Ese-Keleivis be bilieto

Pirmasis atmerktų, bet dar užsimiegojusių akių žvilgsnis užfiksuoja naują dieną ir „išmuša bilietą“ į šiandieną. Jau rytas. Metas prasibudinti, kilti ir eiti, bet nesinori. Nors žadintuvas jau skamba nebepirmą kartą pranešdamas man apie rytmetį, bet mano kūnas ir protas dar miega, o raumenis apgulęs sąstingis neleidžia net pajudėti. Mintyse bandau susidėlioti šios dienos planą, tačiau po sapnų išsidraikusios mintys nesulimpa į vieną visumą. Dėl to nereikia manyti, kad aš esu nepastovus, ar kad nesugebu apsispręsti, juk papraščiausiai aš esu jaunas žmogus ir maan nebūdinga iš anksto žinoti sprendimų bei struktūruoti dienos eigą ir ištikimai laikytis kokios nors griežtos disciplinos. Beabejo aš nelaužau sukurtų taisyklių ir nustatytų normų ir visuomenėje esu labai taktiškas.

Šiandien sunkus rytas. Sveiku protu suvokiu savo pareigas ir žinau, kad reikia jas vykdyti, bet pasiduodu silpnumui, kuris kartais įveikia vyrišką mano stiprybę. Šį ryt slegia keista vienatvė. Nors dar tik atsibudęs kelias minutes, bet jaučiu kaip stingsta kojų pirštai ir supa nyki erdvė. Nusibodo didžiąją dalį naktų miegoti vienam susisukus į antklodę. Jaau norėtūsi nuolat glausti kažką, kas būtų artima, tobulai moteriška. Norėčiau išlepti nuo dažnų pašnekesių, sėdėjimo, buvimo kartu, vaikščiojimo ir mėgavimosi malonumu. Įdomus tas idealų atsiradimo procesas mūsų gyvenime. Net nesuvoki kaip jie atsiranda. Turbūt niekam to nepavyko dar suprasti, ne

ebent filosofams, kurie nuolatos ką nors išradinėja ir bando suvokti tai kas vyksta. Aš manau, kad idealas kyla iš patirties, kai kiekvienas iš mūsų pagal savus dėsnius iš to ką turime ir kas yra suformuojame tai, kas turėtų būti. Galbūt dažną iš mūsų įkvepia šioulaikinės visuomenės pavyzdžiai, bet aš netikiu jais, nes dauguma jų tik smukdo ir blogai veikia mūsų psichiką. Kur kas labiau apsimoka galvoti sava galva, o ne sekti daugumos pavyzdžiu.

Ropščiuosi kaip vabalas, nieko nespėju nors ir stengiuosi pasiskubinti. Per ilgai šį rytą galvoju ir per mažai darau. Jaučiu, kad mano pečius slegia našta ir atsakomybė. Žinoma, tai nėra blogai, juk patirtis grūdina ir formuoja žmogų tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Keista, jog pagalvojau apie dvasią, juk niekada nesigilinu į tai kiiek esu brandus ir susiformavęs dvasiškai. Atrodo savo dorovinės sąmonės nesu apleidęs, juk gerbiu valstybę, daugiau ar mažiau palaikau pilietinę visuomenę ir neapleidžiu savo šeimos. Galbūt nesu dar visiškai subrendęs, nes dar puikuojuosi jaunyste, tačiau nesileidžiu valdomas jėgos, o moku pats save apibrėžti. Aš pareigas atlieku tiek dėl savęs, tiek dėl pačių pareigų, tačiau jas vykdydamas aš esu absoliučiai laisvas. Nors deja dar nežinau, koks kelias veda į teisingą egzistavimą, tačiau stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą su aplinka ir sudaryti harmoningą visumą. Man pu
usiausvyros išlaikymas labai svarbus, nes tai panašu į laimės būseną, kai nereikia priešintis ir statyti gynybos sienų. Pasaulis dabar labai žiaurus. Turbūt nėra pasaulyje kitų, tokių kaip mes, sutvėrimų, kurie savo egoistiniais siekiais kenkia aplinkiniams ir mėgaujasi kenkdami bei griaudami globalinę sistemą. Ant svetimų griuvėsių pasistatyti savo statinį jau tapo įprasta, belieka siekiant valdžios ir turtų sugriauti pasaulį. Tiesa, aš irgi turiu savyje egoizmo, bet moku kontroliuoti jo naudojimo būdą. Juk ir su egoizmu galima pasiekti meilę, išlaikyti pusiausvyrą ir socialinį teisingumą. Pavydas, aistra, garbės troškimas kategoriškai priskiriama pačioms bjauriausioms ir neigiamiausioms savybėms, bet juk kartais jos gali padėti žmogui pakilti ir atrasti naują pasaulį. Jokiu būdu nereikia naikinti egoizmo, nes jis mumyse sukurtas tam, kad galėtume mėgautis. Tereikia tik pakoreguoti šito noro naudojimo būdą.

Reikia paskubinti save, antraip pavėluosiu į darbą, kas visiškai netinka pareigingam darbuotojui – tokiam kaip aš. Greitai apsirengiu, apsiaunu batus, bet dar negaliu išeiti nepažvelgęs į savo atvaizdą veidrodyje. Tikrai nesu pedantas ir dėmesio ieškotojas, tačiau pritariu nuomonei, kad vyras turi atrodyti su saiku stilingai ir beabejo tvarkingai. Veidrodžio atspindy ant vieno skruosto matyti dar kelios įsispaudusios raukšlės nuo patalų, tačiau akys jau žvelgia žvaliai. Nieko prikišti neįmanoma. Dar vis viengungiškas vonios kambarys man atrodo nejaukiai, todėl skubu ten ne
eužsibūti.

Besileidžiant korodoriaus laiptais į apačią sutinku kaimynę, kuri valiūkiškai pasveikina su rytu. Mielos tos moterys. Žavesio stokos joms neprikiši lygiai taip pat kaip ir mįslingumo. Visos moterys yra vyrams ant delno, tačiau dėl savo klastingo grobuoniškumo ir dorybių nepastovumo tampa absoliučiai nepriklausomos.

Lauke pirmiausia įkvepiu gryno oro, kuris lengvai ir gaivališkai užpildo mano plaučius. Esu gamtos vaikas – gamta visada mane žavėjo ir traukė ir iš jos gaunu didžiulę duoklę sau. Nors gamtoje palyginus esu niekas prieš begalybę, ir sąveikauju bei santykiauju su ja kaip dalis su visuma, tačiau žmogus ir gamta puikiai dera – tai amžina veikla, mūsų visų būstas ir prieglobstis (šneku už visus, bet įdomu kiek yra tokių, kurie taip pat galvoja). Mano manymu žmogus yra labai stipriai integruotas gamtoje bei prisikaustęs prie jos. Tikiu, kad gamta egzistuos ir veiks amžinai, nes tai būtinas mūsų egzistavimo padarinys. Be gamtos žmogus negali nei gimti, nei gyventi, nei mirti. Nors tiesa, gamta yra pranašinga prieš žmogų, nes gali jį sunaikinti. Individas yra labiau priklausomas nuo gamtos nei gamta nuo individo, bet vistiek jie išlieka partneriais.

Tvirtai ir energingai atsidarau mašinos dureles ir įsėdęs pasuku raktelį. Dabar jau esu savo paties keleivis. Bandau išgirsti savo tylų ir ramų sėdėjimą, o žiūrėdamas į veidrodžius, rodos, matau save sė
ėdintį ant galinės sėdynės. Dabar jau norisi iki pat galo atverti langus, pravėdinti savo mintis, leisti pasauliui žiūrėti į mane taip kaip aš ką tik žiūrėjau į jį ir važiuoti kuo greičiau vos gaudant kvapą. Bet niekas nežiūri, niekam nerūpi, kad tai gali būti pabaigos slenkstis.

Gana kvailioti. Juk suaugęs esu ir kaip galima labiau stengiuosi formuoti savyje brandumą, bet su žmogumi ne taip jau ir paprasta. Dažnai pats piktinuosi dėl kitų kvailų ir blogų poelgių, bet kartais tereikia iš šalies užmesti akį į save ir savo veiksmus ir pamatai, kad elgiesi panašiai. Tada greičiau ir pasipiktinimas dėl kitų praeina. Be to kaip sakoma kilniam žmogui dera mokėti save kaltinti.

Kelionė į darbą nėra ilga. Kasdien įprastas ir besikartojantis pilkas kelias, kuriuo galėčiau važiuoti užrištomis akimis ir nepasimesčiau. Bet neverta tuo užsiimant rizikuoti savo saugumu.

Dar turiu laiko, todėl neverčiu savęs skubėti. Pakeliui sumastau užvešti šiukšles ir išmesti jas į konteinerį, nes jau per daug jų buvo prisikaupę. Po šio proceso pajutau lengvumo jausmą – tarsi būtų sumažėjusi mano paties apimtis. Nors man tai nebūdinga, bet veikia lyg dieta, juokavau sau.

Jau ketinau sėsti atgal į mašiną, kai palengva prie manęs prisiartino kažkoks žmogus. Tiesiog nepažįstamasis. Jis paklausė, kiek dabar valandų. O jis ankstyvas. Puoliau graibyti kišenes ir ieškoti laikrodžio, bet lyg tyčia nepavyko man jo apčiuopti. Kur tos valandos ir minutės, kurių iš manęs reikalauja šitas žmogus? Pasimečiau. Nežinau, kur laikas. Žmogus nukiūtino sau, savo taku, savais tikslais. Nustebau, kad nė nepadėkojo už mano pastangas. Koks susvetimėjimas tarp žmonių ir kokie mes vienas kitam svetimi. Nunešiau savo kūną atgal į mašiną ir gryžau į pradėtą kelią. Pakeliui dar mačiau skrendantį paukštį ir debesų kamuolius. Aš irgi minu savo taką. Kol dar nesu nušautas laiko energija stuma mane į priekį.

Šiandien esu kaip niekad pastabus ir linkęs stebėti. Kartais rytais mane žavi žmonės. Jie tokie įvairūs, absoliučiai skirtingi išvaizda, stiliumi, eisena, asmenybe. Vieni skuba, o kiti išdidžiai žingsniuoja gatve pabrėždami savo unikalumą. Įdomu, kaip minioje atrodau aš? Kuo išsiskiriu ir patraukiu aplinkiniu dėmesį? Retorinis savęs klausimas. Be to pamiršau, kad minioje man būti visai nepatinka. Neiškau progų ir galimybių priversti kitus žiūrėti į mane. Garbę moku užsitarnauti kitaip. Aš nesakau, kad esu nesukurtas bendruomenei, aš tiesiog esu daugiau pasyvus aplinkos stebėtojas nei jos dalyvis. Mano veiklos strategija kiek kitokia. Žmonės įpratę apžiūrinėti vienas kitą, o aš labiau linkęs žvilgsnį nukreipti į save, į savo veiklą ir man artimą aplinką. Aš neneigiu, kad būna dienų kai tampu daugiaveidžiu ir nesuprantamu nei sau nei kitiems, pasidarau tapatus su tais, kurie minioje. Tačiau atsiradus vidiniam nestabilumui atsiranda noras keistis. Stengiuosi neišgyventi du kartus tos pačios būsenos. Trumpai negaliu savęs nupasakoti, nes nepaisant visko manyje yra daug skirtingų savęs paties būdų. Esu plepus, retai, bet įžūlus. Esu darbingas ir man patinka dirbti, bet tik mėgstamą darbą, tačiau mano išlepėliškas elgesys ir būdas stabdo visą procesą. Aš labai kruopštus, teisingas, sakyčiau pakankamai išsilavinęs, bet kartais tampu neišmanėliu, tačiau būnu išradingas. Esu dalis kiekvieno, kurie praeina pro mane ir pro kuriuos aš pravažiuoju. Dalis po dalies, savybė po savybės ir tampu skirtingu, bet panašiu į minią.

Pradeda lyti, o, rodos, vakarykštė orų prognozė nežadėjo darganos. Savaitgaliais man patinka lietus, nes tada jis įkalina mane lovoje ilgam ir ramiam poilsiui. Bet šiandien ne savaitgalis, o sunkios darbo savaitės pradžia.

Sustoju prie šviesoforo, kuris akina raudona šviesa. Aplink telkšo pirmosios, bet dar negausios balos. Pro pusiau aprasojusį langą matau kaip skubėdami vaikai spardo tas balas. Tai teikia jiems džiaugsmo. O aš prarandu tą malonumą eiti po lietų. Aš nesuvaikėjau, bet tiesiog senai jaučiau tą jausmą, kai peršlampa paskutinė drabužio siūlė. Kitą lietingą dieną būtinai į darbą eisiu pėsčiomis, tik dabar nebūsiu toks kvailas ir pasiimsiu skėtį.

Nematau kelio. Aplijo langą, o aš pamiršau įjungti valytuvus. Koks šįryt aš išsiblaškęs, tiesiog neatpažįstu savęs. Viskas turbūt per tą merginą su gelsvu paltuku ir palaidais plaukais, kurią mano žvitrios akys užfiksavo einančią šaligatvio dešiniąja puse. Taip, žinau, kad apsirikau, maniau, kad ten Ji, bet pasirodo kad tik jų paltukai vienodi. Ir kaip aš negalėjau atpažinti, kad tai ne mano širdies pusė. Jaučiu, kaip tuoj prasiverš mano sentimentalumas pavirtęs ilgesiu. Retai taip atsitinka, nes nemėgstu pasirodytu gašlūnu prieš moterį (juk toks ir nesu), be to žinau, kad ir mano moteriai tai nepatinka ir nekelia jokio emocinio susijaudinimo. Žinoma, nebijau pripažinti, kad myliu ją ir jaučiu jai didelį prieraišumą nei kada nors anksčiau. Tai neatsitiktinis dalykas mano gyvenime. Kartais, bet kolkas tik kartais, nudžiugina mintis apie gražią, išsilavinusią (klusni būtų privalumas) žmoną, bet gązdina tai, kad ji netaptų našta man ir mano apmastymams. Dabar kur kas maloniau jausti abipusę, pastovią ir nuolatinę šilumą bei ugningą troškimą. Aš ją pranokstu jėga ir vyriškumu, o ji įgimtu sugebėjimu mane vilioti.

Žalia šviesoforo spalva paskelbė apie jau galimą manevrą. Pajudėjau iš vietos įjungęs kairįjį posukio signalą – už posūkio jau netoliese ir mano darbovietė. Tikiuosi nevėluoju. Tikiuosi mano viršininkas šiandien geros nuoaikos. Tikiuosi bus kada darbo metu atsipūsti nuo klientų gausos ir išgerti pora karštos arbatos puodelių. Tikiuosi.

Žinoma, galėčiau nedirbti, juk, nors ir gėda tai pripažinti, bet esu išlaikomas savo gimdytojų. Galėčiau nors ir nuo šiandien imti ir atsiduoti laisva valia dykinėjimo dorybei. Būtų apmaudu – dėl savęs, dėl tėvų, dėl Jos. Našiu darbu keičiu ir tobulinu daiktus, parpuolusią visuomenę, o pagaliau ir save. Daug ko išmokstu – savo gebėjimus išlavinu tiek, kad net iškylu viršum savęs. Šis brandus augimas man galbūt net brangesnis už išorines vertybes.

Turiu dirbti, kad nusipirkčiau bent dalį gyvenimo – mobilus telefonas, kuris vartosi šiuo metu ant priekinės keleivio sėdynės, kompiuteris su pajungtu internetu, šildymas, elektra, automobilis, kuras.viskas nusipirkta juodu ir ištvermingu darbu. Žinoma turiu pripažinti, kad tai nėra vien mano paties nuopelnas ir įdėtos pastangos. Turiu būti dėkingas už suteiktą komfortą savo tėvams, tačiau manau jau laikas pradėti kabintis pačiam į gyvenimą ir tapti vis labiau nuo jų nepriklausomam. Žinau, iš pradžių bus sunku, bet esu vyras ir mano pareiga našiu darbu užtikrinti ateitį – iš pradžių sau, o po to ir tam, kas bus šalia manęs. Noriu, kad Ji manimi didžiuotųsi.

Jaučiu, kad darbas šiandieną neprailgs. Mėgstu daryti tai, kas man patinka ir beatodairiškai stengiuosi darbuotojo pareigą atlikti kuo geriau. Bet vėl gi – žmonės neduoda ramybės. Rikiuojasi būriais ir klausia patarimų, reikalauja konsultacijų. Kokie jie įžūlūs. Nesupranta, kad trukdo, nesuvokia, kad mano pareigos čia kiek kitokios. Kasdienybės realybė, su kuria dar nevisada pajėgiu susitaikyti.

Bet šiandien aš kantrus. Ir šiaip, visados stengiuosi išsiugdyti kantrybę, kad nepražūčiau, kaip pražuvo pirmasis žmogus ( prisiminkime Adomo ir Ievos istoriją). Aš noriu laimėti bylą teisme nugalėdamas savo pyktį, rūstumą ir suirzimą. O atgaila bus neįmanoma, jei širdies pykčio nesutramdys kantrybė.

Reikia atminti, kad žmogaus esmė – malonumų noras. Žmogus gali vystytis ir veikti tik dėl poreikio ar ko nors stokos. Aš taip pat veikiu tik dėl neužpildyto noro ir judu tik prie galimybės jį užpildyti. Kai ko nors trūksta, kai esu nepatenkintas, aš kenčiu ir imu ieškoti problemos sprendimo. Tokia mūsų – visos žmonijos – vystymosi ir tobulėjimo schema. Vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris rašė: „Iš pirmo žvilgsnio žmonės veržiasi pirmyn, bet iš tikrųjų jie stumiami iš užpakalio. “ Mes patys nulemiame kančią ar laimę. Jeigu pakeisime savo požiūrį ir įsisąmoninimą, kitaip pažvelgsime į tai, kas su mumis vyksta, pamatysime, jog situacija, šiandien atrodanti kaip krizė, iš tikrųjų yra neįkainojama galimybė tobulėti.
Nors ir lėtai, bet darbo valandos praslinko. Vėl neturėjau pietų pertraukos, bet nė nepajutau, kad esu alkanas kaip vilkas. Pats kaltas, kad neišnaudoju poilsio galimybių, bet kol esu kupinas jėgų stengiuosi save maksimaliai išnaudoti.
Atsisveikinu su savo kolegomis ir skubu namo. Nors niekas ten nelaukia, bet trokštu savo kūną panardinti į karštą vonią, pasigardžiuodamas pavakarieniauti ir atgriūti į lovą ramiam nakties poilsiui. Važiuoju greitai, bet aišku nepametu sveiko proto. Aplink tamsu, tad nekyla noro ką nors stebėti. Svarbu matyti tik tai kas kelyje ir kokie yra kelio ženklai.
Pagaliau aš namie. Lipdamas laiptais dar sukeliu kaimynų šunis, kurie pradeda vienas už kitą garsiau skalyti. Skamba ausyse. Greičiau atrakinti duris ir patekti į jaukią namų tylą.
Vos įžengęs nuspiriu batus į kampą, paskubomis užkandu ir lekiu į vonią. Prisileidžiu ją pilną vandens, bet aptingstu ir prarandu norą ilgiau mėgautis vandens glamonėmis. Įsisupęs į minkštą rankluostį keliauju į lovą, kuri dar sujaukta nuo ryto. Šio vakaro planas buvo kitoks, tačiau apsileidimas ir atklydęs tingulys sujaukė mano vakarą. Dar tiesiu ranką prie televizoriaus pulto, tačiau jau ji nebekyla. Jaučiuosi mieguistas.
Rytoj vėl kelsiuosi dirbti žmogaus darbų ir daryti to, kam esu gimęs, o gimiau ne vien malonumui, bet ir darbui. Aš myliu save ir savo prigimtį, jos reikalavimus bei amatą.
Keista šiandien diena. Daugiau mąstau nei darau. Savo veiklą įvertinčiau tuščiu veikimu, bet nenoriu būti griežtas sau. Teisėjo profesija niekada nekėlė žavesio.
Jau merkiasi akys. Gryžau ten pat iš kur pradėjau šios dienos kelionę. Kur mano bilietas? Nebėra. Ir naivu tikėtis, kad rasiu. Lieku nebylus, tarsi einantis į ugnį. Aš vėl tapau tuo pačiu keleiviu be bilieto. Ryte laikrodžio rodyklės išmuš naują, tik nežinia, kokiu maršrutu keliausiu rytoj. Aš keleivis. Keleivis be bilieto.

Leave a Comment