Rolan Bartes “Teksto malonumas”

2345 0

ROLAN BARTHES

TEKSTO MALONUMAS

KŪRINIO ANALIZĖ

Turinys

Įvadas 2

„Teksto malonumo“ analizė ir interpretacija 3

Išvados 8

Literatūra 9

Įvadas

Rolan Barthes – garsus prancūzų struktūralistas ir vienas žymiausių mąstytojų – kritikas, eseistas, vienas svarbiausių šeštojo dešimtmečio struktūralistinės bei poststruktūralistinės ir postmodernistinės estetikos atstovų.

„Teksto malonume“ (Le Plaisir du texte) Rolan Barthes pateikia savitą tekstų ir skaitymo malonumo tipologiją. „Teksto malonumas – tai tas momentas, kai mano kūnas pradeda gyventi pagal savo paties nuostatas; juk mano ir mano kūno nuostatos ne tos pačios“, – rašo jis. Taigi Bartas sukūrė naują literatūrinės kritikos rūšį, akcentuojančią fizinį bendravimą su teekstu. „Mėgavimosi tekstas – toks, kuris sukelia netekties pojūtį, išmuša iš vėžių (kartais net vargina nuoboduliu), išklibina skaitytojo istorines, kultūrines, psichologines nuostatas, išjudina jo skonį, jo vertybes ir prisiminimus, išprovokuoja jo santykių su kalba krizę“.

Kūrinyje “Teksto malonumas“ teigiama, kad skaitymas nėra tik informacijos gavimo būdas, o knyga – informacijos perteikimo priemonė. Skaitymas, be kitų pojūčių, žmogui sukelia dar ir tam tikrą, vien fiziologinį malonumą. Kalbėdamas apie skaitymo malonumą, R. Barthes galvoje turėjo tradicines (popierines) knygas.

Skaitydamas žmogus įsijaučia į siužetą, išgyvena kartu suu herojais, skaitydamas žmogus atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio ir tokiu būdu ilsisi – pajunta malonumą. Elektroninis tekstas tokio malonumo nesuteikia, nes žmogus negali su knyga rankoje išsitiesti ant žolės, skaityti kelionėje. Yra tekę girdėti tokį posakį: „knyga turi kvepėti, tuomet malonu bu

us ją skaityti“. Savaime suprantama, čia kalbama ne vien tik spaustuvės dažais. Štai knygos, kuriose veiksmas vyksta Venecijoje kvepia miesto drėgme ir bandelėmis su cinamonu.

R. Barthes kūrinyje „Teksto malonumas“ atsako į klausimą: kaip ir kodėl tekstas žmogui sukelia malonumą. Taigi darbo tikslas – išanalizuoti R. Barthes „Teksto malonumą“.

Darbo uždaviniai:

1. Nusakyti kūrinio žanrą.

2. Išnagrinėti kūrinio problematiką.

3. Išanalizuoti kūrinio meninės raiškos formas.

„Teksto malonumo“ analizė ir interpretacija

R. Barthes „Teksto malonumo“ žanras – esė. Eseistika patogi autoriui, nes nereikalauja baigtos formos. Eseistika patogi skaitytojui, nes keliamos jam artimos problemos ir jis provokuojamas atsakyti į esė keliamus klausimus. Apskritai klausimai tampa svarbesni nei atsakymai ar idėjos. Eseistikoje susijungia tikroviškumas su autoriaus išmone. Iš to kyla šie stiliaus bruožai: ekskursai (nukrypimas nuo pagrindinės temos), prisiminimai, aliuzijos (priminimas kokio nors fakto arr reiškinio), ironiškas požiūris, ironiška distancija savo paties atžvilgiu, replikos, paradoksalus mąstymas, egzistencinės gelmės ilgesys ir kitokio gyvenimo rūpestis, filosofinis požiūris į gyvenimą ir žmogų, žodžio įtaiga, subjektyvumas.

R. Barthes teigia, kad rašytojas visada stengiasi rašyti maloniai, tačiau nėra tikras, kad ir jo skaitytojas patirs malonumą. Skaitytojo akyse rašytojas neturi jokio veido, jis tėra tik „kreipinio objektas“: „.jūsų akyse aš nieko neįkūniju, neturiu jokio veido (nebent neaiškių Motinos veidą); aš nesu jums kūnas ir net ne daiktas <.> esu tik sfera, jūsų at

tsivėrimo prisipildantis indas“. Taigi autorius primena, kad pats rašytojas negali būti nei lyrinis subjektas (poezijoje), nei veikėjas (prozoje). Tekste figūruoja tik rašytojo sukurti personažai.

R. Barthes tekstus skirsto į malonius ir į nuobodžius.

Malonus tekstas – tai toks tekstas, kurį malonu skaityti, tačiau „teksto malonumas negali būti traktuojamas kaip jo gramatinė (fenoteksinė) funkcija, o kūno malonumas – kaip jo fiziologiniai poreikiai“. R. Barthes teigia, kad „teksto malonumas – tai tas momentas, kai mano kūnas pradeda gyventi pagal savo paties nuostatas“. Šia metonimija norėta pasakyti, kad skaitant tekstą yra atsiribojama nuo aplinkinio pasaulio. Žmogaus kūnas atsiskiria nuo jo minčių.

Autorius teigia, kad teksto malonumas, malonus tekstas – tai pasakymai, kurie yra dviprasmiški, nes prancūzų kalboje nėra žodžio vienu metu galinčio reikšti malonumą arba mėgavimąsi. „Malonumas“ arba netikėtai išsiplečia už mėgavimosi, arba atsiranda jo opozicijoje. Mėgavimosi ir malonumo skirtumas yra tas, kad mėgavimasis yra „nenusakomas, užgintas“. Šie epitetai ir parodo mėgavimosi ir malonumo skirtumą.

Nuobodų tekstą jis palygina su čiauškėjimu, kurį aprašo vaizdinga pienburnio metafora: „teksto čiauškėjimas – tai tik kalbos putos, atsirandančios dėl paprasčiausio poreikio rašyti. Tai ne iškrypimas, bet reikmė. Rašydamas savo tekstą, skriptorius vartoja žinduklio kalbą – liepiamąją, automatišką, beaistrę, savotišką pliauškėjimų srautą <.>; tai čiulpimo judesiai be , tai nereikšmintas burnos aušinimas, skirtingas nuo to, kuris sukelia ga
astrosofijos ir kalbos malonumus“.

Čia autorius palietė grafomanijos problemą. Žmogus neturi ką pasakyti, parašyti, kas kitiems būtų įdomu, tačiau rašyti poreikis didžiulis, todėl jis čiauška.

Teksto malonumą R. Barthes lygina su erotiniu malonumu: „Argi pati erotiškiausia kūno vieta nėra ten, kur drabužiai prasiskiria <.>kaip teisingai norodo psichoanalizė, erotiški yra trumpalaikiai švystelėjimai: ten, kur sublizga oda tarp abiejų drabužių (kelnių ir megztinio), tarp dviejų rūbo kraštų (prasegtų marškinių, pirųštinės ar rankovės); pavergia pats švysčiojimas arba, kitaip tariant, pasirodymo-išnykimo efektas“. Šis literatūrinis palyginimas yra gana taiklus. Tekstą taip pat skaitome ne visą, kai ką praleidžiama, o kai į kai kurias vietas įsigiliname labiau, perskaitome ne vieną kartą. Teksto kuris nors momentas patraukia, kad norisi vėl paskaityti.

R. Barthes pastebėjo, kad antrą kartą skaitydami tą patį tekstą, labiau įsigilinsime jau į kitas teksto vietas, todėl skaitant kūrinys atrandamas iš naujo.

R. Barthes išskiria du skaitymo būdus:. Vienas būdas skaityti – tai skaityti greitai, nekreipiant dėmesio į kalbos veiksmą. Tuo tarpus antras būdas nieko nepraleidžia: „priremia, prikausto prie teksto, verčia skaityti, jei galima taip sakyti, stropiai ir su užsidegimu. <.> Lėtai, ištisai skaitykite bet kokį Zola romaną, ir knyga jums iškris iš rankų; greitai, priešokiais skaitykite modernų tekstą, ir jis taps neįžvelgiamas, neprieinamas jūsų malonumui“. Taigi autorius pataria ksiatyti ta
aip, kad pačiam būtų malonu ir skaitymą pavadina epitetu, kad tai yra aristokratiškas užsiėmimas.

Autorius pastebi, kad be teksto gyvumo nėra teksto. Tekstui gyvumo suteikia būdvardžiai: „būdvardžiai – kalbos vartai, pro kuriuos srautais plūsta ideologija ir tariamybės“. „Kalbos – vartai“ – labai taikli alegorija, nusakanti būdvardžių reikšmę tekste.

Kūrinyje teigiama, kad tekstą gadina visokiausi suvaržymai, pavyzdžiui, dėl politinio moralizavimo, dėl kultūrinio konformizmo, dėl siauro racionalizmo, dėl kritikos signifikanto, dėl kvailo pragmatizmo ar galiausiai dėl paikų sapalionių.

R. Barthes savo esė analizuoja ir kritikos problemą: „Kritika visuomet skirta maloniems, bet ne mėgavimosi tekstams; Floberas, Proustas, Stendalis komentuojami be galo; kritika neigia galimybę mėgautis tekstu ir perkelia mėgavimąsi į praeitį arba ateitį: jūs perskaitysite, aš perskaičiau; kritika būna arba istorinė, arba perspektyvinė; jai uždraustas konstatuojantis esamasis laikas, mėgavimosi pateikimas, kritika pirmenybę atiduoda kultūrai, kuri apima mumyse viską, išskyrus dabartį“. Tačiau pastebėti reikia ir tokį dalyką, kad kuo labai iškritikuotas kūrinys, tuo jis tampa įdomesnis, tuo jį maloniau skaityti.

Autorius teigia, kad teksto malonumas yra dešiniųjų idėja: „<.> dešinieji , savo ruožtu, pasiunčia į kairę visa, kas abstraktu, nuobodu, politiška, o sau pasilieka malonumą. <.> o kairieji moralistai įtariai ir paniekinamai atsiliepia apie visas „hedonizmo liekanas“. Dešinieji iškelia malonumą prieš intelektualumą, abstrakčius svarstymus: mat ima veikti senas reakcingas mitas, priešpriešinantis š

. . .

Išvados

1. R. Barthes „Teksto malonumo“ žanras – esė. Eseistika patogi autoriui, nes nereikalauja baigtos formos. Eseistika patogi skaitytojui, nes keliamos jam artimos problemos ir jis provokuojamas atsakyti į esė keliamus klausimus. Todėl esė žanras yra malonus.

2. Kūrinio problematika – teksto malonumas. Visame kūrinyje svarstoma, kas yra teksto malonumas. R. Barthes tekstus skirsto į malonius ir į nuobodžius. R. Barthes pastebėjo, kad antrą kartą skaitydami tą patį tekstą, labiau įsigilinsime jau į kitas teksto vietas, todėl skaitant kūrinys atrandamas iš naujo. Malonus tekstas turi būti gyvas, tekstui gyvumo suteikia būdvardžiai. Teksto malonumas nepriklauso nuo ideologijos. Potraukį skaityti R. Barthes lygina su perversija, tačiau pripažįsta, kad potraukis turi teisę būti patenkintas, nes tokia realybė, o realybė turi teisę į privalomą pagarbą. Kadangi malonumas subjektyvus dalykas, tai galime teigti jog tekstas malonus tas, kuris pačiam skaitytojui priimtinas.

3. R. Barthes, kalbėdamas apie teksto malonumą vartojo vaizdingus epitetus, metaforas, sutikta ir viena personifikacija. Tačiau gausiausią dalį meninės raiškos formų sudaro palyginimai.

Literatūra

Barthes R. Teksto malonumas. Vilnius: Vaga, 1993

Join the Conversation