Kai į mano rankas pirmą kartą pateko Sigito Gedos eilėraščių rinkinys “Skrynelė dvasioms pagauti”, jis buvo dar pakankamai naujas. Į akis iš karto krito knygos pavadinimas, noromis nenoromis priverčiantis nusišypsoti. Vartant rinkinį stebino ir žavėjo iš tiesų daug kas – laiko plotmių, erdvių bei kontekstų įvairovė, mitologijos, literatūros, istorijos ir kultūros dominantės, kontempliavimas neįprastais veikėjų portretais bei gebėjimas perteikti kiekvienos tautos savitumą. Tai ir buvo, ko gero, pirmoji rimtesnė pažintis su daugialype bei originalumu išsiskiriančia šio poeto kūryba. Tenka pripažinti, kad tiek mokyklos programose, tiek ruošiantis studijoms universitete šiam autoriui nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys. Belieka tikėtis, jog ateityje ši situacija keisis.Tarp daugybės S. Gedos rinkinio “Skrynelė dvasioms pagauti” eilėraščių buvo sunku rasti tą, kuris būtų artimas sielai ir mano akimis žvelgiant labiau nei kiti vertas atidesnio prisilietimo bei meniškos interpretacijos. Tad po ilgų ieškojimų šioje analizėje pabandysiu iš arčiau pažvelgti į Gedos eilėraščio “Vėlinės” giliąsias plotmes. Jau šio kūrinio pavadinimas konkrečiai nusako lyrinio veiksmo laiką. Skaitant rinkinį teko pastebėti, kad daugumoje šio poeto eilėraščių sunku įžvelgti sąsajas tarp pavadinimo ir paties teksto. Tačiau šiuo atveju kūrinio pavadinimas suvokiamas tiesiogine prasme, nurodančia metų ciklo laiką. O pačioje pirmoje eilėraščio eilutėje tai dar labiau sukonkretinama, įvardinant paros laiką: “raudonas temsta vakaras”. Šios vitališkos spalvos simbolika aiškinama gana įvairiai. Turbūt labiau nei kitoms jai suteikiamos tiek neigiamos, tiek teigiamos prasmės. Gėtė raudoną vadina aukščiausia spalvos apraiška. Šios spalvos poveikis toks pats unikalus, kaip ir jos prigimtis. Galingai jėgai, kurią spinduliuoja raudona spalva, sunku atsispirti. Kūrinyje “Vėlinės” šią spalvą galima traktuoti kaip gamtos perteikiamą eilėraščio nuotaiką. Ji taip pat atskleidžia lyrinio subjekto jausmus bei išgyvenimus, nes, kaip teigia psichologas E. Aepplis, raudona spalva priklauso ir jausminei sferai. Kaip ir lyrinio aš būsena, taip ir kūrinio būties niūrumas atskleidžiamas aplinkos įvaizdžių metafora: “tamsa tuos klonius siaubia”.
Eilėraščio žmogus yra pats autorius, jis kalba savo vardu ir vartodamas įvardžius (“aš vienas”, “man liūdna”) bei kreipinius (“o sūnau”) bando išsakyti savo širdgėlą bei nuvyti šalin jį smaugiantį vienatvės jausmą. Nors kūrinyje tai nepasakyta, galima spėti, kad lyrinio subjekto sūnus yra miręs ir kalbėdamas su juo jis ieško žmogiško ryšio bei sąsajų su anapusiniu pasauliu. Sūnaus nepriklausymą gyvųjų tarpui leidžia numanyti lyrinio aš užduotas klausimas: “ar dar yra kas gyvas, kas dar po kryžium klaupias palei sulytą ežerą”? Žodelis dar tarsi atskleidžia žmogaus širdyje vis dar gyvą ieškojimo, tikėjimo ir vilties kelią. Susitaikyti su vienatve ir artimųjų išėjimu anapilin labai sunku, tad natūralu, kad lyrinis subjektas vis dar kelia tą patį klausimą “ar dar yra gyvų”, kaip atsvarą klausimui “nejau aš vienas likau”. Praradimo jausmą dar labiau sustiprina ir personifikuotas sulyto ežero įvaizdis.Šeštoje eilutėje ruduo apibūdinamas būdvardžiu tamsus, tad tenka pastebėti, kad šis žodelis giminingas jau pirmoje eilutėje sutinkamiems veiksmažodžiui temsta ir daiktavardžiui tamsa. Šitaip operuodamas žodžių žaismu S.Geda kuria vaizdingą ir skambią kūrinio kalbą, kurios įtaigumui sustiprinti pasitelkiami meninių priemonių sąskambiai: “Visatoj su lūžtančiu trenksmu”. Kuriamas šėlstančios ir neramios gamtos paveikslas: “su ąžuolijom, vėtrom, kur viskas ūžia, rūstauja”. Blaškomas audringos stichijos žmogus tarsi pats sau ištaria klausimą, atspindintį jo dvasinę būseną: “ar verta man ilgėtis prapuolusių namų”.Antroje eilėraščio strofoje toliau vystomas autoriaus monologas, kuriame iškylančiais klausimais jis tarsi tikina save esant ne vieną: “gyvi kur nors tie žmonės”? Liūdnos mintys palengva pereina į prisiminimų erdvę, kurioje minimi artimieji – seserys ir broliai, atsiranda aliuzijų į kaimo gyvenimą. Išryškėja lietuvių tautosakos įvaizdžiai (“šiaudų auksinių kūdikiai” bei “alksnio klumpės”), nukeliantys į sodiečio kasdienybę: “o kas pašėrė gyvulius, ar vištos paramstytos”? Dar kartą grįžtama prie mirties motyvo, kuris išsakomas abejone klausiant: “o tie, kurie jau numirė, daugiau nesivaidens”? Septintoje eilutėje jaučiamas staigus intonacijos pakylėjimas, perteikiamas pasipiktinimu gamtos stichijų galia – langus plėšančia vėtra bei rudeniu. Langai simbolizuoja žmogaus namų aplinkos erdvę, tai angos, pro kurias sklinda nežemiška šviesa. Siejant su šiuo kūriniu vėtros laužomi langai gali būti traktuojami kaip piktos dvasios bandymas įsiveržti į žmogaus sielą bei buveinę. Šiame eilėraštyje galima pastebėti sąsajų su prarasta vaikyste, kurios praradimas vaizdingai perteikiamas šalutine laiko aplinkybe: “kai nebeliko pasakų”. Linų kuodelis taip pat priklauso etnologinio pasaulio sferai, kur linai minimi dainose bei jų svarba perteikiama lietuvių liaudies mene. “Pakulos, supuvusios seniai” tarsi rodo pasaulio laikinumą, perėjimą iš vienos gyvenimo stadijos į kitą, iš vienos dvasinės būsenos į kitą. Pakulos lyginamos su gyvenimu, kurį lyrinis aš mato kaip supuvusį, suskeldėjusį, beprasmį, kupiną netekties ir praradimų. Iš viso to išplaukia apibendrinimas, išsakantis subjektyvią ir pesimistišką autoriaus nuostatą gyvenimo bei minčių prasmės atžvilgiu: “ir visas tas gyvenimas, ir visos mūsų mintys / jau nieko negraudina, nesugeba primint / tikrovės realumo – prapuolę vaizdiniai… Šiomis eilutėmis lyrinis subjektas tarsi bando įteigti sau, kad susitaikymas su likimu bei lemtimi yra vienintelė galimybė siekiant apraminti nuoskaudų ir netekčių suaižytą jo sielą. Žodis realumo tik dar labiau sustiprina daiktavardžio tikrovė prasmę, tačiau tuo pačiu juntamas dviejų skirtingų erdvių sąlytis. Tai tikrojo pasaulio susidūrimas su vaizdinių sfera. Vartodamas įvardžius “mes”, “mūsų” tryliktoje strofos eilutėje autorius prabyla ne tik savo, bet ir kitų žmonių vardu. Kryželis jo žodžiuose tarytum įsikūnija į kažkokį augalą: “gal liko koks kryželis sau stieptis pakelėj”, o Vėlinės įgauna mirties metaforą, kontempliuojant panašios darybos žodžiu vėlintis: “o visa kita – Vėlinės, tu vėlinies ir vėlinies”.Trečioje eilėraščio “Vėlinės” strofoje lyrinis subjektas žvelgia į ateitį, pranašaudamas laiko tėkmės atneštus pokyčius: “praeis dar kelios vasaros, mes grįšime į miestą”. Šioje vietoje jis vėl kalba vartodamas įvardį mes, kuris nurodo platesnio mąsto kabėjimą. Planai grįžti į miestą leidžia spėti, kad šiuo metu eilėraščio žmogaus gyvenimas teka kaimo ar vienkiemio erdvės prieglobstyje. Jo minčių seką atskleidžiančios tolimesnės eilutės išreiškia autoriaus neigiamą nuostatą miesto atžvilgiu. Galima suprasti, kad šis sugrįžimas lyriniam aš nebus labai malonus, nes ten jo laukia: “tuščių žmonių kliedėjimai, įniršusi minia”. Šioje vietoje svarbus eilėraščio vyksmo erdvės pakitimas, nors kol kas jis yra dar tik numanomas. Apskritai šio kūrinio erdvė yra pakankamai siaura, autorius leidžia sau apie ją užsiminti, tačiau neteikia veiksmo vietai jokios ypatingos svarbos. Galbūt todėl, kad jai čia ir neskirtas esminis vaidmuo, tačiau prasminga atkreipti dėmesį, kad apie dabartinę lyrinio subjekto erdvę kūrinyje užsimenama gal tik vieną kartą (“kambaryje aš vienas”), bet eilėraščio žmogus nuolatos klaidžioja po kintančias savo prisiminimų plotmes, kurios dažniausiai gali būti tik numanomos (kaimas, miestas, namų aplinka). Trečioje eilutėje sutinkamas įvardis tu primena kūrinio pradžioje autoriaus minimą sūnų, į kurį nukreiptas šis labiau vidinį monologą primenantis kalbėjimas. Skaitytojui prieš akis vėl veriasi mirties simboliką perteikiantis pragaro įvaizdis. Jis nuo seno lietuvių literatūroje bei mitologijoje buvo piktųjų dvasių buveinė, kurią jau savo “Dieviškojoje komedijoje” aprašė garsusis Dantė. Eilėraštyje “Vėlinės” kaip pragaro sinonimas vartojamas ir su juo gretinamas žodžių junginys “tamsioji nežinia”. Nuo seno tamsa simbolizuoja pirmykštį chaosą, kurio dar neperskrodė Kūrėjo šviesos spinduliai. Šia prasme tamsa pirmiausia alegorija – nutolusi nuo Dievo ir šviesos gelmė, tamsus požemiuose esantis pomirtinis pasaulis ir aiškumo bei nušvitimo priešybė. Miesto prieigų apibūdinimui pasitelkiama personifikacija: “čia baigias liesas priemiestis”. Operavimas tokiais skaitytojui neįprastais žodžių junginiais, kaip šiuo atveju liesas priemiestis, S.Geda kuria kartais nelogišką, tačiau tuo ir įdomią bei patrauklią vaizdavimo sistemą. Ne kartą teko stebėtis jo modernaus rašymo maniera, dažnai nesivadovaujančia jokiomis teksto kūrimo taisyklėmis ar logikos dėsniais. Neįprasti bei meniški daiktų apibūdinimai mus pasitinka ir tolimesnėse eilutėse: “ties Valkininkų pravaža / suūkauja paskendęs raudonas garvežys”. Kartojasi raudonos spalvos motyvas, tik šįkart ji suteikiama daiktui, o ne paros laikui apibūdinti. Įdomus ir abstrakčių visatos reiškinių priskyrimas sau: “o šviečianti padangė man”. Šitai galėtų būti aliuzija į savotišką autoriaus egocentrizmą. Šviesa čia gali būti suvokiama kaip dievybės, dvasinio elemento, kuris nuo laikų pradžios peršvietė chaoso tamsybes visatoje, simbolis. Tai tarsi į žmogaus sielą ateinanti dvasinė ramybė. Kaip minima “Simbolių žodyne”, šviesa ir tamsa yra svarbiausia poliarinių jėgų dualistinė sistema.Aštuntoje trečios strofos eilutėje iškyla mūsų viešpačiu vadinamo Vėžio įvaizdis, kurio išorei apibūdinti pasitelkiamos vaizdingos meninės priemonės: “auksinėm upių žnyplėmis”. Simboline prasme upė suvokiama kaip vanduo, kuris veikia ne statiškai kaip jūra, bet savo intakais ir potvyniais palaiko dinamiką bei laiko periodizaciją. Kūrinyje išryškėja ir subtilus palyginimas (“o daužosi kaip pranašas”), atskleidžiantis artimą gamtos ryšį su žmogumi. Autorius aukština šią vandenų būtybę gausiai vartodamas įvardį jam (“jam statomos bažnyčios”, “jam lenkiasi”), ryškios metų laikų dimensijos (“jam vasara, žiema”). Tolimesnėje eilutėje sutinkama neįprasta ir mūsų šnekamojoje kalboje retai pasitaikanti žodžio valdovai forma: “jį garbina prasčiokai ir valdonai”. Mirties motyvas dvyliktoje eilutėje vėl išnyra kapaviečių melsvosios tuštumos įvaizdžiu. Mėlynoje spalvoje visada slypi kažkas tamsaus. Tai sielos atsivėrimo spalva. Pasak W. Kandinsky’o, mėlyna simbolizuoja gelmę. Ši begalinė gelmė tamsesniuose atspalviuose dar labiau suintensyvėjanti ir atskleidžianti jai būdingą gilumą. Kuo tamsesnė mėlyna spalva, tuo labiau ji traukia žmogų į begalybę, žadina grynumo ir netgi kitų pasaulių ilgesį. Tolimesnėje strofoje vėl kreipiamasi į sūnų: “ir tu, žvakelę degdamas, man primeni tą vakarą”, mintimis keliaujant į praeities plotmes bei įvardijant prisiminimų paros laiką. Nors konkrečiai vyksmo erdvė nėra nusakoma, iš tolimesnių užuominų bei kuriamo jaukaus šeimos paveikslo galima suprasti, jog tai savų namų sfera: “spragsėjo malkos krosnyje, aš laužiau beržo žagarą, / gyva tavoji motina vis dairės, kur daržai”. Atsiminimų laikų idealizavimą sustiprina perkeltinės reikšmės – “kai sukosi Visatoje kitokie ežerai”, nes jomis autorius tarsi pabrėžia, kad tada buvo kiti laikai, kiti nei dabar – kitokie ežerai. Galbūt todėl, kad šis kalbėjimas yra adresuojamas sūnui, savo moters jis nevadina žmona, jai suteikdamas, mano manymu, daug šventesnį ir garbingesnį motinos statusą. Aiškus būdvardžio gyva pabrėžimas rodo jo svarbą lyriniam subjektui bei suteikia skaitytojui informacijos, kad esamajame laike motina yra mirusi. Penktoje strofoje kūrinio nuotaika staiga pakinta, eilėraščio žmogus lyg pabunda iš pasąmonės miego, išsivadavęs iš prisiminimų srauto sušunka: “o varganos iliuzijos”. Taip jis tarsi paniekina į jį srūvančių minčių laviną, prisiminimais persisunkusį gyvenimą, skatindamas save atsigręžti į kruviną ir baugią realybę, iš kurios žvelgia: “numirusiais veidais numirėliai su dalgėmis”. Paskutinė eilėraščio strofa prasideda kaip viso kūrinio apibendrinimas: “taip sukas žemė, sukasi, taip šiaurės vėjai ūkauja, / per ąžuoliją braunasi”. Iš praeities iškylantys vaizdiniai ir yra prasmingiausias bei švenčiausias šio eilėraščio vyksmas. Kokią didelę prasmę šiame kūrinyje autorius teikia prisiminimų galiai galutinai patvirtina būtajam laike išsakytas noras ant rudų sparnų užrašyti: “Aš atmenu tą rudenį”. Sparnai – tai iš dalies paukščio pavidalas, išreiškiantis priklausomybę dangaus karalystei ir dėl lengvų plunksnų įmanomą aukštesnę būtį nei žmonių pasaulis.Penktoje kūrinio eilutėje iškyla žvingaujančio kumeliuko, kaip vaikystės simbolio, motyvas. Metaforišku vaizdu (“naktis, ilgai žaibavusi, aprimo savo vygėje”) sūnus tarsi priartinamas prie gamtos. Jaučiamas autoriaus balso intonacijos kitimas ir jis ragindamas sūnų sušunka: “ir tu, sūnau, aprimk”. Paskutinėse eilutėse lyrinis subjektas atsigręžia į save ir kaip išdidus žmogus pasitikdamas mirtį kreipiasi į savo sielą, skatindamas susitaikymą su gyvenimo būtimi: “o mano siela, siela, gyvenimo ragavusi, / mirties raudoną obuolį kaip dovaną priimk”. Pasirinkdama šį Sigito Gedos eilėraštį aš norėjau artimiau susipažinti su jo kūrybos ypatumais bei savitumu. Drįsiu pastebėti, kad šio poeto lyriką analizuoti tikrai nėra lengva. Ji reikalauja kruopštaus atsidavimo, kūrėjo sielos pajutimo bei atidesnio žvilgsnio. Daug kur šis menininkas drąsiai nepaiso sveikos logikos dėsnių ir į vieną visumą sulydo visiškai priešingus dalykus. Gal ir ne viską šiame eilėraštyje įžvelgiau taip, kaip autoriaus norėta pasakyti, tačiau bandyti pajusti giliąsias šio poeto kūrybos plotmes tikrai buvo verta.