Imanuelis Kantas

[pic]

1724 metų balandžio 22 dieną penktą valandą ryto Karaliaučiaus pentinų
dirbėjo Johano Georgo Kanto šeimoje gimė sūnus. Pagal senąjį Prūsijos
kalendorių buvo švento Imanuelio diena ir berniuką pavadino šiuo biblinių
vardu, kuris išvertus reiškia „dievas su mumis“.

I. Kantas manė, kad jo protėviai buvo kilę iš Škotijos. Tačiau, kaip
visai neseniai nustatė skrupulingi tyrinėtojai, filosofas klydo: jo
prosenelis Richardas Kantas – baltų kraujo, atkilėlis nuo Priekulės, kuri
yra dabartinėje Lietuvoje. Sprendžiant iš išlikusių dokumentų, prosenelis
nemokėjo vokiečių kalbos. Richardo sūnus įsikūrė Klaipėdoje, pasidarė
pentinų dirbėju ir perdavė profesiją savo sūnui Johanui Georgui, kuuris
persikėlė į Karaliaučių. Dvi Richardo Kanto dukterys ištekėjo už škotų,
galimas daiktas, dėl to ir atsirado legenda apie škotišką kilmę. Būsimojo
filosofo motina Ana Regina, pentinų dirbėjo duktė, buvo kilusi iš
Niurnbergo.

Berniukas augo miesto pakraštyje tarp smulkių amatininkų ir
prekiautojų. Darbo, sąžiningumo, puritoniško griežtumo aplinkoje. Šeimoje
jis buvo ketvirtas vaikas. Iš viso Ana Regina pagimdė devynis vaikus.
Užaugo penki. Imanuelis Kantas turėjo vyresnę seserį, dvi jaunesnes ir
jaunesnį broli Johaną Henrichą. Imanuelis buvo silpnos sveikatos. Tuo metu
jau netekusi dviejų vaikų, Ana Regina kiek galėdama stengėsi išugdyti
sūnaus fizinę ir doorovinę sveikatą, sužadinti jo smalsumą ir vaizduotę.
„Niekada neužmiršiu savo motinos. Ji išpuoselėjo manyje pirmuosius gėrio
daigus, atvėrė mano širdį gamtos įspūdžiams, ji sužadino ir išplėtė mano
vaizdinius, ir jos pamokymai nuolat darė išganingą poveikį mano gyvenimui“
– šitai Kantas pasakė senatvėje.

Johano Georgo namuose viešpatavo pi

ietizmo dvasia. Tegu sako apie
pietizmą ką nori, bet žmonės, kurie žiūrėjo į jį rimtai, – teigė Kantas, –
elgėsi kuo geriausiai. Jie pasižymėjo kilniomis žmogiškomis ypatybėmis:
romumu, linksmu būdu, jokių aistrų nesutrikdomu vidiniu pasauliu. Jie
nebijojo nei skurdo, nei persekiojimų; jokie vaidai negalėjo sukelti jų
priešiškumo ir pykčio. Kantas prisimindavo, kaip kartą kilo byla tarp
dviejų amatininkų cechų – pentinų dirbėjų ir balnių. Jo tėvas dėl to
smarkiai nukentėjo, bet nė karto neleido sau pasakyti pikto žodžio apie
tuos, kurie pridarė jam nuostolių. Ar taip buvo iš tikrųjų, sunku pasakyti;
svarbu tai, kad taip manė Kantas, kad tai įstrigo jam į atmintį ir tapo
viena iš pirmųjų dorovinių pamokų, kurią įsidėmėjo būsimasis didysis
moralistas. Iš tėvo jis perėmė ir meilę darbui.

Pastoriaus Franco Alberto Šulco, kaip savo parapijiečius lankiusio ir
meistro Kanto šeimą, patarimu aštuonmetį Imanuelį attidavė į „Frydricho
kolegiją“, valstybinę gimnaziją, kurios direktoriumi buvo paskirtas pats
Šulcas. Čia būsimasis filosofas praleido aštuonerius metus. Jis mokėsi
lotynų kalbos skyriuje. Svarbiausi dalykai buvo lotynų kalba (iki
dvidešimties valandų per savaitę) ir teologija (katekizmo „kalimas“). Iš
gimnazijos Kantas išsinešė meilę romėnų poezijai ir antipatiją išorinėms
religinio kulto apraiškoms. Tėvai savo atžalą norėjo matyti pastoriumi,
tačiau berniukas, susižavėjęs talentingomis lotynų kalbos dėstytojo
Heidenreicho pamokomis, svajojo atsidėti senajai literatūrai.

Norą tapti dvasininku atėmė „Frydricho kolegijoje“ viešpatavusi
vienuolyno tvarka. Mokykla buvo pietistinė, papročiai griežti. Čia niekas
nežinojo, kas yra atostogos. Pamokos prasidėdavo septintą ry
yto, tačiau
mokiniai dar prieš šešias turėdavo būti savo vietose, Rytinė malda trukdavo
pusę valandos, malda prasidėdavo kiekviena pamoka. Pamokos baigdavosi
ketvirtą valandą po pietų. Trečiadieniais ir šeštadieniais vykdavo
fakultatyvios matematikos, muzikos, prancūzų ir lenkų kalbų pamokos.
Mokytis graikų ir hebrajų kalbų buvo privaloma (įėjo į teologijos
programą). Gamtos mokslai ir istorija nebuvo dėstomi. Silpna sveikata
trukdė Imanueliui mokytis, bet jį gelbėdavo nuovokumas, gera atmintis,
stropumas. Daugelį metų jis buvo pirmas mokinys, o mokyklą baigė būdamas
antras.

1740 metų rudenį, būdamas šešiolika metų, Imanuelis Kantas įstojo į
universitetą. Į kokį fakultetą? Sunku atsakyti į šį paprastą klausimą, nes
išlikusiuose sąrašuose nenurodyta, kokiam fakultetui studentas priklauso.
Karaliaučiuje buvo keturi fakultetai: trys iš jų – teologijos, teisės,
medicinos – buvo laikomi aukštaisiais, filosofijos – žemesniu. Frydricho
Vilhelmo l potvarkiu studentai- galėjo priklausyti tik vienam iš „aukštųjų“
fakultetų („kareivių karaliui“ reikėjo žmonių valstybinėms tarnyboms, jo
požiūrį į filosofiją mes jau žinome). Pirmieji Kanto biografai manė, kad
jis tėvų pageidavimu pasirinko teologiją. Tam prieštarauja daugelis motyvų.
Ir pirmiausia tie dalykai, kurių studijavimui studentas Kantas skyrė
daugiausia dėmesio. Gimnazistiškas susižavėjimas filologija užleido vietą
gyvam domėjimuisi fizika ir filosofija. Galimas daiktas, kad Kantas
užsirašė į medicinos fakultetą; vėliau jis parodys pavydėtiną kompetenciją
šioje srityje ir netgi parašys darbą apie galvos skausmus.

Filosofo gyvenimas – jo parašytos knygos, labiausiai jaudinantys
gyvenimo įvykiai – mintys. Kantas neturi kitos biografijos, išskyrus jo
mokslo istoriją. Beveik visą savo amžių jis nugyveno viename mieste
-Karaliaučiuje, niekada nebuvo išvykęs iš Rytų Pr
rūsijos. Jis netroško
šlovės, nesiekė valdžios, nepatyrė nei karjeros, nei meilės rūpesčių. Jis
nebuvo vedęs.

Išorinis Kanto gyvenimas tekėjo ritmingai ir vienodai, galbūt net
monotoniškiau negu jo profesijos žmonių. Šito nepasakysi apie vidinį
gyvenimą, apie jo dvasios gyvenimą. Čia buvo atliekami nuostabūs
žygdarbiai. Gimdavo drąsios idėjos, subręsdavo, kovodavo su kitomis, žūdavo
arba sutvirtėdavo kovoje. Mintis klajojo po kontinentus, veržėsi į visatą,
stengdamasi pasiekti universumo ribas. Mintis skverbėsi į žmogaus sielos
gelmes, siekdama pažinti jo esmę. Mintis pulsavo įtemptai ir dramatiškai.
Beveik visos šiuolaikinio filosofavimo atmainos vienaip ar kitaip yra
gavusios pradžią iš Kanto. Jo idėjos transformavosi, tačiau tebegyvuoja.
Pažintis su Kanto mokslu – geras pagrindas filosofijos studijoms. Jis
pratina, savarankiškai mąstyti.

Kantas lyginamas su Sokratu, nes jo filosofija žmogiška. Helenų
išminčius pirmasis nukėlė filosofiją iš padangių, įtvirtino ją žemėje,
nukreipė žvilgsnį nuo kosmoso ir ėmėsi tirti žmogų. Kantui žmogaus problema
yra pagrindinė. Jis neužmiršta visatos, tačiau svarbiausia jam – žmogus.
Kantas mąstė apie būties ir sąmonės dėsnius, turėdamas vienintelį tikslą –
kad žmogus taptų žmogiškesnis. Kad jis geriau gyventų. Kad nebūtų liejamas
jo kraujas, kad jam nekvaršintų galvos utopijos ir iliuzijos. Kantas viską
vadina tikrais vardais.

Kantas visai nebuvo vienišius, atsiskyrėlis, ne šio pasaulio žmogus.
Iš prigimties jis buvo linkęs bendrauti, o išsiauklėjimu ir gyvenimo būdu –
galantiškas. Tiesiog anksti atsirado viską nustelbiantis jo gyvenimo
interesas – filosofija, ir šiam interesui jis sugebėjo atiduoti visą savo
gyvenimą. Gyventi jam reiškė dirbti, da
arbas jam teikė didžiausią džiaugsmą.
Kanto gyvenimas – žodžių ir darbų, skelbiamų idėjų ir elgesio vienybės
pavyzdys. Jis mirė su ramia sąžine, žinodamas, kad įvykdė pareigą.

Nuo vaikystės būsimasis filosofas buvo silpnos sveikatos, jam
pranašavo trumpą, neproduktyvų gyvenimą. Tačiau Kantas nugyveno ilgus
kūrybingus metus, niekada nesirgo. Šitai jis pasiekė savo valios jėga. Jis
susidarė griežtą higienos taisyklių sistemą, jų nenukrypdamas laikėsi ir
pasiekė stulbinančių rezultatų. Kantas pats sukūrė save. Ir šiuo atžvilgiu
jis unikalus.

Visą sąmoningą savo gyvenimą Kantas ieškojo tiesos. Tačiau tiesa –
procesas. Kantas neištarė tokių žodžių, jis tik vadovavosi jais. Jo niekada
neapimdavo jausmas, kad viskas padaryta, kad pasiektas absoliutas. Savo
mokslą Kantas gerino, tikslino, gludino. Kanto gyvenimas – nepaliaujamas
dvasios ugdymas, amžinas ieškojimas. Iki pat paskutiniųjų metų, kai mintis
ištrūko iš jo kontrolės.

Kantą skaityti sunku. Suprasti dar sunkiau. Tačiau suprasta mintis
džiugina ir taurina. Verta imtis šio darbo: įdėtos intelektualinės
pastangos atlyginamos su kaupu. Išrengsi kokio nors įmantraus autoriaus
frazę, išlaisvinsi nuo žodžių raizginių – ir prieš tave banalybė arba ir
visai nieko nėra. O sudėtingas Kanto dėstymas visada susijęs su problemos
sudėtingumu, su tuo, kad dažnai jam pirmajam tekdavo paliesti tą problemą.
Apie paprastus dalykus Kantas kalba paprastai, kartais tiesiog puikiai.

Rašyti apie Kantą – garbė ir atsakomybė filosofui. Juo labiau kad
egzistuoja giluminis ryšys tarp Kanto mokslo ir rusų klasikų puoselėtų
slapčiausių minčių. Užtenka paminėti du vardus – Dostojevskį ir Tolstojų.
Juos, kaip ir Kantą, jaudino žmogaus likimas, jie, kaip ir Kantas, įžvelgė
su juo susijusių kolizijų, prieštaravimų, kataklizmų gelmę.

Tolstojus buvo visiškai abejingas Regeliui, tačiau negalėjo
atsitraukti nuo Kanto veikalų. Jis buvo tikras, kad jų pažiūros sutampa.
Jis surinko ir išleido Kanto aforizmus. Rašytojas sakė, kad jam „Kanto
gyvenimas visada darė stiprų įspūdį“. Kartą Tolstojaus paklausė: „Ar Kanto
filosofija prieinama eiliniam žmogui ir ar įmanoma ją populiariai
išdėstyti?“. Atsakymas buvo toks: „Populiariai ją išdėstyti būtų didelis
dalykas. Įdomu sužinoti, ar esama tokių mėginimų Vakaruose. Šiaip ar taip,
tai būtų itin pageidautina“.

Šis aprašymas skirtas tiek filosofo gyvenimui, tiek analizei. Tačiau
Kantas neturi kitos biografijos, išskyrus jo dvasios istoriją. Todėl apeiti
filosofiją – neįmanoma.

www.rasyk.lt

Leave a Comment