Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio “Nakties šalnoj”analizė-interpretacija
Judita Vaičiūnaitė – viena didžiausių XX amžiaus antrosios pusės poezijos kūrėjų. Jos lyrika ne išpažintinė, ne meditacinė. Joje vyrauja vaizduotė ir konstruktyvumas, ypatingą reikšmę suteikiant žodžiui, kurio itin svarbus fonikos lygmuo. Vaičiūnaitė – garsoraščio virtuozė, garsiniai sąskambiai kuria netikėtas žodžių, prasmių jungtis. Jos poezija kupina daiktiškojo pasaulio vaizdų, kuriuos persmelkia dvasia, daiktai tarsi ištirpsta ir išsisklaido joje. Įstabaus talento dėka papraščiausi, kasdieniškiausi daiktai tampa poezija. Poezija ir grožiu ji paverčia viską, prie ko prisiliečia jos žodis. Šitoks virtimas poezija bei estetinio vaizdo visumos perteikimas pastebimas ir J.Vaičiūnaitės eilėraštyje “Nakties šalnoj”, kuriame tam tikros gamtos ir visatos apraiškos – “lietus”, “šalna”, “šviesa”, “ūkanos”, “Paukščių Takas”, “garsai”, “griūtis” kūrybingai perteikiamos kaip žmogaus būsenų atspindžiai. Eilėraščio kompozicija paprasta ir aiški – jis susideda iš trijų ketureilių. Kūrinio laikas yra gamtinis, jis konkrečiai įvardintas – tai ruduo. Lyrinis “aš” suvokiamas kaip pats autorius, tačiau skaitytojui lieka neaiški ir neįvardinta eilėraščio objekto asmenybė. Mes tik sužinome, kad tai – moteris, į kurią kreipiamasi įvardžiu “tu” ir kuri savo didinga išvaizda lyginama su tamsiai mėlynos spalvos astru, dar nepakąstu nakties šalnų. Lietus savo panašumu šiame kūrinyje tapatinamas su orkestru, ši stichija – mėgstamas J.Vaičiūnaitės eilėraščių motyvas. Čia jis gali būti lyginamas su sielos gyvenimo jėga, kuri skatina kūną sužydėti, “kad šis neišdžiūtų”.