ETIKA KANTO FILOSOFIJOJE

ETIKA KANTO FILOSOFIJOJE

REFERATAS

Turinis

Įvadas 3
Kategorinis imperatyvas 4
Maksimos 6
Bendras dėsnis 6
Moralinis svarstymas 7
Išvados 12
Literatūra 13

Įvadas

Etikos istorijoje Kantas yra viena didžiausių išskirtinių figūrų. Nes greičiausiai dauguma vėlesnių filosofų, taip pat ir daugelis tų, kurie buvo sąmoningai nusiteikę prieš Kantą, etiką, kaip dalyką, apibrėžė Kanto terminais. Kantas tam tikra prasme buvo ir tipiškas ir įtakingiausias švietimo atstovas; tipiškas, nes tikėjo drąsaus protavimo galia ir institucijų reformos efektyvumu (kai visos valstybės bus respublikos, daugiau nebebus karų); įtakingiausias, nes aplenkė savo laiką, savo mąstymu arba išsprendęs nuolat pasikartojančias švietimo problemas, arba jas performulavęs daaug brandesne forma.

Kategorinis imperatyvas

Išvertus iš lotynų kalbos ,,imperatyvas” reiškia ,,įsakymas” ar,, paliepimas”.Moralėje tai būtų paliepimas vienaip ar kitaip elgtis. Kanto etikoje reiškia, kad vidinis elgesio paliepimas yra besąlygiškas, griežtas.Norint moraliai elgtis, jo negalima nei apeiti, nei pakeisti kuriuo nors kitu.Išryškėja dar vienas aspektas to, ką Kantas vadina moraliu ar nemoraliu elgesiu. Etinis elgesys nėra šiaip elgimasis, bet toks elgesys dėl kurio apsisprendžiama, kurį žmogus pats sau padiktuoja, į kurį krypsta jo valia.

Bet doras elgesys yra ne tiek žmogaus polinkių, kiek jo sąąmoningo apsisprendimo dalykas. Valia turi būti sąmoningai nukreipta vykdyti moralės dėsnį: jei ir priverstume žmogų gerai elgtis, nepadarytume jo moraliu. Šis valios nukreiptumas nėra ir savivalė ar savimeilė: ,,Ribos tarp dorovės ir savimeilės tokios tikslios ir griežtos, kad net pati pa

aprasčiausia akis negali suklysti skirdama, kas priklauso vienai ir kas – antrai”.

Moralės dėsnis nėra tai, ką aš vienas pats žinočiau turintis savyje, nors būtent savyje jis ir atrandamas. Žmogus gyvena tarp kitų žmonių, todėl ir elgesio kriterijus ar taisyklė apibrėžiama santykyje su kitais. Kategorinis imperatyvas yra toks: ,,Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidinio principas”.Valios maksima yra tai, ko mano valia privalo siekti. Taigi šią taisyklę supaprastintai galėtume suformuluoti taip: elkis taip, kad jei kiekvieno valia siektų to paties,ko sieki tu, pasaulio tvarka nebūtų suardyta. Kantas pateikia pavyzdį: jei kiekvienas meluotų, nebūtų įmanoma niekuo pasitikėti,nebūtų sudaromos jokios sutartys, nebūtų įmanoma nieko bendrai nuveikti. Tai jau būtų pasaulio tvarkos suardymas.
Kantas atskiria kategorinį imperatyvą nuo hipotetinio. Hiipotetinis imperatyvas yra imperatyvas, kuriuo žmonės paprastai grindžia savo poelgius. Jis nėra grynas imperatyvas, todėl ir vadinamas ,,hipotetiniu”. Jis yra nukreiptas į kokias nors elgesio pasekmes. Jis yra pajungtas tam tikram norimam tikslui ir negali būti visuotinis, nes kyla iš žmogaus patirties. Todėl hipotetiniai imperatyvai ir vadinami praktiniais paliepimais, o ne dėsniais.

Jie priklauso nuo to, kokia yra žmogaus praktika ir paliepia ją patenkinančius ar atitinkančius poelgius. Kategorinis imperatyvas yra grynas, nes jis nepriklauso nuo praktikos ir nuo padarinių, kuriuos poelgis gali su
ukelti. Dažnai moralūs, kategorinio imperatyvo diktuojami poelgiai, visai nėra malonūs, priešingai, malonumo atsisakoma, kad būtų išvengta nemalonių poelgio padarinių. Hipotetinis imperatyvas pataria elgtis taip, kad pasiektume norimus padarinius.Taip ir atskiriami kategorinis ir hipotetinis imperatyvai: pirmasis yra grynas moralės dėsnis, antrasis atsižvelgia į galimas elgesio išdavas.

Poelgiai gali būti moralūs ir nemoralūs, sukeliantys malonius ar nemalonius padarinius. Kantas nesvarsto tos galimybės, kad nemoralus elgesys gali sukelti nemalonius padarinius. Mažai jis kalba ir apie tai, kad moralūs poelgiai gali būti malonumo priežastis. Jis teigia, kad geriausiai moralumas išryškėja tada, kai jo diktuojami poelgiai nėra malonūs ar net labai nemalonūs.
Kantas ir bando pagrįsti, kad nepaisant žmogaus malonumo – nemalonumo išgyvenimo, moralumas išlieka būtinas ir imperatyvus. Jis parodo nekintamo nuo empirinių sąlygotumų (malonumo – nemalonumo jausmo išgyvenimo) moralės dėsnio ar taisyklės buvimą. Kalbėdamas apie nemoralaus elgesio sukeliamą malonumą, Kantas sako, kad taip elgdamasis žmogus vadovavosi praktiniais paliepimais, ir toks elgesys yra ne moralus , o legalus. Moralumo – malonumo griežtas atskyrimas ypač svarbus Kanto etikoje.

Svarstant hipotetiškai trancendentalumas kaip grynasis (t.y. malonumo-nemalonumo motyvų empiriškai neinstrumentalizuotas) protas pats savaime yra praktinis ir todėl pakankamai determinuoja valią: kas iš to seka aiškinant žmogaus praktiką? Aišku jau yra tai, kad jei grynasis protas būtų pats savaime praktinis, tai praktika būtų motyvuota dvejopai: tad turėtume sk
kirti du valios determinavimo pagrindų tipus:
1. Empirinius determinavimo pagrindus (malonumo-nemalonumo motyvai), t.y. juslinius polinkius (afektus, instinktus, jausmus, aistras). Tai, kad esame motyvuojami tokio tipo motyvų, yra akivaizdu.
2. Neempirinio determinavimo pagrindo tipą, kai determinavimas kyla iš grynojo proto. Čia susiduriame su iš esmės kitokia proto motyvacija. Bet kokia empiristinė etika neigia tokios motyvacijos galimybę.

Kaip turėtume suprasti tokią proto motyvaciją?

Kadangi mums rūpi grynojo proto motyvai, tai jie turi būti gryni, t.y. jie turi būti iš esmės nepriklausomi nuo bet kokių malonumo-nemalonumo motyvų. Vadinasi, jie neturėtų motyvuoti asmenine nauda ar subjektyvia palaima. Jei proto motyvai šia grynumo prasme turėtų būti nukreipti į praktiką, tai jie turėtų būti suvokiami ir turi motyvuoti kaip besąlygiškas privalėjimas, kaip plikas įsakymas, kaip grynas įpareigojimas. Jiems turėtų būti būdingas besąlygiško t.y. kategorinio imperatyvo pobūdis. Ši kategorinė proto motyvacija turėtų plaukti tiesiog iš kiekvienos protingos būtybės protingumo: grynasis protas pats savaime tampa praktiniu ir kartu iškelia tą kategorinį privalėjimo reikalavimą, kuris kaip tik dėl to iš esmės yra bendražmogiškas.

Tad proto motyvacija turi iš esmės skirtis nuo bet kokių hedonistiškai sąlygotų sumanumo taisyklių ar protingumo patarimų. Ji nesutampa nė su vienu empiriniu determinavimo pagrindu. Ji negali empiriškai kilti iš patyrimo ar mokymosi proceso, o tampa suvokiama tik taikant protą, ir apskritai tik ir da
aro įmanomą moralinę patirtį. Todėl taip pat nėra svarbu, ar mes tą kategorinį reikalavimą pripažįstame ar ne. Greičiau žmogus kaip protinga būtybė yra iš esmės moralinis subjektas ir kaip toks būtinai susiduria su šiuo reikalavimu. Tas faktas, kad jis gali elgtis priešingai negu reikalaujama, nieko nekeičia – jis vis tiek tam reikalavimui pavaldus.Kaip tik dėl to, kad jis yra jam pavaldus, nepaklusimas gali įgauti kaltės reikšmę.
Šį kategorinį imperatyvą turi sudaryti du momentai:
1. Viena vertus, grynasis proto motyvas turėtų jame įgyti besąlygišką (kategorinį) įpareigojantį pobūdį. Todėl jis turi aprėpti transcendentalinį momentą. Kanto teigimu, šį momentą sudaro bendro dėsnio idėja.
2. Kita vertus, šis proto motyvas turi būti pritaikomas mūsų konkrečioje, pasaulyje besiskleidžiančioje praktikoje. Todėl jis turi aprėpti empirinį momentą. Jį Kantas aptaria, kalbėdamas apie mūsų veiklos maksimas.

Maksimos

Pasak Kanto, maksimos yra subjektyvūs praktiniai principai, turintys ,,bendrąją valios determinaciją”. Kasdienėje praktikoje visuomet orientuojamės pagal tam tikrus bendrus principus, kuriuos subjektyviai traktuojame kaip tinkamus, naudingus, patikimus ar pagrįstus. Užuot stengęsi kiekvienoje naujoje situacijoje vis iš naujo susiorientuoti, mes apskritai laikomės tokių principų. Todėl kiekvienas vadovaujasi tam tikromis bendromis veiklos maksimomis, kurios subjektyviai gali būti labai įvairios.
Maksimos kaip bendri, subjektyvūs principai turi pobūdį vertinimo principų, taikomų ištisoms gyvenimo sritims. Maksimos gali būti, pavyzdžiui, tokios: “Būk paslaugus!”, “Būk garbingas!”, “Būk mandagus!”,” Gyvenk sveikai!”, bet gali ir būti ir tokios: “Nieko nepaisydamas siek tik savo naudos!”, “Meluok, jei sakydamas tiesą, gali sau pakenkti!”, “Malonumus laikyk svarbesnius už sveikatą!” ir t.t. Maksimos yra empiriškai duoti bendri orientyrai, kuriais, praktinėje veikloje vadovaujasi konkretūs asmenys. Jos išreiškia praktines žmonių nuostatas. Visiškai nebūtina savo maksimas aiškiai suvokti ir suformuluoti; jos yra įdiegtos mūsų nuostatose.

Bendras dėsnis

Jei maksimos yra empirinių orientyrų pobūdžio, tai dabar mums rūpės kategorinės proto motyvacijos atsparos taškas. Čia mums rūpės kriterijus, bandomasis akmuo ir mastelis, kuriuo remdamiesi vertinsime ar tikrinsime maksimas.
Šis kriterijus negali būti empiriškas. Jis savaime turi kilti iš grynojo proto. Pirmoje kritikoje Kantas parodė, kad protas kaip teorinis protas pateikia mūsų pažinimui visumos reguliatyvias idėjas. Jei grynasis protas tampa praktiniu, jis taip pat turi pateikti mūsų veiklai visumos idėją, tačiau ne teorinę, o praktinę idėją.
Jei grynasis protas tampa praktiniu, jis privalo kategoriškai- normatyviai pateikti praktikai praktinės visumos idėją, t.y. protingai sutvarkytos socialinės asmenų sistemos idėją. Šiuo požiūriu proto imperatyvas kategoriškai įpareigoja tikrinti veiklos maksimas šia proto idėja. Vadinasi, aš privalau veikdamas vadovautis tik tokiomis maksimomis, kurios gali būti protingai sutvarkytos asmenų sistemos bendraisiais įstatymais. Todėl mano veiklos maksimos turi būti tokios, kad jas būtų galima apibendrinti, universalizuoti. Tik patikrintos šiuo kriterijumi, maksimos tampa praktiniais arba moraliniais dėsniais.
Kaip matėme, maksimos pirmiausia yra vien empiriškai-subjektyvūs praktiniai principai, o maksimose glūdinti žmonių bendrijos suformavimo idėja iš pradžių yra tik subjektyvi idėja, priklausanti nuo subjektyvių interesų bei preferencijų, kad pasiektume tą objektyvų požiūrį, kuris turi galios kiekvienai protingai būtybei. Tik dėl šio patikrinimo maksimos tampa praktiniais dėsniais.

Moralinis svarstymas

Jei konkrečioje situacijoje iškyla klausimas ,,Ką aš privalau daryti?”, ,,Kaip aš privalau pasielgti?”, tai iš šios pamatinės struktūros išplaukia moralinis svarstymas:
• Pirmiausia įsivaizduoju įvairias veiklos galimybes, iš kurių vieną privalau pasirinkti.
• Tada aš savęs klausiu, kokios veiklos maksimos sudaro atskirų veiklos galimybių pagrindą.
• Patikrinu šias veiklos maksimas visuotinio įstatymo idėja ir matau, kad leistina yra rinktis tik tą veiklos galimybę, kuri išlaiko šį patikrinimą.
Kantas patikslina maksimos patikrinimo procedūrą, skirdamas dvi jo formas – vieną griežtesnę, o kitą švelnesnę.
Pagal pirmą, griežtesnę, keliamas klausimas, ar šią maksimą galima neprieštaringai mąstyti kaip visuotinį įstatymą. Tad kriterijus čia yra loginio pobūdžio.
Pagal antrą, švelnesnę maksimos patikrinimo formą, keliamas klausimas, ar maksimos galima neprieštaringai norėti kaip visuotinio įstatymo. Čia susiduriame ne su galimybe logiškai neprieštaringai mąstyti, o su negalėjimu norėti , remiantis proto ar argumentų pagrindu.
Kaip pavyzdį Kantas pateikia nenorą kultivuoti savo sugebėjimus. Kas nors yra ,,linkęs geriau atsiduoti malonumams, negu ugdyti ir vystyti savo sėkmingus įgimtus gabumus’’. Žinoma , galėtume logiškai neprieštaringai mąstyti pasaulį, kuriame visi veiktų pagal šią maksimą. Tačiau galime rasti proto argumentų, versiančių mus atmesti tokią būklę, kai ši maksima yra visuotinis įstatymas. Tad mes negalime logiškai neprieštaringai norėti tokios pasaulio būklės.
Mes rekonstravome kategorinio imperatyvo pagrindinę formulę, kuri Kanto etikoje funkcionuoja kaip moralės principas ir dorovės dėsnis. Ji skamba taip:
Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų būti ir visuotinio įstatymų leidimo principas.
Matome, kad kategorinio imperatyvo formulė neturi jokio apibrėžto moralinio turinio, o nustato tik visuotinio įstatymo formą kaip maksimų vertinimo kriterijų. Šiam universalizuojamumui būdinga proto forma yra tikrasis moralinės motyvacijos grynasis branduolys. Kantas taip aiškina kategorinį imperatyvą:
Vadinasi, praktinė taisyklė yra besąlygiška, taigi pateikta kaip kategorinis praktinis teiginys, kuris objektyviai determinuoja valią besąlygiškai ir tiesiogiai. Juk grynasis, pats savaime praktinis protas čia tiesiogiai turi įstatymų leidimo galią. Valia mąstoma kaip nepriklausoma nuo empirinių sąlygų, taigi kaip grynoji valia, kaip determinuota vien tik dėsnio formos, ir šis determinantas laikomas pirmąja visų maksimų sąlyga.
Kantas paaiškina kategorinio imperatyvo pagrindinę formulę vadinamąją gamtos dėsnio formule. Ji skamba taip:
Elkis taip, tarytum tavo elgesio maksima per tavo valią galėtų tapti visuotinu gamtos dėsniu.
Šioje formulėje kalbama apie analogiją tarp asmenų sistemos ir gamtos sistemos. Gamtos sistema yra determinuota ir reguliuojama gamtos dėsnių. Asmenų sistema turi būti protingai determinuota ir tvarkoma praktikos. Vadinasi, turime taip elgtis, kad mūsų veiklos maksimos protingai sutvarkytoje asmenų sistemoje galėtų funkcionuoti kaip dėsniai taip, kaip gamtos dėsniai funkcionuoja gamtoje.
Ar hipotetinės rekonstrukcijos rezultatas iš tikro yra faktas? Ar transcendentalumas kaip grynasis protas yra praktiškas? Kantas kategorinio imperatyvo įsisąmoninimą vadina proto faktu, ,,kadangi jis pats savaime mums peršasi’’, būtent – kaip ,,vienintelis faktas grynojo proto, kuris dėl to pasiskelbia pirminiu įstatymų leidimo galią turinčiu protu(sic volo, sic jubeo[= taip noriu, taip liepiu]“. Tuo jis nori pasakyti, kad čia turime vienintelį tašką, kuriame transcedentalumas tam tikra prasme yra patiriamas, nes jis ,,peršasi” sąmonei, įsakmiai ,,pasiskelbia” ir reikalauja pagarbos.
Minėtasis faktas yra nepaneigiamas.Tereikia išanalizuoti, kaip žmonės sprendžia apie tai, ar jų poelgiai atitinka dėsnį, ir kiekvienu atveju pamatysime, kad, nors ir ką sakytų polinkis, vis dėl to jų protas, nepaperkamas ir paties savęs verčiamas, atliekant poelgį valios maksimas visada sugretina su grynąja valia, t.y. su pačiu savimi, laikydamas save praktiniu. O šį dorovės principą kaip tik dėl įstatymų leidimo visuotinumo, kurį protas padaro aukščiausiu formaliu valios determinantu nepaisant visų subjektyvių valios skirtingumų, protas drauge paskelbia dėsniu visoms protingoms būtybėms, kiek jos apskritai turi valią.
Kanto teigimu, yra gerai žinoma, jog universalizavimo arba mūsų maksimų patikrinimo, taikant bendro dėsnio formą, požiūriu visuose moraliniuose sprendiniuose kaip atramos tašką galima aptikti moralumo savybę. Tad, anot Kanto, klausimą ,,ar tai moralu?” galima interpretuoti kaip klausimą ,,ar galiu norėti, kad visi elgtųsi taip, kaip aš elgiuosi dabar?”
Tuo Kantas nori pasakyti, kad egzistuoja visiems žmonėms, visoms protingoms būtybėms galiojantis dorovės dėsnis, kuris kiekviename subjektyviame praktiniame prote pasireiškia kaip kategoriškai įpareigojantis, t.y. jokiais empiriniais motyvais neinstrumentalizuojamas principas. Tai, kas šiame dorovės dėsnyje morališkai motyvuoja, yra ne konkretus turinys, bet vien visuotinio dėsnio proto forma. Todėl kalbame apie Kanto etikos formalizmą.
Rekonstravome pagrindinę kategorinio imperatyvo formulę. Ji rodo, kad proto motyvacijos branduolį sudaro visuotinio dėsnio forma. Ja privalome tikrinti mūsų maksimas. Tuo paaiškinamas moralės dalykų kategorinio pareigos pobūdžio formalumas. Tačiau kategorinio imperatyvo kaip moralės principo apibrėžimas šia pastaba dar nesibaigia. Moralės sąvokai priklauso ne tik pareigos pačios savaime aspektas, bet ir praktikos tikslo aspektas. Veiklą sąlygojančiai valiai svarbu, kad ji turi tam tikrą tikslą, yra į ką nors nukreipta, ko nors siekia.
Dažnai etikoje skiriami trys aspektai, kurie įvairiose etikos sistemose sudaro įvairias svarumo konsteliacijas: pareigos, gėrybės ir dorybės.
Tikslo aspektas verčia kelti klausimą: jei moralės principas turi būti grynas, tai gryną, vien formaliai apibrėžtą pareigą turi atitikti toks pat grynas tikslas. Šis tikslas turi plaukti iš grynojo proto. Todėl jis turi iš esmės skirtis nuo empirinių malonumo-nemalonumo motyvacijos tikslų, kurie rūpi empiristinei etikai. Kaip kategorinės pareigos koreliatas, moralumo tikslas turi būti besąlygiškas, absoliutus tikslas, todėl aukščiausias gėris. Sykiu šis proto tikslas turi būti objektyviai-būtinas visoms protingoms būtybėms. Todėl Kantas pastebi štai ką: visi mūsų sau empiriškai keliami tikslai (pagal malonumo-nemalonumo motyvaciją), visuomet yra tik reliatyvūs tikslai, nes vertę jiems teikia vien tik sąryšis su individualiu subjekto sugebėjimu geisti; ši vertė neduoda universalių principų, būtinų kiekvienai protingai būtybei ir kiekvienam norui, t.y. neduoda praktinių dėsnių.
Tad šie empiriškai-reliatyvūs tikslai iš esmės visuomet yra tenkinimo priemonės subjektyvių poreikių, kuriems būdingas atsitiktinumas. Kantas šiuos empiriškai-reliatyvius, vien kaip priemones pasireiškiančius tikslus vadina daiktais. Jų vertę galima nusakyti kaip jų kainą ir palyginti su kitų daiktų verte. Daiktus galima pakeisti kitais daiktais, galima juos mainyti, pirkti, parduoti ir t.t. Vadinasi, empiristinės teleologijos srityje nėra absoliutaus tikslo, kuris galėtų būti traktuojamas kaip kategorinio imperatyvo koreliatas. Jei egzistuotų vien šie daiktiški, reliatyvūs tikslai, kurie visuomet yra tik priemonės, tai kategorinis imperatyvas būtų betikslis. Pasaulyje, kuriame egzistuoja vien daiktai, jo kategoriškumas būtų beprasmis. Čia kyla klausimas: ar egzistuoja absoliutus tikslas, t.y. kažkas, kas nėra vien daiktas ir todėl negali būti subendravardiklintas su kitais daiktais bendru kainos vardikliu ir kieno pats apibrėžimas neleidžia jam būti vien priemone, nes jo „buvimas pats savaime turi absoliučią vertę“.
Kantas sako, kad svarbiausia poelgyje yra moralės dėsnio paskata, visa kita yra nepatvaru ir veidmainiška, ,,net rizikinga manyti šalia moralės dėsnio esant dar kelias kitas paskatas. Taigi malonumas nėra viena iš keletos galimų moralaus elgesio paskatų. Kodėl būtent moralės dėsnis, kitaip sakant, kategorinis imperatyvas, yra vienintelė būtina žmogaus elgesio paskata? Kantas atsako taip:Žmonėms ir visoms sukurtosioms protingoms būtybėms moralinis būtinumas yra prievarta, t.y. privalėjimas, ir kiekvienas juo grindžiamas poelgis turi būti įsivaizduojamas kaip pareiga, o ne kaip jau savaime mums patinkanti ar galinti patikti veiksena”. Moralus poelgis yra vykdomas iš pareigos. Moralinis būtinumas ne tik kad nesiejamas su malonumu, bet netgi pabrėžiama,kad tai yra prievarta, vadinasi atriboja nuo malonumo vaizdinio. Moralumo siekis ir yra žmogaus aukštesnysis sugebėjimas norėti. Jis kyla tiesiogiai iš praktinio proto, ir jam yra pajungtas žemesnysis sugebėjimas norėti, kylantis iš malonumo siekio. Kantas yra tiek griežtas, jog sako, kad net mažiausia žemesniojo sugebėjimo norėti paskatų priemaiša kenkia lemenčio proto stiprybei ir pranašumui. Protas teikia moralės dėsnį. Todėl jis daug tikriau ir patvariau įtakoja elgesį negu malonumo – nemalonumo jausmas.
Taigi poelgis tikrai moralus yra tik tada, kai malonumas jo vykdymui neturi jokios įtakos. Kantas mano, kad pats žmogus gali labai gerai atskirti moralias poelgio paskatas nuo malonių, tačiau neretai pasiduoda malonumo vaizdiniui ir to nepadaro. Kritiškas praktinis protas, kurio aptarimui Kantas paskyrė ,,Praktinio proto kritiką”, turėtų pašalinti visus neaiškumus ir atverti kelią moralumui.
Kantas moralumą atskiria ne tik nuo malonumo vaizdinio, bet ir nuo laimės siekio. Jis pastebi, kad dažnai laimės išgyvenimas siejamas su malonumo jausmu. Tokią laimę jis sako esant savimeile: materialūs praktiniai principai, kai renkamasi atsižvelgiant į malonumą arba nemalonumą, ,,yra visiškai vienarūšiai, nes juos apima savimeilės arba asmeninės laimės principas”. Žemesnysis sugebėjimas norėti turi būti pajungtas aukštesniajam, o asmeninė laimė – moralumui. Todėl ir moralus žmogus nebūtinai yra laimingas, dažniausiai būna atvirkščiai. Kaip teigia Kantas, nėra nė mažiausio pagrindo būtinam ryšiui tarp dorovės ir ją atitinkančios laimės. Kantas siekė ne atrasti ryšį tarp moralės ir asmeninės, malonumo jausmu pagrįstos laimės, o nubrėžti skirtumą tarp jų. Taip jis parodo, kad ryšys tarp poelgio ir jo suteikiamos asmeninės laimės yra atsitiktinis, ir kad žmogaus moralumas, o ne jo asmeninės laimės siekis yra tai, kas jį išskiria iš visų kitų būtybių.
Filosofiją siaurąja prasme, taip, kaip ją suprato senovės žmonės, Kantas vadina aukščiausiojo gėrio doktrina: ,,filosofija buvo nurodymas sąvokos, kuri turi jiems apimti aukščiausiąjį gėrį, ir elgesio, kuriuo reikia šio gėrio siekti”.
Moralus elgesys, dorybė yra pirmasis gėris, vienintelė sąlyga aukščiausiajam gėriui pasiekti. Tačiau praktiškai aukščiausiojo gėrio sąvoka labai neaiški. Aukščiausiasis gėris gali būti pasiektas valios nuostatai visiškai atitinkant moralės dėsnį. Tačiau tai, kaip pabrėžia Kantas, yra ,,šventumas – tobulybė nepasiekima nei vienai jutimais suvokiamo pasaulio protingai būtybei jokiu jos egzistavimo momentu”. Todėl negali būti pasiekta visiška pilna laimė, antroji dorovės pusė ar antrasis būtinas aukščiausiojo gėrio elementas. Žmogus niekada negalės pasiekti ir visiškos valios laisvės, tai yra nuo empirinių sąlygotumų.
Tai, kad tiek visiškai įgyvendinta dorybė, tiek laimė, tiek laisvė yra galimos, nėra tiesiogiai įrodoma. Praktinis protas teigia esant šią galimybę kaip būtiną aukščiausiojo gėrio galimybei . Tai praktinio proto postulatai. Jie peržengia praktinio proto taikymo ribas, tačiau jam yra būdingi ir naudingi. Tai yra nemirtingumo, laisvės ir Dievo buvimo postulatai. Jais peržengiama jutiminė žmogaus prigimtis ir persikeliama į jos galimybių sferą. Aukščiausiasis gėris, nenumatant šių sąvokų, negalimas.
Praktinio proto postulatai nėra tuščia galimybė ar tuščia viltis. Elgiantis pagal kategorinį imperatyvą įtvirtinama žmogiškoji vertė. Tada žmogus jau dalyvauja aukščiausiame gėryje: ,,galima teisinga dorovinė nuostata, tiesiogiai skirta dėsniui ir protinga sukurtoji būtybė gali tapti verta būti dalininke aukščiausiojo gėrio, atitinkančio jo asmens moralinę vertę, o ne tik jos poelgius”. Ir dalyvavimas aukščiausiame gėryje suteikia tą žmogiškosios vertės pajautimą, kurį Kantas vadina pasitenkinimu savo asmeniu, kai įsisavinama dorovinė nuostata. Šis pasitenkinimas ir yra tikroji žmogui galima pasiekti laimė. Tai yra intelektualinis pasitenkinimas, kai įsisąmoninama nepriklausomybė nuo polinkių. Jis visiškai skiriasi nuo to pasitenkinimo, kuris jaučiamas empiriškai ir kyla pasiekus tai, kas malonu. Moralinio pasitenkinimo šaltinis yra laisvė, suteikianti nepriklausomybę nuo atsitiktinių troškimų. Kantas pabrėžia, kad šis pasitenkinimas yra nekintamas, taip priešpastatydamas jį atsitiktinei ir kintančiai empiriniai laimei. Šis pastovus pasitenkinimas yra tapatus žmogiškojo orumo pajautimui: tam, kad visiems epiriniams sąlygotumams, savo padėties vertei žmogus gali priešpastatyti moralės dėsnį ir savo asmens vertę, kurių buvimą ir išlikimą jis supranta kaip savo pareigą. Pagarba moralės dėsniui daro žmogų laisvą, įtvirtina jo asmens vertę.
Prievarta įdiegtas išoriškai geras elgesys skatina veidmainiškumą, o tai prieštarauja tikram moralumui. Taip galima pasiekti poelgių legalumo, bet ne nuostatos moralumo. Taip būtų skatinamas malonumo siekimas, prieštaraujantis žmogiškajai vertei.
Kaip galima priversti žmogų suprasti, kad doroviškai tobulėti būtina, kad svarbiausia jam – pajausti savo orumą? Šį kelią Kantas vadina grynojo praktinio proto metodo teorija. Vienas iš veiksmingiausių būdų šiam tikslui pasiekti yra išsamus vieno ar kito poelgio dorovinės vertės apsvarstymas. Ypač paveikūs tokie poelgiai, kuriuose nuosekliai laikomasi savo nuostatos, nepaisant to, kad galima prarasti savo padėtį, ir tokie, kurie sukelia susižavėjimą ir norą supanašėti su šiuo charakteriu.
Kanto etikos išeities taškas yra asmens vertumas. Pirma asmuo turi būti vertas pagarbos savo paties akyse, antra, siekiant savų tikslų, kito žmogaus negalima paversti tik priemone, nes tai paneigtų jo žmogiškąjį vertumą. Kanto etika pirmiausia ir yra žmogaus vertumo teorija.
Žmogus dėl savo dorovinės nuostatos gali tapti nepriklausomas nuo gyvūniškumo, išvengti jutimais suvokiamo pasaulio įtakos savo poelgiams. Būtent čia paklusimo moralės dėsniui matas ir parodo žmogaus vertę, kurios nelemia jutimais suvokiamas pasaulis, bet kuri gali būti atrasta praktiškai nuosekliai mąstant. Grynasis praktinis protas išaiškina klaidingus jutiminius siekius ir atveria tikrąją moralumo ir vertumo būti laimingu sferą.

Išvados

Kanto etikos išeities taškas yra asmens vertumas. Pirma, asmuo turi būti vertas pagarbos savo paties akyse, antra, siekiant savų tikslų, kito žmogaus negalima paversti tik priemone, nes tai paneigtų jo žmogiškąjį vertumą. Kanto etika pirmiausia ir yra žmogaus vertumo teorija.
Kanto etinę teoriją galima kritikuoti iš įvairių pozicijų. Ji ir pati yra atvira kritikai, tačiau neabejotinas jos nuopelnas tas, kad ji parodė, kur ir kaip yra galimas grynasis praktinis mąstymas, nurodė atskaitos tašką vertinti samprotavimus apie moralumą, nuosekliai vertinti pačius poelgius. Dėl savo vidinio neprieštaringumo ir ji pati yra kitų etinių teorijų vertinimo atskaitos taškas. Šis moralinio vertinimo atskaitos taškas Kanto etikoje yra žmogaus vertė ar jo orumas, kurie yra tik dėl to, kad yra moralės dėsnis. O jis ,,be galo iškelia mano vertę kaip protaujančio subjekto per mano asmenybę, kurioje moralės dėsnis man atveria nuo gyvūniškumo ir netgi nuo viso jutimais suvokiamo pasaulio nepriklausomą gyvenimą”.

Literatūra

1. Arno Anzenbacher. Etikos įvadas. “Aidai”1995m.
2. Nerija Putinaitė.Immanuelio Kanto etika. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas 1997m., Vilnius
3. Alasdair MacIntyre. Trumpa etikos istorija, dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimto amžiaus. Charibidė 2000, Vilnius

Leave a Comment