Platonas

2090 0

Įvadas

Filosofija – išminties meilė, sugebėjimas teisingai spręsti apie gamtinę tikrovę, apie žmogų ir visuomenę, t.y. sugebėjimas teisingai orientuotis gyvenime, išlavinimas teoriniu būdu.

Filosofijai tenka nemažas vaidmuo žmogaus gyvenime, būtent filosofija eina pareigą, esminiu būdu surištą su aukštesne jo prigimties puse. Nerimstanti žmogaus dvasia, žvelgdama į save ir pasaulį, nesiliauja kėlusi sau klausimus: kodėl, iš ko, kaip, kam? Bet kadangi žmogaus dvasia nepakenčia tuštumos, kiekvienas žmogus sulig savo jėgomis ir gabumais susiranda geresnių ar blogesnių atsakų į minėtuosius klausimus ir tokiu būdu gaminasi savąją filosofiją.

Trumpai beetariant, žmogus iš prigimties yra filosofas. Iš čia jau galima numanyti, kokią reikšmę gali turėti filosofinė kultūra žmogaus gyvenimui. Jei filosofija kelia į aukščiausią sąmoningumo laipsnį žmogaus proto pareigas, tai ašku, jog nuo jos pareina, taip ar šiaip, žmogaus nusistatymas gyvenime. Filosofija, kuri iš pareigos tarnauja tiesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausių jos nuopelnų žmogaus gyvenime.

Filosofija, aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Teorinė fiilosofija sprendžia pasaulio prigimties – materialios ar dvasinės – problemą, o tai, be abejo, yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausimų. Praktinė filosofija, konkrečiai etika ir politinė filosofija, siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk poelgiai kaip tik ir išryškina žmonių pasaulėžiūrą (žmonės gali iš

švis nežinoti, kas yra pasaulėžiūra, bet iš jų elgsenos galima spręsti, kokia ji yra). Filosofija daro didžiulį poveikį žmonių įsitikinimams, idealams, vertybinei orientacijai.

Daugybė filosofijos gvildenamų problemų yra labai reikšmingos pasaulėžiūrai, todėl kai kurie mąstytojai iš esmės tapatina filosofiją ir pasaulėžiūrą. Su tokia nuomone negalima sutikti. Visų pirma pasaulėžiūra yra masinės, socialinės psichologijos reiškinys – žmonių įsitikinimai, kurių apraiškos yra jų poelgiai, o filosofija yra teorinis darinys – ją sudaro įvairios teorinės doktrinos ir koncepcijos, dėstomos visų pirma knygose ir straipsniuose.

Amžiais geriausi filosofai bandė suprasti ir paaiškinti filosofijos žodžio prasmę. Vienas iš tokių filosofų buvo Platonas.

PLATONAS

Platonas (427 – 347 m.pr.m.e.) – dviejų garsiausių antikos giminių palikuonis; tėvas – legendinio Kodro, paskutinio antikos vienvaldžio valdovo, ainis, motina kilusi iš demokratinių Atėnų įstatymų leidėjo, graikų laikomo vienu iš septynių iššminčių, Solono giminės. Paveldėtas aristokratizmas lydėjo Platoną visą gyvenimą: jis su panieka žiūrėjo į prekybą, besaikį turtų vaikymąsi, į karus, kurių tikslas pasigrobti vergų. Motinos giminėje šventai paisyta įstatymų: jiems visuomenė be įstatymų – barbarų visuomenė.

Platonas gavo išsamų, jo luomą atitinkantį išsilavinimą – mokėsi gramatikos, muzikos, gimnastikos ir tapybos. Labai domėjosi poetais, visų pirma Homeru ( savo poetinius bandymus vėliau sunaikino ).

Jaunas Platonas buvo poetas. Kaip ir visi poetai, jis troško, kad pasaulyje viešpatautų gėris ir laimė. Jis rašė eiles, išliedamas širdies karštį, kvietė, įtikinėjo, o

žmonės ėjo savo keliais ir gyveno kaip gyvenę, skendėdami menkystėje. Kodėl taip yra? Negi jie iš tiesų nemato, kad esama svarbesnių dalykų, negu smulkūs kasdieniai malonumai, kad esama aukštesnio, sunkiai suvokiamo, bet sielą nenumaldomai traukiančio gėrio, kurio siekdamas patiri laimės viršūnes? Ką daryti? Kaip tą gėrį parodyti žmonėms, išmokyti jo siekti, juo gyventi?

Jaunuolis nebuvo eiliakalys. Eilės jam buvo priemonė pasakyti tai, ką pasakyti troško. O jeigu jos yra bejėgės prieš žmonių abejingumą, matyt, nepakankamai aiškūs yra jo troškimai arba poezija yra ne ta kalba.

Taip nusiteikęs jaunuolis nuvyko į Atėnus. Išgirdęs Sokratą, jis suprato: filosofija padės įgyvendinti didįjį siekį, protas padės atskleisti žmonėms didžiąją gėrio ir laimės paslaptį. Jaunasis poetas, plačiapetis galiūnas Platonas buvo gabiausias, stropiausias ir mylimiausias Sokrato mokinys, ištikimai lydėjęs mokytoją iki pat jo gyvenimo pabaigos.

Ir mokytojas, ir mokinys sutarė, kad pasaulis yra toks gražus, o gyvenimas, nepaisant visų nykių smulkmenų, yra toks stebuklas, jog buvimas yra vientisas gerumas, gerumas kaip toks, gėris. Jeigu mūsų buvime esama ir blogumo, blogio, tai, matyt, jis iš kažkur atsiranda, yra kažkieno pasekmė. Vadinasi, blogis yra tik būties dalis, o ne visuma ir ne pamatas.

Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus ir ilgus metus klajojo. Nuvyko į Megarą, vėliau į Žemutinę Italiją, kur susitiko su pitagorininku Ar
rchitu Tarantiečiu, ir į Siciliją. Čia Sirakūzuose susidraugavo su Dionu, Dionisijo I, Vyresniojo, sesers vyru. Su juo ( kaip ir vėliau su jo sūnumi Dionisiju II ) Platonas susipyko: tironas netgi pardavė jį vergų turguje kaip karo belaisvį.

Anikeris Kirėnietis Platoną išpirko ir šis, jau beveik keturiasdešimt metų, grįžta į Atėnus.

Pirmasis Platono kaip filosofo darbas buvo Sokrato ginamosios kalbos paskelbimas. Tai, kad šie raštai išliko, nemažai susiję su tuo, kad Platonas šalia Atėnų įkūrė nuosavą filosofų mokyklą. Ši mokykla gavo Akademijos pavadinimą. Kaip filosofą Platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas ‘juda’. Jis domisi ir tuo, kas amžina ir nekinta gamtoje, ir tuo, kas amžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Jis bando surasti nuosavą “tikrovę”, kuri yra amžina ir nekintama. Platonas teigė, kad viskas, ką gamtoje galime paliesti arba pajausti, “teka”. Taigi nėra jokių pirminių medžiagų, kurios neišsisklaidytų. Absoliučiai viskas, kas priklauso ‘jusliniam pasauliui”, sudaryta iš materijos, kurią ėda laikas. Tačiau viskas yra sukurta pagal pastovią ‘formą ‘, kuri yra amžina ir nekintama.

Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su jokia “pirmine medžiaga”. Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri dvasiniai arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės.

Platonas manė, kad už “juslinio pasaulio” pr
rivalo būti kita tikrovė. Šią tikrovę jis pavadino idėjų pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintami įvairių esybių, matomų gamtoje, “pavyzdžiai”. Šią sampratą vadiname Platono idėjų teorija.

Platonas tikrovę padalino į dvi dalis. Pirmoji dalis yra juslinis pasaulis – apie kurį galime įgyti tik apytikrį arba netobulą žinojimą. Galime sakyti, kad viskas jusliniame pasaulyje “teka”. Taigi nieko nėra pastovaus. Jame iš tikrųjų nieko nėra, tik daugybė dalykų, kurie atsiranda ir išnyksta. Kita tikrovės dalis būtų idėjų pasaulis – apie kurį galime pasiekti tikrą žinojimą protu. Taigi idėjų pasaulio neįmanoma suvokti juslėmis. Tačiau idėjos (arba formos) yra amžinos ir nekintamos. Pasak Platono, ir žmogus yra dvilypė būtybė. Mes turime kūną, kuris “teka”. Jis neatskiriamai susijęs su jusliniu pasauliu ir susilauks to paties likimo kaip visa kita (pav. Muilo burbulas). Visi mūsų pojūčiai susiję su kūnu, vadinasi, nepatikimi. Tačiau mes taip pat turime nemirtingą sielą – kuri yra proto buveinė. Kaip tik todėl, kad siela nemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį. Taip pat Platonas manė, kad visos gamtos esybės tėra amžinųjų formų, arba idėjų, šešėliai.

Platono idėjos buvo posokratinis atsakymas į tuos pačius klausimus, į kuriuos anksčiau atsakė pitagorininkų skaičius, Empedoklio elementai arba Demokrito atomai. Ir tada, ir dabar buvo aiškinama būties prigimtis. Kai kurie iš ankstesnių atsakymų, pitagoriškasis arba demokritiškasis, buvo labai artimi platoniškajam: tikrosios būties jie nelaikė panašia į daiktą. Tačiau skirtumas buvo esminis: ankstesnės doktrinos tikrąją būtį priskyrė materialiam pasauliui, o Platono idėjos buvo anapus jo. Tiesa, čia vėl prasiskynė kelią Anaksagoro dvasia, tačiau Platonas drąsiau už šį filosofą plėtojo mintį apie transcendentinę būtį, esančią anapus empirinio pasaulio.

Platonas galvojo, kad tikras žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Tačiau Sokrato mokinio išmojis buvo platesnis: jis neapsiribojo vien etika, kaip Sokratas, bet ėmėsi teoriškai aiškinti būtį, pažinimą ir žmonių gyvenimą. Išplėtus sąvokinio pažinimo sritį, savaime iškilo klausimas apie sąvokų objektą. Jei tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anot Platono, turėtų būti ir sąvokų objektas. Tuo tarpu jutimams prieinami pasaulio daiktai tokių savybių neturi. Dėl to sąvokų objekto jis ieškojo ne kintančių daiktų pasaulyje, o šalia jo. Taigi Platonas pasiekia dualizmo ir objektyvaus idealizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų, pripažino ir savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas. “Amžiną neatsirandančią būtį“ jis atskyrė nuo tos, kuri amžinai tampa, bet niekados nepasiekia egzistencijos.

Idėja, apie kurią kalba Platonas, – tai daikto esmė, sąlygojanti jo rūšinę priklausomybę. Dabar esmę paprastai suprantame kaip daikto rūšinių požymių visumą. Idėja, pasak Platono, irgi yra daikto esmė, tik reikėtų pabrėžti, kad, jo nuomone, idėjos yra neskaidomos ir egzistuoja kaip tam tikros rūšies daiktų pirmavaizdis. Idėja yra rūšis kaip loginis objektas.

Platoniškoji idėja galėtų reikšti mintimi suvokiamą tobulybę. Prie jos nieko negalima pridėti ir nieko atimti. Tai lyg idealus daikto modelis ar kriterijus. Štai kaip Platonas aiškina grožį: grožio objektas – tai ne konkretūs gražūs daiktai. Tai nei graži mergina, nei graži lyra, nei gražus ąsotis, nei auksas. Išvardintų objektų grožis santykinis ir praeinantis. Tuo tarpu Platonui rūpi amžinasis ir nepraeinantis grožis, toks kuris daro grožiu visa, su kuo tik besisietų, – “akmenį ir medį, žmogų ir dievą, kiekvieną veiksmą ir kiekvieną žinojimą”. Tą amžiną, nekintantį, protu suvokiamą grožį, kuris tampa lyg kriterijumi, vertinant, kas gražu, Platonas vadina grožio idėja. Egzistuodama savarankiškai, ji sujungianti į vieną aibę visa, kas gražu. Panašiai Platonas interpretuoja ir kitas idėjas, kurių jis priskaičiuoja daug ir įvairių. Yra dideli, yra lygūs daiktai, bet yra didumo, yra lygybės idėjos. Yra judėjimo, spalvos, garso, pagaliau – tiesos, gėrio ir kitos idėjos. Joms Platonas pripažįsta nuo daiktų nepriklausomą būtį.

Idėjų yra daug, jos sudaro atskirą pasaulį. Idėjų tarpusavio santykis yra toks pat kaip sąvokų. Kaip sąvokos sudaro valdymo ir pavaldumo hierarchiją, taip ir idėjų pasaulio sandara yra hierarchinė: nuo žemiausių iki vis bendresnių ir aukštesnių, iki pat aukščiausiosios idėjos – gėrio idėjos.

Idėjos buvo paradoksas profanams, taip pat ir tiems filosofams, kurie, kaip sako Platonas, „būtimi laiko tik tai, ką gali pačiupinėti rankomis”. Bet Platonui jos neatrodė paradoksalios; jo dėmesys buvo sutelktas į dvi sritis, kurių objektai aiškiai skyrėsi nuo mums žinomos tikrovės, – į etiką ir matematiką. Atrodė, kad jos iš tikrųjų leis prisiliesti prie ko nors daug tvaresnio nei kintantys daiktai. Be etikos ir matematikos, šitą jo požiūrį dar sutvirtino elėjiečiai, kurie būtį manė esant nekintančią.

Platonas, atrodo, idėją priešpastato ne tiek daiktui, kiek materijai, suprasdamas ją kaip nebūtį, kurioje turėtų atsirasti daiktas. O šį atsiradimą, anot Platono, sąlygoja idėjos ir materijos sujungimas. Mąstytojas vaizdingai lygina idėją su vyriškuoju (aktyviuoju), o materiją – su moteriškuoju (pasyviuoju) pradu. Tų pradų susijungimas duoda trečiąjį narį – daiktą. Todėl, daikto požiūriu, idėja ne tik modelis, bet priežastis ir tikslas, kurio daiktas siekia. Idėja apsprendžianti tai, kas daikte turi išliekamąją vertę, ir tai, per ką daiktas susieja su daugeliu kitų daiktų, priklausančių tai pačiai giminei. Tuo tarpu materija sąlygojanti daikto nepastovumą ir jo žuvimą. Materija apsprendžianti ir tai, kad daiktas yra panašus į savo idėją. Tai esą tik idėjos šešėlis.

Požiūris į dvejopą daikto prigimtį apsprendė ir Platono pažinimo teoriją, kurią jis susiejo su psichologija, antropologija ir net kosmologija. Anksčiau vyravusi graikų nuomonė, kad daiktas pažįstamas per tiesioginį ryšį su juo, nesiderino su idėjų teorija. Platoną domino teorinės žinios ir jų objektas – idėjos. Jis kalba ne apie tai, kad “vienas medis lygus kitam medžiui, vienas akmuo kitam“ mąstytoją domina pati lygybė, pats grožis, gėris ir kt. Platonas suskirstęs pažinimą į jutiminį ir racionalųjį, galvojo, kad idėjos pažinti jutimais negalima. Daiktų pasaulyje, anot jo, žmonės gyvena prikaustyti prie olos taip, kad jie negali atsigręžti. Už jų pečių esančios šviesos, saulę primenančios idėjos. Stebėjimą, vaizdinį Platonas susieja su manymu. Praktinėje veikloje manymo dažniausiai ir pakanka. Tačiau tai dar ne tikras žinojimas. Jis”tamsesnis už žinojimą, bet aiškesnis už nežinojimą”. Tikrajam žinojimui rūpi idėjos, o jos pažįstamos protu. Todėl Platonas visą dėmesį ir sutelkia į racionalų pažinimą, suskirstydamas jį į diskursyvųjį (loginį) ir intuiciją, kurią supranta kaip tiesioginį objekto stebėjimą protu.

Betgi, atplėšus racionalųjį pažinimą nuo jutiminio, būtinai turėjo iškilti klausimas – kaip žmogaus sieloje atsiranda bendros sąvokos. Sokratas bendrybę indukcijos būdu vedė iš konkrečių pavyzdžių. Platonui tas metodas pasidarė nepakankamas. Jis teigė, kad sąvokos prototipas jau turėjęs būti sieloje iki suvokimo. Daiktai, būdami panašūs į idėjas, galėtų jas priminti, panašiai kaip pažįstamo žmogaus portretas primena patį žmogų. Platonas neabejojo įgimtų idėjų egzistavimu, tačiau reikėjo parodyti, iš kur jos sieloje atsirado. Tam reikalui jis, nevaržydamas fantazijos, davė naują sielos supratimą.

Iki Platono graikų filosofijoje vyravo materialistinis sielos supratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaip kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. Platonas prie biologinės ir fiziologinės interpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiai bus perėmęs iš pitagoriečių. Žmogų Platonas suprato sudarytą iš kūno ir sielos. Sieloje jis matė trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios, ir protingosios – pradus. Platonui “kiekviena siela nemirtinga”. Prieš įsikūnydama žmoguje, ji, esą, gyvenusi idėjų pasaulyje, už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela, pasak Platono, ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiau kūnas jai nuolatos trukdo. Tačiau ne daiktų, o idėjų pažinimas, pasak Platono, įtikinamiausiai rodo pažinimą esant sielos funkciją; juk idėjas tai žinome, nors kūnas su jomis neturi ir negali turėti jokio sąlyčio. Tad platoniškoji sielos samprata, kurioje, greta biologinės, sielai teikiama ir pažintinė funkcija, buvo susijusi su idėjų teorija. Platonui siela pirmiausia buvo gyvybės veiksnys, bet, pripažindamas jai pažintinę funkciją, jis žengė esminį žingsnį prie dabartinės sielos sampratos.

Kūrėjas pasaulį padarė gyvą, dvasingą ir protingą, nes gyvybė, dvasia ir protas yra geriau nei mirtis ir bedvasiškumas; dėl to jis pasaulį sukūrė vieningą ir vientisą, o jo dalis susiejo taip glaudžiai, kaip jos yra susietos gyvame organizme. Jis suteikė jam visų tobuliausią – rutulio — formą ir patį tobuliausią judėjimą — judėjimą apskritimu. Tad ne atsitiktinumas ar mechaninis būtinumas, o pasaulio tikslas – tobulybė — leidžia paaiškinti jo sandaros ypatybes. Pavyzdžiui, laikas yra tam, kad pasaulis prilygtų amžinybei, planetos sukurtos laikui matuoti; stichijos yra keturios, nes tiek narių turi tobula proporcija; augalai yra tam, kad gyvos būtybės turėtų maisto, o gyvos būtybės yra tikslingos iki smulkmenų, tikslinga jų organizacija, jų išvaizda, jų organų funkcijos. Pasaulis kaip visuma yra „regima, gyva būtybė, kūrėjo paveikslas, suvokiamas dievas, jis yra didžiausias ir geriausias, gražiausias ir tobuliausias”.

Platono idėjų pasaulis – logiškai susieta, harmoninga, piramidę primenanti visuma, kurios viršūnėje – absoliutaus gėrio idėja. Tokioje hierarchijoje kiekviena aukščiau stovinti idėja yra žemesniosios tikslas. Todėl Platono filosofija aiškiai teleologinė ( graik. k. telos – tikslas, logos – žodis, mokymas. Teleologija – nepaprasta priežastingumo rūšis, kuri atsako į klausimą – kam ? dėl ko ? dėl kokio tikslo įvyksta tas ar kitas gamtos procesas): visa čia absoliučiam gėriui. Tačiau tikslaus gėrio apibrėžimo Platonas neduoda. Tik potekstė rodo, kad gėrį reikėtų suprasti kaip protą, žinojimą, pagaliau kaip platoniškai suprantamą dievybę. Gėris suteikia idėjoms, o drauge ir visam pasauliui būtį bei vertę. Jis sukuria pasaulyje tvarką, saiką ir vienovę. Gėris – tai lyg nematomų idėjų saulė. Panašiai kaip daiktų pasaulyje visa atskiriama šviesoje, taip esmių pasaulyje gėrio idėja apsprendžianti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą.

Gėrio teorija Platono filosofijoje yra ypač svarbi: juk gėrio idėja y

. . .

Išvados

Platono filosofiją pagrįstai galima vadinti „sistema”, nes ji aprėpė įvairiausių problemų visumą ir jos buvo sprendžiamos vadovaujantis vienu principu. Tačiau Platonas neketino sukurti sistemos. Jo minčių turtingumas sprogdinte sprogdino sistemą. Svarbiausia jo filosofijoje buvo idėjos sąvoka ir drauge tokios sąvokos kaip siela, gėris; jis buvo idealizmo kūrėjas, bet kartu ir spiritualizmo bei ant etinio pamato sukurtos metafizikos pradininkas. Pažinimo teorijoje Platonas išaukštino protą, bet drauge privilegijavo intuiciją bei su ja susijusius iracionalius pažinimo veiksnius; nors „prielaidomis grindžiamą” pažinimą ir nelabai vertino, tačiau jį išnagrinėjo išsamiau už visus savo pirmtakus. Jis buvo finalistinės gamtos sampratos pradininkas. Buvo logikos pradininkas.

Platono sukurta idėjų teorija buvo ne tik sistema, kuri, remdamasi sokratiškuoju klausimo kėlimu, vėl galėjo prasmingai įminti didelę dalį ikisokratinės filosofijos, bet ir minties darinys, palikęs tokią gilią žymę Vakarų dvasios istorijoje, kokios nepaliko jokia kita sistema. Todėl A.N.Whiteheado požiūriu, visa Vakarų filosofija tėra kaip „pastabos Platono paraštėse“.

Platonas gyveno ramiai ir santūriai, atsidavęs savo „akademinei“ veiklai ir filosofijos kūrybai. Apie Platono asmenį iš šaltinių mažai ką žinome; dar jam gyvam esant jo filosofija tapo svarbesnė už jį patį.

Pagrindiniai veikalai. Yra išlikę 36 rašytiniai šaltiniai, pasirašyti Platono, dalį jų kritika laiko netikrais, kai kuriuos – abejotinais. Šie veikalai, išskyrus laiškus, parašyti dialogo forma. Tai literatūriniai kūriniai, kurių fiktyviuose dialoguose pats Platonas kaip diskusijų dalyvis niekada nepasirodo. Pokalbių forma rodo, jog tiesos ieškojimas jam buvo procesas. Prie tiesos galima priartėti tik bendromis pastangomis, nuolat grįžtant prie to, apie ką jau kalbėta; Platonas mano, kad jokia žinių sistema tiesos išreikšti negali.

Ankstyvieji dialogai („sokratiniai“; čia nagrinėjamas klausimas, kas yra dorybė): „Apologija“, „Kritonas“, „Ionas“, „Eutifronas“, „Lachetas“, „Charmidas“, „Lisijas“, „Protagoras“.

Ginčai su sofistais: „Gorgijas“, „Eutimedas“, „Kratilas“, „Menonas“, „Valstybė“( I knyga).

Mokymas apie idėjas ir visuomenės filosofija: „Puota“, „Fedonas“, „Valstybė“( II – X knygos), „Teaitetas“, „Parmenidas“, „Faidras“.

Vėlyvieji kūriniai: „Sofistas“, „Politikas“, „Filebas“, „Timajas“ (gamtos filosofija), „Kritijas“, „Įstatymai“.

Platono filosofijos atsiradimo akstinas – nusivylimas esama politine padėtimi, nepasitenkinimas tuo, kas yra. Platono laikais Atėnuose buvo įsigalėjusi korupcija, prievarta, senųjų papročių nesilaikymas, vyko karas su miestais – valstybėmis. Šios katastrofos, kurioje buvo atsidūręs polis, nebūtų įveikęs nė naujas valdovas – daugelis tikėjosi, kad atsiras kitas Periklis, – būtų tik pasikartoję tai, kas jau buvo. Nuosmukis buvo toks didelis, kad reikėjo naujos mąstysenos.

Platono įtaka pasireiškė ne iš karto: Graikija nepasuko jo politinių nurodymų keliu, o jo teorija neprigijo net jo paties mokykloje. Tačiau jo valanda išmušė gana greitai: dar prieš senovės epochos pabaigą įvyko jausmų ir įsitikinimų perversmas, laikini ir jusliniai dalykai prarado savo vertę amžinų ir antjuslinių dalykų akivaizdoje, išoriniai dalykai pradėti mažiau vertinti už vidinius, „žmonija atsigręžė į platonizmą”.

Naudota literatūra:

1. Platonas. Valstybė. V.,2000m;

2. Kunzmann P. ir kt. Filosofijos atlasas. V.,1998m;

3. Balčius J. Platono etika. V.,1996m;

4. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. V.,1992m;

5. Furst M., Trinksas. Filosofija. V.,1995m;

6. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. V.,1988m;

7. Genzelis B. Senovės filosofija. V.,1995m;

8. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija, I tomas. V.,2001

Join the Conversation

×
×