S. Nėries eilėraščio ,,Krinta žvaigždės” analizė-interpretacija

S. Nėries eilėraščio ,,Krinta žvaigždės” analizė-interpretacija

S. Nėris – tragiško likimo poetė. Ji savo kūrybos pasaulėjauta ir stiliumi papildė rašytojų neoromantikų gretas. Šalia A.Miškinio, J.Aisčio, B.Brazdžionio Nėris yra vienintelė tos kartos poetė moteris. Ypatinga moteriškoji pasaulėjauta, atsiskleidusi S. Nėries lyrikoje, suteikė naujų potėpių ne tik neoromantinei lietuvių lyrikai, bet ir mūsų poezijai apskritai.
Šis eilėraštis gali būti pavadintas epišku. Epiškas jis ta prasme, kad pateiktas kaip pasakojimas apie objektyvų, šalia autoriaus esantį įvykį, atsiskleidžiantį apibrėžtoje situacijoje, kurio veikėjai egzistuoja kaip savarankiški personažai. Įvykis eiilėraštyje smarkiai koncentruotas, nužymimos tik pagrindinės jo gairės, nedetalizuojama, tačiau remiamasi emocija. Šiame lyrikos kūrinyje galima įžvelgti ir draminių elementų – eilėraščio vyksmas kupinas įtampos, veikėjų santykiai atskleidžiami per dialogą. Epinių, lyrinių ir draminių klodų jungimasis rodo kūrinio baladinį pobūdį, kurį dar labiau išryškina eilėraščio spalvų pabrėžtinumas.
Ir pačiu turiniu eilėraštis ,,Krinta žvaigždės” artimas dažnai pasitaikančiam folklorinių baladžių motyvui – mūšio lauke kritusio kario eina žadinti tėvas ir motina, brolis ir sesuo, mergelė ar žmona. Tik priešingai nei čia liaudies baladėse karys artimųjų žoodžiams nepaklūsta: mirtis jį užmigdo nenubundamai. S. Nėris šį motyvą traktuoja naujai. Jai rūpi pabrėžti ne tiek karo tragizmą, ne mirties nepakeičiamą realybę, netekimo skausmą, o tėvynę ginančiųjų gyvybingumą, nepalaužiamą jų valią apginti tėvynės laisvę.
Monumentalus yra jau pirmojo posmo vaizdas – balzgana kr

rintančių žvaigždžių liūtis ir juodai mirties numinti laukai. Jame nėra detalių, o tik didžiulės erdvės, stiprūs akcentai, baltos ir juodos spalvos kontrastai. Iš pradžių tris sykius kartojasi krintančių žvaigždžių motyvas: ,,Krinta žvaigždės, tartum sniegas krinta. / Spalio žvaigždžių liūtis balzgana”. Kartojasi intensyvėdamas ir pilnėdamas, šiek tiek moduliuojamas. Jis iškyla tiksliai neapibrėžtas, nekonkretizuotas (,,krinta žvaigždės”), toliau einantis palyginimas (,,tartum sniegas krinta”) tarsi parodo, kad žvaigždžių krinta daug, tarsi snaigių. Šis palyginimas, primindamas, kad žvaigždės savo forma panašios į sraiges, išlaiko mūsų sąmonėje greta ir žvaigždžių, ir snaigių įvaizdžius, kurie yra jungiami formomis ir spindinčiomis, šviesiomis spalvomis. Trečią kartą sutinkamas motyvas (,,Spalio žvaigždžių liūtis balzgana”) dar labiau pabrėžia krintančių žvaigždžių gausumą (,,žvaigždžių liūtis”), įveda juodo rudens dangaus vaizdinį (,,spalio dangus”), kurio fone ir krintančios žvvaigždės, ir snaigės atrodo balzganos. – ankstesnis šviesumo, spindėjimo įspūdis čia prislopinamas, įgyja neaiškų, liūdną atspalvį.
Nuolat intensyvėjantis kritimo motyvo kartojimas sukelia erdvės ir laiko begalybės įspūdį. Jį paremia ir tolesnis nedetalizuotas vaizdas – mirties juodai numinti laukai. Ši metafora verčia pajusti tam tikrą metaforiškumą ir krintančių žvaigždžių vaizdinyje – juk archajiniuose tikėjimuose krintanti žvaigždė reiškia žmogaus mirtį. Taip gamtovaizdis tampa apibendrinimu, reiškiančiu mirtimi paženklintą žemę. Šis peizažas nuspalvina visą eilėraštį kraupia ir tragiška atmosfera. Drauge jis yra fonas, kuriame regime dvi monumentalias figūras –
motiną ir sūnų. Jos taip pat apibendrintos, pakylėtos aukštai virš gyvenimiškos buitinės plotmės.
Pirmame posme motinos figūra matoma tarsi iš tolo, ji atrodo maža ir silpna (,,sulinkusi, sena”). Bet antrame posme į ją pažvelgiame tarsi iš kito taško, ją išvystame stambiu planu ir galime geriau įsižiūrėti į visą jos pavidalą, į neramų, ieškantį žvilgsnį: ,,Ne senatvė – tik ruduo ankstyvas / Lenkia žemėn baltą galvą jos. / Kur sūnelis? Po akis negyvas / Žvilgsnis karo laukuose klajos”. Motinos charakteristika nusakyta tik keliais brūkštelėjimais, susietais su pirmojo posmo vaizdu – balta motinos galva dera su ano paveikslo gedulo spalvomis, o ,,ruduo ankstyvas” su kraupia spalio naktimi. Šis metaforiškas įvaizdis (,,ruduo.lenkia žemėn.galvą jos) siejasi su pusiau simboliška rudens nakties panorama. Metų laikų kaitą įprasta sieti su žmogaus amžiaus fazėmis, su gyvenimo raidos dėsniais. Ne laiku atėjęs ,,ruduo ankstyvas” čia reiškia apskritai gyvenimo ritmo sutrikimą, mirčiai įsiveržus į tas sritis, kurios jai dar neturėtų būti pavaldžios.
Paskutiniame posme – eilėraščio finalas. Įtaigos jėga jis turi atsverti ir atsveria – visus ankstesnius posmus: ir mirties viešpatijos paveikslą, ir patetišką motinos figūrą, skelbdamas idėją, kad tėvynę ginantys nenugalimi.

Leave a Comment