Žydų kalba-“IDIŠ”

JIDIŠO TŪKSTANTMETIS EUROPOJE

Vokiečių kalbos atšaka yra žydų – vadinamasis idiš (jiddisch). Ji atsirado vokiečių aukštaičių kalbos pamatu VIII – IX a., veikiama ir vokiečių žemaičių tarmių. Ši kalba turi hebrajų kalbos ir įvairių vietinių (lenkų, rusų, lietuvių) kalbų priemaišų, ji vartojama vidurinėje ir rytinėje Europoje (virš 2,3 mil. žmonių). To pagrindu yra skiriamos dvi šios kalbos tarmės: vakarinė (Vokietijos ir Prancūzijos žydų) ir rytinė (Rusijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Rumunijos žydų). Vokietijoje žydai (jidai) atsirado VIII – IX a. Bet XIII – XVI a. (yypač XIV – XV a.) dėl persekiojimų, prasidėjusių nuo Kryžiaus karų (XIII a.), dauguma žydų iš Vokietijos (taip pat iš Vengrijos) nusikėlė į Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Žydų rašomajai kalbai ir literatūrinei formai susiformuoti ypač didelę reikšmę turėjo litvakų tarmė (Litwakisch), t.y. Lietuvos žydų tarmė.

Be vokiečių, lietuviai palyginti anksti susidūrė su žydais, greičiausiai šnekėjusiais tada dar besiformuojančia žydų kalba. Kažkiek žydų būta jau tarp Gedimino pakviestų amatininkų ir pirklių. Vėliau jų atsikėlė daugiau. Tačiau iki mums rūpimo laikotarpio pabaigos jųų Lietuvoje buvo palyginti nedaug, gyveno miestuose ir aiškesnės įtakos lietuvių kalbai nepadarė. Jų pačių kalba vėliau buvo tam tikru mastu paveikta lietuvių kalbos.

Lyginant su žinomomis Europos kalbomis jidišo istorija yra kiek egzotiška. Jei šių dienų sąvokos tiktų praeičiai, jidišas ga

alėtų mums šį tą papasakoti apie išskirtinę savo egzistenciją, neribojamą sienų ir konkrečių vietų, o gal ir apskritai apie Europos mažumų kalbas. Jidišo istorija ir dialektologija buvo linkusios nepastebėti Europos politinių sienų ir padalijimų. Per amžius jidišo teritorija sudarė Europoje plačiausią “kalbinę imperiją”, nors jidišas visur buvo mažumos kalba ir niekur — valstybinės valdžios kalba. Lingvistiniu požiūriu, jidišo vystymasis buvo visiškai laisvas ir priklausė tik nuo išorinių, istorinių pokyčių bei nuo vidinių lingvistinės evoliucijos dėsnių be įprastinio akademinio norminimo ar vyriausybinių instrukcijų prievartos.
Vakarų ir centrinėje Europoje jidišas buvo ir liko liaudies kalba. Tik savo “antruosiuose namuose”, Rytų Europos slavų ir baltų šalyse, jidišas tapo subtilia priemone, tinkama įmantriai tarptautinio lygio literatūrai. Tas modernus Rytų Europos jidišas mūsų amžiaus pradžioje ir buvo migrantų attneštas į jo satelitinius centrus Londone, Paryžiuje, Berlyne ir kitus Vakarų Europos bei užjūrio miestus. Šis pavyzdys rodo, kad rafinuotos kultūros bangos ritasi ne tik iš vakarų į rytus, bet ir priešinga kryptimi.
Visi lingvistiniai, demografiniai ir literatūriniai jidišo laimėjimai buvo pasiekti be kariuomenių, laivyno, be vienintelio šūvio, tiktai žodžio, minties, liaudies dainos, poemos, apsakymo, mokslinio traktato galia, po visą Europą, išbarstytos etninės grupės solidarumo jausmu, grupės, kuri, vykstant nuolatiniams kultūrų mainams, niekad nebuvo praradusi kontaktų su aplinkos tautomis. Buvo duodama ir im
mama be jokių buhalterinių knygų ir sąskaitų.
Ir tarsi tam, kad pailiustruotų, kaip daug gali būti pasiekta be valstybingumo apdaro, ši kalba turi net savo simbolinę sostinę. Šios sostinės, tarptautinės jidišo sostinės, vardas buvo Vilne — Vilna — Vilnius, istorinis Jerušolajim de Lite, Lietuvos Jeruzalė.

Jidišas — europinė kalba par excellence
Jei kada yra egzistavusi kalba, kuri būtų par excellence “europinė”, atsiradusi Europoje, subrendusi skirtingose kontinento dalyse, nuo Strasbūro iki Smolensko, ir barbariškiausio žemės istorijoje totalitarinio režimo beveik visiškai išnaikinta — deja, vėlgi Europoje — tai ši kalba yra jidišas. Europinė labiau nei kuri nors kita vien todėl, kad jos egzistencija viduramžių bei moderniojoje Europoje nepaisė erdvės ir laiko ribų.
Šiuolaikinį judaikos studentą pirmiausia nustebina modernių politinių sienų irelevantiškumas lingvistinių bei kultūrinių jidišo kategorijų atžvilgiu. Prieš kelis šimtus metų jidišo pietvakarių dialektu kalbėjusieji žydai, daugiausia raguočių pirkliai ir paprasti žmonės, paplito plotuose, kurie sutampa su dabartinės Prancūzijos, Šveicarijos ir Vokietijos sritimis. Šiaurės vakarų tarmės atstovai, kurie apskritai imant buvo labiau “knyginiai” ir vartojo kalbą, panašesnę į šių dienų jidišą, gyveno teritorijose, sutampančiose su Olandijos, šiaurės Vokietijos bei Danijos dalimis.
Modernaus jidišo atstovų litvakų, liaudyje pagarsėjusių išsimokslinimu, o drauge ir humoro stoka, protėviai buvo apgyvendinę litviš vardu žinomo šiaurrytinio jidišo teritoriją, o jų “Lietuva” buvo aprėpusi mūsų dienų Lietuvą, Latviją ir Baltarusiją.

Be ab

bejo, mažumos, kurios paplitimas nesutampa su politinėmis Europos sienomis, kultūros klestėjimo galimybės priklauso nuo aplinkos, kurioje tarpsta mažumos kalba. Anksčiau ši aplinka dažniausiai buvo rūstesnė, o mūsų moderniais laikais ji dažniausia švelnesnė.
Žymiausias jidišo istorikas velionis Maksas Weinreichas pavadino jidišo atsiradimo vietą Vidurio Europoje “Aškenazu I”, o jo židinį Rytų Europoje — “Aškenazu II”.
Ši aškenaziška Europos civilizacija davė pasauliui Einšteiną, Freudą ir Chagallą. Betarpiškas jų giminystės pagrindas — tradicinė žydų aškenazių kalba jidišas. Nenutrūkstanti literatūrinės pažangos gija tęsiasi šimtmečiais. XVIII a. pradžioje Elijas Levitą, kuris buvo gimęs Vokietijoje bet persikraustęs į Italiją, įpynė į jidišo eilėdarą sudėtingą itališką oktavos rimą, meistriška poezija rodydamas romanų ir germanų kultūrinių elementų interferencijos pavyzdį. XIX a. Šolom Aleichemas suteikė jidišo humorui, Vakaruose daugiausia žinomam dėl jo “Smuikininko ant stogo”, slavišką prieskonį.
Jei grįžtume prie jidišo literatūros užuomazgų, pamatysime, kad pirmasis jos kūrinys, 1382 m. vad. Kembridžo Kodeksas, rastas Kaire, kuriame XIV a. buvo aškenazių imigrantų kolonija. Be vokiško “Kunigaikščio Horanto” vertimo į jidišo kalbą, kodekse yra biblinio Izaoko surišimo versija, parašyta jidiškai Vidurio Europos viduramžių epinio romano stiliumi. Naujos kultūrinės produkcijos kūrimas iš laisvo Rytų ir Vakarų, t.y. žydiškų ir bendraeuropietiškų elementų mišinio ir yra skiriamasis jidišo požymis.

Mišri jidišo kalbos struktūra
Žydų mažuma, prieš tūkstantį metų sukūrusi jidišą, sulydė Senovės Rytų hebrajiškus ir ar

ramėjiškus kalbos elementus su viduramžių Vokietijos miestietiškų tarmių įvairove į savąjį rytietiškai-europietišką kultūrinį lydinį. Taigi beveik nuo pat savo gimimo jidišas simbolizavo kultūrų sąveikos jėgą. Tačiau toks lydinys kaip jidišas nėra netvarkingas hebrajizmų ir germanizmų mišinys. Tai labai specifinė struktūra, kurios lingvistinė genezė prasideda prieš tūkstantį metų ir dažniausiai yra įsišaknijusi senovės hebrajų kultūroje. Jidišo kalboje žodis zun “saulė” yra germaniškas, tačiau “mėnulis” yra hebrajiškas: levone. Daugelis pasakytų, kad semitizmas įsitvirtino dėl mėnulio svarbos žydų pasaulyje — juk jų kalendorius yra lunarinis. Kiti kalbėtų apie “atsitiktinį” žodžių varžybų rezultatą. Abiem atvejais aišku viena: jidišo kalboje hebrajiškas mėnulis ir germaniška saulė jau tūkstantį metų dalijasi viena sutuoktinių lova.
Susimaišymo pasekmė — labai niuansuota semantika. Kaip 1913 m. pastebėjo Ber Borochovas, šiuolaikinės jidišo kalbotyros pradininkas, germaniškas jidišo žodis got “Dievas” yra susijęs su universaliuoju visos žmonijos Dievu. Bet hebrajiškas ribojne šel ojlem nurodo į Dievo ir žydų santykius, kokių Jis, kaip tikima, laukia ir reikalauja. O gotinju zisinker su slaviškomis maloninėmis priesagomis reiškia asmeninį Dievą, kuris yra kartu su tavimi kambaryje, kuris leidžiasi būti arti ir kuriam tu, kai reikia, gali net daryti pastabas arba jį plūsti.
Šį trečiąjį, slavišką, komponentą jidišas absorbavo Rytų Europoje per pastaruosius penkis šimtmečius. Bet ne hebrajų, germanų ir slavų kalbinė suma daro jidišą jidišu, tačiau jų nuolatinė tik jam būdinga sąveika. Jidiškas žodis katoves “šaipytis” turi hebrajišką šaknį ktb “rašyti”, tačiau tai nėra senovės hebrajų reikšmės tąsa, bet ankstyvojo XVI amžiaus Italijos žydų naujadaras, kurio prireikė žodžio graffiti “sieniniai įrašai” ekvivalentui sukurti. Visas šis hebrajizmų, germanizmų ir slavizmų jungimas yra gyvas procesas.
Atspalvių gausybė pastebima visur. Pvz., a freg ton “klausti” reiškia dalykinį klausimą, reikalaujantį greito dalykiško atsakymo. Šaknis yra germaniška, o aspektinė charakteristika slaviška. Hebrajiškos kilmės a šaile tai vyresniajam adresuojamas klausimas dėl kokio nors leidimo ir paprastai reikalaujantis tik atsakymo “taip” arba “ne”. Aramėjų kilmės a kaše tai prieštaros klausimas, reiškiantis suabejojimą kito pašnekovo ką tik pasakytų žodžių teisybe ar išmintingumu.

Jidišo likimas – europinės istorijos pasekmė
Jidišu kalbančiųjų džiaugsmui galima pasakyti, jog ši kalba, jos išlikimas, gebėjimas prisitaikyti prie naujų vietų ir sąlygų bei jos kūrybingumo skalė yra unikalūs. Tačiau jo likimas yra neatskiriamai susipynęs su europinės istorijos vingiais ir yra Europos tautų bendro likimo pavyzdys. Pradėkime nuo to, kad pati kalba liudija nuolatinę aškenazių bei aplinkinių tautų sąveiką, nes kitaip jidišo gramatika bei didžioji žodyno dalis nebūtų kilusios iš viduramžių Vokietijos miesto dialektų. Juk nepaisant griežtos kultūrinės autonomijos, aškenaziai niekad nebuvo izoliuoti nuo savo nežydiškųjų kaimynų. Jidišo kalbos struktūra — geriausias nesibaigiančio sąveikos proceso liudijimas.
Jei jidišas nebūtų atitrūkęs nuo savo germaniškos gimtinės, labai abejotina, ar jis iš viso būtų išlikęs, ar būtų pasiekęs tai, ką jis yra pasiekęs kultūrinėje Europos arenoje. Geografine ekspansija jis yra dėkingas tamsiausioms ir šviesiausioms Europos istorijos pusėms.
Pradžią 1096 m. padarė kryžiaus žygininkai. Išsiruošę Jeruzalėn Šventojo Graalio vaduoti, pakeliui plėšikaudami, jie išžudydavo vieną žydų bendruomenę po kitos. Pirmieji datuoti jidišo kalbos žodžiai ir yra Pirmojo Kryžiaus žygio kankinių sąrašai. Vėlesnieji Kryžiaus žygiai iki pat keturioliktojo šimtmečio turėjo panašias pasekmes. Rasinis ir religinis nepakantumas sukėlė jidišo ekspansiją ir sąveiką su genetiškai negiminingomis kalbomis.
Nepaisant didesnių svyravimų bei regreso (pvz., 1495 m. ištrėmimo), Rytų Europoje būta ištisų šimtmečių, kai santykinis pakantumas leido jidišui tiek demografiškai, tiek literatūriškai klestėti ir plisti tokiu mastu, kuris prašoko visus amžininkų spėjimus.

Jidišas ir idėjų pasaulis
Nuo pat atsiradimo jidišas buvo, viena vertus, turgaus bei buities kalba, kita vertus — sofistinių Talmudo diskusijų priemonė aškenaziškosios Europos žydų mokyklose ješivose. Pati kalba suvienijo abudu polius, antai aramėjų kilmės žodžiai, turintys reikšmę “galbūt” (mistame), “būtinai” (ddfke) ir “stipriausiasis argumentas” (kal vechoimer), išplito net ir tarp neraštingų žmonių. Nuolatinis gilinimasis į Artimųjų Rytų senovę, pradedant Pradžios Knyga, pavertė tūkstantmetės praeities realijas kasdienybės dalimi. Pasakymai “girtas kaip Lotas”, “piktas kaip Jeroboamas”, “išmintingas kaip Saliamonas” tapo buitiniai, be jokios pretenzijos į išsilavinimą.
Jidišas buvo viena iš trijų Europos aškenazių kultūros kalbų. Ją papildė dvi senovinės semitų kalbos, kurias žydai atsinešė į Europą: hebrajų — Biblijos, Mišnos bei daugumos komentarų kalba ir aramėjų kalba, kuria parašyta didžioji Talmudo bei didesnioji žydų misticizmo veikalo Kabalos dalis. Kalbėjo aškenaziai tik jidišu. Kai kurie iš jų ir skaitė tiktai jidišu, nors beveik visi turėjo pradinius hebrajiško skaitymo įgūdžius.
Beveik visi išėjusieji tradicinius hebrajų ir aramėjų kalbų mokslus buvo vyrai. Šis lyčių vaidmens kultūroje pusiausvyros pažeidimas buvo atsvertas ar iš dalies kompensuotas, kai atsirado moterų skaitytojų, o daugeliu atvejų — ir pirmųjų moterų rašytojų jidišo kalba. Dabar akivaizdu, kad moterys, skaičiusios ir rašiusios jidišo kalba, buvo ne vien tik moterų, bet ir paties jidišo kultūrinės liberalizacijos šauklės, aiškiausiai tai išreiškusios klasikiniame pietistinių nekanonizuotų poemų-maldų tchines žanre. XVI amžiaus pabaigoje pasirodė Cene-rene. Parašyta vyro ir skirta moterims, Cene-rene gracingai supynė Penkiaknygės bei kitų Biblijos dalių siužetus su tūkstantmečiais žydų padavimais ir tapo aškenaziškosios žydijos “moterų Biblija” Rytuose ir Vakaruose.
Atsiradus spaudai ketvirtajame — penktajame XVI a. dešimtmečiuose, jidišas darosi normine kalba, standartizuota Vidurio Europos vakarinių tarmių pagrindu. Šia kalba rašomos net ir Lenkijoje spausdinamos knygos. Laimingas atsitiktinumas, kad jidišo spauda atsirado aktyviai dalyvaujant pirmajai protestantų liuteronų kartai tiek Vokietijoje, tiek Lenkijoje.
XVII a. liberalumo bastionas Amsterdamas tapo nauju pasauliniu jidišo spaudos centru. Aštuntajame XVII a. dešimtmetyje dvi Amsterdamo leidyklos varžėsi išleisdamos pirmąjį pilną Senojo Testamento vertimą į jidišo kalbą. Jų pastangos tiksliai ir pažodžiui perteikti prasmę buvo naujiena Aškenazo pasaulyje, kuriame sakraliniai tekstai visuomet būdavo palydimi per tūkstantmečius sukauptais tradiciniais aiškinimų rinkiniais.
XVIII a. pabaigoje Berlyne Mozesas Mendelssohnas ir jo ratelis ėmėsi modernizuoti žydų pasaulį, atsisakydami jidišo. Jų pastangomis jidišas ėmė nykti vokiškai kalbančiose šalyse, kol galiausiai vakarų jidišas išmirė iš dalies dėl lingvistinės asimiliacijos su vokiškai kalbančiaisiais, iš dalies dėl antijidiškos kampanijos.
Rytų Europos jidišas, priešingai, tuo metu jau buvo tapęs labai rafinuota kalbine priemone. Jis brendo nepaprastai greitai. XVIII a. Podolėje kilo chasidų sąjūdis, išplitęs beveik visoje Ukrainoje ir Lenkijoje. Jis skelbė misticizmą, kiekvieno žmogaus artumą Dievui, kasdienio gyvenimo laimės filosofiją, kad visa tai nepriklauso nuo išsilavinimo lygio. Šios trys idėjos leido chasidizmui pirmą kartą jidišo istorijoje pakylėti šią kalbą į sakralinį lygmenį, kuris iki tol jai buvo svetimas.
XIX a. tarp Rytų Europos žydų išplito sekuliarizacijos ir modernizacijos judėjimai, raginę keisti gimtąją jidišo kalbą vokiečių, rusų ar lenkų kalbomis. Viena didžiausių kultūros istorijos ironijų — kad norintieji išgyvendinti jidišą greitai įsitikino, jog jiems reikia būtent šios kalbos, norint išaiškinti masėms modernizacijos principus. Apie 1814 m. tūlas Mendelis Lefinas, kurį jo mokytojai Berlyno žydai modernistai skatino neapkęsti jidišo, išdrįso sukilti ir padaryti negirdėtą dalyką, už kurį buvo išvarytas iš jų draugijos: jis išvertė Saliamono išminties knygą į gimtąją Ukrainos jidišo tarmę.
Įspūdingiausia transformacija įvyko 1864 m. lapkričio 24 d., kai didaktinis hebrajų kalbos rašytojas Šolemas-Jakovas Abramovičius Mendelės Moicher Sforimo slapyvardžiu jidiškame Odesos savaitraštyje išspausdino pirmąją savo romano jidišo kalba laidą, tapdamas pirmaujančiu jidišo prozos meistru. Jis ir jo “mokiniai” Šolom Aleichemas ir Jicchokas Leibas Perecas sudarė triumviratą, kuriam buvo skirta įtvirtinti jidišą kaip vieną iš modernios europinės literatūros balsų.
Greit atsirado sąjūdis, užsibrėžęs tikslą pasaulietinės literatūros plotmėje sulyginti jidišą su moderniomis nacionalinėmis kalbomis, kaip tą prieš šimtą metų jau buvo padarę chasidai religijos ir mistikos atveju. Likimas lėmė, kad karščiausiu jidišo gynėju tapo Vokietijos žydas Natanas Birnbaumas, kuriam ši kalba nebuvo gimtoji. 1908 m. jis sušaukė Černovcų kalbos konferenciją, paskelbusią jidišą nacionaline žydų kalba. Konferencijoje 23 metų mokslininkas, vardu Matisjohu Mizesas, pareiškė: “Devynioliktas šimtmetis pagarsino žmogaus teises, dvidešimtajam tenka rimta atsakomybė už kalbų teisių pagrindimą/./. Mes reikalaujame galimybių laisvės jidišo kalbai!”
Masinė žydų migracija iš Rusijos imperijos į Vakarus, o ypač į JAV, atvėrė jidišui naujas perspektyvas. Niujorko miesto žemutinis Yst Saidas tapo stambiu pasauliniu jidišo grožinės literatūros centru. Nepaprastas skaičius poetų ir prozininkų, kilusių iš įvairių Rytų Europos miestų ir miestelių, pradėjo publikuoti savo kūrinius ir vystyti savo talentus. Nereikėjo nė šimto metų, kad iš liaudies kalbos jidišas virstų šiuolaikinės Europos literatūros priemone.
Jidišo mokslai
Prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią Vilniuje atsirado jidišo kalbos, filologijos, literatūros bei tautosakos mokslai. Tai atsitiko garsiajam Vilniaus jidišo leidėjui Borisui Kleckinui paskelbus žymaus jidišo literatūros kritiko Š.Nigerio redaguotą jidišistikos sąvadą. Tomas prasidėjo ir baigėsi dabartinių jidišo mokslų pradininko Ber Borochovo darbais. Esė “Jidišo filologijos tikslai” Bar Borochovas apžvelgė jidišo istoriją ir struktūrą. Vienu meistrišku brūkštelėjimu jis pašalino šimtmečiais gyvavusius žydų ir nežydų prietarus, nukreiptus prieš aškenazių žydijos kalbą. Kitu brūkštelėjimu paskelbdamas vilnietiško jidišo tartį literatūrine, jis įkūrė jidišui simbolinę sostinę.
1913 m. Bar Borochovas svajojo apie jidišui skirtą akademinę instituciją. Ši svajonė išsipildė 1925 m. Tada perspektyviausi jauni jidišistai įsikūrė Vilniuje ir suvienijo jėgas. Tarp jų buvo Zalmanas Reisenas iš Koidenovo, Zeligas Hiršas Kalmanowitzius iš Goldingeno ir, svarbiausia, Maksas Weinreichas, irgi iš Goldingeno. Taip atsirado pirmoji akademinio lygio institucija, skirta jidišui: JIVO, t.y. Jidišer Visnšaftlicher Institut (Jidišo mokslų institutas), kuriam 1940 m. pavyko persikraustyti į Niujorką.
Dabar jidišo kalba, literatūra ir kultūra intensyviai tyrinėjamos Paryžiuje, Oksforde, Heidelberge, Tryre bei kituose didesniuose Europos universitetuose. Stambių tarptautinių centrų esama Jungtinėse Valstijose ir Izraelyje.

Holokaustas ir po jo
Nacių įsibrovėlių bei jų fašistinių talkininkų kiekvienoje šalyje vykdytas sistemingas Rytų Europos žydų naikinimas pranoko lakiausią vaizduotę. Jidišas buvo gimtoji didžiosios visų 6 milijonų nužudytų žydų daugumos kalba. Kaip europinė kalba ji žuvo kartu su jos vartotojais. Vilniuje, simbolinėje pasaulinėje jidišo sostinėje, žydai buvo gabenami į Panerius, kur juos šaudė ir degino. Visa tai įvyko tik dėl vienos priežasties: jie buvo žydai.
Valstybinės ir kultūrinės Naujosios Europos institucijos negali prikelti holokausto aukų. Nepajėgia jos nė grąžinti jidišo kalbai europinio statuso, kurį ji turėjo 1939 m. Bet jo gali užtikrinti šios kalbos ir literatūros išlikimą Europoje. Vakarų Europoje skleidžiasi chasidų bendruomenės, kuriose jidišas yra pagrindinės kalba. Tiek Vakarų, tiek Rytų Europoje yra bendruomenių, kurias sudaro prieškarinės kartos jidišo vartotojai. Pagaliau esama kelių tūkstančių jaunų entuziastų, žydų ir nežydų, kurie yra pasirengę paskirti savo gyvenimą jidišo kalbai, literatūrai ir kultūrai.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. J. Palionis “Kalbos mokslo pradmenys”, “Jandrija”, Vilnius, 1999 m.
2. V. Mažiulis “Pasaulio tautų kalbos”, “Mokslas”, Vilnius, 1979 m.
3. R. Mironas “Kalbotyros įvadas”, Vilnius, 1969 m.
4. Z. Zinkevičius “Kalbotyros pradmenys”, “Šviesa”, 1969 m.
5. Z. Zinkevičius “Lietuvių kalbos istorija. Iki pirmųjų raštų”.
6. www. linguistlist.org

Leave a Comment