasčių.
Praėjo daug metų, laiko tėkmė žmones, jų gyvenimo sanklodą, jų psichologiją.Keitėsi ir jų jausmai – atsirado naujų, kurių nebuvo anksčiau, senieji vystėsi, darėsi tam tikra prasme nepanašūs į save. Įgydami naujų savybių, žmonės netekdavo kai kurių senųjų, ir jų plėtotė – kaip visada ir visur – buvo prieštaringa. Tad visiškai aišku, jog negalima – kaip kad daugelis daro – primesti bendrų visoms antikos epochoms taisyklių, manyti, kad meilė jose buvo vienoda, lygi pati sau.

Plėtojantis civilizacjai, vis labiau irsta senasis sinkretizmas, vis labiau tolsta tie laikai, kada dvasinis pradas dar tūnojo kūno prieglobstyje. Dabar jis dažnai jau savorankiškas, nepriklausomas, jau egzistuoja pats vienas. Meilėje vis labiau ima reikštis dvasiniai potraukiai, ir tai pastebima ne tik lyrikoje. Antikiniais laikais mei;ė nužengia atstumą nuo Pandemoso Afroditės – per Knido Afroditę – iki Afroditės Uranijos. Fizinę erotiką pakeičia meilė, į žmonijos gyvenimą, į jos psichologiją įsilieja visiškai nauja didžiulė sritis, kuri smarkiai pakeičia žmonių psichologiją, ir jų moralę, ir visą jų geroi ir blogio, laimės ir nelaimės supratimą.
Bet ar meilė vien praturtino žmones? Ar neprarado ko nors žmonija, meilei pakeitus erotiką?
Euripido “Hipolito” Fedra klausia globėją:
– Ar žinai tu, ką reiškia “ mylėti”?

Ir ši atsako:
– Taip, nieko nėr saldesnio, nei skausmingesnio.
Senovės žmonėms meilė – medaus ir nuodų mišinys, ir ne veltui jų tragedijose su tokia baime ji buvo vaizduojama. Atsiradus meilei žymiai išaugo ne tik gyvenimo džiaugsmai, bet ir – ko gero, dar labiau – jo sielvartas, skausmas, nerimas. Meilė veikia psichologija ir labai sustiprina suvokimą, taigi ji padidina žmonių akyse ir laimę, ir nelaimę, – galimas daiktas, kad nelaimę netgi labiau, negu laimę. Ir todėl tiek daug sielvarto ir skausmo antikinėje dramoje, antikinėje lirikoje, – pagaliau ir apskritai visų laikų poetų kūryboje – nuo Petrarkos iki Bloko ir Majakovskio.
Atėjusi į žmonių gyvenimą, meilė perkainoja visa vertybes. Tai visai naujas stimulas tarp kitų žmogaus elgesio stimulų, ir atsiradęs jis veikia visus kitus stimulus, išrado jų pusiausvyrą, smarkiai pakeičia proporcijas. Žmogaus gyvenimas dabar netenka paprastumo, užgimusi meilė supainioja individualų gyvenimą, padaro jį sudėtingesnnį, ne tokį aišku ir vientisą.
Socialinės ir materialinės priklausomybės epochoje, žemo gyvenimo lygio ir nelygybės laikais ji teikia žmonės ypač daug vargo, žymiai padidina patiriamą gyvenimo negandų skausmą. Šitaip veikia ne tik nelaiminga, vienpusė, bet ir laiminga, abipusė meilė. Jau vien kontrastas tarp akinančių džiaugsmų, kuriuos teikia meilė, ir pilkų negandų, kurios nuodija mylinčiųjų gyvenimą, kaleriopiai padidina žmonių sielvartą, daro jį nepakeliamą. Mylintis žmogus yra žymiai jautresnis už nemylintį, – visi mes tai žinom.
Aišku, įvairiais laikais ir įvairėms žmonėms šitai reiškiasi nevienodai. Tačiau yra neginčitina , kad meilė teikia žmonijai ne tik švisą, bet ir gniudžo.

Senovės meilės teorijos.
Meilė skirstomą į dvasinę – aukštesniąją – ir kūniškąją – žemesniąją – jau dvidešimt penkis amžius, nuo Sokrato ir Platono laikų. Dvasinės meilės teorijas įvairiausiais laikais kūrė įvairiausios tautos.

XVI amžiuje Europojoje atsirado meilės teorijų, kurios iki kraštutinumo iškėlė jos platonozmą. Tai ryškiai matyti prancūzų neoplatonikų, įėjusių į Liono poetų mokyklą, kūryboje. Jų meilė perdėm ideali, ji nutolsta nuo jutiminių pagundų ir pereina į grynai dvasinio garbinimo sferas, joje nėra jokio materialaus grubumo. Taip rašė apie meilą Morisas Sevas, Antuanas Eroė, taip rašė apie meilę ir kiti Liono poetų mokyklos atstovai. Dar labiau šias teorijas išplėtojo italų neoplatonikų mokykla, ypač Pjetras Bembo, poetas ir kardinolas, dialogų apie meilę “Azolaniečių pašnekesiai” autorius. Meilė, sakė neoplatonikai, tai žmogaus veržimasis prie grožio, jo geidimas. O grožis yra dieviškosios palaimės atspindis, dieviškasis spindulys, nušviečiąs žmogaus veidą. Meilė – veržimasis prie šito dieviško spindulio, todėl ji bekūnė, todėl ji – meilė sielai, kurią žmogui įkvėpė dievas.
Šios meilės teorijos pratęsė vidurinių amžių platonininkų mokymus. Dantės “Skaistykloje” Vergilijus, poeto bendrakeleivis, išdėsto vieną tokią teoriją – Tomo Akviniečio, garsaus XIII amžiaus filosofo ir teologo. Šis mokymas sudėtingas, meilė jame suprantama plačiai – kaip visokia meilė, kaip visoks gėrio siekimas. Šitaip suprantant meilę, – ji yra visokio gėrio ir blogio pradžia, be to, dvejopa – įgimtoji ir dvasinė. Įgimtoji meilė – tai natūralus viso pasaulyje gėrio siekimas: medžiagų, augalų, gyvūnų, žmonių. Ši meilė nenuodėminga, nes ji duota dievo. Ji panaši į bitės poreikį rinkti iš žiedų nektarą , jos negalima nei girti, nei peikti, nei iš viso vertinti. Dvasinė meilė galima tik žmonių visuomenyje; tai meilė kuri pati nesirenka tikslą, ją vairuoja ne dievas, o žmogus. Iš prigimties ji tyra – “kol prie aukštų dalykų veržiasi, o žemų neperžengia ribos”. Tačiau ji nustojo tyrumo, jeigu pajungiama nešvariems tikslams. Dantės ir Tomo Akviniečio supratimu, meilė atsiranda šitaip. Žmogaus siela stebi išorinį pasaulį, “išorinius vaizdus”. Šie vaizdai įsminga į sielą, persmelkia ją, ir jinai mato juos savyje. Tarp jų yra tokių , kurie “žavi” ją, o šis žavėjimas – ypatingas veržimasis prie tokių vaizdų – ir yra meilė.
Platonui meilė – dvejopas jausmas, ji vienija savyje priešingas žmogaus prigimties puses. Joje slipi žmonių grožio siekimas – ir jausmas, kad kažko trūksta, kažko reikia, ir stekimas papildyti tai, ko žmogus neturi. Erosas dviveidis, sako Platonas, jis daro žmogui ir naudą, ir žalą, teikia jam blogį ir gėrį; jis visada neturtingas, visada šiurkštus, nevalyvas, benamis, – ir jis siekia gėrio, jis drasus, atkaklus, išmintingas. Taip senovės žmonės pradeda suvokti meilės dvilypumą, suprasti, kad ji jungia aukštuosius ir žemuosius pradus, – kažko trūkstamo alkį ir gausos, pertekliaus troškimą.

Šitas meilės savybes Platonas jau priskirsta kūnui ir sielai. Jis jau sako, kad pertekliaus, gėrio siekimas – tai sielos savybės, o alkį ir šiurkštumą gimdo kūnas. Taip skirstyti pradėjo dar Patono pirmtakai, j jo filosofijoje kūnas, nors ir žemesinis už sielą, vis dėlto ne gyvukiškas – jis persmelktas šitos sielos. Beje, Platonas jau mokėjo atskirti kūną nuo sielos ir izoliuoti juos. Pasak Platono, meilė glūdi pačioje žmogaus prigimtyje. Ji reikalinga šios prigimties trūkumams ištaisyti, jiems kompensuoti. Meilė, sako Platonastai polinkis ne prie viso žmogaus, o tik prie to gėrio, kuris jame yra. Nes meilė visada veržiasi prie gėrio, prie amžino gėrio- prie nemirtingumo.
Platono meilės teorija organiškai susijusi su jo mokymu apie grožį ir bjarumą, su mokymu apie pažinima, pasaulio sandarą. Šios teorijos prasmę galima suvokti tik siejant ją su Platono gnoseologija ir estetika. Svarbų vaidmenį jo teorijoje vaidina mokymas apie sparnuotą sielos prigimtį. Meilė, pasak Platoną, kelia žmogui siautulį, stumia jį į ekstazę. Žmonių meilė yra kelių pakopų. Pirmosios jos pakopos – veiklos pakopos – yra žemiausios ir žmogus visą laiką turi kilti nuo jų į aukštesnes pakopas. Pirmoje meilės pakopoje svarbiausias dalykas žmogui buvo kūno grožis, kupinas dvasiškumo, suaugęs su juo į neperskiriamą kalokagatiją. Antroje pakopoje kalokogatija išyra. Ištirpsta erotikos ir aukščiausių įkvėpimo polėkių, pažinimo ir grožio siekimo lydinys , siela atsiskiria nuo kūno ir ima jam priešgimiauti. Trečioje pakopoje žmogus turi dar labiau atitrūkti meilėje nuo visko, kas kūniška, jutimiška. Jis turi persiimti “ žinojimo grožiu” ir daugiau nelinkti prie žmogaus grožio. Tokiai meilei esminis dalykas – jau ne fizinis ir ne dvasinis žmogaus grožis, o pati grožio idėja – jo abstrakti esmė.
Taip iš žmonių pasaulio peršokoma į antžmogiškąjį pasaulį. Čia žmogus pasiekia aukščiausias meilės viršūnes. Jis mato, kad grožis amžinas, kad jis neatsiranda ir neišnyksta, nedidėja ir nemažėja. “ Šis grožis nepasirodys jam nei kaip koks veidas, rankos ar kita kuri kūno dalis.tik grožis kaip toks, savyje vienalytis.” “Kaip tik čia, – sako Platonas, – eina tisus kelias į meilę”. Ir jis sustumia draugėn visas savo pakopas. Reikia “ nuolat kilti vardan ano aukštesnio grožio, lyg laiptais lypant nuo vieno gražaus kūno prie dviejų, nuo dviejų prie visų”; po to reikia suvokti “tikrąją grožį”, stengtis išvysti jį “ gryną, neiškreiptą ir be dėmės, lasvą nuo žmogaus kūno su visomis jo spalvomis ir gasybe kitų mirtingų niekniekių.” Ši aukščiausia meilės pakops ir yra platoniškos meilės viršūnė, ji vadinama “epoptine” – stebėtojiška – meilė.
Platono teorija labai svarbus meilės filosofijos žingsnis. Bet, išaukštindanas meilę, jis jau atmeta jos geismingumą. Norėdamas apsaugoti žmones nuo “žemų dalykų” meilėje, Platonas taip aukštai ją iškelia, kad aukščiausiose savo veršūnėse ji nustoja būti meilė ir virsta įžvilgiu, pažinimu. Ji tarytum pasidaro pažinimo erotikaarba erotinis pažinimas, meilė estetika ir meilė etika. Tai jau ne tiesiog meilė, o universalus daugiplanis žmogaus santykis su pasauliu: jį sudaro meilės potraukis, pažinimo pastangos, estetiniai jausmai ir doroviniai vertinimai.
Šiame perėjime nuo meilės prie nemeilės atsispindėjo to meto pažinimo prieštaravimai – ir jo sinkretizmas, ir jo nykimo pradžia. Mes jau žinome, kad ir pažinimo, ir moralės, ir psichologijos , ir apskritai visų žmogaus sielos sryčių daigai tada buvo susilieję jo samonėje. Dėl šio susiliejimo meilės ir nemeilės skirtumai tada buvo suvokiamine taip aiškiai, kaip paskui, todėl antikinė dialektika galėjo padaryti tokį šuolį.
Bet iš to paties perėjimo nuo meilės jausmo prie meilės – pažinimo matyti, kad žlunga senasis sinkretizmas.

Meilė – paprastai imli ir daugiareikšmė sąvoka.

Apie meilę.
Aš kvėpuoju — ir, vadinasi, aš myliu!
Aš myliu — ir, vadinasi, aš gyvenu!
/Vladimir Visockij/

Dabar jau kaip mes sužinojome iš kur atsirado meilė, kokios buvo meilės teorijos,
Mes pakalbėsime apie meilę apskritai. Aš pabandysiu parodyti kokia ji būna, kaip ji atspindėjo mene ir literatūroje. Taigi pradėsime nuo gražių žodžių apie meilę.
Meilei kiekvienas amžius palankus. Apie meilę yra pasakyta milijonai žodžių ir parašytos krūvos knygų. Yra meilės formulės, mokslo apibrėžimai, fiosofiniai traktatai, vienu žodžiu, kaip pasakyta žinomoje dainoje: “ Apie meilę nesakyk, apie jа viskas pasakyta.” Vis dėlto kiekvienai naujai kartai, kuri pradeda savo gyvenimа, meilės filosofija – tai paslaptis, septyniomis spynomis užrakinta, tvirtovė, kurią reikia užkariauti, praeinant nelengvа atradimų ir praradimų keliа. 0 praeities patartis – tai tas pats orientyras, kuris padės nugalėti abejojimus ir pažinti didžią paslaptį to amžino kaip pasaulis ir tiek pat mįslingo žodžio – meilė.
Meilė – paprastai imli ir daugiareikрmл sаvoka. Myli savo draugus, artimus žmones, šeimą, vaikus. Yra gyva meilė ir tikroviška. Yra ir abstrakti, nieko neįsipareigojanti – žmonijai, gamtai ir t.t. Bet žmonių protus labiau domina moters ir vyro meilės jausmas. Romanistai ir poetai, kompozitoriai ir romantinės orientacijos dailininkai pakėlė meilę iki visagalės jėgos lygio, kuri valdo pasaulinės istorijos eigа. Dėl to galima ir ginčytis, bet meilė gali tapti – ir ilgam laikui – žmogaus gyvenimo prasme, nustumti visus kitus reikalus. Ir čia nuolatinis dėmesys jausmo prigimčiai, siekimas pažinti kas yra meile.
Egzistuoja beribis meno ir literatūros pasaulis. Teatras, kinas, muzika, tapyba, skulptūra teikia netrivialų meilės supratimą, tiesiogiai formuoja meilės jausmo kultūrą. Grožinė literatūra, kurdama gyvą, turtingą ir daugiapusį meilės įvaizdį, siūlo daug gylių apmаstymų, nuomonių, taiklių aforizmų, kurie surinkus kartu, galėtų sudaryti ištisus tomus.
Agnosticizmas skelbia meilę pačia paslaptingiausia žmonių santykių sritimi: meilė nemėgsta ryškios šviesos ir gyvuoja nesupratimu. Tai tiesa, kad meilė paslaptis. Man atrodo, tai nėra klausimas, ar meilės esmė yra pažini?. Klausimas yra tai kokiai žinojimo rūšiai jinai paklūsta, kokie yra keliai, metodai, būdai ją pažinti.
Tokios mokslo disciplinos kaip fiziologija, tarp jų aukštesnės nervų veiklos fiziologija, psichologija, sociologija, išaiškina meilės materialius pagrindus, jos atsiradimo visuomenines sąlygas. Bet jos esmėje specialūs mokslai susivokti negali. Tai turi priežasčių. Meilė vientisa ir unikali kiekviename asmeniniame pasireiškime.
Meilė – tai nėra laimingas atsitikimas arba trumpalaikis epizodas, tai yra menas, reikalaujantis iš žmogaus tobulėjimo, pasiaukojimo.
Apie tai knygoje “Meilės menas” rašo garsus filosofas E. Fromas. “Meilė – nėra sentimentalus jausmas, kurį gali pajusti kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo pasiekto subrendimo lygio. Visi meilės bandymai pasmerkti nesėkmei, jeigu žmogus nesiekia aktyviau ugdyti savo asmenybės, kad pasiektų produktyvaus orientavimo; pasitenkinimas meilėje negali būti pasiektas be gebėjimo mylėti savo artimą, be tikro žmoniškumo, drаsumo, tikėjimo ir drausmės.”
Savo darbe Fromas išskiria 5 elementus, kurie būdingi kiekvienai meilės rūšiai. Tai yra sugebėjimas duoti, rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas. Meilės gebėjimas duoti numato “aukšto lygio produktyvaus orientavimo” pasiekimа, kai žmogus įveikia Narcizo kompleksа – norа eksploatuoti kitus – ir įgyja tikėjimą savo jėgomis, drаsumu, ima pasitikėti savimi, kad pasiektų savo tikslą. “Kuo daugiau žmogui trūksta šių bruožų, tuo daugiau jis bijo atiduoti save, – ir, reiškia, mylėti”, – mano Fromas.
Tai, kad meilė reiškia rūpestį, labiausiai matyti iš motinos meilės savo kūdikiui. Bet koks jos meilės užtikrinimas neįtikins mūsų, jeigu mes pamatysim jos rūpesčio kūdikiu nebuvimą, jeigu jinai paniekina maitinimą krūtimi, nemaudo jo, nesistengia viskuo jo aprūpinti. Kai mes matome jos rūpestį kūdikiu, mes visiškai tikime jos meile. “MeiIė – tai aktyvus susidomėjimas gyvenimu ir vystymusi to, ko mes mylime”.
Kitas meilės aspektas – atsakomybė – yra atsakymas į klausimа apie išreikštus arba neišreikštus žmogaus esmės poreikius. Bыti “atsakingu” reiškia būti pasiruošusiu “atsakyti”. Mylintis žmogus jaučia atsakomybę savo artimuosius, kaip jis jaučia atsakomybę už save. Atsakomybė apima, svarbiausia, kito žmogaus psichinius poreikius. Atsakomybė galėtų lengvai išsigimti į būtį pranašesniu, norą viešpatauti, jeigu nebūtų pagarbos ir meilės. “Pagarba – tai nėra baime, tai gebлjimas matyti žmogų tokį, koks jis yra, įsisąmoninti jo unikalų individualumа”. Taigi, pagarba rodo eksploatavimo nebuvimą. “Aš noriu, kad mano mylimas žmogus augtų ir vystytųsi dėl saves, o ne dėl to, kad tarnautų man. Jeigu aš myliu kitą žmogų, aš jaučiu vienybę su juo tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, kokiu aš norėčiau, kad jis būtų, kaip mano tikslų priemonė”.
“Negalime gerbti žmogaus, jeigu nepažįstame jo: rūpestis ir atsakomybė būtų akli, jeigu jų nenukreipt žinojimas”. Fromas nagrinėjo meilę, kaip vieną iš “žmogaus paslapties” pažinimo kelių, o žinojimą – kaip meilės aspektą, kuris yra tos pažinties įrankis, leidžiantis prasiskverbti į pačią esmę.
Egzistuoja kelios meilės rūšys, kurias Fromas vadina objektais: broliška meilė, motinos meilė, erotinė meilė, meilė sau ir meilė Dievui.
Brolišką meilę Fromas supranta, kaip meilė tarp lygių žmonių, kuri remiasi tuo jausmu, kad mes visi – vienas. “Meilė gimsta tik tada, kai mes mylime tuos žmones, kurių negalime išnaudoti savo tikslais” – rašo Fromas.
Motinos meilė, kurią aš pavadinčiau tėvų meile, neskirstant į motinos ir tėvo meilę; pagal Fromą, – tai meilė bejėgei būtybei.
Erotinė meilė, kaip moters ir vyro santykis.
Apie meilę sau Fromas kalba kaip apie jausmą, kurio nejuntant neįmanoma mylėti kažko kito.
Meilė Dievui Fromas traktuoja kaip žmogaus sielos jungtį, kaip visų meilės rųšių, kurios sugeba sutilpti sieloje pagrindą, kaip tėvų ir erotinės meilės pradžią. Jis kalba apie sudėtingą šios meilės struktūrą ir sąryšį su visomis žmogaus sаmonės ribomis.
Visa apimanti, meilė organiškai sujungia visas šias rūšis. Tačiau, taip jau eina per amžius, kadm iš visų jų labiausiai viliojanti ir, kad ir kaip keista, sunkiausiai prieinama toji meilė, kurią Fromas pavadino “erotine meile”: dviejų suaugusių žmonių meilė; meilė, trokštanti visiško susiliejimo, vienybės su mylimu žmogumi. Jinai savo prigimtimi išskirtinė, o ne visuotinė. Dėl to ji egzistuoja ne tik organinėje vienybėje su kitomis meilės rūšimis, bet ir kaip reliatyviai savarankiškas siekimas, poreikis ir pasireiškimas. Mes galime piktintis tuo, galime smerkti meilės santykių, kurie nėra sutvirtintini šeimos – santuokos, intelektualiniu – emociniu arba kitais aukštaisiais kurybiniais ryšiais amoralumа, vis tiek jie pasiliks reatybė, kurią reikia paaiškinti smulkiau ir kurią reikia išmokti valdyti.
“Visų pirma, meilė dažnai painiojama su audringu įsimylėjimo jausmu, staigiu barjerų sudužimu, iki šiol egzistuojančiu tarp dviejų svetimų žmonių,” – rašo Fromas. Bet čia, kaip man atrodo, jis pats šiek tiek painioja supratimus “įsimylėjimas” ir “aistra”. Įsimylėjimas dažniausiai – egocentriškas jausmas, jausmas sau. Tai gali būti karščiau negu meilė, gali deginti žmogų stipriau, bet įsimylėjimas neprasiskverbia į žmogaus sielos gilumas ir dėl to mažiau keičia jį, greičiau gęsta.
Meilė perveria žmogų giliau, negu įsimylėjimas, ji prasiskverbia į visus slapčiausius žmogaus sielos kampelius, užpildo jį visą – ir todėl ilgiau gyvena žmoguje ir labiau keičia jį. Altruizmas – tai, matyt, meilės pagrindų pagrindas, jos žmoniškiausia savybė ir turbūt, svarbiausia, yra takoskyra, kuri atskiria meilę nuo įsimylėjimo. Ir vieno, ir kito pagrindas yra aistra. Ir juk kokią jėgą turi ši aistra! Pastatyk tarp įsimylėjusių sieną – pramuš, iškask griovį –
peršoks, paleisk upę – pereis per vandenį, kaip per sausumа. Nesamprotaujantis, nesulaikomas
prasiveržimas. Ne be reikalo aistra taip dažnai vadinama akla.
Iš tikrųjų, akla, akla, bet viską, ką reikia, mato puikiai. Juk ne nuo kiekvieno degtuko šis gaisras įsiliepsnoja, ne kiekvieną sutiktą sviedžia į glėbį nesilaikoma jėga. Paslaptingas šis jausmas: iš nesuskaičiuojamos minios gana tiksliai išrenka vienmtelį.
Be aistros reikia kažko dar. Nes po to, kai svetimas pasidarys artimu, nėra daugiau barjerų, nėra daugiau netikėto suartėjimo, ir kas liks žmogui šis prasiveržimas – trumpalaikis įsimylėjimas ar visą apimanti meilė – priklauso ne tik nuo seksualinio potraukio.
Kai kurių filosofų nuomone, meilė – iš savo esmės dvasinė būklė, kuria tik ir duoda žmogui teisę fiziniam artimumui. Meilės ugnis gali įsidegti lėtai, pamažu, kaip švelnus ledi Kaslavud jausmas ištikimam jos vaikų auklėtojui. Ypač nuostabi meilė iš pirmo žvilgsnio, atskleidžianti giliąją jos esmės pusę. Kodėl, iš tikrųjų, vyras ir moteris, iki šiol visiškai nepažįstami, staiga pajunta vienas kitam tokius karštus jausmus? Pirmas žavus žvilgsnis sujungė Romeo ir Dюiuljetą lyg į vieną būtybę. Oneginas pasidarė Tatjanos idealas prieš jai pažįstant jo dvasiа. Šitų literatūros herojų meilė buvo tragiška. Bet jeigu nėra išorinių kliučių, meilė iš pirmo
žvigsnio gali būti laminga ir ilgalaikė, kaip mitinių Filemono ir Baukidos jausmas.
Kaip tai aiškinti? Vadinamos priežastys paprastai būna dvi: tikras arba menamas panašumas į anksčiau sieloje susikurtą vaizdą; meilės apakinimas, dažnai mylimo trūkumuose įžvelgiant jo nepakartojamą žavumą. Iš to daroma išvada, tartum meilė atsiranda ir vystosi priešingai sveikam protui, tartum jinai iš principo iracionali.Bet ne, čia esmė nėra širdies kaprizas.

Pasakyti, kad meilė yra abipusis sielos ir fizinių savybių potraukis arba kad myli tik už aukštus žmogiškumo pasireiškimus. Pasaulinė literatūra aprašė ir ištyrinėjo tūkstančius meilės variantus, bet įstengė išskirti tik vieną bendrą bruožą — reiklų pasirinkimą. Bet vis tiek perspektyvus filosofinis suvokimas pasirodo įmanomas. Myli dėl skirtumų, kontrastų, net dėl
antagonizmo polinkių, kai vieną savybę papildo, neutralizuoja kitą savybę. Myli ir dėl charakterio panašumų, dėl to, kas daugina mylinčių ištvermingumа griežtomis gyvenimo aplinkybėmis. Prieš mus yra antinomija, kuri apibrėžia giluminių prieštaravimų kontūrus ir nurodo į kažkokį meilės įstatymа, kurį dar reikės išaiškinti nesuskaitomuose meilės pasireiškimuose.
Dabar mes priartėjome prie klausimo apie meilės nepriklausomybę ir būtinybę. Grožinė literatūra ir menas rodo, kad meilė nekenčia jokio prievartavimo, jokios išorinės priklausomybės ir diktato. Priversti susituokti arba gyventi nesusituokus — visai įmanoma. Meilė neperkama. Meilė atranda tūkstančius kelių, kad ištrūktų iš nelaisvės, ji yra ypatingo būdo sfera, kurioje matomas vienas iš jos giliosios esmės bruožų. Jos laisvė ir būtinybė — yra joje pačioje. Juk ir be materialų sumetimų, pasirinkimo nepagrįstumo blaivumas, jausmų nuoširdumas, apšviečiantis intelektuliu supratimu, susidaro meilės auščiausią moralinį vertingumą.
Meilės laisvė paprastai atsiskleidžia jos pasireiškimų gausumu. Susižavėjimo, gailesčio, nuotykių, net garbės troškimo dominantai, suteikiantys meilei individualių spalvų įvairovę, yra tokios meilės jausmo išradingumo formos, kurioms, iš esmės, yra svetimos klaidos ir apakimai. Prie suklydimo gali atvesti būtent racionalus sielos ir kitų žmogaus savybių įvertinimas, ir reikia pastebėti, kad jeigu aistra, fizinis potraukis patys neatmeta proto, tai tikra meilė atmeta jį. Betarpiškai – intuityvus jausmas kreipiasi visų pirmą į potencialias dvasines mylimo galimybes – tegul jiems niekada nebūna skirsta realizuotis.
Žmogaus pirmas susitikimas su meile būna ankstyvame amžiuje, kai jam apie vienuolika – dvylika metų. Kažkaip nei iš to, nei iš šito seniai pažįstamas pilietis patraukia kieno nors dėmesį. Šitas atsitiktinai atsirandantis potraukis ir yra pirmas, nedrаsus atsirandančio jausmo požymis. Meilė visada prasideda potraukiu, kaip jau buvo sakoma anksčiau. Kažką tokio
mes pastebiame kitame žmoguje, kas priverčia mus galvoti apie jį. Meilės “spalva”, apie kurią kalbama, vadinama agape. Kankinamas ir tuo pačiu laikų džiugintis nerimas yra budingas agape, jis pakelia paauglį aukščiau savės paties, daro dvasiškai turtingesniu, padeda augti. Agapė – tai seksualinis jausmas, seksualinio potraukio dar nėra. Bet paskui ją pas žmogų ateina naujos “spalvos” meilė – eros. Tai ne jausmas; o stichija. Pagal emocinio poveikio jėgą niekas pasaulyje negali susilyginti su erosu. Eros – tai tikra aistra, jinai visa apimia, užvaldo žmogų, atima galimybę samprotauti, todėl šitas jausmas ir vadinamas beprotiška meilė. Būti kartu, nieko nematyti ir negirdėti, užmiršti apie viską pasaulyje nori žmonės, apimti erosu. Kai yra eros poelgius diktuoja tikra lytinė meilė, aukščiausias pasitikėjimo laipsnis tarp moterų ir vyrų.
Meilės “spalvos” psichologinės atmainos gali pereiti vienas į kitą, keistis, gilėti, arba priešingai, užgesti, darytis paviršiniais.

Kai gimsta pragma – proto meilė – kartu su potraukiu, emocija, aistra, atsiranda tikras sargybinis – sаmonė. Pragma neišsiskiria emocnių atspalvių įvairumu. Žmogus sutinka žavų partnerį, jaučia jam arba jai lengvа potraukį ir tuoj pat pradeda analizuoti: “O kiek užsidirba jos tėvas?”, “Ar jo senelė sutiks atiduoti mums butą?” ir taip toliau, ir taip toliau. Tai liūdna, bet kai kuriems patinka.
Manija – meilė – nerimas, meilė – liūdesys. Manija – tai jausmas nepaprastai pavojingas, sekinantis, išdžiovinantis. Amžimas netikrumas dėl savęs, dėl mylimojo, pavydas, netikėJimas. Reikia turėti didelę kantrybę, kad suprastum, o gal ir atleistum “manijos” kankinančiam žmogui.
Storgė – meilė – draugystė. Kai viskas aišku, gera, ramu, bet ne sausa, ne liūdna. Storge – pats pasitikėjimas, storge – moka laukti ir atleisti su šypsena, storge – kantrus jausmas. Storge ir manija tam tikra prasme – antipodai.
Kalbėdama apie meilę dar norėčiau rasti atsakymа į klausimа: “Ar meilė yra menas?”
Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. 0 gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažką pajunti laimei nusišypsojus, “apimtas meilės”. Fromas remiasi pirmąja prielaida, nors dauguma šiuolaikinių žmonių, be jokios abejonės, tiki antrąja.
Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip norą tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jų problema – kaip būti mylėtinu. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jo dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai, siekiant pasidaryti patraukliu, naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Žmonės mano, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamа objektą savo meilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis, glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų – tai labai pakitės dvidešimtajame amžiuje požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Anksčiau meilė paprastai nebūdavo asmeninis, spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų priežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingųjų giminaičių arba piršlio, arba ir be jokios tarpininkų pagalbos; tai rėmėsi visuomeniniu susitarimu, ir buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų. Kelioms pastarosioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine tapo romantiškoji meilės samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors konvencinis požiūris ir nėra visiškai išnykęs, dauguma ieško “romantiškos meilės”, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis naujasis laisvės meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę, palyginus su funkcijos reikšme.
Su šiuo faktu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinei visuomenei būdingas požymis. Visa mūsų visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiem pusėms naudingų mainų idėja. Dabartinio žmogaus
laimės išraiška – tai virpulys, kurį jis patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas ir pirkdamas viską, ką gali – grynais ar išsimokėtinai. Jis ir į žmones žiuri taip pat. Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai – tai apdovanojimas, kurio jis siekia. “PatraukIus” – paprastai reiškia
komplektą puikių savybių, kurio yra populiarios ir turi paklausą asmenybių rinkoje. Kas daro asmenį ypač patraukliu, priklauso nuo to laiko mados ir fizine, ir dvasine prasme. Trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma gerianti ir rūkanti, šiurkšti ir seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo ir kuklumo. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvideрimtojo pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas – šiandien, kad būtų patrauklus, jis privalo būti socialus ir tolerantiškas. Bet kuriuo atveju įsimylėjimo jausmas paprastai yra susijęs su tokiomis žmogiškomis savybėmis, kurios asmeniui pasiekiamos mainuose pagal galimybes. Aš esu pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėl savo socialinės vertės ir tuo pačiu metu turėtų norėti manęs dėl mano akivaizdžių ar paslėptų privalumų bei galimybių. Du žmonės įsimyli vienas kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamа objektą, kuris neperžengia jų pačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą daiktą, reikšmingа vaidmenį šiame sandėryje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinš savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos pacių mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinkа.
Dar viena klaida, vercianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, yra ta, kad neskiriamas pradinis “įsimylėjimo” išgyvenimas ir pastovaus buvimo meilėje būklė. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, kaip kad visi mes esame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę kažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienu iš pačiш nuostabiausių ir labiausiai jaudinančiш gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostabu tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės.

Bet.Gyvenime taip būna. Du asmenys vis geriau pažįsta vienas kitą, jų intymūs santykiai ima prarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipusis antagonizmas, nepasitenkinimas, nuobodulys numarina viską, kas dar buvo likę po pradinio susižavėjimo. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo: iš tikrųjų jie savo susižavėjimą, savo “proto praradimą” vienas dėl kito palaikę meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.
Šis santykis – kad nieko nėra lengvesnio už meilę – tebelieka vyraujančiu požiūriu į meilę, nors akį rėžia visai priešingas reiškinys. Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir kuri taip dažnai žlugtų, kaip meilė. Jei tai liestų kuriа nors kitа veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tжsti toliau meilės reikšmės studijas.
Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisаmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo,medicinos ar inžinerijos.
Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?
Bet kurio meno mokymosi procesas galлtų būti santykinai padalytas į dvi dalis: viena – teorijos įsisavinimas, kita – praktikos įvaldymas. Jei aš noriu išmokti medicinos meno, privalau viską žinoti apie žmogaus kūną ir apie įvairiausias ligas. Kai jau turiu visas tas teorines žinias, aš, be abejo, esu kompetentingas medicinos mene. Bet aš galiu tapti tikru šio meno meistru tik po didelės praktikos, kai pagaliau mano teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilydys mano intuicijoje – bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavmimo, yra ir trecias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas – tai meistriškumas; negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už menа. Tai neabejotinai teisinga muzikoje, medicinoje, audime – ir meilėje. Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros žmonės taip rėtai mokosi šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliai įsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę – sėkmė, garbė, pinigai, valdžia.
Taigi, aš priėjau išvados, kad meilė tikrai yra menas. Indai turi meilės knygą “Kamasutra”. Ten kalbama apie švelną elgesį su jauna žmona ir sužadėtine – ypač pirmomis bendro gyvenimo dienomis, – moka nepadaryti joms sielvarto ir skausmo. Man atrodo, kad mums visiems reikia nors perskaityti šią knygą, ir tada mūsų gyvenime bus vietos ir meilei, ir laimei.
Meilė – puikus jausmas! Aš laiminga, kad aš galiu myleti. Nieko nėra žemėje nuostabesnio už meilę.Ji duoda mums jėgų gyventi ir spręsti savo problemas. Mylėkite ir būkite mylimi!

Išvada

Taigi, bet kuri meilė prasideda nuo potraukio, aistros. Ir tik pomažu, perėjusi per sąmonę, jinai virsta jausmu. Nors reikia tiesiai pažymėti, kad yra žmonų, kurie taip ir nesubrendo jam. Geriausiu atveju, jie gali leisti sau visiems prieinamą liudusą arba lėkštą pragma.

Jeigu žmogus jaučia Meilę uzvaldymo principu, tai reiškia, kad jis siekia iš savo meilės objekti atimti laisvę ir jį valdyti, kontroluoti. Tokia meilė nedovanoja givybės o žūda ją. Kai šie žmonės kalba apie Meilę, jie piktnaudžiauja šiuo žodžiu, nori nuslėpti savo jausmus, nes iš tikrųjų jie nemyli.strakcija. Tai paaiškinama konkrečiu filosofinio tyrinėjimo tiksu.Remdamasi masišku meilės pasireiškimu ir gyvenimo sąlygomis,tragiškomis pamokomis jos ilgaamžėmis, šakotomis šaknimis, literatūra ir menu, filosofija siekia atskleisti jos individualių apraškų, nuo ypatingu ir tipiškų gyvenimo reikšmių ir funkcijų iki jos visuomeninio supratimo prieštaravimų. Meilės konkretumas filosofijai turi įgyti visuomeninio ir plačiai paaiškinto socialinio jausmo ir santykio išvaizdą.
Meilė – tai maža, bet sudėtingai sutvarkyta valstybė. Čia galimos įvairios santykių farmos: ir demokratija, ir anarchija, ir apsišvietęs absoliutizmas, ir net, kaip bebūtų gaila, despotija. Bet esant vienai sąlygai, jeigu šita forma priimta savo noru. Nėra nieko liūdniau ir beviltiškiau, negu ilga ir sekinanti kova dėl valdžios. Taigi, meilė turi dvi skirtingas reikšmes, priklausomai nuo to ką mes turime omenyje: meilė užvaldymo principu arba būties.
Bet ar gali žmogues turėti meilę? Jei tai būtų įmanoma, tada meilė turėtų egzistuoti kaip daiktas, substancija, kurią žmogus gali turėti ir valdyti. Bet tokio daikto kaip ”meilė” nėra! ”meilė” – tai abstrakcija; gali būti kad meilė – tai kokia-nors nežemiška būtybė arba Deivė, bet jos niekas niekada nematė. Iš tikrųjų egzistuoja tik meilės aktas. Jis apima jos rūpesčio ir dėmesio pasireiškimą, pažinimą, sielos artumą, jausmų pasireiškimą, seksualinį potraukį ir ji gali būti nukreipta į žmogų, medį, pavekslą, idėją. Meilė – tai tikslas gyventi, tai atsinaujinimo ir pasipildymo procesas.

Jeigu žmogus jaučia meilę uzvaldymo principu, tai reiškia, kad jis siekia iš savo meilės objekti atimti laisvę ir jį valdyti, kontroluoti. Tokia meilė nedovanoja givybės o žūda ją. Kai šie žmonės kalba apie meilę, jie piktnaudžiauja šiuo žodžiu, nori nuslėpti savo jausmus, nes iš tikrųjų jie nemyli.
Pradiniu, pačiu šventiškiausiu meilės metu kiekvienas iš mūsų su malonumu nusilenka mylimos butybės užgaidoms, nuoširdžiai ir įkvėptai vaidina vergą. Dar tik pradėta įžeidimų sąskaita, dar nėra klausimo “kas? ko?”. Mes nusileidžiame vienas kitam su džiaugsmu.
Bet įžeidimas, kitas – ir baigiasi šventė. O kasdienybėje jau ne žaidimai rūpi. Ir štai kiekvienas įžeidimas ir skandalas reikalauja to, kas jam nebuvo atiduota. O juk meilė – tai kai aš rūpinuosi tavimi, o yu manimi. Meilė – ne egocentriška.
O stipri meilė – tai savęs išbandymas. Drasiai ir pasiaukojančiai mylintis žmogus kartais prieina prie tos saviatidavimo ribos, už kurios meilė tampa sunki vienam ir pražūtinga kitam. Džuljeta, Verteris, Cveigo Edit intuityviai jautė žmogaus emocinių galimybių ribą, kaip kosmonautas arba gydytojas tyriėja fizinių galimybių ribą. Nė vienas iš jų nenorėjo mirti, tačiau visi jie vaikščiojo bedugnės kraštu ir palūžo.
Bet aš griežtai pasiskau prieš savižudybę. Puikiai suprantu tėvus, kurie įkalbinėja savo vaikus mylėti protingai, nerizikuojant nei savo reputacija, nei sveikata, nei tuo labiau gyvybe.
Meilė puikus jausmas. Tai nuostabu, kad jis yra. Nuostabu, kad mene myli ir aš galiu mylėti. Meilė duoda mums jėgų gyventi ir spręsti visas problemas. Mylėkite ir būkite mylimi!

Literatūros sąrašas:
1. K. Vasiljevas “Meilė” , Maskva,1992
2. S. Vasiljevas “Meilės psichologija”, Maskva 1992
3. E. Fromas “Meilės menas”, 1990
4. I. Sokovnia “ Nemiga laukiant mailės”,1992
5. J. Riurikov “Trys potraukiai”, 1984

Leave a Comment