Platono ideju teorija

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Referatas

Platono idėjų teorija

Darbą atliko:

Priėmė:

KAUNAS2001 m.

PlanasĮvadas Platono mastysena.1) jo filosofijos pradžia;2) Platonas remiasi Sokratu ;3) Mąstytojo veikalai;4) Filosofo pažiūros;5) Teleologinė Platono filosofija; Platono įsivaizduojama valstybė.1)valstybė turi auklėti piliečius;2)3 valstybės klasės;3.Platono kuriamos utopijos.

Literatūra

1)Platonas”Valstybė”2)”Filosofijos istorijos chrestomatija” Vilnius 1986 m.

ĮVADAS

Antika –daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis.Antikinės civilizacijos ir jos filosofijos vystymasis nebuvo tolygus.Būta ir pakilimo , ir nuosmukio periodų.Savo apogėjų ji pasiekė Aristotelio laikais.Po Aristotelio pastebimas antikinės filosofijos smukimas,skurdėjimas.Bene pagrindinė to nuopolio priežastis buvo ta , kad vergoviniu darbu besiremianti visuomenė pasiekė aukščiausią savo išsivystymo stadiją ir negalėjo toliau tobulėti , vyraujant vergoviniams santykiams.Antra vertus , teoriniai mokslai atitruko nuo praktikos.Tuometinė visuomeninė praktika nepajėgė nei patvirtinti , nei paneigti iškeltų teorinių teiginių.Pagaliau pirmaisiais musų eros amžiais besiformuojanti krikščionybė palaidojo antikinę kulturą. Nors pirmieji krikščionys apologetai atmetė antikos filosofiją , bet vėliau jie negalėjo apsieiti be jos .Vis dažniau ir dažniau buvo remiamasi Platonu,Aristoteliu ,stoikais,neoplatonikais.Visais laikais viso pasaulio mokslininkai išsamiai tyrinėjo ir tebetyrinėja antikos filosofinį palikimą .Dėl šių priežasčių aš ir pasirinkau panagrinėti antikos filosofiją .O iš jos butent Platoną.

Platonas (428427-348347 m.pr.Kr.) sukurė objektyviojo idealizmo sistemą , kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų.Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui ,pasiekusiam aukščiausią lygį,Demokritui sukurus atomizmo teoriją.Taip atsirado Platono ir Demokrito linijos filosofijoje ,kurios iki šiol išreiškia kovą tarp materializmo ir idealizmo.Idealistinės filosofijos kilmę sąlygojo ankstesnė vergovinės Graikijos filosofija, prieštaravimai tarp koncepcijų ir ta aplinka , kurioje gyveno Platonas.Gimė jis netoli Atėnų kilmingoje ir turtingoje šeimoje tuo metu , kai Atėnų politinė galia ir ekonominis bei kulturinis buvo pasiekęs savo viršunę. Nevaržoma demokratijos laisvė visose gyvenimo srityse sudarė galimybes įvairiapusiškai kūrybai ,kurios rezultatai žavi iki šiol . Tačiau tam tikros visuomenės dalies nesaikingas naudojimasis laisve ir kultūros vaisiais ,persotinimas civilizacija išryškino vergovinės santvarkos prieštaravimus , potencialiai slypėjo ir klestėjimo laikotarpiu. Peloponeso karas (431-404 m.pr.Kr.), jo sukeltos pasekmės ir buvo ryškiausia tų prieštaravimų išraiška. Naminio karo atneštos nelaimės smukdė galingus Atėnus ekonomiškai ,politiškai ,morališkai. Platonas ,matydamas ir išgyvendamas savo krašto negandas ,ieškojo jų priežasčių ir priėjo išvadą ,kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti ne bet kaip ,o moksliškai .Jis ryžosi atskleisti būties esmę ,išanalizuoti žmonių gyvenimą ,kad parodytų atėniečiams ,kokia turėtų būti jų valstybė. Iš tikrųjų tai buvo mėginimas gelbėti aristokratų padėtį vergvaldžių visuomenėje ,teoriškai pagrindžiant jų ideologiją .Šiam tikslui pasiekti filosofas paskyrė visas savo žinias ir gabumus ,tačiau tuometinė ekonominė visuomenės struktūra ir klasinis vienpusiškumas sąlygojo jo teorijos prieštaringumą ir netgi iliuziškumą. Filosofijoje Platonas rėmėsi ankstesniais graikų mąstytojais . Jis gerai žinojo Heraklito dialektiką ,tuo metu Atėnuose populiarias Anaksagoro pažiūras ,tačiau didžiausios įtakos jam turėjo Sokratas. Net po Sokrato mirties iš pagarbos mokytojui savo pažiūras dėstė jo lūpomis .Tragišką Sokrato mirtį Platonas išgyveno skaudžiai. Be to , matyt , susidarė ir tokia politinė situacija ,kad jis nusprendė kuriam laikui iš Atėnų išvykti . Dvylika metų jis keliavo po pasaulį ir ,bendraudamas su kitų kraštų mokslininkais ir gilino savo žinias . Mąstytojas ilgokai svečiavosi Egipte. Pietų Italijoje jis susipažino su Elėjos mokyklos racionalizmu ,domėjosi pitagoriečių teorijomis ir matematiniu galvojimu . O kai 387 m.pr.Kr., jau būdamas subrendęs vyras ,Platonas sugrįžo į Atėnus , Akademo miškelyje jis įkūrė mokyklą –Akademiją ,kurioje 40 likusių savo gyvenimo metų ,mokinių apsuptas ,dirbo mokslinį darbą.

Platono kūriniai Pagal savo pažiūrų genezę Platono veikalai chronologiškai skirstomi į 3 laikotarpius . 1.Ankstyvosios kūrybos veikalai:”Eutifronas”,”Lachetas”(apie drąsą),”Charmidas”(apie protingumą ), “Protagoras “(apie dorovę),”Gorgijas”(apie retoriką ,nedorizmą, ir egoizmo kritiką ),”Sokrato apologija”,”Valstybės “ knyga ir kt. Tuo laikotarpiu mąstytojas dar sekė Sokratu ir ,vadovaudamasis jo metodu , kovojo su jam nepriimtinomis pažiūromis , ypač su sofistais .2. Viduriniojo kūrybos laikotarpio veikalai :”Menonas”(apie galimybę išmokti dorovės ),”Kratilas”(apie kalbą),”Tedras”(apie santykį tarp sielos ir idėjos ),”Tedonas”(apie sielos nemirtingumą ),” Pnota “(apie meilę ) ir kt. Šiuo laikotarpiu buvo sukurta dualistinė Platono filosofija , idėjų teorija. 3. Vėlyvosios kūrybos veikalai :”Parmenidas “(apie platoniškai suprantamą dialektiką ),”Sofistas”(apie būtį ),”Politikas”,”Timajas”(apie gamtą),” Įstatymai “(sušvelninta idealios valstybės teorija) it kt.Paskutiniuoju laikotarpiu Platonas beveik nustojo reiškęs savo mintis Sokrato vardu .Į amžiaus pabaigą jis vis daugiau rėmėsi pitagoriečių mąstysenos principais .

Platono pažiūros Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva ,nes mąstytojas viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema ,bet susieja ją su daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais . Toks būdas dažnai verčia filosofiją vis iš naujo sugrįžti prie klausimo ,kuris jau buvo nagrinėtas kituose veikaluose .Todėl , norint apibūdinti Platono pažiūras ,reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasekti mąstysenos eigą . Suprasti ir vertinti tas pažiūras sunkina ir mąstytojo polinkis į meną . Platonas ,dar jaunas būdamas ,pasirodė ęsąs gabus gimnastikai ,muzikai ,poezijai .Poetu jis liko visą gyvenimą .Net filosofinėje kūryboje nesivaržė palyginimų , analogijos ,dažnai gilindavosi į mitus , juos interpretuodavo juos , suteikdamas jiems simbolinę prasmę .Rašė dažniausiai dialogus , manydamas , kad tokia pasakojimo forma artimiausia gyvam žodžiui ir teikia daug galimybių minčiai išreikšti . Dėl nepriekaištingos formos ,dėl žodžių derinimo , išgaunant nepakartojamą skambesį ,Platono veikalai susilaukė ne tik filosofų , bet ir literatų dėmesio .Laimingai susiklosčius aplinkybėms , jie išliko .

Panašiai kaip ir Sokratas , Platonas galvojo ,kad tikras žinojimas pasiekiamas protu ,sąvokomis ,fiksuojant tai ,kas daiktuose bendra ir pastovu .Tačiau mokinio užmojis buvo platesnis :neapsiribojo vien etika , kaip Sokratas ,bet ėmėsi teoriškai aiškinti būtį ,pažinimą ir žmonių gyvenimą . Išplėtus sąvokinio pažinimo srutį ,savaime iškilo klausimas apie sąvokų objektą. Jei tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo , kas nekinta ,tai toks , anot Platono , turėtų būti ir sąvokų objektas . Tuo tarpu jutimams prieinamo pasaulio daiktai tokių savybių neturi .Jau Heraklitas sakė , kad pasaulyje nieko nėra pastovaus .Čia “viskas teka (juda) ir niekas nestovi vietoje “.Pasaulis primena upę ir “du kartus į tą pačią upę neįbrisi “.Sokrato mokinys neginnčijo to ,ką Heraklitas teigė apie daiktus ,tačiau darė išvadą ,kad sąvokų objektai turėtų būti ne daiktai ,o kažkas kita , būtent tai ,kas bendra ir pastovu ,kas nepažįsta ‘gimimo nei mirties , nei augimo , nei nykimo “. O juk ir elėjietis Parmenidas tvirtino būties identiškumą mirčiai .Parmenido bei Sokrato galvosena buvo artima Platonui .Dėl to sąvokų objektų jis ieškojo ne kintančių daiktų pasaulyje ,o šalia jo .Taigi Platonas pasuko dualizmo ir objektyvaus idealizmo keliu :be jutimais suvokiamų daiktų pripažino ir savarankišką , amžiną , nekintančią būtį – idėjas.”Amžiną ir neatsirandančią būtį “jis atskyrė nuo tos ,kuri amžinai tampa ,bet niekados nepasiekia egzistencijos .Terminas idėja Platono filosofijoje reiškia rūšį ,formą .Tą terminą vartojo ir filosofai materialistai .Pavyzdžiui ,Demokritas juo žymėjo atomų formą .Platono idėja turi ir kitą prasmę , Jis neignoravo loginių ir gnoseologinių idėjos aspektų , tačiau labiausiai idėja jį domino ontologiniu požiūriu . Tai daikto esmė , egzistuojanti šalia daikto ,nesąlygojama laiko ir erdvės. Platoniškoji idėja galėtų reikšti mintimi suvokiamą tobulybę .Prie jos nieko negalima pridėti ir nieko atimti .Tai lyg idealus daikto modelis ar kriterijus .Štai kaip Platonas aiškina grožį ,kuriam jis skiria palyginti daug vietos “Puotoje “,”Fedone “,Timajuje “ ir kituose dialoguose .Grožio objektas – tai ne gražūs daiktai ,Tai nei graži mergina ,nei graži lyra , nei auksas . Išvardintų objektų grožis santykinis ir praeinantis .Tuo tarpu Platonui rūpi amžinas ir nepriklausomas grožis ,toks ,kuris daro gražiu visa ,su kuo tik besusisietų – “akmenį ir medį ,žmogų ir dievą ,kiekvieną veiksmą ir kiekvieną žinojimą “.Tą amžiną ,nekintantį ,protu suvokiamą grožį ,kuris tampa lyg kriterijumi ,vertinant ,kas gražu , Platonas vadina grožio idėja . Egzistuodama savarankiškai ,ji sujungianti į vieną aibę visa ,kas gražu .Panašiai Platonas interpretuoja ir kitas idėjas ,kurių jis priskaičiuoja daug ir įvairių .Yra dideli ,yra lygūs daiktai ,bet yra didumo ,yra lygumo idėjos .Yra judėjimo ,spalvos ,garso ,pgaliau tiesos ,gėrio ir kitos idėjos .Joms Platonas pripažįsta nuo daiktų nepriklausomą būtį . Konkrečių daiktų savybes jis abstraguoja ir paverčia savarankiškomis esybėmis .”Bet argi į tai nepanašus (visiškai panašus )šiuolaikinis idealizmas , Kantas ,Hėgelis , dievo idėja ?Stalai ,kėdės ir stalo bei kėdės idėjos ;pasaulis ir pasaulio idėja (dievas )…”.O daiktai ? Kaip jie santykiauja su idėjomis ?Platonas ,atrodo ,idėją priešpastato ne tiek daiktui ,kiek materijai , suprasdamas ją kaip nebūtį ,kurioje turėtų atsirasti daiktas .O šį atsiradimą ,anot Platono ,sąlygoja idėjos ir materijos susijungimas . Mąstytojas vaizdingai lygina idėją su vyriškuoju ( aktyviuoju ), o materiją – su moteriškuoju (pasyviuoju )pradu .Tų pradų susijungimas duodąs trečiąjį narį – daiktą . Todėl ,daikto požiūriu ,idėja ne tik modelis , bet ir priežastis ir tikslas ,kurio daiktas siekia .Idėja apsprendžianti tai ,kas daikte turi išliekamają vertę , ir tai , per ką daiktas susisieja su daugeliu kitų daiktų ,priklausančių tai pačiai giminei . Tuo tarpu materija sąlygojanti daikto nepastovumą ir jo žuvimą .Materija apsprendžianti ir tai , kad daiktas yra tik panašus į savo idėją . Tai esąs tik idėjos šešėlis .Požiūris apie dvejopą daikto prigimtį apsprendė ir Platono pažinimo teoriją , kurią jis susiejo su psichologija , antropologija ir kosmopologija . Anksčiau vyravusi graikų nuomonė , kad daiktas pažįstamas per tiesioginį rušį su juo , nesiderino su idėjų teorija .Platoną domino teorinės žinios ir jų objektas – idėjos .Jis kalba ne apie tai ,kad “vienas medis lygus kitam medžiui ,vienas akmuo kitam akmeniui “; mąstytoją domino pati lygybė , pats grožis , gėris ir kt. Platonas ,suskirstęs pažinimą į jutiminį ir racionalųjį ,galvojo ,kad idėjos pažinti jutimais neįmanoma.Daiktų pasaulyje ,anot jo , žmonės gyvena lyg prikaustyti prie olos taip ,kad jie negali atsigręžti .Už jų pečių esančios šviesos ,saulę primenančios idėjos . Tačiau žmonėms esą lemta matyti ant sienos priešais save tik idėjų šešėlius .Tai ir yra daiktai ,su kuriais žmogų sieja jutimai .Idėjų jutimai nepasiekią . Kai stebimi gražūs arkliai ,gražūs apsiaustai ir kita ,nė vienas iš tų objektų neatskleidžia grožio idėjos Stebėjimą ,vaizdinį Platonas sieja su manymu . Praktinėje veikloje manymo dažniausiai ir pakanka . Tačiau tai dar netikras žinojimas . Jis “tamsesnis už žinojimą , bet aiškesnis už nežinojimą “.Tikrajam žinojimui rūpi idėjos , o jos pažįstamos protu . Todėl Platonas visą savo dėmesį ir sutelkia į racionalų pažinimą , suskirstydamas jį į diskursyvųjį (loginį ) ir intuiciją , kurią supranta kaip tiesioginį objekto stebėjimą protu .

Betgi , atplėšus racionalųjį pažinimą nuo jutiminio ,būtinai turėjo iškilti klausimas – kaip žmogaus sieloje atsiranda bendros sąvokos . Sokratas bendrybę indukcijos būdu vedė iš konkrečių pavyzdžių .Platonui tas metodas pasirodė nepakankamas .Jis teigė , kad sąvokos prototipas jau turėjęs būti sieloje iki suvokimo .Daiktai ,būdami panašūs į idėjas ,galėtų jas priminti ,panašiai kaip pažįstamo žmogaus portretas primena patį žmogų .Platonas neabejojo įgimtų idėjų egzistavimu ,tačiau reikėjo parodyti , iš kur jos sieloje atsiranda .Tam reikalui jis , nevaržydamas fantazijos , davė naują sielos supratimą .Iki Platono graikų filosofijoje vyravo materialistinis sielos supratimas.Dažniausiai sielą buvo suprantama kaip kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis . Platonas prie biologinės ir fiziologinės interpretacijos pridėjo mistinę , religinę , kurią greičiausiai bus perėmęs iš pitagoriečių . Žmogų Platonas suprato sudarytą iš kūno ir sielos .Sieloje jis matė trijų sielų – geidžiančiosios ,impulsyviosios ir protingosios -pradus . Platonui “Kiekviena siela nemirtinga “. Prieš įsikūnydama žmoguje , ji ,gyvenusi idėjų pasaulyje ; už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę . Siela ,pasak Platono , ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą jį atgauti . Tačiau kūnas jai nuolatos trukdo .Mitologiniais , fantastiniais vaizdiniais Platonas vaizdavo sielų keliavimą iš vieno gyvenimo į kitą . Vaizdavo taip ,kad ir pats tai priimadavo tik kaip būtiną prielaidą norimai išvadai .Atitrūkęs nuo daiktų pasaulio ,racionalizmui pagrįsti jis griebiasi iracionalizmo . Pažinimo teorija sąlygoja ir požiūrį į mokslą . Ta pirmoji mus pasiekusi mokslo teorija yra aprioristinė ir grynai racionalistinė . Faktai ir stebėjimas Platonui net astronomijoje yra tik iliustracija . Tokią poziciją apsprendė idealistinis teorijos pagrindas , iš dalies ir mokslinė filosofo orientacija . Platoną labiausiai domino matematika ir dialektika . Dialektika Platonas vadino ontologiją . Tai “tikrosios būties “(idėjų ) teorija ,kuriai mąstytojas suteikia loginį , gnoseologinį ir metodo aspektus . Taip plačiai suprantama dialektika buvo ne kas kita ,kaip filosofija. Platono interpretacijoje ji jau turi tendenciją išsikristalizuoti į savarankišką mokslą . Mąstytojas ja ir rėmėsi , kurdamas pasaulio ,pasaulio sielos ,dangaus sferų ir kitas teorijas ,kurias čia plačiau nagrinėti nėra galimybės . Platono dialektikoje ieškoma tiesos ,operuojant grynuoju mąstymu ,derinant ,analizuojant ir sintetinant grynąsias sąvokas .

Siela “ geriausiai mąsto tada ,kai jai nekliudo nė vienas iš pojiūčių ar jausmų – nei regėjimas ,nei nuliūdimas ,nei girdėjimas ,nei koks džiaugsmas ,bet kai ji daugiausia susitelkia savyje ,visiškai atsiskyrusi nuo kūno ir ,kiek įmanoma nebendraudama su juo ,ieško tikrosios būties “.Idėjos –būtis ,judėjimas ,ramybė , tapatybė ,keitimasis ,- ieškant tiesos ,nustoja buvusios nekintamos .Tokios jos tik daiktų atžvilgiu .Pažinime jos tampa netgi prieštaringomis ir pereina viena į kitą . Tikroji būtis yra gyva , ji mąsto ir veikia . O tokia ji negali likti ramybėje .Sustingusioje ,nejudančioje esamybėje ‘niekas niekur nieko negalėtų suprasti “. Todėl ir reikia pripažinti ,kad esamybė ne tik pastovi ,bet ir kintanti . Nereikia abejoti ,kad tokie Platono samprotavimai turėjo įtakos vėlesniems dialektikams ,iš jų ir G.Hėgeliui .Kurdamas idėjų ir jų pažinimo teoriją ,Platonas iškėlė proto reikšmę pažinime ,akcentvo ,kad protas kokybiškai skiriasi nuo jutiminio pažinimo .Tuo mątytojas toli pažengė teorinio mąstymo srityje .

Tačiau vienpusiškai protą suabsoliutindamas ir atitraukdamas jį nuo rūpesčių ,Platonas tapo nenuoseklus idealistas . Jis ir pats matė ,kad jo teorija apie idėjų santykį su daiktu ,apie bendrybės kilmę yra nepakankama ir prieštaringa. Sunkumus ,susijusius su šia problema ,jis matė ir Parmenido filosofijoje ,juos analizavo ,svarstė ,tačiau ,matyt ,negalėdamas surasti geresnio sprendimo ,liko aprioristas .Paties Platono pastebėtus prieštaravimus susistemino ir užakcentavo jo mokinys Aristotelis . Aristotelis buvo įsitikinęs ,kad idėjų savarankiškumo suabsoliutinimas gnoseologiškai nepgrindžiamas ,kad “esmės negalima atskirti nuo to ,kieno esmė ji yra “. Todėl svariais ir taikliais argumentais jis ne tik griovė savo mokytojo teorijos pagrindus ,bet ir kritikavo tais argumentais “idealizmą kaip idealizmą aplamai “.Platono idėjų pasaulis – logiškai susieta ,harmoninga , piramidę primenanti visuma ,kurios viršūnėje – absoliutaus gėrio idėja. Tokioje hierarchijoje kiekviena aukščiau stovinti idėja yra žemesniosios tikslas .Tpdėl Platono filosofija aiškiai teleologinė :visa čia pajungiama absoliučiam gėriui . Tačiau tikslaus gėrio apibrėžimo Platonas neduoda . Tik potekstė rodo , kad gėrį reikėtų suprasti kaip protą ,žinojimą ,pagaliau kaip platoniškai suprantamą dievybę . Gėris – tai lyg nematomų idėjų saulė . Panašiai kaip daiktų pasaulyje visa atskiriama šviesoje ,taip esmių pasaulyje grožio idėja apsprendžianti būtį ,pažinimą ,žmonių gyvenimą . Pagal tai ,kaip Platonas aiškini sielą ,gyvenimas turėtų reikšti pasiruošimą sugrįžti į idėjų pasaulį . O tokį tikslą galėtų pasiekti protingas ir doras žmogus . Dėl to savo kūrybos pradžioje Platonas ,sekdamas Sokratu dorovę tapatino su žinojimu ir kūrė labai asketišką ir griežtą etiką ,kurią tik vėliau šiek tiek sušvelnino .Anot mąstytojo ,pilną ir dorą gyvenimą sąlygoja sielos harmonija ,kai kiekvienos sielos daliai atiduodama tai ,kas jai priklauso . Protingasis sielos pradas siekia išminties , impulsyvasis – garbės ,geidžiantysis – malonumų ,turtų .

Todėl ir meilė ,tas “siekimas amžinai turėtų tai ,kas gera “,vadinasi ir tai ,kas gražu ,pirmiausia įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožio vaizdų .Vėliau pastebima ,kad sielos grožis – mintys ,darbai ,meno ir mokslo kūryba – yra vertingesnis už spalvas ,garsus ir kūno formas . Jei tik žmogui “pasitaikys kilni siela ,kad ir neįpatingai gražiame kūne , tenkinsis ir tuo ,pamils jį “.Taip meilė pamažu nukrypstanti į visą pasaulį ,kad pagaliau pakiltų iki grynojo grožio pažinimo ir meilės jam . Panašiai yra ir kitose gyvenimo srityse . Visa ,kas padeda žmogui orientuotis ,- empirinės žinios ir praktiniai sugebėjimai ,-etiniu požiūriu nėra bereikšmiai .Tačiau virš jų turėtų iškilti protas ,kuris padėtų surasti esmę ir saiką . Taip žmogus ,anot Platono ,artėtų prie absoliutaus gėrio . O tuo ,kad jis eitų teisingu keliu ,Platonas paveda rūpintis valstybei .Jai mąstytojas besąlygiškai patiki mokymo ir auklėjimo klausimus .Dėl to jis ėmėsi kurti pirmąją mus pasiekusią valstybės teoriją ,kurioje ,matyt , pats to nežinodamas ir nesiekdamas ,atskleidė klasinę valstybės prigimtį .Platono valstybėGraikai buvo įpartę žiūrėti į žmogų pro valstybės prizmę . Geras žmogus ir geras pilietis jiems dažniausiai reiškė tą patį . Todėl ir ankstesni mąstytojai nebuvo abejingi valstybės reikalams . Bet jie pasitenkindavo ,siūlydami smulkesnes reformas .Platoną ,matyt, deginte degino moralinė krašto degradacija ir Atėnų nesėkmės Peloponeso kare . Todėl jis norėjo parodyti , kaip valstybė turėtų auklėti žmones – tobulus dorus piliečius.Valstybė , anot Platono , turėtų rūpintis žmonių charakterių grožiu ,kurį apsprendžia jėgos ir saiko harmonija .

Todėl ir visuomenės auklėjime lemiamą vaidmenį turįs gėrio ir grožio idėjų supratimas ir sekimas jomis.Jos turėtų suteikti tvirtumo švelnesnėms ir silpnesnėms natūroms ir sušvelninti stipriąsias ar pernelyg ūmias . Platonas politiką glaudžiai siejo su morale :jo valstybės teorija savo turiniu prilygsta socialinei etikai .Visuomenės gyvenimui Platonas skyrė 2 laikotarpius .Pirmajame žmonės valstybės neturėję .Gamta jiems duodavusi viską . Nebuvo tarp jų karų ,nesantaikos ,vaidų .Tai buvęs tikras aukso amžius . Jis baigėsi ,kai tarp žmonių iškilę garbėtroškos ,kurie ėmę pirmauti ir vadovauti . Atėjęs timokratijos laikas . Pastaroji iš pradžių dar nebuvo praradusi pirminės santvarkos bruožų .Bet žmones pražudė turtų pamėgimas .Pirmaujantieji pasidarė godūs ir žiaurūs . Lyg laukiniai jie ėmę garbinti tauriuosius metalus ,kaupti auksą ir sidabrą . Remdamiesi jėga ir rungtyniaudami vienas su kitu ,jie žemę ir namus pasiskirstė tarp savęs ,paskelbė privatine nuosavybe ,o tuos ,kurie jiems dirbo ir juos maitino ,pavertė vergais ir savo tarnais . Pasikeitęs gyvenimo būdas ,atsiradusi valstybė tampa dvilypė .”Joje lyg būtų 2 valstybės :viena valstybė neturtingųjų ,kita – turtingųjų . Abi jos gyvena toje pačioje vietoje ,gyvenimas verčia jas bendradarbiauti ,bet jos yra viena kitai priešiškos . Prieštaravimams susidūrus ,keičiasi valstybės tipai :timokratija virsta oligarchija – santvarka ,” kur valdo turtingieji ,o ne turtingieji valdyme nedalyvauja “.Turtų garbinimas ir rungtyniavimas dėl jų smugdo moralę . Nusikaltimai ,vagystės ir visokios niekšybės kelia neturtingųjų pasipiktinimą ir pagaliau atveda prie sukilimo .Kai neturtingieji laimi ,valstybėje įsigali demokratija ,kuri Platonui atrodo artima anarchijai .Jo teiginį ,kad demokratinėje santvarkoje kiekvienas daro ir gyvena kaip nori ,su entuziazmu kartojo ir vėlesni antidemokratiškai nusiteikę sociologai ,nutylėdami skirtumą tarp tikrosios demikratijos ir anarchijos . O juk visa ,kas peržengia saiką ,yra linkę virsti priešybe .Todėl ,anot Platono ,per didelė laisvė ne tik atskirą žmogų ,bet ir valstybę atvedanti į vergiją .Demokratijos metu krašte įsiviešpataująs chaosas ir paruošęs kelią tironijai .Tai blogiausia valdymo forma . Platonas pasmerkia visus jam žinomus valstybės tipus ir juos prišpastato idealios valstybės teoriją . Tai projektas – utopija ,kurioje paliekama nemaža jau pasmerktos oligarchijos bruožų . Platonui valstybė – gyvas organizmas . Ji analogiška žmogui arba ,tiksliau ,-žmogaus sielai .Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės : išmintis , drąsa , susivaldymas ir teisingumas . Pastarajam valstybės teorijoje skiriama ypatinga vieta .

Utopijos valdymo principas – teisingumas ,o jį Platonas supranta taip :valdantieji rūpinasi ne tuo ,kas naudinga jiems patiems , o tuo ,kas tinka visiems jų pavaldiniams .Teisingumas reikalauja ,kad valstybėje kiekvienas dirbtų ,kas jam priklauso ,tačiau ne daugiau .Taip suformuluotas valdymo principas aiškiai įgyja ekonominį ,politinį ,socialinį ir moralinį aspektą .

Iš gynėjų išsiskiria valdovai – filosofai ,kurie su pamėgimu siekia tiesos . Jie jaučia malonumą gilintis į mokslus ir šiuo požiūriu yra nepasotinami .Jų būdingiausias bruožas – išmintis . Tai utopinės visuomenės dvasios aristokratai . Platono kuriamos utopijosKlasės utopijoje griežtai viena nuo kitos atskirtos .Pasitelkdamas į pagalbą mitą ,Platonas lygina jas su metalais : valdovai – tai auksas, gynėjai – sidabras ,gamintojai – geležis arba varis . Platonas ypač bijo ,kad žemesniojo sluoksnio žmonės nepareikštų noro valdyti . Jo nuomone ,dar nedidelė bėda ,jei dailidė imasi batsiuvio darbo arba batsiuvys – dailidės .Žymiai blogiau ,jei koks praturtėjęs pramonininkas ar amatininkas įsigeistų užsiimti karo dalykais arba tvarkyti valstybę .Toks kišimasis ne į savo reikalus valstybei būtų pražūtingas ”. Utopijos klasinį pobūdį švelnina nebent tai ,kad priklausomybę klasei čia turi apspresti ne kilmė ,o moralinės ir dvasinės savybės .

Jei amatininko šeimoje gimtų jaunuolis su “aukso “ ar “sidabro “ priemaišomis , tai jis turėtų priklausyti gynėjų arba valdovų klasei . Bet jei jaunuolio krūtinėje pasirodytų besąs “geležis “ ar “ varis “, jis atsidurtų gamintojų klasėje , nors ir kažin kas bebūtų jo tėvai .O skirsto į klases valstybė ,tiksliau – valdovai . Mokymo ir auklėjimo metu jie atrenka tuos ,kurie tinka aukštesnėms klasėms . Atrodo , kad aukštesnės klasės ,ypač valdovai , Platono valstybėje yra privilegijuotos .Tie mokslo vyrai turi žinių . Tik jie sugeba operuoti idėjomis ir supranta tikrąjį gėrį . Utopijos valdovai skelbia karus ,poruoja jaunuolius ,seka ,kad jaunimas augtų dvasia .Platonas leidžia valdovams net meluoti ,jei to prireikia valstybei . Tačiau ir aukštesniųjų klasių privilegijos gali pasirodyti tariamos .Tų klasių narių gyvenimas taip pat pajungiamas idėjai įgyvendinti . Asmeniniai jų interesai pateisinami ar ignoruojami tik tiek , kiek jie netrukdo idėjai . Šios klasės nariai neturi šeimų ,neturi nuosavybės .Neturi nieko ,kas galėtų sukelti pomėgį daiktams ir atitraukti juos nuo aukštesnių tikslų . Gynėjai – vyrai ir moterys – gyvena bendrose stovyklose ,bendrai mokosi , bendrai dirba . Jie nežino savo vaikų ,vaikai – tėvų . Kiekvienas jaunuolis vyresnės kartos vyrą vadina tėvu , o vyresnis žmogus kiekvieną jaunuolį myli ir auklėja kaip savo vaiką .Tik taip valstybė ir teišgalėtų grupuoti žmones ,kuriais naudotųsi kaip priemonėmis .

Išvados

Platonas valstybės projektą kūrė graikams ,galvodamas apie nedidelės apimties miestą – valstybę . Tačiau Graikijoje tas projektas nerado ir negalėjo rasti pritarimo . Miestai – valstybės jau buvo atgyvenę savo laiką .Artėjo imperijų laikotarpiai su jų kosmopolitinėmis pažiūromis .O ekonomiškai vergovinė Graikija buvo dar labai toli nuo to ,kad jos gyvenimą galima būtų tvarkyti moksliniais pagrindais .Platonas valstybės idėją atplėšė nuo ekonominės krašto struktūros .Jis ją suabsoliutino ir net mistifikavo , pajungdamas jai žmogų ir visas jo kūrybines galias .Vieninteliu teisingumo kriterijumi jis pripažino protą ,palikdamas jį valdovo dispozicijai .Susižavėjęs Egipto visuomenės sutvarkymu ir Spartos bei Kretos militaristinėmis santvarkomis ,jų pavyzdžiu Platonas kūrė utopiją lyg ir nepastebėdamas ,kad jo siūlomoji valdymo forma palieka atvirą kelią despotizmui ,subjektyviam vadovavimui ,piliečių iniciatyvos suvaržymui .Platono sukurtos utopijos ,kaip ir visos jo filosofijos , pagrindas iliuziškas ir prieštaringas . Tačiau ta filosofija mus domina istoriniu aspektu ,kaip pirmoji objektyvaus idealizmo sistema , kurioje Platonas sugebėjo labai tiksliai užčiuopti iki šiol aktualias problemas .

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Referatas

Platono idėjų teorija

Darbą atliko:

Priėmė:

KAUNAS2001 m.

Literatūra

1)Platonas”Valstybė”2)”Filosofijos istorijos chrestomatija” Vilnius 1986 m.

ĮVADAS

Šiam tikslui pasiekti filosofas paskyrė visas savo žinias ir gabumus ,tačiau tuometinė ekonominė visuomenės struktūra ir klasinis vienpusiškumas sąlygojo jo teorijos prieštaringumą ir netgi iliuziškumą. Filosofijoje Platonas rėmėsi ankstesniais graikų mąstytojais . Jis gerai žinojo Heraklito dialektiką ,tuo metu Atėnuose populiarias Anaksagoro pažiūras ,tačiau didžiausios įtakos jam turėjo Sokratas. Net po Sokrato mirties iš pagarbos mokytojui savo pažiūras dėstė jo lūpomis .Tragišką Sokrato mirtį Platonas išgyveno skaudžiai. Be to , matyt , susidarė ir tokia politinė situacija ,kad jis nusprendė kuriam laikui iš Atėnų išvykti . Dvylika metų jis keliavo po pasaulį ir ,bendraudamas su kitų kraštų mokslininkais ir gilino savo žinias . Mąstytojas ilgokai svečiavosi Egipte. Pietų Italijoje jis susipažino su Elėjos mokyklos racionalizmu ,domėjosi pitagoriečių teorijomis ir matematiniu galvojimu . O kai 387 m.pr.Kr., jau būdamas subrendęs vyras ,Platonas sugrįžo į Atėnus , Akademo miškelyje jis įkūrė mokyklą –Akademiją ,kurioje 40 likusių savo gyvenimo metų ,mokinių apsuptas ,dirbo mokslinį darbą.

Panašiai Platonas interpretuoja ir kitas idėjas ,kurių jis priskaičiuoja daug ir įvairių .Yra dideli ,yra lygūs daiktai ,bet yra didumo ,yra lygumo idėjos .Yra judėjimo ,spalvos ,garso ,pgaliau tiesos ,gėrio ir kitos idėjos .Joms Platonas pripažįsta nuo daiktų nepriklausomą būtį . Konkrečių daiktų savybes jis abstraguoja ir paverčia savarankiškomis esybėmis .”Bet argi į tai nepanašus (visiškai panašus )šiuolaikinis idealizmas , Kantas ,Hėgelis , dievo idėja ?Stalai ,kėdės ir stalo bei kėdės idėjos ;pasaulis ir pasaulio idėja (dievas )…”.O daiktai ? Kaip jie santykiauja su idėjomis ?Platonas ,atrodo ,idėją priešpastato ne tiek daiktui ,kiek materijai , suprasdamas ją kaip nebūtį ,kurioje turėtų atsirasti daiktas .O šį atsiradimą ,anot Platono ,sąlygoja idėjos ir materijos susijungimas . Mąstytojas vaizdingai lygina idėją su vyriškuoju ( aktyviuoju ), o materiją – su moteriškuoju (pasyviuoju )pradu .Tų pradų susijungimas duodąs trečiąjį narį – daiktą . Todėl ,daikto požiūriu ,idėja ne tik modelis , bet ir priežastis ir tikslas ,kurio daiktas siekia .Idėja apsprendžianti tai ,kas daikte turi išliekamają vertę , ir tai , per ką daiktas susisieja su daugeliu kitų daiktų ,priklausančių tai pačiai giminei . Tuo tarpu materija sąlygojanti daikto nepastovumą ir jo žuvimą .Materija apsprendžianti ir tai , kad daiktas yra tik panašus į savo idėją . Tai esąs tik idėjos šešėlis .Požiūris apie dvejopą daikto prigimtį apsprendė ir Platono pažinimo teoriją , kurią jis susiejo su psichologija , antropologija ir kosmopologija . Anksčiau vyravusi graikų nuomonė , kad daiktas pažįstamas per tiesioginį rušį su juo , nesiderino su idėjų teorija .Platoną domino teorinės žinios ir jų objektas – idėjos .Jis kalba ne apie tai ,kad “vienas medis lygus kitam medžiui ,vienas akmuo kitam akmeniui “; mąstytoją domino pati lygybė , pats grožis , gėris ir kt. Platonas ,suskirstęs pažinimą į jutiminį ir racionalųjį ,galvojo ,kad idėjos pažinti jutimais neįmanoma.Daiktų pasaulyje ,anot jo , žmonės gyvena lyg prikaustyti prie olos taip ,kad jie negali atsigręžti .Už jų pečių esančios šviesos ,saulę primenančios idėjos . Tačiau žmonėms esą lemta matyti ant sienos priešais save tik idėjų šešėlius .Tai ir yra daiktai ,su kuriais žmogų sieja jutimai .Idėjų jutimai nepasiekią . Kai stebimi gražūs arkliai ,gražūs apsiaustai ir kita ,nė vienas iš tų objektų neatskleidžia grožio idėjos Stebėjimą ,vaizdinį Platonas sieja su manymu . Praktinėje veikloje manymo dažniausiai ir pakanka . Tačiau tai dar netikras žinojimas . Jis “tamsesnis už žinojimą , bet aiškesnis už nežinojimą “.Tikrajam žinojimui rūpi idėjos , o jos pažįstamos protu . Todėl Platonas visą savo dėmesį ir sutelkia į racionalų pažinimą , suskirstydamas jį į diskursyvųjį (loginį ) ir intuiciją , kurią supranta kaip tiesioginį objekto stebėjimą protu .

Idėjos –būtis ,judėjimas ,ramybė , tapatybė ,keitimasis ,- ieškant tiesos ,nustoja buvusios nekintamos .Tokios jos tik daiktų atžvilgiu .Pažinime jos tampa netgi prieštaringomis ir pereina viena į kitą . Tikroji būtis yra gyva , ji mąsto ir veikia . O tokia ji negali likti ramybėje .Sustingusioje ,nejudančioje esamybėje ‘niekas niekur nieko negalėtų suprasti “. Todėl ir reikia pripažinti ,kad esamybė ne tik pastovi ,bet ir kintanti . Nereikia abejoti ,kad tokie Platono samprotavimai turėjo įtakos vėlesniems dialektikams ,iš jų ir G.Hėgeliui .Kurdamas idėjų ir jų pažinimo teoriją ,Platonas iškėlė proto reikšmę pažinime ,akcentvo ,kad protas kokybiškai skiriasi nuo jutiminio pažinimo .Tuo mątytojas toli pažengė teorinio mąstymo srityje .

Harmonija pasiekiama kai teisingumas – svarbiausioji dorybė – sureguliuoja sielos darbą ,pavesdamas išminčiai tvarkyti godumą ir afektus . Todėl vėlesnėje Platono etikoje protas ,žinojimas turi lemiamą reikšmę .O žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iš karto . Jis reikalauja didelės įtampos ir pasiruošimo . Tai galėtų paliudyti grožio idėjos pažinimo kelias Grožį graikai labai intymiai sieja su gėriu ,o kartais net tapatina .Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėrio pasireiškimo forma.Grožio žavesys jaudina sielą labiau ,negu bet kas kita , ir ,anot Platono ,sukelia joje atsiminimus iš idėjų pasaulio .Jis ,kaip Ariadnės siūlas ,padedąs žmogui išbristi iš kūniškojo pasaulio chaoso ir pakilti prie esmės pažinimo .Todėl ir meilė ,tas “siekimas amžinai turėtų tai ,kas gera “,vadinasi ir tai ,kas gražu ,pirmiausia įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožio vaizdų .Vėliau pastebima ,kad sielos grožis – mintys ,darbai ,meno ir mokslo kūryba – yra vertingesnis už spalvas ,garsus ir kūno formas . Jei tik žmogui “pasitaikys kilni siela ,kad ir neįpatingai gražiame kūne , tenkinsis ir tuo ,pamils jį “.Taip meilė pamažu nukrypstanti į visą pasaulį ,kad pagaliau pakiltų iki grynojo grožio pažinimo ir meilės jam . Panašiai yra ir kitose gyvenimo srityse . Visa ,kas padeda žmogui orientuotis ,- empirinės žinios ir praktiniai sugebėjimai ,-etiniu požiūriu nėra bereikšmiai .Tačiau virš jų turėtų iškilti protas ,kuris padėtų surasti esmę ir saiką . Taip žmogus ,anot Platono ,artėtų prie absoliutaus gėrio . O tuo ,kad jis eitų teisingu keliu ,Platonas paveda rūpintis valstybei .Jai mąstytojas besąlygiškai patiki mokymo ir auklėjimo klausimus .Dėl to jis ėmėsi kurti pirmąją mus pasiekusią valstybės teoriją ,kurioje ,matyt , pats to nežinodamas ir nesiekdamas ,atskleidė klasinę valstybės prigimtį .Platono valstybėGraikai buvo įpartę žiūrėti į žmogų pro valstybės prizmę . Geras žmogus ir geras pilietis jiems dažniausiai reiškė tą patį . Todėl ir ankstesni mąstytojai nebuvo abejingi valstybės reikalams . Bet jie pasitenkindavo ,siūlydami smulkesnes reformas .Platoną ,matyt, deginte degino moralinė krašto degradacija ir Atėnų nesėkmės Peloponeso kare . Todėl jis norėjo parodyti , kaip valstybė turėtų auklėti žmones – tobulus dorus piliečius.Valstybė , anot Platono , turėtų rūpintis žmonių charakterių grožiu ,kurį apsprendžia jėgos ir saiko harmonija .

Visuomenės gyvenimui Platonas skyrė 2 laikotarpius .Pirmajame žmonės valstybės neturėję .Gamta jiems duodavusi viską . Nebuvo tarp jų karų ,nesantaikos ,vaidų .Tai buvęs tikras aukso amžius . Jis baigėsi ,kai tarp žmonių iškilę garbėtroškos ,kurie ėmę pirmauti ir vadovauti . Atėjęs timokratijos laikas . Pastaroji iš pradžių dar nebuvo praradusi pirminės santvarkos bruožų .Bet žmones pražudė turtų pamėgimas .Pirmaujantieji pasidarė godūs ir žiaurūs . Lyg laukiniai jie ėmę garbinti tauriuosius metalus ,kaupti auksą ir sidabrą . Remdamiesi jėga ir rungtyniaudami vienas su kitu ,jie žemę ir namus pasiskirstė tarp savęs ,paskelbė privatine nuosavybe ,o tuos ,kurie jiems dirbo ir juos maitino ,pavertė vergais ir savo tarnais . Pasikeitęs gyvenimo būdas ,atsiradusi valstybė tampa dvilypė .”Joje lyg būtų 2 valstybės :viena valstybė neturtingųjų ,kita – turtingųjų . Abi jos gyvena toje pačioje vietoje ,gyvenimas verčia jas bendradarbiauti ,bet jos yra viena kitai priešiškos . Prieštaravimams susidūrus ,keičiasi valstybės tipai :timokratija virsta oligarchija – santvarka ,” kur valdo turtingieji ,o ne turtingieji valdyme nedalyvauja “.Turtų garbinimas ir rungtyniavimas dėl jų smugdo moralę . Nusikaltimai ,vagystės ir visokios niekšybės kelia neturtingųjų pasipiktinimą ir pagaliau atveda prie sukilimo .Kai neturtingieji laimi ,valstybėje įsigali demokratija ,kuri Platonui atrodo artima anarchijai .Jo teiginį ,kad demokratinėje santvarkoje kiekvienas daro ir gyvena kaip nori ,su entuziazmu kartojo ir vėlesni antidemokratiškai nusiteikę sociologai ,nutylėdami skirtumą tarp tikrosios demikratijos ir anarchijos . O juk visa ,kas peržengia saiką ,yra linkę virsti priešybe .Todėl ,anot Platono ,per didelė laisvė ne tik atskirą žmogų ,bet ir valstybę atvedanti į vergiją .Demokratijos metu krašte įsiviešpataująs chaosas ir paruošęs kelią tironijai .Tai blogiausia valdymo forma . Platonas pasmerkia visus jam žinomus valstybės tipus ir juos prišpastato idealios valstybės teoriją . Tai projektas – utopija ,kurioje paliekama nemaža jau pasmerktos oligarchijos bruožų . Platonui valstybė – gyvas organizmas . Ji analogiška žmogui arba ,tiksliau ,-žmogaus sielai .Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės : išmintis , drąsa , susivaldymas ir teisingumas . Pastarajam valstybės teorijoje skiriama ypatinga vieta .

Visuomenės klasėsValstybė , suprasdama ,kad kiekvienas darbas atliekamas geriau ,greičiau ir lengviau ,kai jį dirba tas ,kas yra jam paruoštas ir turi sugebėjimų ,diferencijuoja žmones : vieni augina gyvulius ,gamina apavą ,kiti – įrankius ,treti – gina kraštą arba jį valdo . Antikos laikais gimusi mintis apie darbo pasiskirstymo būtinumą valstybėje buvo labai reikšminga .K.Marksas ją pavadino genialia . Tik Platonas , vergovinės santvarkos ribojamas , darbo pasiskirstymą traktavo vien iš vartotojo pozicijų .Darbininkas čia pritaikomas prie darbo ,o ne atvirkščiai .O pagal tai ,kokį darbą dirba žmogus ,Platonas suskirsto į tris klases ,analogiškas trims sielos pradams .Gausiausia klasė – gamintojai .Ją sudaro valstiečiai ,amatininkai ,pirkliai ir kt.Platonui – tai žemiausias sluoksnis . Jis turi daug bendra su vergais ,kuriuos Platonas traktuoja kaip kalbančius įrankius . Gamintojai , žinoma ,yra valstybės piliečiai . Jie valstybei būtini ,kad galėtų veikti kitos dvi klasės – gynėjai ir valdovai .Gynėjai , palyginus su gamintojais ,Platono akimis žiūrint , aukštesnė ir vertingesnė klasė . Jie gina valstybę nuo išorės ir vidaus priešų . O tą mątytojas laiko sunkiu ,reikalaujančiu specialių žinių ,pasiruošimo ir užsigrūdinimo .Būdingiausias karių požymis – drąsa . Iš gynėjų išsiskiria valdovai – filosofai ,kurie su pamėgimu siekia tiesos . Jie jaučia malonumą gilintis į mokslus ir šiuo požiūriu yra nepasotinami .Jų būdingiausias bruožas – išmintis . Tai utopinės visuomenės dvasios aristokratai . Platono kuriamos utopijosKlasės utopijoje griežtai viena nuo kitos atskirtos .Pasitelkdamas į pagalbą mitą ,Platonas lygina jas su metalais : valdovai – tai auksas, gynėjai – sidabras ,gamintojai – geležis arba varis . Platonas ypač bijo ,kad žemesniojo sluoksnio žmonės nepareikštų noro valdyti . Jo nuomone ,dar nedidelė bėda ,jei dailidė imasi batsiuvio darbo arba batsiuvys – dailidės .Žymiai blogiau ,jei koks praturtėjęs pramonininkas ar amatininkas įsigeistų užsiimti karo dalykais arba tvarkyti valstybę .Toks kišimasis ne į savo reikalus valstybei būtų pražūtingas ”. Utopijos klasinį pobūdį švelnina nebent tai ,kad priklausomybę klasei čia turi apspresti ne kilmė ,o moralinės ir dvasinės savybės .

Išvados