Imanuelis Kantas (1724-1804), lietuvių kilmės vokiečių filosofas, vienas iš didžiausių visų laikų mąstytojų, proto atžvilgiu buvo nusiteikęs labai kritiškai, tačiau niekada nepamiršo, kad būtent protas yra žmogaus žmogiškumo pamatas. Nedaugeliui filosofų buvo lemta tapti pasaulio mąsto istorinėmis asmenybėmis. Toks likimas ištiko I. Kantą ir jo veikalą „Grynojo proto kritika“, tai vienas iš sudėtingiausiu darbų visoje istorijos filosofijoje.I. Kantas reformavo filosofiją gilioje Vokietijos provincijoje. Jis pateikė naują pažinimo sampratą : ne mintis formuojasi pagal daiktus, bet daiktai priklauso nuo minties. Veikale „Grynojo proto kritika“, išdėstytos Kanto pažiūros į pažinimą. Kantas kelia klausimą, kaip sąvokų ir vaizdinių pagrindu galima pažinti daiktus.. Žmogus turi tik sąvokas ir vaizdinius, o pagal juos sprendžia apie daiktus. Kaip galima pereiti nuo sąvokų ir vaizdinių prie daiktų, nuo subjekto prie objekto? Šios problemos tyrimus Kantas vadino transcendentaliniais (lotynų k. Transcendere – pereiti, peržengti). Jie turėjo paaiškinti, kas yra tie sprendiniai, kuriuos žmogus formuluoja, tačiau kurie išeina už žmogaus ribų, nes žmogus juos taiko daiktams. Todėl Kantas savo filosofiją ir vadino transcendentaline. Vadino ją dar ir kritine, terminu „kritika“ suprasdamas žmogaus proto sugebėjimų ribų, pažintinių sugebėjimų bei pažinimo formų tyrimą.Savo kriticizmu Kantas norėjo išspręsti racionalizmo ir empirizmo ginčą. Racionalistai teigė, kad tikrovės pažinimas kyla iš grynųjų sąvokų, o empirikai – kad jis kyla iš patyrimo. Nei pirmųjų, nei antrųjų argumentavimas Kanto nepatenkino: racionalistai labai sumenkino juslinio patyrimo vaidmenį, empirikai nepajėgė įrodyti mokslo tiesų būtinumo ir visuotinumo.Savo kritikoje Kantas nori išspręsti problemą: ar galimas ir kiek galimas, bei kaip galimas daiktų pažinimas, turintis visuotinę reikšmę. Kad jis tikrai galimas, tai Kanto nuomone, liudija visuotinai pripažintas grynasis teorinis gamtos mokslas ir matematika. Kas kita filosofija. Joje nėra visuotinai pripažintų teisingų teiginių. Filosofijos, kaip mokslo, galimybės klausimas ir yra Kanto tikroji problema. Norint ją išspręsti reikia surasti pažinimo pradus, t.y. atsakyti į klausimą, kaip galimas pažinimas grynuoju protu. Į jį atsakius bus galima išspręsti tris problemas : kaip galima grynoji matematika, kaip galimas grynasis teorinis gamtos mokslas, kaip galima filosofija. Kad tiriamų problemų pobūdis bųtų aiškus ir dalykiškas, Kantas visus sprendinius skirsto į 1) empirinius arba Aposteriorinius, jie kilę iš patyrimo, jų požymiai atsitiktinumas ir dalinumas 2) apriorinius- nepriklausomus nuo patyrimo, jų šaltinis tik protas, jų požymiai būtinumas ir visuotinumas. 3) aprioriniai sintetiniai sprendiniai – juose subjekti ir predikato ryšys nepriklauso nuo patyrimo, jis ankstesnis už patyrimą. Kantas teigia, kad pažinimo branduolį sudaro aprioriniai sintetiniai sprendiniai, nes jie išreiškia būtinumą ir visuotinumą. Jis ir tyrė iš kur jie kyla ir kaip, kodėl apie subjektą galima pasakyti tai, ko nėra subjekte ir kas visai nekyla iš patyrimo.
„Grynojo proto kritika“ yra bandymas sukurti mokslo filosofiją, apibrėžti teorinį mokslo objektą. Kantas skiria du teorinio mokslo pažinimo lygmenis: intelektą ir protą. Pasak Kanto, intelektas – tai sugebėjimas kurti sąvokas, remiantis patyrimo teikiama medžiaga. Protas – tai vienų teiginių išvedimas iš kitų, nesiremiant patyrimu, tai samprotavimai grynojo proto srityje.Pagrindinė Kanto filosofijos mintis yra ta, kad sąvokos yra patyrimo sąlyga. Taip pat Kantas į filosofiją įveda gnoseologinio objektyvumo sąvoką. Kanto pateiktos sampratos subjektas ne priešinamas objektui, bet yra objekto egzistavimo sąlyga. Mintis yra ne patyrimo priešybė, bet pagrindinis patyrimo elementas, patyrimo objektai yra apriorinių pažinimo formų padariniai: pažinimas priklauso nuo žmogaus, protas su savo sprendinių principais, pagrįstais pastoviais dėsniais, turi eiti priekyje ir priversti gamtą atsakyti į jo klausimus, o nebūti tik jos vedamas kaip už pavadžio. Kantas teigia, kad ne protas seka daiktais, bet daiktai seka protu. Kanto filosofijoje Apriorinė sintezė, sudaranti apriorinių sintetinių teiginių pagrindą, galinti remtis arba juslumu, arba intelektu, arba protu suskyla į tris dalis iš kurių kiekviena turi pagrįsti apriorinės sintezės ir trijų mokslo sričių – matematikos, grynojo gamtos mokslo ir filosofijos galimybę. Tokiu šių trijų sričių sugretinimu Kantas parodė, kad galima pašalinti susvetimėjimą tarp gamtos ir humanitarinio pažinimo.Apriorinis esąs matematinis ir loginis pažinimas, Tačiau tik Kantas paskelbė, kad aprioriškumas būdingas ir juslumo sferai, tuo iš esmės pakeisdamas apriorizmo sampratą. Apriorizmą priskyręs juslumui, Kantas kalba apie erdvę ir laiką kaip apie juslinius stebinius arba, kitaip tariant, juslines intuicijas, įžvalgas. Kantas teigia, kad juslinius duomenis apie fizinius objektus intelektas apdoroja pagal logines kategorijas: kiekybės (vienumas, daugis, visybė), kokybės (realumas, neigimas, apribojimas) , santykio (savybingumas, priežastingumas, bendravimas), modalumo (galimybė, egzistavimas, būtinumas). Erdvė ir laikas jungiasi su šiomis kategorijomis, susidaro transcendentalinė apriorinė schema, kuri ir sukurianti žinias apie patyrimo objektus – jų priežastingumą, dėsningumą, būtinumą, galimybę ir t.t.. Teorinio gamtos mokslo teiginiai – aprioriniai sintetiniai sprendiniai. Transcendentinė analitika – pirmoji dalis transcendentalinės logikos, kurią Kantas skiria nuo formaliosios, arba bendrosios logikos. Pastarosios principus laikydamas aprioriniais, t.y. turinčiais būtiną ir visuotinę reikšmę. Kantas mano, kad formaliosios logikos nepakanka paaiškinti pažinimo kilmės klausimams. Ji abstrahuojasi ir nuo pažinimo turinio, ir nuo jo kilmės. Tuo tarpu transcendentalinė logika turinti būti mokslas, kuris apibrėžtų protu pagrįstų žinių, tokių žinių, dėl kurių objektai mąstomi visiškai priori, kilmę, apimtimi ir objektyvią reikšmę. Tad čia Kantas formuoja dialektinės logikos idėją – logikos, tiriančios visų pirma pažinimo kilmę ir pažinimo objektų objektyvią reikšmę.Kantas teigia, kad transcendentalinė analitika suskaido į sudedamąsias dalis apriorinį intelektinį pažinimą. Sąvokų analitikoje nustatomos visos apriorinės intelekto formos, o šių sąvokų tikslas – paaiškinti, kaip tos apriorinės intelekto formos taikomos pažinime. Kantas pripažįsta, kad tai ir buvo sunkiausia kritikos problema.Kantas pripažįsta objektyvių daiktų pačių savaime (daiktų savyje ) egzistavimą. Kategorijas laikydamas apriorinėmis pažinimo formomis, Kantas kartu tvirtino, kad kategoriniai santykiai būdingi patiems gamtos objektams, kategorijos – tai reiškiniams viduje būdingos struktūrinės formos, neįgimtos žmogaus sąmonei. Gamtos reiškinių visuma, gamtoje viešpataujantis griežtas determinizmas nepavaldūs žmogaus sąmonei. Žinių apie gamtą sistema, būdama subjektyvi, yra sąlygota objektyvios realybės – daiktų pačių savaime, kurie nepažinūs. Daiktus galima pažinti tik tiek kiek jie mums reiškiasi – jie ir bus „daiktai mums“, o daiktų esmė, t.y. kas jie iš tikrųjų yra, lieka nepažini, transcendentinė, t.y. jos apskritai negalima patirti. Daiktus pačius savaime (daiktus savyje) Kantas vadino transcendentiniais. Kantas teigia, kad būdami juslumo sąlygos, erdvė ir laikas susiję su daiktais tik kaip su reiškiniais, už reiškinių sferos erdvės ir laiko taikyti negalima, todėl daiktas, koks jis yra, pats savaime, nepažinus.Mąstymui būdingas visuotinumo formas Kantas priešpriešino egzistavimui, priežastingumui, vienumui ir kitoms visuotinumo formoms gamtoje. Todėl mąstymui būdingos visuotinumo formos neteko objektyvios reikšmės, virto galimomis vien tik mąstyti, idealiomis intelekto diktuojamomis gamtai, daiktai virto nepažiniais. Kantas neįžvelgė, kad priešingumas tarp žinojimo ir nepriklausomai nuo pažinimo egzistuojančio objekto ne absoliutus, kad pats pažįstantis subjektas yra objektyvios tikrovės dalis, o ši tikrovė egzistuoja žmoguje.Filosofijos galimybės klausimas aptariamas transcendentalinėje dialektikoje – grynojo proto sugebėjimų ribų teritorijoje. Transcendentalinę dialektiką vadindamas regimybės logika Kantas ją laiko priemone atskleisti žmogaus proto iliuzijoms pasiekti išsamų ir besąlygišką žinojimą.Pasak Kanto, filosofija galima todėl, kad grynasis protas sukuria tris apriorines sąvokas : pasaulio, sielos ir Dievo. Jis teigia, kad kai protas nori šiuos objektus pažinti, jis patenka į prieštaras – antinomijas. Antinomijos- tai prieštaros, kai vienodai galima įrodyti tezę ir antitezę. Pažinimo proceso prieštaringumo atskleidimas yra Kanto nuopelnas.Kantas teigia, kad erdvė ir laikas tėra apriorinės juslumo formos, pasaulis, kaip begalinė visuma, esąs nepažinus daiktas pats savaime. Apie tokį nepažinų pasaulį nėra prasmės teigti, kad jis begalinis ar turi pradžią, kad jį sudaro paprastos dalys arba, kad jis iš paprastų dalių nesudarytas.Kanto nuomone nei valios laisvės, nei Dievo buvimo teoriškai įrodyti neįmanoma, Dievo sąvoka tėra hipotezė protui nuraminti. Todėl jis atmetė visus Dievo įrodymus. Jis manė, kad jei laisvės ir Dievo buvimo neįrodo teorinis protas, tai juos patvirtina praktinis protas – etika. Grynojo proto disciplinoje kritikuojamas dogmatinis, poleminis ir skeptinis proto taikymas, skelbiama tyrinėjimo ir filosofavimo laisvė, visuomenės didžiosios dalies įsitikinimams priešingų pažiūrų toleravimas, smerkiamas tokių pažiūrų persekiojimas, vieninteliu teisėju yra laikomas protas. Proto disciplinavimo priemonėmis Kantas laiko apriorizmą ir gnosticizmą, esą jie sutramdo proto pretenzijas ir įgalina spręsti ne apie daiktus pačius savaime, o tik apie reiškinius. Šia prasme proto disciplinavimas – tai ne naujų tiesų atradimas, bet proto apsaugojimas nuo suklydimo.Kantas tvirtino, kad filosofijos prasmę sudaro jos humanistiniai siekiai. Filosofijos paskirtis – skatinti intelektualinį ir moralinį asmenybės vystimąsi, atsakyti į esminius žmogaus būties klausimus : ką aš galiu žinot? Ką aš privalau daryti? Ko aš galiu tikėtis? Proto kanonas turįs būti vadovas spręsti šioms problemoms. Tad mokslo filosofijos galutinį pagrindą Kantas įžvelgia žmogaus filosofijoje.Kantas siekė realizuoti iš principo neįgyvendinamą uždavinį – sutaikyti materializmą ir idealizmą. Todėl jo pažiūrose atsirado dualizmas: tikrovės sudvejinimas į empirinę – pažįstamą patyrimu ir transcendentinę – nepažįstamą jokiu patyrimu. Kantas nusakė santikinį pažinimo pobūdį: dalis daikto pažinta – tai daiktas mums, o kita dalis klieka nepažinta – tai daiktas pats savaime.