Kanto etika

TURINYS

TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. PAREIGOS ETIKA 4
2. LAISVĖ IR ETIKA 9
LITERATŪROS SĄRAŠAS 13ĮVADAS
Etika yra viena iš seniausių filosofijos disciplinų. Nuo trišimtųjų metų prieš mūsų erą, kai etika buvo pripažinta, kaip vieną svarbiausių tyrinėjimo sričių, iki pat šių dienų susidomėjimas ja ir pamąstymai apie ją nemažėja. Skirtingais laikais etikos problemas sprendė tokie filosofai, kaip Aristotelis, Spinoza, Kantas, Marksas.

Iš visų filosofų, kurie rašė etikos temomis, labiausiai išsiskyrė I. Kantas. Jo etika, pagal daugelį aspektų, yra šiuolaikinės filosofijos moralės viršūnė. Tarp vokiečių filosofijos klasikų Kantas daugiausia dėmesio skyrė dorovei (būtent jos sppecifikai), ir jo etinė koncepcija buvo labiausiai išvystyta, sistemingiausia ir išbaigta. Kantas iškėlė daug kritinių problemų, susijusių su tam tikru dorovės supratimu. Vienas didžiausių Kanto nuopelnų yra tai, kad jis atskyrė klausimus apie dievo egzistavimą, sielą, laisvę – teorinio proto klausimus – nuo praktinio proto klausymų. Jo praktinė filosofija padarė didelę įtaką filosofams, kurie kūrė po jo (A. ir V. Gumboltai, A. Šopengaueris, F. Šelingas, F. Gelderlinas).

I.Kanto etikos tyrinėjimas prasideda nuo 20-ųjų metų. Yra labai daug ir labai skirtingų Kanto etikos vertinimų. Žiiūrint metafiziniu požiūriu, vertingiausios jo idėjos yra apie laisvę ir autonominę etiką.

Šiuolaikinis Kanto etikos tyrinėjimas yra bandymas naujai rekonstruoti ir permąstyti kritiškąją etiką. Kritinės Kanto filosofijos atspirties taškas yra praktikos pažinimas, kurioje atsispindi protingi žmogaus poelgiai. Panašiai kaip visa teorinė fi

ilosofija kalba apie tiesos egzistavimą ir mokslo žinias, visa praktinė filosofija pašvęsta praktinei žmogaus veiklai. Jo apmąstymai apie laisvės ir moralės santykį yra vieni svarbiausių problemų Kanto praktinėje filosofijoje. Pagal Kantą, kritinės filosofijos vienybės su moralės filosofija reikia ieškoti žmogaus padėtyje pasaulyje. Iš tikro , moraliniai poelgiai reikalauja ne tik pareigos suvokimo, bet ir praktinio pareigos išpildymo.

Kanto etikos ryšys su jo teorine filosofija, jo etinių idėjų prasmė, jo minties įdiegimas mokyme apie laisvę ir etiką, – šios problemos yra svarbiausios nagrinėjant Kanto etines koncepcijas. 1. PAREIGOS ETIKA
Vienintelis dalykas, kuris nuo pat pradžių aiškus yra žmoguje, – jo laimės siekimas, bet kokie žmogaus poreikiai ir interesai galiausiai priveda prie gėrio siekimo. Ir visi žmonių poreikiai bei interesai galiausiai prieina iki to, kad siekiama gėrio. Bet jeeigu ir šią realistiška žmogaus aplinką galima atskirti nuo žmogaus asmeninės psichologijos ir priskirti žmogui kažkokį “tikrąjį” interesą ir siekį atskirai nuo jo tiesioginių, faktinių polinkių ir norų, tai vis tiek moralė, šiuo atveju, bus nukreipta link “protingo egoizmo”. Kantas pirmiausia čia svarsto, kaip moralistas, iš pačio dorovingiausio suvokimo taško, tuo pačiu įvedinėdamas savo logiką. Šiuo atveju jis gina moralinio motyvo skaidrumą. Žmogaus moralinis nusiteikimas turi būti toks, kad nelauktu “apdovanojimų” nei šiame, nei kitame pasaulyje, bet vykdyti savo pareigą ne
ekreipiant dėmesio į bet kokias viltis (jų neturėti), kad ir laimės siekimo – “švarus”, tikrasis žmogaus siekis.

Kaip sako Kantas, moralės negalima laikyti priemone kažkokiam rezultatui pasiekti. Taip interpretuojant, dorovė tampa technine ir pragmatiška užduotimi. Toks veikimo principas, aišku turi savo vietą žmonių gyvenimuose, Kantas tai vadina sąlyginiais, hipotetiniais imperatyvais: jei norime pasiekti kažkokio rezultato, tai reikia elgtis kažkaip. Bet esmė tame, kad tokios taisyklės, nustatant priemones(metodai, būdai, keliai, technika) tikslui pasiekti, palieka nuošalyje klausymą apie pačių tikslų nustatymą. Ištikrųjų, negalima moralinius reikalavimus žmogui suvesti į kažkokius techninius dalykus, kurie, tik parodo, kaip efektyviau ir greičiau galima pasiekti norimo tikslo. Pirmiausia, ne kiekvienas tikslas gali būti pripažintas dorovingu, sėkmingi veiksmai gali būti ir antimoralinės krypties. Antra, ir geram tikslui gali būti naudojamos priemonės, nors ir efektyvios, bet antimoralinės. Tokiu atveju, hipotetinis imperatyvas, vadovaujantis techninių veiksmų eiliškumui, nieko nepasako apie veiksmų dorovingumą. Tikslo suvokimas, jokiu būdu neturi sutapti, su moralės reikalavimais – štai kokia problema iškyla šiuo atveju. Jos sprendimas būtų toks: gyvenime žmonės siekia skirtingų tikslų, bet iš jų – ypatingųjų, asmeninių, empirinių – tikslų neįmanoma iškelti dorovės. Priešingai, ši dorovė pripažįsta vienus teisingais ir smerkia kitus tikslus. Atrodo, kad ne tikslo supratimas sąlygoja moralines pareigas, o atvirkščiai, empyriniai tikslai gali būti pateisinami arba atmetami moralės. Todėl, ka
aip sako Kantas, tikslas, kuris iškeliamas, jau nustato moralės principus.

Kantas pirmasis etikos istorijoje atkreipė dėmesį į viską apimančius dorovės reikalavimus, į tai, kad jie išplinta tarp žmonių. Kantas ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kad moralėje žmogus turi pats suvokti veiksmų būtinumą, ir pats save versti tai daryti. Čia Kantas mato moralės specifiką, skirtingai nuo paprasčiausių žmogaus reikalavimų(vidinio paklusnumo ) išpildymo. Kantas neišveda moralės analizuodamas žmogaus būtį, istoriją, visuomenę, o paprasčiausiai postuluoja, kaip kažką pirmapradį duotą protui, ir kaip kažką ypatingą pasauliui suprasti. Kanto manymu, visiškai laisva valia, kurios principas turi būti kategoriškas imperatyvas, nenukreiptas į visus objektus, tai ir yra “vienintelis įstatymas”, neturintis savyje jokios kitos sudėties. Jis mano, kad iš visiškai formalaus įstatymo, sprendžiant bet kokią moralinę problemą, visada yra įmanoma tik viena išvada, veiksmo pradžia, principas.

Kanto etikoje dorovė glaudžiausiai susijusi su teise. Jeigu kažkokį žmogų pareiga privertė padaryti pasirinkimą ne savo artimo naudai, tai Kantui yra jo dorovės liudijimas. Tikrovėje, čia pasireiškia tik abstraktusis humanizmas – juk toli gražu ne visada tai būtų teisinga tikrovėje, tai yra tikrai ne visada “meilė svetimam” dorovingesnė už “meilę artimam”. Kantas teisus, kad dorovinis imperatyvas reikalauja suteikti žmogui jam reikalingą pagalbą, bet visiškai nereikalauja jų už tai mylėti. Kaip Kantas sakė, kad .visiškai neprotinga būtų sakyti, kad privalome my
ylėti kitus žmones. Žmogus turi daug priežasčių mylėti savo artimą, ir tai yra visiškai teisinga, net jo priešų atžvilgiu. Ir iš tikro, pareigos jausmas, kaip ir nustumia šalin meilės jausmą, nes iš pareigos mylėti neįmanoma. Bet Kantas neteisus, sakydamas, kad šie du jausmai niekada negali sutapti, nes žmogiškumas kalba apie meilę visiems žmonėms, o tada ir kančia ir gailestis bus adekvatūs pareigai.

Savo etikoje Kantas moko apie autonominę moralę, įtvirtindamas laisvę, žmogus tampa savo dorovinio pasaulio kūrėju, jis pats sau nustato veiksmų įstatymus. Kantas skelbia dorovinę nuostatą, kurios charakteris ir taisyklės visiškai skiriasi nuo tų, kurios įgyjamos palaipsniui ir ramiu raidos veiksmu, skiriasi radikalizmo pareikštais reikalavimais, tos taisyklės, (reikalavimai) be abejonės sąlygoja, kokia be būtų išeitis jos išpildymas, ir dar, jie netgi priverčia visiškai atsiriboti nuo jo. Žmonėms pakanka to, kad jie vykdo savo pareigas, nežiūrint to kas be būtų su žemiškuoju gyvenimu, ir net jei jame niekada nesutapo laimė ir jo vertė. Skirtingai nuo sąlygojančių elgesio taisyklių, pareiga pasireiškia, kaip visiškas reikalavimas, kuriam paklusti būtina. Žmogaus teisių ir pareigų reikalavimu, Kantas savuoju kategoriškuoju imperatyvu primena apie atsakomybę, reikalavimai visada elgtis taip, kad poelgiai galėtų tuo pat metu tapti visuotinių įstatymų leidimo principu. Veiksmas nesuvokiamas su pareiga, o iš pareigos jausmo – štai kas turi tikrąją dorovinę vertę. Žmogus iš tikro dorovingas tik tada, kai pareiga vykdo ne dėl kokio nors vidinio tikslo, o dėl pačios pareigos. Nei vienas iš spontaniškų jausmų – gero linkėjimas, užuojauta, simpatija – patys savaime nėra geri. Nes šie jausmų protrūkiai gali žmogų pastūmėti ne tik gėrio keliu, bet jis gali daryti ir bloga. Kantas pripažįsta žmogaus mylėjimo motyvus doroviniais su sąlyga, kad jie ne tik išreiškia žmogaus psichinius polinkius, bet yra kontroliuojami pareigos, apsprendžiami moraliniais įstatymais kaip jų objektyviais kriterijais. Vieninteliu doroviniu motyvu bus tik toks, kuris griežtai primins mums apie mūsų trūkumus.

Poelgiai, kurių taisyklės sutampa su gamtos taisyklėmis, pagal Kantą, neturi nieko bendra su dorovės taisyklėmis. Tai ko nėra tikrajame įstatyme – yra vidinė priklausomybė. Moralinį sugebėjimą laisvos savo priklausomybės Kantas vadina geradariškumu, o poelgį, išeinantį iš pagarbos įstatymui – etišku poelgiu.

Kantas rūpinasi grynai intelektualiu griežtų minčių būdu, verčiantį paklusti empyrinius svarstymus. Jis rašo, kad mokymui apie dorovę labai svarbu nedaleisti, kiek tai įmanoma, jokio moralinio vidurio nei poelgiuose, nei žmonių charakteriuose, nes esant tokiai dvigubystei gresia pavojus prarasti nuostatą ir tvirtumą. Pagal Kantą, iš dviejų geradarių, jeigu jie konfliktuoja vienas su kitu, tikruoju geradariu gali būti tik tas, kuris turi savyje pareigą. Pareiga negali prieštarauti pareigai, nes tokiu atveju ji nebus tikroji pareiga ir gali būti priskiriama, kaip kažkas negatyvaus, amoralaus moralei paaštrinti. Čia kalba eina apie pareigos diktatūrą, kuri gali paaštrinti žmogaus vienybę ir humaniškumą.

Kantui dorovinis pradas sueina į subjektyvų pareigos suvokimą. Pareiga yra pareiga – gryna pareiga, ją vykdyti reikia vien iš pagarbos jai. Pagrįzdamas šį reikalavimą Kantas apeliuoja į sąžinę. Iš tikro, žmogaus sąžinė yra geriausias teisėjas moralės klausymuose, dideliu sugebėjimu rasti moralines tiesas, bei sugebėjimu išskirti teisingus poelgius žiūrint iš dorovinio taško, jeigu ji ne tik subjektyvi, bet ir žinanti objektyvią tiesą. Bet Kantui, kaip tai matome “Grynojo proto kritikoje”, kaip tik atsiranda ten, kur proto balsas tyli, kur mąstymas nesuvokia pažintinių problemų. Taip, kad Kantui pats sąžinės neišvengiamas pasirodymas yra subjektyvus. Kanto mokyme, sąžinės suvokimas griežtai susijęs su jo filosofinio dualizmo sistema, kuri apima visą žmogaus. gyvenimą, ir kurį jis pabrėžia atskirdamas antropologiją ir antroponomiją. Bet šis dualizmas nesumažina kritinių principų reikšmės žmogaus poelgiams, ir sąžinės prabudimas tampa neatskiriama asmenybės charakterio dalimi. Veikiantis praktinis protas turi savyje “vidinį teisėją”, kuris ir yra sąžinė. Šis suvokimas pasireiškia pradiniuose moralės užduotyse, idieliose, dažnai pagrįstose religiniais tikslais, ir pagaliau moraliniame principe. Kanto suformuluotame dar 1788 metais “Praktinio proto kritikoje”, ir tapusiu “Dorovės metafizikos” pagrindu. Kanto mokyme, kartu su estetiniais ir protiniais žmogaus poreikiais, sąžinėje svarbu ir religinis patyrimas, savotiška religinė sąžinė. Kalbama apie pradinius moralės uždavinius, kuriuose polinkiai, veiksmo siekis, pats veiksmas reikalauja valingumo, ne apseina be sąžinės. Mokymas apie sąžinę – tai mokymas apie gėrį, gėrį visomis reikšmėmis.

“Moralinio įstatymo pagarbos” principas yra pagrindas Kanto etikoje, nes čia atsiveria poelgių humaniškumas. Tik asmenybė gali išreikšti šią pagarbą, kuri pajaučiama jausmais, šios pagarbos suvokimas lygus pareigos suvokimui ir yra visuotino charakterio. Pagarba įstatymui yra vienintelė moralinės pareigos varomoji jėga. Žmogus, pasak Kanto, ne tik protinga būtybė, bet jis yra “pasmerktas” protu siekti moralinių poelgių, kas pasireiškia moralinio įstatymo paklusimu. Atrodytu, kad čia nėra vietos kalboms apie asmeninį laimės siekimą. Bet prieštaravimas tarp pareigos ir laimės siekimo – tik atrodantis. Kantas ši klausymą atitolina, teigdamas, kad kiekvieno žmogaus laimė ir visos žmonijos gerovė įmanoma tik tada, jei jų poelgiai paklus moraliniam įstatymui. Tokiu būdu, Kanto mokymas apie pareigą yra rūpestis apie žmogaus ir visos žmonijos laimę.

Moralė nuo religijos skiriasi iš pagrindų, Dievas – tai laimės ir pareigos sutapimo garantija aname pasaulyje, bet Kantui svarbu tai, kad doroviniai jausmai gimsta ne iš tikėjimo, bet patys savaime. Kantas įsitikina, kad Dievu reikia tikėti, bet jo egzistavimą sunku įrodyti, gal ir nereikia, teoriniai ir religiniai principai nesutampa su doroviniais. Savo veikale apie vienintelį Dievo įrodymo būdą jis rašo, kad reikia būti tikram, jog Dievas egzistuoja, bet visai nebūtina tai įrodyti. Jei žmogus atlieka kokį dorą poelgį iš baimės mirti, tai pagal Kantą, čia nieko nėra dorovingo, nes tada paklūstama Dievui, kaip paklūstama velniui. Dorovinis imperatyvas vertingas pats savaime.

Pagal Kantą egzistuoja daug gerų dorovinių kokybių ir jausmų, kuriuos galima vertinti kaip gėrį, nors jie iš tikrųjų nepriskiriami tikram gėriui. Todėl tikrasis geradaris turi remtis tik principais, ir kuo jie bus bendresni tuo tas gėrio skleidimas bus aukštesnis. Tie principai ir yra tikroji tiesa geradariui, o užuojauta, paslaugumas ir t.t. gali būti vadinami tik švelnesniu gėriu.

Neįmanoma aprėpti ir išspręsti visų problemų keliamų Kanto etikoje susijusių su grynojo proto veikla. Todėl ir paskutiniais metais pastebima tendencija analizuoti fizinius, socialinius, terminologinius aspektus jo praktinėje filosofijoje.2. LAISVĖ IR ETIKA
Laisvė – Kanto filosofijos nervas, ji yra vienas iš kertinių moralės ir religijos akmuo, o taip pat raktas grynojo ir spekuliatyvaus protų susisteminimo raktas – taip charakterizuojama laisvės problema Kanto etikoje. Kantas neišvengia metafizinės kalbos analizuodamas laisvės problemą. Iš tikrųjų jis neatskleidžia būtinumo turinio, apsiribodamas tvirtinimu apie negatyviąją laisvę, tai yra “laisvė iš.”, nors kreipiasi su laisvės supratimu, tarsi žinojimas apie ją būtų pasiektas. Protas negali paaiškinti kaip ši laisvė gali būti pasiekta. “Grynojo proto kritikoje” Kantas parodė tik tai kaip mes galime ją mąstyti, nesusiduriant su prieštaravimais. Jos įrodymą jis paliko praktiniam protui, pripažindamas žmogaus gamtinį netobulumą, tuo pačiu jis jame matė protingą būtybę, kuri sugeba padedant savajam protui ir doroviniam imperatyvui apriboti ir įveikti savus geismus.” Žmonės turi pakankamai proto tam, kad galėtų save kontroliuoti ir elgtis pagal moralinius principus.”

Kantas, kaip dualistas, žino tik du priežastingumo lygius – gamtoje ir laisvėje, pirmame ji suprantama mechaniškai, o antrame – metafiziškai, o kadangi žmogiškoji laisvė atskiriama nuo gamtiškosios, kadangi gamta, kūnas ir siela atskiriami vienas nuo kito, tuo pačiu idėjos ir hipotezės apie jas, negali atskirti teisingu skirtumu. Kaip įmanoma protingos būtybės laisvė pasaulyje, kur svarbiausia būtinybė, o ne laisvas priežastingumas. Kantas laisvės supratimą vadina raktu paaiškinančiu norų autonomiškumą. Universalios valios idėją vysto kategorinis imperatyvas, bet jis reikalauja trečiosios jungiančios grandies tarp jo tvirtinamos žmogaus valios ir universalios valios taisyklės. Ta trečioji grandis ir yra laisvės suvokimas. Laisvės idėjos dėka Kantas išskiria gamtiškojo žmogaus proto ypatybę – jo “kaltę”, kurioje slypi lemiamas nesutapimas tarp gamtos reikalavimo ir proto galimybės. Kantas mato išeitį ieškant naujos metafizikos. Būtent dėl to jo pozityvi kritika tapo bandymu pristatyti spekuliatyvią filosofiją, kaip kelią į praktinę filosofiją. Kanto filosofija atmeta spekuliatyvią metafiziką, tik tam, kad ji atveria naujus metafizikos kelius.

Ankstesniuosiuose savo moralinės filosofijos kūriniuose Kantas pradeda iš kompleksinio praktikos supratimo, kuris pasireiškia trimis skirtingomis vertybėmis, sugebėjimu, protavimu ir drąsa. Kiekviena iš jų yra žmogaus veiklos pagrindas – techninės, pragmatinės ir moralinės. Taip aiškindamas praktiką Kantas išskiria tris gėrį į problematišką, pragmatinį ir moralinį. Ir iš šio trejeto išveda tris skirtingus imperatyvus: hipotetinį, praktinį ir kategorinį. Sugebėjimas reikalauja praktinio praktikos patikrinimo. Drąsa reikalinga įgyvendinant moralės taisykles.

Kanto laisvės koncepcija suprantama ne vienareikšmiškai, ir gali būti suprantama, pirmiausia kaip teigiama laisvė, kuriai esant žmogus laisvas tik tada, kai jo veiksmai morališkai teisingi, ir antra, kaip neutrali laisvė, kai jai esant žmogus gali rinktis teisingą arba neteisingą veiksmą būtent tada, kai jo poelgis prieštarauja pareigai. Kanto teorijoje abu šie aspektai įmanomi, nes iš vienos pusės, tik kategorinio imperatyvo sąlygojami veiksmai sutampa su tikruoju charakteriu, iš kitos pusės, būtina palikti moralinės atsakomybės žmonėms, kurie veikia prieš moralės įstatymus.

„Grynojo proto kritikoje“ laisvė kartu su sielos nemirtingumu ir Dievo egzistavimu priskiriama tai sričiai, kur yra ne jausmų ir proto ribose. Drovinis protas – ypatingos prigimties protas, praktinio nepažinto siekimo protas, su kuriuo jausmai neturi nieko bendro. Iš to seka jausmų, drovinio proto, laimės ir pareigos autonomija.

Savo etikoje Kantas pradeda atskirti veiksmą nuo ketinimo. Laisvi poelgiai yra savaime geri, nes jie geri savo ketinimais ir eiga. Moraliai laisvi poelgiai turi gėrį kuris vertinamas nepriklausomai nuo veiksmų, bet priklausomai nuo ketinimų. Kitaip moralinė laisvė būtų mažesnė nei fizinė. Todėl Kantas ir atskiria laisv.os dorovės sfera nuo gamtos, nes čia svarbesnis ne priežastinis veiksmas, bet ketinimas, motyvas. Taip Kantas analizuoja laisvės principą, arba laisvė – tai laisvo pasirinkimo ir veiksmo įgyvendinimas nepriklausomai nuo tikrovės reikalavimo.

Ne jausmai, ne gamta, o protas – ypatingas, neturintis pažinimo protas apsprendžia dorovinius žmogaus poelgius. O subjekto doroviniu poelgiu šaltinis – laisvė, kaip vienas iš apsprendžiančių aspektų dorovinį protą. Laisvė Dievo egzistavimas ir sielos nemirtingumas – tai trys dorovės pagrindai, kurie apriboja žinojimą: pirma iš jų tai laisvė. Žmogaus paklusimas nelengvas, bet neišvengiamas. Daug žiauresnis ir netikresnis, nei tas neišvengiamumo laikas, yra vieno žmogaus paklusimas, kito žmogaus valei. Tam kuris priprato būti laisvas nėra didesnės nelaimės, kaip būti valdomam tokio pat padaro kaip jis, kuris gali priversti jį atsisakyti savo valios ir daryti tai ko jis nenori. Laisvės poreikis toks didelis, kad jeigu žmogui duoti rinktis tarp mirties ir vergovės, dauguma pasirinktų mirtį, taip mano Kantas. Juk kiekvieno valia yra jo paties siekių ir polinkių produktas ir sutampa su jo paties įsivaizduojamu gerbuviu. Gyvulys, kuris paklūsta žmogui, jaučia savo nelaimę, jai tas žmogus blogas, bet, kaip mano Kantas, tai jaučia ne kiekvieną akimirką, taip pat gyvulys nieko nežino apie savo egzistavimą. Žmogus, kuris priklauso nuo kito, jau ne žmogus, jis prarado tą vardą, ir dabar jis, ne kas kitas, kaip kito žmogaus nuosavybė. Tokiu būdu Kantas prieina išvados apie laisvę, kaip esminę žmogaus būties charakteristika, kuri išaukština jį virs kitų gyvūnų. Laisvė – tai išorinė sfera, bet vidinio jausmo, ją galima pavadinti žmogiško orumo jausmu.

Žmogus, tuo pat metu priklauso dviem pasauliam, rašo Kantas. Vienas – gamtos pasaulis, empyrinė būtis, laikas, kitas – laisvės pasaulis. Kantui laisvė reiškia nepriežąstingumą, o sugebėjimas protingos būtybės pačiam nustatyti sau taisykles. Kai žmogus pats nustato taisykles, kurios tuo pačiu gali būti taikomos ir visiems žmonėms, štai tada jis laisvas. Tai ir yra dorovė. Tai, kad tie įstatymai apsprendžiami laisva, savo paties žmogaus iniciatyva, kuri savo ruožtu negrindžiama jokiais gamtiniais determinantais, o tik pačio žmogaus protu, tai čia pasireiškia subjektyvus ir autonominis moralės charakteris. Tai, kad šis įstatymas turi būti tik bendras visiems, pasireiškia jo objektyvus būtinumas – ne empyrinis, bet trancedentalinis objektyvumas, būtinumas, kuris padeda žmogui išeiti iš gamtinio pasaulio.

Teoriniame ir etiniame Kanto mokymuose išryškėja nevienareikšmiškas žmogaus laisvės supratimas. Prieštaravimas yra toje etinėje dalyje, kur tvirtinama, kad žmogus yra tikslas pats sau, ir politinėje teorijoje, kur žmogus yra pristatomas, kaip priklausomas nuo išorinių jam faktorių, pavyzdžiui, kaip nuosavybės valdymas. Kantas leido moterų, vaikų, ir “pasyvių piliečių” politinių teisių apribojimą. Bet tuo pačiu, Kanto politinėse teorijose aiškiai išreikšta mintis apie tai, kad būtinai reikia ieškoti kelių, kaip tobulinti teisinę tvarką. Kantas smerkė despotizmą, jis despotizmu vadino tokią valdymo sistemą, kur pavaldiniai negali patys spręsti kas jiems naudinga ir panašiai. Jis teigė, kad valdymas turi vienyti gabius žmones.

Aplamai, I.Kantas užbaigia švietimo epochą. Švietimo epocha išaukština žmogiškąjį protą ir išvaduoja jį nuo religijos. I.Kantas tą tradiciją užbaigė, jis apibendrina anglų empirizmą, kurį skelbė Dž.Lokas, D.Hume, tai pat remiasi racionalistinėmis idėjomis, kurias skelbė R.Dekartas, jis įtvirtina žmogaus protą. Jis kalbėjo apie proto ribas, ir tai sukėlė jo amžininkų diskusijas. I.Kantas atskyrė ir pabrėžė, kad žmogaus protas nėra Dieviškas, kad jis yra ribotas. Žmogus mąstydamas dalyką, protu jo sukurti negali. Jei žmogus nesuvokia proto ribų, jis gali patekti į didelę bėdą. Žmogaus protą riboja priorinės jusliškumo formos, intelekto kategorijos, reguliatyvūs proto idealai. Tai ir buvo pa.grindinė Kanto mintis, jo filosofijos išskirtinumas iš kitų jo laikmečio mąstytojų.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. I.Kantas. “Grynojo proto kritika” Vilnius. Mintis. 1982.
2. I.Kantas. “Politiniai traktatai” Vilnius . Aidai. 1996.
3. Aizenbacher “Filosofijos įvadas” Vilnius. Aidai. 1996.
4. L. von Aster “Filosofijos istorija” Vilnius. Alma littera. 1995.
5. Filosofijos atlasas. Alma littera. 2000.

Leave a Comment