Biografija :
Vytautas Mačernis – poetas, kurio kūryba ir asmenybė negali nežavėti.Gimė 1921 m. Šarnelės kaime Plungės rajone, senojoje žemaičių troboje,kurioje gyveno daug giminės kartų. Nelinkęs prie žemės darbų, mėgoskaityti. Jautėsi nemylimas motinos, bet mylimas senelės. Iš paprastųkaimiečių kilęs vaikinas nebuvo toks kaip visi. Susimąstęs, užsisklendęssavyje, įsikniaubęs į knygas – tokį Mačernį mena jo draugai ir artimieji.Poetas labai vertino mokslą. Jis ne tik baigė Telšių gimnaziją, bet irstudijavo Kaune, vėliau Vilniuje, tikėjosi išvykti baigti mokslų į Sorboną.Išvaikius universitetą, karo metais, Mačernis grįžo į tėviškę, kur darintensyviau mokėsi, skaitė filosofiją, kūrė eiles. Vos antrą dešimtmetįperkopęs jaunuolis jau mokėjo septynias užsienio kalbas – vokiečių, anglų,prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Tikėjosi dar išmokti hebrajų. Poetasvertino savo kūrinius, tačiau niekuomet jais nesipuikavo, tik siųsdavodraugams savo eilėraščių nuorašus ir reikalavo griežtos kritikos. VytautasMačernis, kaip ir Kazys Bradūnas, A. Nyka -Nyliūnas ir kiti priskiriamasžemininkų grupei. Tačiau skirtingai nei kiti guli savojoje žemėje,Žemaitijos vidury. Jis didžiavosi savo sena žemdirbių gimine, savoprotėviais , kurie jam atrodė „tylūs ir rimti, aukšto ūgio ir tvirti, kaipir jų žemė, kurią jie su nuostabiu atsidavimu myli“. Viename laiške rašė:„Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visą tai, kassudaro mane. Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmoguikaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumojebažnyčios bokštas. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra manoaš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai“. V. Mačernis unikaliai jutokaimo žmogaus pasaulėjautos kultūrinį aspektą. V.Mykolaičio-Putino studentas, priklausė ateitininkų išugdytai jaunųjųliteratų kartai, kuri be jokių iliuzijų sutiko prasidėjusią Lietuvosokupaciją, nepriėmė nė vieno jos ideologinio postulato (per K.Korsakoskaitomas marksistinės estetikos paskaitas netgi trypdavo kojomis). „Laisvėbūtina, jeigu norime pilnai gyventi ir pasireikšti. Kitaip mūsų tauta mirsnesuklestėjusi”, – kalbėjo Mačernis 1941 m. Vilniaus studentųliteratūrinėje popietėje. 1944 m. vasarą jis parašė „Maldą į Šv.Kazimierą”, kurioje buvo tokie protesto ir vilties žodžiai: „Ar tu leisi,kad baltoji / Mūsų žemės Lelija / Po raudono žirgo kojom / Būtų amžiamssutrypta?” Perėmęs Maironišką poeto misijos sampratą („tautos dvasios įkūnytojasir jos dvasinis vadas”), Mačernis nekūrė eilėraščių, programuojančiųkonkrečius tautos veiksmus. Jo poetinėje leksikoje nebuvo politinių irsocialinių kategorijų, kurios tribūnišku tonu būtų bloškiamos kaipkomandos. Jis nesvarstė tragiškų dienos įvykių (masinės deportacijos irmasiniai sušaudymai), kaip V.Mykolaitis-Putinas. Okupuoto krašto ir trempiamo žmogaus situaciją Mačernis įstatė į„gyvybės ir mirties lygtis”, kaip ir A. Camus. Gyvenimo arenoje viešpatauja„garsus Toreodor – Mirtis baisioji”. Ir žmogus iš anksti jai pasmerktas.Nebūtis apglėbia kiekvieną egzistenciją kaip didysis Niekas. Dangus –nebylus ir negyvas, kaip ir pati nebūtis, ir žmogus tejaučia „Visatos šaltįdygų”. Atsidūręs prieš „tuštumos beribį okeaną”, poetas neberandagarantuotų atsparos taškų nei religijoje, nei istorijos vyksme („progresolengvoji mašina” neša į bedugnę). Skeptiškas, viskuo abejojantis ir nusivylęs žmogus ieško pats savyjevidinės jėgos, kuri atlaikytų istorinį ir metafizinį būties absurdiškumą.Ne rezignuoti „likimo kovoje”, kur niekas nuo tavęs nepriklauso, o išliktiišdidžiam ir laisvam – svarbiausia vidinio pasipriešinimo formulė, kuriąnusikalė Mačernis egzistencializmo filosofijos paraštėse. „Praeinančiampasaulyje praeisiu, / Kasdien suduždamas, bet išdidus”… „Vizijos” ir„Metų” sonetų ciklas – tai nepasidavusio žmogaus balsas, kur „sunkiosnežinios” gaida, „kaskart krintanti žemyn”, maišosi su stoiška tvirtybeneišvengiamybės akivaizdoje („Nes tu sakei: Per žemę mes pereinam / Tik
vienąsyk, tai būkime tvirti”), o teisingumo viltis su gyvybės grožiospindesiu. Lietuva išliks, – skelbė poetas 1941 m. – pasiturinčių ūkininkųsodybose; kiekviena kalva, upeliukas, takas „yra mano sudedamosios dalys”.Pirmą kartą lietuvių poezijoje „senolių namas – didelis ir tvirtas” iškilokaip esminė žmogiškos būties erdvė, o šiaurės žemdirbių gentis, kalbanti„išdidžia tėvų tarme”, tapo likiminiu vertybių centru, kuriam suteiktasaristokratiškas iškilumas ir spindesys („Aš pažinau karalių tavyje…)”.Gimtoji žemė ir gimtieji namai – vienintelis būties skritulys, kuriameMačernis įžvelgė „žydėjimo ir subrendimo prasmę”. Jaunoji poetų karta, staiga perėjusi iš nusistovėjusios gyvensenos įokupacijos netikrumą, privalėjo kitaip kalbėti į atsivėrusią katastrofųbedugnę ir nebūties tuštumą. Jai reikėjo išsiugdyti naują poetinęintonaciją – be deklamacinių gestų, gražios retorikos, deminutyviniogležnumo, kuri atitiktų savo nuogu paprastumu ir giluminiu slėgimudramatiškos įtampos laiką ir atskirtų vieną poetų kartą nuo kitos. Nauja intonacija labai plastiškai buvo suformuota ir įtvirtintaMačernio „Vizijų” cikle. „Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savobundančios vaikystės metų, / Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus,– / Kai ašen ir senolė – dviese – / Palikę buvom saugot ir dabot namus”.Ilgos eilutės, nebeišsitenkančios grakščiuose ketureiliuose. Tankidaiktavardžių eisena, neįprasta emocingai veiksmažodinei lietuvių poetineimąstysenai. Išsišakojęs periodas – absoliuti svetimybė J.Aisčio ir S.Nėrieslyrikai – gulasi pusdalyvių, papildinių, įterptinių žodžių konstrukcijomis,kurios apibrėžia erdvės ir laiko aplinkybes, kaip įprasta kiekvienamepasakojime. Šitose apsunkusiose slinktyse nėra statikos nuosėdų. „Vizijų”frazė ne aprašinėja, o kyla iš gilumos kaip vientisas deginantis judesys.Daiktavardžiai laužiasi per atsiminimų prizmę kaip stebuklingo buvimoženklai („Ir švietė sutemoj senolės šypsena”). „Aukštųjų akimirkų” ilgesysbrėžia tirštam žodžių judėjimui aukštyn šaunančią idealumo trajektoriją,kuri peršviečia visas žodžių skaidulas („Bet visa tai šiandien jaupraeitis, / Tai knygon sukloti iš vieno žydinčio pavasario žiedai”). Stovėdamas po „nežinios dangum”, pilnas tragiško nujautimo, Mačernisieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdytiužgriuvusią nežinią. „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turimužkariaut naujus poezijai plotus”, – rašė jis „Žiemos sonetuose”. Tvirtasžodžio gestas, loginės sakinių jungtys, asketiškas įvaizdžių santūrumas,argumentuojanti tonacija. Aiškus minties centras, rėžianti judėjimo trasaper abstrakčias kategorijas (viltis, begalybė, nebūtis, tuštuma), stipriaiakcentuotas baigmės taškas. Apžvelgimo ir apmąstymo situacijos (o neemocinės išpažinties), kur neutralus kalbėtojas dėsto bendras tiesas („Tu,žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, – neamžinas esi”). Mačernio netraukėpavienių eilėraščių mozaika – moderniosios lyrikos struktūrinė norma, jisrašė vizijų, sonetų, dainų ir giesmių ciklus, pedantiškai skaičiuodamaskūrinio paraštėse – kiek daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių (jųturėjo būti mažiausiai pagal klasikinio soneto normas). Linkęs įintelektualinį kūrybos programavimą ir griežtą formos režimą, Mačernis tuopačiu metu išsaugojo vizinio lyrizmo dvasingumą ir laisvę („Tie periodainelygūs”), maištaujančios nevilties ir nerimąstingo išdidumo balsą. Šitaipsusidaro jo kūryboje gaudžianti įtampa tarp skaidrių, lakoniškų, grakščiųliteratūrinių formų ir karo ugnyje liepsnojančio pasaulio „dūžtančiųformų”, tarp nebūties nuojautos, plevenančios lyrinių vizijų gilumoje, iržemaitiško užsispyrimo viską ištverti, lemianti jos nepakartojamą tembrą. Mačernis, parašęs savo paskutinį eilėraštį 1944 m. spalio 4 dieną, jausustojus sovietinei armijai prie Sedos, buvo vos ne paskutinis stambuspoetas Lietuvos teritorijoje, kuriam pavyko išreikšti savo vidinį išdidumąbe jokių kompromisų, nepaklusus privalomos ideologijos nuostatoms. Mačernis kūrė palyginti trumpą laiko tarpą, tačiau labai intensyviai.Jam vis trūkdavo laiko, nors prie rašomojo stalo sėdėdavo per dienas. Deja,likimas lėmė šiam nepaprastam poetui užgesti pačioje jaunystėje. VytautasMačernis tragiškai žuvo kliudytas atsitiktines sviedinio skeveldros 1944-aisiais, spalio 7-ąją, eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus, ŽemaičiųKalvarijoje, netoli savo tėviškės, taip ir nesulaukęs išsvajotos karopabaigos, palikęs neužbaigtą paskutinį kūrinį… Niekas nepaneigs, jog Vytautas Mačernis nebuvo paprastas žmogus. Taiasmenybe, kurios talentu, noru mokytis ir ryžtu „eilėraščiais aprašyti visąžmogaus gyvenimą” verta stebėtis, žavėtis bei stengtis kažko pasimokyti.Poeto kūryba užburia savo prasmingumu, nuostabiu apipavidalinimu, dailiainušlifuotu rimu ir – pagaliau – nuoširdumu. Mačernis rašė, jog „gyvenimas –tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatospilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O manodidžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.” Savonepamirštamais, širdies gelmes virpinančiais kūriniais Mačernis pasiekėišsvajotą tikslą – juk nerastume žmogaus, kuriam poeto kūryba nesukeltųjokių jausmų, nepriverstų susimąstyti ar nepaliestų sielos gelmių. Šiotalentingo žmogaus dėka paprasti, ant pageltusio popieriaus lapo išraitytižodžiai virsta magiškais burtažodžiais, priverčiančiais net tamsius žmonespajusti tas „aukštąsias akimirkas”… Neseniai Pilies knygyne atsirado naujas Vytauto Mačernio eilėraščiųrinkinys „Vėl žemės ilgesy”. Tai tarsi ženklas, jog šis poetas, nors irpalikęs mūsų pasaulį pačioje jaunystėje, visuomet atgims vėl ir vėlbaltuose popieriaus lapuose, žmonių širdyse… Poetas, ne vieną kartąžavintis savo nemirtingomis eilėmis, negali neatgimti. Liūdesiu alsuojantyssonetai, trioletai, eilėraščiai, jų vertimai, vizijos, mintys – taineįkainojamas Mačernio palikimas. Šis šviesus žmogus žavi kiekvieną bentkiek besidominti lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, tačiau irkaip įsimintina asmenybė. Apie Mačernį rašė neseniai žuvęs literatūrologasVytautas Kubilius. Birželio 5-ąją minėsime poeto gimimo dieną. Jam būtųsukakę aštuoniasdešimt treji. Atsigręžkime. Pamatykime tai, kas pamiršta. Ir leiskimės didingosistorijos vedami į dar didingesnę ateitį…„Vizijos“
„ Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenuateitim, tikėjimu regėjimais. <…> Vizija – tai mano turtas, svajonė – taimano dabartis, praeitis ir ateitis“.
Tai – reikšmingiausias Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašėlabai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų. Atkakliaiieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina įšį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos.„Vizijų“ ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos. Būdamas 17 metų, Vytautas Mačernis parašė eilėraštį „Vizija“, kurisvėliau atsisakius paskutiniojo posmo, virto svarbiausia jo gyvenimo kūrinioįžanga.
Įžanga
Į žemę piktas vakaras atėjo, Toks baisiai svetimas ir neramus, O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas Ir lyg keleivis beldžias į duris.
Bet aš vidun jo niekad neįleisiu , Duris užversiu dar tampriau – Aš pilnas nerimo, kažko pasiilgęs baisiai, Paskendęs vakaro rimty mąstau
Apie šią žemę ir kalvas suartas, Ir iš senų sienojų pastatytus šiuos namus, Ir žmones einant iš kartos į kartą – Tuos žmones jaunus, panašius.
Menu jų vasaros auksinį derlių, Gegužės mėnesio naktis brandžias, Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų Ir kuriančių žmonių kančias.
Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos, Ryškėja mostai ir galia Ir pamažu atgimsta vėliai, Atgimsta vėliai per mane…
„Įžanga“ turi savo siužetą, joje išryškintos svarbiausios erdvės irlaiko sąvokos, nusakyta pasakojimo kryptis. Pirmoje strofoje aptinkame svarbiausius erdvės taškus: tai žemė irnamai. Žemę vėliau pakeičia pasaulio sąvoka. Pasaulį (žemę) – svetimą,priešišką erdvę – reprezentuoja dvi figūros: vakaras ir vėjas. Vakaraspiktas, svetimas, neramus. Vėjas taip pat kelia nerimą. Jis lyg klajoklisblaškosi, lyg keleivis beldžiasi. Pasaulis veržiasi į šventą namų erdvę.
Skiria tik langas – skaidri bei labai trapi medžiaga. Antroji strofa nusako eilėraščio žmogaus buvimo vietą. Jis namųerdvėje, saugioje ir šiltoje, griežtai atsiribojęs nuo pasaulio ir joreprezantų. Apibūdinamos lyrinio subjekto būsenos – nerimas ir ilgesys.Šios būsenos teigiamos, jų išraiška – rimtis ir susimąstymas. Apmąstymo objektai išvardijami trečiojoje strofoje. Pirmiausianusakoma e eilėraščio subjelkto apmąstymų erdvė, kuri vis siaurėja irkonkretėja: pasaulis→kalvos→namai. Namai storų sienojų, tvirti, senoliųpastatyti, paslaptingi. Tokiuose namuose ir kyla lyrinio subjekto vizijos.Trečioji eilutė supažindina su dar vienu meditacijos objektu, turinčiulaiko atspalvį. Tai žmonės, einantys iš kartos į kartą. Paskutiniojistrofos eilutė konkretizuoja – tai jaunų žmonių karta, pakeičianti anksčiaugyvenusias. Ketvirtojoje strofoje atskleidžiama darbo reikšmė. Išskirtos dvižmonių grupės: žemę dirbantys žmonės ir kūrėjai. Sėjantieji, dirbantys žemęžmonės laimingi: jie sulaukia savo gyvenimo derliaus, o kūrėjų pagrindinisapibūdinimas kančia, kaip svarbiausias jų būties principas. Paskutinioji strofa atveria vizijos erdvę. Subjekto atminty atgimstapraeitis, kuri gyvena dabarty – vakaro regėjimuose – o joje projektuojamaateitis. Protėvių šešėliai „Atgimsta vėliai per mane…“ Taigi „Vizijos“tai jauno žmogaus programa savajai ateičiai ir savosios kartos ateičiai. Jau įžangoje atskleidžiama gestų prasmė. Apie protėvių šešėliuspasakyta : „Ryškėja mostai ir galia“. „Galia“ įprasmina tiek fizines, tiekdvasines ypatybes. „Įžangos“ pabaigoje paliekame eilėraščio subjektą namųerdvėje, mąstantį ir prisimenantį. Jau pirmoji „Pirmosios“ vizijos eilutė verčia suklusti. „Kai išbunduvidurnaktį ir širdį ima plakti, / O smilkiniais tiksent kančia…“ jisuteikia daug informacijos apie poetinio vyksmo dabartį. Dabarties laikas –vidurnaktis. Tai situacija, kai ima šėlti piktosios jėgos, nešančiosskausmą ir kančią. Prie neigiamų emocijų autorius grįžta ir vizijospabaigoje. Trečioji pirmojo posmo eilutė skaitytoją informuoja apie regėtąviziją. Akivaizdu, kad vizija – ne sapnas, nes ji matoma išbudus „vidunaktįklaikiam“. Vizija kyla namuose. Pats vizijos žmogaus regėjimas labai šviesus ir gražus. Tai namai irartimoji erdvė, apšviesta vidurdienio salės. Frazė „Į saule degančiusnamus…“ parodo ypatingą šviesos ir šilumos intensyvumą. Salė dar kartąminima: „O saulės spinduliai ant klevo lapų laša / ir lyg medus nutyška antšakų“. Saulės spindulių ir medaus paralelė labai netikėta ir vaizdinga. „Pirmosios“ vizijos erdvė – namai. Tai paprasta ūkininko sodyba,kalbama apie kasdieninį jos gyvenimą. „O vakarienės dūmai iš raudono kaminojau driekiasi pažemiais, / Linguoja vėjas obelų viršūnėm…“ jaukų namųaplinkos vaizdą kuria įvairūs pojūčiai: garsų, skonio, kvapų. Namus lydi saldumo asociacija: „Mergaitė skambina pietums varpeliais,/ O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus“. Tekste aptinkame ir garsų: varpelio skambėjimas, lakštutės suokimas,strazdų daina. Ypatingo gaivumo įspūdį teikia audros epizodas. Tamsa apgaubiasubjekto namus ir artimąją erdvę, tačiau ji nekelia baimės, nes audraatneša atgaivą laukams. Niekas nejaučia nerimo: „Po orą vaikosi perkūnijosoželiai“, „ima medžiai bust“. Ypatingas yra šeštasis posmas, kuriame labaitaikliai panaudotos aliteracijos. Garsų „š“, „l“, „s“ pasikartojimuosegirdi lietaus ošimą. Naktis namų erdvėje taip pat „graži ir dieviškai skaisti“.Apibendrina viziją trumpas teiginys „ Ramu jau tėviškėj“, kuris sudaroryškų kontrastą paskutiniajai eilutei. „Antroji“ vizija viena iš šviesiausių visame cikle. Pirmoji eilutė –kategoriškas lyrinio subjekto teiginys – pabrėžia namų išskirtinumą, jųsvarbą. Šioje vizijoje namai – tai pat ūkininko sodyba, tačiau paslaptingair mistiška: ilgesingai gieda gaidžiai, aidi ūkininko žingsniai. Lyrinį subjektą jaudina ne tik vaizdai, bet ir kvapai, skonis,garsai. Pasikartoja su namais susijusi saldumo asociacija: „Saldustraliavimas atklysta į mane“. Ypač svarbūs kvapai. Jie tokie intensyvus,kad apsvaigina subjektą ir jis pereina iš realybės į viziją: „Pasilenkiuprie žemės ir stebiu, /Kol rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime /Apsvaigsta man galva“. Taigi lyrinio subjekto būsena euforinė, ir jąsukelia kvapai. Pati vizija realistinė, paremta prisiminimais. Labai plačiai „Antroje“ vizijoje pristatomas pasaulis. Jis dvejopas.Svetimą, baisųjį primena „šikšnosparniai juodi“. Tačiau jie nekeliagrėsmės, nes pasitraukia išsigandę rytmečio šviesos – gėris, dieviškojigalia laimi. Trumpai užsimenama dar apie vieną svetimojo pasaulio įvaizdį –miestą, purviną ir triukšmingą. Tačiau paskutinysis posmo žodis „nėra“parašytas atskiroje eilutėje ir todėl ypatingai pabrėžiamas, nerimąvisiškai išblaško. Lyrinis subjektas regi šviesą, harmoningą žemę, nutviekstą skaisčiosrytmečio šviesos. Pabrėžiami valstietiškojo pasaulio vaizdai: laukai,šviesių spalvų rugiai, vaiskios tolumos, mėlynos girios. Prieš akis kylaplatus panoramiškas vaizdas, kurį persmelkia piemenėlio raliavimas, kodėljis toks svarbus lyriniam subjektui?.. Matyt, todėl, kad negudri melodijaišgaunama meldo vamzdeliu, – tai protėvių, praeities kartų palikimas. Opiemuo eina upe aukštyn: prie ištakų, tradicijų, pastoviųjų vertybių,būdingų namams ir artimai erdvei. „Trečioji“ vizija labai svarbi, nes čia pirmą kartą pasirodo Senolė,kurią galėtume laikyti pagrindine ciklo veikėja. Ji pasirodo išskirtinesavo gyvenimo – vestuvių – dieną „jaunosios rūbais“. Ji atlieka vaidmenį,susijusį su vandens prasmėmis – atgaivinimo, apvalymo, sakralizavimo. Senolė laimina laukus – darbo vietą, dabar gyvenančių ir būsimų kartųveiklos erdvę. Pati ji priklauso praeičiai, yra viena iš „praeitiesšešėlių“. Taigi praeitis laimina dabartį ir ateitį. Tai, kad senolė paliekauždarą sodo erdvę, kurios sergėtoja ji yra, reikšminga. Ji susilieja sudangumi, tapdama dangiškąja namų globėja, jau iš aukštybių sakralizuojančiasubjektą, guodžiančia jį apimtą depresijos. Tekstas kupinas mistikos: mirusios senelės sugrįžimas, gestų kalba,ekstazinė lyrinio subjekto būsena. Labai reikšmingas šioje vizijoje sodas – senas ir apleistas. Senumasjį susieja su namais. Tai paslaptinga protėvių buvimo viena. Paukščių pašautais sparnais figūra teikia liūdesio ir tragiškumo.Sodas – senolės veiklos vieta. Ji pirmąkart pasirodo „Iš seno sodovienumos“. Tai sakralinė uždara erdvė, kuri turi būti saugoma. „Trečioje“vizijoje sodas yra „statiniais“ aptvertas, o sargo vaidmenį atlieka senolė.Auga obelis – rojaus medžio atitikmuo. Obelis – senolės medis. Ant obelsplevena jos padžiauta skara. Lietuvių tautosakoje, ypač dainose, obelis yravyresnė, gyvenimo patirtį turinčios moters medis, keliantis išmintiesasociaciją. Sodas – ideali erdvė, kuri žmogų guodžia ir ramina. Juk irsenolė, sodo sergėtoja, priklauso praeičiai. O praeitis guodžia ir ramina. Sode susitinka gyvieji ir mirusieji, o laukas priklauso gyviesiems.Tai darbo vieta. Tačiau šioje vizijoje laukai, apgaubti mistikos. Apie taikalba metafora: laukai“ prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai“.Saulės garbinimas primena senuosius tikėjimus, o šį aktą atlieka laukai –sužmoginta figūra. Jie prašo palaiminimo ir gauna iš senolės rankų.Apšlakstymas šaltinio vandeniu nubaido piktąsias jėgas ir lemia gausųderlių. Šaltinio vaidmenį atlieka upelis. „Ketvirtoji“ vizija labai svarbi, nes čia įvyksta persilaužimasšviesos ir tamsos kovoje. Pirmosios trys vizijos šviesios ir skaidrios. Ir„Ketvirtosios“ pirmojoje dalyje dar dominuoja šviesa (namų vaizdas), kuriąperkerta juodojo paukščio šešėlis. Tačiau antrojoje dalyje ši kovaintensyvėja ir šviesa pralaimi, palikdama pasaulį ir lyrinį subjektąjuodojo paukščio valdžioje. Šviesos ir tamsos dvikova persimeta i subjektosielą, paukštis „meta šešėli“. Čia pasirodo dvi veikėjos: senolė ir motina. Senolė atliekažemiškosios namų sergėtojos ir lyrinio subjekto globėjos vaidmenį taivienintelis kartas, kai ji pasirodo namų erdvėje. Ji meldžiasi iš senumaldaknygių, tarsi užmegzdama ryšius su Dievu. Ypač senolės – globėjosvaidmuo išryškėja pasirodžius juodojo paukščio šešėliui. Ji gina vaiką nuopasaulio tamsos, kad šis pernelyg anksti nepajustų jo grėsmės. Senolėtvirtai užtikrina lyrinį subjektą. Taigi senelės paveikslas šviesus irgiedras. „Vizijoje“ minima ir kita ne mažiau svarbi vaikui moteris – motina.Tik jos paveikslas visai netikėtas. Kai kurie mokslininkai mano, jog šimetafora susijusi su asmeniniais Vytauto Mačernio išgyvenimais.ne vienas,geriau pažinojęs Mačernių šeimą, teigė, jog mama nemėgusi Vytauto ir šistai skaudžiai išgyvenęs. „Ketvirtosios“ vizijos erdvė – namai. Piešiamas tik jų vidus.Akcentuojama žydinčių gėlių gausa ir svaigus aromatas. Tai vienapriežastis, padedanti kilti vizijai, antroji – mistiškas sekmadieniovidudienis, kai viskas skęsta šventoje ramybėje. Iš pradžių lyrinissubjektas prisimena. Prisiminimas pereina į sapną – prisiminimas pereina įsapną – pasirodo vasaros vidurdienis ir „…lyg sapne matytos karalaitėspirštai / lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis“. Vėliau lyrinis subjektasregi haliucinaciją. Labai svarbu paminėti gestu, lydinčius regėjimų atsiradimą. Lietimogestas – tai slopinimas, bet lengvas ir švelnus, lyg „karalaitės pirštais“.Jis provokuoja perėjimą iš realybės į sapną, kai „išjungiama: kakta(protas), lūpos (kalbėjimas), akys (regėjimas). Akys užmerktos realybei,bet paliekamos atviros sapnui. Tai panašu į hipnozę, kuri teikia ramybę irleidžia pereiti į sapną. Antrąkart lyrinį subjektą paliečia senolė ramindama jį. Senolėnušluosto ašaras, palikdama akis švarias, atviras gyvenimui. Antrojoje dalyje nebėra ryšio su senole, kuri teikia ramybę irpaguodą. Ir dabar akys atviros, bet skausmo išplėstos. Tai skausmasišprovokuotas pasaulio. „Penktojoje“ vizijoje pristatomi du nekontrastiški veikėjai, otiksliau – veikėjų grupės. Pirmieji – tai dabar gyvenanti žemdirbių karta.Žemdirbiai pasirodo teigiamoje erdvėje – atviroje, šviesioje ir šiltoje.Poetas pateikia šių veikėjų charakteristiką. Ją padeda kurti saulė:bronziniai veidai, šviesios sielos. Žemdirbių karta rimta, išdidi laisva.Jų būtis – nenutrūkstantis ciklas, kuriame karta keičia kartą visadosišlikdama, nes žemdirbių šeimos didelės. Dirbančiųjų vaizdas lyriniamsubjektui atskleidžia vieną iš žmogaus gyvenimo vertybių „Žydėjimo irsubrendimo prasmę gilią“. Lyrinis subjektas raginamas priklausyti žemdirbiųkartai, nes jie yra žmonijos pagrindas ir tęsėjai. Tačiau lyrinis subjektas palieka „Žemę žydinčią“ ir ateina į miestą,kuris sudaro ryškų kontrastą saulės nušviestiems laukams, tai visaisvetima, purvina, nejauki erdvė. Joje gyvena darbininkų karta. Darbininkainiūrūs, išblyškę, nešas „nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdį“. Jųegzistencija beprasmė. Saulės nėra nei miesto peizaže, nei darbininkųsielose. Subjektui jie kelia liūdesį, vilčių ir tikėjimo praradimą. Šioje vizijoje atskleidžiamas lyrinio subjekto išėjimas iš namųerdvės į pasaulį. Čia minimas kelias, kaip jungtis tarp šių dviejų erdvių.Lyriniam subjektui labai svarbi galimybė sugrįžti į namus. Negalėjimas topadaryti sukelia kančią. Vizijoje yra ir dar viena erdvės sąvoka – laukai. Tai artima erdvė,kurioje dirba ir gyvena žemdirbių karta. Vizija taip pat regima laukuose.Ją sukelia apsvaigimas. IV-ojoje šios vizijos dalyje lyrinio subjekto regėjimas nukreiptas įpraeitį, erdvė tamsi arba pritemdyta. Vizijos šviesa – pelkių šviesa,neryškių virpančių kontūrų plazdėjimas, palankus regėjimams kilti. Tekste galime atsekti ir ekstazės epizodą. Tai ateities regėjimai.Regėjimas pranašiškas. Lyrinis subjektas „įkvėpimo liepsnose“ regi ateitiesvaizdus. Tai senojo pasaulio žlugimo ir naujojo atsiradimo momentas. Didelįvaidmenį šiame mistiniame pasaulių kaitos epizode vaidina saulė. Jos mirtisreiškia senojo pasaulio pabaigą: „Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujaispaplūdusi, iš lėto mirė saulė“… Naujojo pasaulio gimimą lydi žodis,pakeitęs mirusią saulę. Žodis – kūrybos metafora. Taigi kūrėjo žodis galipakeisti realųjį pasaulį, padaryti jį amžiną, nemirtingą. Tokia optimistinė„Penktosios“ vizijos pabaiga. Deja tai ateitis, kuri pasirodo tik vizijoje,o dabartis paženklinta lyrinio subjekto kančia ir savęs naikinimo nuotaika,mirties geismu, rezignacija ir beprasmės būties perspektyva. Tai depresija,kuri yra lyrinio subjekto pralaimėjimo ženklas. „Šeštojoje“ vizijoje ryškėja šviesos ir tamsos priešprieša.Praeities, senolė, namų erdvė reprezentuoja šviesą, pasaulis tamsoskaralystę. Lyrinio subjekto regėjimas kyla iš šviesaus ir gražaus praeitiesprisiminimo: „sodybą gaubė vasaros šilta naktis“, žibėjo didelės irskaisčios žvaigždės, virš pievų sklaistėsi migla. Lyrinis subjektas sėdikambaryje, grįžęs iš pasaulio. Namai čia jau kitokie nei ankstesnėsevizijose. Jie primena dvarą, pilį su protėviais, žvelgiančiais iš senųportretų. Kai kas mano, jog ši ištrauka neatsitiktinė V.Mačernis norėjopabrėžti savo aristokratišką kilmę. Prisiminimuose iškyla senolė. Pirmąsyk lyrinis subjektas ją regisenolių portretuose, vėliau ji kalbasi su anūku sapno erdvėje ir laike. Taivienintelė vieta cikle, kur veikėjai bendrauja verbaline kalba, kitosevizijose „kalbasi“ gestais. Sapnas eilėraščio žmogų nuneša į sodą, apibertą baltučiais obelųžiedlapiais. Jie „sukasi ir šnabžda, ir stipriu kvepėjimu svaigina“. Taigivizija iškyla apsvaigus žiedų kvapu. Regėjime subjektas mato senelę „podidele purena obelim“. Vėl minima obelis kaip gyvenimiškos išminties medis.Senolės paveikslas labai gražus. Ji tarsi pasakų fėja, apšviesta auksiniųsaulės spindulių, balta ir paslaptinga. Senolės ir subjekto pokalbis nukelia į dar gilesnę praeitį, įvaikystės laukus. Čia iškyla keli išėjimo į pasaulį momentai. Vaikokėlimasis luotu per ežerą – tarsi būsimųjų išėjimų pradžia. Labai svarbusir įdomus antrasis lyrinio subjekto išėjimas: „…kai tik paaugus, tuojpasauli išėjau“ jaunuolis palieka namus kartu su bendraamžiais, savąjakarta: „ Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę“. Jaunuoliaieina „pagal saulėtą laiko upę“, kopia į kalnus, nuo jų žvelgia ir į žemę irį žvaigždes. Šis epizodas vienintelis kūrinyje, kur pasaulis šviesus irgeras. Matyt, tokį matymą nulėmė lyrinio subjekto jaunystė. Juk jaunamviskas atrodo šviesu ir gera. Deja, šis laikas labai trumpas: „Paskui lemtis išskyrė mus, ir metaipridavė veidams rimtumo“. Eilėraščio žmogus atsidūręs mieste, namuose.Tačiau šių namų erdvė kitokia nei įprasta, svetima ir šalta. Net vakarasprimena pakaruoklį, o vėjo ūžimas – valkatos dainą. Tačiau priešiškaaplinka paskatina lyrinį subjektą darbui. Į kokius klausimus jis ieškoatsakymų knygose?.. Tai susiję su jaunuolio misija, kurią jau vizijospradžioje išpranašauja senolė: „Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškęvaldys“. Žodis „tėviškė“ galėtu turėti dvejopą prasmę: tėvų namus ir visąšalį, tautą. Kad pastaroji prasmė yra teisinga, išryškėja vėliau, kaip patslyrinis subjektas ja patvirtina: Ir kaupias jėgos, rodos, galėtum vargo ir kančios skliautus pečiaisnukelti Ir visą šalį po nauju dangum išvest. Labai didinga ir taurus pasiryžimas būti tautos vedliu, tačiau kaiptai įgyvendinti? Visų pirma tai pasipriešinimas pasaulio skleidžiamaitamsai, nusiraminimui, kančiai. O pasipriešinti gali tik tas , kuriogyvenimas pats šviečia: „ tegu jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta“. Čia atskleista tautos aukostema. Subjektas, dovanodamas pasauliui šviesą, sudega pats. „Septintoji“ vizija pradedama erdvės vaizdavimu. Tai „protėviųnamai“. Tiesa, jie nepaprasti. Tai aristokratų pilis, kurioje vykstakilmingųjų puota. Šią mintį patvirtina svečių charakteristikos. Mergaičiųir moterų grožis, grakštumas, paslaptingumas – tai užuomina, kad svečiaiatvykę iš toli. Tekste minimas ir dar vienas kolektyvinis veikėjas – „Šiaurės gentys“. Jie išdidūs, kilnūs herojai. Tačiau vizijoje minimi irantiherojai, kuriems trūksta išdidumo – tai „vargo ir kančios žmonės“. Vizija kyla lauke tylią ir ramią naktį. Regėjimo pradžia – apsvaigimobūsena, kurią sukelia tamsus vynas ir šviesios gėlės. Visa tai „paliejosrovėmis kvapus svaigius“. Tą pačią būseną kelia ir „pokylio svaigiliepsna“. Sukelia regėjimą prisiminimai, tačiau jo pagrindas – legenda apiekaralių gėlę, kuri vilioja lyrinį subjektą iš namų š pasaulį. Jis išeinaieškoti „pasakiškos karalių gėlės“. Šis epizodas nėra originalus. Josiužetą galima aptikti pasakose bei vokiškų romantikų kūryboje. Taigi kasV. Mačerniui yra „pasakiška karalių gėlė“?.. Tai stipriųjų ir išrinktųjųgėlė. Jos „rožiniai lapeliai“ išduoda ir „karalių gėlės“ spalva (rožinė,rausva, raudona) ir, atrodo, net jos rūšį – tai rožė. Jos prasmė labaisvarbi: raudona – netik karalių, bet ir dievų spalva, rožė – paslaptiessimbolis. Reikšmių suma – dieviška paslaptis. Dieviškumą patvirtina saulėssimbolis, o paslaptį – širdis ir slaptas nerimo troškimas. Rožės lapeliai užkrinta ant subjekto veido ir širdies. Veidą sudarokakta, akys, burna. Taigi taip eilėraščio žmogui suteikiama kūrybos dovana,o kartu ir nemirtingumas. Tiksliau – nemirtingumas, pasiektas per kūrybą.Kūryba juk yra nulemta Dievo. „Karalių gėlė“ labai svarbi lyriniam subjektui. Pirmiausia ji nešama„vargo ir kančios žmonėms“. Subjektas betarpiškai, iš širdies į širdį,perduoda jiems slaptą nerimo troškimą. Su silpnaisiais ir pavergtaisiaisjis pasidalina didžiąją vertybę. Antrasis epizodas. Karalių gėlė parnešama į namus. Tai subjektosugrįžimas į namus ir jo triumfas. Patys namai yra vertybė. Jie seni,amžini, šviesūs, todėl atrodo, kad iš pasaulio parnešta vertybė nėrasvarbi. Bet ji yra laukiama ir pageidaujama, nes pasitikti išeina„išdidžios vakarų ir šiaurės gentys“. Kartu su pasaulio parneštakareliškąja gėle parnešama žodžio, kūrybos dovana, kurios neturėjo seniejiprotėvių namai. „Septintojoje“ vizijoje subjektas ekstazės būsenoje regi ateitį –sėkmingą sugrįžimą iš pasaulio namo. „Vizijų“ „Pabaigos“ pirmosios eilutės parodo laiko tėkmę. Jau nevakaras, o naktis. Žinome, jog vakaras ir vėjas – svetimojo pasaulioreprezentantai, o dabar juos keičia naktis, atrodanti lyg monstras negyvomakim, ji kelia siaubą visiems, esantiems ne namų erdvėje. Tačiau subjektasprotėvių namuose. Pasaulinio karo tamsa apglėbia ir poeto namus. Pirmajame posme atskleista ir subjekto dvasinė būsena. Ji taip patklaiki: nerami širdis, lyg paukštis plakęsis saulėtan krantan, „ šiąnaktvirš tuštumos sūpuoja ilstančius sparnus“. Be klaikumos, įsiskverbusios į subjekto širdį, jam teks ištverti darvieną išbandymą – mirtį. Silpnieji „šios nakties keleiviai“ neatlaikėnebūties žvilgsnio. Jie metėsi „į nuodėmės gelmes liūdnas“. Tačiau „Vizijų“žmogus nepriklauso silpnesniems, jo širdis trokšta susikauti su pasauliotamsa. Subjektas regi viziją. Jis pasiekia ekstazės būseną, lydimą liepsnos.Herojus regi naują milžinų kartą: ištvermingą, susikaupusią „be aimanų, beskausmo“. Herojai nebijo tamsos ir mirties. „Vizijų“ žmogus taip patpriklauso herojams. Tačiau čia iškyla ir pasiaukojimo būtinumas, pažinimosaulei nušvisti. Kova pralaimėta, mirtis ir tamsa nugali, herojai „sumerkia tamsoje šviesos pasiilgusias akis“. Regėjimas baigiasi. Išėjimas iš šios būsenos sunkus ir kankinantis.Žmogus jaučia baimę, jis susigūžęs. Tačiau aidi vidurnaktį „laikrodžiolediniai dužiai“. Dabar tampa aišku, kad visos septynios vizijos – tai vienos naktiesregėjimai. Ir štai dabar herojus atsibudo. Jis atidaro namų duris. Dabarsituacija pasikeitė. Herojus pasiruošęs lemiamai kovai. Jis dar apsvaigęsnuo regėtų vizijų, tačiau pamažu blaivėja. Minimas vieškelis, „vedąs ligididžiųjų aukštumų“. Taigi „Vizijų“ žmogus – svarbiausio V. Mačernio kūrinio herojus –išeina į Pasaulį susikauti su blogiu ir tamsa. Ar jam pavyks laimėti, mesnežinome. Toks pat likimas ištiko ir patį poetą. Jis taip pat susikovė sublogio demonu. Deja, jis šią kovą pralaimėjo… V. Mačernis norėjo parašyti „Metų sonetų“ ciklą. Didelę dali irparašė. Pats galvojo kad geriausi yra „Rudens sonetai“.Sonetų pagrindinis veikėjas – laikas. Žmogaus padėtis sunki ir dėl tosunkumo labai žmogiška – niekas jam nepasakys, kodėl kas nors yra. V.Mačernis čia kalba kaip poetas filosofas, kalba apie gyvybės ir mirtieslygtis, kurias spręsti turi tik žmogus. Lyrikai labai svarbu klaustižmogaus V. Mačernis mūsų lyrikos istorijoje yra vienas iš labiausiaiklausiančių poetų. Jo kūryba irgi klausianti. Mačernio kūryboje ir gyvenimelemtingą vaidmenį suvaidino laikas. Karas jau stovėjo prie Lietuvos
slenksčio, kai jis rašė pirmuosius eilėraščius. Žmogus yra vienas irsvetimas, gyvenimas nepastovus kaip upė, bet ir upė panaši į gyvenimą Atsakymų ieškojimas. V. Mačernis turėjo ryškią filosofinio mąstymodovaną: stiprų intelektą, gilaus įžvelgimo jėgą, susikaupimo rimtį, jautriąreakciją į abstrakčius dalykus. Vidiniais regėjimais, vizijomis, dvasiniųgalių pajautomis, įtemptomis iki ribos, V. Mačernis tarsi buvo pasiruošęssavo egzistencijos filosofijai, sąmonės ir pasąmonės ribų sąlyginumui,dvasios nuovargiui ir ironijai. Dvasios, sielos gyvenimas poetui atrodė vienintelis tikras gyvenimas,vienintelė „aukštųjų akimirkų“ galimybė. Siekdamas jų žmogus turi nuolatsiekti pažinimo, nepasiduoti tingumą ugdančiai prabangai, mylėti namusvertinti tradicijas. Tai yra autentiški liūdnos, skausmingos ir giliossielos siekimai, liudijami biografinių užuominų knygų aistra – didžiausia,nuolat susimąstęs, užsidaręs, ieškantis vienumos. V. Mačernis ne kartą yra vadinęs save pesimistu. Jis intuityviaijuto, kad gamta ir vitaliniai pradai žmoguje skatina optimizmą, o mąstymasardo pirmapradę harmoniją. Būties problematiškumas atsiveria, nuolatjaučiama nerimo, nežinios, sopulio būsena. Praeinančiame pasaulyjepraeinantis, dūžtantis žmogus, apimtas praeinamumo svaigulio, išdidžiaismostais dalijantis gyvenimą į meilę ir neviltį, į šviesą ir tamsą,teigiantis kad galima gyventi neviltyje, tamsoje, vienišam. Šiuo aspektu V.Mačernis yra artimas romantizmui, adoruoja vienišumą, naktį. Praeinamumo,amžino bėgsmo ir tarpsmo pojūtis V. Mačernio lyrikoje – aštrus iržeidžiantis. Iš to praeinamumo jausmo kyla arba susitaikymas su pasauliukaip nepakeičiamai subendrinta esamybe, arba jo beprasmybės niekinimas. Žmogus V. Mačernio lyrikoje supriešintas su trokštama amžinybe:neamžinas, praeinantis, bet nori amžino. Skeptiškas, viskuo abejojantis irnusivylęs žmogus ieško pats savyje vidinės jėgos, kuri atlaikytų istorinįir metafizinį būties absurdiškumą. Ne rezignuoti „likimo kovoje”, kurniekas nuo tavęs nepriklauso, o išlikti išdidžiam ir laisvam – svarbiausiavidinio pasipriešinimo formulė, kurią nusikalė Mačernis egzistencializmofilosofijos paraštėse. Stovėdamas po „nežinios dangum”, pilnas tragiško nujautimo, Mačernisieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdytiužgriuvusią nežinią. „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turimužkariaut naujus poezijai plotus”, – rašė jis „Žiemos sonetuose”. Tvirtasžodžio gestas, loginės sakinių jungtys, asketiškas įvaizdžių santūrumas,argumentuojanti tonacija. Aiškus minties centras, rėžianti judėjimo trasaper abstrakčias kategorijas (viltis, begalybė, nebūtis, tuštuma), stipriaiakcentuotas baigmės taškas. Apžvelgimo ir apmąstymo situacijos (o neemocinės išpažinties), kur neutralus kalbėtojas dėsto bendras tiesas („Tu,žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, – neamžinas esi”). Mačernio netraukėpavienių eilėraščių mozaika – moderniosios lyrikos struktūrinė norma, jisrašė vizijų, sonetų, dainų ir giesmių ciklus, pedantiškai skaičiuodamaskūrinio paraštėse – kiek daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių (jųturėjo būti mažiausiai pagal klasikinio soneto normas). Linkęs įintelektualinį kūrybos programavimą ir griežtą formos režimą, Mačernis tuopačiu metu išsaugojo vizinio lyrizmo dvasingumą ir laisvę („Tie periodainelygūs”), maištaujančios nevilties ir nerimastingo išdidumo balsą. Šitaipsusidaro jo kūryboje gaudžianti įtampa tarp skaidrių, lakoniškų, grakščiųliteratūrinių formų ir karo ugnyje liepsnojančio pasaulio „dūžtančiųformų”, tarp nebūties nuojautos, plevenančios lyrinių vizijų gilumoje, iržemaitiško užsispyrimo viską ištverti, lemianti jos nepakartojamą tembrą. Mačernis, parašęs savo paskutinį eilėraštį 1944 m. spalio 4 dieną,jau sustojus sovietinei armijai prie Sedos, buvo vos ne paskutinis stambuspoetas Lietuvos teritorijoje, kuriam pavyko išreikšti savo vidinį išdidumąbe jokių kompromisų, nepaklusus privalomos ideologijos nuostatoms. 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje Mačernį užmušėartilerijos sviedinys, iššautas ties Seda. Jo vyresnysis brolis –partizanas – žuvo miške, motina su vaikais išsiųsta į lagerį. Iki 1970 m.Mačernio poezija buvo draudžiama publikuoti Lietuvoje.