Samuel Beckett(1906-1989)
Airių kilmės dramaturgo, 1969 m. A.B.Nobelio premijos laureato S.Becketto pirmoji drama „Belaukiant Godo” (En attendant Godot) (1953), priklauso absurdo teatro klasikai. Anksčiau rašęs romanus „Merfis” (Murphy) (1947), „Molojus” (Molloy) (1951), „Malonas miršta” (Malone meurt) (1952), S.Beckettas ima domėtis teatro galimybėmis – kaip lakoniška forma perteikti gyvenimo beprasmybės idėją.Gimė pietiniame Dublino priemiestyje. Baigė Portoros karališkąją mokyklą (Portora Royal School) Eniskilene (Einiskillen). Joje gerai išmoko prancūzų kalbą, o įstojęs į Dublino jėzuitų Šv. Trejybės koledžą, toliau stropiai studijavo. Mokėsi italų kalbos, domėjosi teatru. Vėliau išvyko į Paryžių ir ten dėstė Aukštojoje pedagoginėje mokykloje ir Sorbonoje. Paryžiuje susipažino su įžymiais dailininkais ir rašytojais. 1930 m. grįžo į Dubliną. Pradėjo dėstyti prancūzų kalbą Šv. Tejybės koledže. Tačiau tiek darbas, tiek aplinka slėgė rašytoją ir jis vėl išvažiavo į Paryžių. 1933 m. mirus tėvui, turėjo grįžti į Dubliną. Rašė esė, eilėraščius.Antrasis pasaulinis karas S.Beckettą užklupo Airijoje, bet rašytojas tuoj pat grįžo į Prancūziją, kurią jau laikė savo nuolatine gyvenamąja vieta, ir įsijungė į prancūzų Pasipriešinimą. Po karo rašytoją prancūzų vyriausybė apdovanojo medaliu „Už kovinius nuopelnus”.Puikiai mokėdamas anglų ir prancūzų kalbas S.Beckettas palaipsniui tapo airiu, rašančiu prancūziškai, verčiančiu savo kūrinius į anglų kalbą ir atvirkščiai. Tačiau kitų autorių kūrinių nevertė: S.Beckettas geidė tik kurti, bet ne dirbti. Jis gyveno ir rašė taip, kaip norėjo jis, o ne taip, kaip norėjo kiti, ypač literatūros kritikai.S.Beckettas stengėsi visą gyvenimą būti nepastebimas. Toks norėjo likti ir po mirties. Jis užbaigė savo kūrinius, kuriuos tik buvo įmanoma užbaigti. Mirė Paryžiuje. Vykdant paskutinę rašytojo valią, apie jo mirtį buvo paskelbta tik po laidotuvių, kurios įvyko Monparnaso kapinėse.
Absurdo filosofija dramoje “Belaukiant Godo”„Belaukiant Godo“ – absurdo teatro pjesė. Absurdo teatras atsiranda po II Pasaulinio karo, tokių rašytojų, kaip Samuel Beckett, Eugène Ionesco, Jean Genet, Harold Pinter ir kitų rašytojų kūriniuose. Daugelis absurdo teatro pjesių turi groteskinių, beprasmiškų ir juoką keliančių elementų. Tačiau pagrindinė idėja, kurią suformavo dar egzistencialistai, yra parodyti išmuštą iš pusiausvyros, harmonijos žmogų. Žmogų, praradusį metafizinį tikėjimą, kuris jaučiasi ištremtas į beprasmę visatą. Išsivystęs iš moderniosios dramos, absurdo teatras dažnai apsieina be tokių tradicinių elementų, kaip nuoseklus siužetas, tikroviškas sceninis vaizdavimas ir nuoseklus veikėjų charakteris.Daugelį šių elementų aptinkame ir S.Becketto dramoje „Belaukiant Godo“.Pagrindinė dramos tema atsiskleidžia jau pavadinime „Belaukiant Godo“- tai yra laukimas, amžinas laukimas. Pagrindiniai kūrinio personažai – valkatos Vladimiras (Vladimir) ir Estragonas (Estragon) laukia Godo (Godot), kuris vis nepasirodo. Šis laukimas perteikia gyvenimo absurdiškumo idėją. Mistiškas, taip ir nepasirodančio Godo paveikslas įkūnija visas personažų viltis, nors šis nieko tikra jiems nepažadėjo:„ESTRAGONAS. Ir ką jis atsakė?VLADIMIRAS. Kad pažiūrės.ESTRAGONAS. Kad jis negali nieko pažadėti.VLADIMIRAS. Kad jam reikia pagalvot.“ [5/139] Šis laukimas atspindi visos žmonijos laukimą, kai visą gyvenimą laukiama išganytojo, tikima, jog jo atejimas išlaisvins iš beprasmės būties. Godo (vardas „Godo“ iš God – angl. Dievas) – galima suprasti kaip Dievo išganytojo simbolį. Tačiau negalima teigti, kad jis yra gėrio įsikūnijimas. Godo, kaip sužinome iš personažų pokalbio, žiaurus, kaprizingas, muša tarnus, paskiria pasimatymą ir neateina tarsi reikalaudamas maldavimo ir nusižeminimo: „BERNIUKAS. Ne, pone, manęs nemuša.VLADIMIRAS. O ką muša?BERNIUKAS. Mano brolį, pone.“ [5/171]Taigi negalime teigti, kad autorius iškelia religinę idėją.Gogo ir Didi (tokie mažybiniai Vladimiro ir Estragono vardai) turi būti suprasti kaip visos kenčiančios žmonijos atstovai. Jie gyvena pasaulyje, kuriame jiems nėra vietos, neturi nei namų, nei darbo, alkani ir užguiti. Belaukdami Godo jie beprasmiškai leidžia dienas, nerasdami sau tinkamos vietos:
„ESTRAGONAS. Mes nebeturime teisių?VLADIMIRAS. Mes jas iššvaistėm.“[5/140] jie ginčyjasi, vėl susitaiko kalbasi apie viską, nors panašu, kad neturi ką pasakyti, o gal greičiau negali to išreikšti žodžiais. Tai yra dar viena iš mėgstamų S.Becketto kūrybos temų. Autorius parodo, jog kalba, žodžiai negali atspindėti vidinio pasaulio išgyvenimų. Taip pat, jog kalbos neuniversalumas dažnai gali tapti nesusikalbėjimo tarp žmonių priežastimi, kuomet, tai kas turi būti pasakyta, taip ir lieka viduje. Tai ypač atsispindi kito dramos personažo, Lakio monologe, kuomet jam liepiama mąstyti ir jis stengiasi žodžiais išreikšti tai, ką jaučia. Tačiau net ir sutelkęs visas jėgas Lakis nesugeba to padaryti, jo monologas atrodo beprasmis žodžių kratinys: „<…> į padanges tokias mėlynas kartais ir po šiai dienai ir sklidinas ramybės kuri nors ir neamžina vis dėlto tokia geidžiama bet neužbėkime už akių antra vertus neužbaigtų tyrimų dėka neužbėkime už akių<…>[5/164]. Svarbu ir tai, kad šiame monologe visiškai nėra skyrybos ženklų, tai tarsi vienas, nepertraukiamas kalbos pliūpsnis, į kurį stengiamasi sutalpinti viską, kas slypi viduje, tačiau, kad ir kiek besistengiama, tai yra neįmanoma. Po šio monologo Lakis netenka jėgų ir nukrenta ant žemės, tačiau tikslo jis taip ir nepasiekė. Tai yra kalbos absurdiškumas, kuomet pasakoma labai daug, tačiau tai nieko nereiškia, neįmanoma rasti tikros prasmės.Dramos personažai Lakis ir Pozas reprezentuoja priespauda ir išnaudojimu grindžiamus tarpusavio santykius. Pozo šeimininkas vedasi vergą Lakį už virvės, muša jį botagu, kreipiasi į jį tik įsakinėdamas paduoti vieną ar kitą daiktą. Lakis pavirto bevaliu automatu, aklai ir tiksliai vykdančiu šeimininko įsakymus – šoka, kai liepiama šokti, lemena beprasmiškus žodžius, kai Pozas sušunka „Galvok!”. Anot S.Beckett‘o, tokie santykiai amžini, pripratęs aklai klausyti šeimininko, Lakis ima verkti, išgirdęs, kad jį nori parduoti, jis nemėgsta, kai jo gailima. Autorius parodo, kaip absurdiškai yra susiklostęs pasaulis, kuriame žmonės nieko nelemia, kad žmogus tiesiog atlieka savo vaidmenį, kurs jam priskirtas, tai paliudija ir Pozo žodžiai: „Nepamirškit, kad mudu galėjom susikeisti vietomis. Jeigu būtų kitaip susiklostę. Kiekvienam savo.“ [5/151]. Pats Pozo yra savo padėties vergas, juk jis turi būti aukščiau už kitus, turi būti pranašesnis, nori jis to ar ne. Šiam veikėjui sunku kalbėti, kai klausosi ne visi, jis net negali atsisėsti pats, reikia, kad būtinai jį kas nors paprašytų. Simboliškas yra ir Lakio vardas (žodis Lucky iš anglų kalbos – laimingas, pasisekęs), kuris yra dažnai suteikiamas namuose laikomiems šunims, ar kitiems gyvūnams. Taigi Lakis irgi yra tarsi gyvūnas, kuris visiškai priklauso nuo savo šeimininko.Dramaturgas pabrėžia egzistencialistinę mintį apie tai, jog žmogų supanti daiktų aplinka jį pavergia, kankina. Gogo spaudžia batai, kai prasideda pirmasis veiksmas, jis juos nusiauna, o veiksmo pabaigoje basas išeina iš scenos. Didi dėvi nepatogią skrybėlę, o Lakis apsikrovęs nereikalingais daiktais (jo nešiojamas lagaminas pilnas smėlio). Tačiau Lakis privalo laikyti lagaminus rankose, jis negali kitaip. Kai po sekinančio savo monologo jis vėl pastatomas ant kojų, atsigauna tik tuomet, kai jam vėl paduodami lagaminai.Antrame veiksme Pozas jau visai aklas, o Lakis nebegali kalbėti ir beveik nebepajuda (parkritęs nebegali atsistoti). Taip parodomi priespaudos padariniai, nors ir neieškoma galimybių padėčiai pakeisti. Pozo aklumas taip pat absurdiškas, nes nėra aišku, kodėl jis tapo aklu ir kada tai įvyko: „Vieną gražią dieną pabudau aklas kaip likimas.“ [5/203]. Būtent likimas yra šeimininkas, kuris valdo žmones ir nubrėžia kiekvieno asmens gyvenimo linijas, pats žmogus yra bejėgis ką nors pakeisti.Pjesės struktūra priklauso nuo pagrindinės minties: žmogaus gyvenimas – tai amžinas absurdiškų, nereikšmingų įvykių pasikartojimas. Ši idėja lėmė dramos kompozicijos bei personažų statiškumą. Finalas sutampa su veiksmo pradžia, uždangai nusileidus atrodo, vėl viskas turi prasidėti iš naujo. Antrasis pjesės veiksmas iš esmės kartoja pirmąjį, o jo pabaigoje vėl ateina berniukas ir praneša, kad Godo šiandien neateis – galbūt jis ateis tik rytoj (taip baigėsi ir pirmasis veiksmas). Gyvenimo įvykių absurdiškumą parodo ir tai, kad vos praėjus dienai personažai nebeprisimena to, kas vyko vakar: „VLADIMIRAS. Ką gi. Vakar vakare mūsų čia nebuvo. Ką gi mes veikėm vakar vakare?“ [5/183]. Tarsi viskas vyksta automatiškai, žmogus bejėgis net galvoti: „Baisiausia – tai galvoti“ [5/181]. Vienintelis dalykas, kuris viską apjungia, tai tėra amžinas laukimas. Tik dėl to Vladimiras ir Estragonas niekur neišeina ir nepasitraukia: „ESTRAGONAS. Aš pavargau. Eime iš čia.VLADIMIRAS. Nevalia.ESTRAGONAS. Kodėl?VLADIMIRAS. Laukiame Godo.“ [5/185].Laukimas neaišku ko, kažko nekonkretaus, kažko, kas galbūt suteiks bent šiokią tokią prasmę. Tai yra absurdiškas gyvenimas, kurį puikiai pailiustruoja Vladimiro ir Estragono keitimasis kepurėmis, kuris atspindi tą uždarą ratą, kuriame visą gyvenimą sukasi žmogus ir iš kurio sunku rasti išeitį. O ar išvis yra išeitis ? Galbūt tai yra mirtis? Vienu metu, pjesės pradžioje, personažai galvoja apie tokią galimybę, tačiau taip ir nesiryžta šiam žingsniui, nes nėra įsitikinę, jog jis teisingas. Kiekvienas veiksmas tarsi baigia dramą, tačiau be antrojo veiksmo nebūtų tokia stipri beviltiškumo idėja, nes galima būtų tikėtis, kad Godo vis dėlto ateis kitą dieną. Jeigu būtų trečiasis veiksmas, kaip tvirtino autorius, jis kartotų du pirmuosius. Egzistencijos statiškumą pabrėžia veiksmo ir intrigos nebuvimas – yra tik personažų judesiai, Pozo, Lakio ir berniuko pasirodymas nieko naujo nepasako, valkatos ir toliau laukia Godo, o jų pokalbiai yra tik laukimo bei kankinančios tylos užpildymas. Gyvenimo, kaip tų pačių reiškinių pasikartojimo, idėja perteikiama dramos struktūra, parabole, nerišliu dialogu, pasikartojančiais judesiais. Antrojo veiksmo pradžioje Didi dainuoja apie šunį, kuris pavogė dešrelę: „Išalko šuo labai, Ir prie dešros priėjo – Užtvojo negyvai Su samčiu jį virėja. Ir šunį šunys, jo draugai, Palaidojo suėję. Pastatė kryžių nedažytą Ir užrašą pridėjo: „Išalko šuo labai Ir prie dešros priėjo…“ [5/175], Gogo nuolat nusiauna batus, Didi nusiima skrybėlę, Lakis vis padeda ir vėl pakelia botagą, sudedamąją kėdę, krepšį, lagaminą. Personažų judesiai ir kalba primena cirko komandą. Nepaisant personažų paveikslų statiškumo, jie skirtingi. Estragonas daugiau vadovaujasi instinktais, mėgsta pavalgyti, pamiegoti, jis bailus ir silpnas, dažnai jam nebeužtenka jėgų laukti ilgiau. Vladimiras – analitikas, linkės į filosofavimą, jis drąsesnis ir kilnesnis, globoja Estragoną, piktinosi Pozo elgesiu su Lakiu. Trumpi klausimai ir atsakymai, replikos taip pat sietini su vodevilio ir farso tradicija. Bet vodevilis ir farsas – komiški žanrai, o čia komiškumui suteikiama tragiška potekstė.Teatro kritikai laiko dramą „Belaukiant Godo” statiškosios dramos šedevru. J.Anouilh jos pastatymo reikšmę lygino su L.Pirandello dramų pastatymais Paryžiaus teatruose trečiuoju mūsų amžiaus dešimtmečiu. Amerikiečių kritikas L.C.Pronko pabrėžė, kad S.Beckettas suteikia nereikšmingiems daiktams simbolinę prasmę: virvė ant Lakio kaklo įkūnija despotizmu ir paklusnumu grįstus žmonių santykius, botagas Pozo rankose – valdžios simbolis, simbolinę reikšmę įgauna ir pasikartojantys judesiai, mimika. Ryški kūrinio ekspozicija: tuščia scena yra tarsi sterili sustingusi visata. Vienintelis nuogas medis gali būti suprastas kaip kankinimo, mirties ir religijos simbolis. S.Beckettas nekuria fantastinių, neįprastų vaizdų ir situacijų, jis mato absurdą slegiančioje ir nesibaigiančioje gyvenimo rutinoje. „Belaukiant Godo” – filosofinės idėjos ir ją realizuojančių meninių formų harmonija. Kaip matome S.Becketto filosofija pesimistiška, jis nesuteikia vilties, nenurodo išeities iš rutinos, kurioje įstrigusi visa žmonija. Tačiau šioje autoriaus dramoje galime pajusti ir gailestį žmonijai bei jos daliai.Literatūros sąrašas
1. Samuel B., En attendant Godot. Paris, 1997m.2. Beckson K., Ganz A. Literary terms. New York, 1975m.3. Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vilnius, 1996m.4. Vakarų Europos literatūra. Vilnius, 1985m.5. Želvytė B. XX a. Prancūzų dramos// Beckett S. Belaukiant Godo. Vilnius, 1988m.