I.Kanto ir Aristotelio idėjų palyginimas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

Etikos istorijos:viduramžių ir naujųjų amžių referatas

I.Kanto ir Aristotelio idėjų palyginimas

Vadovas:
Dr. Algis Gedutis

Klaipėda,2004

Įvadas

Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžiosios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę.(Aristotelis,1990,5p.)
Aš šiame referate lyginsiu du tokius autoritetus, taai I.Kantą ir Aristotelį.
Aprašomąją dalį suskirstau į tris dalis. Pirmoje dalyje pristatysiu I.Kanto idėjas ir truputi parašysiu apie jį patį, antroje dalyje pristatysiu Aristotelio idėjas ir pateiksiu truputi žinių apie jį. Tiksliau abejose dalyse pabandysiu supažindinti jus su šiais žmonėmis ir jų idėjomis, o trečioje dalyje palyginsiu kai kurias jų idėjas.
Man asmeniškai I.Kanto idėjos labiau patiko, tad tas idėjas, kurias nelyginsiu su Aristotelio idėjomis, pati pabandysiu išanalizuoti ir parašyti savo nuomonę. O kitas jų idėjas palydinsiu.
Paėmiau lyginti I.Kanto ir Aristotelio idėjas gaalbūt todėl,kad šie žmonės yra labai skirtingi. Jie kalba nors ir apie tuos pačius dalykus, bet skirtingai. I. Kantas kalba apie meilę, sako, kad tik mylėdamas žmogus gali būti visiškai patenkintas gyvenimu, o Aristotelis apie meilę nekalba (arba bent jau aš

š neradau).
Noriu parodyti, kad du skirtingi žmonės ir yra skirtingi, nors kalba ir apie ta patį dalyką, pvz sielą.
Šiame referate ir bandysiu tai padaryti.

I.Kanto idėjų pristatymas

Etikos istorijoje I.Kantas yra viena didžiausių išskirtinių figūrų. Tam tikra prasme jis buvo ir tipiškas it įtakingiausias švietimo atstovas, tipiškas, nes tikėjo drąsaus protavimo galia ir institucijų reformos efektyvumu, įtakingiausias, nes aplenkė savo laiką, savo mąstymu arba išsprendęs nuolat pasikartojančias švietimo problemas, arba jas performavęs daug brandesne forma.
I.Kantas yra tarp tų filosofų, kurie savo užduotį mato kaip vieną iš post eventum tyrinėjimų, mokslas yra toks, koks yra, dorovė yra tokia, kokia yra, ir viskas.(MacIntyre A.,2000,174-175p.)
I.Kantas skyrė keturis galimus asmenybės aspektus:empirinį, noumeninį, transcendentalų ir moralų.
Etika, sako I.Kantas, yra mokslas ne apie tai, kaip tapti laimingam, o appie tai, kaip tapti vertam laimės.
I.Kantas, “kiekvienas žmogus nori tapti laimingas, vis dėlto niekas tvirtai ir pats sau neprieštaraudamas niekada negalėtų pasakyti, ko iš tikrųjų pageidautų ir norėtų”. (Baranova J.,2002, 200-203p.)
I.Kanto idėjos, kurias lyginsiu su Aristotelio idėjomis:
· “Iš tiesų yra didelė dangaus dovana turėti tiesų arba, kaip jį naujai pavadino, kuklų –žmogaus protą. Tačiau jį atskleisti reikia poelgiais, apmąstant ir išprotaujant tai, kas galvojama ir sakoma, bet ne tuo, kad juo remtųsi kaip Orakulu, kai sau pasiteisinti nieko protingo pasakyti nesugeba”.
· “Žmogus-tai bū

ūtybė, sukurta stovėti tiesiai ir apžiūrinėti dangų”.
· “Kūnas yra tik sielos forma”.
· “Tik tas žmogus, kuris protu gali pats nusakyti savo tikslus, vienintelis pasaulyje tinka būti grožio ir tobulumo idealu”.
· “Žmogus labai anksti pajunta tai, kas yra teisinga”.
· “Klystanti sąžinė yra absurdas”.
· “Kiekvienas žmogus turi sąžinę ir jaučiasi esąs stebimas vidinio teisėjo”.
· “Daryti gera ir nedaryti nieko blogo. Abu dalykai moraliai yra geri, taigi pagal moralumą vienodi”.
· “Yra mūsų sieloje kai kas, kad kai mes deramai imamės, negalime liautis su didžiausiu žavesiu stebėti, o ten, kur žavesys yra teisėtas jis yra kartu ir įkvepiantis sielą, ir tai yra pirminis moralinis pradas mumyse”.
· “Nieko negali būti mažesnio, negu tai, kas žmogų iškelia virš jo paties:..tai niekas kitas kaip individualybė, tai yra laisvė ir nepriklausomybė nuo visos prigimties mechanizmo”.
· “Labdara yra pareiga”.
· “Tikroji dorumo stiprybė yra ramybėje įgyvendinti apgalvotą ir tvirtą sprendimą”.
· “Gero linkėjimas gali būti neribotas, nes dėl to nieko nereikia daryti. Tačiau gera daryti darosi sunkiau”.
Dabar parašysiu kitas I.Kanto idėjas,kurių nelyginsiu:
· “Maloniu vadinama tai, kas linksmina, gražiu-kas tik patinka, geru-kas yra vertinama”.(I.Kantas, 2000,15p.)
Su šia I.Kanto idėja sutinku iš dalies. Mes taip atskiriame, kas mums patinka, kas linksmina ir tik tada mes viską įvertiname. Gerą žmogų, mes žinoma, įvertinsime ir iš to spręsime ar jis geras, ar ne. Taip pat darysime ir su gr
rožiu ir su malonumu.
· “Filosofija žmonėms yra išmintingumo siekimas, kuris visuomet lieka neužbaigtas”. (I.Kantas,2000,16p.)
Žmonės mėgsta filosofuoti apie savo gyvenimą, kalbėti apie praeitį, sieti ją su dabartimi ir spėlioti apie ateitį. Bet ateitis ateina dažniausiai ne tokia, apie kokią svajojame, filosofuojame. Filosofija toks mokslas, kurio nei pradžios, nei pabaigos negalime nustatyti ar nubrėžti, ji tiesiog yra.
· “Kokią nesuskaičiuojamą aibę gėlių ir vabzdžių sunaikina vienintelė šalta diena. Bet kaip mažai jų pasigendama nemanant, kad tai yra puikūs gamtos meno kūriniai ir, dieviškos visagalybės įrodymas”. (I.Kantas,2000,30-31p.)
Su šia mintimi sutinku visiškai, mes niekada nematome to, kas gražu. Esame užsiėmę savais darbais, rūpesčiais. Niekada nesustojame ir neapsidairome, kokia mus supa gamta, mes tam paprasčiausiai neturime laiko. Tik kai kas nors atsitinka blogo negero, mes suprantame kiek daug praradome,kad to nematėme.
· “Kai aš vykdau savo pareigą, geros ir blogos pasekmės man visai nerūpi”. (I.Kantas,2000,54p.)
Dar ir kaip rūpi, kaip gali nerūpėti. Jei pareigą vykdai ne iš širdies, o tik iš reikalo, tai gal ir nerūpi, bet aš vis vien grįžtu prie savo minties, kad dar ir kaip rūpi.
· “ Jei kas myli, vis dėlto gali kartu išlikti matantis, tačiau jei kas įsimyli, tai savo meilės objekto trūkumu atžvilgiu neišvengiamai tampa aklu, nors aštuntą dieną po vestuvių jo veidas paprastai vėl atsigauna”. (I.Kantas,2000,101p.)
Su ši
ia mintimi visiškai sutinku, įsimylėjęs žmogus tampi visiškai aklas, nematai nieko blogo tik kas gražu ir gera, bet paskiau po vestuvių viską pradedi matyti kuo aiškiausiai. Negalima taip aklai visko daryti, skubotai tuo labiau. Bet meilė yra meilė.
· “Vyrą galima lengvai ištirti, o moteris savo paslapties neatskleidžia, nors kitų paslaptis saugo blogai”. (I.Kantas,2000,102-103p.)
Galiu pasakyti tik tiek, kad tai gryniausia tiesa, nei ką pridursi, nei ką atimsi.
Čia aptariau tik keletą I.Kanto minčių, jų yra kur kas daugiau.

Aristotelio idėjų pristatymas

Aristotelis yra vienas iš pačių turtingiausių ir universaliausių mokslo genijų, kurie kada nors gyveno,-tai žmogus, kuriam lygaus neatsirado nė vienoje epochoje. Jis, labiau negu kas nors kitas, vadintini žmonijos mokytojais. Aristotelis įsismelkė į realios visatos visumą bei jos dalis ir visą šitą palaidą gausą pajungė sąvokai, būtent jis išskyrė didžiumą filosofijos mokslų ir juos pagrindė. (Hegel G.W.F.,2000,122p.)
Aristotelis žinomas kaip gilus, nuodugnus, abstraktus metafizikas. (Hegel G.W.F.,2000,126p.)
Aristotelio filosofijos šaltinis yra jo raštai. (Hegel G.W.F.,2000,130p.)
Aristotelio požiūris toks platus, kad apima visus žmogaus vaizdinius ir juos pajungia savo minčiai, tai visa apimanti filosofija. Jis žengia per atskiras visumos dalis neužsiimdamas jų dedukcija ir kildinimu, atrodo, kad jis suima empirinę pradžią, negana to, jis dar ir samprotauja, jis kalba apie patyrimą. Dažnai jo maniera yra įprastas samprotavimas, bet Aristotelis savitas tuo, kad, šitaip filosofuodamas, jis yra ir itin spekuliatyvus.(Hegel G.W.F.,2000,133p.)
Aristoteliui visur iš esmės rūpi apibrėžta sąvoka, jis nori sugauti atskirų dvasios ir gamtos aspektų esmę. Taip randasi tų aspektų gausa ir tobulumas, tad ši maniera aprėpia visą regimąjį pasaulį ir niekas, net pats nereikšmingiausias dalykas, nelieka nepastebėtas. Jis dažniausiai suvokia reiškinį, kyla įspūdis, kad jis yra mąstantis stebėtojas, kuris mato visus visatos aspektus. Tačiau visas tokias atskirybes jis suvokia veikiau kaip spekuliatyvus filosofas ir jas performuoja taip, kad iš jų iškyla pati giliausia spekuliatyvi sąvoka. (Hegel G.W.F.,2000,134p.)
Aristotelis visiškai nesistengia visko redukuoti į tam tikrą vienybę, priešingai, jis kiekvieną dalyką fiksuoja jo apibrėžtume ir jį traktuoja kaip tokį. (Hegel G.W.F.,2000,135p.)
Aristotelio idėjos, kurias lyginsiu su I.Kanto idėjomis:
· “Siela yra substancija, pavidalo prasme. Substancija mes vadiname tam tikrą vieną būtybės rūšį ir kalbame apie substanciją kaip apie medžiagą. Tačiau kadangi tai yra tam tikro pobūdžio kūnas-būtent gyvybę turįs kūnas,-jis pats savaime negali būti siela. Siela yra neatskiriama nuo kūno.Aristotelis, atmeta idėją, kad kūnas ir siela yra du daiktai.”
· “Žmogus yra didžiai sudėtingas gyvūnas, turįs įvairių poreikių bei siekių, iš kurių kai kurie palenkti kitiems”.
· “Geriausias gyvenimas yra tobulo veikimo pagal protą gyvenimas”.
· “Dorybė yra charakterio būsena, esanti viduryje. Vidutinė, anot jo, yra dorybė”.
· “Antai dosnumas susijęs su davimu. Dosnumo dorybė nereikalauja,-ar net nesutinka,-kad kas nors atiduotų kiekvienam viską, ką turi, kiekviena proga, davimas gali būti perdėtas ir nederamas”.
· “Godus žmogus negali būti patikimai ir visiškai sąžiningas, kadangi jo godumas tam tikromis aplinkybėmis priverstas konfliktuoti su jo sąžiningumu”.
· “Anot Aristotelio, moralinė dorybė turi būti derinama su praktine išmintimi, praktinio samprotavimo dorybe. Tai žmogų kiekvienu atskiru atveju įgalina spręsti, kas būtų garbinga, geraširdiška ar dosnu,- kas būtų teisinga daryti. Paskui jau to žmogaus charakterio tobulybė užtikrina, kad jis tai atliks”.
· “Aristotelis atmeta pasiūlymą, kad žmogus turėtų pasilikti nuosaikiame įprastinių žmogiškų reikalų lygmenyje ir nė nebandyti išskleisti sparnų”.
· “Žmonėms proto gyvenimas yra geriausias ir maloniausias, o taip pat ir laimingiausias”.
· “Individas Aristoteliui-visų pirma bendruomenės narys”.
· “Aristotelis pradeda nuo prielaidos, kad žmonės nori gyventi kiek tik įmanoma geriau”.
· “Nuoširdumas-tai gebėjimas sakyti tiesą. Nuoširdus žmogus gyvena ir veikia taip, kaip liepia jo būdas. Jis nei giriasi, nei dedasi esąs vertesnis, negu iš tikrųjų yra, nei sąmoningai menkina save. Vis dėlto tie, kurie dedasi kuklūs, Aristotelio manymu, daro geresnį įspūdį, nes jie sumenkina pranašumus”.

Aristotelio ir I.Kanto idėjų palyginimas

Aristotelio idėja:”Siela yra substancija, pavidalo prasme.Substancija mes vadiname tam tikrą būtybės rūšį ir kalbame apie substanciją kaip apie medžiagą. Tačiau kadangi tai yra tam tikro pobūdžio kūnas-būtent gyvybę turįs kūnas, – jis pats savaime negali būti siela. Siela yra neatskiriama nuo kūno. Aristotelis atmeta idėją, kad kūnas ir siela yra du daiktai “.(Ackrill J.C.,1994,109/110/113/115p.)
I.Kanto idėja:”Kūnas yra tik sielos forma”. (I.Kantas,2000,15p.)
I.Kantas teigė, kad kūnas yra tik sielos forma. Aristotelis nors ir savais žodžiais, bet su tuo sutinka. Jis teigia, kad siela yra neatskiriama nuo kūno ir jis atmeta tokią idėją, jog kūnas ir siela yra du daiktai. Jie juk vienas kitą palaiko,tad negali būti atskirti. Kūnas nėra vien sielos forma, aš manau, kad siela yra daug platesnė didesnė ir jai vien kūno, kad egzistuotų, neužtenka.
Aristotelio mintis:”Žmogus yra didžiai sudėtingas gyvūnas, turįs įvairių poreikių bei siekių, iš kurių kai kurie palenkti kitiems”. (Ackrill J.C.,1994,207p.)
I.Kanto mintis:”Žmogus-tai būtybė, sukurta stovėti tiesiai ir apžiūrinėti dangų”. (I.Kantas,2000,9p.)
Kaip matome šios mintys beveik visiškai skiriasi, sutampa tik tai, kad abu filosofai kalba apie žmogų, bet jų mintys ir nuomonės šiuo klausimu visiškai skiriasi. Aristoteliui žmogus lyg gyvūnas, kuris turi įvairių poreikių bei siekių, I.Kanto nuomone, žmogus tai būtybė, kuris visada privalo stovėti tiesiai, bet juk tai neįmanoma žmogus gali palūžti ir tas jo tiesumas išgaruos kaip dūmas.
Aristotelio idėja:”Geriausias gyvenimas yra tobulo veikimo pagal protą gyvenimas”. (Ackrill J.C.,1994,208p.)
I.Kanto idėja:”Iš tiesų yra didelė dangaus dovana turėti tiesų arba, kaip jį naujai pavadino, kuklų žmogaus protą. Tačiau jį atskleisti reikia poelgiais, apmąstant ir išprotaujant tai, kas galvojama ir sakoma, bet ne tuo, kad juo remtųsi kaip Orakulu, kai sau pasiteisinti nieko protingo pasakyti nesugeba”. (I.Kantas,2000,5-6p.)
Kaip ir sakiau, pats geriausias gyvenimas,anot Aristotelio, kai nesivadovauji jausmais, kai apskritai jokių jausmų nėra. I.Kantas mano kitaip. Jis sutinka, kad protas yra labai svarbu, bet kad visą laiką tik juo vadovautis, tai tikrai ne. Šių filosofų idėjos ir šiuo klausimu skiriasi. I.Kantui svarbūs jausmai, ką žmogus galvoja, apie ką galvoja, ką jaučia. Protu viso to neišsiaiškinsi, arba nesuprasi.
Aristotelio mintis:”Dorybė yra charakterio būsena, esanti viduryje. Vidutinė, anot Aristotelio, yra dorybė”. (Ackrill J.C.,1994,208p.)
I.Kanto mintis:”Daryti gera ir nedaryti nieko blogo-abu dalykai moraliai yra geri, taigi pagal moralumą vienodi”. (I.Kantas,2000,37p.)
Daryti gera ir nedaryti nieko blogo yra vienodi dalykai, mano nuomone ne, o Aristotelis manau duotų pasirinkimo laisvę, kadangi dorybė yra viduriukas, gali daryti ir taip, ir taip. Manau šiuo klausimu jie sutiktų, tik aš nesutinku. Nėra tas pats daryti gera ir nedaryti nieko blogo. Nedaryti nieko blogo, tai niekam nepadėti ir nepakenkti, o daryti gerą tai kažkam padėti.
Aristotelio mintis:”Antai dosnumas susijęs su davimu. Dosnumo dorybė nereikalauja,- ar net nesutinka,- kad kas nors atiduotų kiekvienam viską, ką turi, kiekviena proga, davimas gali būti perdėtas ir nederamas”.(Ackrill J.C.,1994,208-209p.)
I.Kanto mintis:”Labdara yra pareiga”. (I.Kantas,2000,74p.)
Šiuo klausimu Aristotelio ir I.Kanto nuomonės visiškai skiriasi, pasak I.Kanto labdara yra pareiga ir tu tiesiog privalai kažkam kažką duoti, kad atliktum pareigą ir kad tavo sąžinė būtų rami. O Aristotelis nesutinka, k duoti reikia visur ir visada ir svarbiausia viską, jo manymu tada davimas bus perdėtas ir nederamas. Aš sutinku su Aristotelio požiūriu, juk galima duoti iš geros širdies ar iš gailesčio, bet tik ne iš pareigos.
Aristotelio idėja:”Godus žmogus negali būti patikimai ir visiškai sąžiningas, kadangi jo godumas tam tikromis aplinkybėmis priverstas konfliktuoti su jo sąžiningumu”. (Ackrill J.C.,1994,210p.)
I.Kanto idėja:”Klystanti sąžinė yra absurdas. Kiekvienas žmogus turi sąžinę ir jaučiasi esąs stebimas vidinio teisėjo”. (I.Kantas,2000,33-34p.)
Šį kartą filosofų mintys sutampa, kai kalbama apie sąžiningumą.Godus žmogus niekada nebus sąžiningas su tuo sutinka visi ne tik I.Kantas ir Aristotelis. Klystanti sąžinė žinoma absurdas, juk ji mūsų vidinis teisėjas. Jei nebūtų jos tai pasaulyje nebūtų nei vieno sąžiningo žmogaus, o dabar, nors ir mažai, bet yra. Godumas ne tik kartais konfliktuoja su sąžiningumu, bet visada. Kadangi sąžinė mus stebi, mes turime elgtis sąžiningai.
Aristotelio mintis:”Moralinė dorybė turi būti derinama su praktine išmintimi, praktinio samprotavimo dorybe. Tai žmogų kiekvienu atskiru atveju įgalina spręsti, kas būtų garbinga, geraširdiška ar dosnu,-kas būtų teisinga daryti. Paskui jau to žmogaus charakterio tobulybė užtikrina, kad jis tai atliks”. (Ackrill J.C.,1994,210p.)
I.Kanto mintis:”Yra mūsų sieloje kai kas, kad kai mes deramai imamės, negalime liautis su didžiausiu žavesiu stebėti, o ten kur žavesys yra teisėtas, jis yra kartu ir įkvepiantis sielą, ir tai yra pirminis moralinis pradas mumyse”. (I.Kantas,2000,46p.)
Nėra tobulų žmonių yra tik individualios charakterio savybės, kurios padaro žmogų individualybe. Reikia derinti dorybę su išmintimi, anot Aristotelio, tada žmogus atsirinks, kas yra gera, dora ir gražu, bet ir vėl jis nekalba apie jausmus. Jei derinsi proto balsą ir širdies balą, tai aš manau bus dar lengviau viską atskirti, o I.Kantas teigia, kad jei darai kažką gero tai imi su didžiuliu žavesiu stebėti savo darbą, tai tas darbas įkvepia mūsų sielą dar didesniems darbams. O I.Kantas šioje vietoje ir kalba apie jausmus, juk žavesys tai jausmas. Šios mintys sutampa tik iš dalies. Jie sutinka, kad proto pagalba galima atskirti blogus ir gerus dalykus, bet apie jausmus-nesutampa, nes Aristotelis apie juos iš vis nekalba.
Aristotelio idėja:”Jis atmeta pasiūlymą, kad žmogus turėtų pasilikti nuosaikiame įprastinių žmogiškų reikalų lygmenyje ir nė nebandyti išskleisti sparnų”. (Ackrill J.C.,1994,211p.)
I.Kanto idėja:”Tik tas žmogus, kuris protu gali pats nusakyti savo tikslus, vienintelis pasaulyje tinka būti grožio ir tobulumo idealu”. (I.Kantas,2000,11p.)
Su Aristotelio idėja visiškai sutinku, kaip galima visą laiką būti toje pačioje vietoje ir daryti tuos pačius kasdieninius darbus, juk galima pabėgti nuo visko nebūtinai visam laikui, galima pabėgti trumpam t.y. savaitei ar ilgiau. Su I.Kanto mintimi taip pat sutinku, savo rimtus gyvenimo tikslus galima nusakyti tik protu, čia vadovautis jausmais tiesiog negalima. Manau šios filosofų mintys sutampa, negalima pasilikti ten pat, reikia išskėsti sparnus, kad pasiektum to, ko nori. Bet tikslus būtina sugalvoti protu.
Aristotelio idėja:”Žmonėms proto gyvenimas yra geriausias ir maloniausias (kadangi protas labiau negu kas kitas yra žmogus),- todėl taip pat ir laimingiausias”. (Ackrill J.C.,1994,212p.)
I.Kanto idėja:”Dėl skonio nediskutuojama”. (I.Kantas,2000,91p.)
Kaip matom šios dvi mintys visiškai nesisieja, ir I.Kanto mintį aš parašiau, kad ji atsvertų Aristotelio mintį apie protą. Aristotelis vėl žinoma nemini jausmų, o tik protą. Jis mano, jei žmogus turi pakankamai proto, tai jis bus laimingas. Gal jis mano, kad žmogus turi būti akmeninis ir visiškai neturėti širdies, juk tai neįmanoma-vadovautis vien protu. Na tai kas, kad jis pasieks savo gyvenime pačių geriausių rezultatų, bet jei jis neturės mylimo žmogaus šalia, jis nebus laimingas. O kas būtų?Tad, kad per daug man su juo nesiginčijant paėmiau I.Kanto mintį, kad dėl skonio nesiginčijama.
Aristotelio mintis:”Individualybė atsiskleidžia per bendruomenę”. (Baranova J.,2002,47p.)
I.Kanto mintis:”Nieko negali būti mažesnio, negu tai, kas žmogų iškelia virš jo paties, tai niekas kitas kaip individualybė, tai yra laisvė ir nepriklausomybė nuo visos prigimties mechanizmo”. (I.Kantas,2000,50p.)
Individualybė atsiskleidžia ne tik per bendruomenę, individualybė-tai tu pats, tik tu. I.Kantas rašo, kad individualybė iškelia žmogų, netgi virš savęs paties, tai žinoma ir virš bendruomenės. Taigi šios mintys vėl nesutampa, Aristoteliui individualybė atsiskleidžia per bendruomenę, o I.Kantui tai priešingai, tai laisvė ir nepriklausomybė, kai nesi įsipareigojęs niekam, o tuo labiau bendruomenei.
Aristotelio mintis:”Žmonės nori gyventi kiek įmanoma geriau”. (Baranova J.,2002,47p.)
I.Kanto mintis:”Gero linkėjimas gali būti neribotas, nes dėl to nieko nereikia daryti. Tačiau gera daryti darosi sunkiau”. (I.Kantas,2000,113p.)
Su Aristotelio mintimi žinoma sutinku, kas gali nesutikti? Visi mes norime gyventi geriau. Linkėti gero nieko nekainuoja, tad mes taip ir darome, o daryti gero darosi vis sunkiau, tai irgi tiesa. Mes norime gyventi geriau, bet nieko nedarome, kad kažkas pasikeistų, kad kažką pagerinti. Manau abu filosofai skirtingai bet kalba apie tą patį panašiai.
Aristotelio mintis:”Nuoširdumas-tai gebėjimas sakyti tiesą. Nuoširdus žmogus gyvena ir veikia taip, kaip liepia jo būdas. Jis nei giriasi, nei dedasi esąs vertesnis, negu iš tikrųjų yra, nei sąmoningai menkina save. Vis dėlto tie, kurie dedasi kuklūs, Aristotelio manymu, daro geresnį įspūdį, nes jie sumenkina pranašumus”. (Baranova J.,2002,55p.)
I.Kanto mintis:”Žmogus labai anksti pajunta tai, kas yra teisinga”. (I.Kantas,2000,33p.)
Ši kartą jų nuomonės sutampa, bent jau man taip atrodo. Nuoširdus žmogus dažniausiai ir būna teisingas. Jei esi nuoširdus, tai tu ir nemeluosi, nes neturėsi dėl ko tai daryti. Aš sutinku su abiejų filosofų mintimis, nes nuoširdus žmogus visada bus vertinamas geriau negu nenuoširdus.
Visas šias mintis lyginau aš, dabar pažiūrėsim, ką kalba J.Baranova apie tai:”Gera valia, pagal I.Kanto etiką, aprioriškai pranoksta ir sėkmę, ir nesėkmę. I.Kantas čia Aristotelio vardo nemini, bet vis dėlto Aristotelio etikos dorybės pagrindas-afektų ir aistrų saikingumas,-I.Kanto požiūriu, nors ir gali sustiprinti geros valios, jos gali tapti labai blogos. Afektų saikingumas, mano I.Kantas, gali pasireikšti kaip piktadario šaltakraujiškumas. Aistringas Aristotelio interpretatorius galėtų I.Kantui prieštarauti:juk piktadario šaltakraujiškumas-tai jau išgyvenimo kraštutinumas, o ne saiko riba. Be to, Aristotelį nuo tokių išvadų gali apsaugoti jo paties nuoroda, kad ne visi išgyvenimai turi saiko vidurį. Kai kurių išgyvenimų jau patys pavadinimai rodo blogį, pavyzdžiui, džiaugsmas dėl kito nelaimės, begėdiškumas, pavydas, o iš veiksmų-svetimoteriavimas, vagystė, žmogžudystė. Apie šiuos ir kitus dalykus sakoma, kad jie savaime yra blogi, o ne dėl pertekliaus arba stokos. I.Kanto ir Aristotelio etikų skirtybės labiausiai išryškėja interpretuojant protingos būtybės dorovinės vertės ir sėkmės santykį. I.Kantas čia radikalus. Jis nekvestionuojamai postuluoja, kad gerą valią reikia vertinti daug labiau negu visa kita, kas per ją galėtų būti pasiekta. Ir netgi jei likimas būtų ypatingai nepalankus arba jei gamta pasirodytų šykšti kaip pamotė ir visiškai neduotų tai valiai galimybių įgyvendinti savo sumanymų ir jei net didžiausiomis pastangomis ji nieko nepasiektų, bet jei tik liktų gera valia (žinoma ne vien kaip troškimas, bet kaip panaudojimas visų priemonių, kiek jos yra mums pavaldžios), tai ir tada ji žėrėtų pati savaime lyg brangakmenis, kaip kažkas, kas savo tikrąją vertę turi pats savaime”. (Badanova J.,2002,202-203p.)

Išvados

Šio darbo pradžioje pristačiau abiejų filosofų mintis atskirai. Parašiau, kurias idėjas lyginsiu ir kurias ne, tas kurias nelyginsiu pabandžiau pati išanalizuoti ir parašyti savo nuomonę. O kitas mintis palyginau jau atskiroje dalyje. Be to truputi parašiau ir apie juos pačius, kaip apie paprastus žmones.
Šiame darbe pabandžiau palyginti I.Kanto ir Aristotelio idėjas, mintis. Labiausiai pastebėjau tai, kad jų mintys dažniausiai skyrėsi. Kalbant apie sielą, dorybę, teisingumą, sąžiningumą ir asmenybės laisvę, jų mintys sutampa, o kalbant apie geriausią gyvenimą, kas yra žmogus, apie individualumą ir individualybę, apie dosnumą, apie patį žmogų, kaip asmenybę jų nuomonės skiriasi. Didžiausias šių filosofų skirtumas tas, kad I.Kantas kalba ir apie jausmų pasaulį, o Aristotelis-ne. Pastarajam būtina vadovautis protu, išmintimi, kad savo gyvenimą padarytų tokį, kokio pats nori. O I.Kantas mano priešingai, jis įsitikinęs, kad jausmai nepakenkia, o tik padeda. Juk galima džiaugtis kažkuo ir tuo pačiu protingai mąstyti. Kuriant savo gyvenimo tikslus, siekius būtina vadovautis protu, nes tik taip neapsiriksi. Sutinku, kad protas turi būti pirmoje vietoje, bet negalima pamiršti ir jausmų, juk jie mums padeda.
Lygindama I.Kanto ir Aristotelio mintis, pareiškiau ir savo nuomonę, taip pat ir kam pritariu, kam ne.
Aš asmeniškai pritariu I.Kanto idėjoms, jos man įdomesnės ir priimtinesnės savo požiūriu į kai kuriuos dalykus.
Manau labiausiai šių filosofų mintys skiriasi dėl skirtingo laikotarpio, kada jie egzistavo. Aristotelis buvo antikos filosofas (juk tada jausmai nebuvo tokie svarbūs, kaip dabar). O I.Kantas-naujųjų laikų filosofas. Dabar svarbūs visai kiti dalykai, negu antikos laikais, tad aš manau, dėl to jų mintys taip skiriasi.
Kiekvienas žmogus gali filosofuoti, bet tapti filosofu-ne.

Literatūros sąrašas

I. Ackrill J.C., Aristotelis, 1994m., Vilnius.
II. Aristotelis, Rinktiniai raštai, 1990m., Vilnius.
III. Bagdonavičius V., Elgesio kultūros prasmė, 1995m., Vilnius.
IV. Baranova J., Etika:Filosofija kaip praktika, 2002m., Vilnius.
V. Filosofijos chrestomatija, 1997m., Kaunas.
VI. Hegel G.W.F., Filosofijos istorijos paskaitos 2 tomas, 2000m., Vilnius.
VII. Kantas I., Dorovės metafizikos pagrindai, 1980m., Vilnius.
VIII. Kantas I., Tavo gyvenimo prasmė, 2000m., Kaunas.
IX. MacIntyre A., Trumpa etikos istorija:dorovės filisofijos istorija nuo Homero iki dvidešimto amžiaus, 2000m., Vilnius.
X. Sidžvikas Dž. D.H., Graikų ir graikų-romėnų etika, 1996m., Vilnius.

Leave a Comment