Salomėjos Nėries eilėraščio “Tu nubusi” interpretacija

Salomėja Nėris – unikalaus talento XX amžiaus lietuvių poetė, neoromantikė, gimusi būti lyrike. Ankstyvuosiuose jos kūriniuose ryškus jaunystės, gyvenimo džiaugsmo, amžinybės motyvas. Vėlesniuose, jau brandesniuose eilėraščiuose poetė kalba apie gyvenimo trumpumą, jo praeinamumą. Visi Salomėjos Nėries eilėraščiai( išskyrus ideologiniu) išjausti, dainingi, melodingi, pulsuojantys šiluma, kupini tautosakos motyvų ir artimi kiekvienam.Jos eilėraščių rinkinys “Diemedžiu žydėsiu” buvo apdovanotas nacionaline literatūrine premija. Tai brandus rinkinys, keliantis žmogaus ir gamtos, gyvenimo ir mirties klausimus, pabrėžiantis būties trapumą.
Eilėraštis “Tu nubusi”- gana trumpas, jis susideda iš trijų poosmelių, kurių kiekvienas iš keturių eilučių. Labai svarbus pavadinimas. Pirmasis pavadinimo žodelis išreikštas įvardžiu tu.Antrasis (“nubusi”) simbolizuoja nubudimą iš miego, iš sapnų karalystes.Kai pabundame, iš nerealaus(sapnų) pasaulio patenkame į realų gyvenimą. Be to, nubudimas gamtoje reiškia prisikėlimą, pvz. po žiemos prisikelia ir atgyja visi augalai, tarsi pradeda gyvenimą iš naujo.
Labai svarbu, kad visas eilėraštis parašytas būsimuoju laiku. Tai rodo, kad pavasaris ir atgimimas dar nėra realybė. Pasakotojas tikisi, viliasi, turi viltį, kad žiema pasitrauks ir vaizduojasi, kaip tai įvyks.
Pirmajame posmelyje labai ryyški žmogaus ir gamtos paralelė. Lyrinis subjektas nubunda vidurį nakties. O vidurnaktis – mistiškas metas, kai įvyksta visi stebuklai, netikėti ir svarbūs įvykiai, šiuo atveju – pavasario atgimimas. Po to sekąs brūkšnys paaiškina, ką lyrinis subjektas pamatys nubudęs. Suteikiama erdvė personifikuotai gamtai. Vė

ėjai ir beržai – tarsi žmonės(“Miško vėjai su tavim kalbės/Ir beržai rankas į dangų ties.”). Beržai turi rankas ir tiesia jas į dangų; dangus – amžinybės ir šviesos simbolis. Medžiai trokšta gyvenimo, šviesos ir šilumos. Be to, danguje pasirodo grįžtantys paukščiai. O jie – pirmieji pavasario pranašai. Lyrinis subjektas yra susiliejas su gamta, jis – neatskiriama jos dalis.Lyrinis “aš” supranta medžių kalbą, beržų troškimus, jis alsuoja vienu ritmu su gamta. Dėl to ir nubunda tada, kai nubunda gamta.
Antrajame posmelyje, kalbama apie tai, koks bus pavasaris.”O pavasaris žarstys žvaigždes”. Žvaigždės – amžinybės simbolis. Pavasaris į žemę atneš amžinybę ir gyvenimo džiaugsmą. Tvoros ir pavartės- kliūtys, trukdančios ateiti pavasariui. Tačiau jis jau įgavęs pagreitį; pavasaris- galinga ir gaivališka jėga, sugriausianti ir išvartysianti žiemos pastatytas užkardas (“Ir tvoras, ir pavartes vartys.”).Brūkšnys paaaiškina,kas atsitiks, kai pavasaris nugalės tas kliūtis – nuo šilumos ir jėgos ištirps visas sniegas, kuris eilėraštyje vadinamas balta paklode. Pavasario gaivališkumas ir vitališkumas įkvėps gyvybę (“Kils ir šiaušis dirvos varputys”).
Paskutinis posmelis kalba apie žiemos baigtį. Ji gaus “paskutinį smūgį iš peties”Tai bus stiprus smūgis, po jo ji nesugebės atsikelti. Ir tada pavasaris išsiverš visa savo jėga, grožiu ir nemunėliais plauks. Vanduo- gyvybės simbolis. Salomėjos Nėries kūrybai būdingi nemunėliai simbolizuoja visuotinį gyvybės, gamtos suklestėjimą. Priešpaskutinė eilutė yra tokia pat kaip pi
irmoji. Taip pabrėžiama žmogaus ir gamtos vienovė. Nubudusi gamta – nubudęs žmogus. Žmogus turi pabusti, nes jį šaukia gimtoji žemė. Šauksmas – atkalus, garsus kvietimas nubusti, jo neįmanoma neišgirsti. Gimtoji žemė simbolizuoja stiprius lyrinio subjekto ryšius su gamta.Abu – lyrinis subjektas ir žemė – prisikelia naujai gyvybei.
Eilėraščio nuotaika optimistinė.Visą eilėraščio vyksmą į priekį stumia pavasaris, jis užsimezga, vystosi ir suklesti. Pirmajame eilėraščio stulpelyje buvo kalbama apie pavasario pranašus, jo skelbėjus, vitališką nuotaiką, tvyrančią ore, antrasis pasakojo apie tai kaip pavasaris įgauna pagreitį, o trečiajame, sudavęs paskutinį smūgį žiemai, ima karaliauti žemėje.
Kaip ir visi Salomėjos Nėries eilėraščiai, taip ir šis išsiskiria melodingumu, gyvenimo džiaugsmo pajautimu. O svarbiausia stipriais žmogaus ryšiais su gamta ir žeme. Eilėraštis turi daug neoromantizmui būdingų bruožų : jaučiamas atvirumo ir nuoširdumo įspūdis, vyrauja nuotaika, jausmas, ryškus lyrizmas. Salomėja Nėris gimė romantike ir kiekvienas jos eilėraštis skleidžia šilumą.

Leave a Comment