J. Ivanauskaitė ” Regėjimai geltonoje šviesoje”

1355 0

Jurga Ivanauskaitė (1961 – 2007) ryški staiga užgesusi kūrėja, visgi palikusi nemenką kūrybinį palikimą (20 įvairių žanrų knygų – esė, eilėraščiai, novelės, romanai, pasakos, interviu); pasižymėjusi ne tik literatūros, bet ir kitose meno srityse – dailės, fotografijos. J.I. darbai autobiografiški, tai tarsi įvairių gyvenimo tarpsnių veidrodžiai – hipių idėjų paveikti pirmieji kūriniai, vėliau kūrybinį impulsą teikė feminizmas, krikščionybė, dar vėliau budizmas: ieškojimai nuvedė į Rytus – Indiją, Tibetą. Galiausiai vis tik grįžtama namolei – Lietuvon. J.I kūrybai būdingas aistringas Dievo ir savęs ieškojimas, metafizinis ilgesys, gilinamasi į sudėtingą vyro ir moters saantykį. Kaip pati autorė rašo:

,,Pasaulį man reikėjo apeiti vos ne keliais ir grįžti stipriai aplamdytais šonais, kad pamatyčiau, jog ir savo namuose viską turiu. Mane ramina, kad tai yra archetipinis paveikslas, ir aš nesu išimtis. Antra vertus, manau, kad per tuos savo kančių kelius labai daug išmokau. Dabar pagaliau ragauju vaisius, kuriuos suteikė penkeri metai, praleisti Tibeto kultūros areale. Manau, kad vis dėlto tapau nauju žmogumi, o juk to ir siekiau. Anksčiau buvau labai destruktyvi ir užvis labiausiai mėgau saave naikinti, o pasaulį mačiau niūriausiomis spalvomis. Dabar esu daug pozityvesnė, ramesnė, o ir pasaulis man nebeatrodo ta vieta, kurioje esu už bausmę.“

Kodėl visa tai rašau? Nes, manau, kad analizuojant kūrinį, būtina atsižvelgti į visumą; tuomet turime galimybę giliau įsismelkti į kūrinio es

smę ir prasmę.

Novelė ,,Regėjimai geltonoje šviesoje” paimta iš novelių rinkinio ,,Pakalnučių metai”. (Parašyta 1982 m. – tuomet jai buvo 21 – kaip mums dabar.) Tai ankstyvoji rašytojos kūryba, besiformuojantis žvilgsnis į pasaulį. Kūrinio pavadinimą sudaro trys žodžiai – ką sako kiekvienas jų? Regejimai – tarsi nuoroda į metafizinę plotmę, žodis pavartotas daugiskaita, reiškiantis, kad galbūt atsivers ar bus atverta, kas iki šiol nepastebėta ar paslėpta. Tačiau regėti įmanoma tik šviesoje, šiuo atveju išskiriama geltona šviesa (regėjimai geltonoje šviesoje) – šviesa juk gali būti ne tik geltona.

Pačioje pradžioje apeliuojama (vartojant esamąjį laiką) į skaitytoją, jo vaizduotę (,,Įsivaizduokite, kad ši istorija parašyta aitriai žaliu rašalu geltoname popieriuje.“), tuomet, jau būtuoju laiku, pradedama pasakoti istorija; paminima, kad ,,visa atrodė truputį grėsmingai“. Konkretūs faktai (,,Buvo ankstyvas liepos rytas“, ,,kelias, kuriuo važiavome“) aprašomi tarsi būūtų tapomas paveikslas, apipinami epitetų ir palyginimų gausa (,,gaudė lyg artėjantis potvynis, ,,spengė it tyla prieš audrą“, ,,pulsavo kaip milžiniškas sprogimo užtaisas“) – tai lyg aliuzija į tai, kad kažkas turi nutikti. Gamta taip pat antrina vyraujančioms nuotaikoms (,,patrakusiai švytinčios pievos“, ,,gėlės spiegė veriančiais balsais“), vartojama daug veiksmažodzžių, reiškiančių baigtį (,,paskandins“, ,,užtrokšime“, ,,užspringsime“, ,,prigersime“, ,,sustingsime“, ,,atsisveikinimas“).

Pasakojimo forma vienu metu apima dvi plotmes – tai pasakojimas – monologas; kai pasakojimą nutraukia kitų veikėjų žodžiai (Juliaus ar Dalios), suprantame, kad būta monologo (pasakojimo formų transformacija), be
e to, prisipažįsta pats pasakotojas – veikėjas vardu Arvydas – ,,Visa tai aš mąsčiau balsu“.

Tačiau Arvydo mintijimas apie užklydusius minčių paukščius bei puikavimąsi jais, sklindantis iš sielos gelmių, neranda atsako pakeleivių širdyse: ,,Na, užteks sofistikos,- galų gale pareiškė Julius, vairuojąs mašiną“, kita pakeleivė neapsikentusi išrėžia: ,,Man jau viskas viduje spazmuoja nuo tavo plepalų,- pasakė Dalia, prisidegdama cigaretę, atsisukdama ir išpūsdama dūmus man į veidą.“ – Dalia nenori nei klausytis, nei juo labiau išgirsti: ,,Aš kalbu kaip visi normalūs žmonės, o tu paistai velniaižin ką.“ Palyginimu ,,kaip visi normalūs žmonės“ Dalia siekia pabrėžti jų atskirtį, nubrėžti ribą tarp teigiamai įprasto ir neįprasto, vadinasi, nenormalaus; vartojama konotuota leksika: ,,plepalai“, ,,paistyti“, ,,velniaižin“.

Piešiami veikėjų portretai įgauna vis ryškesnius bruožus, aiškėja santykiai tarp jų; prasmę turi ir skliaustai, pavartoti suskliaudžiant vieną sakinį: ,,Aš sėdėjau ant užpakalinės sėdynės, o Dalia, žinoma, šalia Juliaus.“ – sakinys pateikiamas sklaistuose, lyg Dalios ir Juliaus ryšiai būtų slepiami. Apie veikėjus kalba ir jų vartojama leksika (,,sofistika“, tautologija“) filosofijos, logikos terminai, pavartoti Juliaus, tad galima daryti prielaidą, kad tai studentai. Tuo tarpu, prireikus sugalvoti žodį, prasidedantį raide ,,a“, Dalia ištaria žodį abortas ir nervingai sukikena. Nesąmoningai išlenda žaizdos.

Ekipažui sustojus prieš geležinkelio pervažą vėl pasipila baigtį, neigiamas emocijas ar būsenas sustiprinantys epitetai: ,,užgesusiais žvilgsniais“, ,,subliuškę ba
alionai“, ,,sulamdytos išblukusios vėliavėlės“, ,,tankų siluetai“, ,,purvinos kiaulės“. Vis tik žmonės trokša ramybės ir taikos – netgi Dalia, – tačiau problemos nėra sprendžiamos esmiškai, o tik užglaistomos: ,,Teisingai, Juliuk, švilpauk, švilpauk! Ir nesiriekim nuo ankstyvo ryto“.

Tačiau bėgti nėra kur – teks praregėti, juolab kad įdienoja: ,,Saulė pakilo aukštai, jos šviesa nebepriminė pieno. Dabar ji buvo geltona“. Tarsi pasikartoja veiksmų seka – Arvydas vėl pradeda mintyti: ,,O japonai visada džiaugiasi jų galvas aplankiusiomis mintimis“. Kuo būtų galima paaiškinti tą susižavėjimą Japonija? Galbūt netgi autobiografiniu kūrėjos faktu – J. I. jaunystėje, namie vartydama japonų graviūros albumus, buvo labai susižavėjusi Tolimųjų Rytų, ypač Japonijos kultūra. Šis monologas – viena gražiausių kūrinio vietų – šviesi, neskubri, poetiška; tai išduoda iš vartojama leksika, epitetai, palyginimai: ,,skambančiu juodu tušu“, ,,akinamo baltumo popieriuje“, ,,ką tik pražydusio persiko šakelės“, ,,visi drauge stebi“, ,,tilindžiuodamos tarytum mažyčiai sidabriniai varpeliai“. Tačiau tarp bendrakeleivių Arvydo ir Dalios vyksta kova – jie nemoka ir nenori priimti vienas kito, pastaroji neslepia pašaipos, netgi paniekos jo atžvilgiu.

Staiga įvyksta kažkas keisto, tarsi lauktas sprogimas, kuris visgi nėra visiškai netikėtas: ,,Mes skverbėmės pro geltonų drugių sūkurį, jie tiško į priekinį mašinos langą. Gavom sustoti kelio pakrašty ir nuvalyti stiklą. [.] Drugiai tūpė mums ant galvų, pečių, rankų. Nešvarūs pakelės augalai po sodriai geltonais jų kū
ūnais atrodė ypatingai bespalviai ir išsekę. Akimirką man pasirodė, kad tai skraido mūsų mintys – neramios, įtemptai, skausmingai geltonos.“

Drugiai – tai mintys, neduodančios ramybės, geliančios nevilties geluonimi, aptemdančios, įkalinančios; pro jas nematyti kelio; jos tokios kibios, jų taip sunku nusikratyti.

Tačiau drugiai nublanksta, kai atsitinka TOKS DALYKAS, visiškai netikėtas posūkis (grafinė forma tekste taip pat svarbi, norint pabrėžti, rašoma didžiosiomis raidėmis); TOKS DALYKAS – tai nuoga japonė automobilyje, kurią pamato Arvydas ir Dalia; jiems aiškinantis, iš kur ji galėjusi atsirasti, išaiškėja dar keletas svarbių faktų: skubotai daromos Dalios išvados (,,Vadinasi, moteris jo! – padarė saliamonišką sprendimą Dalia“), išaiškėja, kodėl slepiamas Juliaus ir Dalios santykis, (,,Jei, važiuodamas pas sužadėtinę, pasiėmė tave, tai galėjo vežtis ir visą haremą, tu juk jį pažįsti.“);

Pasakojimo eigoje palaikomas ryšys ir su skaitytoju (,,Mes tikrai važiavome pas Juliaus sužadėtinę, nesistebėkit.“), išreiškiama tam tikra moralinė nuostata – ištikimybė.

Tačiau nuogą japonę mato tik Arvydas ir Dalia – tai juos suvienija (,,Neapsimetinėk! – unisonu surikome mudu su Dalia.“), tuo tarpu Julius ginasi nematąs jokios nuogos moters. Draugai įvertina jo aktorinius gabumus (,,Dievaži, susižavėjau jo aktoriniais gabumais. Juliaus studijos man atrodė pasiektos jo tėvelių pastangomis“) – įvardijama dar viena visuomenės problema – korupcija, papirkinėjimas, neskaidrumas. Atskleidžiama ir žmonių dviveidystė, kito pasmerkimas, nematant savęs: ,,Ir išvis, Juliuk, tai kiaulystė – važiuojant p

. . .

Join the Conversation