IDEALISTINĖS FILOSOFIJOS PRADŽIA (PLATONAS)

2047 0

TURINYS

Įvadas – idealistinės filosofijos pradžia...................3

Platono gyvenimas ...........................5

Platono “idėjos”......c.....................7

Platonas apie valstybę ........................10

Platono veikalas “Valstybė”......................15

Pabaiga – Platono įtaka........................22

Summary (santrauka).........................23

Bibliografija.............................25

Įvadas

Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VI a. pr. Kr. pradžioje. Graikai svarstė, iš ko susideda pasaulis, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Tai skatino žmogų atitrūkti nuo religijos teiginių, pradėti mąstyti kitaip. Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, maatematika ir geografija.

Senovės graikai tūrėjo labai garsių mokslininkų ir mąstytojų. Vienas jų-Platonas . (428/427 -348/347 pr.k.), kuris padarė didžiulę įtaką visai Vakarų filosofijos raidai. Taip pat Platonas laikomas idealistinės filosofijos pradininku, sukūrusiu objektyviojo idealizmo sistemą. Šios filosofijos atsiradimą lėmė ankstesnė vergovinė Graikijos filosofija, prieštaravimai tarp atskirų koncepcijų ir ta aplinka, kurioje gyveno Platonas. Tuo metu klestėjo nevaržoma demokratija, sudariusi visas sąlygas pasireikšti kūrėjams. Tačiau tam tikri visuomenės sluoksniai nesaikingai naudojosi laisve, o tai išryškino vergovinės santvarkos trūkumus.Ypač tiek politiškai, tiek morališkai, tiek ekonomiškai Attėnus smukdė Peloponeso karas ir jo sukeltos pasekmės. Platonas matydamas krašto negandas priėjo išvados,kad viską reikia tvarkyti moksliškai. Jis nusprendė atskleisti būties esmę, išanalizuoti žmonių gyvenimą ir parodyti, kokia turėtų būti valstybė. Savo filosofijoje Platonas rėmėsi ankstesniais graikų mąstytojais. Jis do

omėjosi Heraklito, Anaksagoro pažiūromis,bet didžiausią įtaką jam padarė Sokratas.(470-399 m. pr.k.) Sokratas – vienas iš pirmųjų filosofų, kurių pagrindinis objektas – žmogus. Sokratas atmetė gamtos mokslus, nusprendęs, kad jie nenaudingi žmogui. Juk net jei žmogus suprastų, kaip vyksta gamtos reiškiniai, jis vis tiek negalėtų nieko pakeisti. Todėl Sokratas visą savo dėmesį sutelkė į žmogų ir mokslai apie žmogų jam atrodė daug svarbesni : jie padeda žmogui pažinti save ir savo darbus, aiškina santykį tarp valstybės, piliečio ir įstatymo. Platonas, panašiai kaip ir jo mokytojas Sokratas, galvojo, jog žinojimas pasiekiamas protu,sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu.

Pirmosios filosofinės mokyklos atsirado VII-VI a.p.m.e. Susiformavo dvi ankstyvosios Graikijos filosofinės mokyklos – jonynų ir italikų, kurios sudarė visos vėlesnės filosofijos pagrindą. Jonėnais paprastai laikomi Jonijos jūros salose įssikūrusių Mažosios Azijos miestų bei Didžiosios Graikijos pirmieji mąstytojai, o italikais – pietų Italijos ir netoli jų esančių salų kolonistų mąstytojai. Šios kryptys buvo savitos, turėjo savo stilių. Jonėnai daugiausia tyrinėjo empirinius faktus, pasaulio sandarą, italikai – mąstymo procesą. Pastarieji dažnai rėmėsi religiniais mitais, todėl jų filosofija pasižymi didesniu spekuliatyvumu. Ryškiausi jonėnų atstovai yra Talis, Anaksimandras, Anaksimenas ir Heraklitas iš Efero. Pirmieji trys žinomi kaip pirmosios antikinės filosofinės mokyklos, įsteigtos Mileto mieste, atstovai. Šios mokyklos pradininku laikomas Talis. Talis ( apie 625 – 547 m.p.m.e. ) daug ke
eliavo. Lankydamasis kaimyniniuose kraštuose, daugiausia Finikijoje, jis studijavo tų kraštų papročius, žmonių poelgius, mėgino suprasti jų esmę. Talio nuomone, žmogus privalo savo išvadas grįsti tvirtu žinojimu, o ne vien tikėjimu. Tai įrodo, jog Antikos filosofai tikrai siūlė žmonėms atsiriboti nuo religijos. Talis išgarsėjo tuo, kad numatė Saulės užtemimą, kuris įvyko 585 m. p. m. e. ir buvo istorikų užfiksuotas. Iš to žinome apytikriai jo gyvenimo metus. Talį domino gamtos sandara, reiškinių vidiniai ir išoriniai ryšiai. Jo nuomone, filosofijos uždavinys – nustatyti, kas yra pasaulis, kur buvo jo pradžia, koks jis. Talis padarė prielaidą, kad viskas susideda iš vieningos medžiagos ( jis manė, kad tai vanduo ), todėl visa, kas egzistuoja, yra tolygiai tarpusavyje susiję.

Šioje temoje bandysiu apžvelgti visą idealistinės filosofijos pradžią. idealizmas Idealizmas, ko gero, yra pati seniausia Vakarų kultūroje filosofijos tradicija, prasidėjusi dar antikoje nuo Platono. Žinoma, filosofijos ir filosofų būta ir iki Platono, tačiau būtent jis sukūrė vieną iš didžiausia įtaka padariusių filosofijų. Apskritai idealistai vienintele tikra būtimi laiko idėjas. Tai anaiptol nereiškia, kad jie nepripažįsta materijos, veikiau manoma, kad materialusis pasaulis yra kintamas, nepastovus ir netikras, o idėjų esama pastovių. Taigi gal tiksliau šią filosofiją apibudintų ne idealizmo, bet idėjizmo pavadinimas. Vis dėlto reikėtų vengti perdėm supaprastinti šią sudėtingą filosofiją ir pa
asistengti suvokti ją kuo išsamiau ir plačiau. Taigi.

Platono gyvenimas

Platonas gimė tada, kai Atėnų politinė galia ir ekonominis bei kultūrinis gyvenimas buvo pasiekęs savo viršūnę. Jo tėvai buvo turtingi ir kilmingi žmonės, todėl Platono kūrybai buvo sudarytos visos sąlygos. Tačiau Platonas, būdamas savo krašto patriotu, negalėjo nematyti vergovinės santvarkos prieštaravimų. Ypač tai išryškėjo Peloponeso karo(431-404 m.p.m.e.) metu. Šio karo nelaimės jau buvusius galingus Atėnus smukdė ekonomiškai, politiškai, morališkai. Visuomeniniame gyvenime pradėjo įsigalėti tie, kurių noras patogiai įsikurti nustelbdavo sąžinę. Krašte viešpatavo kyšininkavimas, išdavystės ir nepasitenkinimas. Dori ir sąžiningi žmonės buvo laikomi kvailiais, o triumfuojantys skriaudikai laikė save išminčiais. Klestinti demokratiija užleido vietą nuolatiniam valdančiųjų “partijų” keitimuisi, kurį lydėjo teroro bangos. Visų tų blogybių šaltinis buvo valdžios troškimas. Tačiau valstybės reikalams graikai nebuvo abejingi. Jie siūlė įvairias reformas, stengėsi taisyti tai, kas jiems atrodė negera.

Peloponeso karas nualino kraštą. Jo sukeltos pasekmės buvo ryškiausia prieštaravimų išraiška. Platono filosofijos specifiką didele dalimi nulėmė konkreti istorinė situacija ir aplinka, kurioje jis gyveno. Visas Platono gyvenimas buvo susijęs su Atėnų miestu – vastybe, jos išlikimu ir smukimu. Platono filosofinės pažiūros susiformavo ne iš karto. Jos nuolat įgydavo vis naujų niuansų. To jis semdavosi iš šių šaltinių;

1. elėjiečių mokymo apie tikrą vieningą ir nejudinamą būtį;

2. pitagoriečių mokymo apie skaičius ka

aip apie tikrą daiktų esmę;

3. Sokrato mokymo apie „visuotinumą“ kaip etikos pagrindą – teisinga moralė grindžiama dvasinio prado pripžinimu.

Platonas (428/427-348/347m.p.m.e.) sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui, pasiekusiam aukščiausią lygį, Demokritui (460-370 p.m.e.) sukūrus mechanistinę pasaulio aiškinimo teoriją. Būtį jis regi patvariuose besiskiriančiuose forma dydžiu atomuose. Nebūtis irgi egzistuoja, tai – tuščia erdvė, kurioje juda atomai. Čia jie susiduria ir sudaro kūnus ir tai vyksta dėl mechanistinio būtinumo, čia nieko nėra atsitiktinio. Taip iš chaoso susidaro kosmosas ir ji tėra tik aklo mechanistinio poveikio išdava.

Demokritas – materializmo tikrąja to žodžio prasme pradininkas. Etinės Demokrito nuostatos išreiškė tai, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra siekti aukščiausio gėrio. Filosofas apibrėžė valstybės ir piliečių santykį: „ Valstybė – žmogaus dvasinio tobulėjimo padarinys, todėl žmogus privalo rūpintis valstybės stiprinimu“. Demokritas atskyrė juslinį ir racionalųjį pažinimo būdus, kaip kokybiškai skirtingus. Jis neigė dievus, bet ne religiją, nes pastariejin neatitiko jo atomistinės teorijos. Taigi, Demokritas sukūrė materialistinę filosofinę sistemą, kurios užuomazgas galime rasti dar Mileto naturfilosofų darbuose. Taip atsirado Platono ir Demokrito linijos filosofija, kurios iki šiol išreiškia kovą tarp materializmo ir idealizmo.

Platono mokytoju buvo žymus to meto filosofas Sokratas. Jo mėgstamiausias teiginys: ”Aš žinau, kad nieko nežinau”. Sokratas globojo Platoną – tai buvo vienas iš geriausių jo mokinių. Platonas ilgą laiką naudojosi savo mokytojo idėjomis ir tezėmis, bet pabaigoje savo kūrybos, jų mąstysena ėmė skirtis. Ryškiausiai tai matoma kūriniuose: “Valstybė”(2-10 knygos), ”Parmeoridas”(apie platoniškai suprantamą dialektiką), ”Sofistas”(apie būtį), ”Politikas”, ”Įstatymai”(sušvelninta idealios valstybės teorija). Pagal pažiūrų genezę Platono veikalai chronologiškai skirstomi į tris laikotarpius.

1.Ankstyvosios kūrybos veikalai:“Eutifronas“(apie dievobaimingumą),“Lachetas“(apie drąsą),“Charmidas“(apie protingumą),“Protagoras“(apie dorovę),“Georgijas“(apie retoriką, hedonizmo ir egoizmo kritiką),“Sokrato apologija“.I“Valstybės“knyga ir kt. Tuo laikotarpiu mąstytojas dar labai sekė Sokratu ir, vadovaudamasis jo metodu, kovojo su jam nepriimtinomis pažiūromis, ypač su sofistais.

2.Viduriniojo kūribos laikotarpio veikalai:“Menonas“(apie galimybę išmokti dorovės),“Kratilas“(apie kalbą),“Fedras“(apiesantykį tarp sieloe iridėjos),“Fedonas“(apie sielos nemirtingumą),“Puota(apie meilę),“Valstybės“II-X knygos,“Teaitetas“(apie pažinimą) ir kt. Šiuo laikotarpiu buvo sukurta dualistinė Platono filosofija, idėjų teorija.

3.Vėlyvosios kūrybos veikalai:“Parmenidas“(apie Platoniškai supramtamą dialektiką),“Sofistas“(apie būtį),“Politikas“,“Timajas“(apie gamtą),“Įstatymai“(sušvelninta idealios valstybės teorija) ir kt.

Vienas reikšmingiausių Platono dialogų yra „Valstybė“, sukurtas apie 360 m.p.m.e. Tai daugiaplanis kūrinys, kuriame Platonas siekia išsiaiškinti teisingumo problemą, tačiau, pradėjęs ją analizuoti, jis toli gražu neišsitenka šios etinės problemos rėmuose ir paliečia beveik visas pagrindines filosofines problemas. Todėl neatsitiktinai tyrinėtojai tegia kad „Valstybėje išdėstyta visa Platono subrendimo laikotarpio filosofinė sistema, kurioje pasigendama tik kosmologijos. Platonas daugiau rėmėsi dvasine ir politine sfera. Todėl nieko nuostabaus, kad valstybės teoriją suabsoliutino ir net mistifikavo, pajungdamas jai žmogų ir visas jo kūrybines galias. Vieninteliu teisingumo kriterijumi jis pripažino protą, palikdamas jį valdovo dispozicijai. Platono stengimasis suabsoliutinti protą atitraukiant jį nuo juslių paverčia jį nenuosekliu idealistu. Taigi Platonas pasiekia dualizmo ir objektyvaus idealizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų, pripažino ir savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas.

Platono Idejos

Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsirado pagrindinė jo filosofijos kategorija – “eidos” (idėja). Platonui idėja reiškia rūšį, formą; daikto atžvilgiu ji yra pirminė; prie jos nieko negalima nei pridėti nei atimti; ji tarsi idealus daikto kriterijus. Grožio, tobulumo objektas yra ne patys daiktai, o amžinas nepriklausomas grožis. Platonas priešpastato idėją materijai, kaip nebūčiai iš kurios ir turi atsirasti daiktai.

Idėjos ir daiktai, būtis ir reiškiniai, nors nevienodai realūs ir tobuli, yra susiję tarpusavyje. Jau vien daiktų ir idėjų pavadinimų bendrumas, pavyzdžiui, „gražūs daiktai“ ir „grožio idėja“, rodo jų ryšį. Daiktai, kad ir neprilygstantys idėjoms, yra į jas panašūs; taip yra dėl to, aiškino Platonas, kad daiktai priklauso nuo idėjų; ši priklausomybė nėra priežastinė, idėjos yra ne priežastys, o daiktų pavyzdžiai. Daiktai tarsi „dalyvauja“ idėjose ir dėl to įgyja jų savybių. Abiejų pasaulių prigimtis skirtinga, bet jų sandara ta pati, nes realaus pasaulio tvarka yra idėjų pasaulio atspindys.

Idėja tolygi vyrui (aktyviajam pradui), o materija – moteriai (pasyviajam pradui) ir tik abiejų kategorijų atsiranda daiktas. Idėja įtakoja daikto išliekamąją vertę ir panašumą į kitus tos pačios rūšies daiktus, o materija tuo tarpu sąlygoja nepastovumą ir žuvimą, dėl jos daiktas tėra panašus į savo idėją, t.y. tėra tik šešėlis. Stebėdami pasaulį per jusles pažįstame tik daiktus, idėjos yra pažįstamos protu-siela. Taip atskiriamas juslinis ir racionalusis pažinimas. Savo teorijai pagrįsti Platonas reformuoja ir sielos supratimą. Nuo materialaus sielos aiškinimo pereinama prie idėjinio. Sieloje egzistuoja trys pradai – geidžiantysis, impulsyvusis ir protingasis, žmogaus gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, kuri pasiekiama teisingumui suvaldžius tris pirminius pradus. Siela yra nemirtinga ir dėl ankstesnio buvimo idėjų pasaulyje, ji gali pažinti mus supančias idėjas per jų atspindžius. Apie sielą ir jos gyvenimą.

Platonas plačiai aprašė viename iš savo kūrybos ”viršūnių“ – „Faidonas, arba apie sielą“. Tai perpasakotas dialogas: Sokrato mirties dieną kalėjime vykusį pokalbį savo pažįstamam pasakoja įvykio liudytojas Faidonas. Jis prisipažįsta, jog šalia Sokrato patyręs nepaprastą jausmą. „Faidone“ visų Sokrato kalbų tikslas – „užkeikti įkyrųjį sielos palydovą, priversti į mirtį žiūrėti ne kūno, bet sielos akimis, įžvelgti joje ne skaudžią fizinę nelaimę, bet didingą ir viltingą dvasios įvykį“ (Nr.1// 10 psl.). Čia iškeliami nemirtingumo įrodymai. O štai kūno vaidmuo „Faidone“ gana paradoksalus: „jis – pikčiausias sielos priešas, kvailas apgavikas, netinkamas bendrininkas, nelabas gundytojas, siekiąs savo tikslams pavergti veržliąją sielos meilę“ (Nr.3// 10 psl.).Šis kūrinys skirtas Sokrato sielai atminti ir “palydėti” ją į geresnį gyvenimą Hade. Jo pabaigoje pats Sokratas dėkoja už kūniniame gyvenime sunkiai “sirgusios” sielos išgyjimą.

Toks net mitiškai pagrįstas sielos aiškinimas parodo, kad Platonas atitrūkęs nuo daiktų pasaulio racionaliems argumentams pagrįsti griebiasi iracionalių argumentų. Tikroji būtis yra gyva, veikianti ir mąstanti. Platono idėjų pasaulis neprimena chaoso, tai veikiau teleologinė sistema, kurioje viskas pajungta absoliučiam gėriui. Kiekvienos žemesniosios idėjos tikslas aukštesnioji idėja, aukščiausia idėja – absoliutaus gėrio idėja.

Platonas suskirstęs pažinimą į jutiminį ir racionalųjį, galvojo, kad idėjos pažinti jutimais negalima. Daiktų pasaulyje, anot jo, žmonės gyvena prikaustyti prie olos taip, kad jie negali atsigręžti. Už jų pečių esančios šviesos, saulę primenančios idėjos. Stebėjimą, vaizdinį Platonas susieja su manymu. Praktinėje veikloje manymo dažniausiai ir pakanka. Tačiau tai dar ne tikras žinojimas. Jis”tamsesnis už žinojimą, bet aiškesnis už nežinojimą”. Tikrajam žinojimui rūpi idėjos, o jos pažystamos protu. Todėl Platonas visą dėmesį ir sutelkia į racionalų pažinimą, suskirstydamas jį į diskursyvųjį (loginį) ir intuiciją, kurią supranta kaip tiesioginį objekto stebėjimą protu. Betgi, atplėšus racionalųjį pažinimą nuo jutiminio, būtinai turėjo iškilti klausimas – kaip žmogaus sieloje atsiranda bendros sąvokos. Sokratas bendrybę indukcijos būdu vedė iš konkrečių pavyzdžių. Platonui tas metodas pasidarė nepakankamas. Jis teigė, kad sąvokos prototipas jau turėjęs būti sieloje iki suvokimo. Daiktai, būdami panašūs į idėjas, galėtų jas priminti, panašiai kaip pažįstamo žmogaus portretas primena patį žmogų. Platonas neabejojo įgimtų idėjų egzistavimu, tačiau reikėjo parodyti, iš kur jos sieloje atsirado. Tam reikalui jis, nevaržydamas fantazijos, davė naują sielos supratimą.

Iki Platono graikų filosofijoje vyravo materialistinis sielos supratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaip kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. Platonas prie biologinės ir fiziologinės interpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiai bus perėmęs iš pitagoriečių. Žmogų Platonas suprato sudarytą iš kūno ir sielos Sieloje jis matė trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios, ir protingosios – pradus. Platonui “kiekviena siela nemirtinga”. Prieš įsikūnydama žmoguje, ji, esą, gyvenusi idėjų pasaulyje, už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela, pasak Platono, ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiau kūnas jai nuolatos trukdo. Kūno vaidmuo „Faidone“ gana paradoksalus: „jis – pikčiausias sielos priešas, kvailas apgavikas, netinkamas bendrininkas, nelabas gundytojas, siekiąs savo tikslams pavergti veržliąją sielos meilę“ (Nr.7// 10 psl.).

Pažinimo teorija sąlygoja ir požiūrį į mokslą. Ta pirmoji mus pasiekusi mokslo teorija yra aprioristinė ir grynai racionalistinė. Faktai ir stebėjimai Platonui net astronomijoje yra tik iliustracija. Tokią poziciją apsprendė idealistinis teorijos pagrindas, iš dalies ir mokslinė filosofo orientacija. Platoną labiausiai domino matematika ir dialektika.

Dialektika (dialegos -graikų k. diskusija, disputai) Platonas vadino antologija. Tai “tikrosios būties” (idėjų) teorija, kuriai mąstytojas suteikia loginį, gnoseologinį ir metodo aspektus. Taip plačiai suprantama dialektika buvo ne kas kita, kaip filosofija. Platono interpretacijoje ji jau turi tendenciją išsikristalizuoti į savarankišką mokslą. Mąstytojas ja ir rėmėsi, kurdamas pasaulio, pasaulio sielos, dangaus sferų ir kitas teorijas.

Kurdamas idėjų ir jų pažinimo teoriją, Daltonas iškėlė proto reikšmę pažinime, akcentavo, kad protas kokybiškai skiriasi nuo jutiminio pažinimo. Tuo mąstytojas toli pažengė teorinio mąstymo srityje. Tačiau vienpusiškai protą suabsoliutindamas ir atitraukdamas jį nuo pojūčių, Platonas tapo nenuoseklus idealistas. Jis ir pats matė, kad jo teorija apie idėjų santykį su daiktu, apie bendrybės kilmę yra nepakankama ir prieštaringa. Sunkumus, susijusius su šia problema, jis matė ir Parmenido filosofijoje, juos analizavo, svarstė, tačiau matyt, negalėdamas surasti geresnio sprendimo liko aprioristas. (a priori iš lot. k. pažinimas nepriklausant nuo patirties )

Platono idėjų pasaulis – logiškai susieta, harmoninga, piramidę primenanti visuma, kurios viršūnėje – absoliutaus gėrio idėja. Tokioje hierarchijoje kiekviena aukščiau stovinti idėja yra žemesniosios tikslas. Todėl Platono filosofija aiškiai teleologinė ( graik. k. telos – tikslas, logos – žodis, mokymas. Teleologija – nepaprasta priežastingumo rūšis, kuri atsako į klausimą – kam ? dėl ko ? dėl kokio tikslo įvyksta tas ar kitas gamtos procesas): visa čia absoliučiam gėriui. Tačiau tikslaus gėrio apibrėžimo Platonas neduoda. Tik potekstė rodo, kad gėrį reikėtų suprasti kaip protą, žinojimą, pagaliau kaip platoniškai suprantamą dievybę. Gėris – tai lyg nematomų idėjų saulė. Panašiai kaip daiktų pasaulyje visa atskiriama šviesoje, taip esmių pasaulyje gėrio idėja apsprendžianti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą. Pagal tai, kaip Platonas aiškino sielą, gyvenimas turėtų reikšti pasiruošimą sugrįžti į idėjų pasaulį. O tokį tikslą galėtų pasiekti protingas ir doras žmogus. Dėl to savo kūrybos pradžioje Platonas, sekdamas Sokratu, dorovę tapatino su žinojimu ir kūrė labai asketišką ir griežtą etiką, kurią tik vėliau šiek tiek sušvelnino. Anot mąstytojo pilną ir dorą gyvenimą sąlygoja sielos harmonija. Kai kiekvienai sielos daliai atiduodama tai, kas jai priklauso. Protingasis sielos pradas siekia išminties, impulsyvusis – garbės, geidžiantysis – malonumų, turtų. Harmonijoje pasiekiama, kai teisingumas – svarbiausioji dorybė – sureguliuoja sielos darbą, pavesdamas išminčiai tvarkyti godumą ir afektus. Todėl ir vėlesnėje Platono etikoje protas, žinojimas turi lemiamą reikšmę. O žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iš karto. Jis reikalauja didelės įtampos ir pasiruošimo.

Pajutęs tikrąją protavimo galią, Platonas ją taip išaukština, kad pasiekia net gyvenimą. Gyvasis (“su kūnu ir krauju”) gyvenimas jam tampa ne tik netobulas, bet ir mažiau vertingas už idealų (protinį, dvasinį ) gyvenimą. Užbaigtos teorijos Platonas nesukūrė, nors visą gyvenimą apie ją galvojo. Jis buvo tikras, kad idėjos yra, kad jos susijusios loginiais saitais, kad sudaro hierarchiją, bet pats idėjų atradėjas neturėjo nei aiškios, nei tvirtos pažiūros į jų prigimtį.

Platonas apie valstybę

Platonas teigė : “Tik tie, kurie neprieštarauja “ano pasaulio” tvarkai. Svarbiausia, kad žmonės valstybėje gyventų pagal prigimtį. Todėl juslingas sielas gavusiems žmonėms geriausia užsiimti žemės darbais, amatais ir panašiais dalykais. Impulsyvias sielas turintiems žmonėms – geriausai kariauti. Protingas – toliaregiškiausi ir išmintingiausi – turi užsiimti tvarkos palaikymu, valdymu.

Platonas neatsitiktinai nukrypo į valstybės nagrinėjimą. Ne tik jis, bet ir dauguma graikų tapatindavo sąvokas geras žmogus ir pilietis. Tai būdavo identiškos sąvokos. Ankstesni mąstytojai taip pat bandė reikšti savo mintis valstybės klausimu. Bet jų siūlytos reformos būdavo labai nereikšmingos. Platonas, gi, ėmėsi platesnio užmojo : jis norėjo parodyti, kaip valstybė turėtų auklėti žmones – tobulus, dorus piliečius. Jo supratimu, kiekviena klasė turi vadovautis doro gyvenimo taisyklėmis. “Kiekviena valdžia, kadangi ji yra valdžia, turi omenyje gerovę ne kieno kito, o to, kas jai pavaldus, jos globojamai valstybiniu ir asmeniniu mastu”.

Visuomenės auklėjime lemiamą vaidmenį turįs gėrio ir grožio idėjų supratimai ir sekimas jomis. Jos turėtu suteikti tvirtumo švelnesnėms ir silpnesnėms natūroms sušvelninti stipriąsias ir pernelyg ūmias. Gėrio idėja yra aukščiausias žinojimas: jis sąlygoja teisingumo ir visų kitų dorybių naudingumą ir tinkamumą. Žmogui reikia pažinti viską, o apie grožį ir gėrį net negalvoti. Todėl dauguma gėriu laiko malonumą, o subtilesni žmonės -supratimą. Tie, kurie taip mano, nemoka paaiškinti, kas yra supratimas, bet pagaliau būna priversti pasakyti kad tai supratimas.Jie prikaišioja, kad nežinome kas yra gėris, paskui jie kalba su mumis tarsi su žinančiais ir vadina gėriu supratimą, ir tai, kas yra gera. Kai kurie žmonės gėriu laiko malonumą. Bet vėliau jie priversti pripažinti, jog esama ir netikusių malonumų. Gėrio siekia kiekviena siela, dėl jo ji viską daro; ji nujaučia, kad yra kažkas svarbaus, bet nesupranta ir nemoka apibrėžti kas tai yra.J i negali tvirtai juo remtis, kaip visais kitais dalykais, todėl nepatiria naudos ir iš tų kitų dalykų.”Tad tai, kas pažystamiems daiktams suteikia teisingumą, o žmogui- sugebėjimą pažinti, ir laikyk gėrio idėja – žinojimo ir tiesos pažinimo priežastimi. Bet jeigu gėrio idėją laikysi kažkuo dar gražesniu, galvosi teisingai.”Teisinga yra žinojimą ir tiesą laikyti panašiu į gėrį. Pažiniems daiktams gėris suteikia pažinumą, buvimą ir esmę, nors pats gėris nėra būtis. Gėrio teorija Platono filosofijoje yra ypač svarbi: “juk gėrio idėja yra jo siste¬mos viršūnėje ir pranoksta visas kitas idėjas” (Nr.8// 112 psl.) . Ta gėriui suteikta viršenybė yra toks pat skiriamasis jo filosofijos bruožas, kaip ir idėjų viršenybė. Geriausia valstybė privalo siekti aukščiausių ir idėjoms budingų pranašumų, o tie pranašumai, Platono nuomone, – tai visuotinumas ir pastovumas. To siekda¬ma ji turi vadovautis ne asmeniniais ketinimais ir aspiracijomis, o bendraisiais principais.

Pasaulio, kurį galima pažinti riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, peršasi išvada, kad ji yra viso to, kas teisinga ir gražu, priežastis. politiką glaudžiai susieja su morale: jo valstybės teorija savo turiniu prilygsta socialinei etikai.

Visą valstybinę valdžią Plotonas atiduoda turtingiesiems. Tokią santvarką Plotonas pavadino oligarchija – “valdo turtingieji, o neturtingieji valdyme nedalyvauja”.Tačiau šią santvarką gali sužlugdyti patys valdantieji, kovodami dėl vietos valdžioje, garbindami turtus.Tai labai smukdo jų dorovę. Nusikaltimai, vagystės ir visokios niekšybės kelia neturtingųjų pasipiktinimą ir pagaliau priveda prie sukilimo.Kai neturtingieji laimi, valstybėje įsigali demokratija, kuri Platonui atrodo artima anarchijai.Šį teiginį panaudodavo ir vėlesni sociologai, kurie buvo nusiteikę prieš demokratinę santvarką. Anot Platono, per didelė laisvė ne tik atskiria žmogų, bet ir valstybę atveda į vergiją, nes tuo pat metu ruošiama palanki dirva tironijai.

Todėl Platonas imasi sukurti idealios valstybės modelį. Modelį, kuris prilygtų žmogaus sielai ,kad kiekvienas, gyvenantis tokioje valstybėje, jaustų pareigą pasitarnauti jos labui .Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas.

Platonas teigė: “Valdovas niekada nevaldo savo gerovei, bet tik didžiausiai pavaldinių gerovei”. Teisingumas – utopinės Platono valstybės pagrindinis bruožas.Teisingumas reikalauja, kad kiekvienas dirbtų kas jam priklauso, tačiau ne daugiau. Taip suformuluotas valdymo principas aiškiai įgyja ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektą. Valstybė, suprasdama, kad kiekvienas darbas atliekamas geriau, greičiau ir kai jį dirba tas, kas yra jam paruoštas ir turi tam sugebėjimų.Vieni augina gyvulius, gamina maisto produktus, rūbus, apavą, kiti – įrankius, treti gina kraštą ir jį valdo.Tai buvo įdomi ir teisinga Antikos laikais gimusi mintis.T ačiau Platonas ją traktavo vien iš vartotojo pozicijų. Darbininkas čia pritaikomas prie darbo. Platonas manė, kad visuomenėje yra trys klasės, kurios analogiškos sielos pradams.

Didžiausia klasė – gamintojai.Jų didžiausia dorybė – susivaldymas. Ją sudaro valstiečiai, amatininkai, pirkliai .Pagal Platoną – tai žemiausia klasė .Jis supranta, kad gamintojai – tai valstybės piliečiai ir jie yra būtini tam, kad galėtų veikti gynėjai ir valdovai. Gamintojai, anot Platono, negali būti protingi. Todėl juos būtina mokyti gerbti moralę bei įstatymus ir jų laikytis.

Gynėjai – aukštesnė klasė už gamintojus. Karių dorybė – drąsa. Jiems būtina iniciatyva ir protas. Todėl jie turi rimtai mokytis gimnastikos, muzikos ir matematikos. Gynėjų pareiga – apginti valstybę nuo išorės ir vidaus priešų. Iš gynėjų išsiskiria valdovai – filosofai, kurie su pamėgimu siekia tiesos. “Kai valstybės valdovais taps tikri filosofai, ar jų būtų keletas, ar nors vienas, į dabartinę pagarbą jie žiūrės iš aukšto, laikydami ją žema ir nieko verta, ir labai vertins tvarkingumą ir tą garbę, kuri bus susijusi su juo, bet labiausiai ir aukščiausiai vertins teisingumą, jo laikysis, tarnaudami jam ir jį skleisdami, jie sukurs savo valstybę”. Valdovai filosofai turi būti įvairiapusiškai apsišvietę, išsimokslinę ir be perstojo vien tik gilintis į mokslą. Jų būdingiausias bruožas – išmintis. Valdovams reikia viską išmanyti, sugebėti įvertinti kiekvieną situaciją ir parinkti teisingiausius sprendimus. Už tai jie turi būti atleisti nuo visų žemiškųjų rūpesčių, visuomenė pati turi sudaryti sąlygas jiems galvoti, o jie visuomenei atsilygins valdymu, užtikrinančiu valstybės gerovę. Filosofų troškimai turi būti stipriai nukreipti į žinių kaupimą ir panašius dalykus, teikti malonumą sielai, o kūno malonumų jis turi atsisakyti. Jeigu jis ne dedasi, bet iš tikrųjų yra filosofas, tai jis jokiu būdu nesieks turtų, nes turtai ir prabanga, kuriems įsigyti dedama tiek pastangų, tinka kam nori, tik ne filosofui.

Platonas supranta, kad valstybę turi valdyti tik geri žmonės. Todėl reikia žmogaus, kuris, be kita ko, būtų darnios prigimties ir pasižymėtų įgimtu proto subtilumu – šitai įgalintų jį suvokti būties esmę. Bet tokie žmonės atsisako valdyti valstybę dėl to, kad nenori vadintis nei samdiniais, viešai gaudami atlyginimą už valdymą, nei vagimis, slapta bežarstančius jos naudą; savo ruožtu ir garbė jų netraukia, nes jie negarbėtroškos. Platonas suabejoja ar geri ir rimti žmonės valdo valstybę savo noru. Štai jo teiginys: “Man atrodo, kad rimti žmonės, patekę į valdžią ir valdo tik dėl to, kad neturi galimybės šį dalyką pavesti kam nors kitam, kuris būtų geresnis nei jie arba į juos panašius”. Klasės Platonas utopinėje valstybėje viena nuo kitos griežtai atskirtos. Platonas, pasitelkdamas į pagalbą mitą, lygina jas su metalais:valdovai – tai auksas, gynėjai sidabras, gamintojai – geležis arba varis. Platonas ypač bijo, kad žemesniojo sluoksnio žmonės nepareikštų noro valdyti. Jo nuomone, dar nedidelė bėda, jei dailidė imasi batsiuvio darbo, o batsiuvys dailidės. Žymiai blogiau, jei koks praturtėjęs verslininkas įsigeistų užsiimti karo dalykais arba tvarkyti valstybę. Toks kišimasis ne į savo reikalus valstybei būtų pražūtingas. Utopijos klasinį pobūdį sušvelnina nebent tai, kad priklausomybę klasei čia turi apspręsti ne kilmė, o moralinės ir dvasinės savybės. Jei amatininko šeimoje gimtų jaunuolis su “aukso” ar “sidabro” priemaišomis, tai jis turėtų priklausyti gynėjų arba valdovų klasei. Bet jei jaunuolio krūtinėje pasirodytų besąs “geležis” ar “varis”, jis atsidurtų gamintojų klasėje, nors ir kažin kas būtų jo tėvai. Mokymo ir auklėjimo metu jie atrenka tuos, kurie tinka aukštesnėms klasėms. Valstybė turi užtikrinti visų valstybėje gyvenančių žmonių sąmoningumą. Iš prigimties neprotingas žmogus nesupras filosofų nurodinėjamų protingo gyvenimo pranašumų. Be to, protingas gyvenimas reikalaus aukotis, būti nesavanaudiškam, tuo tarpu juslinga iš prigimties siela žmogų stums į godumą, gobšumą ir mėgavimąsi gyvenimo gėrybėmis. Anot Platono, “mažiausiai siekia valdžios tie, kuriems dera valdyti, ten valstybė valdoma visų geriausiai ir visai nėra kivirčų, visai kitaip būna valstybėje, kur valdantieji nusiteikę kitaip”.

Taip, sako Platonas, retas žmogus, o ypač iš žemesniųjų sluoksnių, sugebės laisva valia gyventi dorą gyvenimą. “Juk tikroje valstybėje valdys tik tie, kurie iš tikrųjų turtingi, ir ne auksu, o tuo, kuo privalo būti turtingas laimingasis, dorybingu ir protingu gyvenimu. Jei nuskurdėliai ir beturčiai siekia visuomenės gerovės, tikėdamiesi išplėšti iš ten sau kąsnį, tada negali būti gerovės. Valdžia tampa kažkuo, dėl ko galima ginčytis, o panašaus pobūdžio naminiai, vidiniai karai žudo ir dalyvaujančius juose kitus piliečius”.

Todėl, teigia Platonas, visuomenė turi susikurti ne tik moralės normas, bet ir įstatymus- kiekvienam gyvenimo atvejui vertinti tinkamas protu nustatytas taisykles, kuriu visi žmonės privalo laikytis netgi tada, jei ir labai norėtų jų nepaisyti.

Platono valstybėje aukštesnės klasės “gauna” išskirtinę padėtį. Tie mokslo vyrai turi žinių. Tik jie sugeba operuoti idėjomis ir supranta tikrąjį gėrį. “Valstybei valdyti netinka tiek neapsišvietę ir nesusigaudą tiesoje žmonės, tiek ir tie, kuriems visą gyvenimą lemta tobulintis, – pirmieji dėl to, kad jų gyvenime nėra vieno tikslo, kurio siekdami jie turėtų veikti, kad nepadarytų asmeniniame arba visuomeniniame gyvenime klaidų, o antroji- dėl to, kad jie ims veikti gera valia, manydami, jog jau gyvendami persikėlė į laimingųjų salą”.

Utopinės valstybės vadovai turi neribotas teises: skelbia karus, poruoja jaunuolius, seka, kad jaunimas augtų harmoningas kūnu ir dvasia. Platonas leidžia valdovams net meluoti, jei to prireikia valstybei. Tačiau ir aukštesniųjų klasių narių gyvenimas ir privilegijos gali pasirodyti tariamos. Tų klasių narių gyvenimas taip pat pajungiamas idėjai įgyvendinti. Asmeniniai jų interesai ignoruojami arba pateisinami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai. Valdovas turi “priversti savo dvasinį žvilgsnį nukreipti, ir pažvelgti į tai, ką jiems duoda šviesa, o patiems pastebėjus gėrį, jį imti pavyzdžiu ir sutvarkyti valstybę, ir atskirus asmenis, taip pat kiekvieną save- visam likusiam savo gyvenimui”. Didesnę laiko dalį jie turi praleisti filosofuodami. Atėjus laikui jie turi imti valdyti valstybė savo noru, o ne iš pareigos. Platonas nėra nusistatęs prieš moterį- valdovę. “Moteris, kurios iš prigimties linkusios šiam reikalui”, Platonas linkęs leisti prie valdymo.

Deja, Platonas mano, kad valdovai ir gynėjai neturi turėti savo nuosavybės. Jis teigia, kad asmeninė nuosavybė, pomėgis daiktams ir kam kitam, atitrauks juos nuo valstybinių interesų, aukštesnių tikslų siekimo. Todėl gynėjai- vyrai ir moterys- gyvena bendrose stovyklose, bendrai mokosi ir bendrai dirba. Niekas nežino savo vaikų, vaikai- tėvų. Kiekvienas jaunuolis vyresnės kartos vyrą vadina tėvu, o vyresnis žmogus kiekvieną jaunuolį myli ir auklėja kaip savo sūnų. Tik šitaip valstybė ir teišgalėtų grupuoti žmones, kuriais naudotųsi kaip priemonėmis “vadinasi, jie nuolat auklėja žmones, panašius į save, ir juos paliks sergėti valstybę vietoje savęs, o patys pasitrauks į laimingųjų salą ir ten gyvens”.

Platono veikalas “Valstybė”

“Valstybė” parašyta apie 370-360 m.pr. Kr.Tai – vienas stambiausių Platono dialogų. Jį sudaro 10 knygų (išskyrus pirmąją knygą, kurią dauguma tyrinėtojų priskiria ankstyvajam Platono kūrybos periodui). Dialogo veiksmas vyksta maždaug 421 arba 411-410 m. pr. Kr. birželio mėn., atėniečių garbintos deivės Bendidės šventės metu. Visas šis veikalas-tai ištisas Sokrato pasokojimas apie diskusiją teisingumo klausimu, įvykusią pagarsėjusio oratoriaus Kefalo namuose Pirėjuje(netoli Atėnų). Diskusijoje dalyvavo Platono broliai-Adeimantas ir Glaukonas, pats Kefalas, jo sūnus Polemarchas ir sofistas Trasimachas-pagrindinis Sokrato oponentas. Taip pat šios diskusijos klausytojai dar buvo du Kefalo sūnūs(Lisijas ir Eutidemas), sofistas Charmantidas, Trasimacho mokinys, ir kiti. Pagrindinė jo tema – teisingumas, tačiau analizuodamas šią sąvoka Platonas paliečia beveik visas svarbiausias filosofines problemas. Tai daiktų būties tikrųjų priežasčių – idėjų ir aukščiausiosios iš jų – gėrio problema, žmogaus prigimties (sielos, jos pažintinių galių, sielos ir kūno santykio, sielos likimo po žmogaus mirties), valstybės ir jos piliečių luomų kilmės klausimai, pagaliau – kokia turi būti ideali valstybė, kas ir kaip ją turi valdyti, kokia tinkamiausia jos piliečių, mokymo ir auklėjimo sistema. Dėl savo užmojo, nagrinėjamų problemų daugiaplaniškumo “Valstybė” tyrinėtojų laikoma visos brandaus laikotarpio Platono filosofinės sistemos išdėstymu.

Teiginys, kad politikas turėtų būti mokslininkas, žinantis, kas yra gėris, davė Platonui atspirties tašką kritikuoti miestui-valstybei ir metodą sukurti idealiai valstybei. Dažnos politiko ir kitokių kvalifikuotų darbininkų, amatininkų ar specialistų analogijos yra daugiau negu analogijos. Juk visuomenės atsiranda pirmiausia dėl žmonių poreikių, kurie gali būti patenkinti tik bendromis pastangomis. Žmonėms reikia labai daug ko, ir nė vienas žmogus negali pats viskuo apsirūpinti. Todėl samdosi pagalbininkus, mainikauja su kitais žmonėmis. „Vienas žmogus kokiam nors reikalui pasitelkia kitą žmogų, dar kitą – kitam reikalui, ir kadangi visiems daug ko trūksta, žmonės susiburia į draugę ir sudaro bendriją, kad vieni kitiems padėtų, ir tą bendriją vadiname valstybe“ (Nr.5// 68 psl.). Platonas čia įžvelgė pagrindą visiems žmonių susijungimo į socialines grupes atvejams analizuoti. Jeigu egzistuoja visuomenė, vadinasi, tam tikru būdu tenkinami poreikiai ir vyksta atitinkamų paslaugų mainai.Ši analizė, Platono taip paprastai ir neįkyriai įpinta į idealios valstybės aiškinimą,-tai vienas iš įžvalgiausių jo socialinės filosofijos atradimų.Ji atskleidė tą visuomenės aspektą, kuris neabejotinai yra svarbiausias visoms socialinėms teorijoms, kuri galima apibūdinti taip: Visuomenę reikia suvokti kaip sistemą paslaugų, kurias kiekvienas jos narys ir teikia, ir gauna.Valstybė tik prižiūri šiuos tarpusavio mainus ir mėgina pasirūpinti, kad poreikiai būtų tenkinami.Žmonės tokioje sistemoje vaidina reikalingų užduočių atlikėjų vaidmenį, jų visuomeninę svarbą lemia jų atliekamo darbo vertė.Tad pirmiausia individas įgyja tam tikrą padėtį, kuri suteikia jam galimybę imtis konkrečios veiklos, o laisvę valstybė jam garantuoja.Teorija teigia, kad valstybė pirmiausia rūpinasi išsaugoti pasirinkimo laisvę.Tačiau paslaugų mainai susiję su kitu, beveik tokiu pat svarbiu principu- darbo pasidalijimu ir pareigų specializacijos. Kiekvienas žmogus atlieka tam tikrą vieną amatą – tam, kad darbas būtų kokybiškas, kiekybiškas ir spartus: „ išeina, kad galima padaryti daugiau, geriau ir lengviau, kai kiekvienas dirba tik tą vieną darbą, kuris atitinka jo prigimtį, be to, dirba tinkamu laiku, neužsiimdamas kitais darbais“ (Nr.6// 69psl.). Juk jei poreikiai patenkinami mainais, kiekvienas žmogus turi turėti d

. . .

Pabaiga

Platonas valstybės projektą kūrė graikams, galvodamas apie nedidelės apimties miestą-valstybę. Tačiau Graikijoje tas projektas nerado ir negalėjo rasti pritarimo. Miestai- valstybės jau buvo atgyvenę savo laiką. Artėjo imperijų laikotarpiai su jų kosmopolitinėmis pasaulėžiūromis. O ekonomiškai vergovinė Graikija buvo dar labai toli nuo to, kad jos gyvenimą galima būtų tvarkyti moksliniais pagrindais. Platonas valstybės idėją atplėšė nuo ekonominės krašto struktūros. Jis ją suabsoliutino ir net mistifikavo, pajungdamas jai žmogų ir visas jo kūrybines galias. Vieninteliu teisingumo kriterijumi jis pripažino protą, palikdamas jį valdovo dispozicijai. Susižavėjęs Egipto visuomenės sutvarkymu ir Spartos bei Kretos militaristinėmis santvarkomis, jų pavyzdžiu Platonas kūrė utopiją, lyg ir nepastebėdamas, kad jo siūlomoji valdymo forma palieka atvirą kelią despotizmui, subjektyviam vadovavimui, piliečių iniciatyvos suvaržymui. Platono sukurtos utopijos, kaip ir visos jo filosofijos, pagrindas iliuziškas ir prieštaringas. Tačiau ši filosofija yra pirmoji objektyvaus idealizmo sistema, kurioje Platonas sugebėjo labai taikliai užčiuopti kai kurias iki šiol aktualias problemas.

Summary (santrauka)

Plato (428/427-348-347B.C.) created the system of objective idealism, in which we even now look for the roots of the whole idealism. He juxtaposed his philosophy to the materialism that in Greece was in its highest leve after Democrit created alomism theory. This is the way the philosophy line of Plato and Democrit occurred that expresses the fight between materialism and idealism.

Plato was born in the times when political power as well as economic and cultural life of Athens were in their peak. His parents were affluent people, thus Plato had all conditions to create his masterpieces. But Plato, being a patriot of his state could not ignore objections of slave ideology. This became obvious during the war of Peloponessus (431-404 B.C.). The consequences of this war were the most conspicuous expression of the objection. Seeing all this, Plato drew a conclusion that it is neccesary to rearrange life and to provide scientific reasons for it. He decided to reveal the essence of existence and to analyze the life of people so that to show the inhabitants of Athens what state is like. But being of aristocratic origin, he tried to justify the ideology of noble people, thus his theory about the state was contraversive and even illusory.

According to the genesis of the views the creations of Plato were chronologically divided into three periods.

The creations of early period: Eutifron (about piety), Latchet (about courage), Charmid (about sensibility), Protagoras (about morality), Georgio (about rhetoric, critics of hedonism and egoism), Apology of Socrates I, Republic book, etc. In this period Plato followed the ideas of Socrates and fought with the views that were not acceptable for him especially with sophists.

The creations of middle period: Menon (about the possibility to learn morality), Cratil (about language), Fedr (about the relation between soul and idea), Fedon (about immortality of soul), Feast (about love), Republic II-X books, Theaitet (about learning), etc. In this period dualistic philosophy of Plato as well as ideas theory were created.

The creations of late period: Parmenides (about dialectics the way it is understood by Plato), Sophist (about existence), Politician, Tamayo (about nature), Laws (mild theory of ideological republic, etc. In this period Plato stopped revealing his thoughts in the name of Socrates. He based his ideas mainly on the ideas of Pythagoras.

One of the most meaningful dialogues by Plato is Republic. It was created about 360 B.C. This creation has a lot of plans in which Plato aims to learn the problem of justice, but after having started to analyze it he exceeds over the frames of this ethic problem and talks about almost all main philosophical problems. This is why not accidentally the researchers of Plato claim that in this creation philosophic system in which only cosmology is absent is presented.

Republic is one of the biggest dialogues by Plato. It is comprised of ten books. This creation is a story by Socrates about the discussion on justice that was held in a famous orator Kefal’s house in Pyray near Athens. In this discussion Plato’s brothers Adamant and Gleucon, Kefal himself, his son Polymarh and a sophist Trasimach the main opponent of Socrates were present. In addition, two Kefal’s sons Lysij and Eutidem as well as sophist Charmantid, a student of Trasimach and others were listening to this discussion.

Plato created a project of the republic to the Grealek people. This is wonderful, because he wanted his native town/republic to prosper. When creating a utopian plan of the republic he was having in mind a small town/republic. But in Greece this project could not have been adapted. Towns/republics were already obsolete. The times of empires were about to appear. Empires comprised entire towns, even the states that were conquered. On the other hand, economic particularly, Greece was too far from the idea that it is possible to rearrange its life on the scientific base. Plato distracted the idea of the republic from the economic structure of it. But, frankly speaking, the economy of Greece as well as economy in general did not have important role in Plato’s creation. Plato based his ideas more on spiritual and political sphere. Thus no wonder that he made the theory of the republic absolute and even mystique adding a human being as well as his creative powers to it. Plato held intelligence as the only criterion of justice, leaving it to the head’s disposition.

Plato’s Republic and the utopian model of it has a meaningful historic sense. According to it we can follow the curve of Plato’s objective idealism. It is not important that this republic could not be adapted in these times of Greece. Its model would have opened the way to monocracy and despotism. Plato in this creation managed to “very thoroughly grope some problems that are relevant even in these times“.

Bibliografija

B. Genzelis, B. Kuzmickas ir kt. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Vilnius,1977

Wladyslaw Tatarkiewitcz. Filosofijos istorija. Antika. Vilnius: Alma littera, 2001.

William Reaper, Linda Smith. Po idėjų pasaulį. Vilnius: Alma littera, 1996.

Platonas. Valstybė. Vilnius,1968

Platonas. Dialogai. Vilnius,1968

Arno Anzenbacher Filosofijos įvadas. Vilnius, Katalikų pasaulis, 1992

Platonas. Faidonas arba apie sielą. Vilnius: Aidai, 1995.

V. Kuzminskienė Filosofijos įvadas. Chrestomatija. 1 dalis, 1996m.

www.lt.wikipedia.org

Join the Conversation

×
×