Imanuelis Kantas

[pic] 1724 metų balandžio 22 dieną penktą valandą ryto Karaliaučiaus pentinųdirbėjo Johano Georgo Kanto šeimoje gimė sūnus. Pagal senąjį Prūsijoskalendorių buvo švento Imanuelio diena ir berniuką pavadino šiuo bibliniųvardu, kuris išvertus reiškia „dievas su mumis“. I. Kantas manė, kad jo protėviai buvo kilę iš Škotijos. Tačiau, kaipvisai neseniai nustatė skrupulingi tyrinėtojai, filosofas klydo: joprosenelis Richardas Kantas – baltų kraujo, atkilėlis nuo Priekulės, kuriyra dabartinėje Lietuvoje. Sprendžiant iš išlikusių dokumentų, prosenelisnemokėjo vokiečių kalbos. Richardo sūnus įsikūrė Klaipėdoje, pasidarėpentinų dirbėju ir perdavė profesiją savo sūnui Johanui Georgui, kurispersikėlė į Karaliaučių. Dvi Richardo Kanto dukterys ištekėjo už škotų,galimas daiktas, dėl to ir atsirado legenda apie škotišką kilmę. Būsimojofilosofo motina Ana Regina, pentinų dirbėjo duktė, buvo kilusi išNiurnbergo. Berniukas augo miesto pakraštyje tarp smulkių amatininkų irprekiautojų. Darbo, sąžiningumo, puritoniško griežtumo aplinkoje. Šeimojejis buvo ketvirtas vaikas. Iš viso Ana Regina pagimdė devynis vaikus.Užaugo penki. Imanuelis Kantas turėjo vyresnę seserį, dvi jaunesnes irjaunesnį broli Johaną Henrichą. Imanuelis buvo silpnos sveikatos. Tuo metujau netekusi dviejų vaikų, Ana Regina kiek galėdama stengėsi išugdytisūnaus fizinę ir dorovinę sveikatą, sužadinti jo smalsumą ir vaizduotę.„Niekada neužmiršiu savo motinos. Ji išpuoselėjo manyje pirmuosius gėriodaigus, atvėrė mano širdį gamtos įspūdžiams, ji sužadino ir išplėtė manovaizdinius, ir jos pamokymai nuolat darė išganingą poveikį mano gyvenimui“– šitai Kantas pasakė senatvėje. Johano Georgo namuose viešpatavo pietizmo dvasia. Tegu sako apiepietizmą ką nori, bet žmonės, kurie žiūrėjo į jį rimtai, – teigė Kantas, –

elgėsi kuo geriausiai. Jie pasižymėjo kilniomis žmogiškomis ypatybėmis:romumu, linksmu būdu, jokių aistrų nesutrikdomu vidiniu pasauliu. Jienebijojo nei skurdo, nei persekiojimų; jokie vaidai negalėjo sukelti jųpriešiškumo ir pykčio. Kantas prisimindavo, kaip kartą kilo byla tarpdviejų amatininkų cechų – pentinų dirbėjų ir balnių. Jo tėvas dėl tosmarkiai nukentėjo, bet nė karto neleido sau pasakyti pikto žodžio apietuos, kurie pridarė jam nuostolių. Ar taip buvo iš tikrųjų, sunku pasakyti;svarbu tai, kad taip manė Kantas, kad tai įstrigo jam į atmintį ir tapoviena iš pirmųjų dorovinių pamokų, kurią įsidėmėjo būsimasis didysismoralistas. Iš tėvo jis perėmė ir meilę darbui. Pastoriaus Franco Alberto Šulco, kaip savo parapijiečius lankiusio irmeistro Kanto šeimą, patarimu aštuonmetį Imanuelį atidavė į „Frydrichokolegiją“, valstybinę gimnaziją, kurios direktoriumi buvo paskirtas patsŠulcas. Čia būsimasis filosofas praleido aštuonerius metus. Jis mokėsilotynų kalbos skyriuje. Svarbiausi dalykai buvo lotynų kalba (ikidvidešimties valandų per savaitę) ir teologija (katekizmo „kalimas“). Išgimnazijos Kantas išsinešė meilę romėnų poezijai ir antipatiją išorinėmsreliginio kulto apraiškoms. Tėvai savo atžalą norėjo matyti pastoriumi,tačiau berniukas, susižavėjęs talentingomis lotynų kalbos dėstytojoHeidenreicho pamokomis, svajojo atsidėti senajai literatūrai. Norą tapti dvasininku atėmė „Frydricho kolegijoje“ viešpatavusivienuolyno tvarka. Mokykla buvo pietistinė, papročiai griežti. Čia niekasnežinojo, kas yra atostogos. Pamokos prasidėdavo septintą ryto, tačiaumokiniai dar prieš šešias turėdavo būti savo vietose, Rytinė malda trukdavopusę valandos, malda prasidėdavo kiekviena pamoka. Pamokos baigdavosiketvirtą valandą po pietų. Trečiadieniais ir šeštadieniais vykdavofakultatyvios matematikos, muzikos, prancūzų ir lenkų kalbų pamokos.
Mokytis graikų ir hebrajų kalbų buvo privaloma (įėjo į teologijosprogramą). Gamtos mokslai ir istorija nebuvo dėstomi. Silpna sveikatatrukdė Imanueliui mokytis, bet jį gelbėdavo nuovokumas, gera atmintis,stropumas. Daugelį metų jis buvo pirmas mokinys, o mokyklą baigė būdamasantras. 1740 metų rudenį, būdamas šešiolika metų, Imanuelis Kantas įstojo įuniversitetą. Į kokį fakultetą? Sunku atsakyti į šį paprastą klausimą, nesišlikusiuose sąrašuose nenurodyta, kokiam fakultetui studentas priklauso.Karaliaučiuje buvo keturi fakultetai: trys iš jų – teologijos, teisės,medicinos – buvo laikomi aukštaisiais, filosofijos – žemesniu. FrydrichoVilhelmo l potvarkiu studentai- galėjo priklausyti tik vienam iš „aukštųjų“fakultetų („kareivių karaliui“ reikėjo žmonių valstybinėms tarnyboms, jopožiūrį į filosofiją mes jau žinome). Pirmieji Kanto biografai manė, kadjis tėvų pageidavimu pasirinko teologiją. Tam prieštarauja daugelis motyvų.Ir pirmiausia tie dalykai, kurių studijavimui studentas Kantas skyrėdaugiausia dėmesio. Gimnazistiškas susižavėjimas filologija užleido vietągyvam domėjimuisi fizika ir filosofija. Galimas daiktas, kad Kantasužsirašė į medicinos fakultetą; vėliau jis parodys pavydėtiną kompetencijąšioje srityje ir netgi parašys darbą apie galvos skausmus. Filosofo gyvenimas – jo parašytos knygos, labiausiai jaudinantysgyvenimo įvykiai – mintys. Kantas neturi kitos biografijos, išskyrus jomokslo istoriją. Beveik visą savo amžių jis nugyveno viename mieste-Karaliaučiuje, niekada nebuvo išvykęs iš Rytų Prūsijos. Jis netroškošlovės, nesiekė valdžios, nepatyrė nei karjeros, nei meilės rūpesčių. Jisnebuvo vedęs. Išorinis Kanto gyvenimas tekėjo ritmingai ir vienodai, galbūt netmonotoniškiau negu jo profesijos žmonių. Šito nepasakysi apie vidinįgyvenimą, apie jo dvasios gyvenimą. Čia buvo atliekami nuostabūsžygdarbiai. Gimdavo drąsios idėjos, subręsdavo, kovodavo su kitomis, žūdavoarba sutvirtėdavo kovoje. Mintis klajojo po kontinentus, veržėsi į visatą,
stengdamasi pasiekti universumo ribas. Mintis skverbėsi į žmogaus sielosgelmes, siekdama pažinti jo esmę. Mintis pulsavo įtemptai ir dramatiškai.Beveik visos šiuolaikinio filosofavimo atmainos vienaip ar kitaip yragavusios pradžią iš Kanto. Jo idėjos transformavosi, tačiau tebegyvuoja.Pažintis su Kanto mokslu – geras pagrindas filosofijos studijoms. Jispratina, savarankiškai mąstyti. Kantas lyginamas su Sokratu, nes jo filosofija žmogiška. Helenųišminčius pirmasis nukėlė filosofiją iš padangių, įtvirtino ją žemėje,nukreipė žvilgsnį nuo kosmoso ir ėmėsi tirti žmogų. Kantui žmogaus problemayra pagrindinė. Jis neužmiršta visatos, tačiau svarbiausia jam – žmogus.Kantas mąstė apie būties ir sąmonės dėsnius, turėdamas vienintelį tikslą –kad žmogus taptų žmogiškesnis. Kad jis geriau gyventų. Kad nebūtų liejamasjo kraujas, kad jam nekvaršintų galvos utopijos ir iliuzijos. Kantas viskąvadina tikrais vardais. Kantas visai nebuvo vienišius, atsiskyrėlis, ne šio pasaulio žmogus.Iš prigimties jis buvo linkęs bendrauti, o išsiauklėjimu ir gyvenimo būdu –galantiškas. Tiesiog anksti atsirado viską nustelbiantis jo gyvenimointeresas – filosofija, ir šiam interesui jis sugebėjo atiduoti visą savogyvenimą. Gyventi jam reiškė dirbti, darbas jam teikė didžiausią džiaugsmą.Kanto gyvenimas – žodžių ir darbų, skelbiamų idėjų ir elgesio vienybėspavyzdys. Jis mirė su ramia sąžine, žinodamas, kad įvykdė pareigą. Nuo vaikystės būsimasis filosofas buvo silpnos sveikatos, jampranašavo trumpą, neproduktyvų gyvenimą. Tačiau Kantas nugyveno ilguskūrybingus metus, niekada nesirgo. Šitai jis pasiekė savo valios jėga. Jissusidarė griežtą higienos taisyklių sistemą, jų nenukrypdamas laikėsi irpasiekė stulbinančių rezultatų. Kantas pats sukūrė save. Ir šiuo atžvilgiujis unikalus. Visą sąmoningą savo gyvenimą Kantas ieškojo tiesos. Tačiau tiesa –
procesas. Kantas neištarė tokių žodžių, jis tik vadovavosi jais. Jo niekadaneapimdavo jausmas, kad viskas padaryta, kad pasiektas absoliutas. Savomokslą Kantas gerino, tikslino, gludino. Kanto gyvenimas – nepaliaujamasdvasios ugdymas, amžinas ieškojimas. Iki pat paskutiniųjų metų, kai mintisištrūko iš jo kontrolės. Kantą skaityti sunku. Suprasti dar sunkiau. Tačiau suprasta mintisdžiugina ir taurina. Verta imtis šio darbo: įdėtos intelektualinėspastangos atlyginamos su kaupu. Išrengsi kokio nors įmantraus autoriausfrazę, išlaisvinsi nuo žodžių raizginių – ir prieš tave banalybė arba irvisai nieko nėra. O sudėtingas Kanto dėstymas visada susijęs su problemossudėtingumu, su tuo, kad dažnai jam pirmajam tekdavo paliesti tą problemą.Apie paprastus dalykus Kantas kalba paprastai, kartais tiesiog puikiai. Rašyti apie Kantą – garbė ir atsakomybė filosofui. Juo labiau kadegzistuoja giluminis ryšys tarp Kanto mokslo ir rusų klasikų puoselėtųslapčiausių minčių. Užtenka paminėti du vardus – Dostojevskį ir Tolstojų.Juos, kaip ir Kantą, jaudino žmogaus likimas, jie, kaip ir Kantas, įžvelgėsu juo susijusių kolizijų, prieštaravimų, kataklizmų gelmę. Tolstojus buvo visiškai abejingas Regeliui, tačiau negalėjoatsitraukti nuo Kanto veikalų. Jis buvo tikras, kad jų pažiūros sutampa.Jis surinko ir išleido Kanto aforizmus. Rašytojas sakė, kad jam „Kantogyvenimas visada darė stiprų įspūdį“. Kartą Tolstojaus paklausė: „Ar Kantofilosofija prieinama eiliniam žmogui ir ar įmanoma ją populiariaiišdėstyti?“. Atsakymas buvo toks: „Populiariai ją išdėstyti būtų didelisdalykas. Įdomu sužinoti, ar esama tokių mėginimų Vakaruose. Šiaip ar taip,tai būtų itin pageidautina“. Šis aprašymas skirtas tiek filosofo gyvenimui, tiek analizei. TačiauKantas neturi kitos biografijos, išskyrus jo dvasios istoriją. Todėl apeitifilosofiją – neįmanoma.

www.rasyk.lt