I. Kanto moralės teorija

TURINYS

1.Įvadas..............................2 2.Moralės teorija...........................3 3.Asmenybės idėja..........................5 4.Gera valia............................6 5.Laisvės problema.........................7 6.Religija ir moralė..........................8 7.Mokslas ir moralė........................9 8.Epilogas.............................10 9.Naudota literatūra.......................11

ĮVADAS

APIE KANTĄ IR JO FILOSOFIJĄ

Imanuelis Kantas gimė 1724 m. Karaliaučiuje, kur ir nugyveno beveik visą savo gyvenimą. Jis baigė valstybinę Karaliaučiaus gimnaziją, vėliau Karaliaučiaus universitete studijavo įvairius dalykus: mediciną, fiziką, literatūrą. Visas filosofo gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Karaliaučiaus universitetu. Čia jis brendo, čia nuėjo kelią nuo bibliotekininko iki rektoriaus.
Kadangi Rytų Prūsija buvo atskirta nuo kitų intelektualinių Vokietijos centrų, I.Kantas neturėjo filosofinės aplinkos, kuurioje galima išklausyti priešingų nuomonių ir argumentų. Apie viską jis sužinodavo tik iš spaudos ir knygų. Ir visgi jis nugyveno ilgus kūrybingus metus, kuiuos atidavė viską nustelbiančiam savo gyvenimo interesui – filosofijai. Gyventi jam reiškė dirbti, darbas jam teikė didžiausią džiaugsmą. I.Kanto gyvenimas – žodžių ir darbų, skelbiamų idėjų ir elgesio vienybės pavyzdys.
I.Kantas savo filosofinių pažiūrų raidą skirstė į du laikotarpius – ikikritinį ir kritinį. Tačiau antrasis laikotarpis organiškai išplaukia iš pirmojo, per kurį filosofas taip pat pasiekė gražių rezultatų. Jis domėjosi įvairiausiais mokslais, tyyrinėjo gamtos sandarą, žmogaus kilmę, suformulavo savo garsiąją Žemės kilmės hipotezę.
I.Kantas kūrė bendrą filosofijos sistemą ir jos pagrindu aiškino įvairius reiškinius. Jam reikėjo nustatyti savo filosofijos santykį su kitomis koncepcijomis. Jam gyvenant, didelę įtaką turėjo švietėjai, kurie stipriai veikė ir I.

.Kantą. Anot jo, švietimas – tai žmogaus išėjimas iš savo nepilnametystės, kurioje jis atsiduria dėl savo kaltės.
Visą sąmoningą savo gyvenimą Kantas ieškojo tiesos. Tačiau tiesa – procesas. Jo niekada neapimdavo jausmas, kad viskas padaryta, kad pasiektas absoliutas. Savo mokslą Kantas gerino, tikslino, gludino. Kanto gyvenimas – nepaliaujamas dvasios ugdymas, amžinas ieškojimas. Iki pat paskutiniųjų metų, kai mintis ištrūko iš jo kontrolės.

MORALĖS TEORIJA

Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau ir ilgiau apie juos susimąstome,- žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje.
I.Kantas

I.Kanto „Praktinio proto kritika“ –pagrindinis mąstytojo etikos veikalas, kuriame išdėstyti moralės teorijos pagrindai. Jame tiriama, kiek protas gali a priori nulemti valią ir determinuoti privalėjimą moralės srityje.
I.Kantas lyginamas su Sokratu, nes jo filosofija yra žmogiška. Jaam žmogaus problema yra pagrindinė. I.Kantas mąstė apie būties ir sąmonės dėsnius, turėdamas vienintelį tikslą – kad žmogus taptų žmogiškesnis, kad jis geriau gyventų, kad nebūtų liejamas jo kraujas, kad jam nekvaršintų galvos utopijos ir iliuzijos.I.Kantui rūpėjo problemų, su kuriomis susiduria žmogus, sprendimas.
Kuriant moralės teoriją, esminis dalykas yra dorovinio elgesio objekto ir moralumo kriterijaus nustatymas. I.Kantas nesutiko su eudemonistine dorovės samprata, kuri laimę laikė didžiausia vertybe ir moralumo kriterijumi. Jis teigė, kad laimė negali būti moralumo kriterijus, kad ji pati reikalinga pa

agrindimo. Etikos objektas yra ne laimė, ne tai, kaip žmonės turi pasidaryti laimingi. Etika – mokslas apie tai, kaip žmonės turi tapti verti laimės.
Moralę I.Kantas skirstė į legalią, sąlygotą proto, ir nelegalią, sąlygotą jausmų. Legalioji moralė yra paremta pareigos vykdymu, o nelegalioji – egoistiniais polinkiais. Mąstytojas suformulavo teorinius moralės principus, iškėlė atitinkamus dorovės reikalavimus. Anot jo, dorovė yra sąlygota gamtos, todėl ji natūrali. Pagrindinis dorovės principas – elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.
Jau „Grynojo proto kritikoje“ I.Kantas kėlė mintį, kad dorovės dėsnis ir apskritai žmogaus moralinis gyvenimas tegalimas pripažinus tris sąlygas – valios laisvę, sielos nemirtingumą ir Dievo buvimą. Ir nors teorinis protas nepajėgus įrodyti šiuos teiginius, tačiau tą nepajėgumą įveikia praktinis protas: teoriškai neįrodyta, kad žmogus laisvas, kad siela nemirtinga ir kad Dievas yra, bet reikia gyventi taip, tarsi tai būtų įrodyta.
Filosofinė dorovės sąvokų analizė liudija, kad jos kyla ne iš patyrimo, bet a priori glūdi žmogaus prote. I.Kantas netyrinėja moralės apskritai, kaip sąmonės formos, kuri atsirado kartu su visuomene ir kartu su ja trnsformavosi, kilmės. Jis kalba tik apie individo dorovinį statusą.
Kad poelgiai būtų vertinami kaip moraliai geri, nepakanka, kad jie atitiktų dorovės dėsnį; reikia, kad būtų pasielgta vadovaujantis dėsniu, kaip besąlygiška norma, sukuriančia privalėjimą. Moralus poelgis atrodo kaip ta
am tikro vidinio imperatyvo rezultatas.
Anot I.Kanto, kiekvienas poelgis yra imperatyvus, jis reikalauja sutelkti valią, kad būtų atliktas. Imperatyvus jis skiria į hipotetinius – poelgius, nulemtus tikslo ir nurodomus kaip priemonė, ir kategorinius, kurie nėra šito nulemti. Moralus poelgis – kategorinio imperatyvo padarinys; šiuo atveju žmogus nesiekia jokio tikslo, poelgis pats savaime būtinas.Kitaip tariant, kategorinis imperatyvas paliepia: elkis taip, kad tavo elgesio taisyklė galėtų tapti visų elgesio taisykle. Norint įsitikinti, ar elgesio taisyklė morali, reikia ją lyginti su pagrindiniu dorovės dėsniu ir žiūrėti, ar ji gali tapti visuotine elgesio taisykle.
Etikos teoriją I.Kantas kūrė, pirmenybę teikdamas ne vertybinei orientacijai, bet privalėjimui. Gėrio (ir blogio) sąvoka turi būti nustatyta ne pirma dorovės dėsnio, bet remiantis šiuo dėsniu, nes tik dorovės dėsnis apibrėžia ir padaro galimą gėrio sąvoką. Pagrindinių dorovės sąvokų sampratą I.Kantas grindė svarbiausiu jo etikoje moralės instituto elementu – dorovės dėsniu: moralinis suinteresuotumas yra suinteresuotumas laikytis dorovės dėsnio; moralinis jausmas – sugebėjimas rodyti tokį suinteresuotumą, pagarba dorovės dėsniui; pareiga – objektyviai praktinis elgesys pagal šį dėsnį; dorybė – dorovės dėsnius atitinkanti mąstysena.
Paties dorovės dėsnio šaltinis, pasak I.Kanto, – ne valstybė, ne viešoji nuomonė ir ne bažnyčia, bet pats žmogus. Dorovės dėsnis žmogui neprimestas iš šalies, jis kyla iš grynojo žmogaus proto.

ASMENYBĖS IDĖJA

I.Kantas iš žmogaus reikalavo pirmiausia būti žmogumi ir galvoti apie žm

moniją. Jis buvo vienas iš pirmųjų mąstytojų, paskelbusių besąlygišką žmogaus asmenybės vertę nepriklausomai nuo rasinės, tautinės ir luominės priklausomybės. Anot Kanto, žmogus yra tikslas pats savaime, t.y. niekad niekieno (netgi Dievo) negali būti panaudotas tik kaip priemonė.
I.Kanto filosofijoje aiškiai atskirtos dvi sąvokos –„asmuo“ ir „asmenybė“. Asmeniu Kantas vadina žmogų kaip individą, skiriantį save nuo kitų, principo „aš mąstau“ įkūnijimą; asmenybė – tai kažkas daugiau negu sąmonės turėtojas, asmenybės sąmonė tampa savimone. Būti asmenybe – tai būti laisvam, elgesiu realizuoti savo savimonę.
Pasak I.Kanto, pripažinti žmogų esant laisvą būtina dėl to, kad tik galėdamas laisvai pasirinkti jis yra atsakingas už savo poelgius ir pakaltinamas. Žmogus, kaip juslinė būtybė, – nelaisvas, nes jutimais suvokiamą pasaulį valdo gamtinis priežastingumas, gamtinis būtinumas, pagrįstas realiais faktais, tuo, kas yra. Tačiau egzistuoja ir kitas būtinumas, pranokstantis gamtinį, – moralinės vertybės būtinumas, pagrįstas ne tuo, kas yra, bet tuo, kas privalo būti, pagrįstas pareigos įsisąmoninimu. Pareiga – tvirčiausias dorovės ramstis, tik pareiga, o ne koks kitas motyvas suteikia poelgiui moralų pobūdį.
Žmogaus elgesys gali būti laikomas moraliu tik tuomet, kai elgiamasi iš pagarbos dorovės dėsniui, t. y. kai žmogus paiso ne savisaugos ar kitų instinktų ir ne jais remdamasis vertina galimus savo elgesio, kuriam jį skatina jo juslinė prigimtis, padarinius, bet kai jis elgiasi iš pareigos, sukuriančios būtiną moralinę prievartą, kuriai jis besąlygiškai paklūsta. Pačią pareigą I.Kantas suprato kaip paklusimą dorovės dėsniui, kaip poelgį, atliekamą besąlygiškai laikantis dėsnio.
I.Kantas griežtai pasisako prieš visokį fanatizmą, apibūdina jį kaip „žmogaus proto ribų pažeidimą“. Jo netraukia net stoikų „heroiškasis fanatizmas“. Tik blaivus pareigos įsisąmoninimas vadovauja mąstančio žmogaus elgesiui.

GERA VALIA

I.Kantas teigė, kad dorovės teoriją reikia kurti ne suinteresuotumo atpildu už dorą elgesį pagrindu, anot jo, tą pagrindą turi sudaryti moralinės nuostatos grynumas, tai, kas besąlygiškai gera. I.Kantas įsitikinęs, kad protui absoliučiai, besąlygiškai vertinga tik viena – gera valia.
Gera valia – tai toji, kuri skatina atlikti pareigą. „Niekur pasaulyje, netgi ir už jo ribų, nėra tokio dalyko, kurį be apribojimų galima būtų pavadinti geru, išskyrus vien tik gerą valią. Intelektas, sąmojis, sprendimo galia ir kaip tik pavadintume dvasios talentus, arba drąsa, ryžtingumas, ketinimų pastovumas, kaip temperamento savybės, kai kuriais požiūriais, be abejo, yra geros ir pageidautinos; tačiau jos gali pasidaryti itin blogos ir kenksmingos, jei valia, kuri tomis prigimties dovanomis turi naudotis {.}, nėra gera.“
I.Kanto gera valia nėra pasyvi, iš jos subjekto mąstytojas reikalauja veiksmų, poelgių (panaudoti „visas priemones, kiek jos yra mums pavaldžios“). I.Kantas teigia, kad gėris yra gėris, net jeigu niekas nėra geras. Kriterijai čia absoliutūs ir akivaizdūs.
Kad atpažintum gėrį ir blogį, nereikia specialaus išsimokslinimo, pakanka intuicijos.“Kad būtum sąžiningas ir geras, netgi protingas ir dorovingas, nereikia jokio mokslo nei filosofijos.“

LAISVĖS PROBLEMA

Sugebėjimas dorovės dėsnį paversti įsisąmonintu elgesio principu yra subjektyvus būtinumas – laisvė. Ir nors I.Kantas teigė, kad laisvės nėra, viskas pasaulyje griežtai determinuota, tačiau tai jis taikė tik reiškinių pasauliui. O žmogui suteikta valios laisvė, ir gamtinė determinacija jam neturi galios
I.Kantas išsamiai tyrinėjo laisvės problemą. Pasak jo, jeigu nebūtų laisvės, tai neturėtume mes ir moralės dėsnio. Laisvė yra žmogiškosios egzistencijos pagrindas.
Laisvė etikos požiūriu – ne savivalė. Ne šiaip loginė konstrukcija, kai iš duotos priežasties lygiomis teisėmis gali išplaukti skirtingi padariniai. Noriu – pasielgsiu taip, o noriu – visai priešingai. Asmenybės dorovinė laisvė yra pareigos įsisąmoninimas ir vykdymas. Paties savęs ir kitų žmonių atžvilgiu „laisva valia ir dorovės dėsniams pajungta valia – tai tas pat“.
Laisvę I.Kantas supranta tik kaip laisvę moralinėje plotmėje, ją paverčia moraline problema. Laisvę jis sieja ne su realaus pasaulio pertvarkymu, bet su žmogaus antjuslinės prigimties pažinimu: pažinęs privalėjimą, protas laisvai, niekieno neverčiamas determinuoja valią paklusti privalėjimui ir iš vidinio įsitikinimo jį vykdyti, tapdamas įstatymų leidimo galią turinčiu protu.

RELIGIJA IR MORALĖ

Religijos postulatais grindžiamose etikos teorijose sielos nemirtingumas priimamas kaip būtina sąlyga įvertinti žemiškajam žmogaus gyvenimui. I.Kantas čia pateikia kitus argumentus. I.Kanto etikoje religija – ne moralės priežastis, bet jos padarinys. Nurodęs, jog pati religija reikalinga moralinio pagrindimo, jis sako,kad nė vienam žmogui šventumas – visiškas valios ir dorovės dėsnio atitikimas – nepasiekiamas žemiškajame gyvenime. Šventumas esąs idealas, kuris gali būti pasiektas begaline dorovine pažanga ne tik žemiškajame žmogaus gyvenime, bet ir po jo mirties, tik pripažinus į begalybę nusitęsiantį žmogaus egzistavimą. Tad dorovės problema gali būti visiškai išspręsta tik amžinybėje. Siekdamas dorybės, aukščiausiojo gėrio, žmogus kartu siekiąs ir laimės. Žmogus savo jėgomis negali pasiekti dorybės ir laimės sujungimo, kurio, kaip būtino, reikalauja dorovės pobūdis. Reikalingas kitas šio moralinio teisingumo laidas – Dievas, šitaip tampantis praktinio proto postulatu.
Taip I. Kanto etikoje nuskamba teologijos motyvai, ši etika skelbia praktinio proto pranašumą teorinio proto atžvilgiu: problemas, kurių teorinis protas negalėjo išspręsti, esą išsprendžia praktinis protas, valios laisvę, sielos nemirtingumą ir Dievo buvimą postuluodamas kaip moralumo sąlygas. Tikėjimas tuo, nors pažintinėmis priemonėmis ir nepagrindžiamas, esąs būtinas žmogaus poreikis.
I.Kanto etika iš esmės artima tai įprastinei etikai, kuri įsako elgtis neišsisukinėjant ir neieškant pasiteisinimų, taip, kaip liepia sąžinė. Sąžinė žmogui duota tam, kad galėtų save kontroliuoti. Sąžinės mechanizmas pašalina žmogaus susidvejinimą. Negalima viską teisingai suprasti, bet neteisingai elgtis, žinoti viena, o daryti kita. Su sąžine negalima žaisti slėpynių. Su ja neįmanomi jokie sandėriai. Ir jos neužliūliuosi, anksčiau ar vėliau ji prabus ir privers atsakyti.

MOKSLAS IR MORALĖ

Pats būdamas švietimo kūdikis, I. Kantas kartu peržengia šviečiamojo racionalizmo ribas. Jis teigia, kad mokslas ir moralė – skirtingos žmogaus būties sritys.
I.Kanto nuomone, mokslas jo meto visuomenėje užsikrėtęs dviem ligomis. Viena – akiračio siaurumas, mąstymo vienpusiškumas, kita – deramo tikslo neturėjimas. I.Kantas mano, kad mokslo daroma žala žmonėms pirmiausia yra ta, kad didžiulė dauguma norinčių jame pasireikšti ne patobulina protą, o iškreipia jį, jau nekalbant apie tai, kad daugeliui mokslas tėra priemonė patenkinti tuštybę. Sau I.Kantas kelia uždavinį įveikti savo meto mokslo ydas. “Jeigu egzistuoja mokslas, tikrai reikalingas žmogui, tai jis yra tas, kurio aš mokau – būtent prideramai užimti žmogui skirtą vietą pasaulyje – ir iš kurio galima sužinoti, kokiam reikia būti, kad būtum žmogumi.”
I.Kantas nėra iš tų švietėjų, kurie mėgaujasi savo daugžinyste, dievina mokslo visagalybę. Pažinimo vertę lemia dorovinė orientacija; tas mokslas, kuriam jis nori atsidėti, – žmonių mokslas. I.Kanto filosofinių ieškojimų centre – žmogaus problema. Jam rūpi, ko iš tikrųjų reikia žmogui, kaip jam padėti.
Specialiai “mąstytojų klasei” I.Kantas suformulavo tokias maksimas:
1. Galvoti pačiam.
2. Mintimis statyti save į kito vietą.
3. Visada mąstyti neprieštaraujant sau pačiam.
Intelektas žmogui duotas tam, kad jis galėtų juo naudotis be jokios prievartos, kad jo dvasinis horizontas būtų pakankamai platus, o mąstysena nuosekli.

EPILOGAS

Žmogus miršta, mintis lieka. Mintis įgyja savarankišką gyvenimą. Pažadina kitų mintį. Tampa daugelio turtu. Mintis skverbiasi gilyn, suskaldydama naujus būties sluoksnius, pajungdama juos tų, kam skirta gyventi, drąsiai siekti, valiai ir protui. Filosofo nemirtingumą sudaro tai, ką jis sugebėjo, ką suspėjo pasakyti, kas buvo išgirsta. Nemirtingumas niekur neįregistruotas, jis internacionalus.
Beveik visos šiuolaikinio filosofavimo atmainos vienaip ar kitaip yra gavusios pradžią iš I.Kanto. Jo idėjos transformavosi, tačiau tebegyvuoja. Pažintis su I.Kanto mokslu – geras pagrindas filosofijos studijoms. Jis pratina savarankiškai mąstyti.
I.Kantą skaityti sunku. Suprasti dar sunkiau. Tačiau suprasta mintis džiugina ir taurina. Verta imtis šio darbo, įdėtos intelektualinės pastangos atlyginamos su kaupu. Išrengsi kokio nors įmantraus autoriaus frazę, išlaisvinsi nuo žodžių raizginių – ir prieš tave banalybė arba ir visai nieko nėra. O sudėtingas I.Kanto dėstymas visada susijęs su problemos sudėtingumu, su tuo, kad dažnai jam pirmajam tekdavo paliesti tą problemą. Apie paprastus dalykus I.Kantas kalba paprastai, kartais tiesiog puikiai.
Po I.Kanto mirties Karaliaučius jau nebebuvo filosofinių idėjų provincija, jis davė pasauliui K.Krauzę ir I.Herbartą. Čia subrendo ir kūrė I.Herderis. I.Kanto dėka visa vokiečių filosofija pažengė toli į priekį. Jis turėjo įtakos marksizmui ir visai XX amžiaus filosofijai.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. I.Kantas “Praktinio proto kritika”, Vilnius “Mintis” 1987
2. A.Gulyga “Kantas”, Vilnius “Vyturys” 1989
3. B.Genzelis “Esė apie mąstytojus”, Vilnius “Mintis” 1986

Leave a Comment