A.Strazdas – rytų aukštaičių poezijos pradininkas

ĮVADAS........................... 3
I. A. STRAZDAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE IR GYVENIME
I. 1.Biografiniai faktai.................. 4
I. 2. Strazdas – žmogus ir poetas.............. 6
I. 3. Raštai ir leidimai................... 7
II. POETO KŪRYBINĖS LABARATORIJOS KERTELĖS
II. 1. Literatūrinė mokykla, ryšys su tautosaka, poetinė kalba ir
stilius.......................... 9
II. 2. Aktulaliausios temos, motyvai ir problemos....... 12
II. 3. Kūrinių kalbos tarmiškumas.............. 16
IŠVADOS........................... 18
LITERATŪROS SĄRAŠAS................... 19ĮVADAS
Antanas Strazdas, liaudies vadinamas maloniniu Strazdelio vardu, – viena unikaliausių ir spalvingiausių asmenybių lietuvių literatūros istorijoje. Strazdelio gyvenimas anot J.Kossu – Aleksandravičiaus yra “tarp realybės ir legendos”. Atrodytų tarytum jis patekęs į liaudies kūrybos stichiją, tapo mitiniu herojumi. Sttrazdas – pusiau žmogus, pusiau paukštis (toks jis ir S. Gedos poemoje). Apie Strazdą yra sukurta daugybė anekdotinių pasakojimų. Tikriausiai gana nelengvai pasiekęs dvasininkų luomą, A. Strazdas su juo nesutapo, konfliktavo, tad senatvėje vėl grįžo prie žemės darbo, savaip įkūnydamas nevaržomos žmogaus prigimties idėjas. Toks jo likimas įtakojo ir amžiną kūrėjo nerimą, savęs ieškojimą.
Daugelyje šaltinių jis traktuojamas kaip išsilavinęs, šviesaus proto ir didelės pilietinės drąsos žmogus, šviečiamojo amžiaus idėjinių bei socialinių sąjūdžių dirvoje išaugęs valstiečių ideologas ir kovotojas prieš baudžiavą, sąmoningas kūūrėjas, pratęsęs ir ugdęs realistines K. Donelaičio tradicijas lietuvių literatūroje.

Jis pirmasis žymesnis poetas iš Rytų Aukštaitijos, atvėręs duris į aukštaitiškojo lyrizmo pasaulį. Sunkiausias uždavinys šių dienų tyrinėtojams – atskirti tikruosius Antano Strazdo gyvenimo įvykius ir faktus nuo gausių liaudies pasakojimų apie jį, at

trinkti šio poeto sukurtas dainas iš nesuskaitomo lietuvių liaudies dainų lobyno. Šiandieną pagrįsta tik 13 eilėraščių autorystė. Kitų autentiškumu yra abejojama. Jo kūriniai liaudyje plito gyvu žodžiu ir galbūt visai ne todėl, kad Strazdo kūrinius žmonės priėmė kaip savus, o paprasčiausiai todėl, kad toks buvo poezijos gyvavimo būdas. O vis dėlto tuomet kyla klausimas, kodėl A.Strazdą laikome mūsų poezijos klasiku, vienu jos kertinių akmenų, kodėl jo lyrika šviečia mums iš amžių tolybės, kaip niekados neblėstanti žvaigždė? Kalbama, jog Strazdelis mūsų poezijos pirmtakas, tradiciškiausias ir liaudiškiausias poetas. Šiame darbe pabandysime atidžiau apžvelgti jo svarbiausius kūrybos bruožus, pobūdį. Tai pat kalbėsime apie kilmę, aplinką, auklėjimą, kaip faktorius lėmusius jo pasaulėvaizdį ir orentaciją. Pažvelgsime į poeto kūrybinius klodus ir profesionalių kritikų akimis, ir visai neutralaus skkaitytojo žvilgsniu.I. A. STRAZDAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE IR GYVENIME
I. 1. Biografiniai faktai
A.Strazdas gimė 1760 m. kovo 9d. Astravo kaime (dabartiniame Margėnų km. Rokiškio raj.), baudžiauninkų šeimoje. Ilgą laiką šia kilmės vieta buvo abejojama. Pirmasis A. Strazdo biografas L.Jucevičius poetą kildino iš Žemaičių, iš tuometinės Telšių apylinkės. Tačiau prie šios jau primirštos kilmės versijos vargu ar bevertėtų apsistoti. Apie šeimos ir kaimo aplinką, kuri supo Strazdo vaikystę, nieko konkretaus negalima pasakyti gal būt tik tiek, kiek žinome apie tuometinę baudžiavinę santvarką. Lažas ir aibė ki
itokių prievolių dvarui, pastangos užsitikrinti duonos kąsnį ir skatiką mokesčiams, nuolatinė baimė ir netikrumas dėl rytdienos. Manoma, jog šie vaikystės įspūdžiai smarkiai veikė ir formavo būsimo poeto charakterį bei pasaulėjautą. Vaikystėje patekęs į jėzuitų kolegiją patarnauti vienuoliams, jis įgijo gana sistemingą išsilavinimą. Strazdas mokėsi kelių vienuolynų mokyklose (Šenbergo, Ilūkstės, Daugpilio, Polocko), po to, kaip pats teigia studijavo Vyriausioje Lietuvos mokykloje Vilniuje. Baigdamas mokslus, jis buvo daug ko išmokęs ir daug ką pamatęs, sukaupęs ne tiktai knyginių žinių , bet ir gyvenimo patirties. Atstumai, skyrę vieną nuo kitos jo lankytasias mokyklas, aniems laikams buvo pakankamai tolimi. Dažnai kilnodamasis iš vietos į vietą, jis turėjo progų bendrauti su visokiais žmonėmis, pažinti liaudies buitį, suprasti jos nuotaikas bei lūkesčius. Taigi mokymosi metais Strazdas išėjo ir nemažą gyvenimo mokyklą, kuri ugdė ir stiprino jo demokratizmą. Čia jis taip pat išmoko lotynų bei lenkų kalbas, susidūrė su prancūzų, vokiečių, rusų, latvių kalbomis, susipažino su antikine, lenkų literatūra, įgavo eiliavimo įgūdžių. 1786/87 metų pradžioje jis įstojo į Varnių kunigų seminariją, kurią baigė 1789 m. Pasirinkęs dvasininko kelią, kuris nekilmingo luomo žmogui anais laikais buvo kone vienintelė išeitis, Strazdas

gyveno įvairiuose Kupiškio bei Rokiškio apylinkių vietose, eidamas žemiausias bažnytines pareigas, dažnai būdamas ir laisvu kunigu.
1814 m. poetas metė kunigauti, išnuomojo valstiečio pirkią netoli Šimonių ir
r kaip pats vėliau sakė, “žemės gelmėse” ieškojo “sau peno”, o likusį laiką skyrė literatūrai. Šiuo laikotarpiu jis intensyviai reiškėsi literatūriniame gyvenime. 1814 m. išleido “Giesmes svietiškas ir šventas”. 1818 m. išvertė į lietuvių kalbą ir išleido R.Belarmino katekizmą, “su pamėgimu” rašė “lietuviškas ir lenkiškas” eiles. Bet dvasinė vyresnybė nedavė Strazdui ramybės.
1818m. prasidėjo nauji persekiojimai, kuriems dingstį davė išleistas eilėraštis “Pagrabas Palšio” išjuokiantis reformatus. Taip atsiranda pirmoji jo eplikacija – kandus ir drąsus atsakymas dvasinei vyresnybei, kuriame poetas išdėstė savo gyvenimo būdą ir principus (pasiaiškinimas dėl eilėraščio “Pagrabas Palšio”). Jame rašoma, jog ne kunigystė, o žemė – pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Kad laisvą laiką jis skiria literatūrai, nes ji “parodanti pasauliui laikinumą, tiesos kelią ir pasaldinanti kartybes, kurių jis patiria šioje ašarų pakalnėje”. Po dviejų metų persekiojimo Strazdas buvo nubaustas. Buvo apšaukta ir pasmerkta jo kūryba, įsakyta jo “Giesmes svietiškas ir šventas” atiminėti ir deginti. Vykdydamas konsistorijos įsakymą imtis bažnytinių pareigų A.Strazdas kurį laiką dirbo Subačiaus Parapijos Pelyšių dvaro kapelionu. Netrukus nusipirkęs trobą apsigyveno Kamajuose. Spiriamas bėdos, A.Strazdas važinėjo po apylinkines parapijas, parsisamdydavo klebonams.
1924 m. poetas įsivėlė į bylą su šlėkta, tad vyskupijai pasisekė atsiskaityti su dvasininku, kurio jau seniai nekentė dėl jo priešiškų santykių su savo apylinkės dvarininkais ir aukštesniaisiais dvasininkais. Strazdas buvo įkalintas Pa
ažaislio vienuolyne. Iš ten jis rašė vyskupui, “kad jo kantrybė jau baigianti išsekti. Visai nusilpusios akys, vos bematąs ir bijąs, kad greitai prireiks vedlio. Būdamas atplėštas nuo pažįstamų, draugų ir geradarių, nublokštas į svetimą kraštą, jis neturįs kas jam padėtų. Pramisti galįs, bet savo
apranga darąs.is panašus į adamitą”.
1929 m. Strazdas iš Pažaislio vienuolyno pabėgo ir grįžo į Kamajus, Tada ir prasidėjo sunkiausios dienos. Dvasinei vyresnybei poetą suėmus, jo turtas buvo parduotas varžytinėse. Strazdas tada jau buvo plačiai žinomas ir kaip poetas, ir kaip originali asmenybė, buvo žinoma jo žema kilmė, priešiškumas viešpataujančiam šlėktos bei dvarininkų luomui, dvasininkiją šokiruojantis jo, kaip kunigo gyvenimo būdas. Strazdas ir mirė, nesulaukęs jokios paramos, 1833m. balandžio 23 d. palaidotas buvo tuometinėse naujose Kamajų parapijos kapinėse.I. 2. Strazdas – žmogus ir poetas
Kalbama, kad Strazdas buvo tauri asmenybė. O iš tikrųjų? Turima archyvinė medžiaga – sausa, tokia pat miglota, kaip ir poeto biografija. Pailgo stambių bruožų veido, ilgais aukštyn šukuojamais plaukais, aukšto ūgio, tvirtoko sudėjimo, kiek susimetęs į kuprą, nudėvėta, iki pusės blauzdų tesiekiančia sutana, su lazda ir kepure vienoje rankoje ir tabakiaus skepeta kitoje – toks jau senyvo amžiaus poetas atgimė dailininko vaizduotėje.
Visgi poeto būta neabejotino originalo. Kai kurie poelgiai, pasisakymai patvirtina, kad jis buvęs judrus, gyvas, ūmus, dažnai nepastovus, nervingas, pastabus, aršaus proto, sąmojingas, linksmas. Nepaslaptis jog jis dažnai vadovavosi jausmais, o ir apskritai pasikliaudavo posakiu “akis už akį, smūgis už smūgį”. Dėl ūmaus būdo poetui yra ne kartą tekę nukentėti, bet jis buvo per daug atkaklus ir ambicingas, kad prisipažintų suklydęs .
Liaudies pasakojimuose bei anekdotuose matome, sakytume, sutautosakintą, arba tokį poetą, koks jis žmoniems atrodė kasdieniuose santykiuose. Galima manyti, kad savo amžininkams Strazdas darė visada gerai nusiteikusio, sąmojingo, pilno pokštų ir kartais, gal būt, net lengvabūdžio žmogaus įspūdį. Strazdas mėgdavęs krėsti pokštus poniškiems kunigams, ignoravusiems poetą dėl liaudiško gyvenimo būdo ir tiesaus charakterio. Visuose liaudies pasakojimuose jis minimas kaip liaudies draugas ir užtarėjas, teisingas, sąmoningas žmogus, nekentęs ponų ir poniškų kunigų. Jo kūryboje iškylantys liūdni vaizdiniai (“Giesmė apie siratas”, “Oi, dieve dievulaitis”), parodo, kad jo viduje slėpėsi ir mąstantis, nelaimingas, kenčiantis bei suvokiantis savo gyvenimo kelio tragizmą žmogus. Neabejojant galima tvirtinti, kad jis buvo pašauktas aukštesniems siekiams, kuriuos įgyvendinti, jam trukdė nedėkinga gyvenimo situacija (baudžiavinė santvarka, kunigystė ir kt.).
Strazdas buvo valingas, atkakliai gynė savo pažiūras, gyvenimo būdą ir ligi pat senatvės energingiausiai grūmėsi su gyvenimo sunkumais, su dvasinės vyresnybės persekiojimais bei lietuvių kultūros priešais. Buvo altruistas, atsidėjęs kovai dėl liaudies šviesesnės ateities. Jis tiesus ir atviras, tiesos žodį išdrįstantis pasakyti ir ponams, ir dvasinei vyresnybei, nuo kurios tuomet priklausė likimas. Atstovavo tuos, kurie priešinosi baudžiavinei priespaudai, žadino socialinį ir nacionalinį sąmoningumą. Švietėjų skelbtą įgimtos žmonių lygybės idėją propagavęs ne tik poezija, bet ir savo gyvenimo būdu. Poetas gerai suprato literatūros ir kultūros vaidmenį liaudies gyvenime. Didelį dėmesį skyręs pasaulietiniam judėjimui, jis gana abejingai žiūrėjo į bažnyčios ceremonialą ir apskritai jos kanoninius reikalavimus.

Savo gyvenimo būdu ir buitimi labiau buvo artimas liaudžiai, o išsilavinimu, apsiskaitymu priklausė prie mokyčiausių savo epochos žmonių. Strazdo liaudiška pasaulėjauta atsispindi ir jo kūryboje. Visą savo gyvenimą praleidęs tarp baudžiauninkų, jis gyveno liaudies vargais ir lūkesčiais, nors buvo išėjęs mokslą, prasimušęs į kunigus ir galėjo gyventi daug patogiau. Taigi, pabandžius įsivaizduoti gyvą Strazdą – žmogų ir poetą, iškyla figūra, iš esmės paprasta, gal būt, net valstietiška iš išorės, bet su giliu ir sudėtingu vidiniu pasauliu. Visi šie faktai mums patvirtina poeto amenybės spalvingumą, demokratiškumą, dvasinį gilumą.I. 3. Raštai ir leidimai
1814 m. Vilniuje Strazdas be cenzūros žinios išleido nedidelę knygelę

“Giesmės svietiškos ir šventos”. Joje buvo išspauzdinti 9 pasaulietiški kūriniai: “Giesmė apie siratas”, “Gegužė”, “Kiškis”, “Rudenėlis”, “Priečastis mergos”, “Strazdas”, “Pasterka arba piemenų giesmė”, “Pagrabas Palšio”, “Selianka aušra”. Be to, čia buvo įdėtos dvi religinės giesmės: “Giesmė apie vardą Marijos” ir “Giesmė prieš mišią”.
1824 m. poetas parengė ir antrąjį papildytą rinkinį. Spėjama, kad, be vienuolikos 1814 m. išspauzdintų dainų bei giesmių ir eiliuotos dedikacijos vyskupui J.Giedraičiui, “Giesmės rygos miestui pagerbti”, galėjo būti pridėta viena kita ir nauja daina. Bylos su cenzūra dokumentai rodo, kad į rinkinį buvo įtraukta “Giesmė apie 1812 m. revoliuciją”. Bet šį rinkinį išleisti sutrukdė cenzūra, ir lig šiol jis nesurastas. Iš rinkinio kūrinių tais pat metais atskirai buvo lenkiškai išleista tiktai “Giesmė Rygos miestui pagerbti” (“Kant na pochwalę miasta Rygi”). Eilėraščio “Ei, dieve dievulaitis” nuorašas buvo rastas pokario metais. Tad šiandien žinoma 10 pasaulietinių kūrinių bei 2 religinės giesmės ir 1 lenkiškas kūrinys. 1884 m. J. Miglovara Tilžėje išleido antrąjį “Giesmių svietiškų ir šventų” leidimą. Buvo pakeista rašyba ir šiek tiek tekstas, papildyta daina “Kiškis”. 1911 m. J.Basanavičius leidinyje “ iš kun. Antano Strazdo gyvenimo ir raštų” išspauzdino 26 Strazdui priskirtas dainas užrašytas L.Didžiulienės ir nežinomo asmens. Tekstus suvienodino bei rytiečių kamajiškių tarmę atstatė J.Šlapelis ir K.Būga. L.Gira 1914 m. išleistame leidinyje “Strazdelio dainos” išspauzdino autentiškus, anksčiau Strazdui priskirtus eilėraščius ir pridėjo dar tris naujus kūrinius. 1938 m. buvo išleistas A.Strazdo poezijos rinkinys “Pasaulinės ir dvasinės giesmės”, paruoštos J.Petrulio ir K. Korsako-Radžvilo. Rinkinyje paskelbtas 51 kūrinys, įdėtas įvadinis straipsnis bei paaiškinimai. Tais pačiais metais šis leidinys su mažais pakeitimais buvo pakartotinai šileistas mokyklos reikalams pavadinimu “Parinktieji raštai mokyklai”. Vėlesniais metais išėjo keletas Strazdo poezijos leidimų: “Raštai” (1952 ir 1957), “Poezija” (1963), auentiškų kūrinių rinkinys “ Giesmė apie siratas” (1974) bei rinkiniai mokyklai ir vaikams.
Ilgą laiką, publikuojant Strazdo kūrinius, buvo vienodai traktuojami ir
autentiški, ir poetui paskirti eilėraščiai. Vienuose rinkiniuose kūrinių buvo daugiau, kituose mažiau. Literatūros mokslas taip pat vienodai vertino ir autentiškus, ir priskirtus eilėraščius. Tarybiniais metais, pradėjus labiau gilintis į poeto kūrybą, iškilo kūrybos autentiškumo problema. Jau 1928 m. K.Korsakas pasigedo strazdiškų kūrybos bruožų jam priskiriamuose kūriniuose. Strazdo kūrybos autentiškumo problemą išsamiau ėmėsi tyrinėti V.Vanagas. Remdamasis šiuolaikiniu tekstologijos suvokimu, jis motyvuotai įrodė, kad Strazdui priskiriamų kūrinių atribucijos mažai patikimos arba daug kur visai nepatikimos. V. Vanagas visus Strazdui priskiramus kūrinius moksliškai atmetė, ir autentiškos poeto kūrybos liko tik 13 anksčiau minėtų kūrinių. Šis tvirtinimas yra tikrai pagrįstas, mat vieni iš jų buvo leisti pačio poeto, kiti gi – gerai dokumentuoti, ir jų autorystė nekelia abejonių. Taip išspręstas autentiškumo klausimas ir padėtas tikras pagrindas poeto kūrybos idėjiniam ir estetiniam vertinimui bei publikavimui.II. POETO KŪRYBINĖS LABARATORIJOS KERTELĖS
II. 1. Literatūrinė mokykla, ryšys su tautosaka, poetinė kalba ir stilius
Strazdas mokėsi iš lenkų klasicistinės, sentimentaliosios ir miestelėnų, vadinamosios “sovizžalinės” poezijos. Ypač glaudūs ryšiai poetą siejo su XVIII a. lenkų poetais I.Krasickiu, F.Karpinskiu, F.Kniazinu ir kt. Su ta literatūra jis susipazino jėzuitų kolegijose bei Lietuvos vyriausiojoje mokykloje, kur iškalbos paskaitose buvo remiamasi ir lenkų literatūros pavyzdžiais. F.Karpinskio pavyzdys bent iš dalies lėmė ir Strazdo poezijos dvilypumą – jo duoklę, atiduotą religinei tematikai. Be to, Strazdas visą gyvenimą daug skaitė. Jis net senatvėje rašė, kad atliekamą laiką skiriąs literatūrai. Savo poezijos tematiniu bei idėjiniu kryptingumu Strazdas siejasi su lenkų klasicistine poezija, su demokratiniais valstiečio temai skirtais kūriniais. Strazdo poezija susijusi su klasicistine literatūra savo polinkiu į alegorizavimą. Poetas mėgo klasicistų žanrus, ypač idilę. Šiam žanrui priklausytų “Aušra”, “Rudenėlis”, “Piemenų giesmė”. “Giesmė apie siratas” ir “Ei, dieve dievulaitis” – elegijos. “Priečastis mergos”, “Kiškis” savo humoru artimi lenkų miestelėnų poezijai. Jis kaip ir klasicistai, didelį dėmesį skyrė gamtai, peizažą stilizavo, dekoratyvino, per jį reiškė didaktizmą, vartojo klasicistų mėgstamus įvaizdžius (pvz., grožio simbolis rožė: “Visi lieknai rožėm pražydo”(“Strazdas”), “. žydi padabniai ant rožę”). Išsakydamas idėjas, mintis neretai gamtos reiškinius sujausmindavo, sudinamindavo, taip jiems grąžindamas vidinę gyvybę.
Neatmetamas ir faktas, jog jį galėjo veikti to meto lietuvių literaūra. Pažymėtina ir tai, kad jo kūryboje neįmanoma nepastebėti iš lietuvių liaudies poezijos atėjusių motyvų. Tai mums neturėtų kelti jokių klausimų, juk Strazdas neturėjo kitų lietuviškos poezijos pavyzdžių, tik žodinę tautosaką. Strazdo poezijos ryšiai su tautosaka pasireiškia įvairiai. Tautosakiškas jo meninis mąstymas, jo lyrizmas artimas liaudies dainų lyrizmui. Randame ir liaudies dainoms būdingų įvaizdžių personifikaciją. Tautosakiniu pagrindu galime laikyti visų pirma eilėraščių pagrindinius motyvus – našlaičio, gegutės. Panaši yra Strazdo eilėraščių ir liaudies dainų kompozicija, kuomet vaizdai piešiami kontrastu ir jų transformacija, struktūrine simetrija bei proporcija. Strazdo eilėraščiai, kaip ir liaudies, yra siužetiški. Poetas į savo kūrinius įkomponuoja liaudies dainų posmus, vartoja liaudies dainų poetines priemones.
Ryškiausia Strazdo poezijos stiliaus ypatybė – lyrizmas, kuris taip pat artimas liaudies dainų lyrizmui. Emocijos reiškiamos mažybiniais, maloniniais daiktų vardais. Jų daugiausia ten, kur vaizduojama skriaudžiamojo dalia ar žavimasi gamta (pvz., “Giesmėje apie siratas”, kur tiek daug užuojautos vargšui našlaitėliui, kalbama beveik vienais deminutyvais: Eisiu jau aš ant kapelio/Budinti savo tėvelio;/Šauksiu motinėlės/Balsu gegužėlės,-/Ar neužgirs?). Strazdo asmuo kūryboje pasireiškia netiesiogiai, jo eilėraščiai reiškia ne paties poeto, bet personažų jausmus ir išgyvenimus. Tikrovė suvokiama taip, kaip ir liaudies dainose, – paprastai, natūraliai, atkuriant konkretų daiktišką vaizdą. Jis labai lengvai derina buitinius ir fantastinius vaizdus. “Štai sparneliais suklojau,/ Klausyk, mielas artojau,/ Klausyk, taisyk stiprią žagrelę.//

Kūrėjo poetinė kalba aiški, sklandi, įtaigi. Jos pagrindą sudaro liaudies šnekamoji bei poetinė kalba ir frazeologija. Poetinių puošmenų – nedaug, tačiau jos apgalvotai parinktos. Ryškus, emocingas vaizdas sukuriamas tiksliu žodžiu bei fraze. Poeto kalboje reikšmingą vaidmenį atlieka veiksmažodis. Idomiai nusakomas vieversio skrydis ir jo giesmė “Aušroje” (“vieversėlis siausdams, šoka vėju plakdams. siaudžia, griaudžia padangėm”). Veiksmažodžiai vartojami ir perkeltine prasme: paukšteliai šneka, kiškelis “kerpa gudriom auselėm”. Saulės tekėjimas reiškiamas laipsniškais sinonimais: “žiba, tvaska, ištiško”. Strazdo poetinėje kalboje gausu epitetų. Jie artimi liaudies dainų epitetams, o kai kurie – liau.dies šnekamojoje kalboje tapę tradiciniais. Bet pasitaiko ir originaliai vartojamų epitetų (pvz., pavasario gaivumas apibūdinamas asociatyviu epitetu “saldus”: “pučia saldus vėjelis”). Vartojamos ir poetiškos prozopopėjos “juda, šneka paukšteliai”, “žiedai iš žemės pinas”. Jais reiškiamas gamtos veržlumas, gyvybingumas, poeto gėrėjimasis gamta, kartu priverčiant ja gėrėtis ir skaitytoją. Gražios ir vaizdingos Strazdo metaforos. Kalbėdamas apie dvasininko Palšio vaikščiojimą po bažnyčias, eilėtaštyje “Pagrabas Palšio”, jis vartoja žodį “lakioja”, vogimas vadinamas “šventųjų pešimu”, mirtis – bambizo pražuvimu. Taip išreiškiamas neigiamas poeto vertinimas. Tuo tarpu apie sergantį “siratą” sakoma, kad jis esąs “ligų suspaustas”, “širdelė jam plyšta”. Savitos jo hiperbolės: “Rudenėlio” nuotaka tokia guvi, kad “vienu šuoliu varstą mynė.”. Hiperbolizuojamos paukščių giesmės, jie “siaudžia, gaudžia”. Liaudiškos Strazdo alegorijos. Eilėraštyje “Strazdas” poetas alegorizuoja save ir savo kūrybą: Reiškiu, giedu, linksminu,/ Smūtną žmogų raminu,/ Tiešydamas gražioms giesmelėms. “Gegužėje” suvokiama poetiška laisvės alegorija: Einu žeme, skrendu vėju, / Ponia esmu viso svieto,/ Linksma, stoti, nors nesėju; / Kur nulekiu, ten man vieta. Taigi Strazdo poetinė kalba glaudžiai susijusi su tautosaka, su liaudies šnekamąja kalba, bet ji turi ir individualių savitų bruožų.
Bendrų bruožų turi ir eiliavimas. Strazdas daugiausia rašė silabine eilėdara. Neretai jo posmuose ar eilutėje pasitaiko lenkų literatūrai būdingų izosilabiškų aštuonskiemenių eilučių dvieilių ar ketureilių, rimuojamų paprastai gretutiniu rimu. Priklausomai nuo turinio ekspresijos, emocinės įtampos, Strazdas vykusiai naudojo tarpžodines pauzes, keitė eilutės dinaminę struktūrą, kartais sąmoningai pažeidinėjo izoslabizmą. Nors eilėdaroje dominuoja izosilabizmas, moterški rimai, tačiau kartu joje yra gana nemažai chorėjinių eilučių. Kartais, siekdamas minties ar stiliaus ekspresyvumo, jis pažeidinėjo silabinės eilėdaros normas.
Jo poetikoje, kuri apskritai nėra turtinga stilistinių puošmenų – epitetų, palyginimų, metaforų, – vyrauja dainų poetikos priemonės, ypač deminutyvai ir sintaksiniai paralelizmai. Negausioje jo kūryboje skiriasi sakomo ar sakytinio, pasakojamojo tipo eilėraštis (“Priečastis mergos”, “Pagrabas Palšio”) ir aiškiai dainuojamasis: “Strazdas”, “Sielianka Aušra”.
Sunku tiksliai nusakyti literatūros ir tautosakos poveikį Strazdo poezijai. Vienaip ar kitaip viską ką jis pasiskolino, ko išmoko iš kitų kūrėjų jis transformavo ir pritaikė savo kūryboje taip, kad dabar vargu ar mes galėtume jį apkaltini plagijavimu. Strazdo poezija, lyginant su klasicistine, yra gyvenimiškesnė, tikroviškesnė nuoširdesnė bei emocingesnė. Ji skiriasi ir nuo lietuvių liaudies dainų. Remdamasis folkloru, poetas jam suteikė naują, gilesnę idėjinę reikšmę. Dainiška ir liaudies dainų stiliui artima kūrinių forma, šalia liaudiško turinio, buvo jų populiarumo žmonėse laidas. Gal dėl to skaitytojo akyse Strazdas iškyla kaip savitas, talentingas ir originalus poetas.II. 2. Aktulaliausios temos, motyvai ir problemos
Strazdo kūryboje vyrauja kaimo, valstiečių gyvenimo epizodų ir gamtos tematika. Negi tai visa, ką galime rasti jo kūryboje?
Perskaitę visus jo kūrinius pastebėsime, jog daugelyje jų sunku

nusakyti temas. Tačiau apibendrintai galime nusakyti vyraujančią valstiečio, kaimo gyvenimo tematiką. Negalime nepastebėti, jog tam įtaką galėjo padaryti jo paties gyvenimo būdas, gal net noras taip labiau atkreipti adresato dėmesį į tai ką jis sako. Tai padaryti jam padeda įdomiai ir įvairiai naudojami socialiniai, gamtiniai, moraliniai, autobiografiniai ir kt. motyvai. Galima manyti, kad daugelis jų paimti iš poeto aplinkos, kasdienio gyvenimo, gal matyto, gal kažkieno papasakoto. Šiek tiek kitokią formą ir kryptį turi dvi giesmės iš 1814m. rinkinio: “Giesmė apie vardą Marijos” ir “Giesmė prieš mišią”. Jose vyrauja religinis motyvas, prašymas kad aukščiausiasis neapleistų žmonių.
Savo kryptingumu ir tematika išsiskiria lenkiškai parašyta odė “Giesmė Rygos miestui pagerbti”, čia galėtume įžvelgti tautinio bendradarbiavimo, draugystės, prekybos idėją. Tai bene vienintelis kūrinys, kuriame poetas paliečia miesto temą. Tuo metu 1924 m. Ryga buvo vienas didžiausių prekybos centrų carinėje Rusijoje. Tuomet galime kalbėti ir apie tai, jog ten pabuvojęs autorius, galėjo tikroviškai ir objektyviai nušviesti tuo metinę socialinę ir ekonominę gyvenimo padėtį Europoje. Strazdas pasakoja apie Rygos puikumą, turtingumą, parodydamas, kad miesto didybę kelia prekybiniai mainai. Tiksliai nusako kapitalistinių santykių vystimosi procesą, ekonominio bendravimo reikšmę. Todėl galime daryti išvadą, jog Strazdas plačiai domėjosi gyvenimu naujovėmis, sugebėjo suvokti sudėtingiausius gyvenimo reiškinius ir svarstė, kaip geriau juos išspręsti.
Satyrinėse dainose “Priečastis mergos”, “Kiškis”, “Rudenėlis”, “Pasterka, arba priemenų giesmė” gilesnės prasmės neturi. Juose humoristiškai pasakojama apie kaimo jaunimo buitį, komiškus nuotykius, meilę, ritualinius liaudies žaidimus, tautosakiškai pavaizduotas piršlybas. Satyrinėse – humoristinėse dainose išryškėja liaudies buities motyvai, taip pat kai kurie pačio Strazdo charakterio bruožai: pastabumas komiškiesiems buities momentams.
Didelio populiarumo liaudyje susilaukė Strazdo dainos gamtos

motyvais. “Strazdas”, “Gegužėlė”, “Sielianka aušra”, tai dainos traukiančios žmones visų pirma savo paprastumu, konkretumu ir žaismingumu. Jose apdainuojama paprasta kaimo aplinka – laukas, pieva, paukščiai, žvėreliai. Dainoje “Aušra” kuriamas nuotaikingas, pasigėrėjimo vertas pavasario rytmečio vaizdas.

Saulelė,
Saulelė ten tekėjo,
Aukso žiedais mirgėjo.

Sujudo, sušneko,
Juda šneka paukšteliai,
žydi rožėms liekneliai.
Reikėtų atkreipti dėmesį į įdomias eilučių struktūras (be abejo originale tai pastebėti lengviau), taip pat, įvairių žodžių pakartojimą, vaizdingus veiksmažodius, kai kurių balsių ir priebalsių išskyrimą. Įdomiai išreikštas šviesos, šilumos ir gyvybės džiaugsmas – auštančia diena džiaugiasi paukščiai, guvūnai net pievos žolės. Pasirinkta forma, skambumu, muzikalumu tai labai primena liaudies kūrybos dainas. Panašiai galime kalbėti ir apie “Gegužėlę” bei “Strazdą”. Tiesiog čia poetas kalbėdamas apie gamtos grožį, nepamiršta ir liaudies buities reiškinių. Visi vaizdai suvokiami per gegužėlės, strazdelio paveikslą. Čia gamtos vaizdai gal net labiau naudojami veikėjams, veiksmo aplinkai vaizduoti. “Gegužėje” jaučiame valstiečio rūpestį duona ir druska, taip pat kai kurios tam laikotarpiui būdingos gyvenimo negerovės – valstiečių tarpusavio nesutarimai, dėl kurių gegužei “gailysta didi ima”. Anot kai kurių tautosakos tyrinėtojų gegužėlė liaudies kūryboje ne tik atneša liūdną žinią, iškukuoja vargą, nelaimę, bet kartu išreiškia viltį. Čia taip pat galime įžvelgti tai, jog gegužė kalba ne tik apie žmonių vargus, bet ir apie didžiausią liaudies troškimą – socialinę laisvę. Tai mums patvirtina jau mano anksčiau minėta laisvės alegorija. “Strazde” labiau pabrėžiama .darbo poezija, jaučiamas paprasto žmogaus pasigėrėjimas darbu.
Šviesiais vaizdais ir žaizmingu humoru ragindama dirbti. Penėsi vaikelius,

Pakviesi kaimynėlius,

Linksmindams dievą garbinsi.
Daina “Strazdas” savo turiniu ir forma labai artima liaudies dainoms apie strazdelį. Atrodytų jog čia stazeliu pasivertęs pats poetas džiaugsmingai apdainuoja pavasario gamtą, skatina valstiečius į darbą ir nusako savo kūrybos tikslą ir prasmę – skatinti žmonių optimizmą ir gyvybingumą.
Kitame eilėraštyje – “Pagrabas Palšio”, šmaikščiai šiek tiek paradoksaliai kalbama apie dvasinikijai būdingas ydas. Kaip tik už šį eilėraštį jį buvo pradėję dar labiau persekioti Vilniaus dvasininkai. Rašytojas kompromituojančiai pasakoja kaip dvasininkėlis “sidabrą nešė” ir “šventuosius pešė”.
“Giesmėje apie siratas” kalbama apie pas šeimininką vargstančio samdinio likimą. Čia labiausia išryškinti klasiniai prieštaravimai tarp samdinio ir šeimininko. Meniniame paveiksle taikliomis išraiškos priemonėmis jis sugebėjo išryškinti šio konflikto socialinę reikšmę. Pagrindinis dainos veikėjas – “sirata”, mums labiau primenantis tautosakoje vaizduojamą našlaitį. Jis – vienišas, ilgisi savo tėvų, sielvartauja, kad jie negali jo užtarti. Apgalvotai ir darniai sukurta eilėraščio kompozicija, čia vaizdas seka vaizdą, nuosekliai artėdamas link pagrindinės autoriaus idėjos. Neapsiriboja Strazdas vien buities aprašymu, atskleidžiama ir našlaičio psichologinė būsena, tai ypač parėžia kontrastas tarp jo ir šeimininko sūnaus. Tuo tarpu kai gaspadoriaus sūneliui kloja “patalėlį pūkinį”, sergantis samdinys turi arklelį nubalnoti. Pastebime, jog šis kūrinėlis parašytas silabine – tonine eilėdara, mat čia kaip ir kaikuriuose kūrinuose randame dainišką ritmiką. Veikėjo išgyvenimai ir kiti anksčiau mano aptarti elementai suteikia eilėraščiui gilaus lyrizmo, emocionalumo, keliančio užuojautą skriaudžiamam našlaitėliui.
Eilėraštyje “Ei, dieve dievulaitis” apdainuojamas inteligento likimas feodalinėje visuomenėje. Liaudiškomis metaforomis ir palyginimais
reiškiamas jaunuolio kilnus tikslas – šviesti liaudį, dirbti jos labui, bet tai jam daryti trukdo feodalinės visuomenės egoizmas. Lietuvoj pikti žmonės/ Netur prie sau malonės,/ Netur mielaširdystės,/ O labiausiai žmogžudystės. Tautosakiniu stiliumi, gausiais deminutyvais pabrėžiama jaunuolio nuotaika, jo entuziazmas. Ėjo “kaip bitelė siausdams”, kaip paukštelis čiulbėdams”. Šiuose eilėraščiuose galima įžvelgti ir autobiografinių motyvų, kurie autoriui galėjo būti itin aktualūs, gal net labai skausmingai išgyvenami. Ei, dienos mano klapatų,/ Kur pasidėsiu be turtų?// Kur ašiai nujosiu,/ Visas bėdas atrasiu// Dėl savęs./ Vyresnybės persekiojimai, skurdas, galėjo labai įtakoti tiek ”Giesmėje apie siratas”, tiek “Ei, dieve dievulaitis” vyraujančius motyvus.
Panašūs motyvai randami kitose A.Strazdui priskiriamose dainose. Baudžiavinės priespaudos vaizdai, girtavimo, tinginiavimo, tarpusavio nesutarimų bei apsileidimo peikimas, darbštumo skatinimas, meilės, pasiturinčio ir vargstančio valstiečio buities temos – tai yra tai ką galime pastebėti skaitant Strazdo kūrybą. Vaizdodamas akyvų, veikiantį žmogų, jis galima sakyti tęsė Donelaičio, įvedusio į lirtuvių literatūrą liaudies atstovą kūrybos tradiciją. Galbūt net perkėlė šį liaudies veikėją į naują gyvenimo pakopą. Donelaitis, vaizduodamas žmogų kalbėjo, kad kiekvienas turi iškęsti jam paskirtą likimą, o Strazdas. Tuo tarpu Strazdas pasisakė prieš baudžiavinę priespaudą ir pranašavo skriaudėjams greitą pabaigą.
Skelbdamas žmonių lygybės, socialinės laisvės idėjas, aukštindamas darbą jis išreiškė pažangiausias savo epochos idėjas, kovojo dėl liaudies šviesesnės ateities, t. y. kūrė tai, kas rūpėjo tuo metu gyvenusiam ir vargusiam žmogui..II. 3. Kūrinių kalbos tarmiškumas
Prieczastis Mergas
Eia merga su wiedrieleys upien undieniela,
Ir parwirta slidam ledi smarkey unt szaniena,
Hey bieda ku weysiu, unt pamaczies ku szauksiu.
Apidauźia saw szanienas niksztieia kaiu
Jsigiia nabagiełe wieczna niepakaiu hey bieda &c
Nieszczieśliwi taw mergieł tika pritikimay,
Pasibeygie wisi tuncus, wisi ir szakimay,
Bus iaw tawa zabawiełe par wisas dienełes
Ganit karwies, aszkasz, kiawłes, ir piłkas awiełes
A pa śmiercziuy łapietams aźudos par szanu,
Sakidami, czie kawoiam szimtu metu Pannu.
Strazdo poezijos liaudiškumą ypač stiprina jo kalba. Kurdamas valstietiška tematika, jis negalėjo labai nutolti nuo kasdienės kalbos, gal todėl jis rašė tarmiškai, šnekamąja kalba. Peties poeto 1814m. išleistame rinkinėlyje visos dainos parašytos rytų aukštaičių (kamajiškių) tarme. Buvo manoma, kad šios tarmės jis išmoko iš savo tėvų.Tai buvo vienas iš kriterijų įrodančių aukštaitiškąją A.Strazdo kilmę. Viena skiriamųjų yrtų aukštaičių tarmės ypatybių – dvigarsių an, am, en, em pakeitimas į un, um, in, im (unt szaniela – ant šonelio). Žadininkų tarmei būdinga tai, kad jie vietoje o iki šiol tebeturi ā arba å. t. y. ilgina arba taria su o atspalviu. Rašyboje randame raidės “i” pagalba minkštinamus priebalsius, neretai ji atsiduria ir prieš balsius e ir ė; “ay” ir “ey” dabartinės kalbos požiūriu atitiktų dvibalsius ai, ei; afrikatiniai junginiai sz = š, o cz = č; W atitinka v; ź = ž; l = minkštasis l, tuo tarpu ł = kietasis l.
Visgi nepaisiant tarminių klalbos elementų, jo kalboje galime pastebėti ir šiek tiek suslavintų žargonizmų (Nieszczieśliwi, zabawiełe ir kt.). Tai gali daug ką pasakyti apie tikrą to meto kalbos išsivystimo lygį. Galime kalbėti apie tai, kad tokių žodžių vartojimas buvo būdingas tuometinei liaudies kalbai.IŠVADOS
Nedidelis Strazdelio palikimas pilnas paprastų, bet kartu amžinų jausmų, užuojautos, meilės, džiaugsmo, juoko. Nepaisydamas įvairių trukdymų, sunkumų jis vis tiek kūrė, o jo dainos plačiai sklido liaudyje. Dabar mes tikriausiai turime dėkoti žmoniems, kurie ilgą laiką saugojo Strazdo kūrinius, juos populiarino, kartais praturtindavo naujais posakiais, žodžiais, gal norėdami labiau patobulinti, gal adaptuoti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų.
Strazdo poezija iš tiesų turėjo didelę estetinę ir idėjinę reikšmę. Ji stiprino liaudies socialinį atsparumą baudžiavinei priespaudai, skiepijo meilę darbui ir begalinį optimizmą. Dabar galime tvirtinti, jog jis į liaudies kūrybą, į liaudžiai suprantamą kalbą orentavosi sąmoningai. Tiek tematika, tiek pateikimo forma visiškai atitiko liaudies supratimą ir skonį. Žvelgiant paprasto žmogaus akimis kūryboje Strazdas pakankamai universalus ir įvairiapusiškas. Kita vertus “pataikavimas masėms” (kitaip tariant tokie jo idėjiniai užmojai ir pozicija), be abejonės susiaurina kūrinių tematiką, riboja išraiškos priemonių vartojimą. Ko pasekoje ilgainiui prarandamas kūrinių būties aktualumas. Bet tai nėra vien A.Strazdo problema. Be to jei jis rašytų kaip nors kitaip – būtų ne jis. Jo kūryba – reikšmingas periodas lietuvių literatūros istorijos vystimuisi. Kuo? Tematiniu plėtojimu, kalbiniu žaismingumu, pateikimo forma, galų gale jis pažymėtinas, kaip žymiausias po K.Donelaičio liaudinių realistinių tradicijų tęsėjas. V.Vanagas Strazdą laiko “tautosakos kūrybiško panaudojimo lietuvių literatūroje tradicijos pradininku – tradicijos, kurią tęsė ir puoselėjo A.Baranauskas, A.Vienažindys, Maironis ir kt. Jo kūryba darė įtakos ir lietuvių dainuojamojo folkloro raidai. Mat jo dainų tekstai ilgą laiką buvo vieni iš pagrindinių šaltinių ir pavyzdžių pradedantiesiems kūrėjams.

Žvelgiant į visuomenines, politines ir kultūrines sąlygas, kuriomis teko gyventi ir kurti A.Strazdui, jo asmuo, veikla ir kūryba susilieja į vieną talentingiausių liaudies poetų.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Daujotytė V. Tautos žodžio lemtys. V., 1990.
2. Geda S. Ežys ir grigo ratai. V.,1989.
3. Lietuvių literatūros istorija. T.1. V.,1979.
4. Riškus J. Liaudies dainius A.Strazdas. V.,1957.
5. Riškus J. Lietuvių literatūra, XIXa. pirmoji pusė. V., 1982.
6. Vanagas V. Antanas Strazdas. V., 1968.
7. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija. V., 1994.

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Strazdas A. Giesmies svietiszkas ir szwintas. Faksimilinis leidinys. V., 1991.
2. Strazdas A. Raštai. V., 1957.

Leave a Comment