D. Čepauskaitės eilėraščių ,,Pradžia” ir ,,Pabaiga” analizė

847 0

D. Čepauskaitės eilėraščių ,,Pradžia” ir ,,Pabaiga” analizė

Daiva Čepauskaitė – aktorė ir poetė. Šiame darbe norėčiau pristatyti šios jaunos ir dar neilgą kūrybinį kelią nuėjusios lyrikės poeziją. Analizei pasirinkti eilėraščiai ,,Pradžia” ir ,,Pabaiga” paimti iš antrosios poetės knygos – ,,Suvalgiau vieną spanguolę” (1998). Poezijoje vyrauja klasikinis skambus ketureilis, pirmajame rinkinyje (,,Bevardžiai”, 1992) dar ryški romansinė retorika, o į antrąjį prasiskverbia iškalbingesnės kasdienybės detalės.

Skaitydama Čepauskaitės poeziją dažnai atrandu sąsajų su Juditos Vaičiūnaitės kūryba. Nejučiomis mintyse pradedu atrasti šių dviejų lyrikių panašumus bei skirtumus. Mane žavi įvairiose errdvėse vartojami simboliai, spalvų ir atspalvių žaismas, čia, kaip ir J. Vaičiūnaitės kūryboje, daiktai tarsi atgyja įvairiose situacijose įgaudami žmogiškų savybių. Štai pirmojo eilėraščio pradžioje prieš akis iškyla antropomorfizuotas1 balandžio vaizdinys (per naktį balandis vogė / spalvas iš po mūsų blakstienų). Balandis nuo seniausių iki dabartinių laikų yra vienas reikšmingiausių gyvūnų simbolių. Balandžiai laikomi draugiškais, taikiais ir švelniais paukščiais, todėl jie tapo romumo ir meilės, taip pat baimingumo ir plepumo įkūnijimu. D. Čepauskaitės eilėraštyje ,,Pradžia” gausu ir kitų šiam vaizdingam simboliui arrtimų meninių priemonių. Šios poetės kūryboje daug personifikuotų2 vaizdų: Ir miestas neskyrė priešo / nuo murzino muzikanto. Poetė tarsi vaizduoja eilėraščio erdvę vos pastebimai pridurdama žmogiškų bruožų. Personifikacijos šios lyrikės kūryboje būna įvairios apimties – vieno žodžio, žodžių junginio ar net sakinio.

br />
Žmogaus savybės suteikiamos ir simbolinę prasmę turintiems daiktams – varpui (Taip tyliai ir švelniai kaukė nuo virvės paleistas varpas) bei gamtos stichijai – lietui. (Palinkęs lietus lyg slaugė / užkamšė skyles ir tarpus). Varpas dažnai suvokiamas kaip ryšio tarp dangaus ir žemės simbolis; kviečia maldai, primena būtinybę paklusti Dievo įsakymams. Jis taip pat simbolizuoja kosminę harmoniją. Islamas ir krikščionybė varpo garsus laiko dieviškosios visagalybės aidu, ,,Dievo balsu”, kurį priėmusi siela iškeliauja anapus žemiškųjų sferų. Plačiai paplitęs įsitikinimas, esą varpas apsaugo nuo nelaimės. Eilėraštyje ,,Pradžia” akivaizdus jo palyginimas su šuniu, o štai lietus labai subtiliai tapatinamas su slauge. Lietus gali būti suvokiamas kaip vaisingumo, dažnai žemės apvaisinimo iš dangaus simbolis. Šia prasme taip pat akivaizdus dvasinės dievų įtakos žemei vaizdinys. Ši stichija dažnai lyginama suu sielos gyvenimo jėga, skatinančia kūną sužydėti. Kaip jau buvo minėta, Čepauskaitės kūryboje gausu palyginimų. Gana įdomus abstrakcijos ir daikto sugretinimas pastebimas ir paskutiniame eilėraščio ketureilyje: Ir raitėsi ant paklodžių / pasaulis kaip gulbės pūkas.

Antrajame poetės eilėraštyje ,,Pabaiga” simbolinę prasmę turinčių žodžių randame daug mažiau. Šio kūrinio pasaulis persmelktas siurrealistiniais vaizdiniais, kurie savo kraupumu primena siaubo filmus: Pražiojęs negyvą burną, / jisai reikalavo teisių / į nuosavą savo urną arba Paskelbė galinę stotį / kai savo liežuvį valgėm / su viena viltimi – giedoti. Skaitydama šį kūrinį nejučiomis pr
risiminiau S. Gedos kūrybą, kurioje gausu nelogiškumų ir tikrovės neatitinkančių vaizdų. Šiuo atveju D. Čepauskaitės poezija man pasirodė artima žinomo menininko eilėraščiams. Antrame ketureilyje (Į naktį sugrįžo akys / ir laižė mėnulio kriaukšlį, / žygiavo kareiviai – blakės / į sujauktą kūno raukšlę) aprašomas vyksmas tampa sunkiai suvokiamas skaitytojui ir kuria nepatrauklų akiai vaizdą.

Žmogiškų savybių eilėraštyje ,,Pabaiga” suteikiama tokiai abstrakcijai kaip tamsa. Tamsa dualinėje sistemoje laikoma šviesos priešprieša. Iš pradžių ji simbolizavo pirmykštį chaosą, kurio dar neperskrodė Kūrėjo šviesos spinduliai. Šia prasme tamsa pirmiausia suvokiama kaip alegorija – nutolusi nuo Dievo ir šviesos gelmė, tamsus požemiuose esantis pomirtinis pasaulis ir aiškumo bei nušvitimo priešybė.

Čepauskaitės eilėraščiuose ,,Pradžia” ir ,,Pabaiga” išryškėja dvi kontrastingos spalvos – balta ir juoda. Jos gali simbolizuoti priešpriešą, nes balta spalva (Į didelį baltą indą / sutilpo garsai ir oda) yra šviesos, tyrumo ir tobulumo spalva. Kaip ,,nespalvota”, balta spalva ir šia prasme jai tolygi. Ji artima absoliutui, pradžiai, taip pat ir pabaigai bei jų jungčiai ir dėl to yra dažna gimimo, vestuvių, iniciacijų ir mirties apeigose. Ji – gedulo spalva slavų kraštuose ir Azijoje. Balta spalva buvo dažniausia aukojimui išrinktų gyvulių spalva. O baltos simboliniu analogu yra laikoma juoda spalva (Bobutė, rankas nuplovus, / padėjo ant juodo milo). Tai lygi spalva, ji dažnai pasirodo kaip nediferencijuoto, neišmatuojamo aspekto reiškinys, ap
pibūdinant tamsą, pirmykštį chaosą, mirtį. Kaip gedulo spalva – priešingai negu viltį skelbianti balta spalva – susijusi su nusivylimo skausmu. Kaip nakties spalva yra dalis simbolių komplekso: motina – vaisingumas – paslaptis – mirtis, todėl dažnai juoda spalva yra deivių bei jų šventikių vaisingumo ir motinystės spalva. Šios dvi spalvos yra išskirtinės tarp visų kitų spalvų, nes yra ypatingos savo kraštutinumu ir kontrastingumu.

Svarbu pastebėti ir laiko bei erdvės klodus šiame kūrinyje, tačiau eilėraščio erdvė yra labai miglota ir užslėpta. Iš to g

. . .

Join the Conversation

×
×