PLATONAS, IDEALIOS VALSTYBĖS MODELIS

UTENOS KOLEGIJAVERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETASDIENINIS SKYRIUS

PLATONAS, IDEALIOS VALSTYBĖS MODELIS

KURSINIS DARBAS

Tikrino dėstytoja: Z. Ruzgienė

Atliko: T-01 M grupės studentėInga Buteikytė

UTENA 2002

TURINYS

1. Įžanga 32. Valstybės teorija 43. Valstybė 44. Poltinio mokslo poreikis 55. Dorybė yra žinojimas 66. Nuomonės kompetentingumas 67. Valstybė kaip tipas 78. Klasės, ir kastos 89. Teisingumas 910. Nuosavybė ir šeima 1011. Auklėjimas 1012. Įstatymų paleidimas 1113. “Politikas” ir “Įstatymai” 1114. Įstatymų sugražinimas 1115. Auksinė įstatymų gija 1216. Abipusiai poreikiai ir darbo pasidalinimas 1317. Auklėjimo religijos institucija 1418. Valstybė ir įstatymai 1419. Socialinės ir politinės institucijos 1520. Mišri valstybė 1521. Tobulos valstybės idėja 1622. Valstybės sampratos formos 1723. Reziumė 1924. Literatūra 20

ĮŽANGA

Kūrybinga senovės graikų mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijų, kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa. Graikai jau turėjo Herakleito, pitagorininkų, elejiečių ir kitas filosofijos mokyklas, kurių tolesnė raida atvėrė kelią filosofinių sistemų formavimuisi. Ilgai dominavęs gamtamokslinis pasaulio aiškinimas viršūnę pasiekė Demokrito materializme. O idealistinio mąstymo pradmenys ryškiau atsiskleidė sofistų ir Sokrato filosofijoje. Juos išplėtojęs Platonas sukūrė savo filosofiją – objektyvųjį idealizmą. Nuo tada filosofijoje ir atsirado vadinamosios Demokrito ir Platono linijos.Platonas (428/427 – 348/347 m. Pr. Kr.) ierškojo tiesos, gėrio, grožio ir kitų idealų, kurie jo filosofijoje yra glaudžiai susiję. Jie analizuojami pačiais įvairiausiais aspektais. Siekdamas tuos idealus pagrįsti teoriškai, Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą. Bet Platono tarsi nedomino tai, ką jis matė. Mąstymo ir fantazijos galiomis jis kūrė abstrakčius idealus, o juos įgyvendinti patikėjo valstybei. Todėl visa Platono filosofija glaudžiai susijusi su valstybės teorija. Galima manyti, kad sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui – valstybės problemų sprendimui. Valstybės reikalams graikai nebuvo abejingi ir iki Platono. Jie siūlė įvairias reformas, stengėsi taisyti tai, kas jiems atrodė negera. Tačiau Platonas reformomis nepasitenkino. Išnagrinėjęs visus jam žinomus valstybės tipus – timokratiją, oligarhiją, demokratiją ir tironiją, – jis atmetė juos kaip netinkamus ir sukūrė visiškai naują valstybės tipą, idealios valstybės modelį. Tai buvo pirmoji vientisa valstybės teorija, turėjusi didžiulę reikšmę tolesnei filosofijos raidai.

VALSTYBĖS TEORIJA

Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti, ji turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tai organizacijai nuo vidaus ir išorės priešų. Platonas ieškojo pranašumo tarp valstybės ir žmogaus organizmo bei viso pasaulio. Valstybę jis suprato kaip organizmą, kurio dalys – individai ir jų grupės – paklūsta visumai. Kaip ir visoje Platono filosofijoje, atskirybė čia subordinuojama bendrybei, piliečiai ir jų gyvenimas pajungiamai valstybės idėjos įgyvendinimui. Valstybės funkcijas Platonas mėgino nustatyti siedamas jas su trimis sielos pradais ir jų dorybių teorija. Numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti valstybės darną, harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turėtų žiūrėti, kad kiekvienas dirbtų tik tai, kas jam pridera. Toks valdymo principas įgyja ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektus. Platonas genialiai įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę, teigė, kad darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Todėl Platonas reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmones, vieniems paskirtų auginti gyvulius, rūpintis maistu, kitiems – parūpinti drabužius, apavą, įvairius reikmenis, tretiems – ginti kraštą arba jį valdyti. Tačiau veikiamas vergovinės santvarkos Platonas darbo pasidalijimo klausimą sprendė vien iš vartotojo pozicijų, neatsižvelgdamas į gamintoją. Pagal atliekamą darbą idealios valstybės gyventojus jis suskirstė į tris luomus: valdovų filosofų, sargybinių ir gamintojų.

“VALSTYBĖ”

Atėnų filosofijos, mokslo, retorikos mokyklos buvo pirmosios svarbios institucijos Europoje, teikusios aukštąjį išsilavinimą ir dirbusios tiriamąjį darbą, be kurio neįmanomas aukštesnio lygio mokymas; į jas plaukė studentai iš Romos ir kitų senovės pasaulio vietų. Platono akademija, įkurta 385 m. pr. Kr., buvo pirmoji filosofijos mokykla, nors Isokratas, mokęs pirmiausia retorikos ir iškalbos, tikriausiai atidarė savo mokyklą keleriais metais anksčiau. Aristotelio mokykla Likėjuje buvo atidaryta kokiais penkiasdešimčia metų vėliau, o kitos dvi didžiosios mokyklos, Epikūro ir stoikų, pradėjo savo veiklą maždaug trisdešimt metų po Aristotelio.

Neabejotina, kad Atėnų mokyklos suvaidino Europos civilizacijoje ne menkesnį vaidmenį, negu penktojo dešimtmečio menas. Tos mokyklos ženklino Europos filosofijos, ypač jos sąsajų su politika ir kitais visuomenės mokslais, pradžią. Šioje srityje Platono ir Aristotelio raštai laikytini pirmais reikšmingais Europos intelekto bandymais. Iš pradžių juose ryškėjo tik mokslų sistemos užuomazgos, kurių negalima laikyti tikra savarankiškų ir suklasifikuotų mokslų sistema, kaip šiandien suprantama. Disciplinos ir jų tarpusavio ryšiai dar tik kūrėsi. Tačiau tuomet, kai 323 m. pr. Kr. buvo sudarytas Aristotelio veikalų corpus* (lot. sąvadas), bendrieji žinijos metmenys – jos skirstymas į filosofiją, gamtos mokslus, žmogaus elgseną tiriančius mokslus, meno kritiką – jau buvo įgiję formą, kuri aptinkama visais vėlesniais Europos minties raidos amžiais. Aišku, kad ne vienas mokytas žmogus neleis sau menkinti pažangą skatinančios specializacijos ir aukštesnio profesinio tikslumo lygio, kuriuos diegė Atėnų mokyklos, net jeigu tai ir teikia akademiškumo ir nebuvo susiję su pilietine veikla.

POLITINIO MOKSLO POREIKIS

Platonas gimė apie 427 m. pr. K. kilmingų atėniečių šeimoje. Jo intelektualiniam vystymuisi didžiausią reikšmę turėjo bendravimas jaunystėje su Sokratu, iš kurio jis perėmė idėją visuomet dominavusią jo politinėje filosofijoje, kad dorybė yra žinojimas. Jis tikėjo, kad objektyviai egzistuoja geras gyvenimas – tiek individams, tiek valstybėms – kuris gali būti tyrimų objektas, kurio galima protingai sieki. Pimosios jo mintys apie politiką užfiksuotos Valstybėje, kilo tuo metu, kai atėniečiai tikriausiai žavėjosi Spartos disciplina.Platonas, būdamas jaunuolis, svajojo apie politinę karjerą ir netgi vylėsi, kad aristokratinis trisdešimties sukilimas ( 404 m.pr. K) paskatins esmines reformas, kuriose jis galėsiąs dalyvauti. Tačiau netrukus, patyrus oligarchiją, demokratija jam ėmė atrodyti aukso amžiumi.Su politine filosofija susiję dalykai, kurie Platonui atrodė svarbiausi, yra Valstybė, Politika ir Įstatymai. Valstybę Platonas parašė po Akademijos atidarymo. Stilius aiškiai rodo, kad diskusija apie teisingumą I knygoje gana anksti. Prie Įstatymo Platonas dirbęs iki pat mirties 347 m. Pr. kr. Pirmajame veikale įžvelgę Platono ankstyvosios brandos entuziazmą – tų laikų, kai jis kūrė Akademiją, o antrajame – su amžiumi atėjusį nusivylimą, galbūt sustiprintą jo nesėkmės Sinakūzuose. Politikas parašytas laikotarpiu tarp šių dviejų dialogų, bet, matyt nuo Įstatymų jį skiria mažesnis laiko tarpas nei nuo Valstybės.

DORYBĖ YRA ŽINOJIMAS

Valstybė – knyga, nepasiduodanti klasifikacijai. Joje paliesti ir išplėtoti visi Platono filosofijos aspektai. Joje kalbama apie gerą žmogų ir gerą gyvenimą, kuris Platonui reiškė gyvenimą geroje valstybėje, apie būdus jiems parinkti ir sukurti. Kai Platonas rašė, įvairiausi “mokslai” dar neturėjo apibrėžtumo. Pats gyvenimas mieste – valstybėje nebuvo suklasifikuotas ir sutvarkytas kaip šiais laikais. Kadangi visa žmogaus veikla glaudžiai siejasi su jo pilietiškumu. Kadangi jo religija buvo valstybės religija, jo menas – miesto piliečio menas, visi šie dalykai negalėjo būti aiškiai atskirti. Geras žmogus turi būti geras pilietis, jis vargu ar gali egzistuoti blogoje valstybėje. Todėl tam, ką Platonas mėgino daryti ir buvo būdinga filosofinių ir socialinių reiškinių, etinių ir politinių reiškinių sąraizga.Valstybėje išdėstyta politinė teorija yra vieninga ir paprastos loginės struktūros. Valstybės teorija plėtojama glaudžiai sunertų minčių grandine, kuri yra drauge vieninga ir paprasta. Šioje teorijoje pernelyg dominuoja vienintelė idėja ir teorija pernelyg paprasta Platono objekto miesto – valstybės politinio gyvenimo atžvilgiu. Vienam iš jo mokinių, Aristoteliui, buvo kur kas artimesnė Politike ir Įstatymuose išdėstytos politinės filosofijos forma nei Valstybės ideali valstybė. Pamatinę valstybės idėją Platonas pasiėmė iš savo mokytojo doktrinos, kad dorybė yra žinojimas. Šis teiginys reiškia, kad yra objektyvus gėris, kurį reikia pažinti, o jį galima pažinti racionaliu ar loginiu. Žmogus, kuris žino – filosofas ar mokslininkas, – turėtų turėti sprendžiamąją galią valdžioje, tik jo žinojimas jam suteikia šią teisę žmonių tarpusavio ryšiai visuomenėje priklauso nuo abipusių poreikių ir iš to kylančių prekių bei paslaugų mainų. Kad bendra veikla būtų sėkminga, kiekvienas turi atlikti savąją dalį darbo. Darbų paskirstymas ir kiekvieno iš jų geriausio atlikimo laidavimas – funkcijų specializacija, kuri yra visuomenės pagrindas, – priklauso nuo dviejų veiksnių: pirma, kad valdymas turėtų būti menas, paremtas tiksliomis žiniomis, ir, antra, kad visuomenė – tai žmonių, kurių sugebėjimai papildo vieni kitus, poreikių bendras patenkinimas. Logikos požiūriu, antrasis teiginys yra pirmojo prielaida. Antrasis, nuoseklumo požiūriu, buvo pirmojo apibendrinimas ar išplėtimas. Sokrato principas, kad dorybė yra žinojimas, pasirodė esąs plačiau pritaikomas, nei buvo galima manyti.

NUOMONĖS NEKOMPETETINGUMAS

Iš visų blogybių Platonas labiausiai nurodė politikų nemokšiškumą ir nekompetetingumą, kurie yra demokratų pragaištis. Katastrofiškai pasibaigus Peloponeso karui, tuo metu, kai buvo parašyta Valstybė, atėniečiai, galimas daiktas, buvo linkę žavėtis Spartos radikalumu ir drausme. Platonas niekada nebūtų galėjęs nuoširdžiai žavėtis tokiu vienpusišku kariniu auklėjimu kaip Spartoje. Rašydamas Įstatymus, jis kur kas labiau kritikavo Spartą nei Valstybėje. Profesionaliai išlavinto meistriškumo idėja dar tik skleidėsi Platono laiku Graikijoje. Platonas teisingai suvokė, kad visas šis klausimas kur kas platesnis už karių ir oratorių karinimą. Labiau už viską reikia žinių. jis profesinius meistriškumo reikalavimus susieja su moksliniais žinojimo reikalavimais. Čia glūdi Valstybėje išdėstytos jo aukštojo mokslo teorijos originalumas. Kažką panašaus jis siekė įgyvendinti, steigdamas Akademiją. Nekompetentingumas – tai demokratinėms valstybėms būdinga yda, tačiau esama ir kito trūkumo, kurį Platonas įžiūrėjo visose valdymo formose vienodai. Tai partijų kovų nepaprastas įniršis ir egoizmas, dėl kurio viena ar kita grupuotė gali bet kada savo naudą laikyti svarbesne už pačios valstybės interesus. Lojalumas miestui buvo atsitiktinė dorybė. Aristokratas buvo lojalus oligarchinei santvarkos formai, paprastas žmogus – demokratinei santvarkai.Nuožmi frakcionizmo ir partijų egoizmo dvasia, matyt, pagrindinė tam tikro valdžios nestabilumo miestuose – valstybėse priežastis. Platonas tai aiškino tų, kurie turi nuosavybę, ir tų, kurie jos neturi, ekonominių interesų priešingumu. Oligarchui rūpi apsaugoti savo nuosavybę ir atgauti skolas, kad ir kokių sunkumų tai sudarytų vargšams. Demokratas linkęs remti dykinėtojus ir skurstančius visuomenės sąskaita. Platonas neišmano, kaip pašalinti fracionalizmą iš graikų politikos. Geriausia būtų ją visiškai panaikinti ar bent atsikratyti turto ir skurdo kraštutinumų ir piliečius auklėti taip, kad jie labiau už viską vertintų visuomenės gerovę. Nekompetentingumas ir frakcionizmas – dvi pagrindinės politikos bėdos, su kuriomis neišvengiamai susiduria mėginantis patobulinti miestą – valstybę.

VALSTYBĖ KAIP TIPAS

Kai Platonas rašė Valstybę, pasiryžimas jam būti moksliškam reiškė, kad jo teorija turi pateikti idealios valstybės apmatus, o ne vien aprašyti egzistuojančią valsybę. ,,Valstybėje’’ utopija kuriama ne kaip ,,romantinė sėkmė’’, kaip mano Dunningas , – tuo Platonas norėjo pradėti mokslinį “gėrio idėjos” puolimą. Politikui privalu žinoti, kas yra gėris (ko reikia gerai valstybei sukurti). Jis taip pat privalo žinoti, kas yra valstybė iš esmės.