Kontrolinis darbas
I. Kanto dorovės teorijos analizė
Įvadas
Šiame kontroliniame darbe bus nagrinėjama žymaus XVIII-tojoamžiaus mąstytojo Imanuelio Kanto sukurta dorovės teorija. Pagrindinis šiodarbo tikslas: išnagrinėti I. Kanto sukurtą dorovės teoriją, aptartivertybių vaidmenį joje. Pagrindiniai šio darbo uždaviniai: 1. Susipažinti su „vertybės“ sąvoka. Žinoti, kas tai yra „ dorovinės vertybės“, kokia jų reikšmė žmogui. 2. Trumpai aptarti, kuo I. Kanto etika skyrėsi nuo ikikantinės etikos. 3. Išnagrinėti kategorinį imperatyvą, kuriuo ir rėmėsi I. Kantas, kurdamas šią dorovės teoriją. 4. Rasti pagrindines vertybes, kurias privalėjo turėti žmogus, norėdamas būti doras. Taip pat rašydama šį darbą, stengsiuosi atsakyti į man iškilusiusklausimus, nagrinėjant šią temą pvz.: • Ar I. Kantas buvo teisus etiką nukreipdamas į privalėjimą? • Ar I. Kantas buvo teisus sakydamas šiuos žodžiais: “Kad žmogus elgtųsi moraliai, būtų garbingas ir doras, jam nereikia išeiti mokslų ir sugebėti filosofuoti- pakanka paklusti kategoriniam imperatyvui“.[ I. Kantas, 1987 p.13] • Ar šiais laikais „pareigos“ sąvokos supratimas labai skiriasi nuo I. Kanto supratimo? • Ar I. Kantas neprieštarauja savo posakiui, kad žmonės bėgtų vienas nuo kito, jei nuolat matytų vienas kitą visiškai tokius, kokie jie yra, savo teorijoje?ir į daugelį kitų klausimų. Rašydama šį kontrolinį darbą rėmiausi įvairia literatūra. Tekoperskaityti ir I. Kanto „ Praktinio proto kritika“, „Dorovės metafizikospagrindai“. Šių knygų turinys nebuvo lengvas, tad rėmiausi ir kitaliteratūra tam, kad būtų aiškiau suprasti I. Kantą ir jo sukurtą dorovėsteoriją.
1. Kas tai yra dorovinės vertybės?
Kalbant apie tai, kas yra dorovinės vertybės, kokia jų specifika,reikia bent trumpai paliesti vertybių sampratą. Etikos etiudų knygoje„Dorovinės vertybės“ [ 1982 p. 60] yra labai aiškiai ir suprantamai
paaiškinama, kad vertybes galima apibūdinti kaip tam tikrą gamtos irkultūros faktų reikšmingumą, atsirandantį visuomeninės praktinės žmoniųveiklos pagrindu. Kai kurie daiktai, kultūros reiškiniai, žmogaus poelgiaidėl savo vietos ir vaidmens praktiniuose žmonių santykiuose pasidaro tamtikra prasme, teigiamu ar neigiamu požiūriu visuomeniškai reikšmingi.Vertybėmis paprastai laikomi teigiamos reikšmės reiškiniai. Juose„kristalizuojasi“ visuomeniniai interesai, dėl to jie atlieka dvejopasfunkcijas- patenkina pavienių žmonių ar ištisų jų grupių poreikius, taippat bendros jų veiklos interesus, o kartu pastaruosius iš dalies skatina,palaiko ir formuoja, tikslingai kreipia žmonių veiklą, normina jųsantykius. Šios knygos pradžioje [ 1982, p. 6] yra apibrėžta ir kas tai yradorovinės vertybės –tai specifiška dvasinių vertybių sritis. Paprastaiskiriamos dorovinės sąmonės, charakterio ir elgesio vertybės. Pirmosios-tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmogiškumo, teisingumo irkitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinisvertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Svarbios dorovinėsvertybės yra darbštumas, drausmingumas, kuklumas ir daugelis kitų teigiamųcharakterio ypatybių, nuo kurių priklauso ir kasdienio žmogaus elgesiopobūdis. Pagaliau patys žmonių poelgiai, realūs jų doroviniai santykiaitaip pat turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus išreiškia ir realizuojasave kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą, stiprina arba silpninaesamus visuomeninius santykius, padeda arba kliudo dorovinei pažangai. Toje pačioje knygoje, antrame jos skyriuje, rašoma, kad vertybėsnėra „įskiepijamos“ į individo sąmonę. Individas, kaip dorovės subjektas,bręsta kaip automatiška, aktyvi ir atsakinga asmenybė, kuri dorovinesvertybes įsisąmonina savarankiškai, laisvai, suderindama su savo gyvenimopatirtimi. Įsisąmonindamas dorovines vertybes, individas ugdo savo sąžinę,privalėjimą, pareigos pajautimą, kurie yra individualūs asmenybiškifenomenai. Dorovinės vertybės yra tik ta įpareigojanti visuomeninė aplinka,kurioje formuojasi individuali dorovinė sąmonė [ Etikos etiudai, 1982, p.71]. Sutinku su šiais žodžiais. Aiškiai ir suprantamai paaiškinta, kas taiyra tos dorovinės vertybės. Manau, kad nėra tokio asmens, kuris būtųvisiškai nedoras, tiesiog, dažnai aplinkiniai susidaro tokią nuomonę apievieną ar kitą asmenį. Manau, kad taip būna todėl, kad ne visi žmonės žinoar supranta , kas tai yra toji dora, kas tai yra tos dorovinės vertybės. I.Kantas teigė, kad žmogui nebūtina išeiti mokslų, kad būtų doras, tačiau ašmanau priešingai, žmogus turi mokytis, turi šviestis, bent dėl minimalaussavo išprusimo. Apžvelgėme, kas tai yra dorovinės vertybės. Manau, kad visiemsyra suprantama tai, kad skirtingose praktinės žmonių veiklos srityseistoriškai susiformuoja skirtingos ir savitos vertybės, skirtingi jųvertinimai. Taigi, sekančioje šio kontrolinio darbo dalyje, kalbėsiu, apiegarsųjį Imanuelį Kantą, apie tai, kokios gi jam tuo metu atrodėsvarbiausios vertybės, koks tuomet turėjo būti moralus, dorovingas žmogus,kuom jis rėmėsi visą tai įrodinėdamas.2. Imanuelio Kanto teorija, svarbiausių vertybių vaidmuo joje
A. MacIntyre‘o žodžiais tariant, etikos istorijoje Kantas yraviena didžiausių išskirtinių figūrų. Nes greičiausiai dauguma vėlesniųfilosofų, taip pat ir daugelis tų, kurie buvo sąmoningai nusiteikę priešKantą, etiką, kaip dalyką, apibrėžė Kanto terminais. Daugeliui tų, kurieniekada negirdėjo apie filosofiją, jau nekalbant apie Kantą, dorovė yradaugmaž tai, ką apie ją sakė Kantas. Kodėl taip yra, galima būtų paaiškintituo, kad kai Kantas apie tai kalbėjo, jį išgirdo ir suprato [A. MacIntyre,2000, p. 174]. Norėčiau bent trumpai aptarti, kuom I. Kantas skyrėsi nuo
kitų filosofų. J. Baranovos manymu, I. Kanto klausimas „Ką aš privalaudaryti?“ radikaliai skiriasi nuo antikos etikos klausimo „Kaip žmoguigeriausia gyventi?“. I. Kantas savo etiką grindė kasdiene moralia sąmone.Jis veikiau ne tiek tęsė ankstesnę moralės filosofijos tradiciją, kiekkritikavo ją. Visų pirma jis paneigė eudemonistinę etikos tradiciją.Aristotelio manymu, žmogaus gyvenimo siekiamybė yra laimė ( eudaimonia,palaima, gerovė), I. Kanto požiūriu– pareiga. Etiką jis laikė mokslu,nurodančiu žmogui, ne kaip tapti laimingam, o kaip tapti vertam laimės.Kita vertus, ankstesnės etikos kūrėjai, I. Kanto manymu, labai klydomanydami, kad moralės fenomeną galima kildinti iš svetimų jai dalykų. Jiegrindė etiką heteronominiais empiriniais principais. I. Kantas pirmasispabandė atskleisti moralės fenomeno autonomiškumą. I. Kantas savo etikągrindė ne jausmu, o praktiniu protu. Praktinio proto sugebėjimas vadovautistik mąstymu, atsisakius visko, kas susiję su jausmais, kas empiriška, iryra , pasak jo, moralės dėsnio galimybės sąlyga. I. Kanto etika pagrįstaikipatyriminiais ( aprioriniais), protu suvokiamais moralės principais. [J. Baranova, 2002, p. 197-198]. Sutinku su I. Kantu. Tik man norėtųsipastaruosius du klausimus sujungti ir iškelti tokį klausimą „ Ką žmogusprivalėtų daryti, kad jam būtų gera gyventi?“. Filosofas buvo visiškaiteisus sakydamas, kad žmogus pirmiausia turi „užsitarnauti“ laimę, nes jukžmogus turi būti jos vertas. Kiekviena asmenybė nori būti laiminga ir mesto jokiu būdu negalime paneigti, bet užsitarnauti jos, tikrai ne kiekvienasstengiasi. Pats I. Kantas teigė, kad užsitikrinti sau laimę- pareiga, nesnepasitenkinimas savo padėtimi tarp daugybės rūpesčių ir nepatenkintųporeikių galėtų lengvai virsti didžiule pagunda nesilaikyti pareigos.Tačiau, ir nekreipdami dėmesio į pareigą, visi žmonės jau savaime turididžiulį vidinį norą būti laimingais, nes kaip tik šioje idėjoje irsusijungia visi polinkiai [ I. Kantas, 1980, p. 23]. Manau, kad galimesutikti su šiais I. Kanto pasakytais žodžiais. Kai žmogus yra nelaimingas,jis darosi pasyvus ir sau, ir kitiems žmonėms. Tačiau dauguma žmonių, kuriemano, kad jie turi būti laimingi, kad jiems turi sektis viskas, ko jiebesiimtų, niekuomet nepagalvoja apie tai, kodėl gi jie turi būti laimingiir kodėl gi jiems turi viskas sektis? Aš esu įsitikinusi, kad jei nori, kadtau sektųsi, pirmiausia, turi norėti, kad sektųsi ir kitiems. Jeigu tave ,pavyzdžiui, „supančioja“ pavydo jausmas matant kitų džiaugsmą- yra labainegerai. Aš manau, kad mes turime ir kitiems padėti įvairiose gyvenimosituacijose, jei tik sugebame, turime būti neabejingi kitų skausmui,nelaimei. Ir į kiekvieno žmogaus gyvenimą pasibels panaši situacija, kuometjam reikės kitų pagalbos ir jei jis buvo kažkada neabejingas kito prašymui,jam bus suteikta ta pagalba ir jis bus laimingas vienu ar kitu atžvilgiu.Tačiau tokiomis, ar panašiomis situacijomis mes vadovaujamės jausmais, o I.Kantas siūlė jausmų visiškai atsisakyti ir jais nesivadovauti. Tačiau I.Kantas nesakė, kad mes turime būti abejingi kitiems žmonėms laimėsatžvilgiu. Pasak jo, žmonija galėtų išlikti, jei niekas niekuo prie kitolaimės neprisidėtų, bet nieko iš jo tyčia ir neatimtų; tačiau kaikiekvienas žmogus nesistengia tiek, kiek jis gali, padėti įgyvendinti irkitų tikslus, turime tik negatyvų, o ne pozityvų atitikimą su žmogumi kaiptikslu pačiu savaime [ I. Kantas, 1980, p. 64]. Sutinku su filosofu.Kiekvienas žmogus turi siekti savo laimės ir tikslų, bet turi ir kitiemspadėti šių dalykų siekti. Taigi, eudemonizmą etikoje I. Kantas pakeičia deontologija (etikos kryptis, teigianti, kad pareiga yra moralaus elgesio griežtaskriterijus). Jis griežtai atskiria moralę nuo sėkmės ir laimės. „Praktinio proto kritikoje“ rašoma, kad nuo antikos laikų buvoįsigalėjusi eudemonistinė dorovės samprata, kuri laimę laikė didžiausiavertybe ir moralumo kriterijumi. Šią sampratą perėmė ir religinės etikosteorijos, aukščiausiu gėriu taip pat laikiusios laimę. Su eudemonizmu I.Kantas nesutiko. Pasak jo, ji visada individuali, kiekvienam žmoguiskirtinga, taigi neturi objektyvaus ir visuotinio pobūdžio,- vis dėlto jisteisingai nurodė, jog laimė negali būti moralumo kriterijus, jog ji patireikalinga pagrindimo. Etikos objektas esą ne laimė, ne tai, kaip žmonėsturi pasidaryti laimingi. Etika- mokslas apie tai, kaip žmonės turi taptiverti laimės. O jei laimė tapatinama su malonumų patyrimu, su gyvenimomalonumo įsisąmoninimu ( hedonizmas), tai tokios laimės pavertimas dorovėsdeterminantu būtų ne kas kita kaip savimeilės principas. Kantas manė, kaddorovės teoriją reikia kurti ne suinteresuotumo atpildu už dorą elgesįšiame ar aname pasaulyje pagrindu. Priešingai, tą pagrindą turi sudarytimoralinės nuostatos grynumas, tai, kas besąlygiškai gera. Besąlygiškai geranegali būti materialios vertybės ar vidinės žmogaus savybės, nes jos galinukreipti ir į blogį. I. Kantas įsitikinęs, kad protui absoliučiai,besąlygiškai vertinga tik viena – gera valia. Gera valia- tai toji kuriskatina atlikti pareigą. I. Kantas daro skirtumą tarp elgimosi iš įgimtopolinkio ir elgimosi iš pareigos. Sakysime, žmogus nepažeidžia gyvenimonormų dėl savisaugos instinkto, žinodamas, kad jo negeri darbai gali būtiatskleisti ir jis nukentės. Žiūrint iš šalies jis gyvena lyg ir dorai.Betgi tokia nuostata terodo legalų elgesį, o legalumas dar nesąs moralumas.Elgesys gali būti laikomas moraliu tik tuo atveju, kai elgiamasi išpareigos dorovės dėsniui, t. y. kai žmogus paiso ne savisaugos ar kitųinstinktų ir ne jais remdamasis vertina galimus savo elgesio, kuriam jįskatina jo juslinė prigimtis, padarinius, bet kai jis elgiasi iš pareigos,sukuriančios būtiną moralinę prievartą, kuriai jis besąlygiškai paklūsta.Pačią pareigą I. Kantas suprato kaip paklusimą dorovės dėsniui, kaippoelgį, atliekamą besąlygiškai laikantis dėsnio. Kad poelgiai būtųvertinami kaip moraliai geri, nepakanka, kad jie atitiktų dorovės dėsnį;reikia, kad būtų pasielgta vadovaujantis dėsniu, kaip besąlygiška norma,sukuriančia privalėjimą [ I. Kantas, 1987, p. 6-8]. Tačiau, ar tai būtųteisinga žmogaus atžvilgiu? Ar tai nėra panašu į tai, ką mes šiandienąvadiname žmogaus prievartavimu psichologine prasme? Šiuo atveju drįstupaprieštarauti I. Kantui. Jeigu visi žmonės elgtųsi tik pagal dorovės dėsnįvien iš pareigos, vien dėl to, kad jie privalo taip elgtis pagal dorovėsdėsnį, visiškai nepaisydami savo nuomonės, ilgainiui žmogų tai privestų ikivisiškos beprotystės. Juk kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė,kiekvienas jų mąsto savaip? Ar gi įmanoma visus žmones priversti elgtisįvairiose gyvenimo situacijose pagal kokį tai vieną stereotipą? Nemanau.Tačiau I. Kantas mąstė kitaip. Jis kalba tik apie tai, kad dažnas elgimasispagal dorovės dėsnį sukelia pasitenkinimo savimi jausmą[ I. Kantas, 1987,p. 8]. Taigi, pasidaro aišku, ką I. Kantas laikė labai svarbiomis žmogaussavybėmis. Pirmiausia, gera valia, nes tik ji verčia žmogų atlikti pareigą,kas filosofui buvo be galo svarbu. Antra, kad žmogus būtų doras, jis turielgtis taip, kad visiems būtų gerai, jis turi elgtis pagal pagrindinįdorovės dėsnį t. y. pagal kategorinį imperatyvą. Kas tai yra imperatyvas? Pareigos paliepiamo elgesio formaI.Kantas vadina imperatyvu ir skiria du imperatyvumo tipus: • Hipotetinis (sąlygiškas) imperatyvas reikalauja elgtis atsižvelgiant į tikslą: privalote daryti tai ir tai ,jei norite pasiekti tą ar kitą tikslą. • Kategorinis imperatyvas-visuotinis dorovės dėsnis nurodantis elgesį ,būtiną patį savaime ,nepriklausomai nuo tikslo- būtent tai ir formuluoja šis imperatyvas. Kategorinis imperatyvas paliepia: elkis taip ,kad tavo valios maksima visada galėtų būti visuotinio įstatymų leidimo principas. Kitaip tariant, šis imperatyvas paliepia: elkis taip, kad tavo elgesio taisyklę galėtų tapti visų elgesio taisykle. Tai ir esąs pagrindinis dorovės dėsnis. Taigi, I. Kantas žmoguje išskyrė tokias vertybes kaip, gera valia,pareigos atlikimas, elgimasis pagal pagrindinį dorovės dėsnį- kategorinįimperatyvą. Visa tai reikalinga žmogui tam, kad jis būtų doras, moralus.Manau, kad pati svarbiausia I. Kantui žmogaus vertybė tai dorovė. Šiame kontroliniame darbe daugiau nagrinėjamas kategorinisimperatyvas, kadangi I. Kantui, kaip jau minėjau, jis ir buvo pagrindinisdorovės dėsnis. I. Kantas rašė, kad reikia pripažinti ir tai, kad dorovėsdėsnis turi tokią plačią reikšmę, jog jis yra būtinas ne tik žmonėms, betir visoms protingoms būtybėms apskritai, ir ne tik atsitiktinėmisaplinkybėmis ar išimtinais atvejais, bet besąlygiškai [ I. Kantas 1980, p.34]. Tačiau su tuo galime nesutikti. I. Kantas manė, kad kiekviena protingaasmenybė elgiasi pagal tą dorovės dėsnį. Tačiau tikriausiai jis laikė visustuos žmones, kurie taip nesielgė- kvailiais, ne žmonėmis. Jis juk teigė,kad kategorinis privalėjimas yra bendražmogiškas, tai reiškia, kad visiprotingi žmonės privalo laikytis kategorinio imperatyvo. Manau, kad I.Kantas buvo per daug kategoriškas. Jis manė, kad toks elgimasis suteikiatik pasitenkinimo jausmą ir nieko kito. Jis nesistengė suprasti to, kadgalbūt kiekvienam žmogui toks elgesys gali sukelti ir kitus jausmus pvz.:laimės, polinkio, įpročio ir pan. Bet toks elgimasis gali suteikti irneigiamų pasekmių, kurių I. Kantas net neminėjo pvz.: žmogus elgdamasispagal kategorinį imperatyvą, nepaisydamas savo jausmų, gali suteiktikitiems žmonėms skausmo, įžeisti juos, taip pat gali pats prieštarauti savoįsitikinimams ir taip ilgainiui išsiugdyti nepasitikėjimo, nepasitenkinimosavimi jausmą. Tačiau I. Kantas manė kitaip. Prieš nuosprendį, kaip pasielgtivienu ar kitu atveju, filosofas siūlė žmonėms kelti klausimą: kas būtų, jeivisi taip elgtųsi? Kitaip tariant, norint įsitikinti, ar elgesio taisyklėmorali, reikia ją lyginti su pagrindiniu dorovės dėsniu, ar ji gali taptivisuotine elgesio taisykle. I. Kantas aiškina šį klausimą duodamas pavyzdįapie pažado netesėjimą, kurį pabandysiu savaip interpretuoti. Žmogusatsidūręs sunkioje situacijoje pasižada daryti tai, ko jis tikrainepadarys. Jis davė pažadą priklausantį tik nuo aplinkybių, tačiau savyjejis puikiai žino ir tai, kad jis tikrai taip nepasielgs. Taigi, pabandykimeįsivaizduoti, kas būtų, jeigu kiekvienas iš mūsų taip elgtųsi? Jei šielgesio maksima taptų visuotiniu dėsniu? Mes negalėtume vienas kitupasitikėti, manytume, kad visi žmonės visada meluoja ir pan. Tai būtųnepriimtina. Šis I.Kanto pasiūlytas pavyzdys man patiko, todėl, kad jįinterpretuojant, labiau į jį įsigilinant, matau, kad I. Kanto vaizduojamasžmogus yra lyg tarp dviejų ugnių. Viena jo pusė norėtų pasielgti taip, kadbūtų jam geriau ,šiuo atveju, sumeluoti iš savimeilės, kas I. Kantui yranepateisinamas dalykas, kita žmogaus pusė lyg ir norėtų elgtis taip, kaipkad norėtų, kad su juo būtų taip elgiamasi t. y. sakyti tiesą- elgtis išpareigos dorovės dėsniui, būti doru bei moraliu piliečiu. Manau, kadpamąsčius, kiekvienas galėtume rasti ir savo pavyzdį, kurį galėtumepalyginti ir su I. Kanto duotuoju. Pirmasis pavyzdys, kuris man „šovė įgalvą“ būtų štai toks: kiekvienas vaikas nuo mažumės yra mokomas tėvelių,auklėtojų, o vėliau ir mokytojų, kad visuomet reikia gerbti vyresniuosiusir ypač senus žmones, ir tarkime, jeigu važiuojant autobusu, pamatote šaliajūsų stovintį seną žmogų reikia užleisti jam sėdimą vietą. Galiu drąsiaiteigti, kad tai yra kiekvieno žmogaus pareiga. Tačiau juk ne visi atliekamešią pareigą. Bet šiuo atveju, pagalvojus, jeigu kiekvienas asmuo užleistųvisada savo vietą senesniajam, būtų labai gražu ir pagirtina. Jukkiekvienas pasensime ir manau, kad būsime kitų gerbiami tiek, kiek gerbėmepatys kitus. Šiuo atveju, aš norėčiau sutikti su I. Kantu, nes taip būtųteisinga. Tačiau ne paslaptis, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būna ir tokiųsituacijų, kuomet pasakius tiesą, būtų tik neigiamos pasekmės. Vis dėltopagrindinio dorovės dėsnio mūsų visuomenė negalėtų priimti. Ir tai tikrainereikštų, kad mes visi esame neprotingi, ne žmonės, ne dori ir panašiai. I. Kantas svarbia žmogaus vertybe laikė ir orumą. Anot I. Kanto,tik moralė ir žmogus, kiek jis pajėgus būti moraliu, gali turėti orumą(…) , nors pareigos sąvoką suprantame kaip savo priklausomybę nuo dėsnio,vis dėlto asmenyje, kuris atlieka visas savo pareigas, matome ir tam tikrądidingumą bei orumą. Juk tai, kad žmogus paklūsta moraliniam dėsniui,žinoma, visai nėra nieko didinga, bet didingumą sudaro tai, kad žmogus yrato dėsnio kūrėjas ir tik todėl jam paklūsta [I. Kantas, 1980, p. 77].Sutinku su I. Kantu tik tuo atžvilgiu, kad orumas yra viena iš doroviniųžmogaus vertybių. Tačiau nepriimtinas man I. Kanto požiūris, kad didingumąbei orumą sudaro tai, kad žmogus yra dėsnio kūrėjas ir jam paklūsta. Manomanymu, kad žmogus būtų didingas bei orus, nepakanka paklusti tik sau,reikia vykdyti ir kitų asmenų „dėsnius“. Žmonės, kurie paklūsta tik savo„dėsniams“ yra savanaudžiai, nepaisantys aplinkinių nuomonės. Taigi, šiuoatveju, dar kartelį įsitikinu, kad iš tikrųjų I. Kantui buvo svetimijausmai, jis jais nesivadovavo ir draudė kitiems taip elgtis. Galbūt daugtiksliau būtų, jeigu išreikščiau šią savo mintį kitaip. I. Kantas ,paprasčiausiai, taip sukūrė šią dorovės teoriją, taip ją apibrėžė, kadžmogus norėdamas tapti doru privalėjo elgtis tik taip, kaip liepė I. Kantassavo dorovės teorija. Ir visą tai filosofas laikė pareiga, manė, kad taibūtų teisinga visiems ir bet kokioje socialinėje aplinkoje. Galbūt I. Kantas šia savo teorija ir joje iškeltomis vertybėmis,siekė sulyginti visus žmones luomų atžvilgiu? Juk jeigu visi žmonės elgtųsipagal I. Kantą, jie visi būtų lygūs. Nebūtų skirstymo į luomus:turtinguosius, pasiturinčiuosius, vargšus ir taip toliau, jeigu jų elgesiomaksimos taptų visuotiniais dėsniais. Manau, kad I. Kanto tuometinis „vertybės“ sąvokos supratimas buvotikrai ribotas ir, sakyčiau, neteisingas. Lyginant anuos laikus sudabartinėmis dienomis, daugeliu atveju, tosios, filosofo iškeltos vertybės,virstų ne vertybėmis, o antivertybėmis. Tarkime, pareigą, aš suprantu, kaipvertybe, kuomet žmogus ją atlieka norėdamas, niekieno neverčiamas beiniekam nekenkdamas. Jeigu žmogus to nenori, jis neprivalo taip ar kitaipelgtis, juk vertybės yra laikomi teigiamos reikšmės reiškiniai o ne tai,kad vienaip ar kitaip būtų elgiamasi per prievartą.IŠVADOS
Manau, kad pakankamai aiškiai ir išsamiai išanalizavau I. Kantosukurtą dorovės teoriją ir vertybių vaidmenį joje. Šiam filosofui patisvarbiausia vertybė, kurią gali turėti žmogus- dorovė. Bet, kad žmogus būtųmoralus, dorovingas jis taip pat turi turėti gerą valią, kurios dėka žmogustampa pareigingu. Žmogus privalo elgtis taip, kaip liepia kategorinisimperatyvas, kurį I. Kantas pavadino pagrindiniu dorovės dėsniu. Sutinku su I. Kanto iškeltu klausimu „ Kaip žmogui tapti vertamlaimės?“, tačiau nemanau, kad filosofas buvo teisus etiką nukreipdamasprivalėjimo linkme. Buvo nesigilinama į žmogaus esybę, į jo vidinį pasaulį,jo jausmus, iš žmogaus buvo tik reikalaujama. Nebuvo atsižvelgiama įaplinkybes bei pasekmes. Buvo siūloma atsisakyti visko kas susiję sujausmais, naudotis tik ikipatyriminiais moralės principais. Manau, kad I. Kanto pasakyta mintis: žmonės bėgtų vienas nuo kito,jei nuolat matytų vienas kitą visiškai tokius, kokie jie yra, turi giliąprasmę ir kiekvienas ją suprantų savaip. Juk mes niekada nepažinsime kitųtaip gerai, kai kad pažįstame save patį. Filosofas manė, kad žmogui nereikalingas mokslas tam, kad jis būtųdoras. Tačiau, iš kur gi žmogui įgyti žinių apie dorovingumą, moralumą?Galbūt tais laikais taip buvo priimtina, tačiau lyginant tuos laikus sušiandiena, mokslas yra labai reikalingas, vertybių samprata gerokaiskiriasi. Aš sutinku, kad I. Kanto vertybės labai svarbios ir šiuolaikiniamžmogui. Tačiau mūsų visuomenė yra humaniškesnė, į žmogų yra žiūrima, kaip įindividualią asmenybę. Žmogus tik pats gali nuspręsti, kas jam yra svarbuir priimtina, bei kaip visa tai pasiekti.
PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Anzenbacher A. Etikos įvadas.- Aidai, 1995. 2. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika.- V., 2002. 3. Etikos etiudai- 6. Dorovinės vertybės.- V., 1982 4. Kantas. I. Praktinio proto kritika.- V., 1987. 5. Kantas. I. Dorovės metafizikos pagrindai.- V., 1980.
6. MacIntyre A. Trumpa etikos istorija.- V., 2000.