J.A.Herbačiausko publicistinė veikla žurnale “Gaisai”

Turinys

1. J. A. Herbačiausko asmenybė ir jos raiška...................3
2. Išraiškos ypatumai..............................5
3. J. A. Herbačiausko veikla „Gaisuose“......................6
3. 1. Eseistinė meno kritika............................6
3. 2. Visuomeninės kritikos eseistika......................10
4. Išvados..............................13
Literatūros sąrašas..............................141. J. A. Herbačiausko asmenybė ir jos raiška
Literatūrinės Juozapo Albino Herbačiausko (1876–1944) veiklos neįmanoma objektyviai tyrinėti prieš akis neturint šio kūrėjo, eseisto, kritiko asmenybės, išsiskyrusios tiek tuometiniame Lietuvos kūrėjų kontekste, tiek visoje lietuvių literatūroje.
J. A. Herbačiauskas: ryškus, ironiškas maištininkas ir vienišius, savo povyza, net fizine išore primenantis Don Kichotą. Su nenumaldoma aistra teigiantis tai, kas jam svarbu, negailestingai pliekiantis tikrus ir susikurtus priešus, kaip apibūdina V.. Kubilius: „Lietuvos nepriklausomybės metais Kauno universiteto lenkų kalbos ir literatūros lektorius, ekstravagantiškų manierų „Gyvenimo artistas“ ir ambicingas polemistas, po vieno aštraus susikirtimo 1933 m. išdūmęs į Krokuvą, kur piktais straipsniais kapojo Lietuvą ir išdidžiai badmiriavo“. Pats Herbačiauskas didžiavosi savo vienišumu ir visu elgesiu provokavo tuometinę visuomenę, o savo eseistika sąmoningai erzino ir audrino šviesius protus, skatino dialogui, mėgavosi nusistovėjusių normų laužymu ir originalaus, nors ir piktinančio, požiūrio atviru demonstravimu. Taip apie save Herbačiauskas kalba „Traukinio Nr. 13 nakties sonatoje“: „Pasirinkau jaukiausią „kupe“, attsisėdau ir pradėjau dūmoti apie šio gyvenimo niekingumą (toks jau aš „pesimistas“). Gyvenimiška laikysena perkeliama ir į grožinę kūrybą: atsiribojimas, kritiškumas ir reiklumas su išankstine pesimizmo doze, kurią Herbačiauskas kurdavo naudodamasis kandžios ironijos forma. Netgi vieną svarbiausių savo darbų — eseistikos rinkinį „E

Erškėčių vainikas“ — Herbačiauskas pradeda autoportretu, nusakydamas jį tokiais žodžiais kaip „megalomanas“, „psichopatas“, „neurastenikas“, „dekadentas“, „pusgalvis“. Ir visi šie epitetai, anot A. Jurgutienės, pasiskolinti iš oponentų. Tokie pavyzdžiai akivaizdžiausiai demonstravo, kaip Herbačiauskas sąmoningai konstravo savo paties — kultūrinio autsaiderio — mitą, siekė iššaukti atsakomąją reakciją ir sumaniai ja naudojosi. „Genijaus kultas, kaip ir demoniška ekstazė, — būdingi romantinės literatūros leitmotyvai, kuriuos Herbačiauskas bandė atgaivinti, suliedamas su savo paties — chiromanto, mago togą dėvinčio psichoanalitiko, niūrių pranašysčių skelbėjo — legenda.“
Psichologinėms ypatybėms antrino ir J. A. Herbačiausko veiklos stilius: ugningi rašiniai, nedviprasmis kalbėjimas, drąsūs teiginiai ir reikalavimai — tai jis naujausiai literatūros teorijai pasiūlo kuriančios individualybės problematiką. Niekas iki Herbačiausko ir po jo su tokiu entuziazmu nėra šaukęsis Genijaus — Romantizmo iškelto kūrėjo, egoistiško ir bekompromisio kaip pats Herbačiauskas. Tiiesa, visos šios idėjos, kaip teigia V. Kubilius, buvo įkvėptos lenkų literatūros ir kultūros, kurios aplinkoje nuo pat ankstyvos jaunystės gyveno Herbačiauskas. Jis „pavertė savo subjektyviu tikėjimu „Młoda Polska“ šūkius ir natūraliai perkėlė juo į lietuvių kultūros dirvą, kurioje pasijuto esąs naujų idėjų šauklys ir pranašas reformatorius“. Būtent pasijuto, nes iki Herbačiausko niekas nedrįso nei laikytis tokios iššaukiamos pozos, nei skanduoti jo iškeltas idėjas. Su iki tol neregėtu nirtuliu jis plakė dvasinį snaudulį ir sukerpėjimą — ne tik literatūroje, kultūroje, bet ir ta
autos gyvenime. Štai šioje vietoje galima pradėti apie Herbačiauską kalbėti ir kaip apie žurnalistą. „Herbačiauskas iš Nietzschės išmokęs nepasitenkinti vien pasyviais lūkesčiais „ano svieto“ ir regėdamas niūrų voratinkliais aptekusio savo krašto kultūrinio gyvenimo vaizdą su didžiausiu vitalizmu metėsi įgyvendinti idealizmą gyvenime ir kūryboje, „čia ir dabar“, užsidėjęs „erškėčių vainiką“ ir susikovęs su savo amžiaus tikrove tam, kad ją patobulintų.“
Domėjimasis ir dalyvavimas tautos gyvenime prasidėjo tautinio tapatumo paieškomis mene. Audringai nusiteikęs Herbačiauskas imasi ieškoti nacionalinio savitumo, tačiau ne išoriniuose požymiuose, o dvasinėje plotmėje. Tuo metu šis žingsnis buvo labai novatoriškas — iškeltų tautos dvasios ir tautinės kūrybos problemų anais laikais teoriškai niekas nenagrinėjo.
A. Jur.gutienė mini tris Herbačiausko estetinėje mintyje išsiskiriančias, bet kartu ir glaudžiai susijusias temas: „a) dvasios atgaivinimo kūryboje, b) kūrėjo–genijaus ir c) meninio dinamiškumo (arba originalumo), kurios buvo romantiškai saistomos su lietuviškos kultūros tautiniu savitumu“. Nuo jų atsispirdamas Herbačiauskas savo kritinėje bei eseistinėje veikloje vertino, teisė, kritikavo arba gyrė (labai retais atvejais) lietuvių ir užsienio meną — pradedant literatūra ir baigiant teatru. Tai buvo tie kriterijai, pagal kuriuos Herbačiauskas sprendė apie kūrinio vertę ir kūrėjo sugebėjimus.
Herbačiausko įvairiapusiškumą, nenuolankumą ir nesišliejimą prie jokių srovių liudija ir iki dabar besitęsiantis jo kūrybos vertinimo neapibrėžtumas. Pavyzdžiui, V. Kubiliaus nuomone, J. A. He
erbačiauskas — pirmasis lietuvių modernizmo ideologas, žadinęs tautinį susipratimą ir skatinęs atsiverti moderniosios lenkų kultūros srovėms. A. Jurgutienė vienareikšmiškai J. A. Herbačiauską vadina maištinguoju neoromantiku ir teigia, kad būtent jis sugebėjo sujungti modernistinius pasąmoninių, instinktyvių, ekspresyvių ir demoniškų prasmių aspektus su neoromantine pasaulėjauta. (Kad būtų dar suprantamiau, reikėtų pažymėti, jog A. Jurgutienė neoromantizmą laiko modernistinio romantizmo sinonimu.) O D. Striogaitė, nors ir pripažįsta J. A. Herbačiauską savo estetiniais siekiais ir tautiniais idealais nesant avangardizmo atstovu, vis dėlto teigia: „Tačiau Herbačiausko atvejis aiškiai rodo prigimties nulemtą avangardiškumą: nepaprastas asmenybės dinamizmas, polinkis į kraštutinį originalumą, sąmoningas skandalo atmosferos aplink save kūrimas, nepakantumas visuomenės snobizmui, intuicijos („viršžinojimo“) aukštinimas, radikalūs sprendimai, ironija, manifestinis bei improvizacinis stilius ir t. t.“2. Išraiškos ypatumai
J. A. Herbačiausko sukurtas stilius neturėjo analogo ir ryškiai išsiskyrė tuometinėje lietuvių literatūros padangėje. Beje, išsiskiria ir dabar: visų pirma žodžio ekspresyvumu ir šaukiamosios intonacijos gausa. Pirmą kartą į rankas paėmus Herbačiausko eseistikos darbus pirmiausia į akis krenta šauktukų gausa — tai vizualinė šio kūrėjo vizitinė kortelė. Kitas akivaizdus ypatumas: Herbačiauskas rašydamas jaučiasi tarsi oratorius, kuris kreipiasi į priešais ošiančią klausytojų minią, kurią turi ne tik prarėkti (vėl tiek šauktukai!), bet ir įtikinti. Tokia poza suponuoja ne tik pakylėtą toną, hiperboles, bet ir tiesioginį kreipimąsi į skaitytoją. Tačiau ir kreipimasis — tik re
etorinė figūra, nes Herbačiauskui nereikia dialogo, jis yra monologo karalius ir vergas. Karalius, nes ardė nusistovėjusį, tvirtais loginiais ryšiais paremtą literatūrinį kalbėjimą. Vergas, nes impozantiška kalba vis dėlto neįgijo „antrojo kvėpavimo“ ir atlikusi šokiravimo funkciją, kitokių atlikti nesugebėjo — koją pakišo deklaratyvumas.
Vartojama dialogo forma vėlgi yra tarsi monologo atmaina: pavyzdžiui, Herbačiauskas ginčijasi su įsivaizduojamais oponentais, beje, dažniausiai be menkiausios dozės tolerancijos ir be jokių skrupulų.
Manifestinė kalba intensyviai vartojama ir grožinėje Herbačiausko kūryboje: svarbu taip išskanduoti mintis, kad būtų juntamas gilesnių klodų atsivėrimas. Trumpi sakiniai, pakartojimai, paradoksas ir staigūs peršokimai kuria dinamiškumo įspūdį ir demonstruoja autoriaus esybę.
Vis dėlto mėgstamiausias Herbačiausko kalbinės raiškos būdas — ironija ir sarkazmas. Piktas juokas, tyčiojimasis, negailestingas kandumas — tai neatskiriami herbačiauskiškos minties palydovai, aptinkami tiek grožinėje kūryboje, tiek kritikoje. Tiesa, ir čia Herbačiauskas turėjo savo Achilo kulną: ironizuodamas ir pašiepdamas kitus, negalėjo pakęsti jam adresuojamų kritikos strėlių (net nesigilindamas į tos kritikos pagrįstumą), o svarbiausia — neturėjo nei lašo saviironijos, o tai modernumą skelbiančiam kritikui — didelis minusas.3. J. A. Herbačiausko veikla „Gaisuose“
Kaip apibūdina V. Galinis, „Gaisai“ — vyresniųjų rašytojų žurnalas. Pagal šį apibūdinimą penkiasdešimtmetį perkopęs ir tuo metu jau gerai žinomas J. A. Herbačiauskas darniai įsiliejo į „Gaisų“ kūrybinių bendradarbių gretas.
Iš viso „Gaisuose“ pasirodė 10 J. A. Herbačiausko publikacijų. Iš kurių dvi — grožinė kūryba: aštuntajame numeryje — „Traukinio Nr. 13 nakties sonata“ bei jungtiniame devintajame–dešimtajame numeryje — „Tyrų vienuolis“ (Trijų veiksmų misterija dell‘arte II veiksmas). Kiti aštuoni straipsniai nėra aiškiai apibrėžti žanrine prasme: per du numerius (Nr. 4 ir Nr. 5) besitęsianti „Kova prieš Adomo Mickevičiaus genijaus diktatūrą“, straipsniai „Rimta kūryba ar tuščias jonvaikiavimas?“ (Nr. 4), „Vincas Krėvė–Mickevičius ir mūsų laikai“ (Nr. 6) bei „E. T. A. Hofmano „Nuotaka“ mūsų V. Dramos šviesoje“ (Nr. 9–10) gali būti apibūdinti kaip meno kritikos eseistika. O straipsniai „Mūsų Valstybės Dramos Teatras“ (Nr. 4), „Pažangios pasaulėžiūros klausimu“ (Nr. 5), „Lenkų knygos apie Lietuvą“ (Nr. 6) ir „Mūsų gyvenimo kuriozai“ (Nr. 8) — tai visuomeninės kritikos eseistikos pavyzdžiai, tiesa, vis tiek susiję su kultūriniu gyvenimu, jo sklaida ir visuomenės požiūriu.
Kadangi šio darbo tikslas — pažvelgti į J. A Herbačiauską, kaip į žurnalistą, ieškoti jo eseistikoje žurnalistinio požiūrio ir kalbėjimo užuomazgų, tai grožines publikacijas ignoruosime, o apsistosime prie kritinės visuomenės bei literatūros eseistikos.3. 1. Eseistinė meno kritika
Savo veiklą „Gaisuose“ J. A. Herbačiauskas pradeda ketvirtajame numeryje pasirodžiusiu straipsniu „Kova prieš Adomo Mickevičiaus genijaus diktatūrą“. Antroji straipsnio dalis buvo spausdinama kitame, penktajame, „Gaisų“ numeryje ir skirta jau ne tiek A. Mickevičiui, o vienam iš jo biografų — Boy–Želenski‘ui.
Šiame straipsnyje matomas tipiškas Herbačiausko kalbėjimo būdas: su gausybe šauktukų, pamokymų, loginių šuolių ir, žinoma, ironijos. Straipsnis pradedamas gana abstrakčiais pasvarstymais, apipintais sarkazmu ir šaipymusi. Tarsi pateisindamas, argumentuodamas savo pokalbio temą — A. Mickevičių — Herbačiauskas sako:

Jaunųjų kūryba — tęsinys senių kūrybos. Be praeities (kapų) kūrybos žinojimo, jokiu būdu negalima suprasti dabarties kūrybos uždavinių (dabarties šaknys praeity, ir – kažin – ar dabarties gėlės ne krauju ašaroją neišdainuoti „senių“ skausmai). T. I P. 329

Nuo bendrybių einama prie konkretesnių dalykų, ir čia Herbačiauskas jau demonstruoja puikų lenkų kultūros bei literatūros išmanymą. Kalbėdamas jam rūpima A. Mickevičiaus palikimo tyrimų tema jis piktinasi poeto biografijos faktų iškraipymu bei nutylėjimais ir teigia pagrindinę mintį: turime ne „pudruoti“ garsiuosius kūrėjus, ne versti juos mumijomis, o išlaikyti gyvus amžiams. Peržvelgdamas naujausią lenkų literatūros istoriją, Herbačiauskas šaiposi ir su užsidegimu tvirtina, kad „nepatogių“ A. Mickevičiaus gyvenimo faktų nutylėjimas neša ne naudą, o tik daro žalą, „žudo“ kūrėją:

Tarp praeities ir dabarties privalo būti nutiestas grynos teisybės tiltas. Ir tik tada praeitis bus mums gyva, aktuali d a b a r t y, kada bus nustatyta nuolatinė tarp praeities ir dabarties gyva komunikacija.T. I P. 332

A. Mickevičių laikydamas aukštinamojo Genijaus tikru įsikūnijimu, Herbačiauskas džiūgauja galėdamas atskleisti faktus, kuriuos baugščiai nutyli lenkų literatūros tyrinėtojai. Jo idėja — Genijus kalba ne tik kūryba, bet ir savo gyvenimu, todėl tą gyvenimą turime suvokti visą, be cenzūros ir iškraipymų, nes tik taip galima suvokti Genijaus realumą ir tikrumą:

Mūsų krauju gaivinkim mūsų didvyrių šešėlius ir jie — sužmonės. T. I P. 333

Baiminantiems, kad klystančio, dvejojančio, nuodėmingo kūrėjo paveikslas taps atstumiantis, Herbačiauskas kvatodamas atsako vos ne pažodžiui cituodamas romantinį Genijaus suvokimą:

Kaipo žmonės jie didžiausi „griešninkai“.
Kaip kūrėjai jei visados šventi. T. II P.57

Herbačiauskas nepamiršta straipsnyje ir dar vienos jam svarbios temos — tautiškumo ir tautinės idėjos. Jis mano, kad A. Mickevičius, Lietuvą laikęs savo tėvyne, galėtų atnešti daug naudos tautiškumui ir svariai prisidėti prie tautinio sąmoningėjimo proceso:

Sulietuvinkim A. Mickevičių, o mūsų tautinė idėja veikiai susikurs. T. II P. 334

Šiame straipsnyje Herbačiauskas pasirodo ne tik kaip literatūros istorikas (kalba apie A. Mickevičiaus, Boy–Želevski‘o biografijas), bet ir kaip eseistas (kalbėdamas apie amžiną jauno–seno priešpriešą) ir kaip žurnalistas (skirsto lenkų visuomenę į tam tikrus sluoksnius).

Kitas eseistine literatūros kritika laikytinas straipsnis pasirodė taip pat 4 „Gaisų“ numeryje. „Rimta kūryba ar tuščias jonvaikiavimas?“, kuriame Herbačiauskas atvirai polemizuoja su trečiafrontininkais ir piktinasi jų stačioku „bernu“. Jau pačioje straipsnio pradžioje išsikelia klausimą: koks atgimusios lietuvių tautos grožinės literatūros kūrybinis uždavinys? Tačiau tai greičiau retorinis klausimas ir bent jau pačiam autoriui perdėm aiškus:

Organizuoti mūsų tautos tautišką sąmonę, iš chaoso išvystyti vieną visiems lietuviams vienybės Saulę–Idėją. T. II P. 362

O vadinamieji „jaunieji“, Herbačiausko nuomone, ne tik lieka tame chaose, bet ir juo mėgaujasi bei jį skatina. Kūryba maitina tautos sielą, sako Herbačiauskas, tačiau „bernas“ tautos sielos nepamaitins, nes tai, ką jis daro, toli gražu nėra kūryba. Galų gale kritikas pratrūksta ir „mašinų bei asfalto“ poezijos kūrėjus išvadina utėlėm, benkartais. Ir pabaigoje priduria, kad jų .pagrindas, marksistinė teorija, — tai absurdas.
Apimtas entuziazmo Herbačiauskas straipsnio eigoje stichiškai metasi prie „dialogo“ struktūros ir tarsi ginčijasi su „berno“ propaguotojais, svaidosi tūžmingais žodžiais ir nirtuliu, į miltus sutrindamas visus „berniečių“ argumentus:

Į literatūros saloną berną įsileisim tik tada, kai jis išmoks nespiaudyti į svečių galvas. T. II P. 367
Šiame straipsnyje Herbačiauskas vėlgi nuo grynai teorinės, meninės diskusijos nuslysta (ypač straipsnio pradžioje) ir į visuomenės kritiką, gana tiesiogiai ir aštriai kritikuoja Voldemaro politiką, o tai jau žurnalisto bruožas. Beje, nors drąsiai mini Voldemaro vardą, tačiau visame straipsnyje nėra nei vieno tiesioginio kreipimosi į tikruosius straipsnio adresatus — trečiafrontininkus. Tik iš „berno“ figūros galima suprasti, apie ką kalbama.

Po kitu J. A. Herbačiausko straipsniu „Gaisuose“ — „Vincas Krėvė–Mickevičius ir mūsų laikai“ puikuojasi paantraštė: „Charakteristikos bruožai–pastabos“. Tai sufleruoja apie straipsnio pobūdį, tačiau realiai tik iš dalies atitinka straipsnio tematiką. Didžioji teksto dalis skirta ne tiek V. Krėvei, o kultūrinės ir visuomeninės Lietuvos būklės kritikai. Čia Herbačiauskas, kaip ir anksčiau aptartuose straipsniuose, vengia įvardinti kritikuojamuosius, apeliuoja į skaitytojo išankstines žinias:

Mūsų moderniškiausieji rašytojai nemėgsta (gal bijo) atviru, drąsiu protu, atvira širdimi, atviru jausmu, atviru žmoniškumu žiūrėti į atvirą mūsų tautos gyvenimą ir pastebėti jame ne tik šlamštus, bet ir deimantus! T. II P. 165

Žinoma, dangstydamasis neapibrėžtais žodžiais „moderniškiausieji rašytojai“, „kai kurie mūsų „didvyrukai“ Herbačiauskas tai daro toli gražu ne iš baimės ar atsargumo, o tik pasikliaudamas skaitytojo žinojimu. Ir apie nepasitenkinimą politiniu Voldemaro režimu jis užsimena puse lūpų, bet taip, kad tuometinis žmogus iš karto suprastų, kas norėta pasakyti.
Pirmojoje straipsnio dalyje Herbačiauskas dar kartą pabrėžia beveik visuose straipsniuose dominuojančią temą — tautiškumą. Kritikas piktinasi „didvyrukų“ nepagarba lietuviškam menui, nesupranta, kodėl svetur nuvažiavęs lietuvis gėdijasi pripažinti lietuviško meno meniškumą ir visaip kaip jį menkina. Galų gale neranda ir daugelio rašytojų tekstuose to, kas puoselėtų tautinius dalykus:

Štai delko mūsų rašytojų žymi dalis moka tik pletkauti apie mūsų tautą; mūsų grynos tautiškos teisybė jie bijo kaip katė vandens! T. II P. 164

Kaip antipodą tokiems rašytojams Herbačiauskas pastato save — „aš kovoju už mūsų literatūros etiką“ ir tvirtina niekada nepaliausiąs aukštinti per skausmus ir vargus įgytą lietuviškojo meno autoritetą.
Antrojoje straipsnio dalyje, taręs pagiriamąjį žodį V. Krėvei, vis dėlto puola priekaištauti, kad Krėvė savo kūriniuose pernelyg slapukauja, nedrįsta atvirai išsakyti savo požiūrio į dabartį, slepia savo poziciją, glaudžiasi už personažų nugarų (Piemenėlis). Herbačiauskas pasigenda Krėvės kūryboje visuomeniškumo, kuris būtinas tokį autoritetą liaudyje išsikovojusiam kūrėjui. Tačiau nepaisant kritikos ir, anot Herbačiausko, slepiamos pasaulėžiūros, straipsnio pabaigoje Herbačiauskas „išspaudžia“ komplimentą:

Vien už tai aš Vincą Krėvę branginu, kad jis bent ieško mūsų tautos gyvybės šaltinio. T. II P. 174
Išpeikti kūrėją, aptalžyti kritikos smūgiais, o gale pridurti, kad iš tiesų geras kūrėjas — toks paradoksas būdingas Herbačiauskui, linkusiam į kraštutinumus. Todėl ir kritiką, adresuotą Krėvei, jis užaštrina tiek, kad ji straipsnyje nusveria negausius pripažinimo trupinius ir tampa dominuojančia.

„E. T. A. Hofmano „Nuotaka“ mūsų V. Dramos šviesoje“ — paskutinis J. A. Herbačiausko straipsnis paskutiniame (Nr. 9–10) „Gaisų“ numeryje. Jo esmę nusako autoriaus moto:

Moto: Neieškot logikos sapnų pasauly, bet mokėk duoti kūną (formą) sapnų dvasiai! Norėdamas sapną vaizduoti, tu pats mokėk meistriškai sapnuoti! Sapną inscenizuok sapniškai!

Iš šiame darbe aptariamų Herbačiausko straipsnių šis yra grynia.usios recenzijos pavyzdys. Tai autoriaus atsiliepimai apie E. T. A. Hofmano kūrinio premjerą Dramos teatre. Nereikia ir sakyti, kad Herbačiauską, artimą Hofmanui savo pasaulėjauta, be galo nuvylė primityvus ir lėkštas šio autoriaus suvokimas. Recenzuodamas spektaklį Herbačiauskas labai konstruktyviai ir konkrečiai išsakė trūkumus ir pateikė kaip ant delno esmines klaidas, žinoma, visa tai atliko su jam būdingu entuziazmu ir užsidegimu.3. 2. Visuomeninės kritikos eseistika
„Mūsų Valstybės Dramos Teatras“ pasirodė ketvirtajame „Gaisų“ numeryje su prierašu skliausteliuose: „Pastabos rimtai diskusijai išprovokuoti“. Tai straipsnis, skirtas Herbačiauską piktinančiai padėčiai sukritikuoti: Lietuvoje opera populiaresnė už spektaklius. Nors iš esmės kalbama apie kultūrinį gyvenimą, tačiau liečiami ir plačiosios visuomenės įpročiai bei pašiepiamas snobizmas. Pasitelkęs savo nepailstantį ginklą — ironiją, Herbačiauskas piktinasi, kad aukštuomenei prestižo reikalas apsilankyti operoje, o teatrą save gerbiantys snobai tylomis niekina.

Mūsų publika to nesako, bet aš intuityviai nujaučiu jos paslėptą „nuomonę“. T. I P. 358

„Intuityvumas“ — tai pirmas publicistui reikalingas įrankis bandant kalbėti apie socialinio gyvenimo realijas. Tačiau Herbačiauskas ne tik pajunta egzistuojančią problemą, bet ir siūlo konkrečius jos sprendimo būdus: pavyzdžiui, gausinti valstybinio dramos teatro finansavimą. Tuo pačiu Herbačiauskas nepamiršta rūpimiausios temos — tautiškumo:

To griežtai reikalauja mūsų tautinės kultūros „balsas“ (jo gal nieks negirdi, bet aš girdžiu). T. I P. 358

Kaip ir šioje citatoje, taip ir visame straipsnyje jaučiamas aiškus autoriaus susireikšminimas, visur dominuoja AŠ su šauktuku. Ši išdidi, nuolaidų nepripažįstanti kalbėjimo forma iš tiesų tarpais kone užgožia turinį ir verčia skaitytoją pasijusti mažesnį, prastesnį. Natūralu, kad tai menkina straipsnio ir jo minčių patrauklumą.

„Pažangios pasaulėžiūros klausimu“ — penktajame „Gaisų“ numeryje išėjęs J. A. Herbačiausko straipsnis, stovintis arčiausiai tokios eseistikos, kokia ji suvokiama dabar. Tai subjektyviai dėstoma visuomenės kritika, supinami įvairiausi motyvai, palyginimai ir keliamas esminis klausimas: kokia yra lietuviška pasaulėžiūra?

Pas mus, Lietuvoj, yra daug visokiomis išgalvotomis (negyvenimiškomis) pasaulėžiūromis uniformuotų inteligentų. T. II P. 79

Kritikuodamas lietuvių inteligentų netikrumą, apsimetinėjimą ir dėjimąsi tuo, kuo jie nėra, Herbačiauskas, kaip visada, naudojasi plačiomis savo žiniomis, tačiau kartu ir parėpia per daug, straipsnis netenka kondensuotumo, tampa šiek tiek padrikas. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie lietuvio pasaulėžiūrą, Herbačiauskas sugeba supinti Kristų, Šv. Pranciškų Asyžietį, marksizmą ir teologizmą. Taip skleidžiasi ir didžiausias Herbačiausko, kaip publicisto, trūkumas: nesugebėjimas sintetinti minties, gryninti refleksijų, daryti apibendrinimų ir racionalizuoti savo pojūčių.

J. A. Herbačiauskas ne tik jautėsi, bet ir buvo dviejų kultūrų — lietuviškosios ir lenkiškosios — žmogus. O 1930–aisiais santykiai su lenkais ir Lenkija buvo kur kas gyvesni ir labiau komplikuoti nei šiandien. Todėl Herbačiauskas ne tik skelbė apie Lietuvos gyvenimą Lenkijoje, bet ir lietuviams apie Lenkijos gyvenimą. Tokių pėdsakų pastebima ir straipsnyje „Kova prieš Adomo Mickevičiaus genijaus diktatūrą“, ir šeštajame „Gaisų“ numeryje pasirodžiusiame apžvalginiame straipsnyje „Lenkų knygos apie Lietuvą“. Šią lenkų rašytojų knygų apžvalgą pavadinau visuomenine kritika sąlyginai. Labiausiai šį sprendimą lėmė Herbačiausko analizės prioritetai: nagrinėdamas dviejų lenkų autorių knygas apie Lietuvą pirmiausia kreipia dėmesį į tai, kokį Lietuvos įvaizdį ir kokiomis priemonėmis jos formuoja. Knygas analizuoja ir politiniu aspektu, remdamasis savo patirtimi, įžvelgia Lietuvai nepalankias potekstes. Žinoma, nepamiršta paminėti ir bendro Lenkijoje nusistovėjusio požiūrio į Lietuvą, kuris, Herbačiausko tvirtu įsitikinimu, yra visiškai atitrūkęs nuo realybės. Lenkų požiūrį į lietuvius jis apibūdina taip:

Nejaugi tie patriotai–„mokslininkai“ nejaučia, kad jų smegenys jau dvokia? T. II P. 190

Ir šiame straipsnyje Herbačiauskas pasirodo kaip tikras Lietuvos patriotas, giliai ir nuoširdžiai susirūpinęs ne tik jos tautiniu tobulėjimu, bet ir tarptautiniu autoritetu.

„Mūsų gyvenimo kuriozai“ pasirodė aštuntajame „Gaisų“ numeryje ir bene ryškiausiai atspindi herbačiauskišką rašymo manierą. Tai nei kritika, nei ese.istika, greičiau padrika refleksija, mėginanti aprėpti daug, o kartu dėl savo padrikumo nieko konkretaus nepasakanti.
Pagrindine straipsnio mintis, matyt, turėtų būti ta, kad lietuvių literatūroje pradeda įsigalėti grafomanai, kuriuos mielai toleruoja ir priima skaitytojas. Pasak Herbačiausko, rimto turinio knygos dūla lentynose, nesulaukdamos nei dėmesio, nei paramos, o prasti skaitalai graibstyte graibstomi. Didžiausia bėda, Herbačiausko nuomone, yra tai, kad visuomenė nebrangina nei literatūros, nei meno kūrinių.
Tačiau šiai minčiai skiriamos tik pavienės pastraipos. Kitose dalyse — menkai susijusios autoriaus mintys, pavyzdžiui, apie krikdemus: kad krikščionys ir demokratai yra iš principo nesuderinami. Vėliau tarsi susigriebęs autorius priduria:

Ką turi bendro su literatūra kūryba mano pajudintas klausimas?
Labai daug, labai daug!
Literatūros kūryba aiškina visiems labai neaiškius gyvenimo dalykus.
Literatūros kūrybos pareiga sekti visą mūsų gyvenimą ir statyti net ir kenksmingus klausimus. T. II P. 351

Tokie mėginimai susintetinti mintis, sulydyti straipsnį į organinę visumą, deja, nėra sėkmingi, o tai kenkia ir rašinio struktūrai, ir dėstomų minčių skaidrumui bei suprantamumui.4. Išvados
J. A. Herbačiausko publikacijas „Gaisų“ žurnale galima skirstyti į grožinę kūrybą, meno kritiką ir visuomenės kritiką. Tiek meno, tiek visuomenės kritikos eseistika labai glaudžiai tarpusavyje susijusi, nes abiejų tipų straipsniuose randama tiek visuomenės kritikos, tiek meno kūrinių ar meno koncepcijos aptarimų, tik skirtingomis proporcijomis: meno kritikoje labiau akcentuota literatūra arba teatras, o visuomenės kritikoje — socialinio gyvenimo realybė, dažniausiai — visuomenės požiūris ir santykis su menu.
„Gaisuose“ pasirodžiusioje eseistikoje J. A. Herbačiauskas lieka ištikimas savo stilistikai: aštriam žodžiui, minčių šuoliams, paradoksui, retoriškam kalbėjimui, šaukiamosioms intonacijoms ir, žinoma, kandžiai ironijai.
Per visus straipsnius driekiasi juos vienijanti mintis, kad menas turi skatinti tautiškumą ir tautos sąmoningėjimą. Herbačiauskas iškyla visų pirma kaip Lietuvos ir giliai suprantamo lietuviškumo puoselėtojas, sugebantis suvokti tautiško meno svarbą, mokantis juo didžiuotis ir to paties reikalaujantis iš kitų. Herbačiausko žvilgsnio platumą rodo ir kitų tautų kūrėjų propagavimas bei mintis, kad tiek iš A. Mickevičiaus, tiek iš E. T. A. Hofmano lietuviai kūrėjai gali pasisemti vertybių, prisidėsiančių prie tautinės idėjos kūrimo ir įsisąmoninimo.
Didžiausi Herbačiausko eseistikos trūkumai: nesugebėjimas susidoroti su pateikiamų minčių gausa, kalbos padrikumas, kuriame prasmė paaukojama vardan įspūdžio. Herbačiauskas turi žurnalistinę savybę generuoti — pagauti ore tvyrančias idėjas (tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje), tačiau nesugeba išplėtoti: tvarkingai jas surikiuoti, vienaip ar kitaip argumentuoti, nuosekliai teikti pasiūlymus, projektuoti ateitį, galų gale — konstruktyviai kalbėti. Pasidavimas minčių tėkmei — puikus grožinės literatūros raiškos būdas, bet pavojingas žurnalistinei publicistikai.

Naudota literatūra
1. Jurgutienė A. Naujasis romantizmas — iš pasiilgimo. Vilnius, 1998.

2. Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vilnius,1996.

3. Striogaitė D. Avangardizmo sūkuryje. Vilnius, 1998.

Leave a Comment