J. Ivanauskaitė ” Regėjimai geltonoje šviesoje”

Jurga Ivanauskaitė (1961 – 2007) ryški staiga užgesusi kūrėja, visgi palikusi nemenką kūrybinį palikimą (20 įvairių žanrų knygų – esė, eilėraščiai, novelės, romanai, pasakos, interviu); pasižymėjusi ne tik literatūros, bet ir kitose meno srityse – dailės, fotografijos. J.I. darbai autobiografiški, tai tarsi įvairių gyvenimo tarpsnių veidrodžiai – hipių idėjų paveikti pirmieji kūriniai, vėliau kūrybinį impulsą teikė feminizmas, krikščionybė, dar vėliau budizmas: ieškojimai nuvedė į Rytus – Indiją, Tibetą. Galiausiai vis tik grįžtama namolei – Lietuvon. J.I kūrybai būdingas aistringas Dievo ir savęs ieškojimas, metafizinis ilgesys, gilinamasi į sudėtingą vyro ir moters saantykį. Kaip pati autorė rašo:
,,Pasaulį man reikėjo apeiti vos ne keliais ir grįžti stipriai aplamdytais šonais, kad pamatyčiau, jog ir savo namuose viską turiu. Mane ramina, kad tai yra archetipinis paveikslas, ir aš nesu išimtis. Antra vertus, manau, kad per tuos savo kančių kelius labai daug išmokau. Dabar pagaliau ragauju vaisius, kuriuos suteikė penkeri metai, praleisti Tibeto kultūros areale. Manau, kad vis dėlto tapau nauju žmogumi, o juk to ir siekiau. Anksčiau buvau labai destruktyvi ir užvis labiausiai mėgau saave naikinti, o pasaulį mačiau niūriausiomis spalvomis. Dabar esu daug pozityvesnė, ramesnė, o ir pasaulis man nebeatrodo ta vieta, kurioje esu už bausmę.“
Kodėl visa tai rašau? Nes, manau, kad analizuojant kūrinį, būtina atsižvelgti į visumą; tuomet turime galimybę giliau įsismelkti į kūrinio es

smę ir prasmę.
Novelė ,,Regėjimai geltonoje šviesoje” paimta iš novelių rinkinio ,,Pakalnučių metai”. (Parašyta 1982 m. – tuomet jai buvo 21 – kaip mums dabar.) Tai ankstyvoji rašytojos kūryba, besiformuojantis žvilgsnis į pasaulį. Kūrinio pavadinimą sudaro trys žodžiai – ką sako kiekvienas jų? Regejimai – tarsi nuoroda į metafizinę plotmę, žodis pavartotas daugiskaita, reiškiantis, kad galbūt atsivers ar bus atverta, kas iki šiol nepastebėta ar paslėpta. Tačiau regėti įmanoma tik šviesoje, šiuo atveju išskiriama geltona šviesa (regėjimai geltonoje šviesoje) – šviesa juk gali būti ne tik geltona.
Pačioje pradžioje apeliuojama (vartojant esamąjį laiką) į skaitytoją, jo vaizduotę (,,Įsivaizduokite, kad ši istorija parašyta aitriai žaliu rašalu geltoname popieriuje.“), tuomet, jau būtuoju laiku, pradedama pasakoti istorija; paminima, kad ,,visa atrodė truputį grėsmingai“. Konkretūs faktai (,,Buvo ankstyvas liepos rytas“, ,,kelias, kuriuo važiavome“) aprašomi tarsi būūtų tapomas paveikslas, apipinami epitetų ir palyginimų gausa (,,gaudė lyg artėjantis potvynis, ,,spengė it tyla prieš audrą“, ,,pulsavo kaip milžiniškas sprogimo užtaisas“) – tai lyg aliuzija į tai, kad kažkas turi nutikti. Gamta taip pat antrina vyraujančioms nuotaikoms (,,patrakusiai švytinčios pievos“, ,,gėlės spiegė veriančiais balsais“), vartojama daug veiksmažodzžių, reiškiančių baigtį (,,paskandins“, ,,užtrokšime“, ,,užspringsime“, ,,prigersime“, ,,sustingsime“, ,,atsisveikinimas“).
Pasakojimo forma vienu metu apima dvi plotmes – tai pasakojimas – monologas; kai pasakojimą nutraukia kitų veikėjų žodžiai (Juliaus ar Dalios), suprantame, kad būta monologo (pasakojimo formų transformacija), be
e to, prisipažįsta pats pasakotojas – veikėjas vardu Arvydas – ,,Visa tai aš mąsčiau balsu“.
Tačiau Arvydo mintijimas apie užklydusius minčių paukščius bei puikavimąsi jais, sklindantis iš sielos gelmių, neranda atsako pakeleivių širdyse: ,,Na, užteks sofistikos,- galų gale pareiškė Julius, vairuojąs mašiną“, kita pakeleivė neapsikentusi išrėžia: ,,Man jau viskas viduje spazmuoja nuo tavo plepalų,- pasakė Dalia, prisidegdama cigaretę, atsisukdama ir išpūsdama dūmus man į veidą.“ – Dalia nenori nei klausytis, nei juo labiau išgirsti: ,,Aš kalbu kaip visi normalūs žmonės, o tu paistai velniaižin ką.“ Palyginimu ,,kaip visi normalūs žmonės“ Dalia siekia pabrėžti jų atskirtį, nubrėžti ribą tarp teigiamai įprasto ir neįprasto, vadinasi, nenormalaus; vartojama konotuota leksika: ,,plepalai“, ,,paistyti“, ,,velniaižin“.
Piešiami veikėjų portretai įgauna vis ryškesnius bruožus, aiškėja santykiai tarp jų; prasmę turi ir skliaustai, pavartoti suskliaudžiant vieną sakinį: ,,Aš sėdėjau ant užpakalinės sėdynės, o Dalia, žinoma, šalia Juliaus.“ – sakinys pateikiamas sklaistuose, lyg Dalios ir Juliaus ryšiai būtų slepiami. Apie veikėjus kalba ir jų vartojama leksika (,,sofistika“, tautologija“) filosofijos, logikos terminai, pavartoti Juliaus, tad galima daryti prielaidą, kad tai studentai. Tuo tarpu, prireikus sugalvoti žodį, prasidedantį raide ,,a“, Dalia ištaria žodį abortas ir nervingai sukikena. Nesąmoningai išlenda žaizdos.
Ekipažui sustojus prieš geležinkelio pervažą vėl pasipila baigtį, neigiamas emocijas ar būsenas sustiprinantys epitetai: ,,užgesusiais žvilgsniais“, ,,subliuškę ba
alionai“, ,,sulamdytos išblukusios vėliavėlės“, ,,tankų siluetai“, ,,purvinos kiaulės“. Vis tik žmonės trokša ramybės ir taikos – netgi Dalia, – tačiau problemos nėra sprendžiamos esmiškai, o tik užglaistomos: ,,Teisingai, Juliuk, švilpauk, švilpauk! Ir nesiriekim nuo ankstyvo ryto“.
Tačiau bėgti nėra kur – teks praregėti, juolab kad įdienoja: ,,Saulė pakilo aukštai, jos šviesa nebepriminė pieno. Dabar ji buvo geltona“. Tarsi pasikartoja veiksmų seka – Arvydas vėl pradeda mintyti: ,,O japonai visada džiaugiasi jų galvas aplankiusiomis mintimis“. Kuo būtų galima paaiškinti tą susižavėjimą Japonija? Galbūt netgi autobiografiniu kūrėjos faktu – J. I. jaunystėje, namie vartydama japonų graviūros albumus, buvo labai susižavėjusi Tolimųjų Rytų, ypač Japonijos kultūra. Šis monologas – viena gražiausių kūrinio vietų – šviesi, neskubri, poetiška; tai išduoda iš vartojama leksika, epitetai, palyginimai: ,,skambančiu juodu tušu“, ,,akinamo baltumo popieriuje“, ,,ką tik pražydusio persiko šakelės“, ,,visi drauge stebi“, ,,tilindžiuodamos tarytum mažyčiai sidabriniai varpeliai“. Tačiau tarp bendrakeleivių Arvydo ir Dalios vyksta kova – jie nemoka ir nenori priimti vienas kito, pastaroji neslepia pašaipos, netgi paniekos jo atžvilgiu.
Staiga įvyksta kažkas keisto, tarsi lauktas sprogimas, kuris visgi nėra visiškai netikėtas: ,,Mes skverbėmės pro geltonų drugių sūkurį, jie tiško į priekinį mašinos langą. Gavom sustoti kelio pakrašty ir nuvalyti stiklą. [.] Drugiai tūpė mums ant galvų, pečių, rankų. Nešvarūs pakelės augalai po sodriai geltonais jų kū
ūnais atrodė ypatingai bespalviai ir išsekę. Akimirką man pasirodė, kad tai skraido mūsų mintys – neramios, įtemptai, skausmingai geltonos.“
Drugiai – tai mintys, neduodančios ramybės, geliančios nevilties geluonimi, aptemdančios, įkalinančios; pro jas nematyti kelio; jos tokios kibios, jų taip sunku nusikratyti.
Tačiau drugiai nublanksta, kai atsitinka TOKS DALYKAS, visiškai netikėtas posūkis (grafinė forma tekste taip pat svarbi, norint pabrėžti, rašoma didžiosiomis raidėmis); TOKS DALYKAS – tai nuoga japonė automobilyje, kurią pamato Arvydas ir Dalia; jiems aiškinantis, iš kur ji galėjusi atsirasti, išaiškėja dar keletas svarbių faktų: skubotai daromos Dalios išvados (,,Vadinasi, moteris jo! – padarė saliamonišką sprendimą Dalia“), išaiškėja, kodėl slepiamas Juliaus ir Dalios santykis, (,,Jei, važiuodamas pas sužadėtinę, pasiėmė tave, tai galėjo vežtis ir visą haremą, tu juk jį pažįsti.“);
Pasakojimo eigoje palaikomas ryšys ir su skaitytoju (,,Mes tikrai važiavome pas Juliaus sužadėtinę, nesistebėkit.“), išreiškiama tam tikra moralinė nuostata – ištikimybė.
Tačiau nuogą japonę mato tik Arvydas ir Dalia – tai juos suvienija (,,Neapsimetinėk! – unisonu surikome mudu su Dalia.“), tuo tarpu Julius ginasi nematąs jokios nuogos moters. Draugai įvertina jo aktorinius gabumus (,,Dievaži, susižavėjau jo aktoriniais gabumais. Juliaus studijos man atrodė pasiektos jo tėvelių pastangomis“) – įvardijama dar viena visuomenės problema – korupcija, papirkinėjimas, neskaidrumas. Atskleidžiama ir žmonių dviveidystė, kito pasmerkimas, nematant savęs: ,,Ir išvis, Juliuk, tai kiaulystė – važiuojant pas sužadėtinę vežtis kažkokią pasileidėlę! – sutratėjo Dalia.“ ,,Tu save turi galvoje? – paklausė Julius.“); tačiau šis dialogas parodo, kad žmoguje gyvas tiesos troškimas, kad žmogus, netgi nedorai elgdamasis, žino, kas yra gera.
Gera yra tai, kas tikra – aprašoma japonė būtent tokia: ,,nepanėšėjo nei į saldžias, amerikietiškais kremais blizgančias reklamines gražuoles, nei į rafinuotai gašlias geišas.“ Japonės bučinys Juliui tiesiai į lūpas tarsi pažadina jį: ,,Julius tylėjo“, ,,buvo raudonas kaip vėžys“ – tasai išvaizdus, abejingas, šaltakraujiškas savo sužadėtinei neištikimas vaikinas susigėdo; jis tarsi praregėjo: ,,čia reikia ne žiūrėti, o matyti.“ Beje, Juki – toks, pasak Dalios, japonės vardas, reiškiantis sniegą – tyrą ir švarų, iki skausmo šviesų Tiesos įvaizdį. O purvini žmonių (Dalios ir Juliaus) santykiai anksčiau ar vėliau pasmerkti žlugti – Dalia ,,šniurkščiojo“, ,,kūkčiojo“, ,,ašarojo“, nors ,,pati kalta“. Vyraujant tokioms nuotaikoms pasiekiamas kelionės tikslas – atvykstama pas Juliaus sužadėtinę Eglutę; ne pas Eglę, o Eglutę. Aprašant tariamą idilę, pasitelkiami deminutyvai: ,,Eglutė“, ,,tėveliai“, ,,broliukas“, Katelių ežero pakrantė“, ,,vaikutis“, ,,mamytė“, tačiau tuo siekiama priešingo efekto, ironizuojama, nes situacija tikrovėje yra kone absurdiška: ,,Eglutė jau du mėnesiai laukia vaikučio, kurio tėvelis..“ Lengvabūdiškumo pasėkmes stengiasi sutvarkyti Eglutės mamytė būdu ,,Arba – arba“, Julius ciniškai sutinka (,,gali vesti, nors niekada nemyli, nemylėjo ir nemylės Eglutės“), o Eglutė mano, jog jos meilės užteks jiems abiems: ,,gana, jog ji pati mylinti Julių labiau už viską pasaulyje.“ Šis ryšys atsispindi ir pasitinkant atvykėlius: ,,mūsų pasitikti bėgo Eglutė“, ,,iš paskos lėtai ėjo jos motina“, ,,už rankos tempdama kažko besispyriojantį šešiametį Andrių“ – vaikai jaučia nemeilę, yra atviri tiesai, kad ir kokia skaudi ji bebūtų: ,,mamtyte, o kas ta nusirengusi teta?“, suaugusieji (Eglė ir jos motina) jos matyti nenori ,,laimė, jokios nusirengusios tetos nematė“, į vaiko kalbas nežiūrima rimtai, netgi abejingai: ,,numojo ranka motina“.
Lyg kokia kliūtis vėl pasirodo plaštakės: ,,plaštakių vėl buvo pasiutusiai daug“. Iš paskos einantys tariami įsimylėjėliai Arvydas su Dalia mėgina kuo skaudžiau vienas kitam įgelti (,,šlykštbernis“), pamiršdami, kad kare nugalėtojų nebūna.
Aprašant sodybą, kaip ir novelės pradžioje, figūruoja žalia ir geltona spalvos: ,,priėjome žaliai dažytą namą, plūduriuojantį tankiai susodintuose geltonuose jurginuose“ – namas pliūduriuoja, vadinasi, nėra būsenos stabilumo, vėl kartojasi veiksmažodžiai, reiškiantys baigtį: ,,stangrūs žiedlapiai byrėjo ant stalo, krito ant grindų, slidinėjo skersvėjyje tarp lango ir durų“. Kad tarp sužadėtinių nėra abipusio ryšio, pasitikėjimo, išduoda elgesys: ,,Eglutė stovėjo žiūrėdama į Julių, nervingai judindama ilgus laibus pirštus“; Julius pareiškia ,,jam esą būtina vienam pasivaikščioti“, taigi be Eglės – ją pabučiuoja į kaktą; išeina su Juki. Likusieji tyli. Daliai prisidegus cigaretę, Eglutė ,,labai tyliai ir atsargiai paprašo“ nerūkyti. Daliai išėjus, Arvydas papasakoja Eglei šiandien nutikusią istoriją, o ši „nepratarė nė žodžio; ,,sėdėjo užsimerkusi, nežinojau, nei ką ji jaučia, nei ką galvoja“. Ir ji pradeda matyti.. Juki regėjimas simbolizuoja atsivėrimą tiesai, stojimą jos akivaizdon, tačiau tai tik pirmas žingsnis; kitas – jos priėmimas. Atskleidžiama Eglės psichologija – jos užguita asmenybė, nepasitikėjimas, motinos, priimančios sprendimus už ją, baimė: ,,jei ją tokią pamatys mama.“. Kad mama nepamatytų Juki nuogos, atviraširdė Eglė neša Juki savo mylimiausią japoniško šilko geltoną suknelę – beviltiškas mėginimas pridengti tiesos nuogumą, tačiau vėjo gūsis išplėšia ir nuneša suknelę tolyn. Juki, kurią Julius pasodina ant suolelio, Andrius atneša ir padeda ant kelių didžiausią gėlių puokštę. Juki reaguodama ištaria pavienius japoniškus žodžius (,,Avare“), kurių prasmę tegalima nuspėti iš konteksto (kai kurias žodžių reikšmes pavyko rasti internete); ,,Avare! – sušuko Juki ir pabučiavo Andrių į žandą. Pajutau, jog geisčiau būti jo vietoje“ – patraukia Juki nuoširdumas ir paprastumas, tačiau tuojau pat Arvydas įjungia protą ir drausmina save ,,kurių velnių man reikalinga ta kvaištelėjusi japonė?!“ – žymiai papraščiau, kai viskas vyksta iš inercijos, nieko nereikia keisti; permainos vilioja, tačiau ir gąsdina (oloje likti patogiau – pgl. „Platono Olos alegoriją“). Padėkojusi Andriui („arigato“ jap. reiškia „ačiū“), Juki su atsidėjimu, lyg atlikdama kažką ypatingai svarbaus, pradeda į vazas merkti gėles: ,,atrodė nepaprastai susikaupusi“, „lūpos buvo kietai sučiauptos“. Nurodomas ir laikas – vakaras: ,,atsiklaupė pasisukusi veidu į besileidžiančią saulę“, o visi sustoję atidžiai ją stebi. Baigusi merkti gėles, Juki apžiūri puokštes ir įteikia po vieną kiekvienam esančiajam: pirmąją puokštę, iš ramunių, kraujažolių, kiečių, ,,baltą ir skaisčią nelyginant angelo sparnai“ priėjusi paduoda Eglutei, ištaria ,,Ii tenki desu“(geras oras); ,,Juliui įteikė spiginančią aguonų ir rūgštynių žiedų liepsną“, tardama ,,Atsui desu“ (labai karšta); priėjo ir prie Arvydo – ,,Mėlyni katilėliai ir kiškio ašarėlės švelniai tilindžiavo“ – ,,Ame go futte imasu“ (lyja); Dalia gavo ,,veronikų ežerą, apsuptą pilku smilgų debesiu“, kurį palydėjo žodžiai ,,Kummote imasu“ (debesys – debesuota – apniukę); Dalia netgi sugeba padėkoti – ,,Arigato“ japoniškai reiškia ,,ačiū“; Andrius taip pat nėra pamirštamas – jis gauna žemuogių ir čiobrelių puokštę. Paprastos laukų gėlės, kurių spalvomis ir Juki tariamais žodžiais, atskleidžiamas kiekvieno savitumas; kiekvienas iš jų raginamas nurimti ir išdrįsti pažvelgti į save, į dabartinę būseną, išvysti esmę, kurią rūpestingai Juki parinktos lauko gėlių spalvos nusako galbūt netgi geriau negu žodžiai.
Tačiau trokštama ,,palaiminga tyli ramybė“, pilnatvė ir jos išsipildymas trunka neilgai – staiga Andrius sušunka: ,,Ogi Juki neturi šešėlio!“ Ramybė išsisklaido, juntamas pranašumas prieš ,,Juki, be šešėlio ir be drabužių“ sukelia grandininę reakciją – ,,Eglutė staiga sviedė savo puokštę žemėn“, pratrūko isteriškai kvatotis, be paliovos kartodama: Ką tu jam duosi, juk neturi nei šešėlio, nei drabužių?!“ Šešėlis ir drabužiai – už jų griebiamasi lyg už šiaudo, tarsi juose glūdėtų pranašumas; tačiau nebrandiems žmonėms to užtenka – širdyje pykčio grūdas giliai įleidęs šaknis: ,,Dalia irgi tėškė savo vazą žemėn, taikydama kuo arčiau Juki“; pasipila Dalios tirada, kuria įvardijami svarbūs dalykai – gyvenimą apėmusi beprasmybė, kuri, atrodo, savaime suprantamas dalykas: ,,Mes gyvename kitaip!“, ,,Mes patys puikiausiai mokame gražiai mylėtis, džiaugtis gėlėmis, įsiklausyti į tylą, žavėtis pirmuoju sniegu ar plaukiančiu debesiu, tik neturime tam laiko!“
Arvydas taip pat nesusilaiko neįžeidęs Juki: ,,Ir tikrai, netaktiška kabintis su glamonėmis prie žmogaus, kurio sužadėtinė laukiasi“; įniršusios Dalia su Eglute išplėšia puodynes su gėlėmis ir iš Arvydo bei Andriaus rankų, sviedžia jas į Juki, ir joms pavyksta ją sužeisti – ,,smakru nuvingiavo plonytė kraujo srovelė.“ Vienintelis Julius tyliai ir nuolankiai ištaria: ,,Juki, apsivilk ką nors, neerzink jų“; ,,Itamu“ (man labai gaila – liūdna) – atsako Juki ir išnyksta.
Ant laiptelų likęs jos šešėlis ir negyvas drugelis tarsi sako – jums pavyko nužudyti tiesą, daugiau aš neįkyrėsiu jums, gyvenkit, tačiau vargu, ar tai galima pavadinti gyvenimu. Julius aikteli, Arvydą užplūsta neviltis. Ir nors rašoma, kad ,,taip baigėsi Juki istorija“, ji nesibaigė, nes ,,ir dabar tebėra jos šešėlis ant laiptelių“; „Eglutė stengėsi jį ištrinti, numazgoti, nugramdyti, net nudažė laiptelius šleikščiai žalia spalva. Juki šešėlis vis vien liko!“ Japonė sniego vardu – Juki – ištirpo, jos atnešta Tiesa liko.
Nors novelėje stiprus nevilties skonis ir, atrodo, pykčio sėkla yra stipresnė už ramybės daigus, vis tik visa savo jėga suspindi žmogaus laisvė.
,,Anksčiau buvau labai destruktyvi ir užvis labiausiai mėgau save naikinti, o pasaulį mačiau niūriausiomis spalvomis. Dabar esu daug pozityvesnė, ramesnė, o ir pasaulis man nebeatrodo ta vieta, kurioje esu už bausmę.“

Leave a Comment