I. Kanto dorovinės teorijos analizė

Kontrolinis darbas

I. Kanto dorovės teorijos analizė

Įvadas

Šiame kontroliniame darbe bus nagrinėjama žymaus XVIII-tojo
amžiaus mąstytojo Imanuelio Kanto sukurta dorovės teorija. Pagrindinis šio
darbo tikslas: išnagrinėti I. Kanto sukurtą dorovės teoriją, aptarti
vertybių vaidmenį joje. Pagrindiniai šio darbo uždaviniai:

1. Susipažinti su „vertybės“ sąvoka. Žinoti, kas tai yra „

dorovinės vertybės“, kokia jų reikšmė žmogui.

2. Trumpai aptarti, kuo I. Kanto etika skyrėsi nuo ikikantinės

etikos.

3. Išnagrinėti kategorinį imperatyvą, kuriuo ir rėmėsi I.

Kantas, kurdamas šią dorovės teoriją.

4. Rasti pagrindines vertybes, kurias privalėjo turėti žmogus,

norėdamas būti doras.

Taip pat rašydama šį darbą, stengsiuosi atsakyti į man iškilusius
klausimus, naagrinėjant šią temą pvz.:

• Ar I. Kantas buvo teisus etiką nukreipdamas į

privalėjimą?

• Ar I. Kantas buvo teisus sakydamas šiuos žodžiais:

“Kad žmogus elgtųsi moraliai, būtų garbingas ir doras,

jam nereikia išeiti mokslų ir sugebėti filosofuoti-

pakanka paklusti kategoriniam imperatyvui“.[ I.

Kantas, 1987 p.13]

• Ar šiais laikais „pareigos“ sąvokos supratimas labai

skiriasi nuo I. Kanto supratimo?

• Ar I. Kantas neprieštarauja savo posakiui, kad žmonės

bėgtų vienas nuo kito, jei nuolat matytų vienas kitą

visiškai tokius, kokie jie yra, savo teorijoje?
ir į daugelį kitų klausimų.

Rašydama šį kontrolinį darbą rėmiausi įvairia literatūra. Teko
perskaityti ir I. Kanto „ Praktinio pproto kritika“, „Dorovės metafizikos
pagrindai“. Šių knygų turinys nebuvo lengvas, tad rėmiausi ir kita
literatūra tam, kad būtų aiškiau suprasti I. Kantą ir jo sukurtą dorovės
teoriją.

1. Kas tai yra dorovinės vertybės?

Kalbant apie tai, kas yra dorovinės vertybės, kokia jų specifika,
reikia bent trumpai paliesti v

vertybių sampratą. Etikos etiudų knygoje
„Dorovinės vertybės“ [ 1982 p. 60] yra labai aiškiai ir suprantamai
paaiškinama, kad vertybes galima apibūdinti kaip tam tikrą gamtos ir
kultūros faktų reikšmingumą, atsirandantį visuomeninės praktinės žmonių
veiklos pagrindu. Kai kurie daiktai, kultūros reiškiniai, žmogaus poelgiai
dėl savo vietos ir vaidmens praktiniuose žmonių santykiuose pasidaro tam
tikra prasme, teigiamu ar neigiamu požiūriu visuomeniškai reikšmingi.
Vertybėmis paprastai laikomi teigiamos reikšmės reiškiniai. Juose
„kristalizuojasi“ visuomeniniai interesai, dėl to jie atlieka dvejopas
funkcijas- patenkina pavienių žmonių ar ištisų jų grupių poreikius, taip
pat bendros jų veiklos interesus, o kartu pastaruosius iš dalies skatina,
palaiko ir formuoja, tikslingai kreipia žmonių veiklą, normina jų
santykius.

Šios knygos pradžioje [ 1982, p. 6] yra apibrėžta ir kas tai yra
dorovinės vertybės –tai specifiška dvasinių vertybių sritis. Paprastai
skiriamos dorovinės sąmonės, charakterio ir elgesio vertybės. Pirmosios-
tai doroviniai idealai, noormos, principai, gėrio, žmogiškumo, teisingumo ir
kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinis
vertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Svarbios dorovinės
vertybės yra darbštumas, drausmingumas, kuklumas ir daugelis kitų teigiamų
charakterio ypatybių, nuo kurių priklauso ir kasdienio žmogaus elgesio
pobūdis. Pagaliau patys žmonių poelgiai, realūs jų doroviniai santykiai
taip pat turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus išreiškia ir realizuoja
save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą, stiprina arba silpnina
esamus visuomeninius santykius, padeda arba kliudo dorovinei pažangai.

Toje pačioje knygoje, antrame jos skyriuje, rašoma, kad vertybės
nėra „įskiepijamos“ į
individo sąmonę. Individas, kaip dorovės subjektas,
bręsta kaip automatiška, aktyvi ir atsakinga asmenybė, kuri dorovines
vertybes įsisąmonina savarankiškai, laisvai, suderindama su savo gyvenimo
patirtimi. Įsisąmonindamas dorovines vertybes, individas ugdo savo sąžinę,
privalėjimą, pareigos pajautimą, kurie yra individualūs asmenybiški
fenomenai. Dorovinės vertybės yra tik ta įpareigojanti visuomeninė aplinka,
kurioje formuojasi individuali dorovinė sąmonė [ Etikos etiudai, 1982, p.
71]. Sutinku su šiais žodžiais. Aiškiai ir suprantamai paaiškinta, kas tai
yra tos dorovinės vertybės. Manau, kad nėra tokio asmens, kuris būtų
visiškai nedoras, tiesiog, dažnai aplinkiniai susidaro tokią nuomonę apie
vieną ar kitą asmenį. Manau, kad taip būna todėl, kad ne visi žmonės žino
ar supranta , kas tai yra toji dora, kas tai yra tos dorovinės vertybės. I.
Kantas teigė, kad žmogui nebūtina išeiti mokslų, kad būtų doras, tačiau aš
manau priešingai, žmogus turi mokytis, turi šviestis, bent dėl minimalaus
savo išprusimo.

Apžvelgėme, kas tai yra dorovinės vertybės. Manau, kad visiems
yra suprantama tai, kad skirtingose praktinės žmonių veiklos srityse
istoriškai susiformuoja skirtingos ir savitos vertybės, skirtingi jų
vertinimai. Taigi, sekančioje šio kontrolinio darbo dalyje, kalbėsiu, apie
garsųjį Imanuelį Kantą, apie tai, kokios gi jam tuo metu atrodė
svarbiausios vertybės, koks tuomet turėjo būti moralus, dorovingas žmogus,
kuom jis rėmėsi visą tai įrodinėdamas.

2. Imanuelio Kanto teorija, svarbiausių vertybių vaidmuo joje

A. MacIntyre‘o žodžiais tariant, etikos istorijoje Kantas yra
viena didžiausių išskirtinių figūrų. Nes greičiausiai dauguma vėlesnių
filosofų, taip pa

at ir daugelis tų, kurie buvo sąmoningai nusiteikę prieš
Kantą, etiką, kaip dalyką, apibrėžė Kanto terminais. Daugeliui tų, kurie
niekada negirdėjo apie filosofiją, jau nekalbant apie Kantą, dorovė yra
daugmaž tai, ką apie ją sakė Kantas. Kodėl taip yra, galima būtų paaiškinti
tuo, kad kai Kantas apie tai kalbėjo, jį išgirdo ir suprato [A. MacIntyre,
2000, p. 174]. Norėčiau bent trumpai aptarti, kuom I. Kantas skyrėsi nuo
kitų filosofų. J. Baranovos manymu, I. Kanto klausimas „Ką aš privalau
daryti?“ radikaliai skiriasi nuo antikos etikos klausimo „Kaip žmogui
geriausia gyventi?“. I. Kantas savo etiką grindė kasdiene moralia sąmone.
Jis veikiau ne tiek tęsė ankstesnę moralės filosofijos tradiciją, kiek
kritikavo ją. Visų pirma jis paneigė eudemonistinę etikos tradiciją.
Aristotelio manymu, žmogaus gyvenimo siekiamybė yra laimė ( eudaimonia,
palaima, gerovė), I. Kanto požiūriu– pareiga. Etiką jis laikė mokslu,
nurodančiu žmogui, ne kaip tapti laimingam, o kaip tapti vertam laimės.
Kita vertus, ankstesnės etikos kūrėjai, I. Kanto manymu, labai klydo
manydami, kad moralės fenomeną galima kildinti iš svetimų jai dalykų. Jie
grindė etiką heteronominiais empiriniais principais. I. Kantas pirmasis
pabandė atskleisti moralės fenomeno autonomiškumą. I. Kantas savo etiką
grindė ne jausmu, o praktiniu protu. Praktinio proto sugebėjimas vadovautis
tik mąstymu, atsisakius visko, kas susiję su jausmais, kas empiriška, ir
yra , pasak jo, moralės dėsnio galimybės sąlyga. I. Kanto etika pagrįsta
ikipatyriminiais ( aprioriniais), protu suvokiamais moralės principais. [
J. Ba
aranova, 2002, p. 197-198]. Sutinku su I. Kantu. Tik man norėtųsi
pastaruosius du klausimus sujungti ir iškelti tokį klausimą „ Ką žmogus
privalėtų daryti, kad jam būtų gera gyventi?“. Filosofas buvo visiškai
teisus sakydamas, kad žmogus pirmiausia turi „užsitarnauti“ laimę, nes juk
žmogus turi būti jos vertas. Kiekviena asmenybė nori būti laiminga ir mes
to jokiu būdu negalime paneigti, bet užsitarnauti jos, tikrai ne kiekvienas
stengiasi. Pats I. Kantas teigė, kad užsitikrinti sau laimę- pareiga, nes
nepasitenkinimas savo padėtimi tarp daugybės rūpesčių ir nepatenkintų
poreikių galėtų lengvai virsti didžiule pagunda nesilaikyti pareigos.
Tačiau, ir nekreipdami dėmesio į pareigą, visi žmonės jau savaime turi
didžiulį vidinį norą būti laimingais, nes kaip tik šioje idėjoje ir
susijungia visi polinkiai [ I. Kantas, 1980, p. 23]. Manau, kad galime
sutikti su šiais I. Kanto pasakytais žodžiais. Kai žmogus yra nelaimingas,
jis darosi pasyvus ir sau, ir kitiems žmonėms. Tačiau dauguma žmonių, kurie
mano, kad jie turi būti laimingi, kad jiems turi sektis viskas, ko jie
besiimtų, niekuomet nepagalvoja apie tai, kodėl gi jie turi būti laimingi
ir kodėl gi jiems turi viskas sektis? Aš esu įsitikinusi, kad jei nori, kad
tau sektųsi, pirmiausia, turi norėti, kad sektųsi ir kitiems. Jeigu tave ,
pavyzdžiui, „supančioja“ pavydo jausmas matant kitų džiaugsmą- yra labai
negerai. Aš manau, kad mes turime ir kitiems padėti įvairiose gyvenimo
situacijose, jei tik sugebame, turime būti neabejingi kitų skausmui,
nelaimei. Ir į kiekvieno žmogaus gyvenimą pasibels panaši situacija, kuomet
jam reikės kitų pagalbos ir jei jis buvo kažkada neabejingas kito prašymui,
jam bus suteikta ta pagalba ir jis bus laimingas vienu ar kitu atžvilgiu.
Tačiau tokiomis, ar panašiomis situacijomis mes vadovaujamės jausmais, o I.
Kantas siūlė jausmų visiškai atsisakyti ir jais nesivadovauti. Tačiau I.
Kantas nesakė, kad mes turime būti abejingi kitiems žmonėms laimės
atžvilgiu. Pasak jo, žmonija galėtų išlikti, jei niekas niekuo prie kito
laimės neprisidėtų, bet nieko iš jo tyčia ir neatimtų; tačiau kai
kiekvienas žmogus nesistengia tiek, kiek jis gali, padėti įgyvendinti ir
kitų tikslus, turime tik negatyvų, o ne pozityvų atitikimą su žmogumi kaip
tikslu pačiu savaime [ I. Kantas, 1980, p. 64]. Sutinku su filosofu.
Kiekvienas žmogus turi siekti savo laimės ir tikslų, bet turi ir kitiems
padėti šių dalykų siekti.

Taigi, eudemonizmą etikoje I. Kantas pakeičia deontologija (
etikos kryptis, teigianti, kad pareiga yra moralaus elgesio griežtas
kriterijus). Jis griežtai atskiria moralę nuo sėkmės ir laimės.

„Praktinio proto kritikoje“ rašoma, kad nuo antikos laikų buvo
įsigalėjusi eudemonistinė dorovės samprata, kuri laimę laikė didžiausia
vertybe ir moralumo kriterijumi. Šią sampratą perėmė ir religinės etikos
teorijos, aukščiausiu gėriu taip pat laikiusios laimę. Su eudemonizmu I.
Kantas nesutiko. Pasak jo, ji visada individuali, kiekvienam žmogui
skirtinga, taigi neturi objektyvaus ir visuotinio pobūdžio,- vis dėlto jis
teisingai nurodė, jog laimė negali būti moralumo kriterijus, jog ji pati
reikalinga pagrindimo. Etikos objektas esą ne laimė, ne tai, kaip žmonės
turi pasidaryti laimingi. Etika- mokslas apie tai, kaip žmonės turi tapti
verti laimės. O jei laimė tapatinama su malonumų patyrimu, su gyvenimo
malonumo įsisąmoninimu ( hedonizmas), tai tokios laimės pavertimas dorovės
determinantu būtų ne kas kita kaip savimeilės principas. Kantas manė, kad
dorovės teoriją reikia kurti ne suinteresuotumo atpildu už dorą elgesį
šiame ar aname pasaulyje pagrindu. Priešingai, tą pagrindą turi sudaryti
moralinės nuostatos grynumas, tai, kas besąlygiškai gera. Besąlygiškai gera
negali būti materialios vertybės ar vidinės žmogaus savybės, nes jos gali
nukreipti ir į blogį. I. Kantas įsitikinęs, kad protui absoliučiai,
besąlygiškai vertinga tik viena – gera valia. Gera valia- tai toji kuri
skatina atlikti pareigą. I. Kantas daro skirtumą tarp elgimosi iš įgimto
polinkio ir elgimosi iš pareigos. Sakysime, žmogus nepažeidžia gyvenimo
normų dėl savisaugos instinkto, žinodamas, kad jo negeri darbai gali būti
atskleisti ir jis nukentės. Žiūrint iš šalies jis gyvena lyg ir dorai.
Betgi tokia nuostata terodo legalų elgesį, o legalumas dar nesąs moralumas.
Elgesys gali būti laikomas moraliu tik tuo atveju, kai elgiamasi iš
pareigos dorovės dėsniui, t. y. kai žmogus paiso ne savisaugos ar kitų
instinktų ir ne jais remdamasis vertina galimus savo elgesio, kuriam jį
skatina jo juslinė prigimtis, padarinius, bet kai jis elgiasi iš pareigos,
sukuriančios būtiną moralinę prievartą, kuriai jis besąlygiškai paklūsta.
Pačią pareigą I. Kantas suprato kaip paklusimą dorovės dėsniui, kaip
poelgį, atliekamą besąlygiškai laikantis dėsnio. Kad poelgiai būtų
vertinami kaip moraliai geri, nepakanka, kad jie atitiktų dorovės dėsnį;
reikia, kad būtų pasielgta vadovaujantis dėsniu, kaip besąlygiška norma,
sukuriančia privalėjimą [ I. Kantas, 1987, p. 6-8]. Tačiau, ar tai būtų
teisinga žmogaus atžvilgiu? Ar tai nėra panašu į tai, ką mes šiandieną
vadiname žmogaus prievartavimu psichologine prasme? Šiuo atveju drįstu
paprieštarauti I. Kantui. Jeigu visi žmonės elgtųsi tik pagal dorovės dėsnį
vien iš pareigos, vien dėl to, kad jie privalo taip elgtis pagal dorovės
dėsnį, visiškai nepaisydami savo nuomonės, ilgainiui žmogų tai privestų iki
visiškos beprotystės. Juk kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė,
kiekvienas jų mąsto savaip? Ar gi įmanoma visus žmones priversti elgtis
įvairiose gyvenimo situacijose pagal kokį tai vieną stereotipą? Nemanau.
Tačiau I. Kantas mąstė kitaip. Jis kalba tik apie tai, kad dažnas elgimasis
pagal dorovės dėsnį sukelia pasitenkinimo savimi jausmą[ I. Kantas, 1987,
p. 8]. Taigi, pasidaro aišku, ką I. Kantas laikė labai svarbiomis žmogaus
savybėmis. Pirmiausia, gera valia, nes tik ji verčia žmogų atlikti pareigą,
kas filosofui buvo be galo svarbu. Antra, kad žmogus būtų doras, jis turi
elgtis taip, kad visiems būtų gerai, jis turi elgtis pagal pagrindinį
dorovės dėsnį t. y. pagal kategorinį imperatyvą.

Kas tai yra imperatyvas? Pareigos paliepiamo elgesio forma
I.Kantas vadina imperatyvu ir skiria du imperatyvumo tipus:

• Hipotetinis (sąlygiškas) imperatyvas reikalauja elgtis

atsižvelgiant į tikslą:

privalote daryti tai ir tai ,jei norite pasiekti tą ar kitą

tikslą.

• Kategorinis imperatyvas-visuotinis dorovės dėsnis nurodantis

elgesį ,būtiną patį savaime ,nepriklausomai nuo tikslo-

būtent tai ir formuluoja šis imperatyvas. Kategorinis

imperatyvas paliepia: elkis taip ,kad tavo valios maksima

visada galėtų būti visuotinio įstatymų leidimo principas.

Kitaip tariant, šis imperatyvas paliepia: elkis taip, kad

tavo elgesio taisyklę galėtų tapti visų elgesio taisykle.

Tai ir esąs pagrindinis dorovės dėsnis.

Taigi, I. Kantas žmoguje išskyrė tokias vertybes kaip, gera valia,
pareigos atlikimas, elgimasis pagal pagrindinį dorovės dėsnį- kategorinį
imperatyvą. Visa tai reikalinga žmogui tam, kad jis būtų doras, moralus.
Manau, kad pati svarbiausia I. Kantui žmogaus vertybė tai dorovė.

Šiame kontroliniame darbe daugiau nagrinėjamas kategorinis
imperatyvas, kadangi I. Kantui, kaip jau minėjau, jis ir buvo pagrindinis
dorovės dėsnis. I. Kantas rašė, kad reikia pripažinti ir tai, kad dorovės
dėsnis turi tokią plačią reikšmę, jog jis yra būtinas ne tik žmonėms, bet
ir visoms protingoms būtybėms apskritai, ir ne tik atsitiktinėmis
aplinkybėmis ar išimtinais atvejais, bet besąlygiškai [ I. Kantas 1980, p.
34]. Tačiau su tuo galime nesutikti. I. Kantas manė, kad kiekviena protinga
asmenybė elgiasi pagal tą dorovės dėsnį. Tačiau tikriausiai jis laikė visus
tuos žmones, kurie taip nesielgė- kvailiais, ne žmonėmis. Jis juk teigė,
kad kategorinis privalėjimas yra bendražmogiškas, tai reiškia, kad visi
protingi žmonės privalo laikytis kategorinio imperatyvo. Manau, kad I.
Kantas buvo per daug kategoriškas. Jis manė, kad toks elgimasis suteikia
tik pasitenkinimo jausmą ir nieko kito. Jis nesistengė suprasti to, kad
galbūt kiekvienam žmogui toks elgesys gali sukelti ir kitus jausmus pvz.:
laimės, polinkio, įpročio ir pan. Bet toks elgimasis gali suteikti ir
neigiamų pasekmių, kurių I. Kantas net neminėjo pvz.: žmogus elgdamasis
pagal kategorinį imperatyvą, nepaisydamas savo jausmų, gali suteikti
kitiems žmonėms skausmo, įžeisti juos, taip pat gali pats prieštarauti savo
įsitikinimams ir taip ilgainiui išsiugdyti nepasitikėjimo, nepasitenkinimo
savimi jausmą.

Tačiau I. Kantas manė kitaip. Prieš nuosprendį, kaip pasielgti
vienu ar kitu atveju, filosofas siūlė žmonėms kelti klausimą: kas būtų, jei
visi taip elgtųsi? Kitaip tariant, norint įsitikinti, ar elgesio taisyklė
morali, reikia ją lyginti su pagrindiniu dorovės dėsniu, ar ji gali tapti
visuotine elgesio taisykle. I. Kantas aiškina šį klausimą duodamas pavyzdį
apie pažado netesėjimą, kurį pabandysiu savaip interpretuoti. Žmogus
atsidūręs sunkioje situacijoje pasižada daryti tai, ko jis tikrai
nepadarys. Jis davė pažadą priklausantį tik nuo aplinkybių, tačiau savyje
jis puikiai žino ir tai, kad jis tikrai taip nepasielgs. Taigi, pabandykime
įsivaizduoti, kas būtų, jeigu kiekvienas iš mūsų taip elgtųsi? Jei ši
elgesio maksima taptų visuotiniu dėsniu? Mes negalėtume vienas kitu
pasitikėti, manytume, kad visi žmonės visada meluoja ir pan. Tai būtų
nepriimtina. Šis I.Kanto pasiūlytas pavyzdys man patiko, todėl, kad jį
interpretuojant, labiau į jį įsigilinant, matau, kad I. Kanto vaizduojamas
žmogus yra lyg tarp dviejų ugnių. Viena jo pusė norėtų pasielgti taip, kad
būtų jam geriau ,šiuo atveju, sumeluoti iš savimeilės, kas I. Kantui yra
nepateisinamas dalykas, kita žmogaus pusė lyg ir norėtų elgtis taip, kaip
kad norėtų, kad su juo būtų taip elgiamasi t. y. sakyti tiesą- elgtis iš
pareigos dorovės dėsniui, būti doru bei moraliu piliečiu. Manau, kad
pamąsčius, kiekvienas galėtume rasti ir savo pavyzdį, kurį galėtume
palyginti ir su I. Kanto duotuoju. Pirmasis pavyzdys, kuris man „šovė į
galvą“ būtų štai toks: kiekvienas vaikas nuo mažumės yra mokomas tėvelių,
auklėtojų, o vėliau ir mokytojų, kad visuomet reikia gerbti vyresniuosius
ir ypač senus žmones, ir tarkime, jeigu važiuojant autobusu, pamatote šalia
jūsų stovintį seną žmogų reikia užleisti jam sėdimą vietą. Galiu drąsiai
teigti, kad tai yra kiekvieno žmogaus pareiga. Tačiau juk ne visi atliekame
šią pareigą. Bet šiuo atveju, pagalvojus, jeigu kiekvienas asmuo užleistų
visada savo vietą senesniajam, būtų labai gražu ir pagirtina. Juk
kiekvienas pasensime ir manau, kad būsime kitų gerbiami tiek, kiek gerbėme
patys kitus. Šiuo atveju, aš norėčiau sutikti su I. Kantu, nes taip būtų
teisinga. Tačiau ne paslaptis, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būna ir tokių
situacijų, kuomet pasakius tiesą, būtų tik neigiamos pasekmės. Vis dėlto
pagrindinio dorovės dėsnio mūsų visuomenė negalėtų priimti. Ir tai tikrai
nereikštų, kad mes visi esame neprotingi, ne žmonės, ne dori ir panašiai.

I. Kantas svarbia žmogaus vertybe laikė ir orumą. Anot I. Kanto,
tik moralė ir žmogus, kiek jis pajėgus būti moraliu, gali turėti orumą
(.) , nors pareigos sąvoką suprantame kaip savo priklausomybę nuo dėsnio,
vis dėlto asmenyje, kuris atlieka visas savo pareigas, matome ir tam tikrą
didingumą bei orumą. Juk tai, kad žmogus paklūsta moraliniam dėsniui,
žinoma, visai nėra nieko didinga, bet didingumą sudaro tai, kad žmogus yra
to dėsnio kūrėjas ir tik todėl jam paklūsta [I. Kantas, 1980, p. 77].
Sutinku su I. Kantu tik tuo atžvilgiu, kad orumas yra viena iš dorovinių
žmogaus vertybių. Tačiau nepriimtinas man I. Kanto požiūris, kad didingumą
bei orumą sudaro tai, kad žmogus yra dėsnio kūrėjas ir jam paklūsta. Mano
manymu, kad žmogus būtų didingas bei orus, nepakanka paklusti tik sau,
reikia vykdyti ir kitų asmenų „dėsnius“. Žmonės, kurie paklūsta tik savo
„dėsniams“ yra savanaudžiai, nepaisantys aplinkinių nuomonės. Taigi, šiuo
atveju, dar kartelį įsitikinu, kad iš tikrųjų I. Kantui buvo svetimi
jausmai, jis jais nesivadovavo ir draudė kitiems taip elgtis. Galbūt daug
tiksliau būtų, jeigu išreikščiau šią savo mintį kitaip. I. Kantas ,
paprasčiausiai, taip sukūrė šią dorovės teoriją, taip ją apibrėžė, kad
žmogus norėdamas tapti doru privalėjo elgtis tik taip, kaip liepė I. Kantas
savo dorovės teorija. Ir visą tai filosofas laikė pareiga, manė, kad tai
būtų teisinga visiems ir bet kokioje socialinėje aplinkoje.

Galbūt I. Kantas šia savo teorija ir joje iškeltomis vertybėmis,
siekė sulyginti visus žmones luomų atžvilgiu? Juk jeigu visi žmonės elgtųsi
pagal I. Kantą, jie visi būtų lygūs. Nebūtų skirstymo į luomus:
turtinguosius, pasiturinčiuosius, vargšus ir taip toliau, jeigu jų elgesio
maksimos taptų visuotiniais dėsniais.

Manau, kad I. Kanto tuometinis „vertybės“ sąvokos supratimas buvo
tikrai ribotas ir, sakyčiau, neteisingas. Lyginant anuos laikus su
dabartinėmis dienomis, daugeliu atveju, tosios, filosofo iškeltos vertybės,
virstų ne vertybėmis, o antivertybėmis. Tarkime, pareigą, aš suprantu, kaip
vertybe, kuomet žmogus ją atlieka norėdamas, niekieno neverčiamas bei
niekam nekenkdamas. Jeigu žmogus to nenori, jis neprivalo taip ar kitaip
elgtis, juk vertybės yra laikomi teigiamos reikšmės reiškiniai o ne tai,
kad vienaip ar kitaip būtų elgiamasi per prievartą.

IŠVADOS

Manau, kad pakankamai aiškiai ir išsamiai išanalizavau I. Kanto
sukurtą dorovės teoriją ir vertybių vaidmenį joje. Šiam filosofui pati
svarbiausia vertybė, kurią gali turėti žmogus- dorovė. Bet, kad žmogus būtų
moralus, dorovingas jis taip pat turi turėti gerą valią, kurios dėka žmogus
tampa pareigingu. Žmogus privalo elgtis taip, kaip liepia kategorinis
imperatyvas, kurį I. Kantas pavadino pagrindiniu dorovės dėsniu.

Sutinku su I. Kanto iškeltu klausimu „ Kaip žmogui tapti vertam
laimės?“, tačiau nemanau, kad filosofas buvo teisus etiką nukreipdamas
privalėjimo linkme. Buvo nesigilinama į žmogaus esybę, į jo vidinį pasaulį,
jo jausmus, iš žmogaus buvo tik reikalaujama. Nebuvo atsižvelgiama į
aplinkybes bei pasekmes. Buvo siūloma atsisakyti visko kas susiję su
jausmais, naudotis tik ikipatyriminiais moralės principais.

Manau, kad I. Kanto pasakyta mintis: žmonės bėgtų vienas nuo kito,
jei nuolat matytų vienas kitą visiškai tokius, kokie jie yra, turi gilią
prasmę ir kiekvienas ją suprantų savaip. Juk mes niekada nepažinsime kitų
taip gerai, kai kad pažįstame save patį.

Filosofas manė, kad žmogui nereikalingas mokslas tam, kad jis būtų
doras. Tačiau, iš kur gi žmogui įgyti žinių apie dorovingumą, moralumą?
Galbūt tais laikais taip buvo priimtina, tačiau lyginant tuos laikus su
šiandiena, mokslas yra labai reikalingas, vertybių samprata gerokai
skiriasi. Aš sutinku, kad I. Kanto vertybės labai svarbios ir šiuolaikiniam
žmogui. Tačiau mūsų visuomenė yra humaniškesnė, į žmogų yra žiūrima, kaip į
individualią asmenybę. Žmogus tik pats gali nuspręsti, kas jam yra svarbu
ir priimtina, bei kaip visa tai pasiekti.

PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Anzenbacher A. Etikos įvadas.- Aidai, 1995.

2. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika.- V., 2002.

3. Etikos etiudai- 6. Dorovinės vertybės.- V., 1982

4. Kantas. I. Praktinio proto kritika.- V., 1987.

5. Kantas. I. Dorovės metafizikos pagrindai.- V., 1980.

6. MacIntyre A. Trumpa etikos istorija.- V., 2000.

Leave a Comment