UTENOS KOLEGIJAVERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETASDIENINIS SKYRIUS
PLATONAS, IDEALIOS VALSTYBĖS MODELIS
KURSINIS DARBAS
Tikrino dėstytoja: Z. Ruzgienė
Atliko: T-01 M grupės studentėInga Buteikytė
UTENA 2002
TURINYS
1. Įžanga 32. Valstybės teorija 43. Valstybė 44. Poltinio mokslo poreikis 55. Dorybė yra žinojimas 66. Nuomonės kompetentingumas 67. Valstybė kaip tipas 78. Klasės, ir kastos 89. Teisingumas 910. Nuosavybė ir šeima 1011. Auklėjimas 1012. Įstatymų paleidimas 1113. “Politikas” ir “Įstatymai” 1114. Įstatymų sugražinimas 1115. Auksinė įstatymų gija 1216. Abipusiai poreikiai ir darbo pasidalinimas 1317. Auklėjimo religijos institucija 1418. Valstybė ir įstatymai 1419. Socialinės ir politinės institucijos 1520. Mišri valstybė 1521. Tobulos valstybės idėja 1622. Valstybės sampratos formos 1723. Reziumė 1924. Literatūra 20
ĮŽANGA
Kūrybinga senovės graikų mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijų, kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa. Graikai jau turėjo Herakleito, pitagorininkų, elejiečių ir kitas filosofijos mokyklas, kurių tolesnė raida atvėrė kelią filosofinių sistemų formavimuisi. Ilgai dominavęs gamtamokslinis pasaulio aiškinimas viršūnę pasiekė Demokrito materializme. O idealistinio mąstymo pradmenys ryškiau atsiskleidė sofistų ir Sokrato filosofijoje. Juos išplėtojęs Platonas sukūrė savo filosofiją – objektyvųjį idealizmą. Nuo tada filosofijoje ir atsirado vadinamosios Demokrito ir Platono linijos.Platonas (428/427 – 348/347 m. Pr. Kr.) ierškojo tiesos, gėrio, grožio ir kitų idealų, kurie jo filosofijoje yra glaudžiai susiję. Jie analizuojami pačiais įvairiausiais aspektais. Siekdamas tuos idealus pagrįsti teoriškai, Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą. Bet Platono tarsi nedomino tai, ką jis matė. Mąstymo ir fantazijos galiomis jis kūrė abstrakčius idealus, o juos įgyvendinti patikėjo valstybei. Todėl visa Platono filosofija glaudžiai susijusi su valstybės teorija. Galima manyti, kad sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui – valstybės problemų sprendimui. Valstybės reikalams graikai nebuvo abejingi ir iki Platono. Jie siūlė įvairias reformas, stengėsi taisyti tai, kas jiems atrodė negera. Tačiau Platonas reformomis nepasitenkino. Išnagrinėjęs visus jam žinomus valstybės tipus – timokratiją, oligarhiją, demokratiją ir tironiją, – jis atmetė juos kaip netinkamus ir sukūrė visiškai naują valstybės tipą, idealios valstybės modelį. Tai buvo pirmoji vientisa valstybės teorija, turėjusi didžiulę reikšmę tolesnei filosofijos raidai.
VALSTYBĖS TEORIJA
Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti, ji turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tai organizacijai nuo vidaus ir išorės priešų. Platonas ieškojo pranašumo tarp valstybės ir žmogaus organizmo bei viso pasaulio. Valstybę jis suprato kaip organizmą, kurio dalys – individai ir jų grupės – paklūsta visumai. Kaip ir visoje Platono filosofijoje, atskirybė čia subordinuojama bendrybei, piliečiai ir jų gyvenimas pajungiamai valstybės idėjos įgyvendinimui. Valstybės funkcijas Platonas mėgino nustatyti siedamas jas su trimis sielos pradais ir jų dorybių teorija. Numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti valstybės darną, harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turėtų žiūrėti, kad kiekvienas dirbtų tik tai, kas jam pridera. Toks valdymo principas įgyja ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektus. Platonas genialiai įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę, teigė, kad darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Todėl Platonas reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmones, vieniems paskirtų auginti gyvulius, rūpintis maistu, kitiems – parūpinti drabužius, apavą, įvairius reikmenis, tretiems – ginti kraštą arba jį valdyti. Tačiau veikiamas vergovinės santvarkos Platonas darbo pasidalijimo klausimą sprendė vien iš vartotojo pozicijų, neatsižvelgdamas į gamintoją. Pagal atliekamą darbą idealios valstybės gyventojus jis suskirstė į tris luomus: valdovų filosofų, sargybinių ir gamintojų.
“VALSTYBĖ”
Atėnų filosofijos, mokslo, retorikos mokyklos buvo pirmosios svarbios institucijos Europoje, teikusios aukštąjį išsilavinimą ir dirbusios tiriamąjį darbą, be kurio neįmanomas aukštesnio lygio mokymas; į jas plaukė studentai iš Romos ir kitų senovės pasaulio vietų. Platono akademija, įkurta 385 m. pr. Kr., buvo pirmoji filosofijos mokykla, nors Isokratas, mokęs pirmiausia retorikos ir iškalbos, tikriausiai atidarė savo mokyklą keleriais metais anksčiau. Aristotelio mokykla Likėjuje buvo atidaryta kokiais penkiasdešimčia metų vėliau, o kitos dvi didžiosios mokyklos, Epikūro ir stoikų, pradėjo savo veiklą maždaug trisdešimt metų po Aristotelio.
Neabejotina, kad Atėnų mokyklos suvaidino Europos civilizacijoje ne menkesnį vaidmenį, negu penktojo dešimtmečio menas. Tos mokyklos ženklino Europos filosofijos, ypač jos sąsajų su politika ir kitais visuomenės mokslais, pradžią. Šioje srityje Platono ir Aristotelio raštai laikytini pirmais reikšmingais Europos intelekto bandymais. Iš pradžių juose ryškėjo tik mokslų sistemos užuomazgos, kurių negalima laikyti tikra savarankiškų ir suklasifikuotų mokslų sistema, kaip šiandien suprantama. Disciplinos ir jų tarpusavio ryšiai dar tik kūrėsi. Tačiau tuomet, kai 323 m. pr. Kr. buvo sudarytas Aristotelio veikalų corpus* (lot. sąvadas), bendrieji žinijos metmenys – jos skirstymas į filosofiją, gamtos mokslus, žmogaus elgseną tiriančius mokslus, meno kritiką – jau buvo įgiję formą, kuri aptinkama visais vėlesniais Europos minties raidos amžiais. Aišku, kad ne vienas mokytas žmogus neleis sau menkinti pažangą skatinančios specializacijos ir aukštesnio profesinio tikslumo lygio, kuriuos diegė Atėnų mokyklos, net jeigu tai ir teikia akademiškumo ir nebuvo susiję su pilietine veikla.POLITINIO MOKSLO POREIKIS
Platonas gimė apie 427 m. pr. K. kilmingų atėniečių šeimoje. Jo intelektualiniam vystymuisi didžiausią reikšmę turėjo bendravimas jaunystėje su Sokratu, iš kurio jis perėmė idėją visuomet dominavusią jo politinėje filosofijoje, kad dorybė yra žinojimas. Jis tikėjo, kad objektyviai egzistuoja geras gyvenimas – tiek individams, tiek valstybėms – kuris gali būti tyrimų objektas, kurio galima protingai sieki. Pimosios jo mintys apie politiką užfiksuotos Valstybėje, kilo tuo metu, kai atėniečiai tikriausiai žavėjosi Spartos disciplina.Platonas, būdamas jaunuolis, svajojo apie politinę karjerą ir netgi vylėsi, kad aristokratinis trisdešimties sukilimas ( 404 m.pr. K) paskatins esmines reformas, kuriose jis galėsiąs dalyvauti. Tačiau netrukus, patyrus oligarchiją, demokratija jam ėmė atrodyti aukso amžiumi.Su politine filosofija susiję dalykai, kurie Platonui atrodė svarbiausi, yra Valstybė, Politika ir Įstatymai. Valstybę Platonas parašė po Akademijos atidarymo. Stilius aiškiai rodo, kad diskusija apie teisingumą I knygoje gana anksti. Prie Įstatymo Platonas dirbęs iki pat mirties 347 m. Pr. kr. Pirmajame veikale įžvelgę Platono ankstyvosios brandos entuziazmą – tų laikų, kai jis kūrė Akademiją, o antrajame – su amžiumi atėjusį nusivylimą, galbūt sustiprintą jo nesėkmės Sinakūzuose. Politikas parašytas laikotarpiu tarp šių dviejų dialogų, bet, matyt nuo Įstatymų jį skiria mažesnis laiko tarpas nei nuo Valstybės.
DORYBĖ YRA ŽINOJIMAS
Valstybė – knyga, nepasiduodanti klasifikacijai. Joje paliesti ir išplėtoti visi Platono filosofijos aspektai. Joje kalbama apie gerą žmogų ir gerą gyvenimą, kuris Platonui reiškė gyvenimą geroje valstybėje, apie būdus jiems parinkti ir sukurti. Kai Platonas rašė, įvairiausi “mokslai” dar neturėjo apibrėžtumo. Pats gyvenimas mieste – valstybėje nebuvo suklasifikuotas ir sutvarkytas kaip šiais laikais. Kadangi visa žmogaus veikla glaudžiai siejasi su jo pilietiškumu. Kadangi jo religija buvo valstybės religija, jo menas – miesto piliečio menas, visi šie dalykai negalėjo būti aiškiai atskirti. Geras žmogus turi būti geras pilietis, jis vargu ar gali egzistuoti blogoje valstybėje. Todėl tam, ką Platonas mėgino daryti ir buvo būdinga filosofinių ir socialinių reiškinių, etinių ir politinių reiškinių sąraizga.Valstybėje išdėstyta politinė teorija yra vieninga ir paprastos loginės struktūros. Valstybės teorija plėtojama glaudžiai sunertų minčių grandine, kuri yra drauge vieninga ir paprasta. Šioje teorijoje pernelyg dominuoja vienintelė idėja ir teorija pernelyg paprasta Platono objekto miesto – valstybės politinio gyvenimo atžvilgiu. Vienam iš jo mokinių, Aristoteliui, buvo kur kas artimesnė Politike ir Įstatymuose išdėstytos politinės filosofijos forma nei Valstybės ideali valstybė. Pamatinę valstybės idėją Platonas pasiėmė iš savo mokytojo doktrinos, kad dorybė yra žinojimas. Šis teiginys reiškia, kad yra objektyvus gėris, kurį reikia pažinti, o jį galima pažinti racionaliu ar loginiu. Žmogus, kuris žino – filosofas ar mokslininkas, – turėtų turėti sprendžiamąją galią valdžioje, tik jo žinojimas jam suteikia šią teisę žmonių tarpusavio ryšiai visuomenėje priklauso nuo abipusių poreikių ir iš to kylančių prekių bei paslaugų mainų. Kad bendra veikla būtų sėkminga, kiekvienas turi atlikti savąją dalį darbo. Darbų paskirstymas ir kiekvieno iš jų geriausio atlikimo laidavimas – funkcijų specializacija, kuri yra visuomenės pagrindas, – priklauso nuo dviejų veiksnių: pirma, kad valdymas turėtų būti menas, paremtas tiksliomis žiniomis, ir, antra, kad visuomenė – tai žmonių, kurių sugebėjimai papildo vieni kitus, poreikių bendras patenkinimas. Logikos požiūriu, antrasis teiginys yra pirmojo prielaida. Antrasis, nuoseklumo požiūriu, buvo pirmojo apibendrinimas ar išplėtimas. Sokrato principas, kad dorybė yra žinojimas, pasirodė esąs plačiau pritaikomas, nei buvo galima manyti.
NUOMONĖS NEKOMPETETINGUMAS
Iš visų blogybių Platonas labiausiai nurodė politikų nemokšiškumą ir nekompetetingumą, kurie yra demokratų pragaištis. Katastrofiškai pasibaigus Peloponeso karui, tuo metu, kai buvo parašyta Valstybė, atėniečiai, galimas daiktas, buvo linkę žavėtis Spartos radikalumu ir drausme. Platonas niekada nebūtų galėjęs nuoširdžiai žavėtis tokiu vienpusišku kariniu auklėjimu kaip Spartoje. Rašydamas Įstatymus, jis kur kas labiau kritikavo Spartą nei Valstybėje. Profesionaliai išlavinto meistriškumo idėja dar tik skleidėsi Platono laiku Graikijoje. Platonas teisingai suvokė, kad visas šis klausimas kur kas platesnis už karių ir oratorių karinimą. Labiau už viską reikia žinių. jis profesinius meistriškumo reikalavimus susieja su moksliniais žinojimo reikalavimais. Čia glūdi Valstybėje išdėstytos jo aukštojo mokslo teorijos originalumas. Kažką panašaus jis siekė įgyvendinti, steigdamas Akademiją. Nekompetentingumas – tai demokratinėms valstybėms būdinga yda, tačiau esama ir kito trūkumo, kurį Platonas įžiūrėjo visose valdymo formose vienodai. Tai partijų kovų nepaprastas įniršis ir egoizmas, dėl kurio viena ar kita grupuotė gali bet kada savo naudą laikyti svarbesne už pačios valstybės interesus. Lojalumas miestui buvo atsitiktinė dorybė. Aristokratas buvo lojalus oligarchinei santvarkos formai, paprastas žmogus – demokratinei santvarkai.Nuožmi frakcionizmo ir partijų egoizmo dvasia, matyt, pagrindinė tam tikro valdžios nestabilumo miestuose – valstybėse priežastis. Platonas tai aiškino tų, kurie turi nuosavybę, ir tų, kurie jos neturi, ekonominių interesų priešingumu. Oligarchui rūpi apsaugoti savo nuosavybę ir atgauti skolas, kad ir kokių sunkumų tai sudarytų vargšams. Demokratas linkęs remti dykinėtojus ir skurstančius visuomenės sąskaita. Platonas neišmano, kaip pašalinti fracionalizmą iš graikų politikos. Geriausia būtų ją visiškai panaikinti ar bent atsikratyti turto ir skurdo kraštutinumų ir piliečius auklėti taip, kad jie labiau už viską vertintų visuomenės gerovę. Nekompetentingumas ir frakcionizmas – dvi pagrindinės politikos bėdos, su kuriomis neišvengiamai susiduria mėginantis patobulinti miestą – valstybę.
VALSTYBĖ KAIP TIPAS
Kai Platonas rašė Valstybę, pasiryžimas jam būti moksliškam reiškė, kad jo teorija turi pateikti idealios valstybės apmatus, o ne vien aprašyti egzistuojančią valsybę. ,,Valstybėje’’ utopija kuriama ne kaip ,,romantinė sėkmė’’, kaip mano Dunningas , – tuo Platonas norėjo pradėti mokslinį “gėrio idėjos” puolimą. Politikui privalu žinoti, kas yra gėris (ko reikia gerai valstybei sukurti). Jis taip pat privalo žinoti, kas yra valstybė iš esmės. Platono valstybė yra visų valstybių tipas ar modelis. Jis mėgino parodyti, kokia iš principo turi būti valstybė, jei faktai neatitinka principo, juo blogiau faktams. Platonas manė, kad gėris yra tai, kas jis objektyviai yra. Jei dorybė yra žinojimas, galima teigti, kad žmonės panorės gėrio, kai sužinos, kas jis ir yra, tačiau dėl to gėris anaiptol nepasidarys geresnis.Tikslaus mokslinio aiškinimo metodas ir idealas, susiformavęs graikų geometrijoje bei astronomijoje ir vėl iškilęs 17 a. astronomijoje bei matematinėje fizikoje yra viena iš didžiosios platoniškosios tradicijos gijų. Ši tradicija prasideda būtent nuo tos kartos, kurioje kūrėsi Akademija ir buvo rašoma Valstybė. Todėl Platonui atrodė, kad panašiu būdu reikia siekti ir gero gyvenimo racionalios sampratos pažangos. Valstybėje siekiama ne aprašyti valstybes, o surasti tai, kas joms esminga ar tipiška.
KLASĖS IR KASTOS
Asmeninius sugebėjimus Platonas laiko tokiais, kad, jeigu lavinimas būtų tinkamai apgalvotas ir kontroliuojamas, susiformuoja darni visuomeninė grupė. Egzistuojančios valstybės bėda ta ir yra, kad auklėjimas jose buvo neteisingas, ir jeigu reikia pagerinti žmonių giminę, tai ugdant įgimtus polinkius tai galima pasiekti. Nedarni visuomenė turėtų suteikti savo piliečiams tas galimybes visapusiškai ugdyti savo sugebėjimus, kurie būtini jų poreikiams patenkinti. Dorovė turėtų būti drauge ir asmeninė, ir visuomeninė, o jei yra kitaip, tai išsprendžiama, taisant valstybę ir tobulinant individą, kol pasiekiama įmanoma nauda.
Analizuodamas valstybės ir individo santykį Platonas sukuria teoriją, kuri sprendžia tas problemas. Iš valstybės analizės matyti, kad ji turi atlikti tris funkcijas: patenkinti svarbiausius fizinius poreikius, saugoti valstybę ir ją valdyti. Iš čia išplaukia, kad turi būti ir trys klasės, o kadangi funkcijų pasidalijimas remiasi gabumų skirtumu, tai reiškia, kad yra 3 žmonių tipai: vieni, kurie iš prigimties tinka dirbti, o ne valdyti; tie, kurie tinka valdyti, bet tik kitų prižiūrimi ir nukreipiami; ir galiausiai tie, kurie tinka eiti aukščiausias valstybės valdymo pareigas:1) Gausiausia – darbininkų, amatininkų, pirklių. Tai pati žemiausia žmonių kategorija. Tačiau ji visuomenei yra reikalinga tikslingam funkcionavimui. Gamintojus Platonas sieja su vergais ir, nors Platoną jie mažiausiai domino, jis paliko kai kokių teisių: a) gamintojai yra valstybės piliečiai;b) gamintojai – ne vergai, jų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei brautis į jų asmeninį gyvenimą. Nors gamintojai ir ekonomiškai laisvi, tačiau tokia laisvė – tik iliuzija, nes jų gaminamais produktais ir net jų gyvenimu disponuoja valdovai. c) gamintojai gamina tam, kad egzistuotų valstybė ir funkcionuotų aukštesni luomai.2) Sargybiniai – daug aukštesnė ir vertingesnė klasė. Jie gina valstybę nuo išorės ir vidaus priešų, o tą darbą Platonas laiko sunkiu, reikalaujančiu specialaus pasiruošimo ir užsigrūdinimo. Būdingiausia jų savybė – drąsa.3) Valdovai arba filosofas karalius (jei jis valdo vienas). Jo būdingiausia savybė yra išmintis, jie jaučia malonumą gilintis į mokslą, siekia tiesos ir ja vadovaujasi. Atrodo, kad jie kaip mokslo vyrai yra privilegijuoti: a) turi žinių;b) supranta tikrąjį gėrį;c) skelbia karus ir poruoja jaunuolius;d) seka, kad jaunimas augtų harmoningas kūnu ir dvasia;e) jiems leidžiama meluoti, jei to reikia valstybei;Tačiau jo gyvenimas taip pat pajungiamas idėjai, ir asmeniniai interesai pateisinami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai. Tačiau šios klasės nėra taip griežtai atskirtos, kaip kad gali pasirodyti iš pradžių. Tos klasės nėra kokios nors kastos, nes priklausymas joms yra nepaveldimas. Priešingai, Platonas idealia visuomene laiko tokią, kurioje kiekvienas gimęs vaikas gauna patį geriausią išsilavinimą, atitinkantį jo prigimties išgales, ir kurioje kiekvienas individas eina valstybėje pačias aukščiausias pareigas, kurias jis gali deramai atlikti dėl savo pasirengimo.TEISINGUMAS
Valstybės teorijos Valstybėje kulminacija – teisingumo samprata. Teisingumas – tai sąsaja, jungianti visuomenę, darnią sąjungą individų, iš kurių kiekvienas yra suradęs darbą visam gyvenimui pagal savo prigimtinius gabumus ir išsilavinimą. Kitiems žmonėms ir visuomenei geriausia, kai kiekvienas užima tokią vietą, į kurią jis turi teisę.Šitaip Platonas išplėtojo teisingumo apibrėžtų prima facie (lot. iš pirmo žvilgsnio) kaip “duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso“. Tai toli gražu ne teisinis apibrėžimas, jame pasigendame lotyniškame žodyje “ius” ir angliškame žodyje “right” (teisė) glūdinčios savarankiško veikimo galių sąvokos. Platonas nepriskiria prie teisingumo viešosios tvarkos ir rimties palaikymo. Valstybė suteikia savo piliečiams ne tiek laisvę ir apsaugą, bet gyvenimą. Tokiame visuomeniniame gyvenime yra teisių ir pareigų, tačiau vargu, ar kokia nors prasme jas būtų galima priskirti individams. Jos greičiau būdingos veiklos sritims, kurias individas atlieka. Įgaliojimų ar suverenių galių, kokias romėnai suteikdavo pareigūnams, sąvokos nerasime nei Platono, nei kito grikų filosofo politinėse teorijose. Tuo Platono valstybės teorijos metmenys ir užsibaigia. Pradėjusi nuo koncepcijos, jog gėris turi būti pažįstamas metodiškai tyrinėjant, teorija konstatuoja visuomenę šios idėjos pagrindu įrodinėdama, kad tas principas taikytinas visai visuomenei. Darbo pasidalijimas ir specializacija sudaro sąlygas visuomeniniam bendradarbiavimui. Reikia stengtis tinkamai paskirstyti žmones į tinkamas darbui vietas, kurias teikia valstybė. Kiti Platono samprotavimai apibūdinami kaip logiškos išvados.
NUOSAVYBĖ IR ŠEIMA
Platonas savo teorijoje iškelia šeimos panaikinimo idėją. Ji pasireiškia dviem formomis: 1) valdovams yra draudžiama turėti privatinę nuosavybę; jie turi gyventi bendrai, kaip kareivinėse ir valgyti prie bendro stalo; 2) pastovių monogamiškų ryšių uždraudimas ir jų pakeitimas suporavimu, kurį valdovai reguliuoja savo nuožiūra, kad gimtų kuo sveikesni palikuonys, tačiau visa tai taikoma tik sargybinių klasei, t.y. kariams ir valdovams, tuo tarpu amatininkams paliekama jų teisė į šeimą, nuosavybę. Tik čia neaiškus perėjimas iš žemesnio luomo į aukštesnį. Platonas nieko nekalba apie vergiją, nes juos paprasčiausiai laikė nesvarbiais.
Platonas buvo tvirtai įsitikinęs, jog gerovė pražūtingai veikianti valdymą, tad nematė kito kelio blogiui pašalinti, kaip pašalinti pačią gerovę – bent karių ir valdovų atžvilgiu. Išgydyti valdovų godumą galima tiktai atėmus iš jų bet kokias teises į privatinę nuosavybę. Ištikimybė pilietinei pareigai nesuderinama su asmeniniais siekiais. Tą patį galima pasakyti ir apie santuoką, nes šeimyninį prieraišumą jis laiko kitu stipriu valstybės varžovu kovoje dėl valdovų ištikimybės.Siūlydamas panaikinti santuoką, jis netiesiogiai kritikavo moterų padėtį Atėnuose, kur jų funkcijos apsiribojo namų priežiūra ir vaikų auginimu. Platonas buvo įsitikinęs, kad daugelis moterų ne prasčiau už vyrus gali dalyvauti politiniuose ar net kariniuose reikaluose, o tam reikia, kad jos būtų tinkamai auklėjamos ir atleistos nuo grynai naminių pareigų.AUKLĖJIMAS
Didžiausią reikšmę savo veikale Platonas teikė ne komunizmui, o auklėjimui. Auklėjimas – tai pozityvus būdas, kuriuo valdovas gali formuoti žmogaus prigimtį darniai valstybei kurti reikalinga linkme. Platonas mano, kad valstybė visų pirma yra auklėjamoji institucija. Sukūrus gerą auklėjimo sistemą, galima patobulinti beveik viską; auklėjimą apleidus kitos valstybės pastangos bus mažai vaisingos. Valstybė turi pati pasirūpinti reikiamomis priemonėmis ir žiūrėti, kad piliečiai gautų tokį išsilavinimą, kokio jiems reikia ir kad jis derintųsi su valstybės darna ir gerove. Todėl iškeliama valstybės kontroliuojamo privataus auklėjimo idėja. Ši privataus auklėjimo sistema susideda iš dviejų dalių: pradinio auklėjimo, besibaigiančio karine tarnyba ir aukštojo mokslo, skirto paruošti būsimoms dviejoms valdančioms klasėms. Platonas norėjo, kad nebūtų jokių lengvatų nei vyrams, nei moterims, jie turėtų būti lavinami vienodai ir kad moterys turėtų tas pačias teises kaip ir vyrai. Jis neagitavo už moterų teises, o tik norėjo kad valstybė panaudotų visą prigimtinių gabumų potencialą. Svarbus auklėjimo bruožas buvo tai, kad jis buvo skirtas pilietiškumo ugdymui.
ĮSTATYMŲ PRALEIDIMAS
Ši tobulos valstybės teorija daugelio laikoma utopija, tačiau patį Platoną tai mažai domino, kad jis net nesirūpino plano detalėmis. Tikroji “Valstybės” idėja – laisvo proto, kurio nevaržo papročiai, žmogaus kvailybė ir užsispyrimas, kuris netgi pačias kvailybes ir papročių jėgas gali nukreipti keliu, vedančiu į racionalų gyvenimą. Tačiau kaip tai bebūtų Platonas šią problemą supaprastino labiau negu priimta žmogiškųjų santykių sričiai.
,,POLITIKAS” IR ,,ĮSTATYMAI”
Vėlesnė Platono minties raida turėjo kur kas daugiau įtakos politinės filosofijos raidai senovės pasaulyje. Tai rodo Aristotelio atvejis, nes būtent Politikas ir Įstatymai, o ne Valstybė tapo Politikos išeities tašku. Turint omenyje Įstatymų poveikį specifinių politikos klausimų – tokių, kaip valstybių santvarka, jų politinė organizacija, o ypač vadinamosios ,,mišrios“ valstybės teorija – teorinių aspektų svarstymui, Įstatymų reikšmę būtų sunku pervertinti.
ĮSTATYMŲ SUGRĄŽINIMAS
Įstatymai buvo parašyti, mėginant susigrąžinti įstatymams tą vietą, kurią jiems teikė graikai savo moraliniuose vertinimuose ir iš kurios Platonas bandė juos išstumti. Pagrindinis skirtumas tarp Valstybės ir Įstatymų yra tas, kad pirmosios idealią valstybę valdo specialiai parinkti ir specialiai išlavinti žmonės, kuriems negalioja bendrosios taisyklės, o antrajame veikale pateikti metmenys tokios valdymo formos, kai viešpatauja įstatymai, o valdovas ir valdinys vienodai jiems pavaldūs. Tačiau šis skirtumas reikalavo visų kertinių valdymo principų radikalių pakeitimų.Platonas nebuvo nusprendęs, kad Valstybėje plėtota teorija yra klaidinga ir kad jos reikėtų atsisakyti. Jis ne kartą teigė, kad jo tikslas Įstatymuose yra aprašyti geriausią valstybę ir retkarčiais šį teiginį sujungia su savo stipriausiais pasisakymais apie įstatymų svarbą. Be įstatymų žmonės ,,niekuo nesiskiria nuo pačių plėšriausių žvėrių”, bet jei iškiltų kompetetingas valdovas, įstatymų valdžios nebereikėtų, “nes joks įstatymas nei potvarkis nėra galingesnis už žinojimą” . Joks kritikas po Aristotelio nėra pateikęs prieštaravimo Platono teiginiui, kurio jis nebūtų galėjęs sužinoti, skaitydamas Platoną.
Įstatymų pašalinimą iš idealios valstybės lėmė tai, kad valstybės valdymas apibrėžiamas kaip menas, grindžiamas tiksliu žinojimu ir tai, kad šis mokslas suprantamas kaip tipo suvokimas. Ši teorija remiasi prielaida, kad protas ir juslinis suvokimas yra mažų mažiausiai skirtingi, galbūt netgi priešingi. Įstatymų išmintis yra patyrimo išmintis, šiaip ar taip einanti nuo precedento prie precedento, pritaikanti savo taisykles pasitaikančiams atvejams ir niekada nežinanti savo principų. Jeigu įstatymai yra konvencijos dalykas ir negali būti atmesti kaip valdymo veiksnys, argi įmanoma institucijoms suteikti racionalų pagrindą ten, kur jos neabejotinai įgyvendina didžiausią prigimtinį gėrį?AUKSINĖ ĮSTATYMŲ GIJA
Politike – dialogas, iš esmės ne politinis veikalas, o greičiau apibrėžimų pratybos, kurių objektu Platonas pasirinko politiką. Galime daryti išvadą, kad politikas yra lyg menininkas, kurio pagrindinė ypatybė – žinojimas. Šie samprotavimai tapo Aristotelio Politikos išeities tašku. Valstybėje buvo teigiama, kad politikas yra menininkas, kuris turi teisę valdyti, todėl, kad jis vienintelis žino, kas yra gėris. Politike šis klausimas svarstomas ir tampa nuodugnaus apibrėžimo objektu.Apibrėžimas paremiamas stipriu argumentu už politinį absoliutizmą – tuo atveju, jei valdovas yra tikras menininkas savo veikloje:,,Iš valstybių, kaip matyti, akivaizdžiai teisinga ir vienintelė tikra valstybė būtų ta, kurios valdovus įsitikintum iš tiesų esant išminčius, ne tik atrodant tokius – ar jie valdytų pagal įstatymą ar be įsatatymų, valdiniams pritariant ar nepritariant” . Apibrėždamas politiką, Platonas griežtai skiria karalių ir tikrovę. Tironas jėga priverčia paklūsti valdinius, tuo tarpu karalius ar politikas sugeba valdyti taip, kad žmonės paklūsta savo valia.Valstybės klasifikacija Platono pateikiama Politike taip pat rodo, kad jis šiek tiek pasitraukė nuo pozicijų, kurias buvo užėmęs Valstybėje. Ideali valstybė aiškiai išsiskiria nuo galimų valstybių klasės, o į demokratiją žiūrima palankiau nei Valstybėje. Politike valstybes mėginama suklasifikuoti detaliau. Kai valdo vienas, atsiranda monarchija ir tironija, kai valdo keli – aristokratija ir oligarchija. Čia Platonas pirmą kartą skiria dvi demokratijos formas – nuosaikiąją ir kraštutinę. Dabar jis demokratiją laiko geriausią iš įstatymus nepaisančių, nors blogiausią iš įstatymus gerbiančių. Abi demokratijos formos laikomos geresnės už oligarchiją.Platono naujoji teorija Įstatymuose laikytina antra geriausia, nes joje ryški dieviškosios ir žemiškosios valstybių neįveikiama priešprieša. Žmogaus proto išgalių nepakanka, kad filosofas karalius taptų galimybe. Todėl žmogui geriausia remtis tokia išmintimi, kurią gali įkūnyti įstatymai. Įstatymai apskritai yra civilizuojantis veiksnys, be kurio žmogus, tirintis tokią prigimtį, kokia ji yra, būtų baisesnis už laukinius žvėris.Taigi Platono vėlesnės teorijos valstybė remiasi ,,auksine įstatymo gija”, tai reiškia, kad jos sąrangos etinis principas skiriasi nuo Valstybės principo. Įstatymai dabar tapo tarsi pakaitu to proto, kurį Platonas stengėsi iškelti aukščiau už viską idealioje valstybėje. Įstatymų valstybėje išmintis yra susikristalizavusi įstatymuose. Taigi Įstatymų valstybė yra valstybė, kuri remiasi nuosaikumu ar santūrumu kaip svarbiausia dorybe ir siekia darnos, puoselėdama paklusnumo įstatymui dvasią.
ABIPUSIAI POREIKIAI IR DARBO PASIDALINIMAS
Teiginys, kad politikas turėtų būti mokslininkas, žinantis, kas yra gėris, davė Platonui atspirties tašką kritikuoti miestui – valstybei ir metodą sukurti idealiai valstybei. Visuomenės atsiranda pirmiausia dėl žmonių poreikių, kurie gali būti patenkinti tik bendromis pastangomis. Jeigu egzistuoja visuomenė, vadinasi tam tikru būdu tenkinami poreikiai ir vyksta atitinkamų pastangų mainai. Idealios valstybės aiškinimą galima būtų apibūdinti taip:
Visuomenę reikia suvokti kaip sistemą paslaugų, kurias kiekvienas jos narys ir teikia, ir gauna. Valstybė tik prižiūri šiuos tarpusavio mainus ir mėgina pasirūpinti, kad poreikiai būtų tenkinami kuo adekvačiau ir kuo darniau būtų keičiamasi paslaugomis. Žmonės tokioje sistemoje vaidina reikalingų užduočių atlikėjų vaidmenį, jų visuomeninę svarbą lemia jų atliekama darbo vertė. Tad pirmiausia individas įgyja tam tikrą padėtį, kuri suteikia jam galimybę imtis konkrečios veiklos, o laisvę valstybė jam garantuoja, ne tiek įgyvendinti jo laisvai valiai, kiek verstis savo profesija.
Ši teorija teigia, kad valstybė pirmiausia turi išsaugoti pasirinkimo laisvę.Tačiau paslaugų mainai susiję su kitu, beveik tokiu pat svarbiu principu – darbo pasidalijimo ir pareigų specializacijos. Jei poreikiai patenkinami mainais, kiekvienas žmogus turi turėti daugiau savo siūlomų reikmenų, nei jam pačiam reikia, ir mažiau, nei jam pačiam reikia turėti to, ką jis gauna. Būtina tam tikra specializacija. Skirtingiems žmonėms būdingi skirtingi gabumai, kai kuriuos darbus vieni atlieka geriau nei kiti. Panaikinus specializaciją, drauge su ja išnyks ir visi visuomeniniai mainai.
AUKLĖJIMO IR RELIGIJOS INSTITUCIJOS
Jis įsitikinęs, kad religinis tikėjimas glaudžiai susijęs su dorovine elgsena, o konkrečiau – kad kai kurios netikėjimo formos yra aiškiai amoralios pakraipos. Todėl jam atrodo, kad būtina suteikti religijai tam tikrą doktriną, o valstybei – erezijos įstatymą netikintiesiems bausti. Doktrina labai paprasta. Ji draudžia ateizmą, kuriuo platonas skiria tris rūšis: dievų egzistavimo neigimą, neigimą, kad jie lengvai atleidžia padarytas nuodėmes. Ateizmas baustinas kalėjimu arba, blogiausiu atveju, mirtimi. Šie pasiūlymai gerokai skiriasi nuo graikų praktikos ir užtraukia Įstatymams prastą šlovę – šis veikalas tapo pirmuoju argumentuotu religinio persekiojimo pagrindimu.
VALSTYBĖ IR ĮSTATYMAI
Valstybėje išdėstytą valstybės teoriją reikėtų laikyti nesėkminga pradžia. Valstybės indėlis į miesto – valstybės teoriją – tai pačių bendriausių visuomenės kertinių principų, jos prigimties kaip paslaugų tarpusavio mainų, skatinančių žmogaus sugebėjimų vystymąsi siekiant tiek patenkinti asmeninius poreikius, tiek sukurti aukščiausią visuomeninio gyvenimo formą, išsami analizė. Tačiau Valstybėje ši koncepcija buvo plėtojama, remiantis bemaž viena Sokrato doktrina, kad dorybė yra gėrio pažinimas. Todėl valdovo ir valdinių santykį Platonas traktavo kaip apsišvietusiųjų ir nemokšų santykį. Visi Platono bandymai sugrąžinti įstatymams jų vietą valstybėje buvo ne itin ryžtingi. Vis dėlto būtent valstybės nagrinėjimas įstatymuose lėmė reikalingų pakeitimų pobūdį. Platonas ėmėsi nuodugnios egzistuojančių institucijų bei įstatymų analizės ir pasiūlė sieti tokį nagrinėjimą su istorija. Taip pat Įstatymuose jis pakeitė pusiausvyros principą kaip tinkamą priemonę konstitucinei valstybei kurti. Palyginti su abstrakčiu Valstybės valstybės modeliu, čia kur kas rimčiau buvo imtasi miesto – valstybės problemos – kaip nuosavybės interesus suderinti su demokratiniu daugumos interesu. Kaip tik šiuos įstatymų pradmenis pasirinko kap išeities tašku Aristotelis. Neatmesdamas valstybėje išdėstytų bendrųjų principų, vis dar teikiančių peno jo bendruomenės teorijai, jis pasinaudojo bemaž visomis užuominomis, prabėgomis išsakytomis. Įstatymuose praturtindamas jas kruopštesniu bei išsamesniu empiriniu bei istoriniu įrodymų nagrinėjimu. Ir bendrajai savo filosofijos sistemai Aristotelis stengėsi suteikti tvirtą loginių principų pamatą.
SOCIALINĖS IR POLITINĖS INSTITUCIJOS
Iš visų socialinių institucijų politiškai reikšmingiausia yra nuosavybės turėjimas ir valdymas. Toks buvo Platono požiūris Valstybėje – nors čia jis mėgino sukontroliuoti valstybę, į pirmą vietą keliančią auklėjimą, – ir tai juo labiau teisinga, kai jis imasi nagrinėti egzistuojančias valstybes. Įstatymuose jis nė neslepia, jog tebesilaiko nuomonės, kad komunizmas yra ideali santvarka, tik per gera žmogaus prigimčiai. Todėl jis daro nuolaidą žmogaus silpnumui dėl tų dviejų pagrindinių dalykų ir palieka privatinės nuosavybės teisę ir privačią šeimą.
MIŠRI VALSTYBĖ
Yra akivaizdu, kad Platonui reikalingas politinės organizacijos, galinčios duoti šį trokštamą rezultatą, principas, kuris vėlesnėje jo teorijoje vaidintų tokį vaidmenį, kokį darbo pasidalijimas ir piliečių skirstymas į tris klases vaidino Valstybėje. Faktiškai jis atrado principą, kuris išliko politinės teorijos vėlesnėje istorijoje ir kuriam buvo ištikimi dauguma mąstytojų, ilgus šimtmečius gvildenusių organizacijos problemą. Tai buvo “mišrios” valstybės principas, pagal kurį darna pasiekiama subalansuojant veiksnius arba taip suderinant įvairių tendencijų skirtingus principus, kad tos tendencijos atsvertų viena kitą. Taigi stabilumas esąs priešingų politinių jėgų atstojamoji. Šis principas – tai pirmtakas garsiojo galių atskyrimo, kurį po daugelio šimtmečių Montesquieu iš naujo atrado kaip politinės išminties, įkūnytos Anglijos santvarkoje, esmę. Platono Įstatymuose apmesta mišri valstybė – tai monarchinio išminties principo ir demokratinio laisvės principo derinys. Tačiau negalima teigti, kad jam pavyko sukurti tokį derinį, kokį jis įsivaizdavo, ar netgi kad jis visuomet liko ištikimas mišrios santvarkos idealui. Platono simpatijos buvo beviltiškai padalytos, ir galiausiai jis sugrįžo prie jam būdingesnės samprotavimų sekos, jau išplėtotos Valstybėje.
Vis dėlto tai, kaip jis įvedė ir gynė mišrios valstybės principą, turėjo didžiulę reikšmę tolesnei jo teorijos raidai. Įstatymuose nagrinėjamos egzistuojančios valstybės. Geriausioje valstybėje svarbiausia yra taip atrinkti ir suderinti tas pripažintas teises, kad valdymas kuo tvirčiau remtųsi įstatymais. Iš esmės tai reiškia tam tikrą artėjimą prie išminties palankiai vertinant amžių, kilmę ar nuosavybę, kurios galbūt galima laikyti prima facie didesniu už vidutinius sugebėjimų požymiais, demokratijos dėlei dar pasitelkiant ir burtus. Platonas tai apibūdina – tiesa, nelabai vykusiai – kaip monarchijos ir demokratijos mišinį.TOBULOS VALSTYBĖS IDĖJA
Platonas savo projektu bando sukurti idealią tikrovę, kur žmogus galėtų atrasti objektyvumą. Tokios idealios tikrovės kūrimas ir lemia realios tikrovės nuvertinimą tobulų idėjų atžvilgiu. Kaip jau žinome Platonas kūrė tobulų, pastovių, nekintančių, objektyvių idėjų teoriją, kurios yra daiktų pirmavaizdžiai, todėl turi aukštesnį tobulumo laipsnį būdamos pirmesnės už pačius daiktus. Toliu atveju pasaulio daiktai tėra netobuli idėjų atspindžiai, kuriems būdingas kitimas ir subjektyvumas. Lygiai taip pat mokymas apie valstybę “Valstybėje” glaudžiai susijęs su svarbiausiu platoniškojo idealizmo mokymu apie idėjas. Taigi idealybė priešpastatoma kaip pavyzdys ir norma būtinam empiriniam veikimui. Tačiau, nepaisant to, “Valstybėje” pademonstruotas puikus taip kritikuojamos pačio Platono empirinės realybės išmanymas ir supratimas. Valstybėje pagrinde žmogaus veikimo priežastimi tampa materialaus pasaulio rūpesčiai ir stimulai. Pats Platonas teigia, kad tokios valstybės, kurioje nebūtų dar dviejų atskirų valstybėlių: turtuolių ir vargšų. Taigi labai stipriai jaučiamas materialaus pasaulio prioritetas. Platoną kurti idealią valstybę paskatino Atėnų polio krizė. Šis projektas yra lyg bandymas sukurti tokią valstybę, kurioje būtų sustabdytas irimas. Svarbu, kad šią valstybę Platonas nekuria šiai realiai situcijai, o tiesiog pateikia pasvarstymus galimos tik idėjų pasaulyje valstybės tema. Nors tobulybė turi (gali) egzistuoti tik idėjų, realybės neprieinamame, pasaulyje, tačiau kurdamas šią teoriją Platonas dairosi ir į jau esamas valstybines santvarkas. Šį idealų modelį iš dalies pateisina Kreta ir Sparta, taip pat šiam modeliui tinka ir Egipto teokratija. Platonui valstybė – gyvas organizmas. Ji analogiška žmogui arba, tiksliau žmogaus sielai. Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopijos (gr. k.”u” – ne, “topas” – vieta – neesama vieta (niekas gerai nežino)) valdymo principas – teisingumas, o jį Platonas supranta taip: valdantieji rūpinasi ne tuo, kas naudinga jiems patiems, o tuo, kas tinka visiems jų pavaldiniams.
VALSTYBĖS SANTVARKOS FORMOS
Aptaręs luomus Platonas gana plačiai gilinasi ir į santvarkas. Jo nuomone egzistuoja tik viena teisinga ir gera santvarka ir keturios žalingos ir blogos. Gerąjai jis priskiria monarchiją arba aristokratiją (priklausomai nuo valdžioje išsiskiriančių žmonių kiekio) tuo tarpu blogiausias išskiria netgi keturias:1. Timokratiją2. Oligarchiją3. Demokratiją4. TironijąKiekvienas šių formų yra tikras idealios valstybės formos iškreipimas. Timokratija yra pirmoji valstybė blogėjimo forma. Ji grindžiama garbės troškimu. Ji atsiranda iš sargybinių luomo, kada šie, pamynę savo įsitikinimus pradeda siekti turtų ir garbės. Čia labai dažnai kariniai žygiai, kurių tikslas – kuo didesnis svetimų gėrybių pasisavinimas. Valdantysis sluoksnis menkai išprusęs, daugiau vertinantis medžioklę ir gimnastiką, negu išsilavinimą ir valdovai pavergia amatininkus, žemdirbius, taip paversdami juos savo tarnais. Timokratija, anot Platona, pagimdo oligarchinį valdymą, paremtą turto cenzu. Šioje santvarkoje garbinamas tik tai turtas ir turtingieji bei negerbiami dorieji ir pati dorybė. “Visi giria turtuolius, jais žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšus niekina” (1, p. 234). Ilgainiui valstybė suskyla į dvi dalis: turtingųjų ir vargšų, kuriuos konfliktuoja tarpusavyje. Neturtingųjų yra labai daug, o turtingi tik valdžios atstovai, Valdžia skiriama ne garbingiausiems, išmintingiausiems, o tiem, kas yra turtingiausi. Patekę į valdžią jie dar labiau siekia įsitvirtinti, dažnai paaukoja netgi pačią valstybę dėl savo lėšų išsaugojimo. Tokios santvarkos valstybėje į išsilavinmą visi nekreipia dėmesio, užėmę valdžią žmogus geriau skiria santaupas kariuomenei ir saugumui visai atsisakydamas dvasinių vertybių. Šioje santvarkoje neįgyvendinimas pagrindinis visuomeninio gyvenimo įstatymas. O oligarchijoje kiekvienas žmogus užsima visais darbais iš eilės ir kiekvienas žmogus turi pilną teisę į savo turtą ir gali juo naudotis kaip jam patinka. Toksai žmogus yra visiškai nereikšmingas visuomenei bei jos gerovei.
Demokratija išsivysto iš oligarchijos. Tai, anot Platono pati blogiausia iš visų santvarkų. Ji įsigali tada, kai vargšai, nugalėję savo priešus, vienus iš jų išžudo, kitus ištrėmė, o visus piliečius sulygina pilietinių teisių ir valstybės valdymo atžvilgiu. Tai ir yra demokratija. Demokratinėje valstybėje nebūtina dalyvauti valdyme, nebūtina paklusti, kai kiti paklūsta, arba kariauti, kai kiti kariauja. Čia visiška laisvė, visiška lygybė. Žmogus, gyvenantis tokioje valstybėje toks pat daugiaveidis, margas kaip ir ji pati. Tačiau per didelė laisvė taip pat nepriveda prie gėrio. Visos vertybės apsiverčia aukštyn kojom. Galiausiai toks neribotumas ir nesuderinami veiksniai nuveda į anarchiją ir sudaro sąlygas atsirasti tironijai. Tai iš pernelyg didelės laisvės atsiranda didžiausia ir žiauriausia vergija. Šalį pradeda valdyti vienas žmogus – tironas. Pradžioje jis būna dosnus, geras, tačiau ilgainiui sukiršina liaudį, įtraukdamas ją į karus bei tarpusavio ginčus. Kariaudami valstybės piliečiai net negalvoja apie jo nuvertinimą, todėl tironas visada turi kurstyti karą. Na, o jeigu ir atsiranda tokių, kurie bando tam pasipriešinti, jie iš karto baudžiami mirtimi. Tokios santvarkos valstybę galima laikyti nelaimigiausia iš visų. Čia visi viskuo nusivylę, net gi tironas. Jis visą gyvenimą visko baiminasi, dreba, kankinasi, jis negali patenkinti savo troškimų, nes jie gali būti pražūtingi jam pačiam. Tad neveltui Platonas išskiria tironiją kaip “sunkiausią valstybės ligą”.Visom klaidingom valstybės formom Platonas priešpastato savo idealios valstybės ir valdymo modelį. Šiai valstybei kaip oligarchijoje vadovauja mažuma, tačiau valdovais čia gili tapti tik galintys teisingai valdyti valstybę. Svarbiausias tokios valstybės principas – teisingumas. Kiekvienas pilietis čia pagal teisingumo principą užima tam tikrą padėtį ir pareigas visuomenėje. Teisingumas suvienija atskirybes į bendrą visumą, vienovę, harmoniją.REZIUMĖ:
Platono valstybė – polinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Valstybė turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tai organizacjai nuo išorės ir vidaus priešų. Piliečių gyvenimas pajungiamas valstybės idėjų įgyvendinimui. Platonas reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmones darbo pasidalijime. Tačiau veikiamas vergovinės santvarkos Platonas darbo pasidalijimo klausimą sprendė vien iš vartotojo pozicijų, neatsižvelgdamas į gamintoją. Žmonių suskirstymą į luomus (valdovų filosofų, sargybinių ir gamintojų) mėgino pagrįsti jų prigimties ypatybėmis. Tokį žmonių suskirstymą į privilegijuotuosius irjiems pavaldžius Platono teorijoje sušvelnina nebent tai, kad priklausymą luomui lemia ne individo kilmė, bet jo dvasinės ir moralinės savybės.Platonas tiksliai įžvelgė, kad valstybė yra istoriškai susiformavusi institucija. Jo manymu, žmonių gyvenime yra buvę du laikotarpiai. Pirmuoju žmonės valstybės neturėję, antruoju – turėję.Platono valstybės teorija sudėtinga. Platonas įžvelgė ir iškėlė ne vieną problemą. Jis suprato darbo pasidalijimo esmę visuomenėje, iškėlė ir mėgino pagrįsti moters vaidmenį ir vietą valstybėje, pripažindamas moterims lygias teises su vyrai, reikalavo rūpintis jaunimo auklėjimu.Platonas geriau už visus ankstesnius mąstytojus atskleidė teorinio mąstymo galimybes ir reikšmę tačiau šio mąstymo pagrindus jis atplėšė nuo juslėmis suvokiamos tikrovės ir priešpriešino jai. Su absoliutinti tie pagrindai tapo iliuziniai, todėl ir išvados dažnai nutolusios nuo gyvenimo, utopiškos.Platoną žavėjo senojo graikų polio gyvenimas, ir jis norėjo jį atstatyti, restauruoti. Tačiau graikų miesto – valstybės laikai jau buvo praėję. Ir vergovinei Graikiljai buvo dar labai toli iki to, ką jos gyvenimą būtų galima tvarkyti taip moksliškai. Platonas apeliavo į valdovo filosofo protą, bet nenurodė jo kriterijaus. Palikus jį paties valdovo dispozicijai, liktų atviras kelias valdovo despotizmiui. Su absoliutinęs bendrybę, Platonas tarsi užmiršo individą, jo teises. Matyt, suprasdamas tai, kitame savo veikale Įstatymai jis mėgino kai kurias Valstybės teorijos dalis koreguoti. Tas veikalas patvirtina tai, kad į Platono filosofiją reikėtų žiūrėti kaip į nuolatinį ieškojimą.
Naudota literatūra:
1. Platonas. Valstybė. – V., Pradai, 2000
2. A. Plėšnys. Filosofijos įvadas. – V., 19973. J. Baranova. Politinė filosofija. – V., Pradai, 19954. S. George. Politinių teorijų istorija. – V., Pradai, 19955. W. Reaper, L. Smith. – V., Alma littera, 19956. Filosofijos atlasas. – V., Alma littera, 2000