Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio “Nakties šalnoj”analizė-interpretacija
Judita Vaičiūnaitė – viena didžiausių XX amžiaus antrosios pusės poezijos kūrėjų. Jos lyrika ne išpažintinė, ne meditacinė. Joje vyrauja vaizduotė ir konstruktyvumas, ypatingą reikšmę suteikiant žodžiui, kurio itin svarbus fonikos lygmuo. Vaičiūnaitė – garsoraščio virtuozė, garsiniai sąskambiai kuria netikėtas žodžių, prasmių jungtis. Jos poezija kupina daiktiškojo pasaulio vaizdų, kuriuos persmelkia dvasia, daiktai tarsi ištirpsta ir išsisklaido joje. Įstabaus talento dėka papraščiausi, kasdieniškiausi daiktai tampa poezija. Poezija ir grožiu ji paverčia viską, prie ko prisiliečia jos žodis. Šitoks virtimas poezija bei estetinio vaizdo visumos perteikimas pastebimas ir J.Vaičiūnaitės eilėraštyje “Nakties šalnoj”, kuriame tam tikros gamtos ir visatos apraiškos – “lietus”, “šalna”, “šviesa”, “ūkanos”, “Paukščių Takas”, “garsai”, “griūtis” kūrybingai perteikiamos kaip žmogaus būsenų atspindžiai. Eilėraščio kompozicija paprasta ir aiški – jis susideda iš trijų ketureilių. Kūrinio laikas yra gamtinis, jis konkrečiai įvardintas – tai ruduo. Lyrinis “aš” suvokiamas kaip pats autorius, tačiau skaitytojui lieka neaiški ir neįvardinta eilėraščio objekto asmenybė. Mes tik sužinome, kad tai – moteris, į kurią kreipiamasi įvardžiu “tu” ir kuri savo didinga išvaizda lyginama su tamsiai mėlynos spalvos astru, dar nepakąstu nakties šalnų. Lietus savo panašumu šiame kūrinyje tapatinamas su orkestru, ši stichija – mėgstamas J.Vaičiūnaitės eilėraščių motyvas. Čia jis gali būti lyginamas su sielos gyvenimo jėga, kuri skatina kūną sužydėti, “kad šis neišdžiūtų”. Iš sielos sklinda tam tikros galios, kad pagyvintų kūną kaip gaivinanti vandens drėgmė. Tačiau šiame kūrinyje vidinės eilėraščio objekto būsenos traktuojamos kaip “vienatvė” bei “giedrybė širdy”, nuo kurios norisi verkti. Erdvė čia nėra konkrečiai įvardijama, ji siaura, apie ją tik užsimenama, bet galima suprasti, jog jai būdingas išorinis klodas.
Eilėraštyje “Nakties šalnoj” svarbūs ir šviesos bei šešėlių įvaizdžiai. Šviesa visame pasaulyje yra dievybės, dvasinio elemento, kuris nuo laikų pradžios peršvietė chaoso tamsybes visatoje ir suvarė tamsybę į jos ribas, simbolis. O šešėlis simboliškai ne vien tik užstotos šviesos požymis, bet tamsus savotiškas gyvavimas. Tai paslaptingi žmonių antrininkai, dažnai suprantami kaip sielos atspindys. Mėlyna spalva, kuria nusakoma astro išvaizda, simbolizuoja visa, kas dvasinga. Priešingai raudonai spalvai, ji veikia “šaltai” ir daugumą žmonių nuteikia apmąstymams. Psichoanalitikai ją sieja su “dvasine atgaiva, švelnia, lengva ir susimąstymo kupina būsena”. Tai dangaus spalva, dažnai siejama su svajonėmis, nepasiekiamais dalykais, toliais. Vaičiūnaitės poezijoje daug meno kūrinių – paveikslai, vazos, senoviniai muzikos instrumentai. Ir labai daug architektūros, ypač Vilniaus – skersgatviai, aikštės, gatvės, kavinukės, cerkvės, bažnyčios… Daug augmenijos – vijoklių, darželių ir kambarinių gėlių, patvorių ir šiukšlynų žolių ir žiedų. Eilėraščiuose daug poetiškai permąstytos ir įprasmintos tikrovės bei istorijos.