Stilistinė skyryba

Turinys

I. Skyrybos stilistika ........................ 3

a) Objektas. Jo turinys ...................... 3

b) Skyrybos funkcijos ..................... 3

c) Fakultatyvioji skyryba ir stilistika .............. 4

d) Autoriaus (ir autorinė) skyryba ............... 4

e) Tekstai be skyrybos. Stilistiniai jų ištekliai ......... 5

II. Skyrybos ženklų stilistinės išgalės ir vartosena ........ 7

a) Taškas ............................. 7

b) Kabliataškis .......................... 8

c) Kablelis ............................. 9

d) Dvitaškis ........................... 10

e) Brūkšnys ........................... 11

f) Daugtaškis ........................... 13

g) Klaustukas .......................... 16

h) Šauktukas ........................... 17

i) Kabutės ............................ 18

j) Skliausteliai ........................... 19

III. Išvados ............................. 21

Šaltinių sutrumpinimai ...................... 23

Literatūra ............................. 24

Skyrybos stilistika. Objektas, jo turinys

Skyrybos stilistika – “tai kalbos skyrybos sistemos teikiamų stilistinių išgalių, skyrybos ženklų aktualios, paveikios stilistinės vartosenos apžvalga, nagrinėjimas, veertinimai ir apibendrinimas ” (Abaravičius, Juozas, 2002, 7).

Skyrybos stilistikai priskiriama: skyrybos reiškiniai saistomi norminės skyrybos, kuriais naudojasi stilistika; nereguliuojama skirtukų vartosena, stilistiškai ir išmoningai įprasminanti turinio sklaidą; kiekvieno skyrybos ženklo galimybės kurti raiškią loginę, vaizdžią informaciją; stiliaus priemones, figūras bei būdus įforminanti, įprasminanti skyrybos ženglų vartosena; visiškas arba dalinis skyrybos ženklų atsisakymas; tyčiniai nukrypimai nuo skyrybos normų, siekiant meninės komunikacijos.

Skyryba apibrėžiama kaip “taikomoji sintaksės atšaka, kurios objektą sudaro skyrybos ženklų vartojimo rašto kalboje taisyklių nustatymas” (Gaivenis, Keinys, 1990, 186). O jos sistemą sudaro 10 pagrindinių žeenklų: taškas, klaustukas, šauktukas, daugtaškis, kablelis, kabliataškis, dvitaškis, brūkšnys, kabutės, skliausteliai. Prie šių pagrindinių skyrybos ženklų dar galima būtų priskirti kablelį ir brūkšnį kaip sudėtinį intonacinį ženklą.

Skyrybos ženklai skaido, derina, harmonizuoja kalbos vienetų perteikiamas reikšmes, vertinamuosius bei emocinius ekspresinius jų ko

omponentus, padeda įprasminti loginį ar emocinį kalbos turinį. Skyrybos ženklai padeda kurti siužetinę ar emocinę pasakojimo įtampą, suaktyvina personažo vidinę kalbą.

Skyrybos funkcijos

Pagrindinės skyrybos sistemos funkcijos: 1) adekvačiai realizuoti ir patikslinti rašo kalboje sintaksinius santykius; 2) reikšti rašytinio kūrinio stilistinius atspalvius. Tačiau specialiuose darbuose pirmenybė teikiama pirmajai arba antrajai skyrybos funkcijai. Su kurios nors funkcijos vyravimu siejami apibendrinti skyrybos tipai. Tikrąjį lietuvių kalbos skyrybos tipą galima nustatyti tik apibendrinus rūpimus statistinius parametrus.

Teigiama, jog skyryba rodo: 1) teksto skaidymą; 2) emotyvumą (konstatavimas, klausimas, nustebimas); 3) kontaktiškai išdėstytų vienetų santykišką reikšmingumą.

Šiuo metu taip pat dar yra skyrybos specialistų, aptariančių skyrybos ženklų funkcijas. R. Makarova teigia, kad skyrybos ženklai atlieka 14 semasiologinių funkcijų : atskiriamąją, išskiriamąją, priešinamąją, priduriamąją, aiškinamąją apibrėžiamąją, jungiamąją, įspėjamąją, išskaičiuojamąją, emocinę ekspresinę, modalinę, ribinę, visumos, nebaigtumo ir elipsės fuunkcijas ( žr. Maкарова 1969, 13-16 ).

“Dauguma tų funkcijų, pradedant atskiriamąja ir išskiriamąja, grindžiamos struktūriniu (gramatiniu) principu, bet glaudžiai susijusiu su sintaksės vienetų, jų komponentų semantika. Tokia sintaksės vienetų sandaros ir semantikos dermė yra skyrybos taisyklių pastovumo šaltinis”.(Abaravičius, Juozas, 2002, 13).

Fakultatyvioji skyryba ir stilistika

Fakultatyvioji skirtukų vartosena glaudžiai siejama su autorių pastangomis savitai pasinaudoti skyrybos pagrindinių struktūrinių, intonacinių, stilistinių, o taip pat ir semantinių principų sąlygišku lankstumu. Tokio lankstumo nemažai ir mūsų bendrinės kalbos skyryboje.

Meninio bei publicistinio stilių tekstų autoriai gali laisvai rinktis skyrybos že

enklus. Tai jiems padeda aiškiau perteikti ir įprasminti mintis, ypač rašant meniniu stiliumi. Su šia laisva valia rinktis skirtukus tyrėjai sieja sąvoką autoriaus ženklai. Terminas autoriaus ženklai savo turiniu yra artimas terminui privalomieji ženklai (Baлгинa 1979, 36). ” O šie yra ne kurie nors kiti, o gramatiniai ženklai, taigi skirtukai, žymintys struktūrinį (sintaksinį) sakinio skaidymą. O prasminiai ir intonaciniai ženklai esantys fakultatyvūs, nes jie autoriaus vartosenos individualizuoti” (Abaravičius, Juozas, 2002, 26).

Kita skyrybos fakultatyvumo atmaina – vienas kitą šalinantys skyrybos ženklai. Čia gali būti toks variantas, kur reikia kablelio prieš jungtuką arba po jo, pvz.: Jai niekada nepatiko mano sumanymai todėl, kad aš nemokėjau kaip reikiant jų pateikti ir Jai niekada nepatiko mano sumanymai, todėl kad aš nemokėjau kaip reikiant jų pateikti. Tačiau tai daugiau skyrybinio redagavimo dalykai. Autoriui, stilistui ar redaktoriui reikia nuspręsti : kas čia svarbiau, aktualiau, kuriuos minties atspalvius reiktų iškelti, o kuriuos – paslėpti.

Trečiasis fakultatyvumo variantas – variatyvusis fakultatyvumas. ” Tai tokių pat ar analogiškų skyrybos situacijų variantinis, o iš esmės sinoniminis skyrybinis įforminimas”(Abaravičius, Juozas, 2002, 28). Tai stilisto kūrybinių rūpesčių bei atradimų sritis.

Sinonimiški skirtukai yra šie : taškas – kablelis, kabliataškis; kablelis – kabliataškis, dvitaškis – brūkšnys, kablelis – brūkšnys, skliausteliai – brūkšnys, kabutės – brūkšnys, klaustukas – brūkšnys, klaustukas – šauktukas, daugtaškis – brūkšnys, daugtaškis – kablelis ir brūkšnys.

Štai kaip J. Strielkūnas vietoj kablelio panaudoja ta
ašką : Basa./Tyli./ Tolyn./ Iš lėto./ O ant galvos – juoda skara. Čia moters išvaizda, požymiai ne išskaičiuojami vienarūšiškai, o vardijami kaip atskiros, taškais skiriamos, svarbesnės vaizdo detalės.

Autoriaus (ir autorinė) skyryba

Tai, kad autorius pagal taisykles sudeda skyrybos ženklus, dar nėra autorinė skyryba.

Autoriaus ženklų apibūdinimas tesiejamas tik su emocine kalbos sandara.Tie ženklai padeda kurti ekspresiją arba stiprina kalbos srauto dinamiškumą.

Vieno ženklo rašytojų turbūt nerasime, “todėl negalima sutikti, kad vieno kurio skyrybos ženklo bendrosios semantikos ar stilistinių išgalių suaktyvinimas, daugiafunkciškumas ir sudaro autorinės skyrybos sąvoką. Lygiai kaip negalima sutikti su tuo, kad tik grynai stilistinę funkciją atliekantys skyrybos ženklai, tegu ir kuriantys emocinę rašytojo [.] kalbos sandarą, ekspresiją, sudaro autorinę skyrybą.” ( Abaravičius, Juozas, 2002, 40).

Dar galima teigti, jog autoriaus skyryba yra dvejopa : visiško ir dalinio autentiškumo. Pirmoji, t.y. visiško autentiškumo skyryba, yra vien autoriaus valia kuriama bei tvarkoma autentiška tekstų skyrybos sistema. Ji yra nepaveikta kitų rašytojų skyrybos, taisyklių ir kitų pašalinių įtakų. Kita,
dalinio autentiškumo skyryba, gali būti įvairių derinių. Skyrybą tvarkęs gali būti tik pats autorius, o ją koregavęs redaktorius. Tokia skyryba pagrįstai gali būti laikoma individualia sistema, nes ją yra lėmęs pačio autoriaus minties judėjimas, jos skaidymas pagal adresanto nuostatas į sintaksinius, semantinius ir pauzių elementus.

Tekstai be skyrybos. Stilistiniai jų ištekliai

Šiandien ga

alima teigti, jog skyrybos ženklų atsisakymas tekste yra retorinė figūra. Kartais tokia skyryba pavadinama “nuline skyryba”, bet geriau ją būtų vadinti tiesiog neženkline arba beženkle skyryba.

Pažymėtina, kad tokiame tekste sumenkėja sintaksinio ir intonacinio skaidymo akivaizdumas. Tekstas be skyrybos ženklų yra netekęs intonacijos, ekspresyvumo bei emocionalumo, slaptesnio minties įprasminimo. Nėra rašto formos santykio su intonacine minties dėstymo forma. Dėl to tokį tekstą yra sunku suvokti, atsiranda dviprasmybių, semantiškai neaiškios kalbos bei minties apraiškų. Tačiau ir negalime teigti, jog skyrybos ženklai tekstui yra viskas. Ir be jų tekste esama to, kas kompensuoja nepanaudotas skyrybos ženklų galimybes.

“Sintaksinės teksto sandaros kontūrus, minties dinamikos žymes labiausiai padeda išsaugoti sintagmų linijiškumas, nepažeisti, nesuardyti jų perteikiamos reikšmės, taigi ir prasmės santykiai” (Abaravičius, Juozas, 2002, 49). Suvokti prasmės visumą poetinėje kalboje padeda tekstų kalbos ritminio organizavimo, melodinio įforminimo specifika. Taigi skyrybos netektis dažnai nėra nuostolis.

Čia, kaip pavyzdį, apžvelgsiu S. Gedos eilėraščio “Nostalgija” ištrauką iš rinkinio “Skrynelė dvasioms pagauti”.

Nostalgija nostalgija

smėlėtas ūžesys

kai baltos ugnys skeldėja

ir užkemša ausis

dar sninga balso mėlyno

naktis o vakare

nostalgija nostalgija

nostalgija žydra

nostalgijos pavasaris

kai nendrė pražydės

nostalgija o ašaros

į kiaukutus riedės

o buvo širdys mėlynos

o snigo neramu

nostalgija kaip vėliava

nostalgijų žydrų [.]

Šio eilėraščio “nulinė” skyryba tarytum išlaisvina kalbos tėkmę iš įprastinių jos įforminimo suvaržymų, atpalaiduoja, o kartu ir įtempia vaizduotę, paskatina susimąstyti, kas čia yra svarbiausia. Neaiški lyrinio subjekto būsena, ji labai paslaptinga, ko nebūtų, jei čia būtų bent keli kableliai, šauktukai ar daugtaškiai.

“Skyrybos nesaistoma teksto minties dinamika dažnai sukuria įvairiopos įtampos :
1) sintagminės, 2) emfatinės, 3) batizminės (vidinės, vertikaliosios) (Abaravičius, Juozas, 2002, 50).

Sintagminę teksto įtampą dažnai sukelia ar stiprina mįslingesnė, be skirtukų – ne taip automatiškai, ne taip kryptingai dekoduojama, ypač per tam tikrą nuotolį išdėstytų arba nedarnių, prieštaringų sintagmų reikšmė, dėl to aktyvinanti ir jaudinanti vaizduotę, jauseną. Skaitytoją ypač intriguoja ilgesnės sintagmų eilės, jų kuriama prasmė dažnai kelia stilistinio netikėtumo efektą. Tačiau kartais atsitinka taip, kaip visai nesitikima: sintagmų virtinės, žadinusios skaitytojo susidomėjimą, vis jį stiprinusios, kulminacijoje ar pabaigoje nuvilia, taigi baigiamos stilistinio nusivylimo efektu. Žnoma, džnai iškyla klausimas: kam tos sintagmų eilės, jei jomis nieko nesiekta, jokio netikėtumo nesulaukta. Vis dėlto, sintagmos reikalingos, o ypač poezijoje.

Emfatinę įtampą taip pat kuria skyrybiškai nežymėtos rašytinės kalbos santykis su vos juntama intonacine kalbos forma. Tokios įtampos tekste atsiranda dėl žodžių atrankos savitumo, sakinio sandaros, žodžių tvarkos pokyčių, kai nėra kur reikia skyrybos ženklų.

Sintagminės ir emfatinės įtampos dažniausiai siekiama dviem būdais :

1. Kai nepaisoma griežtos sintaksės vienetų kategorizacijos, jie tiesiog siejami vienas su kitu.

2. Stiprėjanti sintagminė ir emfatinė įtampa skatina daug ką sakyti savarankiškiau, pabrėžiamai.

Vidinės įtampos tekste atsiranda todėl, kad žodžiai, nesaistomi skyrybos įsakymų, kitaip jungiasi vieni su kitais, kitaip pasiskirsto loginiai kirčiai.

“Taigi beženklė (beskirtukė) skyryba turi nemaža veikiamosios komunikacinės ir emfatinės vidinės jėgos, nemažaų minties raiškumo ir pagaulumo išteklių. Skyrybos ženklų nevartojimas, ypač poetiniame tekste, perkoduoja teksto vienetų reikšmę, susilpnina jų struktūriškumą, sulieja gramatinių kategorijų ribas [.]” (Abaravičius, Juozas, 2002, 56).

Skyrybos ženklų stilistinės išgalės ir vartosena

Taškas

Taškas yra pagrindinis kalbos tėkmės skaidytojas į santykiškai išbaigtus minties vienetus. Šį kalbos srauto skaidymą lemia autoriaus komunikacinės ir estetinės nuostatos. Taškas paprastai yra “nulinio”, neutralaus minties emocingumo ženklas. Ilgesniuose aprašymuose gali žymėti ir emocines pauzes. Dažniausiai žymi teksto minties vientisumą ir dinamiką, padeda perteikti įvykių kaitą. Taškas yra baigtumo, ribos ženklas.

“Taškas yra regimasis simbolis, signalas skaitytojui, kad prieš jo akis – santykiškai savarankiškų sintaksės vienetų sankirta, prasmės komponentų sandūra, galop atskirų prozodijų sandūra, atsiradusi rašančiojo valia, jo “duota” (Abaravičius, Juozas, 2002, 72).

Taškas padeda skaidyti, reikšti pagal autoriaus valią. Tai rodo, kad kalbos veiksmo tikslas yra savaip interpretuojami dalykai, reiškiniai. Pvz.: Žaidimas baigtas. Tuoj prisėlins. / Tuoj apipuls žiauri ruja. / Ir aš. Deja, aš ne Danielius. / Aš žūsiu liūtų duobėje. J. Strielkūnas “Lapkričio nakties kelionė”, TVŠV, 75; Rytą nebelis. / Dieną nebelis. / Bus šviesu per vasarą kieme. / Auga obelis. / Auga obuolys. / Auga kirmėlė jame. J. Strielkūnas “Nuobodžiai vienodi rūmai”, PA,356; Tu sutvėrei mane ir laikyk. / Nesutvėrei manęs, nelaikyk. / Tu davei man gyvybę ir saugok. Nedavei man gyvybės, nesaugok. [.] S. Geda “20 antinomijų”, SKSV, 291.

Tokiais atvejais diskurso pauzes, taškus, ritmą rikiuoja jausena, o ne autoriaus logika.

Taškas taip pat apramina, apmalšina skatinamąją sakinių semantiką, daro ją nuosaikią, nerėksmingą. Pvz.: Gerkit. / Melskitės. / Melskitės. / Gerkit – / Į mane kaip į žemę suėję. S. Geda ” Stačios akys medinių dievukų”, VPM, 14. Čia po žodžių Gerkit, Melskitės, norėtųsi šauktukų, tačiau autorius pasirinko blankesnę tonaciją, todėl padėjo tašką. Renkantis tašką ar šauktuką dera atsižvelgti į tai, ką sako skatinamojo sakinio leksikos sudėtis, kontekstas, minties tonacija.

Stilistiškai reikšmingas ir pertrūkių taškas, pažeidąiantis sakinio vientisumą,sutraukiantis įprastinius sandaros, intonacijos bei prasmės ryšius. Taigi taškas nėra vien tik pabaigos simbolis. Jis autoriaus valia gali suskaidyti įprastinę gramatinę frazės sandarą, kitaip išdėstyti loginius prasmės centrus, aktualizuoti žodžių ir jų grupių reikšmę, sukurti raiškesnius, emocingesnius prasmės ir intonacijos akcentus.

“Pertrūkių taško raiškumo kuriamasis vaidmuo yra susijęs su dviem afektyviosios sintaksės reiškiniais – skaidymu, vadinamąja parceliacija, ir pridūrimu” (Abaravičius, Juozas, 2002, 75). Parceliacija yra sakinio skaidymas į gramatiškai savarankiškas dalis, norint pabrėžti atskiras sakinio dalis, žodžius. Pridūrimas yra emocinis ekspresinis sintaksiškai nevientisai išdėstytų dėmenų santykis.Kartais perceliacija ir pridūrimas eina lygiagrečiui.

Dažnai parceliuotosios ir priduriamosios konstrukcijos padeda perteikti šnekamosios kalbos intonacijas. Pvz.: Lapkritis. Rūkas. Mirkstantis kelias. / Grįžt savo miestan vėl vėlinies. J. Strielkūnas “Lapkričio nakties kelionė”, TVŠV, 75 . Čia daug lemia sintaksės, semantikos intonacijos bei ritmo taikymas. Dažnai rašto kalboje pasitaiko ir kitų specifinių intonacijos pertvarkymo būdų, pvz., taško dėjimas ten, kur jo nereikia. Pvz.:

Prie kelio – ir žydi, ir žydi. / Ir laimina tuos, kas važiuoja. / Ir smelkias į žmogų mažytį. / Gamtos begalinė užuojauta. J. Strielkūnas ” Nuo darbo kasdienio, niekingo.”, PA, 150.

J. Strielkūnas bei S.Geda labai mėgsta tašką rašyti tarp vienarūšių sakinio dalių, pvz.: Palikti. Pamiršti. Pasmerkti. / Be vilties. Be pastogės. / Be židinio. / Tartum budelio įsukti / Ant gyvenimo gergždžiančio skridinio [.] J. Strielkūnas “Tarp šunžmogių”, TVŠV, 81. Kaulakys. Kamarnykas. / Dominykas. Siratos. / Vyžos. Senas giesmynas. / Ir Drazdauskas, ir Strazdas [.] S. Geda “Žemės arimas”, SKSV, 25, ( kiti pavyzdžiai kortelėse nr.11-13). Taip ypač pabrėžiama kiekvieno eilėraščio žodžio svarba, ypač tų, kurie eina po taško.

“Taškas žymi teksto minčių, sakinių ir jų grupių santykišką vientisumą bei aktualią komunikacinę kaitą, dinamiką; autoriaus nuožiūra skaido objektyvią ir subjektyvią informaciją; padeda žymėti denotacinę situaciją, jos įvykius, dalyvius, šių veiksmus” (Abaravičius, Juozas, 2002, 249).

Kabliataškis

Kabliataškis aktualizuoja objektyvios ir subjektyvios informacijos svarbumo signalus, loginei ir estetinei komunikacijai svarbias minties grandis. Padeda kurti kalbos vienetų perteikiamos prasmės pusiausvyrą, žymi sakinio dalių, dėmenų stilistiškai reikšmingus ryšius, rodo teksto komponavimo tvarką.

Šio ženklo funkcijos dažnai sutampa su kablelio, kartais su taško ar net dvitaškio. Kartais kabliataškis rašomas vietoj kablelio, kad išvengti monotoniškumo. Kabliataškio perteikiama informacija turėtų skirtis nuo kablelio intonacijos ir ryškiai krintančiu tonu, ir ilgesne pauze.

Kabliataškio reikia logikos ir kalbos bei kompozicijos hierarchinei tvarkai tekste ar ilgesnėje frazėje įvesti, autoriaus meninėms nuostatoms realizuoti. Pvz.:

Mano jaunų dienų sugėrovas [.] / buvo toks pats, / žergtakojis ir plikagalvis, / tik paausiuos, nelyginant už Vilkijos, – / rudavo viena kita vilkžolė; / kalbėdamas apie kultūrą ir civilizaciją, / vis įterpdavo (lyg nubudęs) / gyvų pastabų apie nekrofiliją [.] S. Geda „Vaikinas iš kitos gatvės“, JM, 61.

Šiuo sakiniu perteikiama informacija yra palyginti objektyvi, bet autorius ją savaip sustato į tam tikras vietas.

Neretai kabliataškis pavartojamas ten, kur pagal sakinio modelį, sintaksinius jo elementus reikėtų kito skyrybos ženklo, pvz. kablelio ar taško. Plg.: Yra žmonių, kurie nejaučia vėjo, / O skruzdės uodžia su beždžionių ūsais; / Taip uosdavo velionis Michelangelas. S. Geda „Vėjas“, SDP, 351. [.] gaila, dvasios nedaug, neišpjaustymai, / visi užsklendimai greičiau iš / tingėjimo; būna, tiesa, kad specialiai, / kaip senovėje (Jonas Mekas) viską / vėl nori bent tarp medžio lentelių, / amžinai užrakinti, / kad pasaugotų dvasią [.] S. Geda „Kokios knygos gražesnės“, SDP, 366. Pirmajame sakinyje įprastas būtų brūkšnys arba kablelis, o antrajame – kablelis arba taškas. Kiti pavyzdžiai kortelėse nr. 145-147.

„[.] kabliataškis saugo nuo anemiško skyrybos vienaženkliškumo, pavyzdžiui, tam tikros kablelio ekspansijos. Jis padeda kurti prasmės komponentų, simetrijos ir asimetrijos formų žaismą ar pusiausvyros ritmą“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 87).

Kablelis

Kablelis žymi sintaksės vienetų dinamiką tekste; padeda įprasminti stiliaus figūrų, būdų bei priemonių kartojimą, išvardijimą, laipsniavimą, priduriamąsias konstrukcijas ir kt. Kableliu kartais silpninami kai kurių sintaksės vinetų ryšiai (plg. tiesioginės kalbos modelio redukavimą: “Pasižiūrėk, sakau, į mane”).

“Keblu apibūdinti, apibrėžti kablelio santykį su objektyviąja prasme ten, kur jis atskiria vienarūšes sakinio dalis vientisiniame sakinyje, kur jis atskiria ar išskiria sudėtinių sakinių predikatinius ar kitokius dėmenis, apskritai kur jis padeda ženklinti tai, kiek denotacinės situacijos įvykių vyksta ir kiek yra tų įvykių dalyvių” (Abaravičius, Juozas, 2002, 89). Plg.:

Kas lieka žydui, kuomet dega namai, / Žydui reikia važiuoti, išpažint savo nuodėmes, / Kuomet dega pasaulis, atpažystam save, / Niekas nedega šitam slėny, / Vien tik žydų išgaidrintos širdys. S. Geda “Sugrįžimo elegija”, SDP, 371. Tai bėkim, skubėkim vaikus pasivyti, / Kol blaiva, kol Vaiva padangėje švyti, / Kol žalia, kol skelia žemelę želmuo, / Kol stovi ant kelio – nenori namo. J. Strielkūnas “Pavasarį”, PA, 125.

Kablelių dėjimas čia susijęs su atsitikimo komunikaciniu atsispindėjimu lyrinio subjekto sąmonėje.

Paprastai kablelis laikomas pauzės ženklu, kurio paskirtis – atskirti vienarūšes sakinio dalis arba išskirti su sakiniu nesusijusias sakinio dalis, žodžių grupes. Kablelis gali žymėti emocines pauzes. Pvz.: Mylėk ir ilgą, sodrią liūtį, / Kai krinta Dievo pinigai, / Kai reikia būti, būti, būti, / Nors jau be galo pavargai. J. Strielkūnas ” Mylėk”, PA, 265. Niekados / Neatsikelsim, / Nebesėsim, / Nebearsim. S. Geda “Išlaužytos giesmės”, SKSV, 43. Visiems, kriuos mylėjau, / atnešiu žodį, sakau, / šarmoti elniai / atbrenda per balą, / žvaigždė virš pelkių, / smėlių žemuma . Dainuoja ji / snieguota moteriškė, / o mano žemės vasaroj žiema. S. Geda “Rudens psalmės, XI”, SKSV, 105. Kableliai įformina autorių kalbos sandarą, raiškias emocines intonacijas, minties ritminį skaidymą.

Vienarūšiškumą žymintys kableliai suartinamai veikia įvairiomis sakinio dalimis pasakomus tolimesnės reikšmės komponentus.Kableliai semantiškai suartina būdvardinius, dalyvinius, kartais daiktavardžio kilmininku pasakomus pažyminius, išryškina galimus bendrus reikšmės atspalvius, atsirandančius dėl įvairių objektyvaus ir subjektyvaus turinio asociacijų. Taip atsiranda raiškesnių, stilistiškai revalentiškų vienarūšių leksikos elementų, žodžių junginių ar pan.

Kableliai, žymintys vienarūšiškumą, rodo, kaip komponentas po komponento atskleidžiama pasakymo rema. Tie ženklai čia eina intriguojančioje vienarūšių komponentų išvardijimo eilėje. Pvz.: Kelkit vandenį, duoną, / Skruzdės, kregždės, driežai, / Atsimerkit, beržai, / Eisim strazdo vaduoti. S. Geda “Smurtas”, VPM, 70. Gyventi visai neblogai, / svarbu viską matyt, / nieko neslėpti, / atskleisti prasmę ir ryšį, / amžiną gretimybę. / Nutvert kas beveik neįmanoma. S. Geda “Paguoda, dvaras ir tvenkiniai”, SDP, 118. pirštų galais, / akimis, / viduriais, / kažkuo palei kojas – / sukurti eilėraštį, / vėžiu, žuvimis, / paukščiu, / dangaus mėlyna / šviesa – / sukurti eilėraštį [.] S. Geda ” Jausmas kaip krintant nuo arklio-“, SDP, 199.

Kableliai padeda telkti ir kreipinių priedėlius į kompozicinę visumą. S. Gedos eilėraštyje “Lokės pasaka” kreipinių be galo daug, tačiau visi jie suplakti į vieną posmą: – Tu Kojine, lįsk ant Kojos, tu, Koja, lipk ant / Pilvo, tu, Pilve, lipk ant Krūtinės, tu, Krūtine, / lipk ant Kaklo, tu, Kakle, lipk ant Galvos, tu, / Plauke. Susimaišiau, galit sau vaikščiot po / vieną! S. Geda “Lokės pasaka”, JM, 42. Čia yra šeši kreipiniai, negyvi daiktai, tačiau visi jie rašomi iš didžiosios raidės. Taip tie daiktai supersonifikuojami, pabrėžiama kiekvieno jų svarba.

“Kablelis yra reikšminga parentezės reiškinių komunikacinių ir raiškumo išgalių realizavimo priemonė ( paprastai tam vartojami du kableliai).” (Abaravičius, Juozas, 2002, 105). Parentezė – įterptinė konstrukcija, gramatiškai nepriklausoma nuo sakinio, į kurį ji įterpta. Jai būdingas intonacinis ir grafinis išskyrimas, t.y. kableliais, skliausteliais, brūkšniais. Taip pat būdinga laisva pozicija pagrindinio sakinio atžvilgiu, dažniausiai – jo viduryje. Parantezės gali veikti humoristiškai, gyvinamai. Jas gali sudaryti ne tik žodžiai ar sakiniai, bet netgi ir visos pastraipos. Poezijoje parantezė naudojama daug rečiau, nei prozoje. Pvz.: Bet liks kaip Marija Antuanetė, / J i i š d i d i , k o l n u s i r i s g a l v a , / Kol spalio saulė viską spės užlieti / Raminančia užumaršties spalva. J. Strielkūnas “Ruduo ateis” TVŠV, 181. Visiems, kuriuos mylėjau, / atnešiu žodį, sakau, / šarmoti elniai / atbrenda per balą, / žvaigždė virš pelkių, / smėlių žemuma. Dainuoja ji, / snieguota moteriškė, / o mano žemės vasaroj / žiema. S. Geda ” Rudens psalmės, XI” SKSV, 105.

Stilistiškai reikšmingi ir vienakrypčiai bei įvairiakrypčiai sakiniai. Vienakrypčių sakinių visi komponentai išsidėsto ant pagrindinės elementariojo sakinio predikatinės linijos. Šių sakinių kablelio paskirtis – rodyti nuosekliai jungiamus predikatinės linijos elementus ar prijungiamuosius dėmenis. Pvz.: Aleliuja tam, kas neturi namų, / Aleliuja tam, kuris eina toliau, / Aleliuja tam, kursai grįžta per vandenį, / Aleliuja tam, / Kursai stingsta amžiams. S. Geda “Sugrįžimo elegija”, SDP, 371.

Įvairiakrypčiai sakiniai yra dvejopi: ištęstieji ir centriškieji. Pirmųjų sakinių pagrindinė predikatinė linija perkertama vieną ar kelis kartus, pavyzdžiui kreipiniu.

O centriškųjų sakinių elementų nukrypimas nuo predikatinės linijos išsidėsto aplink ją arba iš abiejų pusių, arba tik iš vienos. Pvz.: Netoli pasaulio kraštas, / Kur vien šaltis ir tamsa, / Kur į dangų neštas paštas / Lieka žemės leduose. J. Strielkūnas “Ultima Thule”, TVŠV, 51.

Kableliai aktualina kiekvieną veiksmo ir ne tik pavadinimą pauze. Pvz.: O mus – apibrėžė – / Stovėsena, / Kraujas, malda. S. Geda ” Ežeras”, SKSV, 219. Kablelis čia žymi subtilias emocines pauzes, priversdamas sustoti ties kiekvienu “apibrėžimu”.

Kartais esti ir kablelių pertekliaus. Pvz.: Sintaksė, broli, tik sintaksė gelbsti / mus, slyvos, žydinčios vakarop, / arba skroblas, bet tave aš parduosiu, / savo tėvą ir motiną, seną / Sokratą, sėdintį ak čionai pat, / aš jaučiu savo šlaunį tarsi Sapfo / [.] Mano tėve, o Dieve! Mes esam iš ten, / iš jotvingių mėšlo, ant bulvių, / po žydinčiom bulvėm, ant mėšlo, / kurį andai vežėm arkliais, / senais, prijaukintais gyvūnais, Žukauskai, / o mano Dieve, o mano tėve,[.] S. Geda ” Eilėraštis Albinui Žukauskui”, SKSV, 263. Čia kablelių tikrai daug, tačiau jei jų tiek nebūtų, galbūt tada daugiau būtų kitų skyrybos ženklų. Todėl šiuo atveju jie reikalingi.

Kablelis yra tokia stiliaus priemonė, kuri labai padeda įvairių įsitikinimų, temperamentų bei intencijų autoriams. Šis pauzės ženklas dažniausiai vartojamas kaip sakinio pabrėžto skaidymo, atskirų jo dalių išskyrimo, ritmų įforminimo priemonė.

Dvitaškis

Dvitaškis pabrėžia, suaktualina tai, kas tekste reikšminga, svarbu; žymi ir įprasmina loginius vardijamuosius, aiškinamuosius santykius. Semantizuotu atžvilgiu priklauso klaustuko – šauktuko – daugtaškio – dvitaškio – brūkšnio paradigmai.

Visuotinai pripažinta, kad dvitaškis “yra specialus ženklas aiškinamiesiems santykiams žymėti”(Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba, 1992, 160).

Stilistiniais sumetimais vartojamas dvitaškis šiek tiek keičia savo paskirtį : įsakmus loginės informacijos žymėtojas tampa subjektyvaus vaizdavimo, meninės logikos svarbumo signalų žymėtoju, pvz.: Šiemet taip aiškiai / Esu pajautęs : Gyvenimas prasideda, / Kada esi miręs. S. Geda “Šiemet”, SDP, 177.

Meninės kalbos dvitaškis įspėja: toliau – autoriaus subjektyvi logika. Jis turi galios telkti skaitytojo dėmesį ilgesnei konceptualiai autoriaus minčiai, po jo einančiam išplėstiniam samprotavimui.

O nakvota, nakvota pasauly:

kluone, ant svirno, pirtelėj,

Japonijoj, Rusijoj ir Amerikoj

(liko tik kalėjimas ir bažnyčia),

bet labiausiai įsiminė : ėdžios,

pas avis, prieš Kalėdas,

gydant skaudantį dantį. S.Geda ” Kartą vos nemiegojau blaivykloj”, SDP, 222.

Čia dvitaškiai padėjo įprasminti autoriaus mintį, išskirti, pabrėžti svarbias grandis: pirmasis dvitaškis parodo, pristato vietas, kur buvo nakvota; antrasis parodo, kas labiausiai lyriniam subjektui įsiminė iš tų nakvynių. Kiti šio atvejo pavyzdžiai kortelėse nr. 30- 38.

“Kaip ir brūkšnys, dvitaškis gali įspėti skaitytoją, kad toliau bus netikėta mintis ar koks nors jos posūkis, kad prieš akis (sakytum, pro langą) atsivers netikėtas vaizdas. Tada jis eina kaip siužetinės įtampos, intrigos kūrimo signalas” (Abaravičius, Juozas, 2002, 114).

Man vaidenas: bėga vėl per lauką / Žmonės, o gal žvėrys tarp javų, / O pakluonės kūdroj žąsys plauko, / O padangėj žydra ir erdvu. J. Strielkūnas “Atsisveikinimas su motina”, PA, 241. Didelė, gelsvai žydra / Įsijungė elektra : / Ot, dabar balti ražai – / Duos toms karvėms įstrižai. S. Geda “Senos karvės šiapus Trakų.”, VPM, 17.

Dvitaškis dažnai vartojamas kaip siužetinės įtampos signalas, rodantis įvairius kalbos papildymus (išvardijimus, apibendrinimus, paaiškinimus), būtinus frazei, sakiniui baigti. Daugiau dėmesio sužadina tokia tiesioginė kalba, kur po dvitaškio eina ko nors pristatymas. Poezijoje tokios tiesioginės kalbos nėra daug, tačiau prozoje – apstu.

Stilistinė dvitaškio vartosena aktualina, konkretina jo logines aiškinamąsias, tiesioginės kalbos įvedamasias funkcijas ir labiau nei įprasta aktyvina jo ritminę paskirtį.

Brūkšnys

Brūkšnys pirmiausiai rodo apibendrinimą, išvadą, netikėtus minties šuolius, bejungtukį supriešinimą. Žymi emocines pauzes, parengia skaitytoją netikėtai minčiai, suaktyvina parentezės, elipsės bei nutylėjimo veikiamąjį savitumą. Žymi tekste priešpriešos, išvados, priežasties, gretinimo ir kitus santykius. Gludina kalbą, atstoja dialogo veikėjų minėjimą prie kiekvienos replikos.

„Poetinėje kalboje brūkšnys įgyja emfazės kūrimo išgalių, kai vartojamas subjektų, reiškinių metaforinei predikacijai, taigi ir vaizdinei ekspresinei charakteristikai, tapatinančiai įvairiausius vaizduojamuosius dalykus“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 125). Pvz.: O dirvos – per amžius skaityta knyga, / O kelias – spėjimas ateinančio vardo. / Ir tu, mano siela,- lyg paukštė marga, / Kurią amžių vėjas aukštybėse varto. J. Strielkūnas „Po vasaros dangum“, PA, 59.

Metaforinė predikacija teikia raiškias, dinamiškas personifikuotų dirvos, kelio bei sielos charakteristikas.

Stilistiškai reikšminga brūkšnio paskirtis – žymėti minties, jos komponentų priešpriešas, pasakomas sakinio dalių.

Ir nežinau, ar tai padangei, / Ar žemei buvo jo būtis, / Kada per mano sodą žengia / Diena – naktis, diena – naktis. J. Strielkūnas „Naktiniai sodai“, PA, 112. Ir pasakai įsižiūrėjęs: / Tai ne diena praėjus ten – / Tenai gyvenimas praėjęs. J. Strielkūnas „Žiema – tai vasara.“ PA, 157. Aukštyn – žemyn, / Atgal – pirmyn / Varpai ir laikrodžių švytuoklės. J. Strielkūnas „Melchiorinė naktis“, PA, 354.

Brūkšnys, panašiai kaip ir dvitaškis, parengia skaitytoją tam, kas netikėta, nelaukta. Pvz.: Pašiaušia jūra keterą / Lyg mitinis plėšrus / Žvėris – ir godžiai atveria / Grasinančius nasrus. J. Strielkūnas „Audra“, PA, 31. [.] apkabinęs šlamančiąją / ugnį – / tavo plaukus / užpila vanduo. S. Geda „ Jazmino giesmė“, SKSV, 131. Kiti pavyzdžiai kortelėse nr. 45- 46.

Brūkšnys meninėje kalboje keičia galimas epines sakinio intonacijas netikėtomis psichologinės įtampos intonacijomis. S. Geda taip pat dažnai naudoja efektyvią trūkių ir pakilimų emocinę melodiką, plg.: Pagaliau pasigavo – / Žvaigždės didelės keliasi – / Atlošė Moters galvą / Ir – suklupo ant kelių. S. Geda „Moteris“, SKSV, 29. Brūkšniai čia padeda kupiną minties, vidinės energijos, įtampos intonaciją.

Brūkšnys kartais gali įprasminti kompozicinį netikėtumą. Tai yra paprasti, elementarūs frazės, sakinio sandaros pakitimai, pavyzdžiui, kai šalutiniai dėmenys atsiduria jiems neįprastoje vietoje. Dėl to jie tampa stilistiškai žymėti. Pvz.: Išbalo slyvos, vargas galvą skelia, / Tas radijas – kažką praneš tuojau. S. Geda „Baimė“, SDP, 180. [.] Ir buvo ji be paslapčių, / Ir buvo ji ne sidabrinė – / Naktis, išvaikščiota kačių. J. Strielkūnas „Nuobodi naktis“, PA, 190. Plg. Stilistiškai nežymėtą šio sakinio variantą: Naktis, išvaikščiota kačių, buvo be paslapčių ir ne sidabrinė. Emocionalumo čia, žinoma, lieka, tačiau jau nesusijusio su sakinio dekompozicija, įprastinės tvarkos perkomponavimu.

Kalbant apie kompozicinį brūkšnio netikėtumą, pasakytina tai, kad jis gali būti susijęs su kompoziciniais sakinių tipais, ypač įvairiakrypčiais, įtampos tipais. Pvz.: Raudonos – ištiškusios / Obelys – prie dvaro. / Sūnų jo – Pranciškų – / Į Sibirą – varosi. S. Geda „Sugrįžimas“, VPM, 80. Neįprasti čia brūkšniai : Obelys – prie., Į Sibirą – varosi. Brūkšniai čia pagal tam tikrą komponavimo tvarką kitaip perkoduoja informaciją, todėl ryškus ir kompozicinio netikėtumo efektas.

„Brūkšnys stiprina ir turinio, ir intonacinius įprastinės prijungiamųjų sakinių sandaros raiškumo, emocingumo išteklius. Energingai, raiškiai pabrėžiami to, kas vaizduojama, laikas, sąlygos, tikslas, vieta ir kita“ ( Abaravičius, Juozas, 2002, 136).

Kur kapinės – protėvių prieglauda / Ant kalno guotely žaliam. J. Strielkūnas, PTŽ, 73. Ten speigai – net tvoros braška – / Vaikšto kiemo pakraščiais. J. Strielkūnas „Šeško istorija“ TVŠV, 121.

Brūkšnys čia rodo temos ir remos ribas ir tai, jog ženklo pauzės nutolinti sakinio segmentai yra svarbesni prasmės ir komunikacijos atžvilgiu. Palyginę šiuos variantus su kableliais, ypač pajusime intonacinį jų pabrėžimą.

Poetinės kalbos kūrėjai yra jautrūs minties kurios nors apraiškos simbolizacijai. Tam pasitelkiamas ir brūkšnys, o kartais ir brūkšnelis. Pvz.: Viskas buvo tik Vog-ta – / iš Dievo, kad jums / sugrąžinčiau. S. Geda „Didysis gyvenimo sielvartas“, SDP, 304. Tai grafinė skambėjimo simbolizacija.

Brūkšnys talkina ir perteikiant kokią procesų nepertraukiamumą, jo loginį kryptingumą, perėjimą nuo vieno reiškinio prie kito. Miškas. – Ežeras. – Ir lieptai / Dieną lūžta nuo vaikų, / Ir per dieną – siluetai – / Neteisingai išvežtų. S. Geda „ Neužmiršiu erdvių, plotų.“ VPM, 18. vartosi prie žemės lygūs – / Žmonės – paukščiai – gyvuliai, – / Savo kelio atkakliai / Besilaikanti gyvybė. S. Geda „Suartėjimas“, SKSV, 23.

Čia brūkšniai vienija sąvokas, supina į grandinę tuos narius, rodo jų bendrinamąjį vaizdą.

Kartais poetai labai mėgsta ištisai naudoti brūkšnį, vietoj tarpų. Skaitant tokį eilėraštį kartais sunku suprasti vieno ar kito žodžio reikšmę, nes jie per daug nutolę vienas nuo kito.

Svietas – šventė – šviesa – / Senas – mūsų – / Numirėlis – žodis. S. Geda „ Fazanai I“, SKSV, 225. Raudonam – Šiaurės – moly – / Jų – mili milijonai – guli, / Ir plakasi kaip gulbės / Prie vyrų – baltos moterys – / Plevena visos žalios / Dar bus – šviesos gyvos – / Jis – tėvas Lietuvos – / Ir arklys jo – kaip žalčio. S. Geda „ Erdvių atsidarymas“, VPM, 66. ar negalėtų kas nors – pasiversti / mažu žvirbleliu iš mūsų vaikystės – / ir atnešt – rūgščių kriaušių – / iš Petruko senos grūšios – / prie ežero? – / kaukolės šituose kapuose – tokios / didelės – o mes buvom – / tokie mažyčiai – S. Geda „Mirusių Paterų sodžiaus vaikų kolektyvinis prašymas“ , SKSV, 362. Kiti pavyzdžiai kortelėse nr. 55-58.

Šie žodžiai tarsi „tiesia“ savo reikšmes vienas kitam, bet per brūkšnio pauzės atstumą. Leksinė jų reikšmė yra labiau emociškai, nei logiškai nuosekli. „Žodžių „dramos“ efektas čia toks, kad jie turi paklusti intonaciniam melodiniam skaidymui, prarasdami nuoseklaus jungimo prasmę. Bet dėl to jie yra tapę autonomiški ir prasmiškai, ir intonaciškai svaresni; atsiranda asociacijų tėkmė [.]“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 138).

Dar vienas stilistinės skyrybos reiškinys – ilgą pauzę žyminčios brūkšnių virtinės, pasak J. Tynianovo, simbolizuojančios „vidinį kūrinio laiką“.

Plevena visos žalios –

Dar bus – šviesos gyvos –
– – – – – – – – – – – – – – – –
Jis – tėvas Lietuvos –
Ir arklys jo – kaip žalčio. S. Geda „Erdvių atsidarymas“, SKSV, 34.

Čia brūkšniai žymi stilistinį nutylėjimą, nežodinį turinio perteikimą, suvokiamą iš teksto.

Brūkšnys kartais žymi meniškai transformuotos vidinės kalbos kompozicines formas. Juo linkstama žymėti tiesioginės menamosios kalbos pradžią. Ji pradedama brūkšniu ir baigiama daugtaškiu, taigi kabutės ne visada reikalingos. Pvz.: Tėvynę visą savo aš mačiau, / keliaudamas per kalnus ir per klonius, / ir, kai akis pakėliau nejučiom, – / dangus ir žemė klykė – žmonės žmonės!.. S. Geda „Spontaniškai po sapno“, SDP, 175.

Kartais brūkšnys rašomas vien tik dėl ekspresijos.

Gal vėl, kaip andai žalioj

Pakluonėj, bėgsime slėptis –

niekas

neras! – [.] J. Strielkūnas „Pavasaris“, PA, 120.
Kiti tokios ekspresijos pavyzdžiai kortelėse nr. 60- 63.

„Brūkšniai sukuria stilistinio netikėtumo efektą, asociatyviai paryškinantį akimirką – taigi ir ribą, už kurios prasideda sparnų valdos“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 145).

Daugtaškis

Daugtaškis yra itin semantiškas skyrybos ženklas. Tekste jis įprasmina minties pertrūkių ar nebaigtos minties turinį. Yra papildomos teksto informacijos rodiklis; dažnai – stilistinės nutylėjimo figūros ženklas.

Gausėja daugtaškių meninėje kalboje, publicistikoje, reklamose, plečiasi jų reikšmės, keičiamos funkcijos.

„Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ glaustai nusakomos daugtaškio reikšmės ir funkcijos :

„Daugtaškis dažniausiai rašomas :
a) po sakinių, kurių gale kas nors nutylima, nepasakoma iki galo [.];
b) sakinio viduje pabrėžiant minties pertrūkį, nebaigtą mintį [.];
c) žymint kupiūras. Šiuo atveju daugtaškis gali būti rašomas laužtiniuose skliaustuose [.]“ (LKRIS 1992, 236).

Ypač turininga yra stilistinė daugtaškio vartosena. Tačiau tai yra tipiškas literatūrinis ženklas, tinkantis tik meniniam stiliui. O oficialiajai, mokslinei kalbai jis visiškai netinka, nes sukeltų emocingumą, minties neužbaigtumą, dviprasmiškumą.

„Poezijos, prozos, publicistikos kalboje išryškėja plati daugtaškio funkcijų skalė – nuo psichinio, intelektinio ir emocinio žmogaus gyvenimo, jo įtampos apraiškų įprasminimo, vos vos juntamo sielos virpesių kitimo vaizdo simbolizacijos iki minties prozodijos ypatumų žymėjimo, teksto kompozicijos kūrimo ir kitų funkcijų“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 147).

Be galo daug daugtaškių intelektinės įtampos kupinuose tekstuose, kur filosofiškai, kartais empiriškai subjektyviai apmąstomi svarbūs žmogaus gyvenimo, likimo, ar kurios nors veiklos prasmingumo aspektai. Pvz.: Nė žodžio. / Tik saulė pakilo / Virš einančio savo sūnaus. / Tik amžinos kurpės nudilo, / Matyt, neilgai betarnaus. J. Strielkūnas „ Pralaimėjimas“, PA, 9. O kas dabar numirėlį pabudins: / lavoną lesa rudenio sparnuotis, / ir tamsūs sklypai, ir kažkas pajuodęs, / ugnie šviesioji, sėlina arčiau. S. Geda „Atgaila: velnio žiedas“, SKSV, 164. Griūdamas gyvenimas dar bėgs / Į nakties tamsumą begalinį / Lig pirmosios tykančios duobės. / . Kokią datą šiąnakt siela mini? J. Strielkūnas „Niekas neprieis ir nepaklaus“, TVŠV, 113.

Daugtaškis žymi ir žmogaus psichines, jausmines, afekto būsenas ( įniršį, pyktį, sumišimą, nervinimąsi ir kt.). Pvz.: O kažkas jau nusivylęs / Tingiai mosteli ranka: / – Šitas varpas juk suskilęs! / Nei jis skambins, nei jis ką. J. Strielkūnas „Varpo kėlimas“, PA, 8.

Daugtaškiai labai padeda reikšti lyrinio subjekto būsenas, jausmus, mintis.

Nutylėjimų, emocinių pauzių, taigi ir jas žyminčių daugtaškių, randame personažų, lyrinių subjektų vidinių išgyvenimų perteikimo tekstuose. Pvz.: Po to. Po to kaip ir kasmetateis ruduo, / Ir vėlei būsiu tarsi laiškas, kurio niekas neparašė. J. Strielkūnas „Aš tau dar ir dabar galiu daug atiduot.“ PA, 171. Po arklio kojom klykia vaikas, / Bet lekia gatvėm karieta, / Ir karūnas tvirčiausiai laikos, / Tiktai. valstybė netvita. J. Strielkūnas „Viduramžių baladės, 2. Karalius“, PA, 13.

Daugtaškis labai dažnai yra minties nutraukimų ir nutylėjimų grafinis ženklas.

Nutylėjimas yra susilpninta stiliaus figūra, emocingai bei vaizdžiai perteikianti be žodžių įprasminamą minties turinį, papildomą emocinę informaciją. Daug sako daugtaškiu žymima pauzė, nes ji yra stipraus jausmų antplūdžio, trukdančio baigti šneką išraiška.

Kartais nutylėjimu perteikiama informacija neretai gali būti gan tiksliai, autentiškai identifikuota. Dažniausiai taip yra ten, kur nutylima dalis kokio stereotipiško pasakymo – patarlės, žinomo aforizmo, priežodžio, frazeologizmo, ar net dainos. Pvz.: Dažniausi keiksmažodžiai – kad tu / nusprogtum, kad tave per-kūnas, kad išleistum / dvasią, kad tu ne savo smerčiu. [.] S. Geda „Hermafroditų era Lietuvoj“, SDP, 318. Stok ant akmenėlio . bet kur žirgas tavo? / Nulėkė. Kaip jaunos dienos nubaltavo. J. Strielkūnas „Stok ant akmenėlio“, TVŠV, 124. Jau vėl smagu ir gera, mano sieloj / Pavasario lakštingala apsvaigo. Mielas, / Įpilk man vyno, skink naujų žiedų. / Deja, degtukų niekur nerandu! S.Geda „Pratęsimai“, SDP, 271. Čia daugtaškis yra labai paranki, naši kalbos glaudinimo priemonė, nes to, kas nepasakyta žodžiais, turinys ir taip aiškus.

Daugtaškiai gali turėti ir patirtinę motyvaciją. Tačiau tokią motyvaciją turime įžvelgti ten, kur svarbesni ne teksto žodžiai, o tai, kas iškyla tarp tų daugtaškių iš bendrosios minties tėkmės, nuojautos. J. Strielkūno „Viduramžių baladžių“ eilėraščio „5. Muzikantas“ ketvirto posmo nerišlus tekstas, kuriame vartojama nemažai daugtaškių, rodo, kad šis ženklas, kaip ir kablelis gali atskirti vieną po kito sekančius veiksmus: Bėga ir griūna. / Trenkias į sieną . / Pardavęs kūną, / Pardavęs sielą . / Krinta ant akmenio / Juokdario rūbais. / Nieko neatmena, / Numirti skuba. J. Strielkūnas, „Viduramžių baladės, 5. Muzikantas“, PA, 15. Kitas pvz.: Išaušo vasara. Lapotais / upių slėniais / eičiau . Žydinti naktie, – / snieguotos pienės. Ir jėga / kažkokia (prisiminiau / alsuojančią žibuoklę .) mane / patraukė vieškelių ūksmėn. S. Geda „Rudens psalmės. 12, III“, SKSV, 88.

Daugtaškiais žymimi nutylėjimai taip pat gali turėti ir ekspresinę motyvaciją – stipriai veikti, valdyti suvokėjo jausmus, intensyvinti vertinamuosius atspalvius ir spalvas.

„Tamsos užgriūvančios bijau.“

„Tu gyvas, kol širdy šviesa.“

„ Atrodo: kelią praėjau.“

„ Dar ne visai. dar ne visai.“ J. Strielkūnas „Naktiniai sodai, 9“, PA, 101.

Čia daugtaškiai padeda kurti minties ekspresiją, žymi emocingos minties pertrūkius.

Daugtaškių žymimi nutylėjimai turi semantinę motyvaciją. Tekste kartais tai pasireiškia tada, kai minties dalis tęsiama po daugtaškio. Plg.: Grįžtu . O juodalksny išpjautos raidės / Jau surūdiję – tarsi geležinės. J. Strielkūnas „Pavasaris“, PA, 162.

„Pabrėžtina daugtaškių giminystė su a n a k o l u t o figūra, jos veikiamuoju savitumu. Iš tiesų minties sandų siejimo keistenybių, būtinų jos grandžių praleidimų paprastai daugiau randame ne įprastiniuose, iki šiol čia aptariamuose nutylėjimuose, o anakolutuose [.] Anakolutas – stiliaus figūra, pasakoma nerišlia konstrukcija; minties pradžios nederinimas su pabaiga [.]“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 161). Iš anakolutiškos kalbos matyti, kad kalbėtojas, lyrinis subjektas jaudinosi, nespėjo perteikti minties, todėl pasirinko bet kokius žodžius, netinkamą minties raišką, kad jo protas buvo aptemęs, sutrikęs dėl emocinių sukrėtimų.

Šnekos vienetų nuoseklumo pažeidimai ypač krinta į akis, skatina geriau įsiskaityti į tekstą, leidžia tekstų autoriams taiškiai perteikti veikėjų, lyrinių subjektų psichines būsenas, mintis, kartais net labai padrikas ir sunkiai suvokiamas. Pvz.: Nes kažin ar yra kur praeiti, / Ko ieškoti ir vėl nerast. / . Žemėn žaibas ąžuolą šveitė, / Kad pamirštų visas audras. J. Strielkūnas „Ar padės nuvalkioti rimai.“, TVŠV, 80. Žalia šviesa pro kiaurą langą. / Aš vienas pirkioj apleistoj. J. Strielkūnas „Apleistoj pirkioj“ PA, 133. [.] beprasmių valkatiškų valandų / auksiniais lapais kvailas Apolonas / norėtų žaisti. ąžuolai žali . / tu nesijuok iš moterų, Vijonai [.] S. Geda „Pasikalbėjimas su Margo apie pragaro kančią“, SKSV, 161. Praskriejo. / Ir neša mane / Kažkas į žaliausią pakrantę . / Regėjimo žydro dugne – / Kaimiečių vidudienio šventė. J. Strielkūnas „Vidurnaktis. Audra“, PA, 55.

Matome, kad lyrinis subjektas sutrikęs, nes jo kalbėjimas nerišlus. Netikėti minties posūkiai rodo jo charakterio, elgesio dvilypumą, anarchiškumą. Kiti šio atvejo pavyzdžiai kortelėse nr. 86-89.

Daugtaškiai yra įspūdžių, jausenos nutrūkstamumo, kitimo žymėtojai : [.] traukia linksmi Rio / de Janeirokarnavalai, / mulatės, su kuriomis žiežirbos / ima lėkt iš akių . ar negalima būtų / sukurti tokią poeziją?[.] S. Geda „Ne visos avantiūros vienodos“, SDP, 309.

Daugtaškis neretai yra nebaigto vardijimo ženklas. Tokių pavyzdžių ypač gausu prozos kūriniuose, poezijoje – kiek mažiau. Pvz.: Tai jo diedukai / Ėjo lažą, / mamutą vaikė, / Luokino žuvis. S. Geda „Senas vanduo.“, SKSV, 13. [.] dainuoja kūnas. o ramu ramu, / rugiagėlė, ak, žiedas, / ak, akmuo. S. Geda „Vasaros psalmės. 14 stočių, IV“ SKSV, 61.

Išvardijamų narių grupė, semantinis laukas leidžia nuspėti, kokio turinio žodžiai dar galėtų būti toliau vardinami.

Tarp grafinių simbolių, žyminčių sakinio ribas, daugtaškis ypatingas tuo, kad gali būti vartojamas ne tik sakinio pabaigoje ar viduryje, bet ir pradžioje. Pvz.: . Ir vyskupas nuleidžia šventą ranką, / Kuri Šventosios jau nebepalies. J. Strielkūnas „Ruduo Seinuose“, PA, 27. . Veda mus per vandenis žvaigždė, / Betgi nieko nežinai iš anksto. J. Strielkūnas „Atplaišos“, TVŠV, 74. . Aklas aklą vedė / Pasakų šalin. / Kaip liepsna į medį – / Skausmas smilkinin. J. Strielkūnas „Meilės pabaiga“, PA, 179.

Pabrėžti reikėtų ir nuolatinę daugtaškio ir eufemizmo sąsają. Jis paprastai eina šiurkštaus, nemalonaus žodžio ar frazės pakaitu. Pvz.: Dažniausi keiksmažodžiai – kad tu / nusprogtum, kad tave per-kūnas, kad išleistum / dvasią, kad tu ne savo smerčiu. [.] S. Geda „Hermafroditų era Lietuvoj“, SDP, 318. Taigi daugtaškis kartais pridengia nemalonaus žodžio raišką, saugo nuo jo tarimo žodžiu, nors iš konteksto tas turinys būna gana aiškus.

Klaustukas

Klaustukas yra klausimo žymėjimo, klausiamosios sakinio, frazės intonacijos įprasminimo ženklas. Paprastai einantis sakinio gale, tačiau, ypač meninėje kalboje, gali būti įsiterpęs ir sakinio viduryje.

„ [.] klaustukas dažniau yra kalbos subjektyvaus modalumo, jos savitos ekspresyvacijos ir emocingumo rodiklis. Jis neretai bus abejonių, įvairių kankinamų svarstymų, alternatyvios ieškojimo, dilemų sprendimo, mįslingų minčių įprasminimo, vaizdavimo simbolis“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 168).

Klaustuko paskirtis svarbi dėl sakinio, frazės klausiamosios intonacijos įprasminimo, reiškimo, raiškumo aktyvinimo. Todėl klaustukas vadinamas intonacijos ir melodikos ženklu.

Stilistika naudojasi visomis klaustuko išgalėmis.

Klausiamąją semantiką, žymimą klaustuko, geriausiai perteikia klausiamieji sakiniai. Klaustukui čia tenka visas klausimo svoris. Tai akivaizdu tada, kai sakinyje nėra kitų klausiamosios reikšmės rodiklių, klausiamųjų dalelyčių, įvardžių. Plg.: Dunkso baltas prieš tavo akis. / Iš akmens jis? Iš medžio? Iš rūko? J. Strielkūnas „Baltas“, TVŠV, 92. Čia klaustukas yra opozicija taškui, nes perkoduoja jo semantiką.

Stilistiškai įtaigūs yra tikrinamojo klausimo sakiniai – tai tokie sakiniai, kuriais kalbėtojas, lyrinis subjektas nori pasitikslinti, ar jis yra teisus, ar pokalbio dalyvis paneigs, ar patvirtins jo mintis. Pvz.: Ar esame mes tos pačios tėvynės? / Ar galima šnekėtis man su jais? J. Strielkūnas „Klausimai“, PA, 207.

Klaustuku apiformintas tikrinamasis klausimas yra tam tikra minties ekspresyvacijos forma: klausimui nėra svarbus labai tikslus atsakymas ( Ar esame mes tos pačios tėvynės?[.] ).

Klaustukai aktyvina įvairias modalines minčių reikšmes :
1) Tikrenybės, identifikuojamąją reikšmę.

Šiuo atžvilgiu, t.y. siekimu pažinti tai, kas nepažystama, būdingas jau cituotas J. Strielkūno eilėraštis „Klausimai“. Tai ištisa klausimų, kuriuos įprasmina 22 klaustukai, grandinė.

Koks amžius buvo, kada jie parėjo?

Ir kas jie patys buvo tuo metu?

Kariai? Medžiokliai? Elgetos aklieji?

Kodėl jų pėdas iki šiol juntu? [.] Strielkūnas „Klausimai“, PTŽ, 12.

Gausybė klausimų, į kurios nėra nei vieno atsakymo. Čia klaustukai skatina mąstyti, spėlioti, kokie gi atsakymai galėtų būti, ką iš tikrųjų nori sužinoti lyrinis subjektas. Panašus šiuo atžvilgiu yra ir S. Gedos eilėraštis „Senoj studentų valgykloj“ iš rinkinio „Skrynelė dvasioms pagauti“, p. 364.

2) Abejonės reikšmę.

Klausiamąja forma pasakyta abejonė taip pat padeda ieškoti tiesos, prasmės, skatina mąstyti, daryti išvadas. Pvz.: Žiūrėk! Ta rožė vėl atgyja. / Gal dar žydės? Gal nenuvys? J. Strielkūnas „Atgyjanti rožė“, TVŠV, 91.

„Mėgstamas rašytojų minčių dėstymo būdas – pasakyti ne vieną, o daugiau svarstomojo pobūdžio abejonių, jomis remtis ieškant atsakymo į jaudinančius klausimus“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 173). Toks yra ir šis pavyzdys.
3) Išlygos reikšmę.

Kelias į tiesą kartais grindžiamas ir klausiamosiomis išlygomis, kurios yra susijusios su įvairiomis sąlygomis bei aplinkybėmis. Jų raiškos elementai suaktyvinami bendra klausiamąja intonacija ir jos rodikliais – klaustukais. Pvz.: [.] Nes – kuo gi mums tave apvainikuoti, / Kai tu pati visus vainikavai? J. Strielkūnas „Ateik į mano valandą bevaisę.“, PA, 117.

Poetinėje kalboje dažnai derinama klausiamoji minties semantika su neklausiamąja, su įvairiausiomis modalinėmis reikšmėmis. Pvz.: Aš nežinau, kam aš rašiau. / Geidžiau poezija ramintis? / Ar kad kovotų dar aršiau / Sunkioj kovoj beprotės mintys? J. Strielkūnas „Aš nežinau“, ŽM, 29. Čia ryški skatinamoji reikšmė, kuri prasideda nuo pirmosios eilėraščio eilutės: Aš nežinau, kam aš rašiau. Skaitytojas tarsi skatinamas ieškoti atsakymo drauge.

Parankios yra klaustukų žymimos eilės klausimų, kuriais ieškoma kokio reiškinio esmės. Pvz.: Rausva kalva – / Ar molio koks gaubimas?/ Kirpta galva – / Peizažų pratęsimas? / Palva žolė – / Dievybių atminimas? S. Geda „Mėnesienoje“ SDP, 233.

Toks klausimų teikimas kuria vidinę teksto prasmės plėtotės įtampą. Klaustukai čia atlieka kompozicinę ir minties intensyvinimo, aktualinimo paskirtį. Klausiamoji semantika veikia skaitytojo vaizduotę, valią, jausmus.

„Klaustukais apiforminti klausimai – tai pranešimai, kurie neturi predikato, yra jo netekę, arba jis pašalintas. Jis nežinomas, jo teiraujamasi“ (Žinkinas, N., 1965, 35). Pvz.: Nieks nežino, kur ji gyvena. / Ąžuole? Kubile? Avily? J. Strielkūnas „Kiemo močia“, PA, 121. Balta žvaigždė virš juodo okeano. – / Poezija? Religija? Dvasia? / Žmonių, kurie prieš mus čionai gyveno / Ar iki šiol gyvena mumyse? J. Strielkūnas „Balta žvaogždė“, PA, 254.

Klaustukai, kuriais baigiami trumpi klausimai, padeda kurti emocinę, ekspresinę įtampą, klausimų prisodrintą neramią frazės intonaciją ir prasmę.
„[.] klaustukai padeda autoriams išrikiuoti, eksponuoti ištisas klausiamųjų sakinių virtines, grandines [.], kurioje tolydžio kyla klausiamosios intonacijos emfazė, išsiliejanti į ekspresyviosios sintaksės figūras, be ko kita, į periodų kalbą, retoriškai estetiškai ir ritmiškai bei melodiškai harmoningai sutvarkytą, prisodrintą prblemiškos semantikos, o neretai ir emocijų“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 185).

Klaustukai skatina ieškoti tiesos, atsakymų į gyvenimo, būties klausimus bei mąstyti.

Šauktukas

Šauktukas – skyrybos simbolis žymintis minties, jos dalių ribas, skelbiantis skaitytojui, kokia yra rašančiojo komunikacinė nuostata tam tikroje situacijoje. Tai žmogaus jausenos apraiškų, valios aktų, įprasminamų tekste, aktyvumo rodiklis. Jis dažnai baigia emocingą sakinį.

Šauktukas rašomas po sakinių, pasakytų pakilia, iškilminga intonacija ir reiškiančių skatinimą, raginimą, draudimą, įsakymą, linkėjimą ir pan.

Šauktukų reikšmės lydi:
a) linkėjimus ir sveikinimus:

Seneliukas taria: „Labas! / Kas tu toks?” J. Strielkūnas “Sugryžėlis”, PA, 41.
b) nuostabos ir susižavėjimo žodžius:

Laiko jūra siaudžia ūžia. / O gili! J. Strielkūnas „Mirta“, PA, 149. Kaip seniai tu bebuvai čia, / Kaip erdvu !.. J. Strielkūnas „Sugrįžėlis“, PA, 41.
c) afekto būsenas:

Žmonės, žmonės, / Nemiegokit – / Jie ateina! / Jie ateina! S. Geda „II pasaulinis“, VPM, 20.
d) liūdesio, kančios, skausmo ir pan. Išgyvenimų žodinę raišką:

Ir gyvenimas mano – o varge! – / Lyg tas liesas rasotas stikliukas. J. Strielkūnas „2. Moneta“ PA, 373. O pamirški mane! O, palaidok mane tu [.] J. Strielkūnas „Katarsis“ PA, 58.
e) rūstybės, šiurkštumo ar keiksmų žodžius:

Praėję metai siaubą kelia / Lyg tribunolo parašai. / Kurių atšaukt negali niekas : / „Pakart! Sušaudyt! Sukapot!“ J. Strielkūnas, TB, 59.

Šauktukų semantika tiesiogiai susijusi su retorinio sušukimo bei retorinio kreipinio figūrų reikšmėmis. Šauktukai jas įprasmina, suaktyvina.

„Retorinio kreipinio semntinis stilistinis centras yra kreipimasis į patį įvairųjį adresatą – kokią būtybę, įasmenintą realiją, reiškinį, abstrakčią sąvoką ar net į patį save. Adresatas gali būti neapibrėžtas ar išplėstinis“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 193).

O tolimoji, o žalioji upe! / Kokiais miškais tekėjai mėnesienoj [.] J. Strielkūnas „Pavasaris 1“, PA, 161. Pro staktą, pro baltą / (Nedrįski, mirtie!) [.] J. Strielkūnas „Naujametinė baladė“, PA, 20.

Šauktukas pabrėžia retorinio kreipinio turinio ir intonacijos svarbumą. Taip pat dažnai šauktuku pabrėžiami ir su retoriniu kreipiniu susiję minties komponentai.

Šis skyrybos ženklas, šauktukas, yra žmogaus jausenos apraiškų, valios aktų aktyvumo bei intensyvumo rodiklis. Žymi ne tik minties, jos dalių ribas, bet ir rodo, kokia yra kalbėtojo komunikacinė nuostatakurioje nors situacijoje.

Kabutės

Svarbiausia kabučių paskirtis – žymėti kitos kilmės teksto elementus: tiesioginę kalbą, citatas. Jos padeda žymėti daugiasluoksnės diskurso minties ne vienos kilmės elementus, rodyti jų šaltinius bei jungti į vieną bendrą teksto visumą.

Svarbiausia kabučių paskirtis – perkelti į tekstą kitos kilmės elementus: citatas, veikėjo mintis, įterpimas į autoriaus kalbą ir t.t.

Kabutės padeda įprasminti, suderinti ir to paties stiliaus, bet ne vienos kilmės elementus, padeda nužymėti autoriaus bei personažų strategines nuostatas, elgsenos savitumą, minties raiškos ypatumus. Pvz.: Kažkas tamsoj sukliko: „Myliu.“ – / Ir spjovė į akis ugnis. J. Strielkūnas „Naktiniai sodai“, PA, 110. Atsakiau aš : „Ką tu! Ką tu! / Klausti paika [.]“ J. Strielkūnas „Saulė danguje šį rytą.“, PA, 69. Kiti pavyzdžiai kortelėse nr. 124-125.

Kabutėmis išskiriami autoriui svetimi žodžiai, kuriuos jis nori teikti, rodyti esant svetimus.

Pasitaiko nemotyvuoto ir per dažno kabučių vartojimo. Pvz.: „Tamsos užgriūvančios bijau.“ / „Tu gyvas, kol širdy šviesa.“ / „Atrodo: kelią praėjau.“ / „Dar ne visai. Dar ne visai.“ J. Strielkūnas „Naktiniai sodai, 9“, PA, 101. Tokio kabučių vartojimo derėtų vengti, nes labai neaiškios lyrinio subjekto mintys, neaišku, ką jis nori pasakyti, kur baigiasi autoriaus žodžiai ir kur prasideda lyrinio subjekto kalba.

Kabutės yra žodžių reikšmės individualios, kontekstinio apibrėžimo, denominacijos ženklas. Žymi autentiškos kitos kilmės teksto elementus: tiesioginę kalbą, citatas, pavadinimus.

Skliausteliai

Skliausteliai išskiria žodžius, jų junginius, perteikiančius papildomus aiškinimus, tikslinimus, komentarus. „Stilistiškai ypač reikšminga, kad tas ženklas padeda įprasminti sudėtingus minties, jos dėmenų dermės ir nedermės, nesutapčių ir prieštarų, pagaliau ginčo santykius, kad kuria teksto ir jo dalies dialogiškumą [.]“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 222).

Skliausteliai – aktyvios vartosenos ženklas. Be jo neišsiverstų mokslinio, publicistinio stilių raštų autoriai. Dažnai jis naudojamas ir meninio stiliaus kūriniuose, ypač prozoje.

Skliausteliai gali būti vartojami atsitiktinai, dėl skuboto redagavimo, greitos sintaksės. Kūrybinis autoriaus credo kartais verčia nelinijiškai dėstyti mintį, keisti sakinio intonacijos kaitą. Tai lemia autoriaus individualybė. Pvz.: Ir slėgė širdį netikrumas / („Kas mano sodui atsitiks?“). / Ir traukėsi į juodus krūmus / Savęs pabūgusi naktis. J. Strielkūnas „Naktiniai sodai, 18“, PA, 109. Tada tas balsas man įsakė / (Žiūrėjo medžiai iš tamsos): / – Uždek eilėraštį kaip žvakę, / Ieškok tiesos. Ieškok tiesos. J. Strielkūnas „Naktiniai sodai, 10“, PA, 102.

„ [.] analitiško vaizdo kūrėjai ištiso teksto mintį grindžia tokia parentezinių konstrukcijų ir pagrindinės minties sąveika, amplifikuoja, stiprina antrąjį minties planą“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 224-225). Tai randame ir keliose S. Gedos eilėraščio „Ugnies formos“ strofose: Anaksimandras klydo / (faraonai slėpė nuo graikų / tikrąsias simbolių prasmes) / egiptiečių dievas buvo / Ugnis / (per Šėtoną) S. Geda „Ugnies formos“, SDP, 310. Skliausteliai čia yra ryškūs signalai, kad prasmės dėmenys gerokai atitolinti nuo teksto pagrindinio linijinės sintagminės raiškos korpuso, kad jie yra savarankiški.

Meninėje informacijoje parentezinės konstrukcijos yra įvairiopo objektyvumo ir subjektyvumo , kartais subjektyvesnė yra ir ne skliausteliuose teikiamoji prasmė. Pvz.: pabandykite apsaugoti ugnį / stepės ar dykumos / (pasaulis yra begalė / dykumos) / vidury [.] S. Geda „Ugnies formos“, SDP, 310. Čia suskliaustoji informacija pasako daugiau, nei tai, kas pasakyta ne skliaustuose.

Skliausteliuose einanti minties dalis gramatiškai ir prasmiškai turi ryšio su su pagrindine dalimi. Ji gali būti paties įvairiausio ilgumo bei nereguliarios gramatinės sandaros.

Trumpiausias pranešimas, skelbiamas skliausteliuose, yra šauktukas. Juo atkreipiamas skaitytojo dėmesys į tam tikrus, autoriaus nuomone, svarbius dalykus.

Toliau pagal trumpumą eitų žodžio alternatyvumą žymintys priešdėliai ar kitos morfemos rašomos skliausteliuose. Pvz.: [.] valdoviškumas, karališkumas, mecenatystė / (paskutiniai elniai ir (š)vies-versiai buvo išromyti) [.] S. Geda „Kelionė“, SDP, 80.

Toliau minėtini įterpiniai (žodžiai, sakinio dėmenys). Jie turi semantiškai stilistiškai aktualių reikšmių sistemą. Jos žymi kalbėtojo požiūrį : abejojimą, spėjimą, įsitikinimą, skatina bei aktyvina adresato požiūrį į sakomą dalyką. Pvz.: Ir slėgė širdį netikrumas / („Kas mano sodui atsitiks?“) / Ir traukėsi į juodus krūmus / Savęs pabūgusi naktis. J. Strielkūnas „Naktiniai sodai, 18“, PA, 109. Mes nudūrėme ją su žeberklu! Seną lyną, / jis baisiai spurdėjo (šiaurės kvaištančios žuvys.) / begalinėj pasaulio nakty [.] S. Geda „Eilėraštis“, SKSV, 257. Čia įterpinys izoliuotas su tam tikru papildo- mą pastabą pasakančiu minties elementu.

„Suskliaustieji elementai iš esmės yra klausiamosios nuosakos paradigmos elementai. Bet jie konvergenciškai derinami su kitomis stiliaus priemonėmis – suaktyvinta fonika, paranomazijų bei paroniminio rimo žaismu [.] Tokie dėmenys kuria retardaciją, trukdo laisvai, linijiškai (pažodžiui) skaityti ir suvokti šitaip įkoduotą prasmę. Tolstama nuo sakinio tvarkymo kanonų, artėjama prie meninės komunikacijos konvencijų. Suskliaustieji parentezės elementai skaido intonacinį eilėraščio, jo frazių piešinį“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 236).

Stilistinei skyrybai dar svarbūs sintagminės reikšmės bei intonacijos pertrūkiai, atsirandantys linijiškai nederinant frazės su pagrindine dalimi. Plg.: O keisčiausia man buvo, / kai pamačiau / bėgantį per laukus / dar vieną KŪNĄ – / (vaikai žaidė kvadratą, / kvepėjo / svilinamos / kiaulės / ausim.) / tatai buvo MĖSA [.] S. Geda „Dar viena šmėkla“, SDP, 71. Kiti pavyzdžiai kortelėse nr. 138-141.

Prasmingas čia gramatinės sąsajos nusilpimas: suskliaustojo dėmens nėra paveikusi be skliaustelių parašytos sakinio atkarpos gramatika ir jos ryšiai. Tuo ir savitas yra priduriamasis dėmuo, išskirtas skliausteliais.

Skliausteliai išskiria izoliuotąją pasakymo dalį savitomis priemonėmis – tono pagreitėjimu, pažemėjimu ir kitomis. Dėl to gali atsirasti aktyvinančių skaitytoją prasmės išsisklaidymo nedermių. Mat su skliausteliais kartais perduodama svarbi informacija, idėjų bei vaizdų eksponentai. O tyliai ir greitai perskaityti gali būti suvokti netinkamai, nesuprasti jų ryšiai su kontekstu.

Išvados

Skyrybos stilistika – tai viena iš naujausių, mažai tyrinėtų lietuvių kalbos mokslo sričių. Ji nagrinėja kalbos skyrybos sistemos išgalių panaudojimą emocinei bei loginei informacijai kurti. Skyrybos stilistikai priklauso: norminės skyrybos susieti stilistiškai žymėti jos reiškiniai; skyrybos taisyklių nereguliuojama skyrybos ženklų vartosena; tyčiniai, apgalvoti nukrypimai nuo skyrybos normų, siekiant unikalumo bei netikėtumo efekto; visiškas arba dalinis skirtukų atsisakymas ar perpildymas, perėjimas į kitokį informacijos pateikimo būdą.

Darbe aptartos šios skyrybos ženklų stilistinės funkcijos: emocinė ekspresinė, kompozicinė, atskiriamoji, išskiriamoji, aiškinamoji, priduriamoji, išvardijamoji, modalinė ir kitos. Skirtukai stiprina informacijos raiškumą, vaizdingumą.

Pagrindinis darbo uždavinys buvo palyginti dviejų rašytojų stilistinę skyrybą. Buvo pasirinkti du poetai – J. Strielkūnas ir S. Geda.

Pradedant beskirtukiu skaidymu, skyrybos ženklų nerašymu, galima teigti, kad tokią skyrybą daugiau mėgsta S. Geda. Jo lyrikoje tokių eilėraščių, kur nėra nei vieno ar tik keli skyrybos ženklai, tikrai yra ne vienas. J. Strielkūno kūryboje neaptiktas nei vienas toks eilėraštis.

Panagrinėjus stilistinę taško vartoseną aiškėja, kad jį stilistiniais tikslais daugiau naudoja J. Strielkūnas. Nors S. Geda taip pat labai dažnai vietoj kitų skyrybos ženklų rašo tašką, daugiausia – vietoj kablelių. J. Strielkūnas taip pat tašką dažniausiai rašo vietoj kablelių, tačiau dažni ir tie atvejai, kai taškas pasirenkamas vietoj brūkšnio ar kito skyrybos ženklo.

Kalbant apie kabliataškį net nekyla abejonių, kuris poetas labiau mėgsta šį skyrybos ženklą. Tai S. Geda. Jo nagrinėtoje lyrikoje kabliataškių aptikta nedaug, tik 6. Aišku, jų gali būti ir daugiau, tačiau J. Strielkūno eilėraščiuose nebuvo rastas nei vienas toks skirtukas.

Kablelį rašyti taip pat labiau mėgsta S. Geda. Šio skyrybos ženklo jo eilėraščiuose apstu. Aišku, daug jo ir J. Strielkūno lyrikoje, tačiau ne tiek, kiek S. Gedos. Dažniausiai šis skyrybos ženklas naudojamas vietoj taško, kartais – vietoj brūkšnio.

Panagrinėjus stilistinę dvitaškio vartoseną net nekyla abejonių, kad šį skirtuką taip pat labiau mėgsta S. Geda. Tikrai nemaža šio ženklo jo kūryboje. Neatsisako jo ir J. Strielkūnas, bet ne taip, kaip S. Geda. Dažniausiai dvitaškis rašomas vietoj kablelio, brūkšnio ar taško.

Aptariant stilistinį brūkšnio rašymą, tarp šių dviejų poetų būtų galima dėti lygybės ženklą, nes tiek vienas, tiek kitas gana dažnai naudoja šį skyrybos ženklą. Tačiau jei imsime tikslesnius duomenis, pastebėsime, kad vis dėlto S. Geda dažniau rašo brūkšnį vietoj kitų skyrybos ženklų. Dažniausiai vietoj kablelio ar taško.

Daugtaškį, tai yra minties pertrūkius ar jos nebaigtumą, daugiau savo kūryboje naudoja J. Strielkūnas. Žinoma, S. Geda taip pat mėgsta žodžius atskirti daugtaškiais, galbūt netgi taip pat kaip ir J. Strielkūnas. Tačiau panagrinėjus plačiau šio ženklo stilistinę vartoseną, paskaičius daugiau šių poetų eilėraščių vis dėlto galima teigti, kad J. Strielkūnas vartoja daugtaškį dažniau. Mat jo eilėraščiuose daugiau intelektinės įtampos bei apmąstymų kupinų eilėraščių.

Kalbant apie klaustuką, reikėtų pasakyti, kad tiek vienas, tiek kitas poetas vienodai naudojasi šio skirtuko stilistinėmis išgalėmis. Negalima būtų išskirti vieno ar kito, nes klaustukų apstu abiejų rašytojų lyrikoje. Tiesiog S. Geda šį ženklą dažnai renkasi vietoj kablelio ar taško, o J. Strielkūnas – dažniau tik vietoj kablelio.

Šauktuką, vieną iš kalbos intonacinės melodinės sandaros ir prasmės rodiklį, labiau mėgsta J. Strielkūnas. Nėra perpildyta juo visa J. Strielkūno lyrika, tačiau šio ženklo tikrai gausu jo eilėraščiuose. Panašiai šį ženklą naudoja ir S. Geda, bet jo kūryboje šio skirtuko šiek tiek mažiau.

Kabutes tapogi dažniau naudoja J. Strielkūnas. Nėra jų gausu jo lyrikoje, tačiau tikrai daugiau, nei S. Gedos eilėraščiuose. Pastarajam kabutės daugiau reikalingos tik kokiam pavadinimui įterpti į tekstą. J. Strielkūnas kabutėmis dažnai atskiria tiesioginę kalbą, citatas.

Skliausteliai (skliaustai) labiau mėgstami yra S. Gedos. Jų jo lyrikoje nėra ypatingai daug, bet šiek tiek daugiau, nei J. Strielkūno nagrinėtoje kūryboje. Dažniausiai jais poetas išskiria žodžių junginius, perteikiančius papildomus paaiškinimus ar pastabas.

Taigi panagrinėjus šių dviejų poetų stilistinę skyrybą galima teigti, jog vis dėlto S. Geda ją mėgsta labiau. Jo skyryba yra unikali, įprasminanti papildomą emocinę kalbos potekstę, suaktyvinanti personažo vidinę kalbą, kelianti ekspresinį kalbos toną, kurianti vos įžiūrimą intonacijų bei prasmės žaismą.

Šaltinių sutrumpinimai

S. Geda JM – S. Geda, Jotvingių mišios: Eilėraščiai, Vilnius: Andrena, 1997 (Red. G. Gedienė).
S. Geda SDP – S. Geda, Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1998

(Red. J. Riškutė).
S. Geda SKSV – S. Geda, Sokratas kalbasi su vėju: Įvairių metų eilės ir poemos, Vilnius: Lietuvos

rašytojų s-gos leidykla, 2001.
S. Geda VPM – S. Geda, Varnėnas po mėnuliu: Eilėraščiai ir poemos, Vilnius: Vaga, 1984

(Red. J. Riškutė).
J. Strielkūnas PTŽ – J. Strielkūnas, Po tylinčiom žvaigždėm: Eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1982

(Red. A. A. Jonynas).
J. Strielkūnas PA – J. Strielkūnas, Praėjęs amžius: Eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 2001

(Red. J. Riškutė).
J. Strielkūnas TVŠV – J. Strielkūnas, Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos

Rašytojų s-gos leidykla, 1998 (Red. V. Sventickas).

Literatūra

Abaravičius J. 2002 – Skyrybos stilistika, Vilnius.
Bitinienė A. 1997 – Funkiniai stiliai: sakinio ilgis ir struktūra, Vilnius.
Gaivenis K., Keinys S. 1990 – Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas.
Labutis V. 1998 – Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius.
LKRIS 1992 – Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba, Vilnius.
Statkevičienė J. 2003 – Praktinė skyryba, Vilnius.
Župerka K. 1983 – Lietuvių kalbos stilistika, Vilnius.

Leave a Comment