H. Radausko eilėraščio ,,Laiškai sau pačiam” analizė ir interpretacija
Henrikas Radauskas – vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių poetų, nuosekliausias estetizmo idėjų reiškėjas lietuvių literatūroje. Jis teigė, kad mene svarbiausias dalykas yra pats menas bei jo vidinių dėsnių realizacija. Tai sudėtinga poetinė asmenybė, kuri savo kūryboje bandė atsiriboti nuo skaudžių tautinių problemų. Ne todėl, kad poetui nerūpėjo visuotinės nesėkmės, bet tik dėl to, kad H. Radauskas nėra tautos poetas, įprastas lietuviams lyrikas. Jam svarbu užfiksuoti kūrybinio proceso grožį, kuris atitiktų esteto idealus.Eilėraštis ,,Laiškai sau pačiam” priklauso Radausko poezijos rinktinei ,,Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu” (1993). Pats kūrinio pavadinimas skaitytojui nurodo, kad šio eilėraščio lyrinis subjektas yra pats autorius. Jis vaizduojamas kaip individuali asmenybė, nepriklausanti nuo išorinių etinių normų, o tik nuo savo sąžinės. Tai būdinga vadinamai dorovinei autonomijai. Jau pirmoje kūrinio eilutėje jaučiamas poeto atsiribojimas nuo jį supančios aplinkos: ,,Vos liesdamas daiktus ir žmones, / Aš laikausi pats už savęs”. Nors apie erdvę eilėraštyje tik užsimenama, nėra įvardijamos ir priežastys dėl kurių lyrinis ,,aš” nori atsiriboti nuo jį supančio pasaulio. Galima tik spėti, kodėl autoriui nėra artima jį supanti tikrovė. Galbūt jis negali paklusti tikrovės dėsniams. Tikrovė negatyvaus žvilgsnio nusipelno dėl to, kad ji priešiška žmogui, kad ji stoja skersai kelio žmogaus svajonėms ir idealams. O pats poetas bejėgis prieš tikrovę ir nieko joje negali pakeisti ar pataisyti. Tai parodo lyrinio subjekto suvokiamą pasaulio iracionalumą ir destruktyvumą. Savitą autoriaus polinkį į asmeniškumą dar aiškiau patvirtina paskutinės strofos pradžia: ,,Negaliu nė vienam padėti / Ir padėti man neprašau”. Kūrinyje kalbama apie vienatvę, kurios dramatišką prigimtį atskleidžia dangaus kaip tam tikro simbolio naudojimas. ,,Dangaus malonės” nebuvimas šiame kontekste gali būti suvokiamas kaip Dievo apleistos žmogaus sielos klaidžiojimas po pasaulį: ,,Ir einu be dangaus malonės / Per pasaulio gatves”.
Turinio ir kompozicijos požiūriu šis eilėraštis visai nesudėtingas: jis sudarytas iš tradicinių ketureilių, lengvai atpažįstamas ir jo tipas – tai filosofinio pobūdžio kūrinys. Intonacija yra emocinė, o autoriaus vaizduojamoje pasaulėjautoje glūdi, nors ir neakcentuojama, pasaulio katastrofos nuojauta: ,,Mus nelaimės veja, kaip aras / Veja bėgančią avį laukais”. Eilėraštis ,,Laiškai sau pačiam” dvelkia niūriomis nuotaikomis. Liūdesys pasmerkia poetą vienatvei, uždarumui, skausmingam sąlyčiui su aplinka. Poetas čia vienišas, jis abejingas ir svetimas kitiems, laikosi ,,pats už savęs”, eina per pasaulį ,,be dangaus malonės”; niekam negalėdamas padėti, jis neprašo, kad ir jam kas padėtų, sau pačiam rašo laiškus – eiles. Eilėraštis kuriamas ne kaip jausmų ar idėjų išraiška, su dominuojančiu lyriniu ,,aš”, o kaip dinamiškas poetinis pasakojimas, realybės dėsnius paneigiantis vaizdų ir žodžių spektaklis, kuriame susipina ironija ir egzistencijos tragizmo pojūtis, sustiprėjęs vėlyvojoje kūryboje.Henriko Radausko poezija neįprasta tuo, kad joje sunku apčiuopti autoriaus jausmus, nereiškiamos jokios visuomeninės idėjos, neaprašoma tikrovė. Radausko poezijos šaltinis – menas, kultūra, jau išbandytų, nugludintų, prasmių prisodrintų poetinių motyvų žaismas. Radauską reikia skaityti sąmoningai, atpažįstant jo naudojamus įvaizdžius, jautriai įsiklausant į vidinius meninio teksto sąskambius, žavintis jo vidinėmis garsų, spalvų bei formų dermėmis. Poeto estetizmas nereiškia atsiribojimų nuo tikrovės, kūrybos neturtingumo, – priešingai jo eilėraščiuose švyti pasaulio grožio kibirkštys, poezijos visumoje atpažįstama tam tikra būties samprata, – tik visos šios žmogiškos patirtys lūžta per meno kūrinio prizmę, sustingsta trapioje, tačiau kristališkai tyroje ir taisyklingoje poetinėje struktūroje.