Kontrolinis darbas
I. Kanto dorovės teorijos analizė
Įvadas
Šiame kontroliniame darbe bus nagrinėjama žymaus XVIII-tojo amžiaus mąstytojo Imanuelio Kanto sukurta dorovės teorija. Pagrindinis šio darbo tikslas: išnagrinėti I. Kanto sukurtą dorovės teoriją, aptarti vertybių vaidmenį joje. Pagrindiniai šio darbo uždaviniai:
1. Susipažinti su „vertybės“ sąvoka. Žinoti, kas tai yra „
dorovinės vertybės“, kokia jų reikšmė žmogui.
2. Trumpai aptarti, kuo I. Kanto etika skyrėsi nuo ikikantinės etikos.
3. Išnagrinėti kategorinį imperatyvą, kuriuo ir rėmėsi I.
Kantas, kurdamas šią dorovės teoriją.
4. Rasti pagrindines vertybes, kurias privalėjo turėti žmogus, norėdamas būti doras.
Taip pat rašydama šį darbą, stengsiuosi atsakyti į man iškilusius klausimus, nagrinėjant šią temą pvz.:
• Ar I. Kantas buvo teisus etiką nukreipdamas į privalėjimą?
• Ar I. Kantas buvo teisus sakydamas šiuos žodžiais:
“Kad žmogus elgtųsi moraliai, būtų garbingas ir doras, jam nereikia išeiti mokslų ir sugebėti filosofuoti-
pakanka paklusti kategoriniam imperatyvui“.[ I.
Kantas, 1987 p.13]
• Ar šiais laikais „pareigos“ sąvokos supratimas labai skiriasi nuo I. Kanto supratimo?
• Ar I. Kantas neprieštarauja savo posakiui, kad žmonės bėgtų vienas nuo kito, jei nuolat matytų vienas kitą visiškai tokius, kokie jie yra, savo teorijoje?
ir į daugelį kitų klausimų.
Rašydama šį kontrolinį darbą rėmiausi įvairia literatūra. Teko perskaityti ir I. Kanto „ Praktinio proto kritika“, „Dorovės metafizikos pagrindai“. Šių knygų turinys nebuvo lengvas, tad rėmiausi ir kita literatūra tam, kad būtų aiškiau suprasti I. Kantą ir jo sukurtą dorovės teoriją.
1. Kas tai yra dorovinės vertybės?
Kalbant apie tai, kas yra dorovinės vertybės, kokia jų specifika, reikia bent trumpai paliesti vertybių sampratą. Etikos etiudų knygoje
„Dorovinės vertybės“ [ 1982 p. 60] yra labai aiškiai ir suprantamai paaiškinama, kad vertybes galima apibūdinti kaip tam tikrą gamtos ir kultūros faktų reikšmingumą, atsirandantį visuomeninės praktinės žmonių veiklos pagrindu. Kai kurie daiktai, kultūros reiškiniai, žmogaus poelgiai dėl savo vietos ir vaidmens praktiniuose žmonių santykiuose pasidaro tam tikra prasme, teigiamu ar neigiamu požiūriu visuomeniškai reikšmingi.
Vertybėmis paprastai laikomi teigiamos reikšmės reiškiniai. Juose „kristalizuojasi“ visuomeniniai interesai, dėl to jie atlieka dvejopas funkcijas- patenkina pavienių žmonių ar ištisų jų grupių poreikius, taip pat bendros jų veiklos interesus, o kartu pastaruosius iš dalies skatina, palaiko ir formuoja, tikslingai kreipia žmonių veiklą, normina jų santykius.
Šios knygos pradžioje [ 1982, p. 6] yra apibrėžta ir kas tai yra dorovinės vertybės –tai specifiška dvasinių vertybių sritis. Paprastai skiriamos dorovinės sąmonės, charakterio ir elgesio vertybės. Pirmosios-
tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmogiškumo, teisingumo ir kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinis vertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Svarbios dorovinės vertybės yra darbštumas, drausmingumas, kuklumas ir daugelis kitų teigiamų charakterio ypatybių, nuo kurių priklauso ir kasdienio žmogaus elgesio pobūdis. Pagaliau patys žmonių poelgiai, realūs jų doroviniai santykiai taip pat turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus išreiškia ir realizuoja save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą, stiprina arba silpnina esamus visuomeninius santykius, padeda arba kliudo dorovinei pažangai.
Toje pačioje knygoje, antrame jos skyriuje, rašoma, kad vertybės nėra „įskiepijamos“ į individo sąmonę. Individas, kaip dorovės subjektas, bręsta kaip automatiška, aktyvi ir atsakinga asmenybė, kuri dorovines vertybes įsisąmonina savarankiškai, laisvai, suderindama su savo gyvenimo patirtimi. Įsisąmonindamas dorovines vertybes, individas ugdo savo sąžinę, privalėjimą, pareigos pajautimą, kurie yra individualūs asmenybiški fenomenai. Dorovinės vertybės yra tik ta įpareigojanti visuomeninė aplinka, kurioje formuojasi individuali dorovinė sąmonė [ Etikos etiudai, 1982, p.
71]. Sutinku su šiais žodžiais. Aiškiai ir suprantamai paaiškinta, kas tai yra tos dorovinės vertybės. Manau, kad nėra tokio asmens, kuris būtų visiškai nedoras, tiesiog, dažnai aplinkiniai susidaro tokią nuomonę apie vieną ar kitą asmenį. Manau, kad taip būna todėl, kad ne visi žmonės žino ar supranta , kas tai yra toji dora, kas tai yra tos dorovinės vertybės. I.
Kantas teigė, kad žmogui nebūtina išeiti mokslų, kad būtų doras, tačiau aš manau priešingai, žmogus turi mokytis, turi šviestis, bent dėl minimalaus savo išprusimo.
Apžvelgėme, kas tai yra dorovinės vertybės. Manau, kad visiems yra suprantama tai, kad skirtingose praktinės žmonių veiklos srityse istoriškai susiformuoja skirtingos ir savitos vertybės, skirtingi jų vertinimai. Taigi, sekančioje šio kontrolinio darbo dalyje, kalbėsiu, apie garsųjį Imanuelį Kantą, apie tai, kokios gi jam tuo metu atrodė svarbiausios vertybės, koks tuomet turėjo būti moralus, dorovingas žmogus, kuom jis rėmėsi visą tai įrodinėdamas.
2. Imanuelio Kanto teorija, svarbiausių vertybių vaidmuo joje
A. MacIntyre‘o žodžiais tariant, etikos istorijoje Kantas yra viena didžiausių išskirtinių figūrų. Nes greičiausiai dauguma vėlesnių filosofų, taip pat ir daugelis tų, kurie buvo sąmoningai nusiteikę prieš
Kantą, etiką, kaip dalyką, apibrėžė Kanto terminais. Daugeliui tų, kurie niekada negirdėjo apie filosofiją, jau nekalbant apie Kantą, dorovė yra daugmaž tai, ką apie ją sakė Kantas. Kodėl taip yra, galima būtų paaiškinti tuo, kad kai Kantas apie tai kalbėjo, jį išgirdo ir suprato [A. MacIntyre,
2000, p. 174]. Norėčiau bent trumpai aptarti, kuom I. Kantas skyrėsi nuo kitų filosofų. J. Baranovos manymu, I. Kanto klausimas „Ką aš privalau daryti?“ radikaliai skiriasi nuo antikos etikos klausimo „Kaip žmogui geriausia gyventi?“. I. Kantas savo etiką grindė kasdiene moralia sąmone.
Jis veikiau ne tiek tęsė ankstesnę moralės filosofijos tradiciją, kiek kritikavo ją. Visų pirma jis paneigė eudemonistinę etikos tradiciją.
Aristotelio manymu, žmogaus gyvenimo siekiamybė yra laimė ( eudaimonia, palaima, gerovė), I. Kanto požiūriu– pareiga. Etiką jis laikė mokslu, nurodančiu žmogui, ne kaip tapti laimingam, o kaip tapti vertam laimės.
Kita vertus, ankstesnės etikos kūrėjai, I. Kanto manymu, labai klydo manydami, kad moralės fenomeną galima kildinti iš svetimų jai dalykų. Jie grindė etiką heteronominiais empiriniais principais. I. Kantas pirmasis pabandė atskleisti moralės fenomeno autonomiškumą. I. Kantas savo etiką grindė ne jausmu, o praktiniu protu. Praktinio proto sugebėjimas vadovautis tik mąstymu, atsisakius visko, kas susiję su jausmais, kas empiriška, ir yra , pasak jo, moralės dėsnio galimybės sąlyga. I. Kanto etika pagrįsta ikipatyriminiais ( aprioriniais), protu suvokiamais moralės principais. [
J. Baranova, 2002, p. 197-198]. Sutinku su I. Kantu. Tik man norėtųsi pastaruosius du klausimus sujungti ir iškelti tokį klausimą „ Ką žmogus privalėtų daryti, kad jam būtų gera gyventi?“. Filosofas buvo visiškai teisus sakydamas, kad žmogus pirmiausia turi „užsitarnauti“ laimę, nes juk žmogus turi būti jos vertas. Kiekviena asmenybė nori būti laiminga ir mes to jokiu būdu negalime paneigti, bet užsitarnauti jos, tikrai ne kiekvienas stengiasi. Pats I. Kantas teigė, kad užsitikrinti sau laimę- pareiga, nes nepasitenkinimas savo padėtimi tarp daugybės rūpesčių ir nepatenkintų poreikių galėtų lengvai virsti didžiule pagunda nesilaikyti pareigos.
Tačiau, ir nekreipdami dėmesio į pareigą, visi žmonės jau savaime turi didžiulį vidinį norą būti laimingais, nes kaip tik šioje idėjoje ir susijungia visi polinkiai [ I. Kantas, 1980, p. 23]. Manau, kad galime sutikti su šiais I. Kanto pasakytais žodžiais. Kai žmogus yra nelaimingas, jis darosi pasyvus ir sau, ir kitiems žmonėms.
Tačiau dauguma žmonių, kurie mano, kad jie turi būti laimingi, kad jiems turi sektis viskas, ko jie besiimtų, niekuomet nepagalvoja apie tai, kodėl gi jie turi būti laimingi ir kodėl gi jiems turi viskas sektis? Aš esu įsitikinusi, kad jei nori, kad tau sektųsi, pirmiausia, turi norėti, kad sektųsi ir kitiems.
Jeigu tave , pavyzdžiui, „supančioja“ pavydo jausmas matant kitų džiaugsmą- yra labai negerai. Aš manau, kad mes turime ir kitiems padėti įvairiose gyvenimo situacijose, jei tik sugebame, turime būti neabejingi kitų skausmui, nelaimei.
Ir į kiekvieno žmogaus gyvenimą pasibels panaši situacija, kuomet jam reikės kitų pagalbos ir jei jis buvo kažkada neabejingas kito prašymui, jam bus suteikta ta pagalba ir jis bus laimingas vienu ar kitu atžvilgiu.
Tačiau tokiomis, ar panašiomis situacijomis mes vadovaujamės jausmais, o I.
Kantas siūlė jausmų visiškai atsisakyti ir jais nesivadovauti. Tačiau I.
Kantas nesakė, kad mes turime būti abejingi kitiems žmonėms laimės atžvilgiu. Pasak jo, žmonija galėtų išlikti, jei niekas niekuo prie kito laimės neprisidėtų, bet nieko iš jo tyčia ir neatimtų; tačiau kai kiekvienas žmogus nesistengia tiek, kiek jis gali, padėti įgyvendinti ir kitų tikslus, turime tik negatyvų, o ne pozityvų atitikimą su žmogumi kaip tikslu pačiu savaime [ I. Kantas, 1980, p. 64]. Sutinku su filosofu.
Kiekvienas žmogus turi siekti savo laimės ir tikslų, bet turi ir kitiems padėti šių dalykų siekti.
Taigi, eudemonizmą etikoje I. Kantas pakeičia deontologija (
etikos kryptis, teigianti, kad pareiga yra moralaus elgesio griežtas kriterijus). Jis griežtai atskiria moralę nuo sėkmės ir laimės.
„Praktinio proto kritikoje“ rašoma, kad nuo antikos laikų buvo įsigalėjusi eudemonistinė dorovės samprata, kuri laimę laikė didžiausia vertybe ir moralumo kriterijumi. Šią sampratą perėmė ir religinės etikos teorijos, aukščiausiu gėriu taip pat laikiusios laimę. Su eudemonizmu I.
Kantas nesutiko. Pasak jo, ji visada individuali, kiekvienam žmogui skirtinga, taigi neturi objektyvaus ir visuotinio pobūdžio,- vis dėlto jis teisingai nurodė, jog laimė negali būti moralumo kriterijus, jog ji pati reikalinga pagrindimo.
Etikos objektas esą ne laimė, ne tai, kaip žmonės turi pasidaryti laimingi. Etika- mokslas apie tai, kaip žmonės turi tapti verti laimės. O jei laimė tapatinama su malonumų patyrimu, su gyvenimo malonumo įsisąmoninimu ( hedonizmas), tai tokios laimės pavertimas dorovės determinantu būtų ne kas kita kaip savimeilės principas.
Kantas manė, kad dorovės teoriją reikia kurti ne suinteresuotumo atpildu už dorą elgesį šiame ar aname pasaulyje pagrindu. Priešingai, tą pagrindą turi sudaryti moralinės nuostatos grynumas, tai, kas besąlygiškai gera. Besąlygiškai gera negali būti materialios vertybės ar vidinės žmogaus savybės, nes jos gali nukreipti ir į blogį. I.
Kantas įsitikinęs, kad protui absoliučiai, besąlygiškai vertinga tik viena – gera valia. Gera valia- tai toji kuri skatina atlikti pareigą. I. Kantas daro skirtumą tarp elgimosi iš įgimto polinkio ir elgimosi iš pareigos. Sakysime, žmogus nepažeidžia gyvenimo normų dėl savisaugos instinkto, žinodamas, kad jo negeri darbai gali būti atskleisti ir jis nukentės. Žiūrint iš šalies jis gyvena lyg ir dorai.
Betgi tokia nuostata terodo legalų elgesį, o legalumas dar nesąs moralumas.
Elgesys gali būti laikomas moraliu tik tuo atveju, kai elgiamasi iš pareigos dorovės dėsniui, t. y. kai žmogus paiso ne savisaugos ar kitų instinktų ir ne jais remdamasis vertina galimus savo elgesio, kuriam jį skatina jo juslinė prigimtis, padarinius, bet kai jis elgiasi iš pareigos, sukuriančios būtiną moralinę prievartą, kuriai jis besąlygiškai paklūsta.
Pačią pareigą I. Kantas suprato kaip paklusimą dorovės dėsniui, kaip poelgį, atliekamą besąlygiškai laikantis dėsnio. Kad poelgiai būtų vertinami kaip moraliai geri, nepakanka, kad jie atitiktų dorovės dėsnį;
reikia, kad būtų pasielgta vadovaujantis dėsniu, kaip besąlygiška norma, sukuriančia privalėjimą [ I. Kantas, 1987, p. 6-8]. Tačiau, ar tai būtų teisinga žmogaus atžvilgiu? Ar tai nėra panašu į tai, ką mes šiandieną vadiname žmogaus prievartavimu psichologine prasme? Šiuo atveju drįstu paprieštarauti I. Kantui.
Jeigu visi žmonės elgtųsi tik pagal dorovės dėsnį vien iš pareigos, vien dėl to, kad jie privalo taip elgtis pagal dorovės dėsnį, visiškai nepaisydami savo nuomonės, ilgainiui žmogų tai privestų iki visiškos beprotystės. Juk kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė, kiekvienas jų mąsto savaip? Ar gi įmanoma visus žmones priversti elgtis įvairiose gyvenimo situacijose pagal kokį tai vieną stereotipą? Nemanau.
Tačiau I. Kantas mąstė kitaip. Jis kalba tik apie tai, kad dažnas elgimasis pagal dorovės dėsnį sukelia pasitenkinimo savimi jausmą[ I. Kantas, 1987, p. 8]. Taigi, pasidaro aišku, ką I. Kantas laikė labai svarbiomis žmogaus savybėmis. Pirmiausia, gera valia, nes tik ji verčia žmogų atlikti pareigą, kas filosofui buvo be galo svarbu. Antra, kad žmogus būtų doras, jis turi elgtis taip, kad visiems būtų gerai, jis turi elgtis pagal pagrindinį dorovės dėsnį t. y. pagal kategorinį imperatyvą.
Kas tai yra imperatyvas? Pareigos paliepiamo elgesio forma
I.Kantas vadina imperatyvu ir skiria du imperatyvumo tipus:
• Hipotetinis (sąlygiškas) imperatyvas reikalauja elgtis atsižvelgiant į tikslą:
privalote daryti tai ir tai ,jei norite pasiekti tą ar kitą tikslą.
• Kategorinis imperatyvas-visuotinis dorovės dėsnis nurodantis elgesį ,būtiną patį savaime ,nepriklausomai nuo tikslo-
būtent tai ir formuluoja šis imperatyvas. Kategorinis imperatyvas paliepia: elkis taip ,kad tavo valios maksima visada galėtų būti visuotinio įstatymų leidimo principas.
Kitaip tariant, šis imperatyvas paliepia: elkis taip, kad tavo elgesio taisyklę galėtų tapti visų elgesio taisykle.
Tai ir esąs pagrindinis dorovės dėsnis.
Taigi, I. Kantas žmoguje išskyrė tokias vertybes kaip, gera valia, pareigos atlikimas, elgimasis pagal pagrindinį dorovės dėsnį- kategorinį imperatyvą. Visa tai reikalinga žmogui tam, kad jis būtų doras, moralus.
Manau, kad pati svarbiausia I. Kantui žmogaus vertybė tai dorovė.
Šiame kontroliniame darbe daugiau nagrinėjamas kategorinis imperatyvas, kadangi I. Kantui, kaip jau minėjau, jis ir buvo pagrindinis dorovės dėsnis. I. Kantas rašė, kad reikia pripažinti ir tai, kad dorovės dėsnis turi tokią plačią reikšmę, jog jis yra būtinas ne tik žmonėms, bet ir visoms protingoms būtybėms apskritai, ir ne tik atsitiktinėmis aplinkybėmis ar išimtinais atvejais, bet besąlygiškai [ I. Kantas 1980, p.
34]. Tačiau su tuo galime nesutikti. I. Kantas manė, kad kiekviena protinga asmenybė elgiasi pagal tą dorovės dėsnį. Tačiau tikriausiai jis laikė visus tuos žmones, kurie taip nesielgė- kvailiais, ne žmonėmis. Jis juk teigė, kad kategorinis privalėjimas yra bendražmogiškas, tai reiškia, kad visi protingi žmonės privalo laikytis kategorinio imperatyvo. Manau, kad I.
Kantas buvo per daug kategoriškas. Jis manė, kad toks elgimasis suteikia tik pasitenkinimo jausmą ir nieko kito. Jis nesistengė suprasti to, kad galbūt kiekvienam žmogui toks elgesys gali sukelti ir kitus jausmus pvz.:
laimės, polinkio, įpročio ir pan. Bet toks elgimasis gali suteikti ir neigiamų pasekmių, kurių I. Kantas net neminėjo pvz.: žmogus elgdamasis pagal kategorinį imperatyvą, nepaisydamas savo jausmų, gali suteikti kitiems žmonėms skausmo, įžeisti juos, taip pat gali pats prieštarauti savo įsitikinimams ir taip ilgainiui išsiugdyti nepasitikėjimo, nepasitenkinimo savimi jausmą.
Tačiau I. Kantas manė kitaip. Prieš nuosprendį, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, filosofas siūlė žmonėms kelti klausimą: kas būtų, jei visi taip elgtųsi? Kitaip tariant, norint įsitikinti, ar elgesio taisyklė morali, reikia ją lyginti su pagrindiniu dorovės dėsniu, ar ji gali tapti visuotine elgesio taisykle. I.
Kantas aiškina šį klausimą duodamas pavyzdį apie pažado netesėjimą, kurį pabandysiu savaip interpretuoti. Žmogus atsidūręs sunkioje situacijoje pasižada daryti tai, ko jis tikrai nepadarys. Jis davė pažadą priklausantį tik nuo aplinkybių, tačiau savyje jis puikiai žino ir tai, kad jis tikrai taip nepasielgs.
Taigi, pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jeigu kiekvienas iš mūsų taip elgtųsi? Jei ši elgesio maksima taptų visuotiniu dėsniu? Mes negalėtume vienas kitu pasitikėti, manytume, kad visi žmonės visada meluoja ir pan. Tai būtų nepriimtina. Šis I.Kanto pasiūlytas pavyzdys man patiko, todėl, kad jį interpretuojant, labiau į jį įsigilinant, matau, kad I.
Kanto vaizduojamas žmogus yra lyg tarp dviejų ugnių. Viena jo pusė norėtų pasielgti taip, kad būtų jam geriau ,šiuo atveju, sumeluoti iš savimeilės, kas I. Kantui yra nepateisinamas dalykas, kita žmogaus pusė lyg ir norėtų elgtis taip, kaip kad norėtų, kad su juo būtų taip elgiamasi t. y. sakyti tiesą- elgtis iš pareigos dorovės dėsniui, būti doru bei moraliu piliečiu.
Manau, kad pamąsčius, kiekvienas galėtume rasti ir savo pavyzdį, kurį galėtume palyginti ir su I. Kanto duotuoju.
Pirmasis pavyzdys, kuris man „šovė į galvą“ būtų štai toks: kiekvienas vaikas nuo mažumės yra mokomas tėvelių, auklėtojų, o vėliau ir mokytojų, kad visuomet reikia gerbti vyresniuosius ir ypač senus žmones, ir tarkime, jeigu važiuojant autobusu, pamatote šalia jūsų stovintį seną žmogų reikia užleisti jam sėdimą vietą. Galiu drąsiai teigti, kad tai yra kiekvieno žmogaus pareiga.
Tačiau juk ne visi atliekame šią pareigą. Bet šiuo atveju, pagalvojus, jeigu kiekvienas asmuo užleistų visada savo vietą senesniajam, būtų labai gražu ir pagirtina. Juk kiekvienas pasensime ir manau, kad būsime kitų gerbiami tiek, kiek gerbėme patys kitus. Šiuo atveju, aš norėčiau sutikti su I. Kantu, nes taip būtų teisinga.
Tačiau ne paslaptis, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būna ir tokių situacijų, kuomet pasakius tiesą, būtų tik neigiamos pasekmės. Vis dėlto pagrindinio dorovės dėsnio mūsų visuomenė negalėtų priimti. Ir tai tikrai nereikštų, kad mes visi esame neprotingi, ne žmonės, ne dori ir panašiai.
I. Kantas svarbia žmogaus vertybe laikė ir orumą. Anot I. Kanto, tik moralė ir žmogus, kiek jis pajėgus būti moraliu, gali turėti orumą
(…) , nors pareigos sąvoką suprantame kaip savo priklausomybę nuo dėsnio, vis dėlto asmenyje, kuris atlieka visas savo pareigas, matome ir tam tikrą didingumą bei orumą. Juk tai, kad žmogus paklūsta moraliniam dėsniui, žinoma, visai nėra nieko didinga, bet didingumą sudaro tai, kad žmogus yra to dėsnio kūrėjas ir tik todėl jam paklūsta [I. Kantas, 1980, p. 77].
Sutinku su I. Kantu tik tuo atžvilgiu, kad orumas yra viena iš dorovinių žmogaus vertybių. Tačiau nepriimtinas man I. Kanto požiūris, kad didingumą bei orumą sudaro tai, kad žmogus yra dėsnio kūrėjas ir jam paklūsta.
Mano manymu, kad žmogus būtų didingas bei orus, nepakanka paklusti tik sau, reikia vykdyti ir kitų asmenų „dėsnius“. Žmonės, kurie paklūsta tik savo „dėsniams“ yra savanaudžiai, nepaisantys aplinkinių nuomonės. Taigi, šiuo atveju, dar kartelį įsitikinu, kad iš tikrųjų I. Kantui buvo svetimi jausmai, jis jais nesivadovavo ir draudė kitiems taip elgtis. Galbūt daug tiksliau būtų, jeigu išreikščiau šią savo mintį kitaip. I.
Kantas , paprasčiausiai, taip sukūrė šią dorovės teoriją, taip ją apibrėžė, kad žmogus norėdamas tapti doru privalėjo elgtis tik taip, kaip liepė I. Kantas savo dorovės teorija. Ir visą tai filosofas laikė pareiga, manė, kad tai būtų teisinga visiems ir bet kokioje socialinėje aplinkoje.
Galbūt I. Kantas šia savo teorija ir joje iškeltomis vertybėmis, siekė sulyginti visus žmones luomų atžvilgiu? Juk jeigu visi žmonės elgtųsi pagal I. Kantą, jie visi būtų lygūs. Nebūtų skirstymo į luomus:
turtinguosius, pasiturinčiuosius, vargšus ir taip toliau, jeigu jų elgesio maksimos taptų visuotiniais dėsniais.
Manau, kad I. Kanto tuometinis „vertybės“ sąvokos supratimas buvo tikrai ribotas ir, sakyčiau, neteisingas. Lyginant anuos laikus su dabartinėmis dienomis, daugeliu atveju, tosios, filosofo iškeltos vertybės, virstų ne vertybėmis, o antivertybėmis. Tarkime, pareigą, aš suprantu, kaip vertybe, kuomet žmogus ją atlieka norėdamas, niekieno neverčiamas bei niekam nekenkdamas. Jeigu žmogus to nenori, jis neprivalo taip ar kitaip elgtis, juk vertybės yra laikomi teigiamos reikšmės reiškiniai o ne tai, kad vienaip ar kitaip būtų elgiamasi per prievartą.
IŠVADOS
Manau, kad pakankamai aiškiai ir išsamiai išanalizavau I. Kanto sukurtą dorovės teoriją ir vertybių vaidmenį joje. Šiam filosofui pati svarbiausia vertybė, kurią gali turėti žmogus- dorovė. Bet, kad žmogus būtų moralus, dorovingas jis taip pat turi turėti gerą valią, kurios dėka žmogus tampa pareigingu. Žmogus privalo elgtis taip, kaip liepia kategorinis imperatyvas, kurį I. Kantas pavadino pagrindiniu dorovės dėsniu.
Sutinku su I. Kanto iškeltu klausimu „ Kaip žmogui tapti vertam laimės?“, tačiau nemanau, kad filosofas buvo teisus etiką nukreipdamas privalėjimo linkme. Buvo nesigilinama į žmogaus esybę, į jo vidinį pasaulį, jo jausmus, iš žmogaus buvo tik reikalaujama. Nebuvo atsižvelgiama į aplinkybes bei pasekmes. Buvo siūloma atsisakyti visko kas susiję su jausmais, naudotis tik ikipatyriminiais moralės principais.
Manau, kad I. Kanto pasakyta mintis: žmonės bėgtų vienas nuo kito, jei nuolat matytų vienas kitą visiškai tokius, kokie jie yra, turi gilią prasmę ir kiekvienas ją suprantų savaip. Juk mes niekada nepažinsime kitų taip gerai, kai kad pažįstame save patį.
Filosofas manė, kad žmogui nereikalingas mokslas tam, kad jis būtų doras. Tačiau, iš kur gi žmogui įgyti žinių apie dorovingumą, moralumą?
Galbūt tais laikais taip buvo priimtina, tačiau lyginant tuos laikus su šiandiena, mokslas yra labai reikalingas, vertybių samprata gerokai skiriasi. Aš sutinku, kad I. Kanto vertybės labai svarbios ir šiuolaikiniam žmogui. Tačiau mūsų visuomenė yra humaniškesnė, į žmogų yra žiūrima, kaip į individualią asmenybę. Žmogus tik pats gali nuspręsti, kas jam yra svarbu ir priimtina, bei kaip visa tai pasiekti.
PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Anzenbacher A. Etikos įvadas.- Aidai, 1995.
2. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika.- V., 2002.
3. Etikos etiudai- 6. Dorovinės vertybės.- V., 1982
4. Kantas. I. Praktinio proto kritika.- V., 1987.
5. Kantas. I. Dorovės metafizikos pagrindai.- V., 1980.
6. MacIntyre A. Trumpa etikos istorija.- V., 2000.